Jonas Biliūnas (11 April 1879 – 8 December 1907) was a Lithuanian writer, poet, and a significant participant in the national awakening of Lithuania in the late 19th and early 20th centuries. Most of his works are short stories, and often have autobiographical inclusions dealing with his own personal life's experiences. Liūdna pasaka (A Sad Tale) is his longest work and is a psychological drama dealing with the Uprising of 1863. In this work the main character, a woman, is driven to ruin as a consequence of the uprising, and her story is told from a psychological vantage point. During the period between 1900 and 1905, Biliūnas wrote approximately fifteen poems, including several sonnets. These sonnets were influenced by his studies of Petrarch. Most critical reviews of his poems are of the opinion that they fall short of his other writings. Interestingly Biliūnas wrote several articles concerning literary criticism, which are highly regarded and considered to show his depth of perception concerning the subjects he dealt with.
Most of Jonas Biliūnas' works were published posthumously, and have been translated in many different languages.
Biliūnas labai mėgo katytes, ypač baltas: pribėgdavo prie kiekvienos tokios, gražiai pakalbėdavo, pasakydavo visokių žodžių. Bet katyčių nemėgo Žemaitė. Škac, padla,- sakydavo klasikė. (G.Beresnevičius)
O jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės nykstat jūs, tiktai ką pasirodžiusios... Žiūriu į jus pralėkusias, kaip į sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano.
Knygoje esantys kūriniai sudėlioti chronologine tvarka ir galima jausti, kaip keičiasi autoriaus aprašomos temos - nuo socialistinių ir komunistinių temų, kuriose engiami paprasti darbininkai ir kaimiečiai iki atgimimo ir kovos už laisvę.
Taip pat, nuostabu, kaip lengvai per mažiau nei puslapį Biliūnas sugeba pateikti emocijas ir įvykius su priežastimis ir pasekmėmis.
Po daugelio metų sugrįžti prie klasikos – įdomus užsiėmimas. Mano, kaip skaitytojos, požiūris po daugybės metų jau kiek pakitęs, tačiau pasakotojo empatija, buvimas kartu su nuskriaustaisiais ir vienišaisiais, manau – šių apsakymų esmė.