“What Paul Valéry said of poems is true of all writing: it is never completed, only abandoned. Once writers realize this, they’re faced with a cruel choice: shall they leave their premature baby in a basket on some publisher’s doorstep, or shall they hide that poor child in the basement and turn away from writing as an impossible dream?”
-
“One way to preserve a fantasy of becoming a great writer is by never testing that fantasy; by being a writer of great promise whose best work is always yet to come. This is why so many manuscripts are never seen by anyone but trusted friends and relatives.”
Įkvepiantis ir paguodžiantis skaitinys visiems rašantiems. Labiausiai tiktų pradedantiesiems (ar tiems amžinai žadantiems pradėti), bet visai patiko rasti minčių, atliepiančių ir asmeninę patirtį, ir draugų rašytojų pasidalinimus. Supratimas, kad net Atwood patiria su rašymu susijusį nerimą, tikrai paguodė.
Knyga kalba apie visokias rašymo baimes: ir tuščio lapo fobiją, ir “o ką tėvai pasakys”, ir baimę neįtikti, ir kritikos baimę, ir nerimą, kylantį atėjus metui paleisti kūrybą į platųjį pasaulį. Žodžiu, viską, kas stabdo rašymo procesą, kelia blokus ir užgesina kibirkštį. Vietomis knyga jau pasenusi, vietomis įgyja ne visiems patiksiantį savigalbos toną, bet apskritai, manau, vertinga. Toks neblogas terapinis seansas. Mane ypač paveikė skyrius apie priežastis, dėl kurių rašoma, padėjo atviriau ir skeptiškiau pažvelgti į save.