What do you think?
Rate this book
Kabinetas 339
2018-ųjų balandį naujienų portalo 15min tyrimų skyriaus žurnalistai gauna intriguojančią žinutę iš slapto šaltinio, praminto Raktininku. Jis rašo apie įtartiną premjero Sauliaus Skvernelio komandos susitarimą su privačia energetikos įmone. Žurnalistai ima aiškintis, kas vyksta. Taip prasideda ilgiau nei metus trukęs žurnalistinis tyrimas, kurio centre – premjeras, jo aplinka, įtartini ryšiai ir milijoniniai sandoriai, sudaryti valstybės vardu. Per šį tyrimą 15min redakcija atsiduria premjero ir jo komandos taikiklyje, žurnalistai patiria spaudimą, šantažą ir išdavystę.
Knygos autoriai – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai Dovydas Pancerovas (g. 1987 m.) ir Birutė Davidonytė (g. 1990 m.) – atliko ne vieną žurnalistinį tyrimą dėl politinės korupcijos, įtartinų verslo sandorių, priešiškų šalių žvalgybos, taip pat dalyvavo tarptautiniuose žurnalistiniuose tyrimuose The Russian Laundromat, Paradise Papers ir kituose. Už atliktą darbą jie pelnė tarptautinį Peter Greste Freedom Of Speech apdovanojimą, taip pat Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto premijas už tiriamąją žurnalistiką.
Pirkdami šią knygą jūs remiate nepriklausomą tiriamąją žurnalistiką. Visas pelnas ir autorių honoraras bus skiriamas 15min tiriamosios žurnalistikos plėtojimui ir jaunųjų žurnalistų ugdymui.
Knygos autoriai – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai Dovydas Pancerovas (g. 1987 m.) ir Birutė Davidonytė (g. 1990 m.) – atliko ne vieną žurnalistinį tyrimą dėl politinės korupcijos, įtartinų verslo sandorių, priešiškų šalių žvalgybos, taip pat dalyvavo tarptautiniuose žurnalistiniuose tyrimuose The Russian Laundromat, Paradise Papers ir kituose. Už atliktą darbą jie pelnė tarptautinį Peter Greste Freedom Of Speech apdovanojimą, taip pat Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto premijas už tiriamąją žurnalistiką.
Pirkdami šią knygą jūs remiate nepriklausomą tiriamąją žurnalistiką. Visas pelnas ir autorių honoraras bus skiriamas 15min tiriamosios žurnalistikos plėtojimui ir jaunųjų žurnalistų ugdymui.
352 pages, Paperback
Published November 14, 2019
87 people are currently reading
1688 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 270 reviews
December 7, 2019
Tai knyga, tai fantastiška knyga apie ištvermę: tiesa turi ištverti melą, faktai - paranoją, protas - stresą, sąžiningumas - galią (ir jos troškimą), draugystė - išdavystę, Lietuva - Skvernelį.
Turbūt per drąsu būtų sakyti, kad knygomis išleistų žurnalistinių tyrimų Lietuvoje visai nebuvo (nors jei kas taip sakytų, paneigti būtų nelengva), tačiau ši knyga yra neabejotinai pirmoji. Pirmoji ne tiek savo (politinio lauko) apimtimi ir gyliu, kiek forma - pirmą kartą vakarietiškas tiriamosios žurnalistikos modelis yra ne imituojamas, o perimamas ir sėkmingai įgyvendinamas. Pirmą kartą pateikiama tokia sąmoninga žurnalistinė ne tik politinio gyvenimo refleksija, bet ir tiriančiųjų savirefleksija. Taip, kartais toji savirefleksija ima panašėti į nekaltą savigyrą, kuri tiek pat panaši ir į savigyną, bet kai kuriuos dalykus prie tikrosios tiriamosios žurnalistikos nepratusiems Lietuvos skaitytojams iš tiesų reikia pabaksnoti ir švelniai paaiškinti. Esame neįpratę iš tiesų gilintis į savo politikų veiklą, esame neįpratę judėti nuo fakto prie fakto, o ne remtis pijariniais vaizdiniais. Esamę įpratę pasigauti tokius madingus, bereikšmius posakius kaip "fake news", bet džiaugdamiesi savimi vis tiek nesidomime tikrove. Todėl man ši knyga taip pat kalba apie du žurnalistus, kurie turi ištverti tokius skaitytojus. Mus, labai savimi patenkintus, bet nesugebančius skaityti ir suprasti.
"Kabineto 339" autoriai turbūt negalėjo visai nepaisyti mūsų skaitymo ir suvokimo lygio ir įpročių, todėl pasitaiko visokių žurnalistinių klišių, pavyzdžiui, savo tyrimus ir rezultatus matuoti būsimais ar kylančiais "skandalais". Tarytum "skandalas" būtų jų darbo rezultatų matavimo vienetas. Kartais negalėjau suprasti, ar kuriamas dramatiškumas yra literatūrinis sprendimas, ar autorių išgyvenama tikrovė, bet vis tiek galvoju, kad knygos istorija, autorių atliktas darbas yra stipresnis už "dramos kūrimo taisykles", todėl čia jų galėjo būti paisoma ir mažiau. Kita vertus, labai svarbi žurnalisto Šarūno Černiausko darbo "slaptajam premjero patarėjui" Dariui Gudeliui istorija pagaliau įgavo savo tikrąją prasmę (bent jau man), tačiau jos tragiškumas knygoje lieka iki galo neatskleistas, nes dramaturgija neapgalvota nuo pradžios - šiam žurnalistui skiriamas dėmesys visoje knygoje pernelyg epizodiškas (todėl tik žinantys knygos priešistorę sugebės tai tinkamai įvertinti).
Ką svarbiausio man sako ši knyga:
1) kiek mažai premjero Sauliaus Skvernelio veikime matyti Ramūno Karbauskio - jis čia sušmėžuoja vos ne kaip atsitiktinis personažas. Tai mums turbūt ne tik liudija apie jų tikruosius tarpusavio santykius, bet ir kaip iš tikrųjų valdoma valstybė (bent šiuo metu, 2016-2019). Paprastai apie politinę korupciją kalbama kaip apie politinei sistemai kenkiantį reiškinį. SS ir RK santykių kontekste norėtųsi sakyti, kad korupcija tiesiog keičia formalią politinę sistemą, joje formuojasi tokie formalias institucijas dubliuojantys centrai, kurie iš esmės nebeleidžia mums kalbėti apie konstitucinę valstybės sąrangą.
2) nesuprantu, kodėl po knygos pasirodymo nekeliamas klausimas, ar premjeras nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (ne vieną kartą)? Argi nuo Rolando Pakso apkaltos laikų iš tiesų ne tik nežengėme į priekį, bet einame atgal?
3) Lietuvos visuomenė yra labai dirgli, irzli, greita įsižeisti, trokštanti teisybės, bet iš principo - visiškai abejinga melui. Kad melas yra svarbus politinio gyvenimo įrankis, visiems savaime aišku, bet po šitos knygos norisi kelti klausimą, ar melas gali būti bet kurios politinės santvarkos pamatas? Čia svarbiausia pabrėžti - bet kurios? Ar mes priimame šį fundamentą, šią radikaliai pesimistinę išvadą? Kodėl mes protestuojame dėl atskirų formuojamo biudžeto eilučių (ir tokiu būdu, kad ir paradoksaliai, paremiame valdžią implikuodami, kad tikime jos galimybe kažką pakeisti), bet neprotestuojame iš esmės - prieš šitą valdžią, prieš tokią Vyriausybę, prieš tokį ministrą pirmininką? Ne pavieniui, ne atskiromis interesų grupėmis, bet visi kartu.
4) galios jausmas naikina laiko jausmą. Žiūrint naivaus žmogaus akimis, daugelis tų knygoje atskleidžiamų politinių/korupcinių sprendimų atrodo logiški tik esant giliai įsitikinus, kad valdžioje būsi amžinai, kad valdžia ir tu pats esi amžinas. Ir tada, kai galios jausmas atrodo laimėjęs, staiga sugrįžta laikas - per išgyventą stresą, nesuvaldytą nerimą, pyktį, pagiežą (galbūt net kaltės jausmą?), per ligą. Beje, šiek tiek gaila, kad knygos autoriai nesiryžo užmegzti subjektyvesnio ryšio su savo aprašomais herojais, kaip būdinga tokio žanro knygoms - labiau aprašydami tų personažų išvaizdą, elgesį, charakterio savybes ir detales. Tačiau premjero lemiančioji savybė išryškėja - nesuvaldomas nervingumas. Nesinori stereotipizuoti, bet spėčiau, kad tai policininkų profesinė ypatybė - jų gyvenimas pernelyg įtemptas, per daug jame blogosios žmogaus pusės, per daug mirties, atsakomybės ir paslydimų.
5) biurokratas - tai nuolat pralaimintis žmogus. Pralaimėjimas yra jo kančia ir gyvenimo prasmė. Mūsų valstybės aparate pralaimintys laimi.
6) holivudiniai filmai apie paslaptingus šaltinius ir jų mįslingą kalbėjimą nemeluoja.
Kai prieš daug metų, gal prieš dešimt, vieną šeštadienį "budėdami" sėdėjome su Dovydu vienos redakcijos akvariume, kalbėjomės ir ilgai ginčijomės apie žiniasklaidos padėtį, apie jos savininkus ir jų interesus. Netrukus po to aš išėjau iš žurnalistikos, o Dovydas tapo vienu geriausių Lietuvoje. Dabar suprantu, kodėl - visada buvau prastas, negabus, naivus žurnalistas, tebūčiau prisitaikęs prie to, kas buvo, negebėjęs nė per nago juodymą ištverti panašaus tyrimo. Dovydas buvo ir yra visiška priešingybė. Išėjęs iš to akvariumo, jis ėmė keisti pačią Lietuvos žurnalistiką. Jam labai pasisekė, kad sutiko tokią kolegę, kaip Birutė Davidonytė.
Dabar jie ištvėrė šią knygą.
Turbūt per drąsu būtų sakyti, kad knygomis išleistų žurnalistinių tyrimų Lietuvoje visai nebuvo (nors jei kas taip sakytų, paneigti būtų nelengva), tačiau ši knyga yra neabejotinai pirmoji. Pirmoji ne tiek savo (politinio lauko) apimtimi ir gyliu, kiek forma - pirmą kartą vakarietiškas tiriamosios žurnalistikos modelis yra ne imituojamas, o perimamas ir sėkmingai įgyvendinamas. Pirmą kartą pateikiama tokia sąmoninga žurnalistinė ne tik politinio gyvenimo refleksija, bet ir tiriančiųjų savirefleksija. Taip, kartais toji savirefleksija ima panašėti į nekaltą savigyrą, kuri tiek pat panaši ir į savigyną, bet kai kuriuos dalykus prie tikrosios tiriamosios žurnalistikos nepratusiems Lietuvos skaitytojams iš tiesų reikia pabaksnoti ir švelniai paaiškinti. Esame neįpratę iš tiesų gilintis į savo politikų veiklą, esame neįpratę judėti nuo fakto prie fakto, o ne remtis pijariniais vaizdiniais. Esamę įpratę pasigauti tokius madingus, bereikšmius posakius kaip "fake news", bet džiaugdamiesi savimi vis tiek nesidomime tikrove. Todėl man ši knyga taip pat kalba apie du žurnalistus, kurie turi ištverti tokius skaitytojus. Mus, labai savimi patenkintus, bet nesugebančius skaityti ir suprasti.
"Kabineto 339" autoriai turbūt negalėjo visai nepaisyti mūsų skaitymo ir suvokimo lygio ir įpročių, todėl pasitaiko visokių žurnalistinių klišių, pavyzdžiui, savo tyrimus ir rezultatus matuoti būsimais ar kylančiais "skandalais". Tarytum "skandalas" būtų jų darbo rezultatų matavimo vienetas. Kartais negalėjau suprasti, ar kuriamas dramatiškumas yra literatūrinis sprendimas, ar autorių išgyvenama tikrovė, bet vis tiek galvoju, kad knygos istorija, autorių atliktas darbas yra stipresnis už "dramos kūrimo taisykles", todėl čia jų galėjo būti paisoma ir mažiau. Kita vertus, labai svarbi žurnalisto Šarūno Černiausko darbo "slaptajam premjero patarėjui" Dariui Gudeliui istorija pagaliau įgavo savo tikrąją prasmę (bent jau man), tačiau jos tragiškumas knygoje lieka iki galo neatskleistas, nes dramaturgija neapgalvota nuo pradžios - šiam žurnalistui skiriamas dėmesys visoje knygoje pernelyg epizodiškas (todėl tik žinantys knygos priešistorę sugebės tai tinkamai įvertinti).
Ką svarbiausio man sako ši knyga:
1) kiek mažai premjero Sauliaus Skvernelio veikime matyti Ramūno Karbauskio - jis čia sušmėžuoja vos ne kaip atsitiktinis personažas. Tai mums turbūt ne tik liudija apie jų tikruosius tarpusavio santykius, bet ir kaip iš tikrųjų valdoma valstybė (bent šiuo metu, 2016-2019). Paprastai apie politinę korupciją kalbama kaip apie politinei sistemai kenkiantį reiškinį. SS ir RK santykių kontekste norėtųsi sakyti, kad korupcija tiesiog keičia formalią politinę sistemą, joje formuojasi tokie formalias institucijas dubliuojantys centrai, kurie iš esmės nebeleidžia mums kalbėti apie konstitucinę valstybės sąrangą.
2) nesuprantu, kodėl po knygos pasirodymo nekeliamas klausimas, ar premjeras nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (ne vieną kartą)? Argi nuo Rolando Pakso apkaltos laikų iš tiesų ne tik nežengėme į priekį, bet einame atgal?
3) Lietuvos visuomenė yra labai dirgli, irzli, greita įsižeisti, trokštanti teisybės, bet iš principo - visiškai abejinga melui. Kad melas yra svarbus politinio gyvenimo įrankis, visiems savaime aišku, bet po šitos knygos norisi kelti klausimą, ar melas gali būti bet kurios politinės santvarkos pamatas? Čia svarbiausia pabrėžti - bet kurios? Ar mes priimame šį fundamentą, šią radikaliai pesimistinę išvadą? Kodėl mes protestuojame dėl atskirų formuojamo biudžeto eilučių (ir tokiu būdu, kad ir paradoksaliai, paremiame valdžią implikuodami, kad tikime jos galimybe kažką pakeisti), bet neprotestuojame iš esmės - prieš šitą valdžią, prieš tokią Vyriausybę, prieš tokį ministrą pirmininką? Ne pavieniui, ne atskiromis interesų grupėmis, bet visi kartu.
4) galios jausmas naikina laiko jausmą. Žiūrint naivaus žmogaus akimis, daugelis tų knygoje atskleidžiamų politinių/korupcinių sprendimų atrodo logiški tik esant giliai įsitikinus, kad valdžioje būsi amžinai, kad valdžia ir tu pats esi amžinas. Ir tada, kai galios jausmas atrodo laimėjęs, staiga sugrįžta laikas - per išgyventą stresą, nesuvaldytą nerimą, pyktį, pagiežą (galbūt net kaltės jausmą?), per ligą. Beje, šiek tiek gaila, kad knygos autoriai nesiryžo užmegzti subjektyvesnio ryšio su savo aprašomais herojais, kaip būdinga tokio žanro knygoms - labiau aprašydami tų personažų išvaizdą, elgesį, charakterio savybes ir detales. Tačiau premjero lemiančioji savybė išryškėja - nesuvaldomas nervingumas. Nesinori stereotipizuoti, bet spėčiau, kad tai policininkų profesinė ypatybė - jų gyvenimas pernelyg įtemptas, per daug jame blogosios žmogaus pusės, per daug mirties, atsakomybės ir paslydimų.
5) biurokratas - tai nuolat pralaimintis žmogus. Pralaimėjimas yra jo kančia ir gyvenimo prasmė. Mūsų valstybės aparate pralaimintys laimi.
6) holivudiniai filmai apie paslaptingus šaltinius ir jų mįslingą kalbėjimą nemeluoja.
Kai prieš daug metų, gal prieš dešimt, vieną šeštadienį "budėdami" sėdėjome su Dovydu vienos redakcijos akvariume, kalbėjomės ir ilgai ginčijomės apie žiniasklaidos padėtį, apie jos savininkus ir jų interesus. Netrukus po to aš išėjau iš žurnalistikos, o Dovydas tapo vienu geriausių Lietuvoje. Dabar suprantu, kodėl - visada buvau prastas, negabus, naivus žurnalistas, tebūčiau prisitaikęs prie to, kas buvo, negebėjęs nė per nago juodymą ištverti panašaus tyrimo. Dovydas buvo ir yra visiška priešingybė. Išėjęs iš to akvariumo, jis ėmė keisti pačią Lietuvos žurnalistiką. Jam labai pasisekė, kad sutiko tokią kolegę, kaip Birutė Davidonytė.
Dabar jie ištvėrė šią knygą.
September 15, 2020
“KABINETAS 339” RECENZIJA
Knygos pradžia labai silpna, turiniu ir stiliumi.
Autoriai rašo trečiuoju asmeniu. “Davidonytė išlipo iš taksi,” rašo Birutė Davidonytė, tiksli citata.
“Pancerovas tyliai pirstelėjo, ir giliai įkvėpė, ieškodamas žemės riešutų ataskonio,” daugmaž emociškai tiksli citata, nes Pancerovas aprašo kiekvieną bezdalą.
Va tiksli:
“‘Gal žinot kur čia restoranas?’ paklausė jo Pancerovas.
Taksistas patraukė pečiais.
‘Turbūt viduj.’
Pancerovas įžengė į restoraną ir apsižvalgė.”
Ačiū, Dovydai. Dabar žinau kaip atrodo tyrimų žurnalisto darbas.
Paprasta taisyklė: jei nenorit patyčių, nekalbėkit apie save trečiuoju asmeniu. Ramonas sako, Ramonas žino.
Knyga yra nepelnytai ambicinga, ale tai Skvernelio Votergeitas. Skaitytojui išnašos paaiškina kas tas Votergeitas — nes skaitytojas debilas. Išnašos taip pat paaiškina:
— Fox News (“Amerikiečių televizijos naujienų kanalas, laikomas subjektyviu dėl palankumo JAV prezidentui Donaldui Tumpui.” — šiaip ne, Fox News buvo respublikonų kanalas gerokai prieš prezidentą Orange Virus.)
— Lukašenka (“Baltarusijos prezidentas, vadinamas Europos diktatoriumi.” Šiaip jis vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi.)
— New York Times (“Amerikiečių dienraštis ir naujienų portalas.”)
— O čia net ne išnaša, čia tekstas: “2018 metų liepos 6-oji, penktadienis, buvo laisvadienis, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.” 15min — suprasti akimirksniu.
Knyga prasideda nuo žinutės iš slapto šaltinio: “Va čia tai Votergeito verta istorija,” su nuoroda į taikos sutartį tarp Energetikos ministerijos ir vokiečių įmonės Danpower Baltic.
Tyrimų žurnalistai pradeda tirti. Išsiaiškina, kad pusė Danpower Baltic priklauso Rakauskams, nes… paskaito viešai prieinamus Registrų centro duomenis. Tuomet bando Rakauskus susieti su Skverneliu, nesusieja. Aprašo gandus, kad Skvernelis iš Rakauskų gavo paskolą ar nuolaidą namo statyboms, tada save giria, kad gandų neviešino (nuuuu, išskyrus knygoje :) ).
Autoriai kaip skandalą aprašo tai, kad taika sudaroma Danpower Baltic iniciatyva, kai Energetikos ministerija sakė, kad jų. Galima sutrumpinti į: “Energetikos ministerija dūchiškai komunikuoja,” ir baigti.
Nes knyga neina į gilumą, čiuožia buku paviršiumi. Neaprašyta kaip veikia teismų sistema, neatskleisti šalių argumentai, bylos esmė sutraukta į kelias sausas pastraipas.
Vietoj to skaitau kaip Pancerovas: “Užsisakė dvigubą dūminio viskio. Barmenė per klaidą paėmė ne tą butelį ir šliūkštelėjo stiklan dukart brangesnio viskio. Supratusi savo klaidą, atsiprašė ir apskaičiavo kaip už pigesnį – šešiolika eurų vietoj keturiasdešimties. ‘Sekasi,’ tarstelėjo kažkoks vyras, matęs viską iš šalies.”
Bent kažkur sekasi.
Žurnalistai taikos sutartį kritikuoja per implikacijas — nugi galėjo valstybė bylą laimėt, va du tarnautojai, kurie tam pritaria. Bet šiaip taikos sutartys — zjbs, nes bylinėjimasis brangu. Savaimė nėra blogai, kad sutartį parengė Danpower. Tegu ir pats Tamsos princas Liuciferis vaikų krauju surašo teises ir pareigas, niekam nerūpi, svarbu tiktų šalims ir neprieštarautų viešajam interesui.
(Vaikų kraujas paimtas iš mirusių vėžio vaikų, Liuciferis panaudojo kiekvieną jų kūno dalį. Kiekvieną.)
Nuo teisės nesupratimo einam prie nesigaudymo lobizme. Danpower turi konkurentus — Fortum, kurie su valstybe stato kogeneracines (šiukšlių deginimo) elektrines. Nerangi ši knygos vieta, Fortum net neįvardinta — tarsi ją slepiant, nors 15min straipsniai, kurių pagrindu rašyta knyga, Fortum nurodo tiesiogiai.
Skvernelis ir jo pezantai remiasi Danpower lobistų argumentais ir jų užsakytais tyrimais. Praeita vyriausybė rėmėsi Fortum argumentais. Kurie teisūs? Ar kogeneracinės iš tikro nuodys žmones? Ar užteks šiukšlių? Kur gyvens bomžai, jei jas visas sudeginsim?
Autoriams tai neįdomu.
Žurnalistai randa vieną mokslininką, kuris abejoja Danpower finansuotu KTU tyrimu. Iiiiiir viskas. Tyrimo argumentai neapibendrinti, išvados nenagrinėtos, kiti tyrimai irgi, ekspertai nekalbinti. Aplinkos ministerija, instituciškai suinteresuota tęsti pradėtus projektus, pateikė skaičiukus, autoriai nekvestionuoja. Pačių skaičiukų nepateikia, nes skaičiai kaip antikiniai herojai, juos galime nebent įsivaizduoti, dar nėra technologijos ant popieriaus atvaizduoti.
Būtų įdomi istorija — du konkurentai lobina, kuris teisus? Kaip sąveikauja valstybė ir verslas? Bet ne, Danpower yra Skvernelio blogiukai, o Fortum geriečiai. Gal taip ir yra — neaišku, nes šališkai aprašyta. Politikai atsižvelgė į verslo argumentus? Kriminalas, neverta giliau analizuoti. Verslininkas bendrauja su premjeru? Tikriausiai kažką suka.
Po šitų tyrimų ciklo Skvernelis kažkodėl užsisėda ant 15min.
Skvernelis užsuka kranelį — žurnalistai nebegali nemokamai prieiti prie Registrų centro duomenų. Čia kaip iš žmogaus atimt alkoholį — gali be to funkcionuot, bet tai niekur neveda. Visiškas bybio manevras iš Skverno pusės, galimas kerštas, bandymas pakirsti nepriklausomą žurnalistiką, ir stipriausia knygos vieta.
Skvernelis remiasi biurokratija — tipo trūksta reglamentavimo, žurnalistai dabar gali naudotis duomenimis privačioms reikmėms.
Bet per Gudelio epą paaiškėja, kad Skvernelis bent? dalinai? teisus?
Yra toks veikėjas Darius Gudelis, piarščikas, knygoje pavaizduotas kaip slidus žaltys, iš šešėlių tampantis virveles, nuolat besilankantis pas premjerą, visus pažįsta, suka makles, peu peu šaudo pirštais, mirksi akimi, naudoja laisvų rankų įrangą ne prie vairo.
Vieną susitikimą aprašo super dramatiškai: “[Gudelis] bandė įvelti žurnalistus į manipuliacijų ir intrigų žaidimą, iš kurio jau niekas negalėtų išbristi švarus. Gudelis tarytum gudrus kvotėjas pynė pinkles ir viliojo į jas Pancerovą, o šis, susikaupęs ir sverdamas kiekvieną žodį, bandė išvengti spąstų.” Pancerovas akivaizdžiai persižiūrėjęs Game of Thrones.
Tada pasidaro įdomu: “Gudelis metė paskutinę kortą: Dovydai, o gal jūs rašot apie mane, nes aš nustojau mokėt Černiauskui?”
Pasirodo Šarūnas Černiauskas — autorių kolega, tyrimų skyriaus vadovas — slapta dirbo Gudeliui, darydavo kažkokias analizes, rinkdavo kompromatus ant žmogeliukų. Ir kartais tam naudodavo žurnalistams nemokamus Registrų centro duomenis, kuriuos užrišo Skvernelis.
Ir nors tą faktą pažymi knygoje, autoriai nesusimąsto, kad galbūt Skvernelis buvo bent? dalinai? teisus? Mokesčių mokėtojai mokėjo už Černiausko kompromatus. Manau, kad absoliuti dauguma žurnalistų yra sąžiningi, bet knyga nesugeba prastumti šio argumento. Argumentuokit, nu, išskleiskit Skvernelio poziciją Černiausko kontekste ir įrodykit savo teisybę. Aš jūsų pusėje, bet nieko man neduodat.
Gudelis svarsto — o kas jei informacija apie Černiauską būtų paviešinta. Pancerovas susiparina, susitikimas baigiasi.
Kiekviena knygos dalis prasideda knygos veikėjo citata. Šioje dalyje Pancerovas cituoja patį Pancerovą: “‘Pokalbis [su Gudeliu] buvo toks… rafinuotas, malonus grasinimas, spaudimas ir šantažas.’ Dovydas Pancerovas, žurnalistas,” rašo Pancerovas.
Gudelis atsako: nieko nešantažavau, norėjau išsiaiškinti žurnalistų motyvus. Paplėtokim šią versiją.
Straipsniai apie Gudelį jau išėję. Jis galėtų reikalauti nerašyt apie jį knygoj, bet nereikalauja (galbūt yra implikacija, bet sunku išskaityti). Bet kokiu būdu Pancerovui atsiranda etinė pareiga Černiauską įskųsti 15min vadovybei. Jei čia šantažas, tai Gudelis chujovai šantažuoja. Spaudimas, provokacija, ar nuoširdus klausimas — nu daug kas čia, bet ne—
Uoj sorry, skyrius vadinasi “Šantažas.” Nebūtų šantažo, nesivadintų.
Būtent to trūksta knygoje — bandymo pažiūrėt į situaciją kitų akimis. Viskas parašyta ant prezumpcijų. Skvernelis korumpuotas, Gudelis žalčiukas, verslininkų užsakyti tyrimai — klaidingi.
Bet yra alternatyvūs paaiškinimai. Skvernelis durnas, nieko nesupranta. Skvernelis vykdo durną/protingą rinkėjų valią. Skverneliu manipuliuoja. Skvernelis teisus.
Autoriai sugalvoja tiesą ir tada ieško jai pagrindimo. Taip tiesa neveikia.
Knygos turinys nėra bevertis. Verslo interesai politikoje, Skvernelio oficialūs ir neoficialūs patarėjai, chamiškumas ir vadovavimo stilius, žiniasklaidos smaugimas — tai svarbios, įdomios temos. Bet knygos tonas, šališkumas ir paviršutiniškumas viską gadina. Va, skaitau apie medienos makles ir neparašyta kokie pinigai vartosi, kiek žaidėjų rinkoje, kiek turim medžių blemba.
Nepaisant stiliaus, skaitosi lengvai, trumpa, nesigailiu atsivertęs.
Pabaigoj, kad visiems būtų aišku. Skvernelis yra geriausiu atveju vidutinio intelekto marozas ir politinis oportunistas, kuris neturi idėjų ar vertybių be norėjimo išlikti valdžioje. Tą knyga neblogai atvaizduoja.
CITATOS
Užsisėdau ant Pancerovo, nes spėju, kad Davidonytės stilius labiau anonimiškas. Pateikiu citatas, spėkit kas rašė: Pancerovas ar Davidonytė.
PIRMA CITATA
“Buvo viena pirmųjų šiltų pavasario dienų, paupiu ir gatvėmis vaikštinėjo praeiviai.” Uuuu vaikštinėjantys praeiviai. O kaip paukščiai, ar paukščiai skraidė?
ANTRA CITATA
“Gegužės 8-ąją, antradienį, Pancerovas ruošėsi būsimam interviu su energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu, garsiai skaitydamas savo pasirašytus klausimus ir pats į juos atsakinėdamas „ministro balsu“ (pasak tyrimų komandos, Pancerovui visai neblogai sekasi atkartoti kitų žmonių balsus ir kalbos manierą).”
Bent kažkur sekasi.
TREČIA CITATA
“Taksi automobilis braudamasis per rytines spūstis artėjo prie Karoliniškių, kur už dvidešimties minučių lankysis premjeras. Pancerovas toliau rašė žinutes, ir galų gale neištvėrusi Davidonytė atkirto: ‘Ar tu gali baigti zyzti man po ausim?’ Pancerovas įsižeidė. Davidonytė tai pajuto ir atsiprašė. Pokalbis nutrūko.”
KETVIRTA CITATA: NIEKO NESUPRATAU TURAS
Vis kartojasi detalė: šaltinis kažką pasako Pancerovui, o jis bb nieko nesigaudo.
“Pancerovas nieko nesuprato. Kokią informaciją reikia susirinkti? Kuo pasidomėti? Kur čia kabliukas?”
“Pancerovas nesuprato, ko konkrečiai ieškoti.”
Pancerovas kalbasi su šaltiniu: “‘Jeigu tu nežinosi, kad čia yra cukrus, tai nesuprasi, ką aš čia maišau. Supranti?’ Pancerovas nesuprato.”
“‘O ką aš galiu daryti?’ vėl nieko nesuprato Pancerovas.”
“‘Skvernelis su Gudeliu atsiskaito per viešuosius pirkimus, taip pat spręsdamas jo prašymus nuo verslo.’ Pancerovas nesuprato, ką reiškia ‘prašymus nuo verslo.’”
“‘Kas jis toks,’ paklausė Pancerovas. Tuo laiku jis nežinojo, kad Sigitas Paulauskas, Lietuvoje vienas turtingiausių žmonių, valdo medienos pramonės koncerną.”
“‘Tu žinai, kam priklauso šitas turgus?’
‘Ne.’
‘Alvydui Bieliauskui. O tu žinai, kas yra Alvydas Bieliauskas?’
‘Pavardė girdėta, bet nežinau.’”
“‘Kai Skvernelis atėjo į valdžią, turgus išsprogo.’
‘Išsprogo,’ nesuprato Pancerovas.
‘Suklestėjo, išaugo įtaka, nežinau, kaip kitaip pasakyt.’”
PENKTA CITATA
“Jie žinojo, kad jų draugas ir kolega Šarūnas Černiauskas šįryt bus atleistas iš darbo. ‘Šalta,’ pasiskundė Davidonytė, trindama rankas, ir priėjusi prie kondicionieriaus reguliavimo pulto padidino temperatūrą. ‘Nepadės,’ ištarė Pancerovas, ‘šaltis eina iš vidaus.’” GRYNAI KAIP PER FILMUS KALBA.
Knygos pradžia labai silpna, turiniu ir stiliumi.
Autoriai rašo trečiuoju asmeniu. “Davidonytė išlipo iš taksi,” rašo Birutė Davidonytė, tiksli citata.
“Pancerovas tyliai pirstelėjo, ir giliai įkvėpė, ieškodamas žemės riešutų ataskonio,” daugmaž emociškai tiksli citata, nes Pancerovas aprašo kiekvieną bezdalą.
Va tiksli:
“‘Gal žinot kur čia restoranas?’ paklausė jo Pancerovas.
Taksistas patraukė pečiais.
‘Turbūt viduj.’
Pancerovas įžengė į restoraną ir apsižvalgė.”
Ačiū, Dovydai. Dabar žinau kaip atrodo tyrimų žurnalisto darbas.
Paprasta taisyklė: jei nenorit patyčių, nekalbėkit apie save trečiuoju asmeniu. Ramonas sako, Ramonas žino.
Knyga yra nepelnytai ambicinga, ale tai Skvernelio Votergeitas. Skaitytojui išnašos paaiškina kas tas Votergeitas — nes skaitytojas debilas. Išnašos taip pat paaiškina:
— Fox News (“Amerikiečių televizijos naujienų kanalas, laikomas subjektyviu dėl palankumo JAV prezidentui Donaldui Tumpui.” — šiaip ne, Fox News buvo respublikonų kanalas gerokai prieš prezidentą Orange Virus.)
— Lukašenka (“Baltarusijos prezidentas, vadinamas Europos diktatoriumi.” Šiaip jis vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi.)
— New York Times (“Amerikiečių dienraštis ir naujienų portalas.”)
— O čia net ne išnaša, čia tekstas: “2018 metų liepos 6-oji, penktadienis, buvo laisvadienis, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.” 15min — suprasti akimirksniu.
Knyga prasideda nuo žinutės iš slapto šaltinio: “Va čia tai Votergeito verta istorija,” su nuoroda į taikos sutartį tarp Energetikos ministerijos ir vokiečių įmonės Danpower Baltic.
Tyrimų žurnalistai pradeda tirti. Išsiaiškina, kad pusė Danpower Baltic priklauso Rakauskams, nes… paskaito viešai prieinamus Registrų centro duomenis. Tuomet bando Rakauskus susieti su Skverneliu, nesusieja. Aprašo gandus, kad Skvernelis iš Rakauskų gavo paskolą ar nuolaidą namo statyboms, tada save giria, kad gandų neviešino (nuuuu, išskyrus knygoje :) ).
Autoriai kaip skandalą aprašo tai, kad taika sudaroma Danpower Baltic iniciatyva, kai Energetikos ministerija sakė, kad jų. Galima sutrumpinti į: “Energetikos ministerija dūchiškai komunikuoja,” ir baigti.
Nes knyga neina į gilumą, čiuožia buku paviršiumi. Neaprašyta kaip veikia teismų sistema, neatskleisti šalių argumentai, bylos esmė sutraukta į kelias sausas pastraipas.
Vietoj to skaitau kaip Pancerovas: “Užsisakė dvigubą dūminio viskio. Barmenė per klaidą paėmė ne tą butelį ir šliūkštelėjo stiklan dukart brangesnio viskio. Supratusi savo klaidą, atsiprašė ir apskaičiavo kaip už pigesnį – šešiolika eurų vietoj keturiasdešimties. ‘Sekasi,’ tarstelėjo kažkoks vyras, matęs viską iš šalies.”
Bent kažkur sekasi.
Žurnalistai taikos sutartį kritikuoja per implikacijas — nugi galėjo valstybė bylą laimėt, va du tarnautojai, kurie tam pritaria. Bet šiaip taikos sutartys — zjbs, nes bylinėjimasis brangu. Savaimė nėra blogai, kad sutartį parengė Danpower. Tegu ir pats Tamsos princas Liuciferis vaikų krauju surašo teises ir pareigas, niekam nerūpi, svarbu tiktų šalims ir neprieštarautų viešajam interesui.
(Vaikų kraujas paimtas iš mirusių vėžio vaikų, Liuciferis panaudojo kiekvieną jų kūno dalį. Kiekvieną.)
Nuo teisės nesupratimo einam prie nesigaudymo lobizme. Danpower turi konkurentus — Fortum, kurie su valstybe stato kogeneracines (šiukšlių deginimo) elektrines. Nerangi ši knygos vieta, Fortum net neįvardinta — tarsi ją slepiant, nors 15min straipsniai, kurių pagrindu rašyta knyga, Fortum nurodo tiesiogiai.
Skvernelis ir jo pezantai remiasi Danpower lobistų argumentais ir jų užsakytais tyrimais. Praeita vyriausybė rėmėsi Fortum argumentais. Kurie teisūs? Ar kogeneracinės iš tikro nuodys žmones? Ar užteks šiukšlių? Kur gyvens bomžai, jei jas visas sudeginsim?
Autoriams tai neįdomu.
Žurnalistai randa vieną mokslininką, kuris abejoja Danpower finansuotu KTU tyrimu. Iiiiiir viskas. Tyrimo argumentai neapibendrinti, išvados nenagrinėtos, kiti tyrimai irgi, ekspertai nekalbinti. Aplinkos ministerija, instituciškai suinteresuota tęsti pradėtus projektus, pateikė skaičiukus, autoriai nekvestionuoja. Pačių skaičiukų nepateikia, nes skaičiai kaip antikiniai herojai, juos galime nebent įsivaizduoti, dar nėra technologijos ant popieriaus atvaizduoti.
Būtų įdomi istorija — du konkurentai lobina, kuris teisus? Kaip sąveikauja valstybė ir verslas? Bet ne, Danpower yra Skvernelio blogiukai, o Fortum geriečiai. Gal taip ir yra — neaišku, nes šališkai aprašyta. Politikai atsižvelgė į verslo argumentus? Kriminalas, neverta giliau analizuoti. Verslininkas bendrauja su premjeru? Tikriausiai kažką suka.
Po šitų tyrimų ciklo Skvernelis kažkodėl užsisėda ant 15min.
Skvernelis užsuka kranelį — žurnalistai nebegali nemokamai prieiti prie Registrų centro duomenų. Čia kaip iš žmogaus atimt alkoholį — gali be to funkcionuot, bet tai niekur neveda. Visiškas bybio manevras iš Skverno pusės, galimas kerštas, bandymas pakirsti nepriklausomą žurnalistiką, ir stipriausia knygos vieta.
Skvernelis remiasi biurokratija — tipo trūksta reglamentavimo, žurnalistai dabar gali naudotis duomenimis privačioms reikmėms.
Bet per Gudelio epą paaiškėja, kad Skvernelis bent? dalinai? teisus?
Yra toks veikėjas Darius Gudelis, piarščikas, knygoje pavaizduotas kaip slidus žaltys, iš šešėlių tampantis virveles, nuolat besilankantis pas premjerą, visus pažįsta, suka makles, peu peu šaudo pirštais, mirksi akimi, naudoja laisvų rankų įrangą ne prie vairo.
Vieną susitikimą aprašo super dramatiškai: “[Gudelis] bandė įvelti žurnalistus į manipuliacijų ir intrigų žaidimą, iš kurio jau niekas negalėtų išbristi švarus. Gudelis tarytum gudrus kvotėjas pynė pinkles ir viliojo į jas Pancerovą, o šis, susikaupęs ir sverdamas kiekvieną žodį, bandė išvengti spąstų.” Pancerovas akivaizdžiai persižiūrėjęs Game of Thrones.
Tada pasidaro įdomu: “Gudelis metė paskutinę kortą: Dovydai, o gal jūs rašot apie mane, nes aš nustojau mokėt Černiauskui?”
Pasirodo Šarūnas Černiauskas — autorių kolega, tyrimų skyriaus vadovas — slapta dirbo Gudeliui, darydavo kažkokias analizes, rinkdavo kompromatus ant žmogeliukų. Ir kartais tam naudodavo žurnalistams nemokamus Registrų centro duomenis, kuriuos užrišo Skvernelis.
Ir nors tą faktą pažymi knygoje, autoriai nesusimąsto, kad galbūt Skvernelis buvo bent? dalinai? teisus? Mokesčių mokėtojai mokėjo už Černiausko kompromatus. Manau, kad absoliuti dauguma žurnalistų yra sąžiningi, bet knyga nesugeba prastumti šio argumento. Argumentuokit, nu, išskleiskit Skvernelio poziciją Černiausko kontekste ir įrodykit savo teisybę. Aš jūsų pusėje, bet nieko man neduodat.
Gudelis svarsto — o kas jei informacija apie Černiauską būtų paviešinta. Pancerovas susiparina, susitikimas baigiasi.
Kiekviena knygos dalis prasideda knygos veikėjo citata. Šioje dalyje Pancerovas cituoja patį Pancerovą: “‘Pokalbis [su Gudeliu] buvo toks… rafinuotas, malonus grasinimas, spaudimas ir šantažas.’ Dovydas Pancerovas, žurnalistas,” rašo Pancerovas.
Gudelis atsako: nieko nešantažavau, norėjau išsiaiškinti žurnalistų motyvus. Paplėtokim šią versiją.
Straipsniai apie Gudelį jau išėję. Jis galėtų reikalauti nerašyt apie jį knygoj, bet nereikalauja (galbūt yra implikacija, bet sunku išskaityti). Bet kokiu būdu Pancerovui atsiranda etinė pareiga Černiauską įskųsti 15min vadovybei. Jei čia šantažas, tai Gudelis chujovai šantažuoja. Spaudimas, provokacija, ar nuoširdus klausimas — nu daug kas čia, bet ne—
Uoj sorry, skyrius vadinasi “Šantažas.” Nebūtų šantažo, nesivadintų.
Būtent to trūksta knygoje — bandymo pažiūrėt į situaciją kitų akimis. Viskas parašyta ant prezumpcijų. Skvernelis korumpuotas, Gudelis žalčiukas, verslininkų užsakyti tyrimai — klaidingi.
Bet yra alternatyvūs paaiškinimai. Skvernelis durnas, nieko nesupranta. Skvernelis vykdo durną/protingą rinkėjų valią. Skverneliu manipuliuoja. Skvernelis teisus.
Autoriai sugalvoja tiesą ir tada ieško jai pagrindimo. Taip tiesa neveikia.
Knygos turinys nėra bevertis. Verslo interesai politikoje, Skvernelio oficialūs ir neoficialūs patarėjai, chamiškumas ir vadovavimo stilius, žiniasklaidos smaugimas — tai svarbios, įdomios temos. Bet knygos tonas, šališkumas ir paviršutiniškumas viską gadina. Va, skaitau apie medienos makles ir neparašyta kokie pinigai vartosi, kiek žaidėjų rinkoje, kiek turim medžių blemba.
Nepaisant stiliaus, skaitosi lengvai, trumpa, nesigailiu atsivertęs.
Pabaigoj, kad visiems būtų aišku. Skvernelis yra geriausiu atveju vidutinio intelekto marozas ir politinis oportunistas, kuris neturi idėjų ar vertybių be norėjimo išlikti valdžioje. Tą knyga neblogai atvaizduoja.
CITATOS
Užsisėdau ant Pancerovo, nes spėju, kad Davidonytės stilius labiau anonimiškas. Pateikiu citatas, spėkit kas rašė: Pancerovas ar Davidonytė.
PIRMA CITATA
“Buvo viena pirmųjų šiltų pavasario dienų, paupiu ir gatvėmis vaikštinėjo praeiviai.” Uuuu vaikštinėjantys praeiviai. O kaip paukščiai, ar paukščiai skraidė?
ANTRA CITATA
“Gegužės 8-ąją, antradienį, Pancerovas ruošėsi būsimam interviu su energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu, garsiai skaitydamas savo pasirašytus klausimus ir pats į juos atsakinėdamas „ministro balsu“ (pasak tyrimų komandos, Pancerovui visai neblogai sekasi atkartoti kitų žmonių balsus ir kalbos manierą).”
Bent kažkur sekasi.
TREČIA CITATA
“Taksi automobilis braudamasis per rytines spūstis artėjo prie Karoliniškių, kur už dvidešimties minučių lankysis premjeras. Pancerovas toliau rašė žinutes, ir galų gale neištvėrusi Davidonytė atkirto: ‘Ar tu gali baigti zyzti man po ausim?’ Pancerovas įsižeidė. Davidonytė tai pajuto ir atsiprašė. Pokalbis nutrūko.”
KETVIRTA CITATA: NIEKO NESUPRATAU TURAS
Vis kartojasi detalė: šaltinis kažką pasako Pancerovui, o jis bb nieko nesigaudo.
“Pancerovas nieko nesuprato. Kokią informaciją reikia susirinkti? Kuo pasidomėti? Kur čia kabliukas?”
“Pancerovas nesuprato, ko konkrečiai ieškoti.”
Pancerovas kalbasi su šaltiniu: “‘Jeigu tu nežinosi, kad čia yra cukrus, tai nesuprasi, ką aš čia maišau. Supranti?’ Pancerovas nesuprato.”
“‘O ką aš galiu daryti?’ vėl nieko nesuprato Pancerovas.”
“‘Skvernelis su Gudeliu atsiskaito per viešuosius pirkimus, taip pat spręsdamas jo prašymus nuo verslo.’ Pancerovas nesuprato, ką reiškia ‘prašymus nuo verslo.’”
“‘Kas jis toks,’ paklausė Pancerovas. Tuo laiku jis nežinojo, kad Sigitas Paulauskas, Lietuvoje vienas turtingiausių žmonių, valdo medienos pramonės koncerną.”
“‘Tu žinai, kam priklauso šitas turgus?’
‘Ne.’
‘Alvydui Bieliauskui. O tu žinai, kas yra Alvydas Bieliauskas?’
‘Pavardė girdėta, bet nežinau.’”
“‘Kai Skvernelis atėjo į valdžią, turgus išsprogo.’
‘Išsprogo,’ nesuprato Pancerovas.
‘Suklestėjo, išaugo įtaka, nežinau, kaip kitaip pasakyt.’”
PENKTA CITATA
“Jie žinojo, kad jų draugas ir kolega Šarūnas Černiauskas šįryt bus atleistas iš darbo. ‘Šalta,’ pasiskundė Davidonytė, trindama rankas, ir priėjusi prie kondicionieriaus reguliavimo pulto padidino temperatūrą. ‘Nepadės,’ ištarė Pancerovas, ‘šaltis eina iš vidaus.’” GRYNAI KAIP PER FILMUS KALBA.
December 28, 2019
Sveiki,
Čia yra Sauliukas.
Sauliukas vaikystėje užaugęs norėjo būtimilicininkas policininkas. Sauliukui pasisekė, milicininku policininku tapti jam pavyko. Atsiganęs savo metus, beje, galimai gan sočiai atsiganęs, Sauliukas nusprendė, kad reikia daryti karjerą. Tad pabuvęs mentu policininku, Sauliukas sugalvojo, kad nori valdyt valstybę ir būti prezidentu. Nu arba blogiausiu atveju - premjeru. XZ kas darėsi rinkėjų galvose, konkrečiai, tuose rudimentuose, kur pas normalesnius žmonės randasi smegenys, bet Sauliuką išrinko. Nu ir žodžiu, Sauliukas ir tapo tokiu premjeru, kokiu jį galima būtų įsivaizduoti vien žiūrint į aną nuotrauką. Su visomis iš to sekančiomis liūdnomis pasekmėmis.
O jei rimčiau, tai paskaičius šią knygą darosi ir liūdna, ir pikta. Nes akivaizdu, kad zadanijų ir vsio zakonno laikai vis dar nepraėję. O liūdniausia, kad bent jau aš nematau jokios politinės jėgos, artimiausiu metu galinčios pasiūlyti kokybišką bei kitonišką įgyvendinamą politinę programą (ne vien tuščius lozungus) ir būti išrinkta. Panašu, kad esamoj padėtyje – piktybiškoje nekompetencijoje – dar teks pragyventi ne vieną kadenciją. Siūlau tai pažymėti keičiant Lietuvos Respublikos herbą, Vytį keičiant gerai įmitusiu, raudonosios knygos saugomą medį graužiančiu bebru.
Plėstis apie šią knygą būtų galima daug, bet nelabai matau tikslo tą daryti. Džiaugiuosi, kad ji atsirado ir labai tikiuosi, kad tokių knygų bus daugiau ir dar gilesnių, agresyvesnių ir dar giliau kapstančių. Nes tik viešumas turi galimybių, kad ir menkų, kažką pakeisti. 5* ir už turinį, ir už aktualumą, ir už atrastą nišą.
P.s.
„Žodžio žmogus“ ir „Profesionalų vyriausybė“. 😊
Čia yra Sauliukas.
Sauliukas vaikystėje užaugęs norėjo būti
O jei rimčiau, tai paskaičius šią knygą darosi ir liūdna, ir pikta. Nes akivaizdu, kad zadanijų ir vsio zakonno laikai vis dar nepraėję. O liūdniausia, kad bent jau aš nematau jokios politinės jėgos, artimiausiu metu galinčios pasiūlyti kokybišką bei kitonišką įgyvendinamą politinę programą (ne vien tuščius lozungus) ir būti išrinkta. Panašu, kad esamoj padėtyje – piktybiškoje nekompetencijoje – dar teks pragyventi ne vieną kadenciją. Siūlau tai pažymėti keičiant Lietuvos Respublikos herbą, Vytį keičiant gerai įmitusiu, raudonosios knygos saugomą medį graužiančiu bebru.
Plėstis apie šią knygą būtų galima daug, bet nelabai matau tikslo tą daryti. Džiaugiuosi, kad ji atsirado ir labai tikiuosi, kad tokių knygų bus daugiau ir dar gilesnių, agresyvesnių ir dar giliau kapstančių. Nes tik viešumas turi galimybių, kad ir menkų, kažką pakeisti. 5* ir už turinį, ir už aktualumą, ir už atrastą nišą.
P.s.
„Žodžio žmogus“ ir „Profesionalų vyriausybė“. 😊
February 2, 2020
Kartais apimdavo toks įspūdis kaip skaitant siaubo trilerį. Siaubo, nes supranti, kad tokie dalykai dedasi mūsų vyriausybėje. Prisiminus apie rašomus įvykius girdimus iš spaudos labai jų nesureikšminau, žinoma kai kurie pasirodė keistesni už kitus, bet kokių kvailysčių politikai nepridaro :))
Buvo smagu skaityti ir iš dalies pamatyti, kaip vyksta žurnalistų darbas. Labai didžiuosuosi ir sveikinu 15min tyrimų skyrių ir knygos autorius.
Buvo smagu skaityti ir iš dalies pamatyti, kaip vyksta žurnalistų darbas. Labai didžiuosuosi ir sveikinu 15min tyrimų skyrių ir knygos autorius.
February 9, 2020
Knyga skaitėsi labai lengvai. Buvo sukurta įtampa, norėjosi nemiegoti, neiti į darbą, nevalgyti, o tik skaityti. Buvo labai įdomu pažvelgti į žurnalistikos virtuvę iš vidaus. Visi tie reikalai su slaptaisiais šaltiniais sukūrė tokį jausmą, kad ir tu skaitydamas knygą sužinai kažką slapto, ko nežino kiti, kad tau jau atsivėrė paslapčių skrynia.
Bet. Žvelgdama į tas masiškai duodamas 5 žvaigždutės aš matau pavojų. Mes džiaugiamės, kad va kažkas naujo žurnalistikoje, perskaitę knygą jaučiamės lyg politikos žinovai, dabar tai jau viskas aišku. Kaip ir moksliniuose tyrimuose, taip ir žurnalistiniuose, yra labai rizikinga, kai iš anksto jau yra padarytos išvados ir tik vėliau ieškoma įrodymų joms pagrįsti. Taip ir šioje knygoje neapleido jausmas, kad daug kas yra pritempta, pagrįsta nuomonėmis ir nuojautomis, o ne faktais. Atrodo, kad kartais netyčia buvo pamiršta pakalbinti kai kuriuos kitą pusę atstovaujančius stambius žaidėjus, suabejoti, ar tikrai viskas yra tik balta ir juoda. Na bet tai tikriausiai yra natūralu, nes įdėjus tiek daug darbo į vieną temą, nesinori investuoti laiko bandant suabejoti savo tyrimais. O ir skaitytojams nebūtų taip įdomu.
Abejoti ir kritiškai žiūrėti tiek į politiką, tiek į žiniasklaidą yra sveika visada. Neaišku, ar tie slaptieji šaltiniai taip pat neturi savų interesų, ar surastos sąsajos nėra tik atsitiktinumas. Ar nevisiškai skaidriais būdais priimtas sprendimas būtinai yra strategiškai neteisingas? Viskas nėra taip jau paprasta ir vienos knygos šiai temai tikrai neužteks. O tikrosios tiesos vis tiek nesužinosime, nes ji visiems yra skirtinga ir dažnai nepatogi.
Perskaičius knygą iškart puoliau skambinti tėčiui, kuris itin domisi politinėm aktualijom, ir davė man šią knygą paskaityti įspėdamas, kad aklai viskuo netikėčiau. Tai pliusas už tai, kad knyga suartina tėčius ir dukras.
Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado. Tikiuosi, kad ji įkvėps daugiau žmonių domėtis politika ir taps pradžia stipresnei tiriamajai žurnalistikai Lietuvoje.
Bet. Žvelgdama į tas masiškai duodamas 5 žvaigždutės aš matau pavojų. Mes džiaugiamės, kad va kažkas naujo žurnalistikoje, perskaitę knygą jaučiamės lyg politikos žinovai, dabar tai jau viskas aišku. Kaip ir moksliniuose tyrimuose, taip ir žurnalistiniuose, yra labai rizikinga, kai iš anksto jau yra padarytos išvados ir tik vėliau ieškoma įrodymų joms pagrįsti. Taip ir šioje knygoje neapleido jausmas, kad daug kas yra pritempta, pagrįsta nuomonėmis ir nuojautomis, o ne faktais. Atrodo, kad kartais netyčia buvo pamiršta pakalbinti kai kuriuos kitą pusę atstovaujančius stambius žaidėjus, suabejoti, ar tikrai viskas yra tik balta ir juoda. Na bet tai tikriausiai yra natūralu, nes įdėjus tiek daug darbo į vieną temą, nesinori investuoti laiko bandant suabejoti savo tyrimais. O ir skaitytojams nebūtų taip įdomu.
Abejoti ir kritiškai žiūrėti tiek į politiką, tiek į žiniasklaidą yra sveika visada. Neaišku, ar tie slaptieji šaltiniai taip pat neturi savų interesų, ar surastos sąsajos nėra tik atsitiktinumas. Ar nevisiškai skaidriais būdais priimtas sprendimas būtinai yra strategiškai neteisingas? Viskas nėra taip jau paprasta ir vienos knygos šiai temai tikrai neužteks. O tikrosios tiesos vis tiek nesužinosime, nes ji visiems yra skirtinga ir dažnai nepatogi.
Perskaičius knygą iškart puoliau skambinti tėčiui, kuris itin domisi politinėm aktualijom, ir davė man šią knygą paskaityti įspėdamas, kad aklai viskuo netikėčiau. Tai pliusas už tai, kad knyga suartina tėčius ir dukras.
Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado. Tikiuosi, kad ji įkvėps daugiau žmonių domėtis politika ir taps pradžia stipresnei tiriamajai žurnalistikai Lietuvoje.
February 18, 2020
Viena iš priežasčių, kodėl man patinka audio knygos, jog vienu šūviu nušauni du zuikius: perklausai knygą ir tuo pačiu metu gali vairuoti/plauti indus/vaikščioti/ravėti daržą ir t.t. Maniau, kad taip bus ir su šia knyga. Klausiau, tvarkiausi namie ir po truputį juntu, jog įtampa auga, nebegaliu nieko daryti, atsiguliu ir tiesiog klausau. Paskui vaikščiojau ratais po namus, kalbėjausi su savimi, pykau, vėl sukau ratus, vėl pykau. Mano protas tiesiog atsisako patikėti, kad tai nėra gerai sukaltas trileris ar detektyvas. Kad viskas vyko realybėje, pas mus, Lietuvoje.
Kas sekate autorių veiklą, jų straipsnius, tai knygos siužetas nebus naujas. Tiesiog žymiai daugiau atskleista, kas slypi už to, kas nuslėpta nuo mūsų ir kaip buvo rinkta informacija. Mane labai nustebino, jog žurnalistams padeda visokie slapti informatoriai, žinutėmis siunčiamos užuominos, slapti susitikimai atokiame bare. Ir ko ne detektyvo siužetas?
Apskritai, man ši knyga priminė neseniai skaitytą M. Miller "Kirkė". Atrodo, kad išrinkdami savo atstovus seime, mes juos pasodiname į Olimpo kalną. Kur jie pajunta turintys dieviškumo galias, kur su arogancija galima žiūrėti į mirtinguosius, nebereikia duoti visuomenei atsakymų, galima naikinti įkalčius ir nesiteisinti padarius žalą.
Tai knyga, kurią reikia perskaityti ar perklausyti visiems, net jei nesidomite politika. O perskaitę duokite draugams/tėvams/seneliams. Nes tai, kas vyksta ir kiek mes nežinom, yra tiesiog kosmosas. Rinkimai artėja ir mes turime žinoti savo "dievų" vardus.
Renkantis audio knygą man itin svarbu, kas ją įgarsino, tad atskiros pagyros J. Bareikiui už paskolintą balsą knygai. Audioteka, tai buvo geriausias Jūsų pasirinkimas. Prašau, tegul kita Jokūbo knyga būna erotinis romanas, klausyčiausi kiekvieną vakarą.
Kas sekate autorių veiklą, jų straipsnius, tai knygos siužetas nebus naujas. Tiesiog žymiai daugiau atskleista, kas slypi už to, kas nuslėpta nuo mūsų ir kaip buvo rinkta informacija. Mane labai nustebino, jog žurnalistams padeda visokie slapti informatoriai, žinutėmis siunčiamos užuominos, slapti susitikimai atokiame bare. Ir ko ne detektyvo siužetas?
Apskritai, man ši knyga priminė neseniai skaitytą M. Miller "Kirkė". Atrodo, kad išrinkdami savo atstovus seime, mes juos pasodiname į Olimpo kalną. Kur jie pajunta turintys dieviškumo galias, kur su arogancija galima žiūrėti į mirtinguosius, nebereikia duoti visuomenei atsakymų, galima naikinti įkalčius ir nesiteisinti padarius žalą.
Tai knyga, kurią reikia perskaityti ar perklausyti visiems, net jei nesidomite politika. O perskaitę duokite draugams/tėvams/seneliams. Nes tai, kas vyksta ir kiek mes nežinom, yra tiesiog kosmosas. Rinkimai artėja ir mes turime žinoti savo "dievų" vardus.
Renkantis audio knygą man itin svarbu, kas ją įgarsino, tad atskiros pagyros J. Bareikiui už paskolintą balsą knygai. Audioteka, tai buvo geriausias Jūsų pasirinkimas. Prašau, tegul kita Jokūbo knyga būna erotinis romanas, klausyčiausi kiekvieną vakarą.
March 7, 2020
Skaityti buvo ir baisu, ir pikta, ir apmaudu, o galiausiai liko didelis nusivylimas, kad visa tiek prisidirbusi Skvernelio chebra toliau lyg niekur nieko sėdi ir atseit dirba Tėvynės labui. Ir dar liūdniau paliko pagalvojus, kad nėra nei vienos itin skaidrios partijos ir keičiasi tik veidai bei vardai, o visokios schemos lieka tokios pačios. Arba atsiranda naujų, nes jei nepaimsi pats, paims kas kitas ir dar ant tavęs purvą išpils. Nors tiek, kad iki valstiečių buvusiems neužteko naglumo lįsti į žiniasklaidos reikalus. O šitie, akivaizdu, turi ko bijoti.
Dar svarstau - ar Skvernelis, Karbauskis, Širinskienė ir visi kiti nuoširdžiai tiki, kad aplink vien korumpuotieji, o jie jau šventieji, ar čia Gudelis juos paprotino taip daryt, ar patys sugalvojo, kad žmonės tokie durniai, jog nieko nesupras?
Man nuo pat pergalės rinkimuose buvo aišku, kad su valstiečiais ir su Skverneliu bus blogai, bet aš negalvojau, kad taip ir tiek blogai. Psichopatų ir isterikų chebra, tfu.
Nemažiau skaudi ir kita knygos linija - išdavystė. Lengva dabar protintis, kad dirbant tam tikrus darbus kiekvienam reikia saugotis ir galvoti. Skaudžiau galvoti, kad kartais santykiai prieš pinigus nieko nereiškia.
Dar svarstau - ar Skvernelis, Karbauskis, Širinskienė ir visi kiti nuoširdžiai tiki, kad aplink vien korumpuotieji, o jie jau šventieji, ar čia Gudelis juos paprotino taip daryt, ar patys sugalvojo, kad žmonės tokie durniai, jog nieko nesupras?
Man nuo pat pergalės rinkimuose buvo aišku, kad su valstiečiais ir su Skverneliu bus blogai, bet aš negalvojau, kad taip ir tiek blogai. Psichopatų ir isterikų chebra, tfu.
Nemažiau skaudi ir kita knygos linija - išdavystė. Lengva dabar protintis, kad dirbant tam tikrus darbus kiekvienam reikia saugotis ir galvoti. Skaudžiau galvoti, kad kartais santykiai prieš pinigus nieko nereiškia.
February 9, 2020
5⭐️– už iniciatyvią pradžią
Ir aš tąsyk prie LRV protestavau, bet ne dėl žurnalistų, dėl savo Teisės žinoti (nenoriu nesusipratimų, neginčiju R. Miliūtės autorystės (buvo tokia laida), vdruk jau bus užpatentuotas posakis, šiuo metu tai populiaru).
Tuokart prisiminiau Vinstoną. Gyveno jis Okeanijoj ir dirbo svarbų darbą - koregavo literatūrinę ir dokumentinę medžiagą, galinčią turėti politinės ar idealoginės reikšmės, o tiksliau – pritaikydavo praeitį prie dabarties, kad nebūtų nukrypstama nuo partijos linijos ir – svarbiausia – Didžiojo Brolio kalbų. Neatitinkantys ir prieštaraujantys šaltiniai buvo pakeičiami teisingai, o senieji – naikinami. Tiesa, Vinstonas gyveno 1984-aisiais.
LVŽS siūlymai įpareigoti “pagaminti” ne mažiau 50 proc. viešinamo žiniasklaidos turinio, kurį sudarytų teigiamos žinios, RC duomenų, būtinų žurnalistiniams tyrimams atlikti, ribojimas, galiausiai – visuomenei svarbios informacijos – įžymiojo nekorektiško premjero pasisakymo įrašo pasitarime – ištrynimas.
- Vinstonai, kur tu? Ar Didysis Brolis jau čia? Ar mes jau 1984-iuose?
“Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kubinius centimetrus tavo kaukolėje.” – Džordžas kaip visada taiklus ir nešinas ateitį rodančiu krištolo rutuliu, nes tik kritiškas mąstymas – tinkamas tų cm panaudojimas – gali išgelbėti nuo orveliškos visuomenės ir Vinstono likimo.
Knyga išties nebloga, laiku ir vietoje, kad galėtume vertinti ne tik žodžio laisvės svarbą, bet ir pačią žiniasklaidą, neretai paveikiamą įvairių interesų grupių. Nepaisant to fakto, tai nėra priežastis ją reguliuoti, o tik aplinkybė, kuri turėtų skatinti visuomenę domėtis dar daugiau, o žurnalistus - išlįsti iš TV forumų ir dėmesio centrų - dažnai tai laikas, kurį politikai meniškai išnaudoja savireklamai, puikiai išmokę sakyti, kas patinka, o ne tai, ko jų klausia.
Taigi, būkime kritiški:
Turinys – 4⭐️. Kai kur trūko pagrindimo (pvz., savo versiją pasakoja Dargužaitė, bet mes negauname feedback’o iš asmenų, kuriuos ji gan plačiai kritikuoja, pusės), bet pagrindiniai faktai išdėstyti nuosekliai, logiškai ir aiškiai pagrįsti.
Pateikimas - 5⭐️. Nuostabus rašymo stilius: buvo greita, nenuobodu, ir nors pateikiama daug įvykių, tekstas nesausas, intriguojantis iki pabaigos.
Visada vertinu charizmatiškus veikėjus 5⭐️, bet čia, sorry guys, jau ne autorių nuopelnas. 😂
Tikiuosi, kad kita knyga ar išsamus tyrimas bus iš Monikos G. B. fronto, turiu minčių ir dėl pavadinimo – “Kaip LRT savo nepriklausomybę Seime gynė: komitetų posėdžių užkulisiai”. 😂🤭
Ir aš tąsyk prie LRV protestavau, bet ne dėl žurnalistų, dėl savo Teisės žinoti (nenoriu nesusipratimų, neginčiju R. Miliūtės autorystės (buvo tokia laida), vdruk jau bus užpatentuotas posakis, šiuo metu tai populiaru).
Tuokart prisiminiau Vinstoną. Gyveno jis Okeanijoj ir dirbo svarbų darbą - koregavo literatūrinę ir dokumentinę medžiagą, galinčią turėti politinės ar idealoginės reikšmės, o tiksliau – pritaikydavo praeitį prie dabarties, kad nebūtų nukrypstama nuo partijos linijos ir – svarbiausia – Didžiojo Brolio kalbų. Neatitinkantys ir prieštaraujantys šaltiniai buvo pakeičiami teisingai, o senieji – naikinami. Tiesa, Vinstonas gyveno 1984-aisiais.
LVŽS siūlymai įpareigoti “pagaminti” ne mažiau 50 proc. viešinamo žiniasklaidos turinio, kurį sudarytų teigiamos žinios, RC duomenų, būtinų žurnalistiniams tyrimams atlikti, ribojimas, galiausiai – visuomenei svarbios informacijos – įžymiojo nekorektiško premjero pasisakymo įrašo pasitarime – ištrynimas.
- Vinstonai, kur tu? Ar Didysis Brolis jau čia? Ar mes jau 1984-iuose?
“Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kubinius centimetrus tavo kaukolėje.” – Džordžas kaip visada taiklus ir nešinas ateitį rodančiu krištolo rutuliu, nes tik kritiškas mąstymas – tinkamas tų cm panaudojimas – gali išgelbėti nuo orveliškos visuomenės ir Vinstono likimo.
Knyga išties nebloga, laiku ir vietoje, kad galėtume vertinti ne tik žodžio laisvės svarbą, bet ir pačią žiniasklaidą, neretai paveikiamą įvairių interesų grupių. Nepaisant to fakto, tai nėra priežastis ją reguliuoti, o tik aplinkybė, kuri turėtų skatinti visuomenę domėtis dar daugiau, o žurnalistus - išlįsti iš TV forumų ir dėmesio centrų - dažnai tai laikas, kurį politikai meniškai išnaudoja savireklamai, puikiai išmokę sakyti, kas patinka, o ne tai, ko jų klausia.
Taigi, būkime kritiški:
Turinys – 4⭐️. Kai kur trūko pagrindimo (pvz., savo versiją pasakoja Dargužaitė, bet mes negauname feedback’o iš asmenų, kuriuos ji gan plačiai kritikuoja, pusės), bet pagrindiniai faktai išdėstyti nuosekliai, logiškai ir aiškiai pagrįsti.
Pateikimas - 5⭐️. Nuostabus rašymo stilius: buvo greita, nenuobodu, ir nors pateikiama daug įvykių, tekstas nesausas, intriguojantis iki pabaigos.
Visada vertinu charizmatiškus veikėjus 5⭐️, bet čia, sorry guys, jau ne autorių nuopelnas. 😂
Tikiuosi, kad kita knyga ar išsamus tyrimas bus iš Monikos G. B. fronto, turiu minčių ir dėl pavadinimo – “Kaip LRT savo nepriklausomybę Seime gynė: komitetų posėdžių užkulisiai”. 😂🤭
December 13, 2019
Pirmiausia reikėtų labai padėkoti autoriams, kad atliko tokį didžiulį darbą ir detaliai išdėstė, kas vyko (ir panašu, kad vyksta toliau) mūsų valstybėje. Su kiekvienu skaitomu puslapiu darėsi vis baisiau suvokus, kad politikai neturi nei menkiausios moralės ar etikos suvokimo. Atrodo jau bendrai sekant naujienas negali patikėti politikų daromais sprendimais, bet kad jie veikė tokiu mastu, net nebūčiau pagalvojus. Ir esmė ta, kad čia mes sužinome tik tai, apie ką parašo ir išanalizuoja žurnalistai. O kiek dar visko yra nežinoma?
Knyga labai įtraukia ir iš tiesų skaitosi taip, kaip koks geras detektyvas (tik deja niekaip negali pamiršti, kad visa tai vyksta iš tiesų). Skaitant nuolat buvau įsijungus YouTube ir ieškojau knygoje minimų interviu, nes norėjosi pačiai tai išgirsti.
Knygą būtina perskaityti visiems balsavimo teisę turintiems ar greitai įgysiantiems žmonėms. Ir ji turėtų būti įtraukta į privalomų skaitinių sąrašą 11-okams ar 12-okams, kad prieš pirmą jų balsavimą jau turėtų išsiugdę šiokį tokį kritinį mąstymą.
Knyga labai įtraukia ir iš tiesų skaitosi taip, kaip koks geras detektyvas (tik deja niekaip negali pamiršti, kad visa tai vyksta iš tiesų). Skaitant nuolat buvau įsijungus YouTube ir ieškojau knygoje minimų interviu, nes norėjosi pačiai tai išgirsti.
Knygą būtina perskaityti visiems balsavimo teisę turintiems ar greitai įgysiantiems žmonėms. Ir ji turėtų būti įtraukta į privalomų skaitinių sąrašą 11-okams ar 12-okams, kad prieš pirmą jų balsavimą jau turėtų išsiugdę šiokį tokį kritinį mąstymą.
April 16, 2023
Tikrai ilgą laiką taip norėjau perskaityti "Kabinetą 339", bet vis atrodė, kad šis negrožinės literatūros kūrinys ne man, pradėsiu skaityti ir dėsiu į šoną... Tikrai pirmas skyrius taip atrodė užsitęsęs ir taip kėlė žiovulį, kol neatsiverčiau 6 skyriaus, o jame apie nevisus deklaruotus buvusio premjero Saukiaus Skvernelio žmonos pinigus ("Swedbank" akcijas)...Tikrai suintrigavo, o tada verčiau ir skaičiau vieną bei dar vieną puslapį...
"Kalbant apie visuomenės teisę žinoti. Visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti." (Saulius Skvernelis)
Tai ar mes , visuomenė, tikrai neturime teisės žinoti apie savo valstybę, kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai ir kitų dalykų, kuriuos valdžios atstovai stengiasi kai kada neatskleisti. Kiek daug darbo ir pastangų įdėjo šis duetas (Dovilė ir Dovydas), kiek daug faktų iškėlė į dienos šviesą. Tikrai knyga praplėtė akiratį, "panardžiau" politikos ir žurnalistikos užkulisiuose. Dabar tik atsiradęs noras perskaityti dar kažką panašaus, tai artimiausiu metu rezervuosiuos savo bibliotekoje kitą šio dueto kūrinį "Pranešėjas ir Prezidentas" (tikiu, kad daug norinčiųjų perskaityti, bet esu kantri - sulauksiu ir savo laiko).
Vertinu: 4,75⭐️/ iš 5⭐️
"Kalbant apie visuomenės teisę žinoti. Visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti." (Saulius Skvernelis)
Tai ar mes , visuomenė, tikrai neturime teisės žinoti apie savo valstybę, kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai ir kitų dalykų, kuriuos valdžios atstovai stengiasi kai kada neatskleisti. Kiek daug darbo ir pastangų įdėjo šis duetas (Dovilė ir Dovydas), kiek daug faktų iškėlė į dienos šviesą. Tikrai knyga praplėtė akiratį, "panardžiau" politikos ir žurnalistikos užkulisiuose. Dabar tik atsiradęs noras perskaityti dar kažką panašaus, tai artimiausiu metu rezervuosiuos savo bibliotekoje kitą šio dueto kūrinį "Pranešėjas ir Prezidentas" (tikiu, kad daug norinčiųjų perskaityti, bet esu kantri - sulauksiu ir savo laiko).
Vertinu: 4,75⭐️/ iš 5⭐️
January 20, 2020
Černiausko istorija man yra skaudžiausia iš viso to, kas buvo papasakota. 15min tyrimų skyrium, skirtingai nei politikais, visada pasitikėjau ir skaičiau jų tyrimus. Ir staiga pyst šita istorija su Šarūnu išlenda. Nu, kaip taip, a?
November 29, 2019
Užvėriau „Kabineto 339“ duris. Ir likau nustebintas.
Yra keli įdomūs dalykai, kurie man patiko (apie ką rašoma knygoje, pasiskaityti galite jos anotacijoje, apie tai čia nekalbu).
Pirmas. Aktualumas. Nors jis yra dviprasmis, tačiau būtų sunku paneigti, kad knygoje aprašomi tyrimai ir jų užkulisinės detalės nėra aktualios šiandienoje. Išties jos papildo tą kasdienybės politinį lauką, praveria duris į sprendimų priėmimus ir galimus užbėgimus dar didesniems politiniams nesklandumams. Kai sužinojau, kad knygoje bus kalbama apie autorių 15min portale jau aprašytus tyrimus, svarsčiau, ką jie gali papasakoti naujo. Ir turiu nulenkti galvą, nes nors istorijos apie „Orlen“ reikalus, „Danpower“ suktybes ir pan. buvo skaitytos ir pažintos, knygoje jos atsivėrė naujai. Ir kartais net tapo gerokai patrauklesnės lengvumo prasme – ne tokios sudėtingos skaitytojams, kurie nėra įsigilinę į gyvenimą už politinės virtuvės užsklandos. Priešingai – šios istorijos tapo lengvai gvildenamomis.
Antras. Istorinė linija. Visi knygoje aprašomi tyrimai ir įvykiai kaip atskiri objektai viešumoje iškėlė daug klausimų. Tačiau visi jie neturi tokio stiprios jėgos, kokią turi sudėjus juos visus į vieną istorinę liniją. Tuomet šie įvykiai įgauna kitą prasmę, atveria tikrąjį vaizdą, leidžia skaitytojui aiškiau suprasti, kas tai yra užkulisiniai žaidimai ir kaip tvarkomi reikalai valstybėje. Skaitydamas knygą ir perkopęs šimtąjį puslapį ją užverčiau – tiesiog suirzau. Klausiau savęs, kodėl taip vyksta – kodėl valstybės interesų deklaravimas tėra mitas, kokios gilios žmonių įtakos rankos ir t.t. Tad ėmiau ir pasipiktinimą feisbuke išreiškiau ministro Narkevičiaus situacijos minkymu – kitaip to nepavadinsi. Galiausiai ištryniau, ką parašiau, ir sėdau atgal prie knygos ieškoti šviesos spindulio.
Trečias. Objektyvumas. Prieš pasirodant knygai buvo aišku, kad objektyvumą joje bus nepaprastai sunku išlaikyti. Labai lengva tokio pobūdžio pasakojime užkibti koja už žodžio – bet visos kliūtys, regis, puikiai apeitos. Knyga papildyta visų pašnekovų citatomis, paaiškinimas. Ir tai suteikia tvirtumo jausmą. Skaitydamas neturėjau dvejonių dėl objektyvumo. Kiek apmaudu, kad tos pusės, kurios galėjo pasisakyti ir pateikti savo poziciją, atsisakė tai padaryti ir tarsi patvirtino, kad didžioji problema – tiesos suvokimas ir paieškos – vis dar yra interpretacijų sau naudinga linkme lygmenyje.
Ketvirtas. Atvirumas. Tai nuginklavo. Dažnai mes norime viešoje erdvėje atrodyti geresni, nei esame iš tikrųjų. Ir tas knygoje prisipažinimas apie patekimą į akligatvį – natūrali žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis. Tad ir autorių prisipažinimas apie beviltišką situaciją, pasimetimą interesų raizgalynėje ir emocijas yra tarsi trūkstama detalė tokiam pasakojimui. Tai suteikia natūralumo, o ne robotizuotos tikrovės.
Penktas. Pabaigai pasilikau diskusinį klausimą sau. Jau kalbėjau, kad knygos aktualumas kelia dviprasmiškus klausimus. Po penkerių ar dešimties metų ši knyga pames savo tikrąją vertę. Bet taps liudijimu, kurį atsivertę naujosios kartos skaitytojai galės patys įvertinti, kaip buvo valdoma šalis ir ar aukštai nuo šių kabinetinių įvykių buvo atsispirta. Bet kuriuo atveju, šiandien, rytoj ir dar kitais metais ši autorių knyga bus apkalbų objektu diskusijose visuose baruose ir kavinėse. Ir nors knyga yra tarsi politinis trileris, bet nereikėtų bijoti pripažinti, kad knyga gali sunkiau rasti kelią pas tuos skaitytojus, kurie neseka aktualijų. Galbūt priešingai – pripažinti, kad ši istorija jiems gali atsiverti kaip įtraukianti mįslė apie valstybės pamatus.
Yra keli įdomūs dalykai, kurie man patiko (apie ką rašoma knygoje, pasiskaityti galite jos anotacijoje, apie tai čia nekalbu).
Pirmas. Aktualumas. Nors jis yra dviprasmis, tačiau būtų sunku paneigti, kad knygoje aprašomi tyrimai ir jų užkulisinės detalės nėra aktualios šiandienoje. Išties jos papildo tą kasdienybės politinį lauką, praveria duris į sprendimų priėmimus ir galimus užbėgimus dar didesniems politiniams nesklandumams. Kai sužinojau, kad knygoje bus kalbama apie autorių 15min portale jau aprašytus tyrimus, svarsčiau, ką jie gali papasakoti naujo. Ir turiu nulenkti galvą, nes nors istorijos apie „Orlen“ reikalus, „Danpower“ suktybes ir pan. buvo skaitytos ir pažintos, knygoje jos atsivėrė naujai. Ir kartais net tapo gerokai patrauklesnės lengvumo prasme – ne tokios sudėtingos skaitytojams, kurie nėra įsigilinę į gyvenimą už politinės virtuvės užsklandos. Priešingai – šios istorijos tapo lengvai gvildenamomis.
Antras. Istorinė linija. Visi knygoje aprašomi tyrimai ir įvykiai kaip atskiri objektai viešumoje iškėlė daug klausimų. Tačiau visi jie neturi tokio stiprios jėgos, kokią turi sudėjus juos visus į vieną istorinę liniją. Tuomet šie įvykiai įgauna kitą prasmę, atveria tikrąjį vaizdą, leidžia skaitytojui aiškiau suprasti, kas tai yra užkulisiniai žaidimai ir kaip tvarkomi reikalai valstybėje. Skaitydamas knygą ir perkopęs šimtąjį puslapį ją užverčiau – tiesiog suirzau. Klausiau savęs, kodėl taip vyksta – kodėl valstybės interesų deklaravimas tėra mitas, kokios gilios žmonių įtakos rankos ir t.t. Tad ėmiau ir pasipiktinimą feisbuke išreiškiau ministro Narkevičiaus situacijos minkymu – kitaip to nepavadinsi. Galiausiai ištryniau, ką parašiau, ir sėdau atgal prie knygos ieškoti šviesos spindulio.
Trečias. Objektyvumas. Prieš pasirodant knygai buvo aišku, kad objektyvumą joje bus nepaprastai sunku išlaikyti. Labai lengva tokio pobūdžio pasakojime užkibti koja už žodžio – bet visos kliūtys, regis, puikiai apeitos. Knyga papildyta visų pašnekovų citatomis, paaiškinimas. Ir tai suteikia tvirtumo jausmą. Skaitydamas neturėjau dvejonių dėl objektyvumo. Kiek apmaudu, kad tos pusės, kurios galėjo pasisakyti ir pateikti savo poziciją, atsisakė tai padaryti ir tarsi patvirtino, kad didžioji problema – tiesos suvokimas ir paieškos – vis dar yra interpretacijų sau naudinga linkme lygmenyje.
Ketvirtas. Atvirumas. Tai nuginklavo. Dažnai mes norime viešoje erdvėje atrodyti geresni, nei esame iš tikrųjų. Ir tas knygoje prisipažinimas apie patekimą į akligatvį – natūrali žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis. Tad ir autorių prisipažinimas apie beviltišką situaciją, pasimetimą interesų raizgalynėje ir emocijas yra tarsi trūkstama detalė tokiam pasakojimui. Tai suteikia natūralumo, o ne robotizuotos tikrovės.
Penktas. Pabaigai pasilikau diskusinį klausimą sau. Jau kalbėjau, kad knygos aktualumas kelia dviprasmiškus klausimus. Po penkerių ar dešimties metų ši knyga pames savo tikrąją vertę. Bet taps liudijimu, kurį atsivertę naujosios kartos skaitytojai galės patys įvertinti, kaip buvo valdoma šalis ir ar aukštai nuo šių kabinetinių įvykių buvo atsispirta. Bet kuriuo atveju, šiandien, rytoj ir dar kitais metais ši autorių knyga bus apkalbų objektu diskusijose visuose baruose ir kavinėse. Ir nors knyga yra tarsi politinis trileris, bet nereikėtų bijoti pripažinti, kad knyga gali sunkiau rasti kelią pas tuos skaitytojus, kurie neseka aktualijų. Galbūt priešingai – pripažinti, kad ši istorija jiems gali atsiverti kaip įtraukianti mįslė apie valstybės pamatus.
December 11, 2019
Kai sakoma, kad politiką galima užmušti su laikraščiu, tai knyga šitą politiką, regis, suplėšė į gabalus.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...
February 9, 2020
Pradėjau skaityti be jokių lūkesčių, užkabino taip, kad tą patį vakarą ir užbaigiau. Įdomi, įtraukianti kaip koks trileris, intriguojanti iki pat pabaigos. Tiko ir lakoniškas rašymo stilius, ir pro jį prasišviečiančios žmogiškos emocijos. Buvo labai įdomu pažvelgti į tiriamosios žurnalistikos užkulisius. 5* avansu - norisi, kad autoriai rašytų dar.:)
Tikiuosi, šią knygą perskaitys kuo daugiau žmonių.
Tikiuosi, šią knygą perskaitys kuo daugiau žmonių.
December 1, 2019
Nevertinant savo politinių simpatijų ir antipatijų, tai yra neapsakomai įdomus ir įtraukiantis politinis trileris.
Šioje knygoje puikiai atsiskleidžia sunkus, emociškai intensyvus ir dažnai nemalonus tiramosios žurnalistikos žurnalistų darbas. Tuo pačiu metu skaitant knygą negalėjau nustoti žavėtis autoriais, jų drąsa, profesionalumu ir aukščiausiais profesiniais bei moraliniais standartais.
Taip kaip per filmus, taip ir skaitant šią knygą, norėjau būti tuo herojumi. Šiuo atveju herojus - visa 15min redakcija. Manau ši knyga paskatins daug jaunų žmonių atrasti tiriamąją žurnalistiką ir rinktis šią prasmingą profesinį kelią.
Ši knyga taip pat apie išdavystę ir (ne)pasitikėjimą. Apie tai kas vyksta kolegų galvose, širdyse ir be abejo kaip tuo naudojasi suinteresuotos grupės visuomenėje, kuomet juos išduoda labai artimas kolega, su kuriuo patirta tiek daug. Kurio skaidrumo standartai niekada nevertė abejoti. Taip pat, kaip profesionaliai komunikuoti esant tokiose krizėse bei priimti teisingus sprendimus.
Grįžtant prie turinio, ši knyga yra apie neteisybę ir žemą Lietuvos premjero moralę. Skaitant knygą ir žurnalistų tyrimus, man susidarė įspūdis, kad jei ne žmonių padorumas ir aukšti moralės standartai, aprašomi politikai su laiku legalizuotų tokius savo veiksmus. Jokių vokelių ar dėžučių su grynaisiais, viskas iš pirmo žvilgsnio daroma legaliai.
Aprašomi politikos užkulisiai, žaidimai ir manipuliacijos padaro šią knygą dar labiau įtraukiančią, sustiprina visus jausmus, ypač neteisybės ir nusivylimo tais žmonėmis. Nenoriu daug plėstis, nes šis komentaras taptų per ilgas, bet ši knyga nuima šydą ir atveria kas vyksta ir kaip elgiasi premjeras ir jo aplinka.
Pabaigai, skaityti šią knygą padeda logiškas ir kritinis mąstymas, tačiau net ir mažiau besidomintys Lietuvos politika, gali atrasti sau svarbių ir įkvėpsiančių dalykų. Ši knyga ne tik apie politika, bet ir apie gyvenimą.
Šioje knygoje puikiai atsiskleidžia sunkus, emociškai intensyvus ir dažnai nemalonus tiramosios žurnalistikos žurnalistų darbas. Tuo pačiu metu skaitant knygą negalėjau nustoti žavėtis autoriais, jų drąsa, profesionalumu ir aukščiausiais profesiniais bei moraliniais standartais.
Taip kaip per filmus, taip ir skaitant šią knygą, norėjau būti tuo herojumi. Šiuo atveju herojus - visa 15min redakcija. Manau ši knyga paskatins daug jaunų žmonių atrasti tiriamąją žurnalistiką ir rinktis šią prasmingą profesinį kelią.
Ši knyga taip pat apie išdavystę ir (ne)pasitikėjimą. Apie tai kas vyksta kolegų galvose, širdyse ir be abejo kaip tuo naudojasi suinteresuotos grupės visuomenėje, kuomet juos išduoda labai artimas kolega, su kuriuo patirta tiek daug. Kurio skaidrumo standartai niekada nevertė abejoti. Taip pat, kaip profesionaliai komunikuoti esant tokiose krizėse bei priimti teisingus sprendimus.
Grįžtant prie turinio, ši knyga yra apie neteisybę ir žemą Lietuvos premjero moralę. Skaitant knygą ir žurnalistų tyrimus, man susidarė įspūdis, kad jei ne žmonių padorumas ir aukšti moralės standartai, aprašomi politikai su laiku legalizuotų tokius savo veiksmus. Jokių vokelių ar dėžučių su grynaisiais, viskas iš pirmo žvilgsnio daroma legaliai.
Aprašomi politikos užkulisiai, žaidimai ir manipuliacijos padaro šią knygą dar labiau įtraukiančią, sustiprina visus jausmus, ypač neteisybės ir nusivylimo tais žmonėmis. Nenoriu daug plėstis, nes šis komentaras taptų per ilgas, bet ši knyga nuima šydą ir atveria kas vyksta ir kaip elgiasi premjeras ir jo aplinka.
Pabaigai, skaityti šią knygą padeda logiškas ir kritinis mąstymas, tačiau net ir mažiau besidomintys Lietuvos politika, gali atrasti sau svarbių ir įkvėpsiančių dalykų. Ši knyga ne tik apie politika, bet ir apie gyvenimą.
January 19, 2020
Trumpai apibūdinant, skaitant šią knygą nuolatos neapleido viena emocija - pyktis. Skaitai ir jauti, kaip beprotiškai pikta dėl to, kaip viskas vyksta už uždarų durų ir besišypsančių veidų.
April 4, 2020
Na, jei sekate Ritą Miliūtę, Daivą Žeimytę, Edmundą Jakilaitį, Indrę Makaraitytę, ar pačius šios knygos autorius, (bei gi kitus tikrus žurnalistus) tai knyga gal labai ir nešokiruos, tačiau - jei Jūsų Facebook srautas sugeneruotas kiek kitaip, tai šią knygą dar labiau rekomenduoju - paimkite į rankas (ir perskaitykite, žinoma!)
Jeigu esate ne tas tipas žmonių, kur tik garsiai rėkia, kad valdžioje vieni asilai, bet labiau tie - kuriem išties įdomu, ką gi ten žmonės vardan Tos veikia - tai ši knyga irgi verta jūsų dėmesio. Visų pirma, nes tai, ką galbūt skaitėte Facebooke, sekėte naujienose - čia suguldyta į vientisą, chronologišką, aiškų pasakojimą, tiksliau net ne pasakojimą, o tikrą (aha, šitas šiek tiek liūdnesnis (kad tikrą)) trilerį, detektyvą! Tai pirmas žurnalistinis tyrimas Lietuvoje išleistas knygos formatu, jau vien už tai, dar pasikartosiu - perskaityti verta.
Ir vėl grįšiu prie pradžios - na neišsigąskite, jei politika nesidomite, jei visad manėte, kad tai boooring, knyga parašyta išties labai įtraukiančiai, o viską, ką daugmaž reikia žinoti iš konteksto - rasite knygos paraštėse it špargalkę. Man regis pasakojimas paskatins visgi labiau atkreipti dėmesį ir ateityje, ką renkate, už ką balsuojate ir privers pasirįžti nueiti iki tų balsadėžių ir kryžiuką dėti ne ant bile kažkur matyto dėdės, ar kaimynės mamos pažįstamos tetos.
Kad knyga man paliko labai gerą įspūdį, turbūt jau supratote, tačiau nereiktų leisti susižavėjimui visiškai išstumti kritiškumo, nepasikliauti aklai, todėl šiame tyrime gal pritrūkau šiek tiek balsų ir iš kitų varpinių. Tačiau vis tiek aišku kaip dieną - vyriausybė nėra labai švari žaidimų aikštelė.
Jei jau bandytume vertinti literatūrinius niuansus - knyga nebus joks šedevras ir natūralu. Gal pastebėjau nereikalingų, pasikartojančių smulkmenų tekste (greičiausiai atmosferai kurti?), bet svarbiausia man asmeniškai čia buvo tai, kad autoriai mums atidavė tas žinias, kurias turime žinoti. (Nors kai kam jas puikiai pavyksta slėpti)
Na o užvertus knygą, man pasidarė ir pikta ir liūdna. Niekaip nenusprendžiau, kuris jausmas ėmė viršų, ir apskritai ėmiau svarstyti - ar įmanoma, kad būtų kitaip? Nesvarbu forma, vieta, žmonės, bet ar gali būti sąžiningai, nešališkai, bent mėginama - teisingai? Šiandieninėje, o ne kokioje utopinėje valstybėje?
Jeigu esate ne tas tipas žmonių, kur tik garsiai rėkia, kad valdžioje vieni asilai, bet labiau tie - kuriem išties įdomu, ką gi ten žmonės vardan Tos veikia - tai ši knyga irgi verta jūsų dėmesio. Visų pirma, nes tai, ką galbūt skaitėte Facebooke, sekėte naujienose - čia suguldyta į vientisą, chronologišką, aiškų pasakojimą, tiksliau net ne pasakojimą, o tikrą (aha, šitas šiek tiek liūdnesnis (kad tikrą)) trilerį, detektyvą! Tai pirmas žurnalistinis tyrimas Lietuvoje išleistas knygos formatu, jau vien už tai, dar pasikartosiu - perskaityti verta.
Ir vėl grįšiu prie pradžios - na neišsigąskite, jei politika nesidomite, jei visad manėte, kad tai boooring, knyga parašyta išties labai įtraukiančiai, o viską, ką daugmaž reikia žinoti iš konteksto - rasite knygos paraštėse it špargalkę. Man regis pasakojimas paskatins visgi labiau atkreipti dėmesį ir ateityje, ką renkate, už ką balsuojate ir privers pasirįžti nueiti iki tų balsadėžių ir kryžiuką dėti ne ant bile kažkur matyto dėdės, ar kaimynės mamos pažįstamos tetos.
Kad knyga man paliko labai gerą įspūdį, turbūt jau supratote, tačiau nereiktų leisti susižavėjimui visiškai išstumti kritiškumo, nepasikliauti aklai, todėl šiame tyrime gal pritrūkau šiek tiek balsų ir iš kitų varpinių. Tačiau vis tiek aišku kaip dieną - vyriausybė nėra labai švari žaidimų aikštelė.
Jei jau bandytume vertinti literatūrinius niuansus - knyga nebus joks šedevras ir natūralu. Gal pastebėjau nereikalingų, pasikartojančių smulkmenų tekste (greičiausiai atmosferai kurti?), bet svarbiausia man asmeniškai čia buvo tai, kad autoriai mums atidavė tas žinias, kurias turime žinoti. (Nors kai kam jas puikiai pavyksta slėpti)
Na o užvertus knygą, man pasidarė ir pikta ir liūdna. Niekaip nenusprendžiau, kuris jausmas ėmė viršų, ir apskritai ėmiau svarstyti - ar įmanoma, kad būtų kitaip? Nesvarbu forma, vieta, žmonės, bet ar gali būti sąžiningai, nešališkai, bent mėginama - teisingai? Šiandieninėje, o ne kokioje utopinėje valstybėje?
January 4, 2020
Tai yra vienas geriausių žurnalistinių skaitinių lietuvių kalba. Gera žinoti, kad Lietuvoje dirba tokie žurnalistai, darantys tokius tyrimus. Skaudu matyti, kiek pagalių jiems kišama į ratus, dėl to gėda už valstybę. Visi žurnalistai ir žurnalistikos studentai privalo tai perskaityti
January 4, 2020
„ imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit“ M.M. Puikiai tinka ir siai knygai. Perskaicius lieka gniutulas gerklej, bet norisi, kad knyga perskaitytu kuo daugiau zmoniu.
January 22, 2020
Na, žinot. Esu siaubo literatūros gerbėja, bet čia buvo baisiau už visus Švytėjimus ir Tylos zonas.
Nesupraskit neteisingai -- knyga labai gera, bet tai, kas joje aprašoma, yra taip klaikiai absurdiška, kad skaitydama vis purčiau galvą. NU KAIP TAIP ĮMANOMA.
Labai įdomūs buvo tiriamosios žurnalistikos užkulisiai. Skaitydamas naujienas, nesusimąstai, kiek darbo ir streso sukelia purvinos, bet būtinos informacijos rinkimas. Jaučiu dėkingumą tiems, kurie tai sugeba ir daro.
Tikiuosi, kad šis knygų žanras Lietuvoje išpopuliarės.
Nesupraskit neteisingai -- knyga labai gera, bet tai, kas joje aprašoma, yra taip klaikiai absurdiška, kad skaitydama vis purčiau galvą. NU KAIP TAIP ĮMANOMA.
Labai įdomūs buvo tiriamosios žurnalistikos užkulisiai. Skaitydamas naujienas, nesusimąstai, kiek darbo ir streso sukelia purvinos, bet būtinos informacijos rinkimas. Jaučiu dėkingumą tiems, kurie tai sugeba ir daro.
Tikiuosi, kad šis knygų žanras Lietuvoje išpopuliarės.
January 20, 2022
Gana keistas jausmas buvo skaityti šitą knygą, nes ji buvo turbūt pati asmeniškiausia knyga, kokią esu skaičiusi. Joje paminėti žmonės, kuriuos ne kartą kalbinau, kolegos, su kuriais dirbu, istorijos, kurias sekiau žiniasklaidoje arba kuriomis rašiau pati.
Dėl to man būtų sunku įvertinti, ar ši knyga būtų įdomi eiliniam skaitytojui. Man ji buvo labai įdomi ir tvirtai manau, kad ją turėtų paskaityti kiekvienas žmogus, kuriam rūpi jo valstybė, bet šiek tiek neramu, jog ji nesukels tiek bangų, kiek turėtų, tiesiog todėl, kad joje labai daug detalių, pavadinimų, personažų ir institucijų. Visos reikalingos, visos svarbios, bet žmonės pripratę, kad viskas yra greitai, aišku, juoda arba balta.
Noriu tikėti, kad ši knyga taps svarbi.
Pirma, kad ji taps svarbi politiniu ir valstybiniu lygmeniu. Kad ji žymės posūkį, nuo kurio politikai supras, jog neišeina tvarkytis reikalų už uždarų durų, priimti iš kažkur ištrauktų sprendimų ir ramiai miegoti, manant, kad niekas apie tai nesužinos. Jei iki tol nesuprato, po šios knygos visi reikalų tvarkytojai, kurių maklės į viešumą dar neiškilo, turėtų pradėti miegoti šiek tiek neramiau, o eidami derėtis ir megzti šiltų neoficialių santykių gal pagalvos dukart. Turbūt ne, bet aš noriu taip tikėtis.
Kaip ir noriu tikėtis, kad ši knyga paskatins žmones geriau suprasti, kodėl svarbus žurnalistų darbas ir jų tyrimai. Kad jie gali papasakoti tai, kas lieka už dailių šypsenų ir tvirtų rankų paspaudimų bei perkirptų juostelių. Tokioms knygoms gyvybiškai reikia čia ir dabar esančios auditorijos, kuri skaitytų ir reaguotų.
Linkiu, kad knygos tiražą reikėtų bent jau pakartoti.
Ši knyga turėtų būti svarbi visiems, kurie nori būti žurnalistais. Ir yra žurnalistais. Tai puikiai parašytas aukšto lygio žurnalistikos vadovėlis: šiek tiek kaip nesielgti (Šarūno Černiausko istorija), bet daugiausia – kaip elgtis. Aš jaučiuosi pasisėmusi ne tik įkvėpimo, bet ir šiek tiek praktinės patirties.
Ši knyga puikiai atskleidžia, koks žiauriai sunkus mūsų darbas. Taip, Dovydo ir Birutės darbas buvo ypač sunkus ir man sunku įsivaizduoti, ką jie išgyveno. Nors to neaprašė, jaučiu, kad turėjo savęs nors kartą paklausti, ar jiems tikrai viso to reikia. Džiaugiuosi, jog atsakė, kad reikia.
Man ši knyga ir jos istorija guls į mažą dėžutę galvoje, kur tūno motyvacija dirbti. Na toji esminė. Iki šiol jei man būdavo sunku dirbti, prisimindavau savo kolegų BNS nuotykius su STT arba Hunterį S. Thompsoną. Dabar dar prisiminsiu ir šitai.
Jėga, ačiū.
Dėl to man būtų sunku įvertinti, ar ši knyga būtų įdomi eiliniam skaitytojui. Man ji buvo labai įdomi ir tvirtai manau, kad ją turėtų paskaityti kiekvienas žmogus, kuriam rūpi jo valstybė, bet šiek tiek neramu, jog ji nesukels tiek bangų, kiek turėtų, tiesiog todėl, kad joje labai daug detalių, pavadinimų, personažų ir institucijų. Visos reikalingos, visos svarbios, bet žmonės pripratę, kad viskas yra greitai, aišku, juoda arba balta.
Noriu tikėti, kad ši knyga taps svarbi.
Pirma, kad ji taps svarbi politiniu ir valstybiniu lygmeniu. Kad ji žymės posūkį, nuo kurio politikai supras, jog neišeina tvarkytis reikalų už uždarų durų, priimti iš kažkur ištrauktų sprendimų ir ramiai miegoti, manant, kad niekas apie tai nesužinos. Jei iki tol nesuprato, po šios knygos visi reikalų tvarkytojai, kurių maklės į viešumą dar neiškilo, turėtų pradėti miegoti šiek tiek neramiau, o eidami derėtis ir megzti šiltų neoficialių santykių gal pagalvos dukart. Turbūt ne, bet aš noriu taip tikėtis.
Kaip ir noriu tikėtis, kad ši knyga paskatins žmones geriau suprasti, kodėl svarbus žurnalistų darbas ir jų tyrimai. Kad jie gali papasakoti tai, kas lieka už dailių šypsenų ir tvirtų rankų paspaudimų bei perkirptų juostelių. Tokioms knygoms gyvybiškai reikia čia ir dabar esančios auditorijos, kuri skaitytų ir reaguotų.
Linkiu, kad knygos tiražą reikėtų bent jau pakartoti.
Ši knyga turėtų būti svarbi visiems, kurie nori būti žurnalistais. Ir yra žurnalistais. Tai puikiai parašytas aukšto lygio žurnalistikos vadovėlis: šiek tiek kaip nesielgti (Šarūno Černiausko istorija), bet daugiausia – kaip elgtis. Aš jaučiuosi pasisėmusi ne tik įkvėpimo, bet ir šiek tiek praktinės patirties.
Ši knyga puikiai atskleidžia, koks žiauriai sunkus mūsų darbas. Taip, Dovydo ir Birutės darbas buvo ypač sunkus ir man sunku įsivaizduoti, ką jie išgyveno. Nors to neaprašė, jaučiu, kad turėjo savęs nors kartą paklausti, ar jiems tikrai viso to reikia. Džiaugiuosi, jog atsakė, kad reikia.
Man ši knyga ir jos istorija guls į mažą dėžutę galvoje, kur tūno motyvacija dirbti. Na toji esminė. Iki šiol jei man būdavo sunku dirbti, prisimindavau savo kolegų BNS nuotykius su STT arba Hunterį S. Thompsoną. Dabar dar prisiminsiu ir šitai.
Jėga, ačiū.
December 19, 2019
Girdėjau sakant, kad ši knyga yra langas į žurnalistų profesijos kasdienybę. Ir taip, ir ne. Nes tai, kuo užsiima autoriai, Lietuvoje yra reta – jeigu būtų priešingai, nesu tikras, ar knygos pagrindiniam herojui netektų atlaisvint Kabineto 339 kažkur kadencijos pusiaukelėj.
Žurnalistikos žanro „pakalbinau abi puses, mano darbas čia baigtas“ neužtenka, jeigu žiniasklaidą iš tikrųjų norim matyt kaip sarginį šunį ar ketvirtąją valdžią. Tokį žanrą dažnai matau tik kaip saviguodą, kad toje pelkėje, kurioje tiršta naujienų apie atskleistą suapvalėjusį pilvuką/jaunatviškumo paslaptį/stulbinančią dietą, tuo atskleidžiam kažką daugiau, reikšmingesnio ir kažką keičiančio. Birutė su Dovydu kaip tik yra tarp tų nedaugelio, kurie palaiko kokybės kartelę dar aukščiau.
Svarsčiau, ar knyga nebus tik beletristinis jau skelbtų žurnalistinių tyrimų atpasakojimas ir apipavidalinimas, bet lūkesčiai buvo pranokti: jau skaitytos istorijos papildytos reikšmingom detalėm, ir kur mintyse turėjau tik punktyrus, jos dėka nusibraižiau aiškesnes linijas.
Knygos stilius, sakykim, santūrus ir neišraiškingas, galbūt dėl to, kad išlaikyti dėmesį kitur, gal lėmė tai, kad Kabinetas 339 visgi yra dviejų žmonių darbas, taigi suręstas kaip tam tikras kompromisas, vidurkis – todėl, pavyzdžiui, kur veikėjų portretai ir aplinkos aprašymai bandomi pagyvinti, arba nuo išorės pereinama prie vidinių jausenų, išeina tai vis tiek gan trafaretiškai. Retas dalykas, bet skaitymo malonumo tai nenumušė nė kiek. Kita vertus, ką tu gali pripasakot, kai tavo šaltinis slaptumo vardan susitikime išlenda iš krūmų.
Žurnalistikos žanro „pakalbinau abi puses, mano darbas čia baigtas“ neužtenka, jeigu žiniasklaidą iš tikrųjų norim matyt kaip sarginį šunį ar ketvirtąją valdžią. Tokį žanrą dažnai matau tik kaip saviguodą, kad toje pelkėje, kurioje tiršta naujienų apie atskleistą suapvalėjusį pilvuką/jaunatviškumo paslaptį/stulbinančią dietą, tuo atskleidžiam kažką daugiau, reikšmingesnio ir kažką keičiančio. Birutė su Dovydu kaip tik yra tarp tų nedaugelio, kurie palaiko kokybės kartelę dar aukščiau.
Svarsčiau, ar knyga nebus tik beletristinis jau skelbtų žurnalistinių tyrimų atpasakojimas ir apipavidalinimas, bet lūkesčiai buvo pranokti: jau skaitytos istorijos papildytos reikšmingom detalėm, ir kur mintyse turėjau tik punktyrus, jos dėka nusibraižiau aiškesnes linijas.
Knygos stilius, sakykim, santūrus ir neišraiškingas, galbūt dėl to, kad išlaikyti dėmesį kitur, gal lėmė tai, kad Kabinetas 339 visgi yra dviejų žmonių darbas, taigi suręstas kaip tam tikras kompromisas, vidurkis – todėl, pavyzdžiui, kur veikėjų portretai ir aplinkos aprašymai bandomi pagyvinti, arba nuo išorės pereinama prie vidinių jausenų, išeina tai vis tiek gan trafaretiškai. Retas dalykas, bet skaitymo malonumo tai nenumušė nė kiek. Kita vertus, ką tu gali pripasakot, kai tavo šaltinis slaptumo vardan susitikime išlenda iš krūmų.
March 9, 2020
Puiki knyga. Šaunūs žurnalistai, kurie ėmėsi tokios titaniškos ir... nemalonios... užduoties. Darbas atliktas nuodugniai, galbūt yra kokių netikslumų, bet tikrai tikiu, kad dėl natūralaus žmogiškojo faktoriaus. Čia reikėjo neblogo stuburo ir tvirtų nervų. Ypač dėl to, kad SS toks kerštingas diva :D (girdėta ne tik iš šios knygos :))
Prisipažinsiu, man SS tikrai atrodė fainas, kol buvo generalinis komisaras ir net VRM ministras, bet paskui sekė vienas neadekvatus poelgis po kito, kol pasidarė paprasčiausiai gėda ir neramu dėl tokios aukščiausios valdžios. Į klausimą, ką palaikau per prezidento rinkimus, atsakydavau, kad svarbu, jog Skvernelis į antrą turą nepraeitų :D Bet visi tie reikalai su "Orlen", Gudeliu ir "Vakarų mediena" tikrai pykina - mano asmenine nuomone reikėtų teisinio
tyrimo. Selektyvi kova su korupcija sucks :(
Prisipažinsiu, man SS tikrai atrodė fainas, kol buvo generalinis komisaras ir net VRM ministras, bet paskui sekė vienas neadekvatus poelgis po kito, kol pasidarė paprasčiausiai gėda ir neramu dėl tokios aukščiausios valdžios. Į klausimą, ką palaikau per prezidento rinkimus, atsakydavau, kad svarbu, jog Skvernelis į antrą turą nepraeitų :D Bet visi tie reikalai su "Orlen", Gudeliu ir "Vakarų mediena" tikrai pykina - mano asmenine nuomone reikėtų teisinio
tyrimo. Selektyvi kova su korupcija sucks :(
February 21, 2020
skvernelis ir ko
Kažkaip neplanuotai perskaičiusi Davidonytės ir Pancerovo ‘Kabinetą 339’ jaučiuosi kaip po Tapino ‘Prezidento’ - džiaugiuosi knygos ir pačios idėjos atsiradimu, sveikinu misiją, bet negaliu pasakyti, kad vienu ar kitu atveju likau patenkinta turiniu.
Nemaža dalis šios knygos tikrai įdomi, įtraukianti, o kartu iki negalėjimo pikdanti tuo, kas vyksta, gal net sakyčiau labiau varanti į neviltį, nes jautiesi toks bejėgis kažką pakeisti. Visgi man pritrūko aštrumo, publicistinio grakštumo, akcentų - kokią žinutę autoriai norėjo perduoti šiuo tekstu. ‘Orlen Lietuva’ ir visa bendra schema išlindo lyg iš niekur - pakeliui buvo daug visokių šalutinių tyrimėlių, bet pagrindinis knygos arkliukas buvo tiesiog atskleistas. Pats visų tų faktų, pateiktų pabaigoje, aiškinimasis liko už kadro, kai lyg ši knyga kaip tik turėjo visus užkulisius parodyti.
Aš ir šiaip skaitydama lietuvių autorius dažnai jaučiu tą tokį nesmagumą kaip į lietuvių kino aktorius žiūrėdama - jaučiasi kažkoks mėgdžiojimas ir sudramatinimas, o nepadeda ir tas vaikiškas Pancerovo stilius, kurį pastebėjau ‘Kiborgų žemėje’ ir kurį jis panašu nusinešė ir į šį projektą - daug niekam nereikalingų buitiškų momentų, tiesmuki jausmų aprašymai, staiga ateinančios žinutės lyg jos galėtų ateiti kitaip ir neaišku kam minimi prekybcentriai bei juose esančios kavinės.
Už misiją, spaudžiu abiem rankas, tikiuosi, kad užvedė naują tokių knygų madą ir jos bus rašomos, tik, žinoma, kokybiškos. Su turiniu ir stilistika yra kur pasitempti, bet kaip debiutas - liuks.
Kažkaip neplanuotai perskaičiusi Davidonytės ir Pancerovo ‘Kabinetą 339’ jaučiuosi kaip po Tapino ‘Prezidento’ - džiaugiuosi knygos ir pačios idėjos atsiradimu, sveikinu misiją, bet negaliu pasakyti, kad vienu ar kitu atveju likau patenkinta turiniu.
Nemaža dalis šios knygos tikrai įdomi, įtraukianti, o kartu iki negalėjimo pikdanti tuo, kas vyksta, gal net sakyčiau labiau varanti į neviltį, nes jautiesi toks bejėgis kažką pakeisti. Visgi man pritrūko aštrumo, publicistinio grakštumo, akcentų - kokią žinutę autoriai norėjo perduoti šiuo tekstu. ‘Orlen Lietuva’ ir visa bendra schema išlindo lyg iš niekur - pakeliui buvo daug visokių šalutinių tyrimėlių, bet pagrindinis knygos arkliukas buvo tiesiog atskleistas. Pats visų tų faktų, pateiktų pabaigoje, aiškinimasis liko už kadro, kai lyg ši knyga kaip tik turėjo visus užkulisius parodyti.
Aš ir šiaip skaitydama lietuvių autorius dažnai jaučiu tą tokį nesmagumą kaip į lietuvių kino aktorius žiūrėdama - jaučiasi kažkoks mėgdžiojimas ir sudramatinimas, o nepadeda ir tas vaikiškas Pancerovo stilius, kurį pastebėjau ‘Kiborgų žemėje’ ir kurį jis panašu nusinešė ir į šį projektą - daug niekam nereikalingų buitiškų momentų, tiesmuki jausmų aprašymai, staiga ateinančios žinutės lyg jos galėtų ateiti kitaip ir neaišku kam minimi prekybcentriai bei juose esančios kavinės.
Už misiją, spaudžiu abiem rankas, tikiuosi, kad užvedė naują tokių knygų madą ir jos bus rašomos, tik, žinoma, kokybiškos. Su turiniu ir stilistika yra kur pasitempti, bet kaip debiutas - liuks.
December 14, 2019
Lūkesčiai buvo labai maži. Nedomina manęs politika taip giliai, kad skaityčiau tokią knygą. Bet O KAIP KLYDAU.
Netgi kaip detektyvas ar trileris, o ne tikra istorija susiskaitė labai įdomiai.
Daug skaičiau recenzijų ir nuomonių po to, bet pati stipriausia ir artimiausia man Andriulio: https://m.facebook.com/story.php?stor...
Netgi kaip detektyvas ar trileris, o ne tikra istorija susiskaitė labai įdomiai.
Daug skaičiau recenzijų ir nuomonių po to, bet pati stipriausia ir artimiausia man Andriulio: https://m.facebook.com/story.php?stor...
March 24, 2020
Video apžvalga: https://bit.ly/2JbPFhw
April 23, 2020
Net nelabai zinau kaip ivertinti sia knyga. Paprastai tokiu knygu politikos tematika neskaitau, nes visiskai ja nesidomiu. Skaiciau tik del to kad goodreads'e si knyga trendina :)
Is tos knygos gavau ne tiek naudos kiek patvirtinima koks yra Skvernelis ir jo politine karjera :)
Is tos knygos gavau ne tiek naudos kiek patvirtinima koks yra Skvernelis ir jo politine karjera :)
January 7, 2020
Labai įtraukiančiai parašyta knyga, perskaičiau per du vakarus!
Galima kuo puikiausiai skaityti kaip gerą trilerį ir visiškai net negalvoti kad tai su realiais įvykiais Lietuvoje susijusi knyga!
Tačiau, kai supranti, kad tai vistik su realiais įvykiais susijusi knyga ir kiek painiavos ir slaptų gijų/poreikių/interesų yra praktiškai už kiekvieno žingsnio politikoje, pasidaro ir neramu, ir tuo pačiu nenuostabu, kad kaip dažnai atrodo, kad vyksta kažkokie logiškai nepaaiškinami sprendimai ar veiksmai.
Taip pat buvo labai gera perskaityi, kaip yra dirbama žurnalistikoje, kokius metodus taiko, kad stengiamasi rasti tą siūlo galą ir kad ne visur rūpi tik paviršutiniškai šauti, kažkokią 'clickbaitine' antrašte o turinys bevertis.
Ačiū labai knygos autoriams, kurie įdėjo daug darbo ieškodami tų gijų, bei stengdamiesi jas atpainioti nepaisaint visų sunkumų.
Galima kuo puikiausiai skaityti kaip gerą trilerį ir visiškai net negalvoti kad tai su realiais įvykiais Lietuvoje susijusi knyga!
Tačiau, kai supranti, kad tai vistik su realiais įvykiais susijusi knyga ir kiek painiavos ir slaptų gijų/poreikių/interesų yra praktiškai už kiekvieno žingsnio politikoje, pasidaro ir neramu, ir tuo pačiu nenuostabu, kad kaip dažnai atrodo, kad vyksta kažkokie logiškai nepaaiškinami sprendimai ar veiksmai.
Taip pat buvo labai gera perskaityi, kaip yra dirbama žurnalistikoje, kokius metodus taiko, kad stengiamasi rasti tą siūlo galą ir kad ne visur rūpi tik paviršutiniškai šauti, kažkokią 'clickbaitine' antrašte o turinys bevertis.
Ačiū labai knygos autoriams, kurie įdėjo daug darbo ieškodami tų gijų, bei stengdamiesi jas atpainioti nepaisaint visų sunkumų.
Displaying 1 - 30 of 270 reviews