What do you think?
Rate this book
Ir: 123 eilėraščiai
Poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Aido Marčėno knygos „Ir" pagrindinė tema – poezija, kūryba, kalba; jomis tikima, joms atnašaujama. Eilėraštis „Branda" – savotiška ars poetica, atskleidžia jausmų-pojūčių, kalbos, gamtos ir galiausiai poetinės kalbos apykaitą. Dažnas eilėraštis turi motto (iš Šventraščio, poezijos ar savo kūrinio), teikiantį peno improvizavimui. Iš takios, lengvasvorės medžiagos išauga eilėraštis – vientisas išgyvenimas, būties pajauta, melodija. Poetas dažnai sužaidžia tylos – kalbėjimo – skambesio (ir aido) prasmėmis ir atspalviais.
Impulsai kūrybai ateina iš artimiausios aplinkos įspūdžių, sapnų, prisiminimų. Tik retam poetui šitaip pasiseka asmeniškesnį motyvą, vaikystės ir paauglystės vaizdus, juokavimus, žaidimą paversti tikra poezija. Eilėraštis sukuriamas tarsi iš nieko, – improvizuojant, perfrazuojant, žaidžiant, cituojant. Prie visko liečiamasi vos vos, bijant nustelbti pačią poezijos esybę, kuri yra tarsi gyvas sutvėrimas ar dievybė.
Impulsai kūrybai ateina iš artimiausios aplinkos įspūdžių, sapnų, prisiminimų. Tik retam poetui šitaip pasiseka asmeniškesnį motyvą, vaikystės ir paauglystės vaizdus, juokavimus, žaidimą paversti tikra poezija. Eilėraštis sukuriamas tarsi iš nieko, – improvizuojant, perfrazuojant, žaidžiant, cituojant. Prie visko liečiamasi vos vos, bijant nustelbti pačią poezijos esybę, kuri yra tarsi gyvas sutvėrimas ar dievybė.
164 pages, Paperback
First published January 1, 2019
1 person is currently reading
25 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
January 17, 2021
Jau senokai skaičiau Marčėną, feisbuke radau daug pagyrų šitam rinkiniui, tai o ko gi ne proga. Plius metų knygos rinkimai, viską. Plius, kai pažiūri LKT stipendininkus, tai Marčėnas vis gavęs, tai jau gal ir nacionalinis interesas susipažinti :)
Iš tiek, kiek jį atsiminiau (LABAI seniai, turbūt nuo pat Eilinės nieko neskaičiau, o ir tą ne visą) - kitoks, nebe taip sueiliuota, nebe tiek rašymo apie rašymą, pabrėžtinio dailaus eiliavimo, "poezijos meno" žanro. Or so i thought, kai pradėjau skaityti. Ir iš tiesų kažkokia keistenybė: pati pradžia man buvo graži, negalėjau patikėti, galvojau - ot kaip gerai, dar pusantro šimto psl gėrybės. Ir po kelių pirmutinių - pliurrrrt, grįžta ir poezijos menas, ir tiesiog Dvasingos Eilutės, ir daug visko kažko, ką tiesiog praskaičiau kaip kažką nesuprantama. Kodėėėėėėėėėl.
Kas buvo keista: tiek, kiek atsimenu (praktiškai neatsimenu), tai nuobodieji ir prastesni jo tekstai būdavo tiesiog gražiai parašyti, bet nekabina, nieko tau (man) nepasako. Bet šįkart vietomis kilo įspūdis, lyg skaityčiau prieš 40 metų parašytas prastas Erlicko eiles. Arba išvis neaišku kieno eiles. Kad ir šitas:
Eiliavimas ir išsireiškimai - kaip Erlicko, bet pas Erlicką vis tiek, kai skaitai, protu supranti, kad turi būti kažin kokia ironija. Baisiausia man pas Marčėną buvo nesuprasti, ar yra čia ironijos. Nes o jei nėra?
Visi eilėraščiai gali būti publikuojami ir rašomi, bet kažkodėl mane nejaukiai nuteikia, kad šitas buvo rašomas 3 dienas :(
Šalia šitų "apačių" ar "eksperimentų", vis dar l. daug didybės, poeto egzistencijos, jo dalios išskirtinumo. Su Marcinkevičiaus epigrafu rašo: "tik eiti kalbos tiesumu, nors ir labai / abejotinu, svirduliuoti / ritmu, kaip dingojos, prasmę formuojančiu, / tempu trumpo gyvenimo svarstant / visą ilgą gyvenimą kvėpsnis po kvėpsnio, / skiemuo prie skiemens" (p. 110). Ar poeto dalia yra tokia sunki, toks sunkus tas vaidmuo? Jei esi Marcinkevičius - turbūt jo, na bet kam gi tas skausmas, šiandien jau nebereikia.
Apskritai visam rinkiny pilna kažkokio skausmo vis patvirtinant ir kartojant teiginį, kad esi, kad tave žino, pažįsta, kad tu vis toks pat. Ar čia - irgi apie kūrybą? Nes jei ne - liūdna. Va šitas buvo gražus, bet irgi toks desperatiškas, kad tiesiog skaitai ir galvoji mažiau apie eilėraštį, o labiau apie liūdną pasaulėvaizdį. Gal taip poetiškai rodoma senatvė - nežinau, tuomet ji išties labai liūdna.
Ir galiausiai tas pirmas - gal ir vienintelis - kur patiko, net šypsojaus perskaičius. Prasideda beveik bradūniškai, bet paskui baigiasi tokiu savotišku ir baugumo, ir vilties miksu, kur perskaitai ir paskui iš naujo gal 3 kartus tą pabaigą skaitai. Puiki rinkinio pradžia.
Iš tiek, kiek jį atsiminiau (LABAI seniai, turbūt nuo pat Eilinės nieko neskaičiau, o ir tą ne visą) - kitoks, nebe taip sueiliuota, nebe tiek rašymo apie rašymą, pabrėžtinio dailaus eiliavimo, "poezijos meno" žanro. Or so i thought, kai pradėjau skaityti. Ir iš tiesų kažkokia keistenybė: pati pradžia man buvo graži, negalėjau patikėti, galvojau - ot kaip gerai, dar pusantro šimto psl gėrybės. Ir po kelių pirmutinių - pliurrrrt, grįžta ir poezijos menas, ir tiesiog Dvasingos Eilutės, ir daug visko kažko, ką tiesiog praskaičiau kaip kažką nesuprantama. Kodėėėėėėėėėl.
Kas buvo keista: tiek, kiek atsimenu (praktiškai neatsimenu), tai nuobodieji ir prastesni jo tekstai būdavo tiesiog gražiai parašyti, bet nekabina, nieko tau (man) nepasako. Bet šįkart vietomis kilo įspūdis, lyg skaityčiau prieš 40 metų parašytas prastas Erlicko eiles. Arba išvis neaišku kieno eiles. Kad ir šitas:
Sukalta
Paskutiniame Žalgirio mūšyje
Esam žuvę todėl ir gyvi. RAIMONDAS JONUTIS
Nors vyrauji čia, permainingas vėjau,
kur moterauja kvykianti minia,
kenčiau vis tiek labiau, negu kentėjau
tėvynėje, ištrynusioj mane.
Lietuviai trinas ir neišsirovę.
Imk talpią terbą, ubage, gražiai
eik į save, į Lietuvą, tikrovę,
kur ūkia slibinai lyg garvežiai.
Pelkynų prasmės, beprasmybių girios.
Kur susilieja, ten ir Lietuva.
Galbūt jos tiek, kiek tu, už ją nemiręs,
nugyveni, kiek ji tavy gyva.
17 05 24
(p. 24)
Eiliavimas ir išsireiškimai - kaip Erlicko, bet pas Erlicką vis tiek, kai skaitai, protu supranti, kad turi būti kažin kokia ironija. Baisiausia man pas Marčėną buvo nesuprasti, ar yra čia ironijos. Nes o jei nėra?
Aktualija. Aktas
Kam ieškoti to, kas tikrai yra.
ISTORIKAS - ATRADUS
NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO ORIGINALĄ.
Sociumas truputėlį sutriko.
Arklas išslydo, iškrito lyra.
Kas prieš išnykstant staiga atsitiko?
Vėl apsiriko kažkas, kad yra?
Nacija sunkiai, giliai sualsavo,
užkaito visa. Bet ji greitai atvės.
Tipo surado kažką. Gavo savo
15 min. Bullshit, mūsų šlovės.
17 03 29-31
(p. 27)
Visi eilėraščiai gali būti publikuojami ir rašomi, bet kažkodėl mane nejaukiai nuteikia, kad šitas buvo rašomas 3 dienas :(
Šalia šitų "apačių" ar "eksperimentų", vis dar l. daug didybės, poeto egzistencijos, jo dalios išskirtinumo. Su Marcinkevičiaus epigrafu rašo: "tik eiti kalbos tiesumu, nors ir labai / abejotinu, svirduliuoti / ritmu, kaip dingojos, prasmę formuojančiu, / tempu trumpo gyvenimo svarstant / visą ilgą gyvenimą kvėpsnis po kvėpsnio, / skiemuo prie skiemens" (p. 110). Ar poeto dalia yra tokia sunki, toks sunkus tas vaidmuo? Jei esi Marcinkevičius - turbūt jo, na bet kam gi tas skausmas, šiandien jau nebereikia.
Apskritai visam rinkiny pilna kažkokio skausmo vis patvirtinant ir kartojant teiginį, kad esi, kad tave žino, pažįsta, kad tu vis toks pat. Ar čia - irgi apie kūrybą? Nes jei ne - liūdna. Va šitas buvo gražus, bet irgi toks desperatiškas, kad tiesiog skaitai ir galvoji mažiau apie eilėraštį, o labiau apie liūdną pasaulėvaizdį. Gal taip poetiškai rodoma senatvė - nežinau, tuomet ji išties labai liūdna.
Midijų, kurias rovei pernai -
tarytum nebūta.
O ir pernykščio tavęs, akivaizdu,
nebėra.
Visa kita - nepasikeitę.
Perspektyvos - tos pačios,
paveiksluotojai - tokie pat.
Ačiū savam svetimajam, kuris
atpažino ir sveikinas,
ačiū, kad primena - vis dar esi
panašus. Šiaip sau,
neišreikšdamas nieko.
Nenaudingas, kaip žemdirbiui jūra.
Ta pati, tiesą sakant.
Tiesą sakant, taip pat.
Rugpjūčio dvidešimt antra
(p. 67)
Ir galiausiai tas pirmas - gal ir vienintelis - kur patiko, net šypsojaus perskaičius. Prasideda beveik bradūniškai, bet paskui baigiasi tokiu savotišku ir baugumo, ir vilties miksu, kur perskaitai ir paskui iš naujo gal 3 kartus tą pabaigą skaitai. Puiki rinkinio pradžia.
Branda
Išbrenda viduržiemo saulė.
Virš užšalusios upės
su žinia, kad pavasaris bus,
ančių pora praskrieja.
Suciksėjo zylutė. Suvirpo - nenutuoki
kas, bet dabar
esi tikras:
esi.
Kad tirptų
kalboje, tau nepriklausančioje,
jausmai ir jutimai,
alsuotų kalba
tavo pojūčiais už tave
stipresniais - saulę, upę
ir sąmonę įkvėpdama. Kad iškvėptų
žodžius,
o žodžiuose
įkvėpimo zylutė spurdėtų.
Ir bristų žmogus, tokią akimirką
dingstantis
be žinios
su žinia, kad pavasaris bus.
17 01 18
(p. 15)
February 2, 2020
Kol mokiausi mokykloje Marčėno eilėraščiai man labai patiko. Buvo vienas iš šiuolaikinių poetų, kuriam per lietuvių kalbos pamokas skyrėm daug dėmesio, tik neprisimenu, ar dėl to, kad į egzaminus galėjo būti įtrauktas, ar dėl to, kad lietuvių mokytojai labai patiko :) Kaip ten bebūtų, po Maironio, Mačernio ir Nėries Marčėno eilėraščiai man buvo kažkas tokio. Patiko ir tebepatinka, kaip jis viename kūrinyje suplaka atrodo paviršutiniškus kasdienybės įvykius su mitiniais ar istoriniais siužetais ar būtimi. Žodžiu, nors ši knyga man patinka mažiau (kilo klausimas, ar taip pat bepatiktų skaitytos paauglystėje), labai jo buvimu džiaugiuosi.
Smėlio pilies laikrodis
O, jei turėčiau likusią vieną vienatinę
dieną - graži būtų diena,
kokia ji bebūtų.
Metai kaip metai, mėnesiai - bjaurūs,
bet bjauriausios - savaitės.
Sėdžiu dabar,
gyvenime uždarytas, laisvės dienai artėjant
skaičiuoju nuobodžio
smiltis -
aukštybių teismas dar kelis metelius įbėrė.
Smėlio pilies laikrodis
O, jei turėčiau likusią vieną vienatinę
dieną - graži būtų diena,
kokia ji bebūtų.
Metai kaip metai, mėnesiai - bjaurūs,
bet bjauriausios - savaitės.
Sėdžiu dabar,
gyvenime uždarytas, laisvės dienai artėjant
skaičiuoju nuobodžio
smiltis -
aukštybių teismas dar kelis metelius įbėrė.
June 4, 2020
Man atsitiko maždaug taip, kaip poetas sako eilėrašty "Žinojimas ir tikėjimas":
žinau – sekei – pėda
po pėdos,
publikacija po publikacijos –
mano kūrybą, –
dabar, tau peržengus ribą,
už kurios nieko nėra,
tikiu – seksi vis tiek
17 07 20
Marčėnas tiki pozityviai. Supratau, kad mano skaitymas, jo "sekimas" yra bandymas pasitikrint, ar tikrai ir vėl nepatiks. O gal bus kažkas kitokio. Bet Marčėnas, regis, ir rašo pats sau. Ir būriui marčėnininkų. Nesu tikslinė auditorija, tai viskas ok.
žinau – sekei – pėda
po pėdos,
publikacija po publikacijos –
mano kūrybą, –
dabar, tau peržengus ribą,
už kurios nieko nėra,
tikiu – seksi vis tiek
17 07 20
Marčėnas tiki pozityviai. Supratau, kad mano skaitymas, jo "sekimas" yra bandymas pasitikrint, ar tikrai ir vėl nepatiks. O gal bus kažkas kitokio. Bet Marčėnas, regis, ir rašo pats sau. Ir būriui marčėnininkų. Nesu tikslinė auditorija, tai viskas ok.
November 2, 2019
Gal ir ruduo. Gali būti, kad spalis.
Gal net esi. Prieš prapliupsiantį lietų.
Atmintinai dera tolimos dalys.
Tai, kas yra. Tai, ko būt neturėtų.
Skaičiau ir džiaugiausi, kad po prieš tai buvusio Dirbtinio kvėpavimo Aidas vėl aidi visam gražume.
Gal net esi. Prieš prapliupsiantį lietų.
Atmintinai dera tolimos dalys.
Tai, kas yra. Tai, ko būt neturėtų.
Skaičiau ir džiaugiausi, kad po prieš tai buvusio Dirbtinio kvėpavimo Aidas vėl aidi visam gražume.
January 29, 2020
"Sunkusis metalas.
Kietas. Trapus.
Tvirtas.
Septyniasdešimt septintas periodinėje
lentelėje -
paženklintas dviejų septynetų
dalgiais. Atspariausias
korozijai.
Vardu kaip antikinė vaivorykštė,
graikų iris,
Iridė, dievų siųsta
su žinia.
Iridium, iridis -
reaguodamas su rūgštimis sudaro itin
spalvingus junginius.
Vienas rečiausių Žemėje aptinkamų
elementų. Panašiai
ir poezija."
Kietas. Trapus.
Tvirtas.
Septyniasdešimt septintas periodinėje
lentelėje -
paženklintas dviejų septynetų
dalgiais. Atspariausias
korozijai.
Vardu kaip antikinė vaivorykštė,
graikų iris,
Iridė, dievų siųsta
su žinia.
Iridium, iridis -
reaguodamas su rūgštimis sudaro itin
spalvingus junginius.
Vienas rečiausių Žemėje aptinkamų
elementų. Panašiai
ir poezija."
April 12, 2020
“Mano mingančioje galvoje barška aguonų galvos”
October 6, 2024
Važiavau kartu su Aidu, kai šiai knygai 2024 m. gegužę Vilkaviškyje buvo įteikta S. Nėries premija.
Išvykau skeptiku, grįžau marčėnininku. O ir kitaip neįmanoma – žmogaus autentiškumas negali nepritrenkti. Ir jokia čia ne literatūra, ir niekas čia nesugalvota.
Skaitančiam šią eilutę –
ačiū! esu dėkingas
kad galiu čia pabūti
laisvas ir neskolingas
kad pasakau – ir šventa
kad pastatai į kampą
kad mudviejų laikui lemta
sutapti
kada begyventum
(p. 115)
Išvykau skeptiku, grįžau marčėnininku. O ir kitaip neįmanoma – žmogaus autentiškumas negali nepritrenkti. Ir jokia čia ne literatūra, ir niekas čia nesugalvota.
Skaitančiam šią eilutę –
ačiū! esu dėkingas
kad galiu čia pabūti
laisvas ir neskolingas
kad pasakau – ir šventa
kad pastatai į kampą
kad mudviejų laikui lemta
sutapti
kada begyventum
(p. 115)
January 31, 2021
Per sunku ir ne man šį kartą. O gal ne tas laikas “mums, iškasenoms nenaudingoms”.
Displaying 1 - 8 of 8 reviews