What do you think?
Rate this book
Umbros Kronikos #1
Tamsa ryja tamsą
Prabėgo daugiau, nei tūkstantis metų nuo tos dienos, kai žmonės atėjo į Umbrą. Umbra tapo jų namais, jų nauja tėvyne. Tačiau ar gali būti taip, kad dabar į Umbrą ateina dar kai kas… bloga?
Dorenas es Tua – Talėjos gvardijos leitenantas, Akademijos auklėtinis. Pjen Du Giuili – Čintos imperatoriaus šnipė, priversta bėgti iš tėvynės. Taena s’Egil – ne sava valia Velengortijos karaliaus patikėtinė ypatingiems reikalams. Kokiu neįtikėtinu būdu persipins tos trijulės keliai? Ir kur nuves, persipynę?
---
„Umbra“ – pasakojimas apie pasaulį, panašų į mūsiškį, tokį, koks jis buvo XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Panašų, ir tuo pat metu visiškai kitokį.
Dorenas es Tua – Talėjos gvardijos leitenantas, Akademijos auklėtinis. Pjen Du Giuili – Čintos imperatoriaus šnipė, priversta bėgti iš tėvynės. Taena s’Egil – ne sava valia Velengortijos karaliaus patikėtinė ypatingiems reikalams. Kokiu neįtikėtinu būdu persipins tos trijulės keliai? Ir kur nuves, persipynę?
---
„Umbra“ – pasakojimas apie pasaulį, panašų į mūsiškį, tokį, koks jis buvo XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Panašų, ir tuo pat metu visiškai kitokį.
- GenresFantasy
294 pages, Paperback
First published November 5, 2019
9 people are currently reading
191 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 53 reviews
January 22, 2020
Kaip ir kiekviena mano telefonu rašoma apžvalga, ši dėl obvious reasons bus trumpa, bet, tikiuosi, nebloga. Taigi, key points:
• Labai aukštos kokybės knyga. Graži, lengva, maloniai skaitoma proza. Jaučiasi, tikrai jaučiasi, nemaža maestro Sapkowski įtaka.
• Nors teoriškai fantasy, bet, kaip ir priklauso gerai knygai, turi nemažai kitų žanrų požymių - labiausiai, aišku, trileris, bet yra ir detektyvo lašiukas, ir gal net realpolitik žiupsnys.
• Tuo metu, kai leidyklos masiškai išleidinėja visokius šūdus, tokią knygą - tuolab lietuvio, kas paskutiniu metu, man rodosi, jau daugiau privalumu tampa, nes jas netgi labiau perka - atsisako išleisti visos leidyklos. Autorius tai turi daryti savo lėšomis ir iniciatyva. Nu tai ką aš galiu pasakyt. Gėda ir tiek.
Key +
• Labai geras pasaulio kūrimas. Nesunku įsivažiuoti į valstybių aktualijas, politiką, o tuo pačiu autorius žingsnis po žingsnio, pamažėle, į tą pristatymą ir kūrimą pradeda ir siužetą pinti.
• Fantasy knyga, kurioje nėra nei burtininkų, nei drakonų, nei elfų, nei kažkokios labai magijos, nei barbarų beigi klajojančių riterių? Hell yes, pasirodo, būna ir tokių. Ir laikau tai privalumu, nes nu šviežia idėja visada geriau už kad ir kokį skanų, bet pusfabrikatį.
• Siužetas. Labai nesiplečiant, jau kai pagavo intriga, tai iki paskutinio puslapio ir neapleido.
• Istorinių dokumentų ištraukos prieš kiekvieną skyrių labai glaustai, bet tuo pačiu intensyviai prisidėjo prie minėto worldbuilding'o. Ne visiems, oj ne visiems pavyksta gerai išpildyti šią užmačią. Bet čia - pavyko.
Key -
• Vienintelis dalykas, kuris man pasirodė kiek silpnesnis, buvo personažai. Padaryti jie neblogai, įtikinamai, bet kažkiek (savi)refleksijos pritrūko, vidinių išgyvenimų/monologų. Man patinka skaitant žinoti, ne tik kaip vienas ar kitas personažas pasielgia, bet ir kodėl, kokie buvo jo motyvai, paskatos, abejonės.
Taigi, reziumuojant - labai stiprus 4*. Dar ir dėl to, kad nujaučiu, jog tęsinys bus dar geresnis - tad reikia pasilikti ir rezervą įvertinimo pakėlimui.
O pabaigai - visiems, kas save laiko fantasy ar apskritai fantastikos gerbėjais, primygtinai rekomenduoju šią knygą. Iš dalies - ir dėl to, kad lietuviška, bet labiausiai tai dėl to, kad ji tiesiog tikrai gera ir to verta.
• Labai aukštos kokybės knyga. Graži, lengva, maloniai skaitoma proza. Jaučiasi, tikrai jaučiasi, nemaža maestro Sapkowski įtaka.
• Nors teoriškai fantasy, bet, kaip ir priklauso gerai knygai, turi nemažai kitų žanrų požymių - labiausiai, aišku, trileris, bet yra ir detektyvo lašiukas, ir gal net realpolitik žiupsnys.
• Tuo metu, kai leidyklos masiškai išleidinėja visokius šūdus, tokią knygą - tuolab lietuvio, kas paskutiniu metu, man rodosi, jau daugiau privalumu tampa, nes jas netgi labiau perka - atsisako išleisti visos leidyklos. Autorius tai turi daryti savo lėšomis ir iniciatyva. Nu tai ką aš galiu pasakyt. Gėda ir tiek.
Key +
• Labai geras pasaulio kūrimas. Nesunku įsivažiuoti į valstybių aktualijas, politiką, o tuo pačiu autorius žingsnis po žingsnio, pamažėle, į tą pristatymą ir kūrimą pradeda ir siužetą pinti.
• Fantasy knyga, kurioje nėra nei burtininkų, nei drakonų, nei elfų, nei kažkokios labai magijos, nei barbarų beigi klajojančių riterių? Hell yes, pasirodo, būna ir tokių. Ir laikau tai privalumu, nes nu šviežia idėja visada geriau už kad ir kokį skanų, bet pusfabrikatį.
• Siužetas. Labai nesiplečiant, jau kai pagavo intriga, tai iki paskutinio puslapio ir neapleido.
• Istorinių dokumentų ištraukos prieš kiekvieną skyrių labai glaustai, bet tuo pačiu intensyviai prisidėjo prie minėto worldbuilding'o. Ne visiems, oj ne visiems pavyksta gerai išpildyti šią užmačią. Bet čia - pavyko.
Key -
• Vienintelis dalykas, kuris man pasirodė kiek silpnesnis, buvo personažai. Padaryti jie neblogai, įtikinamai, bet kažkiek (savi)refleksijos pritrūko, vidinių išgyvenimų/monologų. Man patinka skaitant žinoti, ne tik kaip vienas ar kitas personažas pasielgia, bet ir kodėl, kokie buvo jo motyvai, paskatos, abejonės.
Taigi, reziumuojant - labai stiprus 4*. Dar ir dėl to, kad nujaučiu, jog tęsinys bus dar geresnis - tad reikia pasilikti ir rezervą įvertinimo pakėlimui.
O pabaigai - visiems, kas save laiko fantasy ar apskritai fantastikos gerbėjais, primygtinai rekomenduoju šią knygą. Iš dalies - ir dėl to, kad lietuviška, bet labiausiai tai dėl to, kad ji tiesiog tikrai gera ir to verta.
November 18, 2025
Drąsiai, gal net per drąsiai? bet su didžiule viltimi pridedu šią knygą prie first in series lentynos, nes nu labai labai tikiuosi.
Skaitėsi lengvai ir maloniai, o dar ir elementariai įdomu buvo sužinoti, kas gi čia vyksta ir kas ta daugybė žmonių su daugybe keistų ir juokingai skambančių vardų (aš jau patylėsiu dėl vietovių), ir ką jie visi čia veikia.
Dėl pačių veikėjų šiek tiek man girgždėjo smėliukas ant dantų, nes nu labai jau kai kurie buvo stereotipiški, kaip iš kitų romanų per tos pačios Sesers portalus įkritę... Va ta tai fatališka šnipė, tas tai dartanjaniškas kavalierius, tas klastingas išdavikas ir tt. Nors - dažnokai jie pasielgdavo visai ne pagal tikėtiną stereotipinį paterną ir tas irgi labai patiko. Taip, visai buvo romane tokiu prizų - siurprizų, kurių nu visai nesitikėjau.
Labai patiko Gyvatė kaip veikėja, nors ir trenkė, oi trenkė nuo jos orientalizmu per visas karalystes.
Ir dar visokie deus ex machina lengvai užkliuvo, bet kadangi ir anti-deus ex machina irgi atsiranda - tas mįslingas magiją slopinantis mineralas - tai sakyčiau buvo rastas labai grakštus ir logiškas sprendimas, kuriam jau nebegebu turėti pretenzijų.
Tikrai yra prie ko dar prisikabinti, tačiau nesinori. Nes knyga labai patiko ir labai lauksiu tęsinio.
Atskiras ačiū už S'Apeką. :)
Skaitėsi lengvai ir maloniai, o dar ir elementariai įdomu buvo sužinoti, kas gi čia vyksta ir kas ta daugybė žmonių su daugybe keistų ir juokingai skambančių vardų (aš jau patylėsiu dėl vietovių), ir ką jie visi čia veikia.
Dėl pačių veikėjų šiek tiek man girgždėjo smėliukas ant dantų, nes nu labai jau kai kurie buvo stereotipiški, kaip iš kitų romanų per tos pačios Sesers portalus įkritę... Va ta tai fatališka šnipė, tas tai dartanjaniškas kavalierius, tas klastingas išdavikas ir tt. Nors - dažnokai jie pasielgdavo visai ne pagal tikėtiną stereotipinį paterną ir tas irgi labai patiko. Taip, visai buvo romane tokiu prizų - siurprizų, kurių nu visai nesitikėjau.
Labai patiko Gyvatė kaip veikėja, nors ir trenkė, oi trenkė nuo jos orientalizmu per visas karalystes.
Ir dar visokie deus ex machina lengvai užkliuvo, bet kadangi ir anti-deus ex machina irgi atsiranda - tas mįslingas magiją slopinantis mineralas - tai sakyčiau buvo rastas labai grakštus ir logiškas sprendimas, kuriam jau nebegebu turėti pretenzijų.
Tikrai yra prie ko dar prisikabinti, tačiau nesinori. Nes knyga labai patiko ir labai lauksiu tęsinio.
Atskiras ačiū už S'Apeką. :)
October 4, 2021
Aš lietuvišką literatūra skaitau... Beveik niekada. Na, taip kai versdavo mokykloje ir Silvą Rerum. Beeeet "Tamsa ryja tamsą" buvo gerokai už'hype'inta visur kur tik pasižiūrėdavau - Goodreads, Facebook ir t.t. Ir aš tikrai mėgstu fantastiką. Ir tikrai gailėjausi, kad nenusipirkau, nes vėlai sužinojau, kad ten mažas tiražas buvo ir tikėjau bent bibliotekoms teks. Neteko. Tačiau autorius leidžia ją parsisiųsti nemokamai (ačiū jam!) - tikrai apsidžiaugiau. Jei jūs irgi pavėlavote gauti ir norite paskaityti, marš į puslapį, nemokamai pavaišins. Taip pat didelis ačiū autoriui už drąsą ir pasiryžimą ją parašyti - girdėjau, Haris Poteris įdomus visiems iš tikrųjų pasidarė tik po trečio tomo, tad aš tikrai norėčiau įkrauti šią apžvalgą visokiom ten magijom, burtais, abrakadabrom ir pan. kad šis kūrinys rimtai pasirodytų lietuvių literatūros padangėje.
Tačiau... Neįsimylėjau. Kad autorius gali rašyti - 100%. Tačiau viskas taip "prabėgta" - greitai, greitai per viską. Veikėjų tik užuomazgos. Matau galimybes, bet gaila, neišnaudotos. Primena mano naktinių košmarų siaubą - Juodoji gvardija - kaip įmes į veiksmą, tai pamesi savo paties kojas ir rankas. Šaudo, gaudo, bet užvertus paskutinį puslapį - hmmm, ir kas iš to... Nežinau, kurion pusėn norėta sukti - epic fantasy, adventure, sword & sorcery, ar pan. - bet gal tos krypties ir pasigedau, manau ji būtų davusi svorio, gilumo. Didesnių žadėtų intrigų, pavojaus, paslapčių.
Šiek tiek maišydavausi tarp veikėjų, žinoma, čia ne Sostų Kariai, kur kiekvienas gauna po skyrių, tačiau labiausi įsiminė Pjen istorijos vingis, manau, ji buvo labiausiai išplėtota kaip veikėja. Gal norėjosi labiau pastebimo character arc visiems - kas jie, iš kur atėjo ir kur eina. Žinoma, man galėjo dar būti pridėti daugiau aprašymų - vietų, gamtos, kambarių - kokia ta Umbra kaip pasaulis smalsu.
Taip, greitai susiskaitė, bet nelabai įsminė. O gal ir privengta vadinamų "wow momentų".
Tačiau... Neįsimylėjau. Kad autorius gali rašyti - 100%. Tačiau viskas taip "prabėgta" - greitai, greitai per viską. Veikėjų tik užuomazgos. Matau galimybes, bet gaila, neišnaudotos. Primena mano naktinių košmarų siaubą - Juodoji gvardija - kaip įmes į veiksmą, tai pamesi savo paties kojas ir rankas. Šaudo, gaudo, bet užvertus paskutinį puslapį - hmmm, ir kas iš to... Nežinau, kurion pusėn norėta sukti - epic fantasy, adventure, sword & sorcery, ar pan. - bet gal tos krypties ir pasigedau, manau ji būtų davusi svorio, gilumo. Didesnių žadėtų intrigų, pavojaus, paslapčių.
Šiek tiek maišydavausi tarp veikėjų, žinoma, čia ne Sostų Kariai, kur kiekvienas gauna po skyrių, tačiau labiausi įsiminė Pjen istorijos vingis, manau, ji buvo labiausiai išplėtota kaip veikėja. Gal norėjosi labiau pastebimo character arc visiems - kas jie, iš kur atėjo ir kur eina. Žinoma, man galėjo dar būti pridėti daugiau aprašymų - vietų, gamtos, kambarių - kokia ta Umbra kaip pasaulis smalsu.
Taip, greitai susiskaitė, bet nelabai įsminė. O gal ir privengta vadinamų "wow momentų".
November 24, 2019
Gintautas K. Ivanickas
Tamsa ryja tamsą (Umbros kronikos, 1 dalis)
- Ir dar. Gesuonis, aha. Vos nepamiršau. Teks jums jo vengti.
- Gesuonies? Kodėl?
- Kodėl – vėlės žino, - truktelėjo pečiais s‘Apekas. – Bet faktas lieka faktu – šešėlis silpsta šalia gesuonies. Tad jūs galite netekti jėgų, pajusti skausmą ten, kur buvo žaizdos, galbūt net nebematyti savo naująja akimi.
Kai mano bičiulis pagaliau pasiryžo rašyti grožinę knygą (o jis to jau seniai nedarė), aš labai džiaugiausi. Kodėl? Todėl, kad jis moka rašyti tą žanrą, kurį Lietuvoje rašyti moka nedaugelis – fantastiką, ir tą žino ne tik Lietuvos skaitytojai. Todėl, kad jis yra pirmojo lietuviško fantasy romano „Laumės mėnuo“ autorius, bet tas romanas pasirodė beveik prieš dvidešimt metų. Džiaugiausi ir skaitydamas rankraštį, tapdamas vienu iš tų beta-testuotojų, kurie šiek tiek dalyvauja ir kūrybiniame procese. Ir štai gimė pirmosios knygos rankraštis, ir bičiulis jį bandė (su šokia tokia mano pagalba) įsiūlyti leidykloms. Ir aš nesuprantu, kas nutiko – nei vienai jis neįtiko. Vieniems „per daug vardų“ (įsivaizduoju, kad kažkas galėjo taip atsakyti ir Tolkienui: profesoriau, na kas ten skaitys apie visus jūsų Boromirus, Faramirus, Paracemirus ir Ketamirus?), kitiems – mes net ir užsienietiškos fantastikos nebeleisim, tretiems – gal galėtų pasiūlyti į paauglių literatūros konkursą? Ir tada jis nusispjovė į tuos leidėjus ir išleido pats – mat dabar geri laikai, leidykla – nebūtina. Ir štai popierinė „Tamsa ryja tamsą“ mano rankose, ir štai aš vėl skaitau – iš naujo, dabar jau švaraštį.
Taena tylėjo. Drechas Raikė irgi nusprendė būsiant protinga laikyti liežuvį už dantų. Tačiau laivui aplenkus iškyšulį – tiksliau, Iškyšulį, visgi neištvėrė:
- Dabar mažumėle Upe į viršų.
Taena jį pertraukė:
- Žinoma, tai upė Upė?
- Emmm... taip.
- O tas kalnas – Kalnas?
Kapitonas gudriai prisimerkė:
- Cha. O sakėt, nesat čia buvus.
Ir ką – suskaičiau greitai ir maloniai. Nes – aš gi sakiau – mano bičiulis moka rašyti. Rašo sklandžiai, smagiai, gyvai, įdomiai. Siužetą rezga tvirtai, nors linijų – daug, jos neišsilaksto kaip blusos, o vejasi į tvirtą virvę. Taip, vardų daug. Taip, kartais jie painūs – bet negi jūs neskaitėte didžiųjų fantasy ciklų? O čia autorius net veikėjų sąrašą pateikęs (surasite?) Martinas, Tolkienas, Sandersas, Sapkowskis – jeigu nesugebate įsiminti daugiau nei 4 vardų, tai tada tikrai – neskaitykit. Man ypač patinka pirmoji knygos dalis, ji – tiesiog puiki: dinamiška, įtempta, vaizdinga, gausi fantazijos, toliau jau veiksmas rutuliojasi į antrosios knygos erdves – tad atkandi pirmą kąsnį, ir norisi dar, o kol kas - nėra.
Umbros pasaulis – maždaug „Trijų muškietininkų“ laikų pasaulis, vis dar viduramžiai, bet jau vėlyvi – rapyros, pirmieji šaunamieji ginklai, piratų valstybės ir politinės intrigos. Bet tuo pačiu – tai pasaulis su savo magijos dėsniais, su kitokiu dėsnių audiniu. Na, ir ne veltui aš esu apibūdinęs šią knygą kaip „Diumą sutinka Sapkowskį“, nes visi mes turime savo įkvėpėjus, Bet nesitikėkite, kad čia vaikšto baltaplaukis monstrų medžiotojas – čia net padorių burtininkų nėra (nepadorių – irgi)! Bet yra ūkana, yra keisti jos padarai, yra kalbantys į širdį ir dar į ką nors. Ir turbūt Seras Konanas Doilis kažkur netoliese taip pat prabėgo.
...giliai įkvėpkite, užmerkite akis ir suskaičiuokite mintyse iki dešimt. Jei mokate tik iki penkių, skaičiuokite iki penkių. Bet du kartus. Žinoma, šitaip elgtis nerekomenduojama tuo atveju, jei susierzinote dėl to, kad kažkas puola jus su apnuoginta rapyra ar durklu. Tuomet užsimerkti būtų klaida. („Kvėpuokite ramiai, arba kuklaus tyrinėtojo Jaspeno s‘Eskaro išguldyti patarimai, kaip išsaugoti šaltą kraują ir blaivų protą sudėtingomis aplinkybėmis“ (Alcingas, 1301)
Ko pasigedau? Ogi pagrindinių veikėjų fizinio aprašymo – man regis, autorius taip gerai juos įsivaizduoja, kad su skaitytoju nelinkęs tuo dalintis, ypač jeigu kalba eina apie vyrus. Vis dar nesu tikras, ar sutikęs gatvėje Doreną es Tua ir Tagertą es Re juos atskirčiau, nes antriniai kažkaip gauna dėmesio – vienas kuprotas, kitas - stambus, o pagrindiniai... Na, ir dar norėtųsi, kad kartais veikėjai truputį stabteltų ir šnekteltų ne tik apie tai, kur eis, ką darys, ir ką narplioja. Apie gyvenimą, apie moteris, apie vyrus, apie vaikus, apie tai, kodėl saulė kyla ir leidžiasi, kiek ten mėnulių virš Umbros, ką jie veiks, kai viskas baigsis, ką labiausiai mėgsta valgyti ir kuriame Umbros mieste geriausios teatro trupės.
Tad – gera knyga. Gera. Gera nuotykinė fantasy. Gera literatūra laisvalaikiui. Ir ne dėl to, kad draugo. Ir aš tikiu, kad tai pasakys ir žmonės, kurie autoriaus nepažįsta. O visi kiti, mano paraginti, kreipsis į autorių dėl knygos. Nes – vėlės mato – reikia Lietuvai fantastikos. Leidyklos, aš jūsų nesuprantu. Į paauglių konkursą tjan-do!
Įsidėmėk, dukrele, istoriją rašo...
- Nugalėtojai?
- Ne. Istoriją rašo tie, kurie turi plunksną ir popieriaus. Ir dar noro.
Tamsa ryja tamsą (Umbros kronikos, 1 dalis)
- Ir dar. Gesuonis, aha. Vos nepamiršau. Teks jums jo vengti.
- Gesuonies? Kodėl?
- Kodėl – vėlės žino, - truktelėjo pečiais s‘Apekas. – Bet faktas lieka faktu – šešėlis silpsta šalia gesuonies. Tad jūs galite netekti jėgų, pajusti skausmą ten, kur buvo žaizdos, galbūt net nebematyti savo naująja akimi.
Kai mano bičiulis pagaliau pasiryžo rašyti grožinę knygą (o jis to jau seniai nedarė), aš labai džiaugiausi. Kodėl? Todėl, kad jis moka rašyti tą žanrą, kurį Lietuvoje rašyti moka nedaugelis – fantastiką, ir tą žino ne tik Lietuvos skaitytojai. Todėl, kad jis yra pirmojo lietuviško fantasy romano „Laumės mėnuo“ autorius, bet tas romanas pasirodė beveik prieš dvidešimt metų. Džiaugiausi ir skaitydamas rankraštį, tapdamas vienu iš tų beta-testuotojų, kurie šiek tiek dalyvauja ir kūrybiniame procese. Ir štai gimė pirmosios knygos rankraštis, ir bičiulis jį bandė (su šokia tokia mano pagalba) įsiūlyti leidykloms. Ir aš nesuprantu, kas nutiko – nei vienai jis neįtiko. Vieniems „per daug vardų“ (įsivaizduoju, kad kažkas galėjo taip atsakyti ir Tolkienui: profesoriau, na kas ten skaitys apie visus jūsų Boromirus, Faramirus, Paracemirus ir Ketamirus?), kitiems – mes net ir užsienietiškos fantastikos nebeleisim, tretiems – gal galėtų pasiūlyti į paauglių literatūros konkursą? Ir tada jis nusispjovė į tuos leidėjus ir išleido pats – mat dabar geri laikai, leidykla – nebūtina. Ir štai popierinė „Tamsa ryja tamsą“ mano rankose, ir štai aš vėl skaitau – iš naujo, dabar jau švaraštį.
Taena tylėjo. Drechas Raikė irgi nusprendė būsiant protinga laikyti liežuvį už dantų. Tačiau laivui aplenkus iškyšulį – tiksliau, Iškyšulį, visgi neištvėrė:
- Dabar mažumėle Upe į viršų.
Taena jį pertraukė:
- Žinoma, tai upė Upė?
- Emmm... taip.
- O tas kalnas – Kalnas?
Kapitonas gudriai prisimerkė:
- Cha. O sakėt, nesat čia buvus.
Ir ką – suskaičiau greitai ir maloniai. Nes – aš gi sakiau – mano bičiulis moka rašyti. Rašo sklandžiai, smagiai, gyvai, įdomiai. Siužetą rezga tvirtai, nors linijų – daug, jos neišsilaksto kaip blusos, o vejasi į tvirtą virvę. Taip, vardų daug. Taip, kartais jie painūs – bet negi jūs neskaitėte didžiųjų fantasy ciklų? O čia autorius net veikėjų sąrašą pateikęs (surasite?) Martinas, Tolkienas, Sandersas, Sapkowskis – jeigu nesugebate įsiminti daugiau nei 4 vardų, tai tada tikrai – neskaitykit. Man ypač patinka pirmoji knygos dalis, ji – tiesiog puiki: dinamiška, įtempta, vaizdinga, gausi fantazijos, toliau jau veiksmas rutuliojasi į antrosios knygos erdves – tad atkandi pirmą kąsnį, ir norisi dar, o kol kas - nėra.
Umbros pasaulis – maždaug „Trijų muškietininkų“ laikų pasaulis, vis dar viduramžiai, bet jau vėlyvi – rapyros, pirmieji šaunamieji ginklai, piratų valstybės ir politinės intrigos. Bet tuo pačiu – tai pasaulis su savo magijos dėsniais, su kitokiu dėsnių audiniu. Na, ir ne veltui aš esu apibūdinęs šią knygą kaip „Diumą sutinka Sapkowskį“, nes visi mes turime savo įkvėpėjus, Bet nesitikėkite, kad čia vaikšto baltaplaukis monstrų medžiotojas – čia net padorių burtininkų nėra (nepadorių – irgi)! Bet yra ūkana, yra keisti jos padarai, yra kalbantys į širdį ir dar į ką nors. Ir turbūt Seras Konanas Doilis kažkur netoliese taip pat prabėgo.
...giliai įkvėpkite, užmerkite akis ir suskaičiuokite mintyse iki dešimt. Jei mokate tik iki penkių, skaičiuokite iki penkių. Bet du kartus. Žinoma, šitaip elgtis nerekomenduojama tuo atveju, jei susierzinote dėl to, kad kažkas puola jus su apnuoginta rapyra ar durklu. Tuomet užsimerkti būtų klaida. („Kvėpuokite ramiai, arba kuklaus tyrinėtojo Jaspeno s‘Eskaro išguldyti patarimai, kaip išsaugoti šaltą kraują ir blaivų protą sudėtingomis aplinkybėmis“ (Alcingas, 1301)
Ko pasigedau? Ogi pagrindinių veikėjų fizinio aprašymo – man regis, autorius taip gerai juos įsivaizduoja, kad su skaitytoju nelinkęs tuo dalintis, ypač jeigu kalba eina apie vyrus. Vis dar nesu tikras, ar sutikęs gatvėje Doreną es Tua ir Tagertą es Re juos atskirčiau, nes antriniai kažkaip gauna dėmesio – vienas kuprotas, kitas - stambus, o pagrindiniai... Na, ir dar norėtųsi, kad kartais veikėjai truputį stabteltų ir šnekteltų ne tik apie tai, kur eis, ką darys, ir ką narplioja. Apie gyvenimą, apie moteris, apie vyrus, apie vaikus, apie tai, kodėl saulė kyla ir leidžiasi, kiek ten mėnulių virš Umbros, ką jie veiks, kai viskas baigsis, ką labiausiai mėgsta valgyti ir kuriame Umbros mieste geriausios teatro trupės.
Tad – gera knyga. Gera. Gera nuotykinė fantasy. Gera literatūra laisvalaikiui. Ir ne dėl to, kad draugo. Ir aš tikiu, kad tai pasakys ir žmonės, kurie autoriaus nepažįsta. O visi kiti, mano paraginti, kreipsis į autorių dėl knygos. Nes – vėlės mato – reikia Lietuvai fantastikos. Leidyklos, aš jūsų nesuprantu. Į paauglių konkursą tjan-do!
Įsidėmėk, dukrele, istoriją rašo...
- Nugalėtojai?
- Ne. Istoriją rašo tie, kurie turi plunksną ir popieriaus. Ir dar noro.
August 11, 2024
Nuomonė apie pirmą skaitymą - žemiau.
Ar nuomonė pasikeitė? Ir taip, ir ne. Nes po ilgesingų žvilgsnių į lentynoje stovinčią "Umbrą", šią vasarą aš ją pasiėmiau atostogoms. Tvirtai pažadėjusi sau šį kartą skaityti lėtai. Aha. Kaipgis. Atostogos gi ir yra tam, kad gulėti ir skaityti, ne?
Mėgavausi persipynusiomis istorijomis, turtingu žodynu, paslaptingu pasauliu ir smagiomis "citatomis". Ar tik nebūsiu užuodusi Tolkieno, Le Guin Žemjūrės ir Dumas Trijų muškietininkų? Ne, jums (mums) pasirodė. Čia grynakraujis Ivanickas, sukūręs naują, įdomų, intriguojantį pasaulį, kuriam, prasidėjusiam neaišku kaip gresia neaišku kas (juk autorius rašo antrą knygą? Juk rašo? Rašo???)
Labai rekomenduoju!
*
Aš labai mėgstu skaityti fantastiką ir stengiuosi sekti lietuvišką fantastiką. Gaila, ne viską randu ir perskaitau. Gintautas K. Ivanickas man – visai naujas autorius, ši knyga man – pirmas jo kūrinys. Net neatsimenu, kaip jį radau – ko gero perskaičiau šmaikštų komentarą fb ir susidomėjau kas jis, o tada atradau, kad rašoma „Umbra“ ir skaitytojams pateikiami nedideli knygos „anonsai“ – ištraukos. Va čia aš ir užkibau: net ir iš nedidelių ištraukų matėsi, jog tai – naujas, įdomus pasaulis, su savo kalba, istorija, politika ir – svarbiausiai – savo magija. (elfus, nykštukus ir drakonus mielai paliksiu Tolkienui ir Sapkowskiui)
Knyga skaitėsi lėtai, nesirijo – ji „tiršta“, daugiasluoksnė, veiksmas vyksta daugelyje vietų, įvairiais laikais.
Aš, kaip ir ko gero visi, perskaitę „Tamsa ryja tamsą“, laukiu antros knygos. Lėtai sekamoje istorijoje yra tiek daug gerų „kabliukų“, tiek įdomių užuominų, „uždangos praskleidimų“ – autorius pirmoje (drąsiau rašau „pirmoje“, nes esu tikrai dėl „antros“ ir gal net „trečios“) knygoje skaitytojų nelepina, istoriją seka taupiai, lėtai. Ir tai man labai patinka! (žinoma, skaitydama aš burbėjau, kad „negi negali iškart paaiškinti prie ko čia tai?“) Dar labai patinka, kad knygos tekstas nėra vizualus – t.y. šiuolaikinėje literatūroje dažnas autorius tekstą išdėsto taip vizualiai, kad kyla du pikti klausimai - negi jis taip tikisi ekranizacijos ar mano, kad skaitytojai geba suvokti tik tekstą, kuriame tiksliai aprašomi bruožai, drabužiai, interjeras ir valgiai???
Tačiau negaliu sakyti, kad istorijos herojai ar situacijos nekelia asociacijų. Jų atsiranda, ypač su Rytais asocijuojasi Činta. Valdovų bendravime galima įžvelgti Viduramžių kovas dėl įtakų. Taip pat yra magistrai, slepiamos knygos, žiedai, kažkaip natūraliai primenantys tamplierių ir masonų istorijas. Ar tai blogai? Manau, kad ne, blogiau, kad mes visi esam „užšerti“ tamplierių pasakomis ir po to jie visur vaidenasi. Nuo Rytų įvaizdžio irgi sunku pabėgti, kaip ir nuo politikos. Bet tai vienintelė kritika šiai knygai ir kartu viltis, kad istorijos tęsinyje išaiškės visai kitokios tiesos, o ne tos, kurios jau atėjo į galvą.
Ar nuomonė pasikeitė? Ir taip, ir ne. Nes po ilgesingų žvilgsnių į lentynoje stovinčią "Umbrą", šią vasarą aš ją pasiėmiau atostogoms. Tvirtai pažadėjusi sau šį kartą skaityti lėtai. Aha. Kaipgis. Atostogos gi ir yra tam, kad gulėti ir skaityti, ne?
Mėgavausi persipynusiomis istorijomis, turtingu žodynu, paslaptingu pasauliu ir smagiomis "citatomis". Ar tik nebūsiu užuodusi Tolkieno, Le Guin Žemjūrės ir Dumas Trijų muškietininkų? Ne, jums (mums) pasirodė. Čia grynakraujis Ivanickas, sukūręs naują, įdomų, intriguojantį pasaulį, kuriam, prasidėjusiam neaišku kaip gresia neaišku kas (juk autorius rašo antrą knygą? Juk rašo? Rašo???)
Labai rekomenduoju!
*
Aš labai mėgstu skaityti fantastiką ir stengiuosi sekti lietuvišką fantastiką. Gaila, ne viską randu ir perskaitau. Gintautas K. Ivanickas man – visai naujas autorius, ši knyga man – pirmas jo kūrinys. Net neatsimenu, kaip jį radau – ko gero perskaičiau šmaikštų komentarą fb ir susidomėjau kas jis, o tada atradau, kad rašoma „Umbra“ ir skaitytojams pateikiami nedideli knygos „anonsai“ – ištraukos. Va čia aš ir užkibau: net ir iš nedidelių ištraukų matėsi, jog tai – naujas, įdomus pasaulis, su savo kalba, istorija, politika ir – svarbiausiai – savo magija. (elfus, nykštukus ir drakonus mielai paliksiu Tolkienui ir Sapkowskiui)
Knyga skaitėsi lėtai, nesirijo – ji „tiršta“, daugiasluoksnė, veiksmas vyksta daugelyje vietų, įvairiais laikais.
Aš, kaip ir ko gero visi, perskaitę „Tamsa ryja tamsą“, laukiu antros knygos. Lėtai sekamoje istorijoje yra tiek daug gerų „kabliukų“, tiek įdomių užuominų, „uždangos praskleidimų“ – autorius pirmoje (drąsiau rašau „pirmoje“, nes esu tikrai dėl „antros“ ir gal net „trečios“) knygoje skaitytojų nelepina, istoriją seka taupiai, lėtai. Ir tai man labai patinka! (žinoma, skaitydama aš burbėjau, kad „negi negali iškart paaiškinti prie ko čia tai?“) Dar labai patinka, kad knygos tekstas nėra vizualus – t.y. šiuolaikinėje literatūroje dažnas autorius tekstą išdėsto taip vizualiai, kad kyla du pikti klausimai - negi jis taip tikisi ekranizacijos ar mano, kad skaitytojai geba suvokti tik tekstą, kuriame tiksliai aprašomi bruožai, drabužiai, interjeras ir valgiai???
Tačiau negaliu sakyti, kad istorijos herojai ar situacijos nekelia asociacijų. Jų atsiranda, ypač su Rytais asocijuojasi Činta. Valdovų bendravime galima įžvelgti Viduramžių kovas dėl įtakų. Taip pat yra magistrai, slepiamos knygos, žiedai, kažkaip natūraliai primenantys tamplierių ir masonų istorijas. Ar tai blogai? Manau, kad ne, blogiau, kad mes visi esam „užšerti“ tamplierių pasakomis ir po to jie visur vaidenasi. Nuo Rytų įvaizdžio irgi sunku pabėgti, kaip ir nuo politikos. Bet tai vienintelė kritika šiai knygai ir kartu viltis, kad istorijos tęsinyje išaiškės visai kitokios tiesos, o ne tos, kurios jau atėjo į galvą.
May 20, 2025
Labai nedaugžodžiausiu, bet pagyrų ši knyga nusipelnė.
Taip puikiai sukonstruotas pasaulis, kad net kai nieko baisiai rimto nevyksta vis tiek visa atmosfera kibirkščiuoja (tas lengvas šiurpumas ore buvo nuostabiai tinkantis), o ir nuolatinė nuojauta, kad dar kažkas bus. Varė intriga iki galo, prie personažų irgi prisirišt spėjau.
Gal tik pritrūko, kad kas dar kartą paskaitytų, nes vietom buvo tarpai praleisti ar kokia raidė (vienoj vietoj lyg ir viso žodžio trūko), bet kai tekstas profesionaliai sukaltas, tai per daug akių nebadė šitie dalykai.
Jau noriu dar, bet suprantu, kad knygos nesirašo taip greit, tai tik tikiuosi, kad kažkada bus daugiau to dar.:)
Taip puikiai sukonstruotas pasaulis, kad net kai nieko baisiai rimto nevyksta vis tiek visa atmosfera kibirkščiuoja (tas lengvas šiurpumas ore buvo nuostabiai tinkantis), o ir nuolatinė nuojauta, kad dar kažkas bus. Varė intriga iki galo, prie personažų irgi prisirišt spėjau.
Gal tik pritrūko, kad kas dar kartą paskaitytų, nes vietom buvo tarpai praleisti ar kokia raidė (vienoj vietoj lyg ir viso žodžio trūko), bet kai tekstas profesionaliai sukaltas, tai per daug akių nebadė šitie dalykai.
Jau noriu dar, bet suprantu, kad knygos nesirašo taip greit, tai tik tikiuosi, kad kažkada bus daugiau to dar.:)
October 6, 2019
Senokai bebuvau taip įsitraukęs fantasy knygą beskaitydamas. Siužetas pradžioje kiek primena devynkampį simbolį ant viršelio, bet kuo daugiau, tuo aiškiau matai, kad viską sieja bendra gija (kaip ir tame pačiame viršelio simbolyje), net jei reikės laukti antros dalies jos išnarpliojimui. Patiko, kad Umbros istorija gyva ir glaudžiai susijusi su siužeto dabartimi. Čia labai padeda ir sėkmingai sudėliotos ištraukos iš istorinių knygų, užrašų ir kitokių šaltinių. Tokie intarpai gyvi, aiški jų paskirtis, todėl ne tik netrukdo, bet ir padeda įsijausti. Žemėlapiai knygose visada smagu, o čia jis padeda orientacijai, ypač pradžioje, kol pavadinimai dar neįprasti, o šokinėjimo pasaulį nemažai. Šiek tiek savitas žodynas duoda pasauliui druskos, tačiau jo nepersūdo ir neapsunkina skaitymo. Pažiūri į tekstą ir matai, kad esi Umbroje, tačiau pasaulis išlieka įtikinamas ir savas. Intriga išlaikoma, o noras vienu prisėdimu perskaityti nedingsta. Jeigu jau būtų antra dalis, tai būtų noras tą prisėdimą dar pratęsti.
June 20, 2020
Su avansu 5*. Knyga gera, bet dar šio bei to trūksta iki užtikrintų 5*. Bet antra dalis galimai viską ir sutvarkys.
November 9, 2022
Nustebino. Turinys nerealiai įdomus - istorija gerai kuriama, kalba žavinga.
Net nesitikėjau tiek daug iš lietuviško kūrinio.
Labai laukiu tęsinio.
Vienintelė pastaba - nežinau ar reikia taip sudėtingai dėlioti turinį - labiau linijinis pasakojimas nesugadintų įdomumo - idėjų ir taip užtenka - nereikia bereikalingo sumalimo, kuris verčia ieškoti personažų ir vietovių aprašymo, kad galėtum sekti liniją
Net nesitikėjau tiek daug iš lietuviško kūrinio.
Labai laukiu tęsinio.
Vienintelė pastaba - nežinau ar reikia taip sudėtingai dėlioti turinį - labiau linijinis pasakojimas nesugadintų įdomumo - idėjų ir taip užtenka - nereikia bereikalingo sumalimo, kuris verčia ieškoti personažų ir vietovių aprašymo, kad galėtum sekti liniją
March 3, 2020
Knyga, kurios atsisakė visos leidyklos
Šiais laikais knygoms vien kokybiško turinio nebepakanka – reikia, kad rašytojai ir jų kūriniai būtų apipinti istorijomis, o kartais net ir legendomis. Gintauto K. Ivanicko knygos „Tamsa ryja tamsą“ atsisakė visos leidyklos, tačiau ji vis vien išvydo dienos šviesą. Štai jums ir legendomis apipintas kūrinys.
Dauguma Hario Poterio gerbėjų mėgavosi ne vien pačiomis knygomis, bet ir istorijomis, kaip gimė kūriniai apie burtininką su randu ant kaktos. Pasakojama, kad J.K. Rowling rašė knygą ant kavinių servetėlių, vos sudūrė galą su galu ir vargais ne galais įsiūlė savo kūrinį vienai leidyklai, kai prieš tai visi leidėjai jai užtrenkdavo duris. Ar taip pat mėgausimės ir G.K. Ivanicko kūrinio atsiradimo istorija? Nežinau, bet potencialo tam yra.
Pats autorius teigia, kad lietuviškos fantastikos kūrinį siūlė bent devynioms leidykloms, tačiau nė vienos iš jų knyga nesudomino. Nė viena jų neužsikabino už siužeto, pasakojančio apie keistą, magišką ir mistinį pasaulį. Taigi, G.K. Ivanickas kūrinį išleido pats.
Žinoma, dabar galite sakyti, kad anoks čia stebuklas, daugybė nevertų kūrinių taip ir neišvysta dienos šviesos. Tačiau, žinokite, ši knyga yra verta išvysti ir dienos šviesą, ir papuošti kiekvieno Lietuvos fantasto biblioteką.
„Tamsa ryja tamsą“ pasakoja apie Umbros pasaulį, kuriame intrigų sūkuryje sukasi kelios karalystės ir kilmingos šeimos. Pasakojime persipina keli, atrodytų, tarpusavyje nesusiję siužetai. Štai vienos iš karalysčių šnipė po nesėkmingos operacijos, siekiant išsaugoti jos gyvybę, ištremiama į kitą karalystę. Kitos karalystės gvardijos leitenantas siekia išsiaiškinti, kas slypi už sąmokslo nužudyti jo valdovą, štai ir kita didikė, vardan savo vaiko gyvybės vykdanti savojo valdovo paliepimus ir po pusę pasaulio ieškanti pastarojo dingusio sūnaus.
Daugiau Knygos nugarėlėje.
Šiais laikais knygoms vien kokybiško turinio nebepakanka – reikia, kad rašytojai ir jų kūriniai būtų apipinti istorijomis, o kartais net ir legendomis. Gintauto K. Ivanicko knygos „Tamsa ryja tamsą“ atsisakė visos leidyklos, tačiau ji vis vien išvydo dienos šviesą. Štai jums ir legendomis apipintas kūrinys.
Dauguma Hario Poterio gerbėjų mėgavosi ne vien pačiomis knygomis, bet ir istorijomis, kaip gimė kūriniai apie burtininką su randu ant kaktos. Pasakojama, kad J.K. Rowling rašė knygą ant kavinių servetėlių, vos sudūrė galą su galu ir vargais ne galais įsiūlė savo kūrinį vienai leidyklai, kai prieš tai visi leidėjai jai užtrenkdavo duris. Ar taip pat mėgausimės ir G.K. Ivanicko kūrinio atsiradimo istorija? Nežinau, bet potencialo tam yra.
Pats autorius teigia, kad lietuviškos fantastikos kūrinį siūlė bent devynioms leidykloms, tačiau nė vienos iš jų knyga nesudomino. Nė viena jų neužsikabino už siužeto, pasakojančio apie keistą, magišką ir mistinį pasaulį. Taigi, G.K. Ivanickas kūrinį išleido pats.
Žinoma, dabar galite sakyti, kad anoks čia stebuklas, daugybė nevertų kūrinių taip ir neišvysta dienos šviesos. Tačiau, žinokite, ši knyga yra verta išvysti ir dienos šviesą, ir papuošti kiekvieno Lietuvos fantasto biblioteką.
„Tamsa ryja tamsą“ pasakoja apie Umbros pasaulį, kuriame intrigų sūkuryje sukasi kelios karalystės ir kilmingos šeimos. Pasakojime persipina keli, atrodytų, tarpusavyje nesusiję siužetai. Štai vienos iš karalysčių šnipė po nesėkmingos operacijos, siekiant išsaugoti jos gyvybę, ištremiama į kitą karalystę. Kitos karalystės gvardijos leitenantas siekia išsiaiškinti, kas slypi už sąmokslo nužudyti jo valdovą, štai ir kita didikė, vardan savo vaiko gyvybės vykdanti savojo valdovo paliepimus ir po pusę pasaulio ieškanti pastarojo dingusio sūnaus.
Daugiau Knygos nugarėlėje.
July 21, 2025
Kokybiška maginė fantastika.
Gerai "susuktas" siužetas. Daug linijų, bet jos visos susipina.
Įdomus pasaulis, ryškūs veikėjai, daug veiksmo ir dialogų.
O fentezi knygos, kuriose yra žemėlapis, vien už tai iš manęs nusipelnytų geresnio įvertinimo :)
Laukiu tęsinio!
Gerai "susuktas" siužetas. Daug linijų, bet jos visos susipina.
Įdomus pasaulis, ryškūs veikėjai, daug veiksmo ir dialogų.
O fentezi knygos, kuriose yra žemėlapis, vien už tai iš manęs nusipelnytų geresnio įvertinimo :)
Laukiu tęsinio!
November 30, 2024
Gera žinoti, kad ir Lietuvoje rašoma tokio lygio fantastika. Įtraukė ir užkabino viskas - tiek savitas, nors ir nesunkiai atpažįstamas pasaulis, jo mitologija, tiek ir siužeto vingiai, veikėjų patiriami išgyvenimai ir nuotykiai. Vienintelis šios knygos minusas, kad dabar reiks laukt antros dalies.
June 22, 2023
NUOTAIKA perskaičius knygą – papasakoti siužetą būtų sunku.
Nemažai įdomių fantastinių idėjų, išskirtinis, savitas ir vienintelis iki šiol „aplankytas“ pasaulis, nepaprasti žmonių gebėjimai, lietuviška fantastika, lyg draudžiama, iš rankų į rankas platinama, knyga (leidyklos atsisakė ją išleisti) – tai žavi.
Tačiau neįprasti veikėjų vardai ir pasakojimo stilius apsunkina istorijos sekimą. Ir dar - labai vyriška knyga: neaprašoma susižavėjimas, meilė (bet tai nereiškia, kad neįvyksta „faktas“), herojų asmenybės, nėra kitų lyrinių nukrypimų. Gal tai nėra trūkumas, nes istorija papasakota taip, kad atrodo ją skaitai, versdamas metraščio lapus.
https://nzidinys.lt/wp-content/upload...
https://www.youtube.com/watch?v=Nh4AF...
Nemažai įdomių fantastinių idėjų, išskirtinis, savitas ir vienintelis iki šiol „aplankytas“ pasaulis, nepaprasti žmonių gebėjimai, lietuviška fantastika, lyg draudžiama, iš rankų į rankas platinama, knyga (leidyklos atsisakė ją išleisti) – tai žavi.
Tačiau neįprasti veikėjų vardai ir pasakojimo stilius apsunkina istorijos sekimą. Ir dar - labai vyriška knyga: neaprašoma susižavėjimas, meilė (bet tai nereiškia, kad neįvyksta „faktas“), herojų asmenybės, nėra kitų lyrinių nukrypimų. Gal tai nėra trūkumas, nes istorija papasakota taip, kad atrodo ją skaitai, versdamas metraščio lapus.
https://nzidinys.lt/wp-content/upload...
https://www.youtube.com/watch?v=Nh4AF...
November 1, 2024
Smagi ir kokybiška lietuviška fantastika - lauksiu tęsinio :)
Turbūt rimčiau pagalvojus būtų galima rasti ir prie ko prisikabinti, bet nesinori - sudomino, įtraukė, kai kur ir pralinksmino. Rekomenduoju.
Iš smulkmenų - labai patiko, kad knyga nelaiko savęs labai rimta - pvz., paraleliniai pasauliai palyginami su kukuliais sriuboje, ar istoriko-šarlatano knyga pavadinama "Vienintelė ir neabejotina Umbros istorija".
Gaila, kad bibliotekose nėra popierinės knygos versijos, dėl to norint perskaityti šią knygą teks susirasti ir nemokamai atsisiųsti elektroninę jos versiją (kur, beje, pasigedau patogaus būdo paremti autorių/nusipirkti el. knygą už savo sugalvotą sumą).
Turbūt rimčiau pagalvojus būtų galima rasti ir prie ko prisikabinti, bet nesinori - sudomino, įtraukė, kai kur ir pralinksmino. Rekomenduoju.
Iš smulkmenų - labai patiko, kad knyga nelaiko savęs labai rimta - pvz., paraleliniai pasauliai palyginami su kukuliais sriuboje, ar istoriko-šarlatano knyga pavadinama "Vienintelė ir neabejotina Umbros istorija".
Gaila, kad bibliotekose nėra popierinės knygos versijos, dėl to norint perskaityti šią knygą teks susirasti ir nemokamai atsisiųsti elektroninę jos versiją (kur, beje, pasigedau patogaus būdo paremti autorių/nusipirkti el. knygą už savo sugalvotą sumą).
November 17, 2019
Yra du dalykai blogi šioje knygoje:
— Turinys, žemėlapis ir svarbūs paaiškinimai knygos gale. Tokiam neįgudusiam fantasy skaitytojui kaip aš, tai kliūvinys — tik perskaitęs trečdalį knygos radau.
— Nežinia kiek reikės laukti, kol autorius parašys antrą ir trečią dalis. O paliko skaitytoją, kaip sakoma, pačioje įdomiausioje vietoje.
Yra geras dalykas. Vienas:
— Po pertraukos grįžus prie grožinės literatūros, yra malonu skaityti gerą lietuvišką fantastiką. Pagaliau. Knyga stoja šalia Genomo ir Vėjo nuo jūros.
— Turinys, žemėlapis ir svarbūs paaiškinimai knygos gale. Tokiam neįgudusiam fantasy skaitytojui kaip aš, tai kliūvinys — tik perskaitęs trečdalį knygos radau.
— Nežinia kiek reikės laukti, kol autorius parašys antrą ir trečią dalis. O paliko skaitytoją, kaip sakoma, pačioje įdomiausioje vietoje.
Yra geras dalykas. Vienas:
— Po pertraukos grįžus prie grožinės literatūros, yra malonu skaityti gerą lietuvišką fantastiką. Pagaliau. Knyga stoja šalia Genomo ir Vėjo nuo jūros.
December 22, 2020
Tai lengvai skaitomas, maloniai nuteikiantis fantasy nuotykių romanas, pasaulyje, jau atradusiame šaunamąjį ginklą, bet dar lygiai uoliai mojuojančiame rapyromis.
Susisupusiam į apsiaustus, rezgančiam intrigas, lyg ir gaubiamam magijos, bet kartu atradusiam efektyvų jos blokatorių, mineralą (man labai patikusiu pavadinimu) – „gesuonį“.
Šį išsklidusių karalysčių pasaulį (į kurį žmonės kadais, panašu, atsidangino Nojaus tipo didžiuliais laivais, vėliau atitinkamai pasidalinę gentiniu principu)... Taigi, šį pasaulį tai vienas, tai kitas valdovas, patinas–intrigantas bando sukariauti po viena vėliava, dar nežinodami, kad horizonte kunkuliuoja (G. Martinas grūmoja pirštu) ir slenka artyn iš viso antižmogiška grėsmė. Gerai, kad bent žiema nekvepia :)
Nors fantastika lietuvių autoriaus, bet ne apie Lietuvą ir jos čia nerasite. Jokių besidriekiančio rūko draiskanų, neskubaus mąslumo ar lėto gėrėjimosi upės tėkme. Atvirkščiai, jaučiausi, lyg žiūrėdamas kokį Miyazakio „Arsenijų Lupeną“ – spalvingas įdomaus siužeto nepaliaujamos lenktynės, veiksmas–veiksme, pauzė meilei ir pamąstymui, o tada – vėl bėgte sukti veiksmo ratą...
Labai patiko pradžia, vėliau kiek reikėjo laiko susigaudyti ant galvos besiverčiančių herojų/šalių/sostinių pavadinimuose ir dirsčioti į knygos pabaigą su žemėlapiu.
Man pasirodė ne blogesniu už skaitytus A. Tapino raštus (aš nežinau ar tai pagyrimas ir, jei ką, atsiprašau). Atrodytų pats tinkamiausias knygų patiekalas paaugliui, tik, bijau, kad mažumėlę senstelėjusiam – kokio 80-ųjų, 90-ųjų laidos. Bet bus ant ko pratęstuoti..:)
Skaitant, prieš akis vienas po kito, keisdamiesi mainėsi Sapkovskis, Diuma, Oldžiai, G. Martinas, Arturo Pérez-Reverte, pasitaikė net Lukjanenko. Pirmiausia, matyt, dėl to, kad knygos autorius dar ir labai uolus skaitytojas.
Truputį galvoju ar skaitytojui patiks apytikslis laikmetis – maždaug XVI – XVII a./Abiejų Tautų Respublikos atitikmuo, kuris, man atrodo, Lietuvoje nėra labai populiarus.
Ką keisčiau/taisyčiau?
Mano skoniui per didelis tempas ir per smulkus siužeto fragmentiškumas.
Gal kam smagu per keletą puslapių šoktelti iš šalies vienam kontinento gale ir vieno herojaus galvos į kitą, bet aš esu lėtai įsiskaitantis žmogus. Tad kartais nė nespėji jaukiau įsitaisyti herojaus kaukolėje, kai jau reikia kraustytis į kitą. Primena tv kanalų perjunginėjimą distanciniu pultu.
Tad norėtųsi ilgesnių „serijų“, švelniau, lėčiau ir giliau, labiau paslėptai, perteikiamų detalių. Mes ir taip gyvename info triukšmo perkrovų pasaulyje, todėl siūlyčiau informacinius prieskonius labiau išmaišyti katile. Nepamirštant, kad skaitytojas tik trumpam užsuko į šį – Umbros – pasaulį ir ne kiekvienas turės laiko ir kantrybės gilintis.
Paprasčiau, bet kartu giliau... Man, aišku, lengva tai patarti :)
Tačiau pats tuo tarpu jau laukiu kitos dalies, paslapčia vildamasis, kad iš horizonto pagaliau nupikiruos ir vienas kitas drakonas.
Susisupusiam į apsiaustus, rezgančiam intrigas, lyg ir gaubiamam magijos, bet kartu atradusiam efektyvų jos blokatorių, mineralą (man labai patikusiu pavadinimu) – „gesuonį“.
Šį išsklidusių karalysčių pasaulį (į kurį žmonės kadais, panašu, atsidangino Nojaus tipo didžiuliais laivais, vėliau atitinkamai pasidalinę gentiniu principu)... Taigi, šį pasaulį tai vienas, tai kitas valdovas, patinas–intrigantas bando sukariauti po viena vėliava, dar nežinodami, kad horizonte kunkuliuoja (G. Martinas grūmoja pirštu) ir slenka artyn iš viso antižmogiška grėsmė. Gerai, kad bent žiema nekvepia :)
Nors fantastika lietuvių autoriaus, bet ne apie Lietuvą ir jos čia nerasite. Jokių besidriekiančio rūko draiskanų, neskubaus mąslumo ar lėto gėrėjimosi upės tėkme. Atvirkščiai, jaučiausi, lyg žiūrėdamas kokį Miyazakio „Arsenijų Lupeną“ – spalvingas įdomaus siužeto nepaliaujamos lenktynės, veiksmas–veiksme, pauzė meilei ir pamąstymui, o tada – vėl bėgte sukti veiksmo ratą...
Labai patiko pradžia, vėliau kiek reikėjo laiko susigaudyti ant galvos besiverčiančių herojų/šalių/sostinių pavadinimuose ir dirsčioti į knygos pabaigą su žemėlapiu.
Man pasirodė ne blogesniu už skaitytus A. Tapino raštus (aš nežinau ar tai pagyrimas ir, jei ką, atsiprašau). Atrodytų pats tinkamiausias knygų patiekalas paaugliui, tik, bijau, kad mažumėlę senstelėjusiam – kokio 80-ųjų, 90-ųjų laidos. Bet bus ant ko pratęstuoti..:)
Skaitant, prieš akis vienas po kito, keisdamiesi mainėsi Sapkovskis, Diuma, Oldžiai, G. Martinas, Arturo Pérez-Reverte, pasitaikė net Lukjanenko. Pirmiausia, matyt, dėl to, kad knygos autorius dar ir labai uolus skaitytojas.
Truputį galvoju ar skaitytojui patiks apytikslis laikmetis – maždaug XVI – XVII a./Abiejų Tautų Respublikos atitikmuo, kuris, man atrodo, Lietuvoje nėra labai populiarus.
Ką keisčiau/taisyčiau?
Mano skoniui per didelis tempas ir per smulkus siužeto fragmentiškumas.
Gal kam smagu per keletą puslapių šoktelti iš šalies vienam kontinento gale ir vieno herojaus galvos į kitą, bet aš esu lėtai įsiskaitantis žmogus. Tad kartais nė nespėji jaukiau įsitaisyti herojaus kaukolėje, kai jau reikia kraustytis į kitą. Primena tv kanalų perjunginėjimą distanciniu pultu.
Tad norėtųsi ilgesnių „serijų“, švelniau, lėčiau ir giliau, labiau paslėptai, perteikiamų detalių. Mes ir taip gyvename info triukšmo perkrovų pasaulyje, todėl siūlyčiau informacinius prieskonius labiau išmaišyti katile. Nepamirštant, kad skaitytojas tik trumpam užsuko į šį – Umbros – pasaulį ir ne kiekvienas turės laiko ir kantrybės gilintis.
Paprasčiau, bet kartu giliau... Man, aišku, lengva tai patarti :)
Tačiau pats tuo tarpu jau laukiu kitos dalies, paslapčia vildamasis, kad iš horizonto pagaliau nupikiruos ir vienas kitas drakonas.
July 7, 2022
Būtų įdomu paskaityti t��sinį. Pradžioje šiek tiek painiojausi tarp žemių pavadinimų ir vardų, bet paskui veiksmas įsuko, pasidarė smagu. Ačiū autoriui už pasidalinimą knyga
April 23, 2020
Ačiū žmogui, kuris ne tik parašė šią knygą, bet ir pabuvo savotišku knygnešiu, kad „Tamsa ryja tamsą“ atkeliautų pas mane. Džiaugiuosi, kad ta kelionė buvo sklandi, bet nesmagu, kad šį kartą Gintautui pačiam teko imtis daugybės dalykų, kad knyga pasiektų skaitytojus.
Iš karto žinojau, kad rašyti atsiliepimą bus sunku. Nes autorius juos skaito. Ir jei knyga pasirodys nekokybiška ar nepatiks, kaip išlaviruoti, kad ir atsiliepime nepameluočiau, ir Gintauto neįžeisčiau? Su Gintautu niekada nesame susitikę, bet „iš internetų“ jį žinau dar nuo tada, kai jis buvo tiesiog bangis. Turbūt iš ten ir atėjo simpatija šiam žmogui, o vėliau ir jo knygoms. Turiu saują akmenukų „38 minučių karui“, bet gal ir gerai, kad ši apžvalga ne apie ją.
Nelabai žinojau, ko tikėtis iš „Tamsa ryja tamsą“, nes visą knygos kūrimo ir leidimo procesą, kurį galima buvo stebėti facebooke, pražioplinau ir apie knygą sužinojau gerokai po visko. Todėl buvo įdomu sužinoti, kas nugulė puslapiuose. Tiesa, iš karto buvo aišku, kad šįkart Gintautas nėrė kaip niekad giliai. Į dideles erdves, į savo sukurtą platų Pasaulį. Gerai apgalvotas Pasaulis. Daug veiksmo lokacijų, skirtingos valstybės, o ir pati Umbra... Lyg ir lengvai atpažįstama vizualiai, bet slepianti paslapčių. Ir labai fainai palaipsniui Gintautas atveria šiek tiek tą paslapties šydą, kodėl Umbra yra ne realus, o fantastinis Pasaulis. Knygos eigoje patiko šokinėti per naujas lokacijas ir antroje pusėje man to šiek tiek pritrūko, nes veikėjai apsijungia ir veiksmas susikoncentruoja mažesnėje erdvėje.
Matydamas ką Gintautas skaito, aš nesistebiu, kodėl šioje knygoje tiek daug nuotykių. Tai puikus nuotykių romanas. Vienas veiksmas veja kitą. Greitai, permainingai, įdomiai. Patiko pasirinktas stilius, kai kai kurie skyriai prasidėdavo nuo vietų ar veikėjų, kurie pasakojimui neturi jokios įtakos. Bet gražus perėjimas nukreipdavo veiksmą jau ten, kur reikia. Atskirai, matyt, reikia paminėti ir metraščius, kurie istoriją papildo iš kito kampo.
Istorija vyksta pati. Nėra to jausmo, kaip kažkada skaitant „Marsietį“. Ten lyg dirbtinai atsirasdavo iššūkiai, kur kulminacija turėdavo kilti, o paskui taip pat tvarkingai viskas išsispręsdavo, nes taip reikėjo pasakojimo eigai. „Tamsa ryja tamsą“ viskas tolygu. Gal tik pabaigoje man pasirodė šiek tiek skuboto chaosiuko, bandant išrišti pirmos knygos pasakojimą.
Knyga greitai įtraukianti, lengvai skaitoma, siužetas nenuobodus ir nemonotoniškas, todėl labai stebėjausi, kad knygos nesiėmė jokia leidykla. Ir net iki galo neaišku, kodėl? Labiausiai linkstu prie nuomonės, kad leidyklos net neįsivaizduoja, kaip pristatyti tokio žanro knygą. Čia ne detektyvas, kur užtenka ant viršelio parašyti „Skandinavišku stiliumi persmelkta...“. Čia yra nuotykių fantasy, o kiek tokių knygų išleista Lietuvoje? Net ir pasaulinio lygio – vos viena kita. Gerai, kad dar šiek tiek pasitarnauja televizija, kuri sukelia vėjo gūsį ir "įpučia" į mūsų lentynas „Sostų karus“ ar „Raganių“. Stebėtinai dar „Šachtos“ serijai iš fantastikos pasaulio vietos po mūsų dangumi atsirado, o tų pavienių kregždžių, kurių skrydis baigiasi pirmu atsitrenkimu į sieną, net ir neminėsiu. Viliuosi, kad Umbros Pasauliui ateityje dar atsivers lengvesni keliai.
Iš karto žinojau, kad rašyti atsiliepimą bus sunku. Nes autorius juos skaito. Ir jei knyga pasirodys nekokybiška ar nepatiks, kaip išlaviruoti, kad ir atsiliepime nepameluočiau, ir Gintauto neįžeisčiau? Su Gintautu niekada nesame susitikę, bet „iš internetų“ jį žinau dar nuo tada, kai jis buvo tiesiog bangis. Turbūt iš ten ir atėjo simpatija šiam žmogui, o vėliau ir jo knygoms. Turiu saują akmenukų „38 minučių karui“, bet gal ir gerai, kad ši apžvalga ne apie ją.
Nelabai žinojau, ko tikėtis iš „Tamsa ryja tamsą“, nes visą knygos kūrimo ir leidimo procesą, kurį galima buvo stebėti facebooke, pražioplinau ir apie knygą sužinojau gerokai po visko. Todėl buvo įdomu sužinoti, kas nugulė puslapiuose. Tiesa, iš karto buvo aišku, kad šįkart Gintautas nėrė kaip niekad giliai. Į dideles erdves, į savo sukurtą platų Pasaulį. Gerai apgalvotas Pasaulis. Daug veiksmo lokacijų, skirtingos valstybės, o ir pati Umbra... Lyg ir lengvai atpažįstama vizualiai, bet slepianti paslapčių. Ir labai fainai palaipsniui Gintautas atveria šiek tiek tą paslapties šydą, kodėl Umbra yra ne realus, o fantastinis Pasaulis. Knygos eigoje patiko šokinėti per naujas lokacijas ir antroje pusėje man to šiek tiek pritrūko, nes veikėjai apsijungia ir veiksmas susikoncentruoja mažesnėje erdvėje.
Matydamas ką Gintautas skaito, aš nesistebiu, kodėl šioje knygoje tiek daug nuotykių. Tai puikus nuotykių romanas. Vienas veiksmas veja kitą. Greitai, permainingai, įdomiai. Patiko pasirinktas stilius, kai kai kurie skyriai prasidėdavo nuo vietų ar veikėjų, kurie pasakojimui neturi jokios įtakos. Bet gražus perėjimas nukreipdavo veiksmą jau ten, kur reikia. Atskirai, matyt, reikia paminėti ir metraščius, kurie istoriją papildo iš kito kampo.
Istorija vyksta pati. Nėra to jausmo, kaip kažkada skaitant „Marsietį“. Ten lyg dirbtinai atsirasdavo iššūkiai, kur kulminacija turėdavo kilti, o paskui taip pat tvarkingai viskas išsispręsdavo, nes taip reikėjo pasakojimo eigai. „Tamsa ryja tamsą“ viskas tolygu. Gal tik pabaigoje man pasirodė šiek tiek skuboto chaosiuko, bandant išrišti pirmos knygos pasakojimą.
Knyga greitai įtraukianti, lengvai skaitoma, siužetas nenuobodus ir nemonotoniškas, todėl labai stebėjausi, kad knygos nesiėmė jokia leidykla. Ir net iki galo neaišku, kodėl? Labiausiai linkstu prie nuomonės, kad leidyklos net neįsivaizduoja, kaip pristatyti tokio žanro knygą. Čia ne detektyvas, kur užtenka ant viršelio parašyti „Skandinavišku stiliumi persmelkta...“. Čia yra nuotykių fantasy, o kiek tokių knygų išleista Lietuvoje? Net ir pasaulinio lygio – vos viena kita. Gerai, kad dar šiek tiek pasitarnauja televizija, kuri sukelia vėjo gūsį ir "įpučia" į mūsų lentynas „Sostų karus“ ar „Raganių“. Stebėtinai dar „Šachtos“ serijai iš fantastikos pasaulio vietos po mūsų dangumi atsirado, o tų pavienių kregždžių, kurių skrydis baigiasi pirmu atsitrenkimu į sieną, net ir neminėsiu. Viliuosi, kad Umbros Pasauliui ateityje dar atsivers lengvesni keliai.
July 13, 2020
Knyga gal ir ne be trūkumų, bet tikraii patiko. Didžiausias trūkumas, tiesą sakant, kad ji per trumpa :) Apsikritai, veikiausiai geriausia skaityta lietuviškos fantastikos knyga. Rekomenduoju visiems fantastikos mėgėjams. Laukiu tęsinio.
November 21, 2019
Knyga, laisvai galinti tapti Metų geriausia lietuviškos fantastikos knyga. Ir ne dėl to, kad nėra daug rašančių fantasy Lietuvoje. Pasaulis savitas, apgalvotas, siužetas dinamiškas, pagaunantis ir įtraukiantis. Atrodo daug siužetinių linijų, tačiau jos visos logiškai siejasi. Vienoj vietoj su datom biški supainiota, bet tai smulkmena. Visko yra, bet subalansuotai - ir magijos, ir paslapčių, ir veiksmo. :) Labai tikiuosi, kad antros dalies nereikės laukti 2 metus.
Update: Nauji metai Umbroje prasideda nuo pavasario, taigi, datos nesupainiotos :) Apologies!
Update: Nauji metai Umbroje prasideda nuo pavasario, taigi, datos nesupainiotos :) Apologies!
December 21, 2025
Labiausiai nustebinusi knyga per šiuos metus! Nelabai ką žinojau apie ją, pradėdamas skaityti. Tikėjausi kažko, kas kabintų - fantastinio nuotykių romano. Tą ir gavau, bet be to gerokai daugiau.
Didžiausias pliusas už tai, kad sukurtas visas pasaulis, taigi tiems, kas mėgsta world building'o tipo literatūrą, labai rekomenduoju. Ir pasaulis sukurtas tikrai gerai, su stipriu potencialu daug kitų istorijų. Knygoje rasite ir žemėlapį, kas bent jau man visada sustiprina skaitymo malonumą. Yra ir pasaulio istorija, ir mitologiniai elementai.
Kitas stiprus pliusas - už humoro jausmą. Įvairios situacijos, veikėjų dialogai neretai priverčia nusišypsoti.
Pati istorija taip pat labai gera. Puikiai užmetamas kabliukas, kuriama intriga. Tiesa, nenustebčiau, jei kam nors pradžioje būtų sunku sekti, kas vyksta, nes iš pažiūros atskiri epizodai lyg ir nesisieja tarpusavy, bet aš vis laukiau, kada viskas pradės megztis į vientisą istoriją. Ir nudžiugau, kad rašytojui tai pavyko.
Didžiausias pliusas už tai, kad sukurtas visas pasaulis, taigi tiems, kas mėgsta world building'o tipo literatūrą, labai rekomenduoju. Ir pasaulis sukurtas tikrai gerai, su stipriu potencialu daug kitų istorijų. Knygoje rasite ir žemėlapį, kas bent jau man visada sustiprina skaitymo malonumą. Yra ir pasaulio istorija, ir mitologiniai elementai.
Kitas stiprus pliusas - už humoro jausmą. Įvairios situacijos, veikėjų dialogai neretai priverčia nusišypsoti.
Pati istorija taip pat labai gera. Puikiai užmetamas kabliukas, kuriama intriga. Tiesa, nenustebčiau, jei kam nors pradžioje būtų sunku sekti, kas vyksta, nes iš pažiūros atskiri epizodai lyg ir nesisieja tarpusavy, bet aš vis laukiau, kada viskas pradės megztis į vientisą istoriją. Ir nudžiugau, kad rašytojui tai pavyko.
September 14, 2025
Puiki lietuviška fantastika!
Knygą perskaičiau dusyk (antrąsyk - naujo, gražaus leidimo proga). Patiko pirmą kartą, labai patiko ir antrą.
Dėl sukurto įdomaus ir kompleksiško pasaulio - su atskiromis valstybėmis (žemėlapis labai pravertė), jų vidine ir užsienio politika, nepastoviais priešais ir sąjungininkais. Magijos ir fantastikos čia nėra labai daug. Aišku, ji yra (paslaptingas ūkanų pasaulis), bet ji santūroka ir neužgožia to, kas čia svarbiausia - nuotykių, intrigų ir gero humoro.
Dėl įdomių veikėjų, kurių keliones ir nuotykius įdomu sekti. Pirmiausia kalbu apie pagrindinius - Doreną es Tua ir egzotiškąją Pjen Du Giuili.
Labai laukiu antros dalies:)
Knygą perskaičiau dusyk (antrąsyk - naujo, gražaus leidimo proga). Patiko pirmą kartą, labai patiko ir antrą.
Dėl sukurto įdomaus ir kompleksiško pasaulio - su atskiromis valstybėmis (žemėlapis labai pravertė), jų vidine ir užsienio politika, nepastoviais priešais ir sąjungininkais. Magijos ir fantastikos čia nėra labai daug. Aišku, ji yra (paslaptingas ūkanų pasaulis), bet ji santūroka ir neužgožia to, kas čia svarbiausia - nuotykių, intrigų ir gero humoro.
Dėl įdomių veikėjų, kurių keliones ir nuotykius įdomu sekti. Pirmiausia kalbu apie pagrindinius - Doreną es Tua ir egzotiškąją Pjen Du Giuili.
Labai laukiu antros dalies:)
April 17, 2020
Iš pradžių žiūrėjau į šią knygą įtariai ir dvejojau, ar išvis ją skaityti.
Pirmiausia dėl to, kad šiaip nesu didelė fantastikos gerbėja, o knyga iš pirmo įspūdžio atrodė labai labai fantastinė. Kai šiek tiek paskaičiau knygos recenzijas, atsirado ir antra priežastis – man labai sudėtinga susigaudyti veikėjuose ir vietovėse. Net ir įprastame pasaulyje ir įprastame jų kiekyje – ne tokiame, kur reikia atskiro sąvado ir žemėlapio.
Na bet pasiryžau ir perskaičiau.
Per du prisėdimus.
Šiaip būtų vienu, bet laiku save įtikinau šiek tiek pasilikti vėlesniam laikui, nes jeigu perskaitysiu, bus perskaityta ir nebeturėsiu šito džiaugsmo.
Taigi, knyga skaitosi labai lengvai, o veiksmas vystosi dinamiškai ir tuojpat įtraukia. Nepaisant veikėjų gausybės ir sudėtingos Umbros pasaulio geopolitikos, siužetą sekti yra gana nesudėtinga. Aišku, čia gal mano skaitymo būdas kaltas, nes tiesiog mėgavausi istorija ir nebandžiau atsiminti detalių ar suprasti, kur tiksliai herojai yra tame žemėlapyje bei atsekti jų geneologiją ir valstybės politinę situaciją. Žodžiu, egzamino iš Umbros istorijos neišlaikyčiau.
Viena iš priežasčių, kodėl knyga taip lengvai skaitosi – ji praktiškai išgryninta iki dviejų dalykų: siužeto ir fantastinio elemento. Personažų istorijos ar charakterio savybės nupieštos labai bendrais bruožais, todėl jie truputį primena NPC kompiuteriniame žaidime: yra kaip priemonė istorijai papasakoti, bet ne objektas savaime.
Dėl to šiek tiek gaila, nes veikėjai atrodo įdomūs ir visai norėjau daugiau apie juos sužinoti. Man asmeniškai dėl to ir šiek tiek sunkiau skaityti, nes veikėjus atsimenu ne iš vardų. O čia vardai, deja, yra bene vienintelis jų identifikavimo būdas ir du veikėjai man beviltiškai painiojosi praktiškai visą knygą. Vienoje vietoje net mintyse šyptelėjau, nes kambarys, kuriame personažai atsiduria, yra aprašytas detaliau nei daugumos jų savybės. :}
Nepaisant to, veikėjai neatrodo plokšti: tu kaip ir supranti, jauti, kad jie turi savo istorijas, tau jų paprasčiausiai nepasakoja, nes svarbesnė yra bendra Umbros istorija. Belieka viltis, kad kada nors, kokia nors forma jos irgi bus papasakotos.
Pats kūrinys skaitėsi kaip nuotykių romanas apie senovę ir jo fantastinis elementas įsipynė labai natūraliai ir organiškai. Jeigu ištraukose prieš imantis knygos man rėžė akį veikėjų vardai ir valstybių pavadinimai, skaitant jie visi atrodė labai natūraliai – kaip ir visas Umbros pasaulis, kuris sumanytas ir aprašytas labai sklandžiai ir man, nelabai didelei fantastei, vis tiek nekilo jokio sunkumo į jį įsijausti.
Taigi, kaip nuotykių romaną, knygą vertinu puikiai. Manau, kad toje apimtyje, kokioje ji parašyta, ji parašyta labai gerai. Prikibti būtų galima nebent prie to, ko, kas buvo palikta nuošalyje ar neišplėtota, tačiau suryjus knygą per du vakarus kažkaip nelabai yra kaip kibti. :}
Pirmiausia dėl to, kad šiaip nesu didelė fantastikos gerbėja, o knyga iš pirmo įspūdžio atrodė labai labai fantastinė. Kai šiek tiek paskaičiau knygos recenzijas, atsirado ir antra priežastis – man labai sudėtinga susigaudyti veikėjuose ir vietovėse. Net ir įprastame pasaulyje ir įprastame jų kiekyje – ne tokiame, kur reikia atskiro sąvado ir žemėlapio.
Na bet pasiryžau ir perskaičiau.
Per du prisėdimus.
Šiaip būtų vienu, bet laiku save įtikinau šiek tiek pasilikti vėlesniam laikui, nes jeigu perskaitysiu, bus perskaityta ir nebeturėsiu šito džiaugsmo.
Taigi, knyga skaitosi labai lengvai, o veiksmas vystosi dinamiškai ir tuojpat įtraukia. Nepaisant veikėjų gausybės ir sudėtingos Umbros pasaulio geopolitikos, siužetą sekti yra gana nesudėtinga. Aišku, čia gal mano skaitymo būdas kaltas, nes tiesiog mėgavausi istorija ir nebandžiau atsiminti detalių ar suprasti, kur tiksliai herojai yra tame žemėlapyje bei atsekti jų geneologiją ir valstybės politinę situaciją. Žodžiu, egzamino iš Umbros istorijos neišlaikyčiau.
Viena iš priežasčių, kodėl knyga taip lengvai skaitosi – ji praktiškai išgryninta iki dviejų dalykų: siužeto ir fantastinio elemento. Personažų istorijos ar charakterio savybės nupieštos labai bendrais bruožais, todėl jie truputį primena NPC kompiuteriniame žaidime: yra kaip priemonė istorijai papasakoti, bet ne objektas savaime.
Dėl to šiek tiek gaila, nes veikėjai atrodo įdomūs ir visai norėjau daugiau apie juos sužinoti. Man asmeniškai dėl to ir šiek tiek sunkiau skaityti, nes veikėjus atsimenu ne iš vardų. O čia vardai, deja, yra bene vienintelis jų identifikavimo būdas ir du veikėjai man beviltiškai painiojosi praktiškai visą knygą. Vienoje vietoje net mintyse šyptelėjau, nes kambarys, kuriame personažai atsiduria, yra aprašytas detaliau nei daugumos jų savybės. :}
Nepaisant to, veikėjai neatrodo plokšti: tu kaip ir supranti, jauti, kad jie turi savo istorijas, tau jų paprasčiausiai nepasakoja, nes svarbesnė yra bendra Umbros istorija. Belieka viltis, kad kada nors, kokia nors forma jos irgi bus papasakotos.
Pats kūrinys skaitėsi kaip nuotykių romanas apie senovę ir jo fantastinis elementas įsipynė labai natūraliai ir organiškai. Jeigu ištraukose prieš imantis knygos man rėžė akį veikėjų vardai ir valstybių pavadinimai, skaitant jie visi atrodė labai natūraliai – kaip ir visas Umbros pasaulis, kuris sumanytas ir aprašytas labai sklandžiai ir man, nelabai didelei fantastei, vis tiek nekilo jokio sunkumo į jį įsijausti.
Taigi, kaip nuotykių romaną, knygą vertinu puikiai. Manau, kad toje apimtyje, kokioje ji parašyta, ji parašyta labai gerai. Prikibti būtų galima nebent prie to, ko, kas buvo palikta nuošalyje ar neišplėtota, tačiau suryjus knygą per du vakarus kažkaip nelabai yra kaip kibti. :}
November 9, 2019
Taigi, pagaliau ir aš baigiau skaityti Protagonistui skirtą pirmosios Umbros kronikų dalį "Tamsa Ryja Tamsą" ir galiu prisidėti prie visų pagyrų autoriui Gintautas K. Ivanickas. Pradžia kiek paini ir, jei taip visai atvirai, netraukė versti po daugiau nei skyrelį ar du prieš miegą. Priežastis gana paprasta - knyga turi galybę veikėjų su atskiromis istorijomis ir siužetais, o nuolatinis šokinėjimas tarp jų trukdė sutelkti dėmesį (#MillenialReaders). Bet čia tikrai ne papeikimas - dėl tokios pačios priežasties Game of Thrones taip pat vis atidėliodavau į šalį. Čia labiau ženklas, kad Umbra pasaulis turtingas veikėjais, istorija ir netgi savita kultūra, kuriai perprasti reikia laiko ir šiek tiek susikaupimo. Tačiau po maždaug trečdalio, visi galai pradėjo susivedinėti į bendrą giją, kažkas "suclickin'o" ir nebepaleido. Pirmoji dalis pakloja išties solidų pamatą puikiai fantasy serijai, tad belieka tikėtis, jog kitų dalių laukti nereiks labai ilgai.
December 26, 2019
Geros fantastikos yra. Geros lietuviškos fantastikos – nepalyginamai mažiau. Dabar jos - viena knyga daugiau.
Labai sunku papasakoti, apie ką „Tamsa ryja Tamsą“, neišduodant pačios istorijos. Tad ir nepasakosiu. Bet pasidalinsiu, kodėl man ši knyga patiko.
1. Tvirtai sukaltas siužetas, skylių, pro kurias švilptų susierzinimo vėjai, mažai:
Knygų, pasakojamų iš skirtingų perspektyvų – tiek ir tiek. Istorijų, pasakojamų dviejų veikėjų – nemažai. Trijų - jau mažiau. „Tamsa ryja tamsą“ vieną ar kitą įvykį ar jo perspektyvą pasakoja gal dešimt skirtingų personažų, skirtingose geografinėse lokacijose, dar ir skirtingais metų laikais ar net dešimtmečiais. Intriga veja intrigą, nuotykis veja nuotykį. Ir viskas susiję, nors ne viskas prognozuojama. Gintautas Ivanickas sugebėjo ne tik kad sugebėjo nepamesti visų siužetinių linijų, bet darniai jas sudėlioti į vientisą tekstą, atsakydamas į didelę dalį klausimų, iškylančių kūrinio pradžioje, tačiau palikdamas pakankamai vietos naujoms spėlionėms ir teorijoms, kurias galėsime pasitikrinti tik perskaitę šią knygą arba skaitydami kitas knygas apie Umbros pasaulį.
2. Aplinka
Argi ne smagu skaityti apie senovės eleganciją, rapyras, batus su pentinais, plunksnuotas skrybėles, baltas nėriniuotas nosinėles, pilis, paslaptingas damas, kilnius džentelmenus, puotas, smukles ar piratus? Visa tai mes rasime Umbros pasaulyje. Ir dar... čia esama kažko, ką būtų galima pavadinti... beveik magija. O ir tarsi to būtų maža, autorius sukuria įmantrių įtaisų, kurių veiklą galima paaiškinti mūsų pasaulio fizikos dėsniais ir... ko gera, magija. Dar geriau, kad autorius nevargina skaitytojų aprašymais, o leidžia skaitytojui pasaulį įsivaizduoti pačiam per pačias būtiniausias detales, vaizdingus palyginimus ir veikėjų pasakojimus, nuomones ar įspūdžius.
3. Personažai
Kiek kartų teko skaityti knygą, kuri būtų nieko, tačiau negali pakęsti protagonistų ar juos papildančių antrinių veikėjų? Ne dėl to, kad jie bjaurūs, o tiesiog... negyvi ir mediniai? Čia tokių, ko gera, nesama. O jų daug. Ir dar painu – dėl Umbrai būdingos vardų manieros. „Tamsa ryja tamsą“ personažai ryškūs ir labai žmogiški, nors jiems aprašymų irgi skiriama mažai. Tačiau jie vieni iš kitų elegantiškai šaiposi, juokauja ir apie juos supančią aplinką ir įvykius, elgiasi ar yra vadinami pagal skirtingų šalių ar socialinių sluoksnių papročius, aktyviai reaguoja į kitų veikėjų praeities ar dabarties poelgius, dažnai netikėtai ir šiltai. Kaip gyvi žmonės. Beje, Umbros pasaulio vardai, tegu ir nemūsiški, skamba labai natūraliai.
4. Humoras
Visa visutėlė knyga persmelkta humoru. Elegantišku šmaikštumu, kandumu iš nevilties ar bejėgiškumo, sarkazmu, draugišku patraukimu per dantį, pajuokavimais sumažinti įtampai susidūrus su priešiškais nusiteikusiais veikėjais, likimo ironija, linksmais aprašymais. Ir vis tik pati istorija – labai rimta, įtempta ir net bauginanti. Tačiau būtent humoras padeda pagyvinti įvykius ar aplinką, kad ir kokie sudėtingi ar nedraugiški personažams jie būtų.
Verdiktas
„Tamsa ryja tamsą“ garantuoja bent kelis vakarus intensyvių nuotykių, veiksmo ir malonios įtampos, sukiojantis elegantiškoms damoms ir galantiškiems džentelmenams. Istorija nepaprasta, veikėjų daug, tad kartais gali tekti pasitikrinti jau perskaitytą informaciją. Pažadėti, kad jums patiks taip, kaip patiko man, negaliu, tačiau bent jau pabandyti paskaityti šią knygą – mažų mažiausiai verta.
Labai sunku papasakoti, apie ką „Tamsa ryja Tamsą“, neišduodant pačios istorijos. Tad ir nepasakosiu. Bet pasidalinsiu, kodėl man ši knyga patiko.
1. Tvirtai sukaltas siužetas, skylių, pro kurias švilptų susierzinimo vėjai, mažai:
Knygų, pasakojamų iš skirtingų perspektyvų – tiek ir tiek. Istorijų, pasakojamų dviejų veikėjų – nemažai. Trijų - jau mažiau. „Tamsa ryja tamsą“ vieną ar kitą įvykį ar jo perspektyvą pasakoja gal dešimt skirtingų personažų, skirtingose geografinėse lokacijose, dar ir skirtingais metų laikais ar net dešimtmečiais. Intriga veja intrigą, nuotykis veja nuotykį. Ir viskas susiję, nors ne viskas prognozuojama. Gintautas Ivanickas sugebėjo ne tik kad sugebėjo nepamesti visų siužetinių linijų, bet darniai jas sudėlioti į vientisą tekstą, atsakydamas į didelę dalį klausimų, iškylančių kūrinio pradžioje, tačiau palikdamas pakankamai vietos naujoms spėlionėms ir teorijoms, kurias galėsime pasitikrinti tik perskaitę šią knygą arba skaitydami kitas knygas apie Umbros pasaulį.
2. Aplinka
Argi ne smagu skaityti apie senovės eleganciją, rapyras, batus su pentinais, plunksnuotas skrybėles, baltas nėriniuotas nosinėles, pilis, paslaptingas damas, kilnius džentelmenus, puotas, smukles ar piratus? Visa tai mes rasime Umbros pasaulyje. Ir dar... čia esama kažko, ką būtų galima pavadinti... beveik magija. O ir tarsi to būtų maža, autorius sukuria įmantrių įtaisų, kurių veiklą galima paaiškinti mūsų pasaulio fizikos dėsniais ir... ko gera, magija. Dar geriau, kad autorius nevargina skaitytojų aprašymais, o leidžia skaitytojui pasaulį įsivaizduoti pačiam per pačias būtiniausias detales, vaizdingus palyginimus ir veikėjų pasakojimus, nuomones ar įspūdžius.
3. Personažai
Kiek kartų teko skaityti knygą, kuri būtų nieko, tačiau negali pakęsti protagonistų ar juos papildančių antrinių veikėjų? Ne dėl to, kad jie bjaurūs, o tiesiog... negyvi ir mediniai? Čia tokių, ko gera, nesama. O jų daug. Ir dar painu – dėl Umbrai būdingos vardų manieros. „Tamsa ryja tamsą“ personažai ryškūs ir labai žmogiški, nors jiems aprašymų irgi skiriama mažai. Tačiau jie vieni iš kitų elegantiškai šaiposi, juokauja ir apie juos supančią aplinką ir įvykius, elgiasi ar yra vadinami pagal skirtingų šalių ar socialinių sluoksnių papročius, aktyviai reaguoja į kitų veikėjų praeities ar dabarties poelgius, dažnai netikėtai ir šiltai. Kaip gyvi žmonės. Beje, Umbros pasaulio vardai, tegu ir nemūsiški, skamba labai natūraliai.
4. Humoras
Visa visutėlė knyga persmelkta humoru. Elegantišku šmaikštumu, kandumu iš nevilties ar bejėgiškumo, sarkazmu, draugišku patraukimu per dantį, pajuokavimais sumažinti įtampai susidūrus su priešiškais nusiteikusiais veikėjais, likimo ironija, linksmais aprašymais. Ir vis tik pati istorija – labai rimta, įtempta ir net bauginanti. Tačiau būtent humoras padeda pagyvinti įvykius ar aplinką, kad ir kokie sudėtingi ar nedraugiški personažams jie būtų.
Verdiktas
„Tamsa ryja tamsą“ garantuoja bent kelis vakarus intensyvių nuotykių, veiksmo ir malonios įtampos, sukiojantis elegantiškoms damoms ir galantiškiems džentelmenams. Istorija nepaprasta, veikėjų daug, tad kartais gali tekti pasitikrinti jau perskaitytą informaciją. Pažadėti, kad jums patiks taip, kaip patiko man, negaliu, tačiau bent jau pabandyti paskaityti šią knygą – mažų mažiausiai verta.
September 6, 2025
Pirma knygos pusė skaitėsi sunkiai, bet judėjau toliau iš užsispyrimo, nes lietuvišką fantastiką reikia skaityti, o ir šiaip ilgai norėjau gauti šitos knygos fizinę kopiją. Tas sunkumas kilo pagrinde iš to, kad knygoje yra daug skirtingų POV, kuriems skiriami trumpi skyriukai, o istorija išdėstoma gana lakoniškai, be ryškesnių veikėjų paveikslų, tad kol jau kažkiek įsijauti į vieną, jis baigiasi, ir šoki į naują lokaciją, kur esi supažindinamas su naujais veikėjais, kurie tau kol kas nerūpi, tad nėra kažko, kas įtrauktų ir keltų norą skaityti toliau.
Prie to dar prisideda ir dažnai skyrių pradžioje pateikiamos kartais net kelių puslapių ilgumo "ištraukos" iš Umbros pasaulio veikalų. Suprantama, kad autorius tai daro, norėdamas išvengti ilgos pasaulio lore aiškinančios ekspozicijos, bet visgi kartu su dažnai šokinėjančiais POV man asmeniškai to buvo per daug ir tai skaldė tekstą ir trukdė įsijausti. Dar nepadėjo viena į kitą panašios pavardės, ilgai kėlusios sumišimą (turbūt būtų buvę paprasčiau, jei būčiau laiku atradusi veikėjų sąrašą knygos gale). Apibendridant, buvo kiek per daug "metraštiškumo".
Visgi kūriniui įpusėjus ir skirtingoms linijoms pradedant susipinti, darėsi įdomiau ir įtraukiau. Knygą baigusi žinau, kad skaitysiu antrą dalį, jeigu tik ji nebus praryta tamsos. Nemažai trūkumų atperka worldbuildingas, gerai apgalvoti siužeto vingiai ir sklandus skirtingų veikėjų istorijų apjungimas tarpusavyje. Matosi, kad į tai įdėta daug darbo, o gale jau norėjosi versti sekantį puslapį ir sužinoti, kas bus toliau. Tikrai patiko kai kurios pasaulio detalės, tokios kaip gesuonis, reginčiųjų pakopos, o ūkana labai gražus pavadinimas!
Pradžioj gal būčiau davusi tris, bet keturios žvaigždutės su lūkesčiu, kad bus antra dalis ir turėsiu mažiau vargti pažindindamasi su lore ir veikėjais.
Prie to dar prisideda ir dažnai skyrių pradžioje pateikiamos kartais net kelių puslapių ilgumo "ištraukos" iš Umbros pasaulio veikalų. Suprantama, kad autorius tai daro, norėdamas išvengti ilgos pasaulio lore aiškinančios ekspozicijos, bet visgi kartu su dažnai šokinėjančiais POV man asmeniškai to buvo per daug ir tai skaldė tekstą ir trukdė įsijausti. Dar nepadėjo viena į kitą panašios pavardės, ilgai kėlusios sumišimą (turbūt būtų buvę paprasčiau, jei būčiau laiku atradusi veikėjų sąrašą knygos gale). Apibendridant, buvo kiek per daug "metraštiškumo".
Visgi kūriniui įpusėjus ir skirtingoms linijoms pradedant susipinti, darėsi įdomiau ir įtraukiau. Knygą baigusi žinau, kad skaitysiu antrą dalį, jeigu tik ji nebus praryta tamsos. Nemažai trūkumų atperka worldbuildingas, gerai apgalvoti siužeto vingiai ir sklandus skirtingų veikėjų istorijų apjungimas tarpusavyje. Matosi, kad į tai įdėta daug darbo, o gale jau norėjosi versti sekantį puslapį ir sužinoti, kas bus toliau. Tikrai patiko kai kurios pasaulio detalės, tokios kaip gesuonis, reginčiųjų pakopos, o ūkana labai gražus pavadinimas!
Pradžioj gal būčiau davusi tris, bet keturios žvaigždutės su lūkesčiu, kad bus antra dalis ir turėsiu mažiau vargti pažindindamasi su lore ir veikėjais.
January 15, 2020
Oi kaip smagiai susiskaitė šita knyga! Jokių lūkesčių ar išankstinės nuomonės neturėjau, tai pasinėriau visa galva į istoriją ir išlindau labai liūdėdama, kad nežinia kiek, teks laukti tęsinio.
Šią knygą priskirčiau tokioms, kurios užtrunka, kol įsivažiuoja. Ne dėl to, kad pradžioje trūktų veiksmo, atvirkščiai, veiksmo labai daug, tiesiog užtrunka, kol supranti, kas čia kaip susiję, kokios pasaulio "taisyklės", kokia magija čia veikia, kol susigaudai, kurie veikėjai bus svarbūs ir patinka, o kurie atliko epizodinius vaidmenis, ar kuriems linki, kuo greičiau numirti. Dar labai patiko, kad visos istorijos daugiau mažiau lygiavertės, visiškai neliūdėjau, kai istorija nuo vieno veikėjo peršokdavo prie kito, o ta dinamika tik dar labiau įtraukdavo į pasakojimą.
Lengvai pamėgau knygos veikėjus - spalvingi, įdomūs ir susidarė įspūdis, kad charakteriai atskleisti per kalbėjimo manierą, nes epitetais autorius nesišvaistė. Tiesa, vis laukiau ir nesulaukiau kai kurių motyvacijos, tikiuosi, kad tęsinyje bus pakapstyta, kodėl viskas čia pasisuko vienaip ar kitaip. Ir dar labai įdomu, ką reiškia Tjen do! (kaip stipriai čia necenzūriška?).
Pabaigai paminėsiu, kad nors pačios istorijos nepagadino, bet truputį erzino techniniai redagavimo dalykai, vis kas kelintame puslapyje sulipę žodžiai ar veikėjas iš Paco tapęs Patsu.
Šią knygą priskirčiau tokioms, kurios užtrunka, kol įsivažiuoja. Ne dėl to, kad pradžioje trūktų veiksmo, atvirkščiai, veiksmo labai daug, tiesiog užtrunka, kol supranti, kas čia kaip susiję, kokios pasaulio "taisyklės", kokia magija čia veikia, kol susigaudai, kurie veikėjai bus svarbūs ir patinka, o kurie atliko epizodinius vaidmenis, ar kuriems linki, kuo greičiau numirti. Dar labai patiko, kad visos istorijos daugiau mažiau lygiavertės, visiškai neliūdėjau, kai istorija nuo vieno veikėjo peršokdavo prie kito, o ta dinamika tik dar labiau įtraukdavo į pasakojimą.
Lengvai pamėgau knygos veikėjus - spalvingi, įdomūs ir susidarė įspūdis, kad charakteriai atskleisti per kalbėjimo manierą, nes epitetais autorius nesišvaistė. Tiesa, vis laukiau ir nesulaukiau kai kurių motyvacijos, tikiuosi, kad tęsinyje bus pakapstyta, kodėl viskas čia pasisuko vienaip ar kitaip. Ir dar labai įdomu, ką reiškia Tjen do! (kaip stipriai čia necenzūriška?).
Pabaigai paminėsiu, kad nors pačios istorijos nepagadino, bet truputį erzino techniniai redagavimo dalykai, vis kas kelintame puslapyje sulipę žodžiai ar veikėjas iš Paco tapęs Patsu.
April 4, 2020
Senokai skaičiau fantastiką, tačiau gavus dovanų šią knygą grįžo paauglystėje su šiuo žanru praleisti vakarai.
Apie knygą:
Tikrai šauni pasaulėkūra, kurią puikiai perteikia tiek skyrelių pradžioje cituotos iškarpos iš "senovinių raštų", tiek eigoje atsiskleidžiantys geopolitiniai žaidimai persipynę su tradiciniais pamatiniais motyvais - godumu, pavydu, kerštu, meile, baimėmis ir ambicijomis.
Veikėjai išplėtoti kiek menkiau, tačiau tai atperka įtraukianti istorija ir gana greitas vyksmo tempas neleidžiantis pradėti nuobodžiauti.
Nekantriai laukiu antros dalies ir tikiuosi ji pasirodys greitai, nes kitaip... Tjan-Do!
Apie knygą:
Tikrai šauni pasaulėkūra, kurią puikiai perteikia tiek skyrelių pradžioje cituotos iškarpos iš "senovinių raštų", tiek eigoje atsiskleidžiantys geopolitiniai žaidimai persipynę su tradiciniais pamatiniais motyvais - godumu, pavydu, kerštu, meile, baimėmis ir ambicijomis.
Veikėjai išplėtoti kiek menkiau, tačiau tai atperka įtraukianti istorija ir gana greitas vyksmo tempas neleidžiantis pradėti nuobodžiauti.
Nekantriai laukiu antros dalies ir tikiuosi ji pasirodys greitai, nes kitaip... Tjan-Do!
March 21, 2021
Lietuviška fantastika. Iš pradžių kiek sunkiai įsivažiavau, bet tai būdinga šiam žanrui. Patenki į įsivaizduojamą šalį, kur visi pavadinimai nerealūs, neaišku kas prieš ką. Bet viskas greit susistato į vietas. Istorija pradeda užkabinti ir kaip kokia gniūžtė nuo kalno nusirita iki finalo, vis žadindama smalsumą. O kas bus toliau?
Siužeto nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad rasit ir mistikos ir nuotykių. Puikiai.
Pabaigoje tampa aišku, kad tai tik didelio pasakojimo pradžia. Tikiuosi, kad sulauksiu tęsinių (mažiausiai kokių 2-3, pagal greitį ir kiek visko dar yra nepasakyta). 4,1.
P. S. Sakiau, kad pasaulis išgalvotas? Gal, bet skaitant vis neapleido mintis,kad tai kur kas arčiau, nei gali atrodyti. Štai dalis veiksmo vyksta Gžybrenge, Ščertijoje. Čia kažkur šalia seno gero Chrząszczyżewoszyce, powiat Łękołody.
Siužeto nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad rasit ir mistikos ir nuotykių. Puikiai.
Pabaigoje tampa aišku, kad tai tik didelio pasakojimo pradžia. Tikiuosi, kad sulauksiu tęsinių (mažiausiai kokių 2-3, pagal greitį ir kiek visko dar yra nepasakyta). 4,1.
P. S. Sakiau, kad pasaulis išgalvotas? Gal, bet skaitant vis neapleido mintis,kad tai kur kas arčiau, nei gali atrodyti. Štai dalis veiksmo vyksta Gžybrenge, Ščertijoje. Čia kažkur šalia seno gero Chrząszczyżewoszyce, powiat Łękołody.
May 17, 2021
Daugiau kaip metus delsiau rimtai prisėsti prie Umbros kronikų. Bandžiau, net kelis sykius, bet taip ir sustodavau ties prologu: atrodė nuobodoka, nelipo rašymo stilius ir dar galai žino kas. Bet įvairūs, ir kaip reta po Lietuvos padange būtų, išvien giriamieji atsiliepimai iš visų pusių liejosi per kraštus, kad pagaliau prisiverčiau paskaityti, o kas gi yra už to nuobodoko prologo? Ir atradau tikrai gerą istoriją. Kai kurios paralelės su jau žinomais garsiais kūriniais kartais priversdavo nusišypsoti, kalba veikėjų gal irgi ne visur skambėjo natūraliai, gal kiek per daug pompastiškai. Trūko kai kurių veikėjų motyvacijų, daug informacijos ir atsakymų nukelta tikriausiai į tolimesnę knygą, o ir romantinė linija į dienos šviesą išlindo lyg ir iš niekur, be jokių įtikinamų užuominų, kad veikėjai vienas kitu domisi ne vien kaip bendražygiai.
Ir vis dėlto kūrinys vykęs, istorija įdomi, įtraukianti, skaityti lengva, o autoriaus humoro jausmas savas ir neperspaustas. Neabejotinai lauksiu antrosios knygos dalies ir linkiu kuo geriausios kloties ne tik autoriui, bet ir visai beužgimstančiai lietuviškai fantastikai, kurios mums dar labai trūksta.
Ir vis dėlto kūrinys vykęs, istorija įdomi, įtraukianti, skaityti lengva, o autoriaus humoro jausmas savas ir neperspaustas. Neabejotinai lauksiu antrosios knygos dalies ir linkiu kuo geriausios kloties ne tik autoriui, bet ir visai beužgimstančiai lietuviškai fantastikai, kurios mums dar labai trūksta.
Displaying 1 - 30 of 53 reviews