What do you think?
Rate this book
Kai Kaunas buvo Kaunas
„Kai Kaunas buvo Kaunas" – knyga, perkelianti skaitytojus į porą gražių 1938 metų vasaros dienų ir parodanti laikinąją sostinę ano meto valdininko akimis. Šis garbus ponas atvyksta traukiniu iš Klaipėdos į Kauną sutvarkyti reikalų Finansų ministerijoje ir, žinoma, maloniai praleisti laiko sparčiai gražėjančiame ir modernėjančiame mieste. Su juo mes drauge vaikštome po miestą, einame pietauti, sutinkame seniai matytus pažįstamus ir, be abejonės, – stebime, kas vyksta Kaune. Per dvi dienas įsivaizduojamas veikėjas papasakoja Kauno istoriją ir aptaria daugybę ano meto realijų, aprašo savo matomos kaunietiškos kasdienybės vaizdus, prisimena praeitį ir netgi pasidalija populiariausiais gandais. Mauzoliejus ir restoranai, ministerijos ir bankai, „Pienocentras" ir kirpykla – smalsusis valdininkas nepraleidžia nei vienos įstaigos, pro jo akis neprasprūsta nei viena smulkmena. Su pasakotoju drauge mes netgi einame į pasimatymą!
Ši knyga – savotiška laiko mašina, leidžianti ne tik sužinoti, kaip puošėsi ir ką valgė, kur gyveno ir kaip pramogavo, kuo važinėjo ir kaip atrodė kauniečiai ir miesto svečiai ir kiek kas anuomet kainavo. Tai – anaiptol ne romanas, o istorinis tyrimas. Tačiau sklandus pasakojimas ir tarsi gyvi ano meto personažai kartais priverčia pamiršti, jog skaitai autentiškais šaltiniais pagrįstą ir autentiškomis fotografijomis iliustruotą istoriją.
Svarbiausias Kaunui XX a. laikotarpis atgyja tiesiog akyse ir laikinoji sostinė vėl išgyvena anuometinio savo klestėjimo laikus.
Ši knyga – savotiška laiko mašina, leidžianti ne tik sužinoti, kaip puošėsi ir ką valgė, kur gyveno ir kaip pramogavo, kuo važinėjo ir kaip atrodė kauniečiai ir miesto svečiai ir kiek kas anuomet kainavo. Tai – anaiptol ne romanas, o istorinis tyrimas. Tačiau sklandus pasakojimas ir tarsi gyvi ano meto personažai kartais priverčia pamiršti, jog skaitai autentiškais šaltiniais pagrįstą ir autentiškomis fotografijomis iliustruotą istoriją.
Svarbiausias Kaunui XX a. laikotarpis atgyja tiesiog akyse ir laikinoji sostinė vėl išgyvena anuometinio savo klestėjimo laikus.
- GenresHistoryNonfiction
200 pages, Paperback
First published November 20, 2019
9 people are currently reading
164 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 27 of 27 reviews
May 10, 2020
Taip gyvenime nutiko, kad Kaunas manyje užima stipriai romantizuotų reikaliukų stalčių.
Mano mama, mokydamasi Kaune medicinos, kažkokiomtennebeprisimenu aplinkybėm, leido vaistus mano tėčio tetai Antaninai, taip susipažino su tėčiu, kuris studijavo inžineriją, įsimylėjo ir atsiradau aš.
Kaune mes gyvenome labai neilgai, dažnai apie tai kalbam, kas būtų buvę, jei būtume likę, bet neverta grežiotis atgal ir taškas.
Užtat, kai aš galvoju apie Kauną, tai man labai ryškiai nušvinta atsiminimai apie Vytauto parką, karuseles, tėčio kelnes, į kurias niekaip neįmanoma įsikibti, kai baisu, dar ledus iš aparato ragelyje, tetos Antaninos raudonas lūpas ir perlus, ir sumuštinukus su saliamiu.
Tačiau jei jūs manęs, kaip mano vyras vieną vakarą, paklaustumėt, kur aš norėčiau nusikelti laiku, tai būtų tarpukario Kaunas.
Žinau, gal skamba labai banaliai, bet aš visada galvojau, kad tame tarpukario Kaune nutiko daug dalykų su laipsniu -iausi.
Šita knyga mano norą tik sustiprino.
Romantizuoti ji kaip tik vengia - čia Kaunas visoks. Ir tas, metropolinis, konradinis, art deco, bet ir tas prišiktas, lūšninis.
Tikra istorijų ir istorijos iš esmės bomba šita knyga yra.
Nuo Vytauto Didžiojo laikų iki kirpyklų, siūvyklų, privačių butų 1938-ųjų vasarą.
Nuo pletkų apie šieno dietą iki Unės Babickaitės kerų per visą Kauną, arkliu traukiamo tramvajaus laidotuvių ir “Pieno centro”.
Negadinsiu jums malonumo - atraskit patys.
Neabejoju, kad pasivaikščioję po Kauną, jį tik ir tesapnuosit.
Užkniso mane tik vienas dalykas...
Tai autorės pasirinkta stilistinė forma - kalbėti personažo, valdininko atvykusio iš Klaipėdos Kaunan, vardu.
Čia skonio reikalas, žinoma. Ir jei reiktų rast kažkokį tokios formos privalumą, tai esu tikra, kad ji labai labai tiks jaunesniems skaitytojams, kuriems istoriją pamilti šios knygos dėka pavyks viens du ir yra.
O gal ir didiesiems bus gerai.
Nebūtinai gi visiems turi atrodyti kaip man atrodo. Tiksliau, neturi.
Turiningo sekmadienio linkiu!
Mano mama, mokydamasi Kaune medicinos, kažkokiomtennebeprisimenu aplinkybėm, leido vaistus mano tėčio tetai Antaninai, taip susipažino su tėčiu, kuris studijavo inžineriją, įsimylėjo ir atsiradau aš.
Kaune mes gyvenome labai neilgai, dažnai apie tai kalbam, kas būtų buvę, jei būtume likę, bet neverta grežiotis atgal ir taškas.
Užtat, kai aš galvoju apie Kauną, tai man labai ryškiai nušvinta atsiminimai apie Vytauto parką, karuseles, tėčio kelnes, į kurias niekaip neįmanoma įsikibti, kai baisu, dar ledus iš aparato ragelyje, tetos Antaninos raudonas lūpas ir perlus, ir sumuštinukus su saliamiu.
Tačiau jei jūs manęs, kaip mano vyras vieną vakarą, paklaustumėt, kur aš norėčiau nusikelti laiku, tai būtų tarpukario Kaunas.
Žinau, gal skamba labai banaliai, bet aš visada galvojau, kad tame tarpukario Kaune nutiko daug dalykų su laipsniu -iausi.
Šita knyga mano norą tik sustiprino.
Romantizuoti ji kaip tik vengia - čia Kaunas visoks. Ir tas, metropolinis, konradinis, art deco, bet ir tas prišiktas, lūšninis.
Tikra istorijų ir istorijos iš esmės bomba šita knyga yra.
Nuo Vytauto Didžiojo laikų iki kirpyklų, siūvyklų, privačių butų 1938-ųjų vasarą.
Nuo pletkų apie šieno dietą iki Unės Babickaitės kerų per visą Kauną, arkliu traukiamo tramvajaus laidotuvių ir “Pieno centro”.
Negadinsiu jums malonumo - atraskit patys.
Neabejoju, kad pasivaikščioję po Kauną, jį tik ir tesapnuosit.
Užkniso mane tik vienas dalykas...
Tai autorės pasirinkta stilistinė forma - kalbėti personažo, valdininko atvykusio iš Klaipėdos Kaunan, vardu.
Čia skonio reikalas, žinoma. Ir jei reiktų rast kažkokį tokios formos privalumą, tai esu tikra, kad ji labai labai tiks jaunesniems skaitytojams, kuriems istoriją pamilti šios knygos dėka pavyks viens du ir yra.
O gal ir didiesiems bus gerai.
Nebūtinai gi visiems turi atrodyti kaip man atrodo. Tiksliau, neturi.
Turiningo sekmadienio linkiu!
January 15, 2020
Aš nusivylęs. Yra žmonės, kurie sugeba rašyti lengvai ir patraukliai apie faktinius dalykus (pvz., Gediminas Kulikauskas, Alberto Angela), ir yra žmonės, kurie vis tiek rašys nuobodžiai, net jeigu bandys pasirinkti pusiau beletristinę formą. Vis tiek toks žmogus nemokės atskirti, kuri detalė esminė, o kuri - perteklinė, kas tinka prie beletristikos, o kas atrodo visiškai ne į temą. Taip nutiko ir su šia knyga - nebuvo jokio reikalo jos rašyti kaip kažkokio buvusio kauniečio, parvykusio trumpam į Kauną, įspūdžių. Nes įspūdžių nėra. Yra tarpukario Kauno wikipedia, nepasižyminti nei vaizdingumu, nei įdomumu, atmetus faktus, kurie įdomūs savaime (pvz., kad kauniečiai labai rovėsi pamatyti sovietinį "Čepajevą" ir visas Kaunas to norėjo). Neįsivaizduoju, kas autorei pasiūlė daryti tokį mash-upą, kodėl ji sugalvojo mėginti išlipti iš, matyt, jai įprasto mokslinio stiliaus, bet bandymas nepavyko. Nepavyko ir dar vienas dalykas: tokia knyga turėtų būti labai gerai iliustruota. Tad įdėti senojo Karo muziejaus pastato nuotrauką prie 1938 m. pasivaikščiojimo, bet nenurodyti jos metų yra tiesiog skaitytojų klaidinimas, gerai, kad prieš tai perskaičiau stilistiškai sausą, faktais įdomią, bet neapsimetinėjančią ne tuo, kuo yra "Optimizmo architektūrą". Geriau jau autorė būtų vaikščiojusi pati ir pasakojusi daug žinančio, nors ir neįkvėpto gido balsu: čia toks pastatas, jį pastatė tas, atkreipkit dėmesį į skulptūras, o čia parduotuvė, jos savininkas tas, ateidavo čia tas, o čia kavinė... čia viešbutis. Tad jeigu skaitysit - nusiteikit, kad gal bus kaip man - visiško feiko pojūtis, kurį reikia labai valingai nuslopinti, kad galėtum nors kiek pasimėgauti.
February 15, 2022
Aš sakiau, kad perskaitysiu visas knygas apie Kauną, ir aš jas perskaitysiu. Galbūt tarpukario sostinė man pabos tik tada, kai persikelsiu į ja gyventi. O kol kas - tenkinuosi knygomis.
Ir štai ši knyga man žadėjo porą 1938 metų dienų, vaikštinėjant po Kauną vieno valdininko kūne. Tokia idėja autorė sudėliojo Kauno miesto gyvenimą - pažadėdama lyg ir grožinės literatūros tekstą, į kurį įpinta begalė tikrų, autentiškų detalių. Idėja graži - o relybėje keistai gavosi. Grožinės vertės čia nebuvo jokios - tai man iškart ir kyla klausimas, kam šį būdą reikėjo čia įpiešti? Puikiai, įtraukiančiai, įdomiai - bet nesidengiant veikėjais, apie tarpukario Lietuvą, pavyzdžiui, rašė Gediminas Kulikauskas. Ir manau jo variantas gavosi koks tai rimtesnis, svaresnis ir tuo pačiu grynesnis.
Žinoma, čia tik smulkmena, juk idėja - kaip sakiau - graži. Bet ji vis tiek mane erzino, nes, nors knygoje sužinojau naujų dalykėlių (o prisiskaičius aš apie Kauną ir tą laikmetį daug) - viskas kažkaip buvo netikra dėl to paties pasakotojo - knygos veikėjo ir tokios didelės koncentracijos. Per porą dienų, mūsų knygos herojus priveikia įvairiausių dalykų: tai prisėda, besidalindamas staliuku su studentėmis Pieno Centre - išgerti kefyro ir užkąsti bulvių, tai jau siuvasi kostiumą pas geriausią siuvėją mieste; žiūrėk jis jau į pokylį eina, bet spėja aplankyti ir turgų, ai ir beje - nusipirkti automobilį.
Na taip - dar kartą kartoju, turbūt į viską reikėjo pažiūrėti labiau kaip į žaidimą, bet jo idėja man neprilipo. Kai faktai įdomūs ir stebinantys tai ir monografija (pavyzdžiui - Marijos Drėmaitės Optimizo Architektūra) - skaitosi be jokių vargų, taigi, deja, bet turiu pripažinti, jog šios knygos bandymas pritraukti skaitytoją savo pateikimu, man pasirodė nelabai pavykęs.
Be kita ko man patiko panirti į tą Lietuvos aukso amžių, dar kartą paaikčioti - kokiu greičiu skriejome link modernizmo, vakarietiškų idėjų ir gyvenimo būdo. Dar kartą pakelti galvą - esame moderni valstybė, ne tik tai ta artojų žemė... Ir dar ir dar kartą nusiminti pagalvojus - kur būtume dabar, jei ne sovietų okupacija.
Ir štai ši knyga man žadėjo porą 1938 metų dienų, vaikštinėjant po Kauną vieno valdininko kūne. Tokia idėja autorė sudėliojo Kauno miesto gyvenimą - pažadėdama lyg ir grožinės literatūros tekstą, į kurį įpinta begalė tikrų, autentiškų detalių. Idėja graži - o relybėje keistai gavosi. Grožinės vertės čia nebuvo jokios - tai man iškart ir kyla klausimas, kam šį būdą reikėjo čia įpiešti? Puikiai, įtraukiančiai, įdomiai - bet nesidengiant veikėjais, apie tarpukario Lietuvą, pavyzdžiui, rašė Gediminas Kulikauskas. Ir manau jo variantas gavosi koks tai rimtesnis, svaresnis ir tuo pačiu grynesnis.
Žinoma, čia tik smulkmena, juk idėja - kaip sakiau - graži. Bet ji vis tiek mane erzino, nes, nors knygoje sužinojau naujų dalykėlių (o prisiskaičius aš apie Kauną ir tą laikmetį daug) - viskas kažkaip buvo netikra dėl to paties pasakotojo - knygos veikėjo ir tokios didelės koncentracijos. Per porą dienų, mūsų knygos herojus priveikia įvairiausių dalykų: tai prisėda, besidalindamas staliuku su studentėmis Pieno Centre - išgerti kefyro ir užkąsti bulvių, tai jau siuvasi kostiumą pas geriausią siuvėją mieste; žiūrėk jis jau į pokylį eina, bet spėja aplankyti ir turgų, ai ir beje - nusipirkti automobilį.
Na taip - dar kartą kartoju, turbūt į viską reikėjo pažiūrėti labiau kaip į žaidimą, bet jo idėja man neprilipo. Kai faktai įdomūs ir stebinantys tai ir monografija (pavyzdžiui - Marijos Drėmaitės Optimizo Architektūra) - skaitosi be jokių vargų, taigi, deja, bet turiu pripažinti, jog šios knygos bandymas pritraukti skaitytoją savo pateikimu, man pasirodė nelabai pavykęs.
Be kita ko man patiko panirti į tą Lietuvos aukso amžių, dar kartą paaikčioti - kokiu greičiu skriejome link modernizmo, vakarietiškų idėjų ir gyvenimo būdo. Dar kartą pakelti galvą - esame moderni valstybė, ne tik tai ta artojų žemė... Ir dar ir dar kartą nusiminti pagalvojus - kur būtume dabar, jei ne sovietų okupacija.
January 1, 2020
Pati idėja tikrai patraukli. Įvilkti istorijos paskaitą į kone grožinį pasakojimą. Bet, mano galva, pavyko ne iki galo. Ir liko nei šis, nei tas. Pasak pačios autorės „...kažkuriuo metu suvokiau, kad net kai kurie mano draugai ir giminaičiai mokslinių darbų neskaito. Juos domina visai kitokio pobūdžio literatūra. Taip gimė mintis sujungti mokslo teikiamas žinias ir laisvalaikio skaitymus.“ Nežinau, kaip su tais draugais ir giminaičiais bus, nes knyga gerokai arčiau mokslinio darbo. Tai nėra blogai, bet ne visai tai, kas galėjo būti.
Pats siužetas neįmantrus – valdininkas atvažiuoja porai dienų iš Klaipėdos į Kauną. Ir štai tas dienas 1938 metų birželį mes sykiu su juo vaikščiojame po Kauną. Vaikščiojame daug, pamatome daug. Tik kažkaip viso to „daug“ – vis po kruopelę. Matyt, iš to noro kuo daugiau aprėpti. Kai kur apsunkinantis tekstą (kaip laisvalaikio skaitymą) bereikalingas vardinimas. Kai kur tarsi įdomūs faktai, bet šmėkšteli tik šešėliu, o taip įdomu būtų giliau.
Tekstas savo stilistika primena to laikmečio spaudos rašinius. Ir tai vėl – įdomus ir neblogas ėjimas. Kita vertus, norėtųsi mažumėlę daugiau literatūriškumo tokio pobūdžio pasakojime. Suprantu, autorė labiau mokslininkė, bet redaktorius galėjo vos vos pirštus pakrutinti. Bent jau tiek, kad neliktų pasikartojimų. „Teritorijoje yra didelis kariuomenės stadionas. Greta jo stovi mokyklos raštinės, kariūnų skaityklos ir ambulatorijos vienaaukštis pastatas. Greta jo į eilę rikiuojasi...“ Ir tokių vietų ne viena.
Apibendrinant. Ne visai laisvalaikio skaitymas, bet puikus prieškario Kauno paveikslas. Truputį netraukia iki keturių iš penkių – bet tai gal labiau mano kaltė, nes tikėjausi truputį kitko.
Pats siužetas neįmantrus – valdininkas atvažiuoja porai dienų iš Klaipėdos į Kauną. Ir štai tas dienas 1938 metų birželį mes sykiu su juo vaikščiojame po Kauną. Vaikščiojame daug, pamatome daug. Tik kažkaip viso to „daug“ – vis po kruopelę. Matyt, iš to noro kuo daugiau aprėpti. Kai kur apsunkinantis tekstą (kaip laisvalaikio skaitymą) bereikalingas vardinimas. Kai kur tarsi įdomūs faktai, bet šmėkšteli tik šešėliu, o taip įdomu būtų giliau.
Tekstas savo stilistika primena to laikmečio spaudos rašinius. Ir tai vėl – įdomus ir neblogas ėjimas. Kita vertus, norėtųsi mažumėlę daugiau literatūriškumo tokio pobūdžio pasakojime. Suprantu, autorė labiau mokslininkė, bet redaktorius galėjo vos vos pirštus pakrutinti. Bent jau tiek, kad neliktų pasikartojimų. „Teritorijoje yra didelis kariuomenės stadionas. Greta jo stovi mokyklos raštinės, kariūnų skaityklos ir ambulatorijos vienaaukštis pastatas. Greta jo į eilę rikiuojasi...“ Ir tokių vietų ne viena.
Apibendrinant. Ne visai laisvalaikio skaitymas, bet puikus prieškario Kauno paveikslas. Truputį netraukia iki keturių iš penkių – bet tai gal labiau mano kaltė, nes tikėjausi truputį kitko.
March 16, 2022
Nuostabi kelionė po 1938 metų Kauną, kuris man tikrai kelia susižavėjimą savo virsmu į Europos miestą. Smagu buvo išklausyti visas istorijas ne tik apie tuometinę aukštuomenę, žinomus rašytojus, universiteto dėstytojus, bet ir apie vakarinį Kauno gyvenimą, istorinius restoranus, kavines, pastatus. Net lindau į Google maps pažiūrėti kaip atrodo minimi pastatai, pro kuriuos tikrai teko ne kartą praeiti nieko nežinant. Pradedi jausti dar didesnį pasididžiavimą savo tauta, jos istorija.
July 26, 2020
Kaip istorinis referatas - labai puikus, tačiau kaip grožinis kūrinys, tai ne itin. Knygoje gausu istorinių faktų, perdėm daug statistikos, tačiau vis tiek kyla noras pasivaikščioti aprašomom gatvėm ir naujai pažvelgt į juos ir susivokti, kad juose gyveno, dirbo, vakarojo nepriklausomos Lietuvos prezidentai, rašytojai, to meto garsūs gydytojai, ar operos solistai. Nors knyga ir ne itin, bet 1938-ųjų Kaunas tikrai labai žavus.
November 19, 2025
Kaune gyvenu jau virš 30 metų ir paskutinį dešimtmetį domiuosi šio miesto istorija. Todėl ir šią knygą jau senokai norėjau perskaityti. Surinkta ir tekste panaudota daug istorinių faktų, kas žinoma, yra tikrai įdomu. Ši knygos pusė puiki, tačiau bandymas įvilkti į literatūrinį rūbą toks mokyklos rašinėlio lygio. Literarūrinis herojus keliauja per miestą ir intensyviai pasakoja apie jo privalumus ir trūkumus. Kažkaip ši pasakojimo forma man neitin patiko. Bet nesigailiu perskaičius ir sužinojus kažką naujo.
February 29, 2020
Idėja nebloga, bet asmeniniai mano lūkesčiai buvo per aukšti, matyt.
Mano itin nemėgstamas pasakojimas pirmuoju asmeniu; nuotraukų pasirinkimas kartais stebino; apie įvykius tik užsimenama, bet visiškai nebandoma pažiūrėti giliau. Kartais erzino neaiškūs vietų aprašymai - net man, tikrai gerai pažįstančiai Kauną, buvo sunku įsivaizduoti vietas.
Mano itin nemėgstamas pasakojimas pirmuoju asmeniu; nuotraukų pasirinkimas kartais stebino; apie įvykius tik užsimenama, bet visiškai nebandoma pažiūrėti giliau. Kartais erzino neaiškūs vietų aprašymai - net man, tikrai gerai pažįstančiai Kauną, buvo sunku įsivaizduoti vietas.
December 18, 2020
Kadangi netikėtai ištiko meilė Kaunui, o ir teko pabuvoti savaitgalį su gidės pasakojimais apie jįjį - tai ši knyga - galutinis informacijos užtvirtinimas, nes skaičiau ir įsivaizdavau ir apkalbėtus pastatus, ir žmones.
August 22, 2022
Ar žinote kiek tarpukario Lietuvoje uždirbo populiariausios kirpyklos kirpėjas kalbantis dvejomis užsienio kalbomis? Kodėl iš to meto Kauno kavinių dingo “falšyvas zuikis”?
Kiek kainavo elektros energija?
Man, ši lengvu pasivaikščiojimų persipynusių su pasakojimais, istorija WOW. Turbūt kaip ir daugeliui nebe pirmos kartos kauniečių. Kauno Žaliakalnyje ir senamiestyje augo mano tėtis, pas senelius į senamiestį, pabaigusi pirmąją klasę Kauno Saulės gimnazijoje, palaidais plaukais nuo kalno bėgau ir aš. Dabar pati gyvenu Kauno senamiestyje, tad man ši knyga tiesiog „must have“.
Ši knyga tapo mano pasivaikščiojimais po giminės istoriją ir vietoves, vėl ištraukiant senas fotografijas, prisimenant Kondrato kavinę, Kauko laiptus... O skaitant 38psl.-
„Pardavėjas pats panašus į produktą, kuriuo prekiauja. Ir jo apdaras, ir transportas – baltos spalvos. Už galimybę praeivius džiuginti skanėstais jam teko sumokėti ne mažiau kaip šešiasdešimt litų mokestį savivaldybei, tačiau sezono pabaigoje jo piniginė gali papilnėti kokiu tūkstančiu.“ Tiesiog akyse iškilo prosenelio fotografija.
Mėgstantieji architektūrą šioje knygoje atras pastatus ir jų istorijas. Mėgstantieji meną – žinomų to meto meninkų istorijas. O Kauno miesto svečiams – tai gidas padėsiantis išvysti Kauną kitomis akimis.
Kiek kainavo elektros energija?
Man, ši lengvu pasivaikščiojimų persipynusių su pasakojimais, istorija WOW. Turbūt kaip ir daugeliui nebe pirmos kartos kauniečių. Kauno Žaliakalnyje ir senamiestyje augo mano tėtis, pas senelius į senamiestį, pabaigusi pirmąją klasę Kauno Saulės gimnazijoje, palaidais plaukais nuo kalno bėgau ir aš. Dabar pati gyvenu Kauno senamiestyje, tad man ši knyga tiesiog „must have“.
Ši knyga tapo mano pasivaikščiojimais po giminės istoriją ir vietoves, vėl ištraukiant senas fotografijas, prisimenant Kondrato kavinę, Kauko laiptus... O skaitant 38psl.-
„Pardavėjas pats panašus į produktą, kuriuo prekiauja. Ir jo apdaras, ir transportas – baltos spalvos. Už galimybę praeivius džiuginti skanėstais jam teko sumokėti ne mažiau kaip šešiasdešimt litų mokestį savivaldybei, tačiau sezono pabaigoje jo piniginė gali papilnėti kokiu tūkstančiu.“ Tiesiog akyse iškilo prosenelio fotografija.
Mėgstantieji architektūrą šioje knygoje atras pastatus ir jų istorijas. Mėgstantieji meną – žinomų to meto meninkų istorijas. O Kauno miesto svečiams – tai gidas padėsiantis išvysti Kauną kitomis akimis.
January 8, 2023
Pagirtinas noras parašyti istoriją apie Kauną kitaip, priartinti prie skaitytojo, papasakoti to dienų liudininko akimis. Na, lyg pasakotų mano senelis dienoraštyje, tačiau žinodamas, kad dienoraštis bus skaitomas kitų kartų. Idėja gera, bet turiniu nusivyliau. Parašyta sausai, istorija lyg išprievartauta. Pasakotojas toks visų galų meistras ir žinovas. Jo pasakojimo turinys ir istorija sudėliota kaip istorijos vadovėliuose - pakalbėkime apie miesto istoriją, tada politiką, tada meną ir kasdieninius rūpesčius ir t.t. Išgalvotas veikėjas netikras, nėra gyvas ir todėl istorija ,,nesiklauso". Gal tokiu atveju man labiau patiktų tiesiog paskaityti apie Kauną ir jo žmonių kasdieninį gyvenimą, nes tai buvo tikrai stipresnė dalis, kuri skatino skaityti iki galo. Buvo sunku suprasti ir sekti veikėjo veiksmų logiką. O logika yra. Autorė žinojo, ką nori papasakoti, o veikėjo veiksmus įpynė į jau sudėliotą istoriją. Todėl ir gavosi kaip gavosi.
This entire review has been hidden because of spoilers.
December 20, 2025
Knygą perskaičiau (tiksliau – išklausiau „Audiotekoje“) ruošiantis tarpukario Lietuvos vakarėliui. Nors audioknyga labai įdomi, jaučiu, kad norėčiau perskaityti ir popierinį variantą – mano atmintis labiau regimoji, o knygoje faktas seka paskui faktą. Klausydamasi mintimis nusikėliau į 1938-uosius: vaikščiojau po Kauną, mačiau pastatus, sutikau žmones, pajutau miesto pulsą. Vakarėlis, kuriame dalyvavau pasipuošusi kaip tikra tarpukario Kauno dama, dar labiau sustiprino šį įspūdį – vaidinimai, faktų minėjimas, kvepalų aromatai, gramofono muzika, krupnikas leido vaizduotei tiesiog suklestėti. Jei anksčiau sakydavau, kad norėčiau nukeliauti į XVIII a., dabar labai susigundžiau ir tarpukario Kaunu. Knyga labai patiko, nuoširdžiai rekomenduoju ir tikrai norėčiau turėti ją savo namų bibliotekoje.
January 24, 2025
Skaitydamas (klausydamas, jei tiksliau) nežinojau, jog tai ne autentiškas ponulio pasakojimas, o autorės išgalvotas veikėjas. Ir nors vietomis pasirodė, kad labai jau daug jis apie viską žino, bet leidau sau romantizuoti situaciją ir tikėti jog pasakojimas autentiškas.
Knygos stilius toks, jog tikslinė auditorija jai tikras kaunietis, bet net ir puikiai pažįstant miestą tas nuolatinis gatvių minėjimas vietomis buvo sunkiai pavejamas, matyt šalia reikėtų ir žemėlapio, o miesto nepažįstančiam tai turėtų skambėti kaip perteklinė informacija.
Kadangi ši knyga sekė iš karto po kitų istorinių, kai kurie faktai privertė suabejoti - ar čia matau (girdžiu) faktus ar vis tik romantizuotą ir adaptuotą versiją.
Knygos stilius toks, jog tikslinė auditorija jai tikras kaunietis, bet net ir puikiai pažįstant miestą tas nuolatinis gatvių minėjimas vietomis buvo sunkiai pavejamas, matyt šalia reikėtų ir žemėlapio, o miesto nepažįstančiam tai turėtų skambėti kaip perteklinė informacija.
Kadangi ši knyga sekė iš karto po kitų istorinių, kai kurie faktai privertė suabejoti - ar čia matau (girdžiu) faktus ar vis tik romantizuotą ir adaptuotą versiją.
February 4, 2020
Stilistiškai gana paprasta ir kukli, o faktografiškai pakankamai įdomi knyga bent jau tiems, kurie domisi tarpukario Lietuva ir tarpukario Kaunu. Žinoma, bendra knygos koncepcija gana nuspėjama, kiekvienai reikšmingesnei gyvenimo sričiai (švietimas, teatras, sportas, architektūrą, kinas ir t.t.) skiriant po kelis puslapius. Kai kurie aprašymai gana nuspėjami, tačiau autorė dažniausiai įterpia tikrai įdomių ir negirdėtų detalių. Tiek, kad tų detalių tikrai norėtųsi daugiau. Apskritai, knyga trumputė, perskaitoma per porą rimtesnių prisėdimų.
January 9, 2022
Įspūdingu stiliumi ar turiniu nepasižymi, bet joje pilna įvairių įodmių faktų ir pletkų, kurie šitą knygą leidžia lengvai ir maloniai bei greitai suvartoti. Dėl paprasto stiliaus skausmo nejutau, norėjosi jai duoti keturias žvaigždeles, nes buvo smagu, bet gauna mažiau, nes tokio tipo knygą galima parašyt gerokai įdomiau, net imant panašų pasakojimo kampą. Lūkesčių neturint, lengvas skaitinys, kuris leis šiek tiek kitaip pažvelgti į Kauną bei apie jį šį bei tą sužinoti. Perskaitykit, nebus blogiau!
January 1, 2020
Jeigu esi Kaunietis, mokeisi Kaune, mokysiesi Kaune, domina Kaunas, tai tikrai verta dėmesio knyga.
Lengva, greitai skaitoma.
Pasakojama apie kelionę vieno valstybės tarnautojo kelionė į Kauną, kurioje jis pasakoja priešistorę iki 1938 metų Kauno ir kaip dabar viskas atrodo (1938 metais).
Smagu, kad knygoje yra fotografijų ir jos aptariamos tekste, taip padeda įsivaizduoti, kur tie puikūs pastatai buvo, ir yra dabar.
Verta dėmesio knyga, tikrai.
Lengva, greitai skaitoma.
Pasakojama apie kelionę vieno valstybės tarnautojo kelionė į Kauną, kurioje jis pasakoja priešistorę iki 1938 metų Kauno ir kaip dabar viskas atrodo (1938 metais).
Smagu, kad knygoje yra fotografijų ir jos aptariamos tekste, taip padeda įsivaizduoti, kur tie puikūs pastatai buvo, ir yra dabar.
Verta dėmesio knyga, tikrai.
November 19, 2025
Skaitydama knygą jaučiau tą laikmetį, garsus, kvapus. Labai aiškiai mintyse piešėsi vaizdai, pažįstamos vietos, net namas, kuriame užaugau, aprašytas šioje knygoje. Tikrai nenuobodi knyga apie Kauno istoriją, bet skaitant kažko daug naujo nesužinojau. Manau, daug knygos turinio naudojama ekskursijose, todėl viskas atrodė matyta ir girdėta.
January 24, 2023
Pasigedau “grozines literaturos”. Toks labiau istoriniu faktu kratinys.Kazkaip nuobodu buvo skaityt.Veiksmas vyksta per greitai ir visko per daug… Perkaiciau is keliu kartu su didelem
pertraukom nes “neitrauke” ir pabaigiau tiesiog kad pabaigt
pertraukom nes “neitrauke” ir pabaigiau tiesiog kad pabaigt
February 28, 2020
Ne literatūrinis kūrinys, bet kaip tikrai kaunietei buvo įdomu perskaityt ir stabtelt ties kiekviena nuotrauka ir patyrinėti 🧐
August 21, 2020
Bla Bla Bla.
September 22, 2020
Nepabaigiau. "Sausai" parašyta knyga, nors ir radau keletą įdomių faktų. All in all - nekabino.
April 12, 2024
Patiko, kad tai nėra vien sausų faktų ir datų rinkinys. Su malonumu "pasivaikščiojau" po Kauną kartu su herojumi. Netgi privertė įsijungti žemėlapius ir pažiųrėti aprašomas vietas
December 16, 2020
Būna, kad skaitai ir nelimpa kažkas. Tema įdomi, bet skaityti nuobodoka.
Kauniečiui gal mapinasi viskas.
Kitam reikia kažko dar, gal vaizdų.
Toks 3-.
Kauniečiui gal mapinasi viskas.
Kitam reikia kažko dar, gal vaizdų.
Toks 3-.
September 11, 2024
Knygą apie Kauną manau kiekvienam gyvenančiam Kaune, ar gyvenusiam reiktų perskaityti,labai įdomi istorija su daug nuotraukų. Labai patiko,o aš net Kaune nei gyvenu nei gyvenau 🙂
February 17, 2020
„Vos persikėlus iš Vilniaus, minint pirmąsias nepriklausomybės metines 1919 m. vasario 16 d., buvo nuspręsta pakeisti ir pagrindinės miesto gatvės pavadinimą. Svetimo valdovo Vilhelmo vardą turėjusi gatvė pervadinta į Laivės alėją. Per dvidešimt metų iš purvinos ir netvarkingos gatvės ji tapo reprezentacine miesto ašimi.“
Ir štai apie knygą kalbu aš – gimusi ir augusi Vilniuje, prisiekusi šio miesto ir literatūros apie jį mylėtoja. Ai, ir dar įdomus faktas, kad aš Kaune esu buvusi gal tik kokius 3 kartus 😀
Bet tokias knygas, tarpukario istoriją ir „Auksinio proto” tipo informaciją aš irgi dievinu. Tad gan su dideliu smalsumu ėmiausi šios.
Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį, kad knygoje nėra kalbama autorės balsu ar beriamos istorinės autorės žinios apie Kauną. Giedrė labai kūrybiškai tam pasitelkė to meto valdininko balsą ir akis. O jis tikrai smagus ir net su subtiliu humoru. Vyras, kurio gimtasis miestas ir yra Kaunas, dabar gyvena ir dirba Klaipėdoje. Ir štai vieną 1938 metų birželio dieną, jis atvyksta į Kauną ir pasakoja tai, ką mato ir žino. Keliauja gatvėmis ir papasakoja apie Žemaičių gatvėje stovintį namą ir jame gyvenančius žmones. Užsukęs į viešbutį ar kavinę, jis nuplaukia prisiminimų vingiais. Užsuka į elitinę Juozo Muralio kirpyklą, prasuka pro Jono Karvelio knygyną. Nupasakoja Vytauto Landsbergio – Žemkalnio architektūrą. Ir net apie pirmuosius viešnamius spėja papasakoti. Ir dažnai, laaabai dažnai naudoja žodį „modernus“.
Tikrai mėgavausi tarpukario Kaunu. Ir manęs nepaliko jausmas, kad kauniečiai šią knygą įvertins dar geriau. Pamenu, kai per LRT kultūros kanalą žiūrėjau laidą apie Kauną, tarpukario kurortus, Kačerginę ir jos elitą. Paties V. Landsbergio – Žemkalnio anūkė vedžiojo ir pasakojo apie ypatingas Kauno vietas. Kaip man patiko! Kaip aš norėjau sužinoti daugiau! Tai ši knyga, gal ir nedaug, bet leido prie to laikotarpio prisiliesti.
„Išlipu iš vežimo senamiesčio širdyje – Rotušės aikštėje. Prieinu prie dešrelių pardavėjo. Tai ne šiaip dešrelės, bet labai modernus ir patogus valgyti patiekalas. Štai stovi gatvėje vyriškis, ant kaklo pasikabinęs karšto vandens pripildytus bidonus. Iš jų išsitraukia karštą dešrelę ir įdeda į pusiau perpjautą bandelę. Ant viršaus dar užspaudžia garstyčių – ir štai tau patiekalas, kurį gali gauti kad ir didžiausiuose pasaulio miestuose. Kaunas niekuo neatsilieka!“
Visgi tam tikrose vietose aš norėjau daugiau temos išvystymo, o tam tikrose vietose mano mintys nuklysdavo kitur. Bet manau, kad tai natūralu, nes skaitydama apie Vilnių aš galiu vaikščioti tomis gatvėmis, matyti jas. O štai su Kaunu tai jau supratot – trys kartai Kaune… 😀
Tad drąsiai šią knygą skaitykite tie, kurie myli Kauną. Ir oj, tikrai nesvarbu, ar jūs kauniečiai ar vilniečiai. Nuostabus laikotarpis, praturtinanti informacija ir puiki dovana neabejingiems tarpukario laikinajai sostinei.
„Būtent žmonės daro Kauną ypatingą! Tai jie išugdys mūsų vaikus. Tai jie rašys, dainuos, šoks, gros, atliks mokslinius eksperimentus, išras ir atras. Tai jie laimės medalių, kariaus už šį miestą ir už šią šalį. Tai jie pastatys tūkstančius pastatų – tikiu, po šimto metų visa šalis bus mūrinė. Na, o šiandien Kaunas tvarkosi! Iš gūdaus provincijos miesto jis jau tampa modernia Europos sostine, į kurią visada malonu sugrįžti!“
Gero skaitymo
Ir štai apie knygą kalbu aš – gimusi ir augusi Vilniuje, prisiekusi šio miesto ir literatūros apie jį mylėtoja. Ai, ir dar įdomus faktas, kad aš Kaune esu buvusi gal tik kokius 3 kartus 😀
Bet tokias knygas, tarpukario istoriją ir „Auksinio proto” tipo informaciją aš irgi dievinu. Tad gan su dideliu smalsumu ėmiausi šios.
Pirmiausiai, svarbu atkreipti dėmesį, kad knygoje nėra kalbama autorės balsu ar beriamos istorinės autorės žinios apie Kauną. Giedrė labai kūrybiškai tam pasitelkė to meto valdininko balsą ir akis. O jis tikrai smagus ir net su subtiliu humoru. Vyras, kurio gimtasis miestas ir yra Kaunas, dabar gyvena ir dirba Klaipėdoje. Ir štai vieną 1938 metų birželio dieną, jis atvyksta į Kauną ir pasakoja tai, ką mato ir žino. Keliauja gatvėmis ir papasakoja apie Žemaičių gatvėje stovintį namą ir jame gyvenančius žmones. Užsukęs į viešbutį ar kavinę, jis nuplaukia prisiminimų vingiais. Užsuka į elitinę Juozo Muralio kirpyklą, prasuka pro Jono Karvelio knygyną. Nupasakoja Vytauto Landsbergio – Žemkalnio architektūrą. Ir net apie pirmuosius viešnamius spėja papasakoti. Ir dažnai, laaabai dažnai naudoja žodį „modernus“.
Tikrai mėgavausi tarpukario Kaunu. Ir manęs nepaliko jausmas, kad kauniečiai šią knygą įvertins dar geriau. Pamenu, kai per LRT kultūros kanalą žiūrėjau laidą apie Kauną, tarpukario kurortus, Kačerginę ir jos elitą. Paties V. Landsbergio – Žemkalnio anūkė vedžiojo ir pasakojo apie ypatingas Kauno vietas. Kaip man patiko! Kaip aš norėjau sužinoti daugiau! Tai ši knyga, gal ir nedaug, bet leido prie to laikotarpio prisiliesti.
„Išlipu iš vežimo senamiesčio širdyje – Rotušės aikštėje. Prieinu prie dešrelių pardavėjo. Tai ne šiaip dešrelės, bet labai modernus ir patogus valgyti patiekalas. Štai stovi gatvėje vyriškis, ant kaklo pasikabinęs karšto vandens pripildytus bidonus. Iš jų išsitraukia karštą dešrelę ir įdeda į pusiau perpjautą bandelę. Ant viršaus dar užspaudžia garstyčių – ir štai tau patiekalas, kurį gali gauti kad ir didžiausiuose pasaulio miestuose. Kaunas niekuo neatsilieka!“
Visgi tam tikrose vietose aš norėjau daugiau temos išvystymo, o tam tikrose vietose mano mintys nuklysdavo kitur. Bet manau, kad tai natūralu, nes skaitydama apie Vilnių aš galiu vaikščioti tomis gatvėmis, matyti jas. O štai su Kaunu tai jau supratot – trys kartai Kaune… 😀
Tad drąsiai šią knygą skaitykite tie, kurie myli Kauną. Ir oj, tikrai nesvarbu, ar jūs kauniečiai ar vilniečiai. Nuostabus laikotarpis, praturtinanti informacija ir puiki dovana neabejingiems tarpukario laikinajai sostinei.
„Būtent žmonės daro Kauną ypatingą! Tai jie išugdys mūsų vaikus. Tai jie rašys, dainuos, šoks, gros, atliks mokslinius eksperimentus, išras ir atras. Tai jie laimės medalių, kariaus už šį miestą ir už šią šalį. Tai jie pastatys tūkstančius pastatų – tikiu, po šimto metų visa šalis bus mūrinė. Na, o šiandien Kaunas tvarkosi! Iš gūdaus provincijos miesto jis jau tampa modernia Europos sostine, į kurią visada malonu sugrįžti!“
Gero skaitymo
Displaying 1 - 27 of 27 reviews