What do you think?
Rate this book
Svetimas. Krytis
Knygą sudarė du vieno žymiausių XX a. rašytojų humanistų ir egzistencializmo filosofų A. Kamiu romanai ir kalbos, pasakytos 1957 m. Švedijoje Nobelio premijos gavimo proga. Romane "Svetimas" pagrindinio herojaus Merso paveikslu rašytojas atskleidžia žmogaus egzistencijos absurdiškumą, jo vienišumą priešiškame pasaulyje. "Krytis" - bene sudėtingiausias ir prieštaringiausias rašytojo romanas. Jis sukomponuotas tarsi dialogo forma, nors iš esmės tai monologas - išpažintis, tarpais pertraukiama kreipimosi į tylintį klausytoją. Garsu Paryžiaus advokatas Klamansas prisipažįsta esąs niekšas ir renkasi dviprasmišką atgailaujančio teisėjo egzistenciją. Per panieką žmonėms Klamansas pamažu sunaikina save kaip asmenybę.
170 pages, Hardcover
Published January 1, 1991
13 people are currently reading
65 people want to read
About the author
Albert Camus
1,077 books38k followersWorks, such as the novels
The Stranger
(1942) and
The Plague
(1947), of Algerian-born French writer and philosopher Albert Camus concern the absurdity of the human condition; he won the Nobel Prize of 1957 for literature.
Origin and his experiences of this representative of non-metropolitan literature in the 1930s dominated influences in his thought and work.
He also adapted plays of Pedro Calderón de la Barca, Lope de Vega, Dino Buzzati, and Requiem for a Nun of William Faulkner. One may trace his enjoyment of the theater back to his membership in l'Equipe, an Algerian group, whose "collective creation" Révolte dans les Asturies (1934) was banned for political reasons.
Of semi-proletarian parents, early attached to intellectual circles of strongly revolutionary tendencies, with a deep interest, he came at the age of 25 years in 1938; only chance prevented him from pursuing a university career in that field. The man and the times met: Camus joined the resistance movement during the occupation and after the liberation served as a columnist for the newspaper Combat.
The essay Le Mythe de Sisyphe (The Myth of Sisyphus), 1942, expounds notion of acceptance of the absurd of Camus with "the total absence of hope, which has nothing to do with despair, a continual refusal, which must not be confused with renouncement - and a conscious dissatisfaction."
Meursault, central character of L'Étranger (The Stranger), 1942, illustrates much of this essay: man as the nauseated victim of the absurd orthodoxy of habit, later - when the young killer faces execution - tempted by despair, hope, and salvation.
Besides his fiction and essays, Camus very actively produced plays in the theater (e.g., Caligula, 1944).
The time demanded his response, chiefly in his activities, but in 1947, Camus retired from political journalism.
Doctor Rieux of La Peste (The Plague), 1947, who tirelessly attends the plague-stricken citizens of Oran, enacts the revolt against a world of the absurd and of injustice, and confirms words: "We refuse to despair of mankind. Without having the unreasonable ambition to save men, we still want to serve them."
People also well know La Chute (The Fall), work of Camus in 1956.
Camus authored L'Exil et le royaume (Exile and the Kingdom) in 1957. His austere search for moral order found its aesthetic correlative in the classicism of his art. He styled of great purity, intense concentration, and rationality.
Camus died at the age of 46 years in a car accident near Sens in le Grand Fossard in the small town of Villeblevin.
Chinese 阿尔贝·加缪
Origin and his experiences of this representative of non-metropolitan literature in the 1930s dominated influences in his thought and work.
He also adapted plays of Pedro Calderón de la Barca, Lope de Vega, Dino Buzzati, and Requiem for a Nun of William Faulkner. One may trace his enjoyment of the theater back to his membership in l'Equipe, an Algerian group, whose "collective creation" Révolte dans les Asturies (1934) was banned for political reasons.
Of semi-proletarian parents, early attached to intellectual circles of strongly revolutionary tendencies, with a deep interest, he came at the age of 25 years in 1938; only chance prevented him from pursuing a university career in that field. The man and the times met: Camus joined the resistance movement during the occupation and after the liberation served as a columnist for the newspaper Combat.
The essay Le Mythe de Sisyphe (The Myth of Sisyphus), 1942, expounds notion of acceptance of the absurd of Camus with "the total absence of hope, which has nothing to do with despair, a continual refusal, which must not be confused with renouncement - and a conscious dissatisfaction."
Meursault, central character of L'Étranger (The Stranger), 1942, illustrates much of this essay: man as the nauseated victim of the absurd orthodoxy of habit, later - when the young killer faces execution - tempted by despair, hope, and salvation.
Besides his fiction and essays, Camus very actively produced plays in the theater (e.g., Caligula, 1944).
The time demanded his response, chiefly in his activities, but in 1947, Camus retired from political journalism.
Doctor Rieux of La Peste (The Plague), 1947, who tirelessly attends the plague-stricken citizens of Oran, enacts the revolt against a world of the absurd and of injustice, and confirms words: "We refuse to despair of mankind. Without having the unreasonable ambition to save men, we still want to serve them."
People also well know La Chute (The Fall), work of Camus in 1956.
Camus authored L'Exil et le royaume (Exile and the Kingdom) in 1957. His austere search for moral order found its aesthetic correlative in the classicism of his art. He styled of great purity, intense concentration, and rationality.
Camus died at the age of 46 years in a car accident near Sens in le Grand Fossard in the small town of Villeblevin.
Chinese 阿尔贝·加缪
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
April 13, 2021
Du trumpi romanai vienoje knygoje. Skirtingi. „Svetimas“ – apie tai, kaip nuteisiama ne tiek už nusikaltimą, kiek už kitoniškumą. „Krytis“ – tiesa melagio išpažintyje.
Alberas Kamiu – iš garsios prancūziškojo egzistencializmo trijulės (Ž.P. Sartras, Simona de Bovuar ir jis). Filosofai savo idėjas ir išmintį pateikiantys beletristikoje (Ž.P. Sartras parašė vienintelį filosofinį veikalą „Būtis ir nebūtis“, A. Kamiu – filosofinių esė knygas „Sizifo mitas“, „Maištaujantis žmogus“, S. Bovuar savo kūriniuose skelbė feministinį egzistencializmą ).
„Krytyje“ – teisininkas, suvokęs, kad yra aktorius. Sveikindamasis su neregiu, kilsteli skrybėlę. Kodėl? Kam tai skirta? Publikai. Taiklus pastebėjimas!
„Kiek knygų, prabėgom skaitytų, kiek draugų, prabėgom mylėtų, kiek miestų, prabėgom lankytų, kiek moterų, prabėgom turėtų!“ Nuobodulys ir malonumų ieškojimas – taip bėgo gyvenimas. „Mano širdis nėra sudiržusi, priešingai, ji kupina švelnumo, ir aš lengvai pravirkstu. Tik šie jausmų protrūkiai visuomet nukreipti į save – graudinuosi aš vien dėl savęs“ – nuostabus atvirumas, – „Jei nori būti laimingas, nereikia per daug rūpintis kitais. <...> Filosofijoje, kaip ir politikoje, palaikau bet kokią teoriją, nepripažįstančią žmogaus nekaltumo, ir bet kokią praktiką, laikančią jį kaltu“. Ir vis dėlto kai kurie kritikai šiame personaže (kaip ir daugelyje kitų, sukurtų A. Kamiu) įžvelgia maištininką. Viena akivaizdu – A. Kamiu šiame paskutiniame romane (jis parašytas likus 3 metams iki mirties) nutolo nuo egzistencializmo filosofijos, nors ir šiame romane vyrauja mintys apie visuomenės fariziejiškumą, žmonių susvetimėjimą ir amoralumą.
Romaną „Svetimas“ buvau jau skaitęs anksčiau, didelio įspūdžio jis man tada nepadarė. Keista, niūroka knyga, ir tiek. Šįkart, labiau susipažinus su Kamiu kūryba ir biografija, radau šioje absurdo kupinoje knygoje ir dėmesio vertų dalykų. Atmetęs pagrindinio veikėjo Merso ant neveiksnumo ribos bujojantį idiotizmą, pasinėriau į Kamiu kūrybinę dirbtuvę, pabandžiau suvokti, kodėl jis taip rašė ir pasirinko vaizduoti tokį tipą. Pasitelkus jo egzistencinę filosofiją, pavyko priartėti prie kūrinio esmės: autorius norėjo šokiruoti skaitytoją, priversti žvelgti į pasakojamą istoriją kitu kampu, kitomis akimis, kitokia mąstysena. Svarbu ir tai, kad knyga buvo rašoma Prancūzijos okupacijos ir holokausto metu, kai, rodės, pasaulis išėjo iš proto. Tad ir dabar nepamėgęs herojaus (paradoksalu – bet nuteisto, todėl, kad pripažintas protingu), keliu kepurę prieš autorių – knyga išlaikė laiko išbandymą ir tikiu dar ilgai stebins skaitytojus.
Vertinant šiuos (o ir kitus) Kamiu kūrinius, tikslinga prisiminti, kad jis buvo ateistinis, pesimistinis egzistencialistas: „Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį. Tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys“ (iš kalbos gavus Nobelio premiją). A. Kamiu nuomone, ne lengvesnė užduotis (nepertvarkant pasaulio) – neleisti, kad jis suirtų. Ir kita svarbu – A. Kamiu buvo įsitikinęs, kad „yra dvi proto rūšys: protingas protas ir kvailas protas“, o „menas tam tikra prasme yra maištas prieš pasaulį“ (iš paskaitos Upsalos universitete).
Alberas Kamiu – iš garsios prancūziškojo egzistencializmo trijulės (Ž.P. Sartras, Simona de Bovuar ir jis). Filosofai savo idėjas ir išmintį pateikiantys beletristikoje (Ž.P. Sartras parašė vienintelį filosofinį veikalą „Būtis ir nebūtis“, A. Kamiu – filosofinių esė knygas „Sizifo mitas“, „Maištaujantis žmogus“, S. Bovuar savo kūriniuose skelbė feministinį egzistencializmą ).
„Krytyje“ – teisininkas, suvokęs, kad yra aktorius. Sveikindamasis su neregiu, kilsteli skrybėlę. Kodėl? Kam tai skirta? Publikai. Taiklus pastebėjimas!
„Kiek knygų, prabėgom skaitytų, kiek draugų, prabėgom mylėtų, kiek miestų, prabėgom lankytų, kiek moterų, prabėgom turėtų!“ Nuobodulys ir malonumų ieškojimas – taip bėgo gyvenimas. „Mano širdis nėra sudiržusi, priešingai, ji kupina švelnumo, ir aš lengvai pravirkstu. Tik šie jausmų protrūkiai visuomet nukreipti į save – graudinuosi aš vien dėl savęs“ – nuostabus atvirumas, – „Jei nori būti laimingas, nereikia per daug rūpintis kitais. <...> Filosofijoje, kaip ir politikoje, palaikau bet kokią teoriją, nepripažįstančią žmogaus nekaltumo, ir bet kokią praktiką, laikančią jį kaltu“. Ir vis dėlto kai kurie kritikai šiame personaže (kaip ir daugelyje kitų, sukurtų A. Kamiu) įžvelgia maištininką. Viena akivaizdu – A. Kamiu šiame paskutiniame romane (jis parašytas likus 3 metams iki mirties) nutolo nuo egzistencializmo filosofijos, nors ir šiame romane vyrauja mintys apie visuomenės fariziejiškumą, žmonių susvetimėjimą ir amoralumą.
Romaną „Svetimas“ buvau jau skaitęs anksčiau, didelio įspūdžio jis man tada nepadarė. Keista, niūroka knyga, ir tiek. Šįkart, labiau susipažinus su Kamiu kūryba ir biografija, radau šioje absurdo kupinoje knygoje ir dėmesio vertų dalykų. Atmetęs pagrindinio veikėjo Merso ant neveiksnumo ribos bujojantį idiotizmą, pasinėriau į Kamiu kūrybinę dirbtuvę, pabandžiau suvokti, kodėl jis taip rašė ir pasirinko vaizduoti tokį tipą. Pasitelkus jo egzistencinę filosofiją, pavyko priartėti prie kūrinio esmės: autorius norėjo šokiruoti skaitytoją, priversti žvelgti į pasakojamą istoriją kitu kampu, kitomis akimis, kitokia mąstysena. Svarbu ir tai, kad knyga buvo rašoma Prancūzijos okupacijos ir holokausto metu, kai, rodės, pasaulis išėjo iš proto. Tad ir dabar nepamėgęs herojaus (paradoksalu – bet nuteisto, todėl, kad pripažintas protingu), keliu kepurę prieš autorių – knyga išlaikė laiko išbandymą ir tikiu dar ilgai stebins skaitytojus.
Vertinant šiuos (o ir kitus) Kamiu kūrinius, tikslinga prisiminti, kad jis buvo ateistinis, pesimistinis egzistencialistas: „Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį. Tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys“ (iš kalbos gavus Nobelio premiją). A. Kamiu nuomone, ne lengvesnė užduotis (nepertvarkant pasaulio) – neleisti, kad jis suirtų. Ir kita svarbu – A. Kamiu buvo įsitikinęs, kad „yra dvi proto rūšys: protingas protas ir kvailas protas“, o „menas tam tikra prasme yra maištas prieš pasaulį“ (iš paskaitos Upsalos universitete).
November 25, 2025
its been years.
db skaičiau krytį.
honestly kinda sunku įsivažiuoti nes tiesiog bandai suprasti kas kur su kuo kalba. visa knyga yra vieno vyro monologinis pokalbis su kitu. bet buvo ką pasibraukti
Kamiu skaitysiu ir skaitysiu
db skaičiau krytį.
honestly kinda sunku įsivažiuoti nes tiesiog bandai suprasti kas kur su kuo kalba. visa knyga yra vieno vyro monologinis pokalbis su kitu. bet buvo ką pasibraukti
Kamiu skaitysiu ir skaitysiu
April 2, 2020
"Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to?"
November 6, 2023
“Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai.”
“Klausydavausi, kaip plaka širdis. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad šis jau taip seniai mane lydintis garsas galėtų nutilti.”
“Klausydavausi, kaip plaka širdis. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad šis jau taip seniai mane lydintis garsas galėtų nutilti.”
April 30, 2025
Krytis 9/10
Svetimas 8/10
Viso 8,5 / 10 , tai apvalinus 9/10
Svetimas 8/10
Viso 8,5 / 10 , tai apvalinus 9/10
June 12, 2023
Citatos - "Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko."
"Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves."
"Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui."
"Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves."
"Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui."
March 29, 2023
Dvasingumo savyje ir dvasingumo bendrąja prasme ieškotojai - turėkite šią knygą savo smilkalais kvepiančioje bibliotekoje :)
Nuostabu. Tai, kas parašyta '56, '69 metais, turi būti perskaityta bei sugerta su visomis potekstėmis.
Nuostabu. Tai, kas parašyta '56, '69 metais, turi būti perskaityta bei sugerta su visomis potekstėmis.
Displaying 1 - 7 of 7 reviews