Mano tėvas, išėjęs į užtarnautą poilsį, pradėjo skaityti knygas. Viena iš knygų (kurių tada dar nedaug turėjau savo bibliotekėlėje) buvo "Parduotos vasaros". Man, dar gan jaunam, ši knyga ypatingo įspūdžio nepadarė: įdomūs siužetai, vaizdinga kalba, ir tiek, o tėvas ją pradėjo labai girti: "Taip teisingai aprašyta, taip tikroviškai, tarsi dalis mano gyvenimo atvaizduota! Nei pridėsi, nei atimsi..." Supratau kodėl – juk tėvas daugiau kaip dešimt metų buvo samdinys: piemenėlis, pusbernis, bernas pas ūkininkus, ir tik atitarnavęs smetoninėje armijoje, įgijo galimybę mokytis amato, tapo miestiečiu, staliumi. Dabar suvokiu, kad tie pagyrų žodžiai buvo verti knygos, o knyga – verta pagyrų. Be abejo, negalima "Parduotas vasaras" lyginti su "Sakme apie Juzą", bet abi šios knygos tikrai vertos būti lietuvių literatūros aukso fonde.
“Stiprus arklys vienu driūkstelėjimu išplėšia roges iš mūsų kiemuko. Atsisuku atgal. Prie suzmekusios, sniegu apneštos mūsų trobelės stovi jie visi: tėvas, motina, Marė, Levukas, mokytoja. Stovi ir tyli. Ir aš tyliu rogėse. Ir nežinia, ar tai vėjo gūsis užgavo akis, ar koks šapas į jas įkrito, tik aš vis blogiau matau juos. Visi tartum skęsta skaidriame banguojančiame rūke, liejasi į vieną perregimą ratilą, raibuliuoja akyse… Kaip gerai, kaip vis dėlto gerai, kad niekas neatėjo manęs palydėti.. .. .. 🤍🙏