What do you think?
Rate this book
Žmonės
Rekomenduoju šią knygą skaityti tvarkingai - nuo pradžios iki pabaigos, tada dauguma eilėraščių, susiję nematomomis gijomis, atvers kur kas daugiau, nei skaitant padrikai. - Alfukas
Nemaniau, kad mano gyvenimas gali būti kam nors įdomus. Dabar tikiu, kad visi gyvenimai yra įdomūs ir prasmingi. Atrodė, kad manasis - nenusisekęs, nelaimingas, bet jis - poezijoje. - Natalija
Knygą turėjau išleisti dar pavasarį, tačiau niekaip nepasirašė eilėraštis apie girtą Saulę.
Rudenį, prieš pat atiduodama knygą į spaustuvę, sutikau ją Laisvės alėjoje - vos bepaeinančią, ryškiai oranžiniu veidu. Buvo aišku, kad knygos ji jau nepamatys.
Tiesą sakant, ji nė nenumanė, kad man yra labai svarbi ir - mano knygoje. Kaip ir daugelis kitų. - Enrika
Nemaniau, kad mano gyvenimas gali būti kam nors įdomus. Dabar tikiu, kad visi gyvenimai yra įdomūs ir prasmingi. Atrodė, kad manasis - nenusisekęs, nelaimingas, bet jis - poezijoje. - Natalija
Knygą turėjau išleisti dar pavasarį, tačiau niekaip nepasirašė eilėraštis apie girtą Saulę.
Rudenį, prieš pat atiduodama knygą į spaustuvę, sutikau ją Laisvės alėjoje - vos bepaeinančią, ryškiai oranžiniu veidu. Buvo aišku, kad knygos ji jau nepamatys.
Tiesą sakant, ji nė nenumanė, kad man yra labai svarbi ir - mano knygoje. Kaip ir daugelis kitų. - Enrika
- GenresPoetry
80 pages, Paperback
First published January 1, 2019
1 person is currently reading
34 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
February 28, 2020
Striogaitės "Žmonės" man kažkaip priminė Morkūną - gal kad po 12-uko vėl daug jį prisimenu? Bet ir dėl to, kad eilėraščiai, kaip ir Morkūno tekstai, - mikroistorijos, kiekviena skirta vis kitam žmogui (o gal kai kurios - tiems patiems) ir, atrodo, apie tikrus, autorės sutiktus žmones. Jų "medžiaga" - irgi išorėje, ne rašančiosios galvoje, ir tai jaučiasi. Prie istorijų / gyvenimo fiksuotojų reikia priprasti, ir verta pratintis - verta pamatyti, kaip tikrovės "medžiaga" tampa ne vien juokingais dalykais, tokiais kaip nugirsti pokalbiai ar komentarų poezija. Pas Morkūną tai - juodasis gyvenimas, o pas Striogaitę - toks gal labiau paprastasis.
Iš "Žmonių" tikėjausi labai daug, juoba kad visur feisbkuose buvo išliaupsinti, įtraukti į LLTI 12-uką. Bet pradžia skaitėsi sunkokai ir ne iš pirmo karto pavyko pabaigti, su užmetimais. Atrodo, kad iš pradžių gana daug pozos, to nusiteikimo "aš rašau apie random žmones, va", - ir KAD tai, o ne kažko konkretaus, kas tave pagavo tuose žmonėse, tampa eilėraščio uždaviniu. Ir tik paskutinėje, trečioje, knygos dalyje ("Petras") vienas po kito pradėjo piltis grožiai, užsilenkinėjau vieną kampuką po kito.
Va pavyzdžiui du eilėraščiai paeiliui: ir keistas vaizdinys, ir pamąstymas, bet ir, šalia visko, - poezija:
O šitas iš tų juokingesnių, bet vis tiek labai gražus, ne pažvengimo tikslais:
Šitas man pats gražiausias iš visos knygos:
Toks kasdienybė + martinaitiškas - gražu.
Nu ir apie meeeeeeeeeeeeilę:
Labai gražu ir matosi, kad Striogaitei gražu tie sutikti žmonės, kad jų gyvenimas būtent jos viduje tampa eilėraščiais (nors poetė čia atseit tik fiksuoja). Tai kitkas negu paskutiniu metu paplitusi išpažintinė poezija - čia gal kažkokia metraštinė, dokumentinė kūryba, net nežinau, kaip pavadinti. Su nedaug poetinių priemonių, bet - su kompozicija, išdėliojimu tos kasdienybės tau prieš akis, kad įžvelgtum jos poetiškumą. Gražu ir kažkaip sąžininga, tikra.
(Žvaigždutės: trečia dalis buvo grynas, tikras 5*, bet pirmų niekaip nepavyko atrakinti, tad gal dėl savo negrabumo numažinu.)
Iš "Žmonių" tikėjausi labai daug, juoba kad visur feisbkuose buvo išliaupsinti, įtraukti į LLTI 12-uką. Bet pradžia skaitėsi sunkokai ir ne iš pirmo karto pavyko pabaigti, su užmetimais. Atrodo, kad iš pradžių gana daug pozos, to nusiteikimo "aš rašau apie random žmones, va", - ir KAD tai, o ne kažko konkretaus, kas tave pagavo tuose žmonėse, tampa eilėraščio uždaviniu. Ir tik paskutinėje, trečioje, knygos dalyje ("Petras") vienas po kito pradėjo piltis grožiai, užsilenkinėjau vieną kampuką po kito.
Va pavyzdžiui du eilėraščiai paeiliui: ir keistas vaizdinys, ir pamąstymas, bet ir, šalia visko, - poezija:
PAULIUS
[filmo pradžia: mizanscena rudenėjančiame kaime]
kai stipriai ėmė skaudėti akiduobes
ir niekaip negalėjau atsimerkti
supratau - jos jau užpiltos žemėm
kai vis dėlto atsimerkiau
pamačiau vos judantį beveik kiaurą traktorių:
tai Saulius girtuoklis vežė karstą
pilną bulvių -
šviežią šiųmetį derlių
viskas kaip ir gerai
bet iš kur jis ištraukė tą karstą
ir kas jam davė tiek bulvių? (p. 67)
POST SCRIPTUM
sudarinėjant knygą
dingo vienas eilėraštis
Karstas su bulvėm
ačiū Dievui paskui atsirado
ir karstas
ir svarbiausia - bulvės (p. 68)
O šitas iš tų juokingesnių, bet vis tiek labai gražus, ne pažvengimo tikslais:
XXX
Ar dar noriu ką pasakyti?
Tai kad - - - - - -
- - - - - - - - - -
Kaip ir ne
Tai gerai
- Girdėjai?
- Dievas kalėjime
(nu bet tu duok man tokį vardą žmogui)
- Eik eik. Aš ir galvoju
Kur jis dingo?
Maniau - numirė (p. 75)
Šitas man pats gražiausias iš visos knygos:
AŠTUONIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ
- Vaikeli, ar gali duoti dar kelis sparnelius?
klausdama garbi senolė
kruopščiai dėlioja iki baltumo nučiulptus kaulelius
į pilką languotą nosinę
(man pasirodė, kad į rankovę)
- Gal pasakytumėt, kokia šiandien diena?
beveik uždainuoja maximos kasininkei
ir visi laukiantys eilėje sustingsta
ieškodami atsakymo
- Pilka - tokia pati, kaip vakar.
- Liūdna, šiandien mirė mano draugas. Vėžys.
(Man taip pat labai baisu, niekaip nepasveikstu po gripo ar ko ten,
kosėju gal trečią mėnesį, vis maudžia po šonkauliais)
- Laiminga! Nėštumo testas teigiamas! Laukėmės dvylika metų
- Antradienis, - arogantiškai atsako
už savo prekes mokantis vyras
- Tai kad trečiadienis, - neiškenčiu nepataisius.
- Ot, velnias, tikrai.
Šiandien jaučiuosi labai vienišas
- Vaikeli, ačiū tau, oi tai ačiū,
kad tik nepamirščiau,
kol grįšiu namo
- Nieko tokio, jei ir pamiršit.
Vadinasi, prasidės kita diena
- Vaikeli, taip, taip.
Va, savo gyvenimo niekaip nepamirštu
ir neprasideda kitas (p. 64-65)
Toks kasdienybė + martinaitiškas - gražu.
Nu ir apie meeeeeeeeeeeeilę:
GIEDRA
žiogų įaistrintoje žydinčių jazminų alėjoje
pati mačiau kaip mano tėvas
švelniai ir stipriai apkabino
mano motiną
tada rimtai suabejojau
ar aš esu
ar dar tik būsiu (p. 61)
Labai gražu ir matosi, kad Striogaitei gražu tie sutikti žmonės, kad jų gyvenimas būtent jos viduje tampa eilėraščiais (nors poetė čia atseit tik fiksuoja). Tai kitkas negu paskutiniu metu paplitusi išpažintinė poezija - čia gal kažkokia metraštinė, dokumentinė kūryba, net nežinau, kaip pavadinti. Su nedaug poetinių priemonių, bet - su kompozicija, išdėliojimu tos kasdienybės tau prieš akis, kad įžvelgtum jos poetiškumą. Gražu ir kažkaip sąžininga, tikra.
(Žvaigždutės: trečia dalis buvo grynas, tikras 5*, bet pirmų niekaip nepavyko atrakinti, tad gal dėl savo negrabumo numažinu.)
January 25, 2020
Žmonės, nuo kurių gatvėje nusisukame. Žmonės, kurių nenorime turėti savo kaimynystėje. Žmonės, kuriuos gėda laikyti giminaičiais. Žmonės, kurie nepatenka į žurnalų sėkmės istorijų puslapus, bet Enrikos dėka - palieka pėdsakus eilėraščiuose.
Barbora R.
nuo ko čia pradėti?
na, dirbu, ačiū Dievui, dar dirbu,
šiais laikais, žinot,
ne, darbas neypatingas,
pinigai irgi, bet gyvent galima –
ne minimumas
taip, su vyru išsiskyriau
senokai,
kelintas dabartinis?
nežinau, neskaičiuoju gi,
bet, jei atvirai, laimės nelabai patyriau,
ar myliu?
keistas klausimas, kai šitiek metų,
labai keistas,
neerzina, padeda finansiškai
ir mano vaikams geras.
ooo! jo vaikai jau seniai suaugę,
jis – gerokai vyresnis
jaučiuosi saugesnė nei anksčiau
bet kodėl apie mane rašote?
nesu niekuo ypatinga,
nieko, ničnieko nenuveikiau,
net ne visi laiptinės kaimynai pažįsta,
ką? aš – jau eilėraštyje?
tikrai? negali būti
ak taip, jaunystėje ir aš rašiau,
lankiau dailės mokyklą, baletą,
grojau pianinu.
labai seniai, labai –
imsiu dabar ir apsiverksiu.
jūsų eilėraščiui reikia mano ašarų?
tada neverksiu – ištylėsiu
kaip visada
mat kaip – to ir reikėjo? nieko sau,
na gerai, bet dabar atsakykite man atvirai:
tame eilėraštyje
ar aš graži?
Barbora R.
nuo ko čia pradėti?
na, dirbu, ačiū Dievui, dar dirbu,
šiais laikais, žinot,
ne, darbas neypatingas,
pinigai irgi, bet gyvent galima –
ne minimumas
taip, su vyru išsiskyriau
senokai,
kelintas dabartinis?
nežinau, neskaičiuoju gi,
bet, jei atvirai, laimės nelabai patyriau,
ar myliu?
keistas klausimas, kai šitiek metų,
labai keistas,
neerzina, padeda finansiškai
ir mano vaikams geras.
ooo! jo vaikai jau seniai suaugę,
jis – gerokai vyresnis
jaučiuosi saugesnė nei anksčiau
bet kodėl apie mane rašote?
nesu niekuo ypatinga,
nieko, ničnieko nenuveikiau,
net ne visi laiptinės kaimynai pažįsta,
ką? aš – jau eilėraštyje?
tikrai? negali būti
ak taip, jaunystėje ir aš rašiau,
lankiau dailės mokyklą, baletą,
grojau pianinu.
labai seniai, labai –
imsiu dabar ir apsiverksiu.
jūsų eilėraščiui reikia mano ašarų?
tada neverksiu – ištylėsiu
kaip visada
mat kaip – to ir reikėjo? nieko sau,
na gerai, bet dabar atsakykite man atvirai:
tame eilėraštyje
ar aš graži?
March 7, 2020
Su atsarga ir nepasitikėjimu ėmiau Striogaitės knygą. Nuo paauglystės nesuprantu, kodėl Kaune daugeliui gerai žinoma labai nemaloni „girtos Saulės“ prototipė kažką turėtų kilniai reikšti, kai kokiose grupinėse užduotyse reikėdavo apibrėžti „kaunietį“, „lietuvį“. Mano santykis ir su socialinėmis realijomis, pažeidžiamųjų poetizavimu, jautrumo korta yra labai panašus.
„Žmonės“ man pasirodė vykę, tik dėl visai kitų priežasčių:
Striogaitė rado būdą suteikti balsą viešoje erdvėje retai dėmesio nusipelnantiems viduriniosios kartos atstovams (autorės bendraamžiams) ir vyresniesiems, jų laikysenoms ir mąstymui. Jei apie „savo pasaulį“ šis pažeidžiamas segmentas nerašo pats, dažnai liekam nuo jo izuoliuoti ir nesudominti, gal net linkę stereotipizuoti.
Man patiko, kad Striogaitės poezijoje senatvės apmąstymas nerodo pretenzijų į „filosofinį“, alegorinį turinį, kažkokį savaiminį autoritetingumą. Daugelis dalykų ištariami lyg po atodūsio, su nuolatinio nuovargio žyme. Lietuvių poezijoje tai reta emocija.
Kadangi autorė yra dokumentikos kūrėja, žurnalistė, išmano, kaip portreto žanrą patraukliai panaudoti, kad analizuotų gyvenimą, visuomenę ir save. Pažeidžiamuosius ji normalizuoja, todėl skaitant šią knygą dažnai aplankė įspūdis lyg svečiuočiausi mieste ant išsėdėtos senjoro, nusigyvenusio dieduko ar išsiskyrusios motinos sofos, panirčiau į jų sulėtėjusį pasaulį, netikėtai pilną švelnių nuoskaudų, apgailėjimų, neišsipildžiusios meilės ir rūpesčio. Taip, būtent jų, o ne veikėjus marginalizuojančių ydų, apkalbų ar priklausomybių.
Komizmas ir lyrizmas vis dar veikia, kai juos sulieji su dokumentiškumu ir nesistengi dramatizuoti.
Nustebino, kad Striogaitė kiekvienam portrete stengiasi perteikti autentišką mąstymą, vengia stereotipizuoti veikėjus ir išties individualias jų situacijas ir t. t. Čia daug vienatvės ir susvetimėjimo, kuris kyla iš apleistumo ir apskritai meilės poreikio. Pastarasis Striogaitės knygoje tarytum veikėjus apibrėžiantis optimistinis statusas, kuris atskleidžia, kad socialinė padėtis nelemia moralinio nuosmukio.
Toks stiprus pasitikėjimas žmonėmis man pasirodė vertingesnis už numanomą atjautos stoką.
„Žmonės“ man pasirodė vykę, tik dėl visai kitų priežasčių:
Striogaitė rado būdą suteikti balsą viešoje erdvėje retai dėmesio nusipelnantiems viduriniosios kartos atstovams (autorės bendraamžiams) ir vyresniesiems, jų laikysenoms ir mąstymui. Jei apie „savo pasaulį“ šis pažeidžiamas segmentas nerašo pats, dažnai liekam nuo jo izuoliuoti ir nesudominti, gal net linkę stereotipizuoti.
Man patiko, kad Striogaitės poezijoje senatvės apmąstymas nerodo pretenzijų į „filosofinį“, alegorinį turinį, kažkokį savaiminį autoritetingumą. Daugelis dalykų ištariami lyg po atodūsio, su nuolatinio nuovargio žyme. Lietuvių poezijoje tai reta emocija.
Kadangi autorė yra dokumentikos kūrėja, žurnalistė, išmano, kaip portreto žanrą patraukliai panaudoti, kad analizuotų gyvenimą, visuomenę ir save. Pažeidžiamuosius ji normalizuoja, todėl skaitant šią knygą dažnai aplankė įspūdis lyg svečiuočiausi mieste ant išsėdėtos senjoro, nusigyvenusio dieduko ar išsiskyrusios motinos sofos, panirčiau į jų sulėtėjusį pasaulį, netikėtai pilną švelnių nuoskaudų, apgailėjimų, neišsipildžiusios meilės ir rūpesčio. Taip, būtent jų, o ne veikėjus marginalizuojančių ydų, apkalbų ar priklausomybių.
Komizmas ir lyrizmas vis dar veikia, kai juos sulieji su dokumentiškumu ir nesistengi dramatizuoti.
Nustebino, kad Striogaitė kiekvienam portrete stengiasi perteikti autentišką mąstymą, vengia stereotipizuoti veikėjus ir išties individualias jų situacijas ir t. t. Čia daug vienatvės ir susvetimėjimo, kuris kyla iš apleistumo ir apskritai meilės poreikio. Pastarasis Striogaitės knygoje tarytum veikėjus apibrėžiantis optimistinis statusas, kuris atskleidžia, kad socialinė padėtis nelemia moralinio nuosmukio.
Toks stiprus pasitikėjimas žmonėmis man pasirodė vertingesnis už numanomą atjautos stoką.
November 7, 2020
nu geras!
August 10, 2022
Gražu... malonu buvo knygos gale rasti autorės įrašą ranka - knygą pirkau tiesiai iš jos.
November 1, 2025
Vycka (naujasis Rožės draugas)
kartais taip jau išeina
gyveni vieną gyvenimą
o nusigyvena kitas
(p. 73)
kartais taip jau išeina
gyveni vieną gyvenimą
o nusigyvena kitas
(p. 73)
Displaying 1 - 7 of 7 reviews