What do you think?
Rate this book
Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų
Elena Gasiulytė – atsitiktinai gide tapusi filologė, su kolege įkūrusi interaktyvias ekskursijas po Vilnių organizuojančią „Idėjų karalystę“. Turi katę, kolekcionuoja vinilines plokšteles, laisvalaikiu labai neprofesionaliai šoka ir miega bent keturiolika valandų per parą.
Miglė Anušauskaitė dirba Judaikos tyrimų centre, yra nupiešusi daugybę komiksų ir kelias apdovanojimus pelniusias grafines noveles („Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, „10 litų“). Turi šunį, mėgsta vabzdžius, ežius ir nesąmones.
Įspūdžio atpasakojimas – tai ne biografija, o „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – ne enciklopedinių faktų rinkinys. Tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros. Drauge tai – savotiškas vakarėlis, kuriame turėsite progą susipažinti ir su valdovėmis, ir su rašytojomis, ir su muzikante, virėja bei anarchiste. Kai kurios šio margo vakarėlio dalyvės – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą, tačiau neabejotinai džiaugsitės naujomis pažintimis. Visų dešimties asmenybių gyvenimas vienaip ar kitaip siejasi su Lietuva, ir tai leidžia mums pagrįstai jomis didžiuotis.
Įspūdžio rašymas man regisi giminingas šviesos rašymui – fotografijoms. Darant nuotrauką šviesa išdegina akimirkos įspaudą juostoje arba metalo plokštelėje, jei kalbėtume apie senesnius laikus. Įspūdžiografija yra tekstas, smegenyse paliekantis įspaudą tos sunkiai apčiuopiamos nuojautos, kad aprašytą žmogų bent truputį pažįsti, – sako Elena Gasiulytė.
Ši knyga – bandymas pasišnekėti su dešimčia Lietuvos kultūrai svarbių asmenybių. O drauge ir dviejų autorių pokalbis: netikėti, asmeniški Gasiulytės tekstai ieško bendros kalbos su ironiškais ir drąsiais Anušauskaitės komiksais.
Biografija paraidžiui reiškia gyvenimo rašymą. Iš pirmo žvilgsnio viskas teisingai: gyvenimą, kurio negyvenai, įmanoma užrašyti tik chronologiškai registruojant faktus. Tačiau pradėjo kankinti dvejonė – ar vieni faktai tikrai nusako gyvenimą? Gal greičiau jie nubrėžia tik punktyrą, tam tikrą gyvenimo trajektoriją, beviltiškai ir neatleistinai suvienodinančią žmones, panaikinančią visą jų individualybę? Nusprendžiau patyrinėti, kaip pažįstame žmones realiame pasaulyje. Tikrai ne iš tikslios jų gimimo datos ar universiteto baigimo metų. Žmones vienas nuo kito atskiriame pagal jų manieras, dažniausiai kartojamus posakius, rengimosi stilių, politines pažiūras, išsišovusius iltinius dantis, duobutes skruostuose ir išėjus iš kambario paliekamą mėgstamų kvepalų aromatą. Pasitaiko, kad nežinai net naujai sutikto pažįstamo pavardės, ypač jei ji apdairiai nuslėpta socialiniuose tinkluose, tačiau gali bent jau abstrakčiai nupasakoti įspūdį apie jo ar jos asmenybės esmę. Štai apie ką iš tikrųjų norėjau kalbėti – apie įspūdžius. Rašyti ne biografijas, o įspūdžiografijas.
Manųjų herojų atranką ribojo erdvė – visos moterys, apie kurias rašiau, gimė ir / ar veikė Lietuvoje. Visos savo sąskaitose turi bent po vieną pirmąjį kartą – yra nuveikusios ką nors pirmą kartą Lietuvoje, Europoje ar pasaulyje. Sąmoningai stengiausi rašyti ne vien apie lietuves ar greičiau ne vien apie tas, kurias šiandien laikome „grynomis“ lietuvėmis, kas jau savaime yra slidi ir ginčytina kategorija. Pernelyg nesiveldama į diskusijas pasakysiu, kad manęs niekaip neįtikina bandymai kalbėti apie Lietuvos istoriją neminint žydžių, o prancūzė ir italė atsirado iš grynai asmeninių paskatų. Asmeniškas yra ir pats svarbiausias kriterijus – žinojau, kad deramai galėsiu aprašyti tik tas moteris, kurias jaučiu ir jaučiuosi pažįstanti. Visas jas pažįstu skirtingai, todėl nereikalaukite iš manųjų įspūdžiografijų stilistinio nuoseklumo. Norėjosi, kad pasakojimo tonas ir forma kuo labiau atitiktų kiekvieną moterį ir taip dar labiau išryškintų kiekvienos jų savitumą.
Miglė Anušauskaitė dirba Judaikos tyrimų centre, yra nupiešusi daugybę komiksų ir kelias apdovanojimus pelniusias grafines noveles („Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, „10 litų“). Turi šunį, mėgsta vabzdžius, ežius ir nesąmones.
Įspūdžio atpasakojimas – tai ne biografija, o „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – ne enciklopedinių faktų rinkinys. Tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros. Drauge tai – savotiškas vakarėlis, kuriame turėsite progą susipažinti ir su valdovėmis, ir su rašytojomis, ir su muzikante, virėja bei anarchiste. Kai kurios šio margo vakarėlio dalyvės – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą, tačiau neabejotinai džiaugsitės naujomis pažintimis. Visų dešimties asmenybių gyvenimas vienaip ar kitaip siejasi su Lietuva, ir tai leidžia mums pagrįstai jomis didžiuotis.
Įspūdžio rašymas man regisi giminingas šviesos rašymui – fotografijoms. Darant nuotrauką šviesa išdegina akimirkos įspaudą juostoje arba metalo plokštelėje, jei kalbėtume apie senesnius laikus. Įspūdžiografija yra tekstas, smegenyse paliekantis įspaudą tos sunkiai apčiuopiamos nuojautos, kad aprašytą žmogų bent truputį pažįsti, – sako Elena Gasiulytė.
Ši knyga – bandymas pasišnekėti su dešimčia Lietuvos kultūrai svarbių asmenybių. O drauge ir dviejų autorių pokalbis: netikėti, asmeniški Gasiulytės tekstai ieško bendros kalbos su ironiškais ir drąsiais Anušauskaitės komiksais.
Biografija paraidžiui reiškia gyvenimo rašymą. Iš pirmo žvilgsnio viskas teisingai: gyvenimą, kurio negyvenai, įmanoma užrašyti tik chronologiškai registruojant faktus. Tačiau pradėjo kankinti dvejonė – ar vieni faktai tikrai nusako gyvenimą? Gal greičiau jie nubrėžia tik punktyrą, tam tikrą gyvenimo trajektoriją, beviltiškai ir neatleistinai suvienodinančią žmones, panaikinančią visą jų individualybę? Nusprendžiau patyrinėti, kaip pažįstame žmones realiame pasaulyje. Tikrai ne iš tikslios jų gimimo datos ar universiteto baigimo metų. Žmones vienas nuo kito atskiriame pagal jų manieras, dažniausiai kartojamus posakius, rengimosi stilių, politines pažiūras, išsišovusius iltinius dantis, duobutes skruostuose ir išėjus iš kambario paliekamą mėgstamų kvepalų aromatą. Pasitaiko, kad nežinai net naujai sutikto pažįstamo pavardės, ypač jei ji apdairiai nuslėpta socialiniuose tinkluose, tačiau gali bent jau abstrakčiai nupasakoti įspūdį apie jo ar jos asmenybės esmę. Štai apie ką iš tikrųjų norėjau kalbėti – apie įspūdžius. Rašyti ne biografijas, o įspūdžiografijas.
Manųjų herojų atranką ribojo erdvė – visos moterys, apie kurias rašiau, gimė ir / ar veikė Lietuvoje. Visos savo sąskaitose turi bent po vieną pirmąjį kartą – yra nuveikusios ką nors pirmą kartą Lietuvoje, Europoje ar pasaulyje. Sąmoningai stengiausi rašyti ne vien apie lietuves ar greičiau ne vien apie tas, kurias šiandien laikome „grynomis“ lietuvėmis, kas jau savaime yra slidi ir ginčytina kategorija. Pernelyg nesiveldama į diskusijas pasakysiu, kad manęs niekaip neįtikina bandymai kalbėti apie Lietuvos istoriją neminint žydžių, o prancūzė ir italė atsirado iš grynai asmeninių paskatų. Asmeniškas yra ir pats svarbiausias kriterijus – žinojau, kad deramai galėsiu aprašyti tik tas moteris, kurias jaučiu ir jaučiuosi pažįstanti. Visas jas pažįstu skirtingai, todėl nereikalaukite iš manųjų įspūdžiografijų stilistinio nuoseklumo. Norėjosi, kad pasakojimo tonas ir forma kuo labiau atitiktų kiekvieną moterį ir taip dar labiau išryškintų kiekvienos jų savitumą.
- GenresNonfictionHistory
198 pages, Paperback
First published January 1, 2019
10 people are currently reading
313 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 63 reviews
May 5, 2021
4/5
Knyga, kurią skaitydamas jautiesi taip, lyg prie vyno taurės (ok, butelio) pliurptum su drauge. O ta draugė dar netikėtai visą chebrą moteriškių atsiveda. Ne visos vienodai fainos, ne su visom vienodai gerai pajauti bendrystę, kai kurios praslysta nepastebėtos, nes tik daugiau gurkšnoja, nei kad su tavimi kalbasi, bet kai vakaro šeimininkė Elena visas pristatinėja, bent jau pabandai visų vardus įsiminti ir be apsimetinėjimo nustembi, išgirdus profesijas "Kas kas? ELEKTRONINĖS MUZIKOS PRADININKĖ???". Ir tada yra Miglė. Ta faina, labai faina draugė, kuri didžiąją laiko dalį tyli ir klausosi, bet jau kai meta bajerį, tai griūk negyvas.
Knygoje labiausiai man pritrūko balanso: jeigu vienos įspūdžiografijos (Clara, Bona, Žemaitė, Birutė Pūkelevičiūtė) buvo ne tik nepaprastai įdomios, bet ir pristatančios istorijas, kurių nebuvau girdėjusi ar girdėjusi gėdingai mažai, tai kitos nepadarė tokio įspūdžio. Pati nustebau – Jurgos Ivanauskaitės įspūdžiografijos laukiau labiausiai, o su ja visai ryšio nepajaučiau. Ir nors ploju Elenai už norą prieiti prie kiekvienos moters vis skirtingu būdu, tikrai ne visi būdai mane vienodai įtraukė. Visgi, Miglės piešinukai džiugino visi iki vieno, tik pasirodė, kad jų tiesiog bedieviškai, nepakeliamai, aš-kreipiuosi-į-aukščiausią-ministeriją MAŽAI. Jei galėčiau, priprašyčiau Miglę kiekvieną puslapį iliustruoti. Vietomis mane visiškai priblokšdavo autorės nuoširdumas ir atvirumas (pavyzdžiui, tekste apie Čiurlionienę, su kuria santykį turiu labai panašų tam, kurį pristatė Elena), tačiau retkarčiais atrodė, jog per daug klystama į lankas ir linkstama į savęs menkinimą – na, kaip tam pačiam baliuje, kur draugė padaugina ir paaiškėja, kad išgėrusi yra linkusi verkti, ne juoktis ir dainuoti – ir visi nemyli, ir kojos storos, ir nosis kreiva, ir darbe nevertina.
Bet kokiu atveju, knyga vis tiek ne tik šauni, bet ir mano akyse verta privalomosios programos mokykloje – apimtis maža, o įkvėpimas ir džiaugsmas gali būti didelis. O dar geriau, tai jei apie visas šias moteris apskritai mokykloje mokytų. Ir mokytų su tokia pat meile, džiaugsmu ir užsidegimu, su kuriuo įspūdžiais dalinasi Elena Gasiulytė.
Knyga, kurią skaitydamas jautiesi taip, lyg prie vyno taurės (ok, butelio) pliurptum su drauge. O ta draugė dar netikėtai visą chebrą moteriškių atsiveda. Ne visos vienodai fainos, ne su visom vienodai gerai pajauti bendrystę, kai kurios praslysta nepastebėtos, nes tik daugiau gurkšnoja, nei kad su tavimi kalbasi, bet kai vakaro šeimininkė Elena visas pristatinėja, bent jau pabandai visų vardus įsiminti ir be apsimetinėjimo nustembi, išgirdus profesijas "Kas kas? ELEKTRONINĖS MUZIKOS PRADININKĖ???". Ir tada yra Miglė. Ta faina, labai faina draugė, kuri didžiąją laiko dalį tyli ir klausosi, bet jau kai meta bajerį, tai griūk negyvas.
Knygoje labiausiai man pritrūko balanso: jeigu vienos įspūdžiografijos (Clara, Bona, Žemaitė, Birutė Pūkelevičiūtė) buvo ne tik nepaprastai įdomios, bet ir pristatančios istorijas, kurių nebuvau girdėjusi ar girdėjusi gėdingai mažai, tai kitos nepadarė tokio įspūdžio. Pati nustebau – Jurgos Ivanauskaitės įspūdžiografijos laukiau labiausiai, o su ja visai ryšio nepajaučiau. Ir nors ploju Elenai už norą prieiti prie kiekvienos moters vis skirtingu būdu, tikrai ne visi būdai mane vienodai įtraukė. Visgi, Miglės piešinukai džiugino visi iki vieno, tik pasirodė, kad jų tiesiog bedieviškai, nepakeliamai, aš-kreipiuosi-į-aukščiausią-ministeriją MAŽAI. Jei galėčiau, priprašyčiau Miglę kiekvieną puslapį iliustruoti. Vietomis mane visiškai priblokšdavo autorės nuoširdumas ir atvirumas (pavyzdžiui, tekste apie Čiurlionienę, su kuria santykį turiu labai panašų tam, kurį pristatė Elena), tačiau retkarčiais atrodė, jog per daug klystama į lankas ir linkstama į savęs menkinimą – na, kaip tam pačiam baliuje, kur draugė padaugina ir paaiškėja, kad išgėrusi yra linkusi verkti, ne juoktis ir dainuoti – ir visi nemyli, ir kojos storos, ir nosis kreiva, ir darbe nevertina.
Bet kokiu atveju, knyga vis tiek ne tik šauni, bet ir mano akyse verta privalomosios programos mokykloje – apimtis maža, o įkvėpimas ir džiaugsmas gali būti didelis. O dar geriau, tai jei apie visas šias moteris apskritai mokykloje mokytų. Ir mokytų su tokia pat meile, džiaugsmu ir užsidegimu, su kuriuo įspūdžiais dalinasi Elena Gasiulytė.
January 13, 2020
Nepamenu, kada paskutinį kartą taip rijau negrožinį tekstą. Tik norėjosi, kad nesibaigtų. Dar įspūdžiografijų, dar!
February 10, 2020
Stiprių moterų biografijos, tekstai apie jas - yra tai, kas visuomet patraukia mano dėmesį. Būtent tokie tekstai yra mano didžiulis įkvėpimo šaltinis. Užmačiusi netrukus pasirodysiančią knygą apie Lietuvos vizionieres iš karto supratau - tai knyga, kurią privalau perskaityti. Perkaičiau, o toliau dalinuosi įspūdžiais.
Knyga - bendras Elenos Gasiulytės, kuri dar vadinama filologe atsitiktinai tapusia gide, ir Miglės Anušauskaitės, kuri paišo nuostabius komiksus, bendras darbo vaisius. Gero teksto, istorijos ir piešinių čia netrūksta. Tekstas tikrai maloniai skaitosi, o ir energijos jame įkrauta su kaupu. Knyga išdykėliška, chuliganiška, gal net šiek tiek maištinga. Jai nėra būdingas literatūrinis patosas. Miglės neslepia nei savo liberalių pažiūrų, nei meilės feminizmui, nei šališkumo. Tai jos knyga, jos žaidimo taisyklės ir jos saviraiška. Snobizmui - ne. Visai smagu kartais pažaisti. Humoro jausmas toks persmelktas ironija, sarkazmu, o istorija pagardinta savomis interpretacijomis. Vienareikšmiškai, įspūdžiografija yra naujas dalykas, kurį, manau, autorė puikiai išpildė. Jokio verksmingumo ir lietuviško niūrumo knygoje nė su žiburiu nerasite. Viskas lengva, išdykėliška, grakštu, ironiška. Mmm kaip skanu.
Tikrai ne visos moterys man buvo žinomos. Buvo tokiu, kurių vieta knygoje suabejočiau, bet vardan to, kad vyrai nuolat užima visas istorijos pirmąsias eiles, tai galima ir užsimerkti. Pasidžiaukim, o ne bambėkim.
Kam skaityti? Jei ir jus įkvepia stiprios, ambicingos ir novatoriškos moterys - ši knyga kaip tik jums. Na o forma, kuria autorė visa tai sudėliojo, verta atskiro pagyrimo ir jūsų dėmesio. Skaitykit, sužinokit, mėgaukitės ir žaiskit. Gero skaitymo.
Video apžvalga: https://bit.ly/2H7uhZK
Facebook: https://bit.ly/2UESwGP
Instagram: https://bit.ly/37fzn0K
Knyga - bendras Elenos Gasiulytės, kuri dar vadinama filologe atsitiktinai tapusia gide, ir Miglės Anušauskaitės, kuri paišo nuostabius komiksus, bendras darbo vaisius. Gero teksto, istorijos ir piešinių čia netrūksta. Tekstas tikrai maloniai skaitosi, o ir energijos jame įkrauta su kaupu. Knyga išdykėliška, chuliganiška, gal net šiek tiek maištinga. Jai nėra būdingas literatūrinis patosas. Miglės neslepia nei savo liberalių pažiūrų, nei meilės feminizmui, nei šališkumo. Tai jos knyga, jos žaidimo taisyklės ir jos saviraiška. Snobizmui - ne. Visai smagu kartais pažaisti. Humoro jausmas toks persmelktas ironija, sarkazmu, o istorija pagardinta savomis interpretacijomis. Vienareikšmiškai, įspūdžiografija yra naujas dalykas, kurį, manau, autorė puikiai išpildė. Jokio verksmingumo ir lietuviško niūrumo knygoje nė su žiburiu nerasite. Viskas lengva, išdykėliška, grakštu, ironiška. Mmm kaip skanu.
Tikrai ne visos moterys man buvo žinomos. Buvo tokiu, kurių vieta knygoje suabejočiau, bet vardan to, kad vyrai nuolat užima visas istorijos pirmąsias eiles, tai galima ir užsimerkti. Pasidžiaukim, o ne bambėkim.
Kam skaityti? Jei ir jus įkvepia stiprios, ambicingos ir novatoriškos moterys - ši knyga kaip tik jums. Na o forma, kuria autorė visa tai sudėliojo, verta atskiro pagyrimo ir jūsų dėmesio. Skaitykit, sužinokit, mėgaukitės ir žaiskit. Gero skaitymo.
Video apžvalga: https://bit.ly/2H7uhZK
Facebook: https://bit.ly/2UESwGP
Instagram: https://bit.ly/37fzn0K
February 16, 2020
Užkeikta knyga (4,5⭐️). Įrodyta praktiškai.
Apie knygos skaitymą.
Užverčiu paskutinius puslapius, pabaigusi rašytojos J. Ivanauskaitės fantasmagorišku įsikūnijimu, ir šiek tiek pykstu, nes galvoju apie kurią čia iš aprašytų damų dabar reikia kur nors normaliai pasiskaityt, nes Elena labai limituotai pažėrė sukrečiančios-pikantiškos informacijos (čia, susiprask, kilstelk sėdynę nuo sofos, mielas skaitytojau), Miglė nusuko piešinukų (trūko, trūko), o dar iš galvos neišeina tas džemperiukas (tiesa, imčiau su Basanavičium 😀).
Bendrą susierzinimą maitina ir kofeino trūkumas - kadangi norėjau užbaigt įspūdžiografijas, taip ir neišgėriau kavos, - tai spūdinu į virtuvę, o kol arbatinis kaista, įlendu į pasaulinį tinklą ieškot žinių įrašo, - šitam gyvenime reikia multitask’int, nieko nepadarysi, tai kol tepsiu sumuštinį, galėsiu tuo pačiu...
Pasileidžia TV gyvai, nespėjus pereit į mediateką, kalbanti galva taria:
“O dabar jūsų dėmesiui “Daiktų istorijos”. (What??) Šiandien kalbėsim apie anarchijos ragana tituluojamą Kaune gimusią Emmą Goldman... “ Toliau nebegirdžiu, bet atsisukus į pc ekraną iš jo žvelgia kaip iš akies traukta moteriškė-vizionierė iš knygos 102 puslapio, tik be "ieškoma". Nemeluoju, galit patikrint. Nu ką aš žinau...
Po to paskutiniojo knygos skyriaus apie Jurgą man neramu, bet pasitikrinus ant nosies apvaliais rėmeliais akinių neužčiuopiu. Žinių nebepažiūrėjau.
Apie pačią knygą.
Džiaugiuosi, kad ji atsirado. Nors rašoma apie jau mirusias Lietuvoje gyvenusias/kūrusias asmenybes, tikrai daugiausia skirta “toms, kurios dar ateis”.
“Moterimi ne gimstama, o tampama” (S.B.) – su tokia mintim skaičiau šmaikščiu stiliumi perteiktas labai trumpas istorijas prieš akis mirguliuojant Rosie the Riveter WWII poster’iui. You can do it! pulsavo iš visų kūrinio puslapių.
Apie knygos skaitymą.
Užverčiu paskutinius puslapius, pabaigusi rašytojos J. Ivanauskaitės fantasmagorišku įsikūnijimu, ir šiek tiek pykstu, nes galvoju apie kurią čia iš aprašytų damų dabar reikia kur nors normaliai pasiskaityt, nes Elena labai limituotai pažėrė sukrečiančios-pikantiškos informacijos (čia, susiprask, kilstelk sėdynę nuo sofos, mielas skaitytojau), Miglė nusuko piešinukų (trūko, trūko), o dar iš galvos neišeina tas džemperiukas (tiesa, imčiau su Basanavičium 😀).
Bendrą susierzinimą maitina ir kofeino trūkumas - kadangi norėjau užbaigt įspūdžiografijas, taip ir neišgėriau kavos, - tai spūdinu į virtuvę, o kol arbatinis kaista, įlendu į pasaulinį tinklą ieškot žinių įrašo, - šitam gyvenime reikia multitask’int, nieko nepadarysi, tai kol tepsiu sumuštinį, galėsiu tuo pačiu...
Pasileidžia TV gyvai, nespėjus pereit į mediateką, kalbanti galva taria:
“O dabar jūsų dėmesiui “Daiktų istorijos”. (What??) Šiandien kalbėsim apie anarchijos ragana tituluojamą Kaune gimusią Emmą Goldman... “ Toliau nebegirdžiu, bet atsisukus į pc ekraną iš jo žvelgia kaip iš akies traukta moteriškė-vizionierė iš knygos 102 puslapio, tik be "ieškoma". Nemeluoju, galit patikrint. Nu ką aš žinau...
Po to paskutiniojo knygos skyriaus apie Jurgą man neramu, bet pasitikrinus ant nosies apvaliais rėmeliais akinių neužčiuopiu. Žinių nebepažiūrėjau.
Apie pačią knygą.
Džiaugiuosi, kad ji atsirado. Nors rašoma apie jau mirusias Lietuvoje gyvenusias/kūrusias asmenybes, tikrai daugiausia skirta “toms, kurios dar ateis”.
“Moterimi ne gimstama, o tampama” (S.B.) – su tokia mintim skaičiau šmaikščiu stiliumi perteiktas labai trumpas istorijas prieš akis mirguliuojant Rosie the Riveter WWII poster’iui. You can do it! pulsavo iš visų kūrinio puslapių.
March 4, 2020
Nenumanau, ar įmanoma autorės versijas, variacijas ir vizijas kvalifikuotai patikrinti – tai subjektyvus jos požiūris, susidaręs, regis, ne tik išsamiai išstudijavus esamą literatūrą, bet ir išgyvenus su praeities moterimis intensyvų santykį. E. Gasiulytei rūpi tos stiprios asmenybės, kurios nepasidavė primestoms normoms ir liko ištikimos savo principams. Šitaip pati autorė tarytum tęsia ją įkvėpusių asmenybių veiklą, pasiūlydama, kaip viena knygos herojų Sofija Tyzenhauzaitė, „publikai pasimatuoti kitokį, galbūt mažai pažintą moterišką žvilgsnį“ (p. 71).
January 20, 2021
Elena Gasiulytė " Lietuvos vizionierės"
"Žmones patiriame momentais"
Mane visad žavėjo ir žavi drąsios ir neeilinės moterys. Moterys pralenkusios savo laikmetį ir sudrebinusios nusistovėjusius standartus. Jei atvirai, istorijos studijas pasirinkau būtent dėl labai drąsios ir neeilinės moters - Žanos d'Ark. Tiek domėjausi ir ieškojau visos įmanomos informacijos! Buvo peržiūrėti visi filmai ir perskaitytos visos knygos. Domėjimasis tokiomis asmenybėmis niekur nedingo, o kaip tik išaugo. Šalia Žanos d'Ark atsirado Barbora Radvilaitė, Emilija Pliaterytė, Sofija Tyzenhauzaitė ir Ana Frank. Tad susidomėjimas šia knyga tapo labai natūraliu dalyku.
Autorė E. Gasiulytė knygoje aprašo 10 įspūdžiografijų apie moteris, kurios pralenkė savo laikmetį ir žvelgė toliau, giliau ir nebijojo išsiskirti. Puikus to pavyzdys - Sofija Tyzenhauzaitė. Jauna, graži ir labai protinga asmenybė. Žinant visas aplinkybes, XIX a. protinga moteris - neįdomi ir ekscentriška. Jos visos buvo lietuvės arba kilusios iš Lietuvos ir padariusios kažką novatoriško. Autorė kiekvieną iš jų kalbina arba stengiasi prakalbinti. Su vienomis bendrauti labai lengva, o kai kurias reikia išmokti priimti, tokias, kokios jos yra. Visos labai skirtingos bei išskirtinės, ir kartu jas visas sieja tas pats - visos siekia savaip pakeisti pasaulį. Jos jaučia ir mato pasaulį kitaip: per valdžią, muziką, kulinariją, kūrybą.
Man pasirodė, kad tai labai asmeniška knyga ir ji tikrai nėra objektyvi. Juk mes kiekvienas turime nuomonė apie vieną ar kitą asmenybę :) Sužavėjo šios knygos stilius ir tai, kaip smagiai ji skaitėsi. Kiekviena įspūdžiografija unikali ir kitokia. Mane sudomino E. Gasiulytės susižavėjimas Bona Sforca. Vietomis net pykau, nes ši karalienė, nors ir novatorė ir tiek daug davusi Lietuvai, man pirmiausia yra labai šalta ir abejinga moteris. Ir perskaičiusi šią įspūdžiografiją, supratau, kad mielai pasikalbėčiau su autore apie Boną ir Barborą. Gal ateityje tai bus įmanoma :)
Dar vienas labai maloniai nustebinęs dalykas buvo tas, kad daugelis moterų man dar nebuvo žinomos :) Žemaitė iš viso "nunešė stogą". Niekad negalvojau, kad ji taip gali skirtis nuo tos Žemaitės, su kuria mes susipažinome dar mokyklos laikais. Niekad nepamiršiu jos "Marti". Kiek daug jausmų sukėlė tas kūrinys ir kiek daug apie jį galvojau.
Kiekviena iš šių moterų - nuostabi ir unikali patirtis. Tarsi eitum į aklą pasimatymą, kuris nežinia kaip pasibaigs. Skaitydama šią knygą jaučiausi taip, tarsi kalbėčiausi su itin šaunia gide. Jauna, užsidegusia pakeisti pasaulį, parodyti, jog daugeliui net nežinomos moterys, turėjo nerealias vizijas, kuriomis stengėsi pakeisti savo aplinką ir pasaulį.
Patiks visiems, kam patinka biografijos arba nori šaunios medžiagos istorijos, literatūros, muzikos pamokoms. Man tai dar viena galimybė ieškoti ir atrasti. Knygos tekstas šmaikštus ir lengvas. Knygos "cinkelis" - autorės nuoširdumas ir atvirumas. Ir žinoma, tikrai nereikia pamiršti knygos iliustratorės Miglės Anušauskaitės. Jos sukurti piešiniai labai taikliai atskleidė moterų charakterius, frazes ir gyvenimo įvykius. Kvatojau iki ašarų skaitydama ir analizuodama iliustracijas.
Tikrai labai rekomenduoju visiems, kurie ieško nenuobodžios ir nuoširdžios knygos apie neeilines moteris Lietuvos istorijoje:)
"Žmones patiriame momentais"
Mane visad žavėjo ir žavi drąsios ir neeilinės moterys. Moterys pralenkusios savo laikmetį ir sudrebinusios nusistovėjusius standartus. Jei atvirai, istorijos studijas pasirinkau būtent dėl labai drąsios ir neeilinės moters - Žanos d'Ark. Tiek domėjausi ir ieškojau visos įmanomos informacijos! Buvo peržiūrėti visi filmai ir perskaitytos visos knygos. Domėjimasis tokiomis asmenybėmis niekur nedingo, o kaip tik išaugo. Šalia Žanos d'Ark atsirado Barbora Radvilaitė, Emilija Pliaterytė, Sofija Tyzenhauzaitė ir Ana Frank. Tad susidomėjimas šia knyga tapo labai natūraliu dalyku.
Autorė E. Gasiulytė knygoje aprašo 10 įspūdžiografijų apie moteris, kurios pralenkė savo laikmetį ir žvelgė toliau, giliau ir nebijojo išsiskirti. Puikus to pavyzdys - Sofija Tyzenhauzaitė. Jauna, graži ir labai protinga asmenybė. Žinant visas aplinkybes, XIX a. protinga moteris - neįdomi ir ekscentriška. Jos visos buvo lietuvės arba kilusios iš Lietuvos ir padariusios kažką novatoriško. Autorė kiekvieną iš jų kalbina arba stengiasi prakalbinti. Su vienomis bendrauti labai lengva, o kai kurias reikia išmokti priimti, tokias, kokios jos yra. Visos labai skirtingos bei išskirtinės, ir kartu jas visas sieja tas pats - visos siekia savaip pakeisti pasaulį. Jos jaučia ir mato pasaulį kitaip: per valdžią, muziką, kulinariją, kūrybą.
Man pasirodė, kad tai labai asmeniška knyga ir ji tikrai nėra objektyvi. Juk mes kiekvienas turime nuomonė apie vieną ar kitą asmenybę :) Sužavėjo šios knygos stilius ir tai, kaip smagiai ji skaitėsi. Kiekviena įspūdžiografija unikali ir kitokia. Mane sudomino E. Gasiulytės susižavėjimas Bona Sforca. Vietomis net pykau, nes ši karalienė, nors ir novatorė ir tiek daug davusi Lietuvai, man pirmiausia yra labai šalta ir abejinga moteris. Ir perskaičiusi šią įspūdžiografiją, supratau, kad mielai pasikalbėčiau su autore apie Boną ir Barborą. Gal ateityje tai bus įmanoma :)
Dar vienas labai maloniai nustebinęs dalykas buvo tas, kad daugelis moterų man dar nebuvo žinomos :) Žemaitė iš viso "nunešė stogą". Niekad negalvojau, kad ji taip gali skirtis nuo tos Žemaitės, su kuria mes susipažinome dar mokyklos laikais. Niekad nepamiršiu jos "Marti". Kiek daug jausmų sukėlė tas kūrinys ir kiek daug apie jį galvojau.
Kiekviena iš šių moterų - nuostabi ir unikali patirtis. Tarsi eitum į aklą pasimatymą, kuris nežinia kaip pasibaigs. Skaitydama šią knygą jaučiausi taip, tarsi kalbėčiausi su itin šaunia gide. Jauna, užsidegusia pakeisti pasaulį, parodyti, jog daugeliui net nežinomos moterys, turėjo nerealias vizijas, kuriomis stengėsi pakeisti savo aplinką ir pasaulį.
Patiks visiems, kam patinka biografijos arba nori šaunios medžiagos istorijos, literatūros, muzikos pamokoms. Man tai dar viena galimybė ieškoti ir atrasti. Knygos tekstas šmaikštus ir lengvas. Knygos "cinkelis" - autorės nuoširdumas ir atvirumas. Ir žinoma, tikrai nereikia pamiršti knygos iliustratorės Miglės Anušauskaitės. Jos sukurti piešiniai labai taikliai atskleidė moterų charakterius, frazes ir gyvenimo įvykius. Kvatojau iki ašarų skaitydama ir analizuodama iliustracijas.
Tikrai labai rekomenduoju visiems, kurie ieško nenuobodžios ir nuoširdžios knygos apie neeilines moteris Lietuvos istorijoje:)
February 29, 2020
Ne viename tinklaraštyje mačiau šią knygą ir kaip tik ji įšoko į mano knygų krūvą bibliotekoje. Ir kaip tik ši savaitė buvo tokia, kai reikėjo įkvėpimo iš šalies.
Pati autorė knygą vadina įspūdžiografijų rinkiniu. Pritariu, kad dešimt istorijų negalima pavadinti biografijomis. Tai kiek kitoks būdas pabendrauti su dešimt ypatingų moterų, kurios tam laikmečiui elgėsi ir mąstė keliais žingsniais į priekį.
Autorė pasirinko dešimt moterų, kurios yra daugiau ar mažiau žinomos. Tiesa, kelios iš jų man buvo visai negirdėtos ir jų istorijos susiskaitė ypatingai įdomiai. Na, o į tas jau žinomas moteris E. Gasiulytė taip pat privertė pažvelgti kitų kampu.
Kaip jau minėjau, ieškojau įkvėpimo. Taip, čia, šioje knygoje, jo su kaupu. Paprastos moterys net ir sunkiausiomis sąlygomis sugebėjo ginti savo idėjas, kovoti ir palikti įspaudus istorijoje. Taigi, kodėl šiuolaikinės moterys taip negalėtų? Tikiuosi po keliasdešimt metų apie mano aplinkos moteris taip pat kažkas rašys.
Pats tekstas parašytas paprastai ir nuoširdžiai. Kiekviena įspūdžiografija kiek ypatinga, kiek kitaip pateikta. Na, o dar Miglės Anušauskaitės piešiniai labai pagyvino tekstą. Tai buvo smagus ir naudingas skaitinys tokiai beprotiškai savaitei.
Pati autorė knygą vadina įspūdžiografijų rinkiniu. Pritariu, kad dešimt istorijų negalima pavadinti biografijomis. Tai kiek kitoks būdas pabendrauti su dešimt ypatingų moterų, kurios tam laikmečiui elgėsi ir mąstė keliais žingsniais į priekį.
Autorė pasirinko dešimt moterų, kurios yra daugiau ar mažiau žinomos. Tiesa, kelios iš jų man buvo visai negirdėtos ir jų istorijos susiskaitė ypatingai įdomiai. Na, o į tas jau žinomas moteris E. Gasiulytė taip pat privertė pažvelgti kitų kampu.
Kaip jau minėjau, ieškojau įkvėpimo. Taip, čia, šioje knygoje, jo su kaupu. Paprastos moterys net ir sunkiausiomis sąlygomis sugebėjo ginti savo idėjas, kovoti ir palikti įspaudus istorijoje. Taigi, kodėl šiuolaikinės moterys taip negalėtų? Tikiuosi po keliasdešimt metų apie mano aplinkos moteris taip pat kažkas rašys.
Pats tekstas parašytas paprastai ir nuoširdžiai. Kiekviena įspūdžiografija kiek ypatinga, kiek kitaip pateikta. Na, o dar Miglės Anušauskaitės piešiniai labai pagyvino tekstą. Tai buvo smagus ir naudingas skaitinys tokiai beprotiškai savaitei.
January 21, 2020
3+
Įspūdžiografija apie Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, kuri, pasak autorės, rašėsi sunkiausiai, man patiko labiausiai. Už ją ir tas +
Įspūdžiografija apie Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, kuri, pasak autorės, rašėsi sunkiausiai, man patiko labiausiai. Už ją ir tas +
January 1, 2020
Simboliška pradėti naujus metus vizionieriškai ir dar smagiau su įstabių, bet nepelnytai pamirštų moterų draugija. Drąsios, ambicingos, protingos, maištingos, savarankiškos ir kūrybingos valdovės ir paprastos valstietės, aktyvistės ir mūzos, rašytojos ir virėjos. Visos tos, apie kurias nežinojome, arba apie kurias žinojome, bet tik tai, ką mums leido žinoti tie, kuriems visgi nepatogu kuomet moteris peržengia virtuvės (arba bažnyčios) slenkstį. Labai norėčiau, kad šią knygą perskaitytų mergaitės ir merginos, kad ji jas paskatintų ne tik googlinti internete tų moterų portretų ar pasitikrinti faktų, bet ir įkvėptų kurti savo gyvenimą. Tokį, kokio jos pačios nori. #elenagasiulyte #Lietuvosvizionieres
January 10, 2020
Bomba, ne knyga.
Jau taip seniai neskaičiau kažko lietuvių kalba, nes vis pritrūkdavo pretenzingų užsienietiškų išraiškų ar kažko panašaus. Vos nusipirkusi, skaičiau ją autobuse, kitą rytą skaičiau oro uoste, skaičiau lėktuve, skaičiau autobuse iš oro uosto, skaičiau metro, skaičiau beveik negyva lovoje po visos dienos kelionėje, nes labai norėjosi sužinoti kaip ir ką Elena toliau aprašys. Ne kartą per visas tas 24-ias valandas negrabiai nusijuokiau viešoje vietoje, kai šalia manęs kažkas krapštėsi nosį, belaukdama(-s) kitos transporto priemonės...
Labai džiaugiuosi, kad atsirado įspūdžiografijos ir dar apie moteris, kurios susijusios su Lietuva,net ašara pratyško skaitant pabaigą ir taip tiksliai aprašant mano pačios paauglystės heroję - J.Ivanauskaitę.
Džiaugiuosi, kad autorė, ypač rašydama skyrių apie E.Goldmann, nepabijo ir nepagailėjo kairiųjų pažiūrų sklaidos ir analizės, kurios taip trūksta lietuviškoje literatūroje.
Nuostabu!
Jau taip seniai neskaičiau kažko lietuvių kalba, nes vis pritrūkdavo pretenzingų užsienietiškų išraiškų ar kažko panašaus. Vos nusipirkusi, skaičiau ją autobuse, kitą rytą skaičiau oro uoste, skaičiau lėktuve, skaičiau autobuse iš oro uosto, skaičiau metro, skaičiau beveik negyva lovoje po visos dienos kelionėje, nes labai norėjosi sužinoti kaip ir ką Elena toliau aprašys. Ne kartą per visas tas 24-ias valandas negrabiai nusijuokiau viešoje vietoje, kai šalia manęs kažkas krapštėsi nosį, belaukdama(-s) kitos transporto priemonės...
Labai džiaugiuosi, kad atsirado įspūdžiografijos ir dar apie moteris, kurios susijusios su Lietuva,net ašara pratyško skaitant pabaigą ir taip tiksliai aprašant mano pačios paauglystės heroję - J.Ivanauskaitę.
Džiaugiuosi, kad autorė, ypač rašydama skyrių apie E.Goldmann, nepabijo ir nepagailėjo kairiųjų pažiūrų sklaidos ir analizės, kurios taip trūksta lietuviškoje literatūroje.
Nuostabu!
February 21, 2021
Knyga apie 10 Lietuvos moterų, kurios kažką veikė ir nuveikė. Įsirašė į istoriją. Vienos ryškiau, kitoms, deja, pritrūko rašalo, bet vis tiek brūkštelėjo parašą atminties knygoje. Nes jos tokios pirmos Lietuvoje, pirmos pasaulyje, pirmos mums! Šmaikščiai, jaukiai, įtaigiai, savaip ir asmeniškai. Įspūdingos įspūdžiografijos.
Man patiko, labai labai labai. Nagrinėjau ne kokiomis siūlėmis ar siūlais susiūti žymūs moterų aprėdai, bet stebėjau jas pačias - gyvas, žmogiškas, ne per daug tobulas ar išklišintas tikslių, protingų, bet sausų faktų. Sedėjau kartu su jomis pas autorę ant sofkutės, klausiausi pasakojimų ir mėgavausi intelektualių damų draugija. Su vienomis jau buvau pažįstama iš ankstesnių bendrų "renginių", su kitomis susipažinome pirmą kartą. Su kai kuriomis iš jų taip įsitraukėme į pokalbį, kad šurmuliui nurimus, apsikeitėme kontaktais ir pažadėjome nepamesti ryšio. O kur jų tarpusavio "ryšiai" erdvėje - kuri su kuria ir kada prasilenkė, kurios galėjo susidraugauti ir be autorės pokylio, bet, deja, likimas pažibino pavydžiomis akimis. Labai smagu!
Ir ne, man tikrai nebuvo per daug pačios autorės, kaip negali būti per daug vakarėlio šeimininko - ji jas visas pažino, subūrė bei prikabino į savo iškilmes Skaitytoją. Bet vis tik, prieš čiumpant knygą, kviečiu perskaityt jos ištrauką, kad įsitikintumėt, ar tokio pobūdžio susirinkimai jums patinka - čia niekas nieko nekelia ant pjedestalo, nepina skambių žodžių vainikų, o įprastus sceninius rūbus palieka kaboti spintoje. Ar kitose knygose. Pati į šventę atvykau su pižama, tad buvo kuo nuoširdžiausias pižamų vakarėlis 😊😊😊
Kviečiu ir jus, t.y. REKOMENDUOJU, jei norite pamatyti, kaip pagaviai galima "susitvarkyti" su istorija, išjungti neliečiamumo mygtukus ir saugiai nukelti nuo scenos žymias asmenybes - taip, kad jos vis tiek išlaikytų TĄ - vertą istorijos -pagarbą, bet taptų artimesnės. Ir tokios, kurių nesinori pamiršti po vienos pamokos ar perskaityto skyriaus knygoje. Bet siūlau TIK draugaujantiems su humoru 🤗
Man patiko, labai labai labai. Nagrinėjau ne kokiomis siūlėmis ar siūlais susiūti žymūs moterų aprėdai, bet stebėjau jas pačias - gyvas, žmogiškas, ne per daug tobulas ar išklišintas tikslių, protingų, bet sausų faktų. Sedėjau kartu su jomis pas autorę ant sofkutės, klausiausi pasakojimų ir mėgavausi intelektualių damų draugija. Su vienomis jau buvau pažįstama iš ankstesnių bendrų "renginių", su kitomis susipažinome pirmą kartą. Su kai kuriomis iš jų taip įsitraukėme į pokalbį, kad šurmuliui nurimus, apsikeitėme kontaktais ir pažadėjome nepamesti ryšio. O kur jų tarpusavio "ryšiai" erdvėje - kuri su kuria ir kada prasilenkė, kurios galėjo susidraugauti ir be autorės pokylio, bet, deja, likimas pažibino pavydžiomis akimis. Labai smagu!
Ir ne, man tikrai nebuvo per daug pačios autorės, kaip negali būti per daug vakarėlio šeimininko - ji jas visas pažino, subūrė bei prikabino į savo iškilmes Skaitytoją. Bet vis tik, prieš čiumpant knygą, kviečiu perskaityt jos ištrauką, kad įsitikintumėt, ar tokio pobūdžio susirinkimai jums patinka - čia niekas nieko nekelia ant pjedestalo, nepina skambių žodžių vainikų, o įprastus sceninius rūbus palieka kaboti spintoje. Ar kitose knygose. Pati į šventę atvykau su pižama, tad buvo kuo nuoširdžiausias pižamų vakarėlis 😊😊😊
Kviečiu ir jus, t.y. REKOMENDUOJU, jei norite pamatyti, kaip pagaviai galima "susitvarkyti" su istorija, išjungti neliečiamumo mygtukus ir saugiai nukelti nuo scenos žymias asmenybes - taip, kad jos vis tiek išlaikytų TĄ - vertą istorijos -pagarbą, bet taptų artimesnės. Ir tokios, kurių nesinori pamiršti po vienos pamokos ar perskaityto skyriaus knygoje. Bet siūlau TIK draugaujantiems su humoru 🤗
March 20, 2020
Knygą pamilau tik gerokai įpusėjęs, o gal ir į pabaigą traukdamas. Kiek blaškė ir pačia knyga abejoti vertė Elenos kaip autorės saviplaka dėl to, kaip jai vis nesisekė rašyti šią knygą. Vienu metu atėjo mintis, kad ne įspūdžiografijos čia pagrindinis viską vienijantis motyvas, o ta saviplaka, kuri prasideda įvade, eina per visą knygą ir pasibaigia išvadose. Perskaičiau tai lyg kažkokį savęs susimažinimą ir susimenkinimą, kuris kontrastavo su aprašytais drąsių ir gerą nuomonę apie save ir savo darbus turinčių moterų portretais. Bet kažkur apie vidurį susitaikiau ir priėmiau.
Buvo daug atradimo džiaugsmo: pvz., Žemaitė savo frazėmis lenkė net V. Woolf! Vau! Skirtingi kiekvienos esė formatai, žanrai, pritaikyti prie aprašomos vizionierės, pasirodė labai originalūs ir kūrybiški. Ir šiaip - Elenos rašymas, tos talentingai pasakojamos įspūdžiais ir faktais paremtos istorijos labai įtraukė. Fainas ir atvirumas, nuoširdumas, ypač prasiveržęs Čiurlionienei skirtame tekste. Miglės iliustracijos absoliučiai nuostabios - su tokiu kietu, taikliu humoru. Galingas kikenimo užtaisas. Vien dėl jų norisi vis sugrįžti prie knygos. Džiaugiuosi, kad tokia atsirado, lauksiu kokio nors tęsinio.
Buvo daug atradimo džiaugsmo: pvz., Žemaitė savo frazėmis lenkė net V. Woolf! Vau! Skirtingi kiekvienos esė formatai, žanrai, pritaikyti prie aprašomos vizionierės, pasirodė labai originalūs ir kūrybiški. Ir šiaip - Elenos rašymas, tos talentingai pasakojamos įspūdžiais ir faktais paremtos istorijos labai įtraukė. Fainas ir atvirumas, nuoširdumas, ypač prasiveržęs Čiurlionienei skirtame tekste. Miglės iliustracijos absoliučiai nuostabios - su tokiu kietu, taikliu humoru. Galingas kikenimo užtaisas. Vien dėl jų norisi vis sugrįžti prie knygos. Džiaugiuosi, kad tokia atsirado, lauksiu kokio nors tęsinio.
February 3, 2021
Trumpų apybraižų rinkinys apie 10 istoriškai reikšmingų ir socialiai išraiškingų moterų iš Lietuvos. Lengvai skaitomas ir draugiškas formatas, kartkartėmis paįvairintas M. Anušauskaitės iliustracijomis. Skaitant susidaro įspūdis, jog knyga skirta paaugliui (-ei) (gal net labiau -ei), kuriam (-iai) maištas yra svarbi kasdienybės dalis, ir feminizmas yra beveik jo sinonimas. Šiek tiek trikdo herojų pristatymas kaip maištininkių/feminisčių, nes nebūtinai jų veikla, net jei tam laikui neįprasta ar reikalaujanti iššūkių, susijusi su moterų emancipacija (t.y. ar gali maištauti moteris ne feministė?). Šis pasirinkimas atrodo retrospektyvus ir daugiau pasakoja apie autorės požiūrį, kurio "įspūdžiografijose" lyg ir norėjosi mažiau.
June 8, 2020
Nors ant knygos viršelio parašyta “Lietuvos vizionierės.10 įspūdžiografijų”, iš tiesų, tai knygoje jų yra 11. Tarp visų stiprių, įdomių ir reikšmingų, kartu ir pačios autorės, vizionierės Elenos Gasiulytės įspūdžiografija. Knygos turinį skaityti buvo įdomu, o tai, kaip ji parašyta, padėjo patikėti, jog ir aš galiu būti Lietuvos vizioniere ir vieną dieną atsidurti tokioje knygoje.
November 20, 2020
Atrodo, kad ne visos įspūdžiografijos lengva ranka rašytos. Kai kurias teko tiesiog perbėgti.
Labiausiai patiko Bona Sforza, Sofija Tyzenhauzaitė, Žemaitė, Birutė Pūkelevičiūtė.
Labiausiai patiko Bona Sforza, Sofija Tyzenhauzaitė, Žemaitė, Birutė Pūkelevičiūtė.
February 12, 2024
Oj kaip širdis džiaugiasi šia knyga! Labai patiko autorės sprendimas asmenybes pristatyti skirtingais būdais (pvz., laiško ir receptų pavidalu). Gėda pripažinti, jog apie šias moteris beveik nieko nežinojau. O kaip nustebino Žemaitė ir Emma Goldman! Norėjosi, jog jų skyriai nesibaigtų. Na ir žinoma Miglės piešiniai buvo nuostabi vyšnaitė ant torto! Būtinai paskaitykit!
February 17, 2020
„…gyvybiškai svarbu kalbėti apie pirmąsias moteris, bet kurioje srityje. <…> Juk kiekviena pirmoji rašytoja atrakina duris antrajai, antroji jau praveria kiek plačiau, trečioji atplėšia iki galo, o paskui, žiūrėk, per šitiek metų durys taip ir neužsidaro.“
Kai galvoju ar kalbu apie Elenos Gasiulytės knygą „Lietuvos vizionierės“, man visada prieš akis išnyra žodis „įkvėpimas“. Gal Elena ne veltui per knygos pristatymą knygoje man palinkėjo įkvėpimo? Gal ši knyga ir yra apie tai?
Su Elena susipažinom tada, kai knyga dar net nebuvo pasiekusi spaustuvės. Pamenu, su kokiu užsidegimu ji pasakojo apie Lietuvos vizionieres. Lygiai su tokiu pačiu užsidegimu apie jas kalbėjo knygos pristatyme. Todėl beveik iškart po jo ir ėmiausi šios knygos. Neslėpsiu, skaityti knygą mane paskatino ir Elenos feministinis patosas. Jau gal n-tąjį kartą visiems pasakoju, kad skaitau Simone de Beauvoir feminizmo bibliją (nu sorry, bet čia esminė informacija 😄). Todėl pagalvojau, kad šalia tos nemažos knygelės bus net labai į temą Elenos pasirinktos moterys ir įspūdžiai apie jas.
Manau, kad svarbu pabrėžti, kad ši knyga yra būtent apie įspūdžius, o ne tiesiog reikšmingus tų moterų biografinius faktus. Datų čia nelabai ir rasite. Gal tik vieną kitą. Bet jausmo, kad pagaliau žinomas (o gal tik dabar pažintas) asmenybes matote kaip tikras moteris, tikrus žmones, čia su kaupu.
Dešim stiprių, tikrų ir istorijoje pėdsaką palikusių moterų:
Bona Sforza
Marija Liudvika Gonzaga
Sofija Tyzenhauzaitė
Žemaitė
Emma Goldman
Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė
Fania Lewando
Clara Rockmore
Birutė Pūkelevičiūtė
Jurga Ivanauskaitė
Kadangi knygas skaitau be pertraukos, tai Elenos rašymo stilius man buvo tikra atgaiva. Žinot tą jausmą, kai gerai išvėdini kambarius ir tarsi gyliau įkvėpi oro? Tai autorės rašymo stilius būtent toks – kaip grynas oras. Sklandūs sakiniai, puikiai sudėlioti žodžiai ir tobulas humoras. Tekstas, kuris paneigia visus biografijų ar istorinių knygų mitus – kad skaityti sunku ar nuobodu. Net nepajaučiau, kaip užverčiau paskutinį puslapį.
„Galiausiai pajuto, kaip tarp dantų ima veltis kavos tirščiai. Pateliūskavo puodelyje nuosėdas lyg bandydama išsiburti. Ateityje akivaizdžiai laukia beformis klampus juodas marmalas.“
Vienareikšmiškai – tokia literatūra turėtų būti mokyklų programoje. Tikrai manau, kad jaunas žmogus, jauna moteris jau paauglystėje susidūrusi su tokiomis knygomis ims apie save galvoti kitaip. Bus įkvėpta skirtingų moterų istorijų. O svarbiausia – išugdys norą domėtis daugiau.
Jei norėčiau prisikabinti, tai pasakyčiau, kad be puikių Miglės Anušauskaitės piešinių, norėjau bent po vieną aprašomos moters portretą. Bet gal čia tokia „užmačia“ – sudominti, leisti tau įsivaizduoti, kaip gi ta ar ana moteris atrodė, tada pagooglinti. O tada jau žiūrėk, skaitai vieną, antrą, trečią straipsnį ir sužinai vis daugiau ir daugiau. Ir taip pradedi kurti savo įspūdžiografijas. Dabar labai noriu perskaityti J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metus”, peržiūrėti Claros Rockmore pasirodymų įrašus, atrasti Birutės Pūkelevičiūtės eiles. Dar norėjau beigelio, bet šį jau spėjau suvalgyti.
Ir dar – man labai norėjosi daugiau šios knygos puslapių. Daugiau moterų, daugiau įspūdžių. Ir daugiau to šmaikštaus ir lengvai skaitomo teksto. Jaučiuosi sužinojusi ir tikrai neprastai įkvėpta. Ne tik domėtis, bet ir pati būti stipri, įdomi, neužsisklendusi. Bei įkvėpti kitas moteris.
P. S. gegužės mėnesį su bičiule eisim į mitus apie Žemaitę paneigiantį spektaklį „Julija“ (K. Glušajevas, S. Parulskis). Kiek daug įtakos gali padaryti viena knyga.
„…kai būsite bėdoje, pagalvokite apie Žemaitę. Įsivaizduokite, kaip ši moteris prisidega papirosą, nusišypso ir ištaria: “Kas šaukia, tešaukie, o mudu, boba, važiuokime.“
Gero skaitymo
Kai galvoju ar kalbu apie Elenos Gasiulytės knygą „Lietuvos vizionierės“, man visada prieš akis išnyra žodis „įkvėpimas“. Gal Elena ne veltui per knygos pristatymą knygoje man palinkėjo įkvėpimo? Gal ši knyga ir yra apie tai?
Su Elena susipažinom tada, kai knyga dar net nebuvo pasiekusi spaustuvės. Pamenu, su kokiu užsidegimu ji pasakojo apie Lietuvos vizionieres. Lygiai su tokiu pačiu užsidegimu apie jas kalbėjo knygos pristatyme. Todėl beveik iškart po jo ir ėmiausi šios knygos. Neslėpsiu, skaityti knygą mane paskatino ir Elenos feministinis patosas. Jau gal n-tąjį kartą visiems pasakoju, kad skaitau Simone de Beauvoir feminizmo bibliją (nu sorry, bet čia esminė informacija 😄). Todėl pagalvojau, kad šalia tos nemažos knygelės bus net labai į temą Elenos pasirinktos moterys ir įspūdžiai apie jas.
Manau, kad svarbu pabrėžti, kad ši knyga yra būtent apie įspūdžius, o ne tiesiog reikšmingus tų moterų biografinius faktus. Datų čia nelabai ir rasite. Gal tik vieną kitą. Bet jausmo, kad pagaliau žinomas (o gal tik dabar pažintas) asmenybes matote kaip tikras moteris, tikrus žmones, čia su kaupu.
Dešim stiprių, tikrų ir istorijoje pėdsaką palikusių moterų:
Bona Sforza
Marija Liudvika Gonzaga
Sofija Tyzenhauzaitė
Žemaitė
Emma Goldman
Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė
Fania Lewando
Clara Rockmore
Birutė Pūkelevičiūtė
Jurga Ivanauskaitė
Kadangi knygas skaitau be pertraukos, tai Elenos rašymo stilius man buvo tikra atgaiva. Žinot tą jausmą, kai gerai išvėdini kambarius ir tarsi gyliau įkvėpi oro? Tai autorės rašymo stilius būtent toks – kaip grynas oras. Sklandūs sakiniai, puikiai sudėlioti žodžiai ir tobulas humoras. Tekstas, kuris paneigia visus biografijų ar istorinių knygų mitus – kad skaityti sunku ar nuobodu. Net nepajaučiau, kaip užverčiau paskutinį puslapį.
„Galiausiai pajuto, kaip tarp dantų ima veltis kavos tirščiai. Pateliūskavo puodelyje nuosėdas lyg bandydama išsiburti. Ateityje akivaizdžiai laukia beformis klampus juodas marmalas.“
Vienareikšmiškai – tokia literatūra turėtų būti mokyklų programoje. Tikrai manau, kad jaunas žmogus, jauna moteris jau paauglystėje susidūrusi su tokiomis knygomis ims apie save galvoti kitaip. Bus įkvėpta skirtingų moterų istorijų. O svarbiausia – išugdys norą domėtis daugiau.
Jei norėčiau prisikabinti, tai pasakyčiau, kad be puikių Miglės Anušauskaitės piešinių, norėjau bent po vieną aprašomos moters portretą. Bet gal čia tokia „užmačia“ – sudominti, leisti tau įsivaizduoti, kaip gi ta ar ana moteris atrodė, tada pagooglinti. O tada jau žiūrėk, skaitai vieną, antrą, trečią straipsnį ir sužinai vis daugiau ir daugiau. Ir taip pradedi kurti savo įspūdžiografijas. Dabar labai noriu perskaityti J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metus”, peržiūrėti Claros Rockmore pasirodymų įrašus, atrasti Birutės Pūkelevičiūtės eiles. Dar norėjau beigelio, bet šį jau spėjau suvalgyti.
Ir dar – man labai norėjosi daugiau šios knygos puslapių. Daugiau moterų, daugiau įspūdžių. Ir daugiau to šmaikštaus ir lengvai skaitomo teksto. Jaučiuosi sužinojusi ir tikrai neprastai įkvėpta. Ne tik domėtis, bet ir pati būti stipri, įdomi, neužsisklendusi. Bei įkvėpti kitas moteris.
P. S. gegužės mėnesį su bičiule eisim į mitus apie Žemaitę paneigiantį spektaklį „Julija“ (K. Glušajevas, S. Parulskis). Kiek daug įtakos gali padaryti viena knyga.
„…kai būsite bėdoje, pagalvokite apie Žemaitę. Įsivaizduokite, kaip ši moteris prisidega papirosą, nusišypso ir ištaria: “Kas šaukia, tešaukie, o mudu, boba, važiuokime.“
Gero skaitymo
February 27, 2020
Meistriška!
Sutikau nuomonių, kad "Lietuvos vizionierės" gan keistai parašyta knyga, kurioje autorė labiau aprašo savo jausmus kalbant apie kiekvieną moterį, bet man tai pasirodė savotiškas išskirtinumo ženklas.
Taip, autorė tikrai kiekvieną moters istoriją (o jų dešimt) išgyvena, nėra jokių sausų faktų, nuobodžios ir jau kažkur girdėtos istorijos, viskas be galo įdomu. Aš skaičiau įsijungus google paiešką ir ieškojau nuotraukų, knygų, ką galėčiau perskaityti, kad sužinočiau DAR ir DAR daugiau.
Nedaugžodžiausiu, tiesiog jei domitės istorija, domitės išskirtinom asmenybėm ir kažkur giliai širdyje prijaučiat feminizmui atsiverskite šią knygą, neabejoju, kad tikrai nesikankinsite skaitydami.
Ir prašau rašykite daaar, juk tiek nuostabių lietuvos moterų, kurios negali būti užmirštos !!! ❤
#lietuvosvizionierės #elenagasiuytė
Sutikau nuomonių, kad "Lietuvos vizionierės" gan keistai parašyta knyga, kurioje autorė labiau aprašo savo jausmus kalbant apie kiekvieną moterį, bet man tai pasirodė savotiškas išskirtinumo ženklas.
Taip, autorė tikrai kiekvieną moters istoriją (o jų dešimt) išgyvena, nėra jokių sausų faktų, nuobodžios ir jau kažkur girdėtos istorijos, viskas be galo įdomu. Aš skaičiau įsijungus google paiešką ir ieškojau nuotraukų, knygų, ką galėčiau perskaityti, kad sužinočiau DAR ir DAR daugiau.
Nedaugžodžiausiu, tiesiog jei domitės istorija, domitės išskirtinom asmenybėm ir kažkur giliai širdyje prijaučiat feminizmui atsiverskite šią knygą, neabejoju, kad tikrai nesikankinsite skaitydami.
Ir prašau rašykite daaar, juk tiek nuostabių lietuvos moterų, kurios negali būti užmirštos !!! ❤
#lietuvosvizionierės #elenagasiuytė
April 7, 2020
4.5/5
Labai pozityvi ir įkvepianti knyga bei puiki idėja – kalbėti apie Lietuvos moteris ir jų nuopelnus, kurie daugumai mūsų tikriausiai net nėra žinomi, piešti šias asmenybes pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir daug ko išmokyti.
Prisipažinsiu, iki atsiversdama šią knygą nežinojau nieko nei apie Emmą Goldman, nei apie Clarą Rockman, bet užtat kaip stipriai jas įsimylėjau! Atrasti kažką naujo apie pažįstamas mūsų tautietes buvo ne ką mažiau įdomu (mano meilė Žemaitei tik sustiprėjo), o knyga parašyta taip, kad ją perskaitęs neturi jokio kito pasirinkimo kaip tik pulti ieškoti daugiau informacijos apie šių moterų gyvenimus. Į įspūdžiografijas įdėta be galo daug darbo ir jis sunkiasi iš kiekvieno puslapio. Elenai Gasiulytei svarbi kiekviena moteris, su kiekviena jų jos santykis yra visiškai skirtingas ir labai smagu per jų portretus daugiau sužinoti ir apie pačią autorę. Patiko jos rašymo stilius, patiko ironija, humoras, patiko, kaip kiekviena ispūdžiografija turi savo unikalią struktūrą ir prie kiekvienos iš herojų mėginta prieiti vis kitaip. Vienintelis minusas – norėjosi daugiau. Daugiau įspūdžių, daugiau istorijų, daugiau detalių. Kai kurie pasakojimai prabėgo kiek per greitai, tačiau galiu pateisinti ir tai – akivaizdu, kad norėta pasakyti kiek įmanoma daugiau ir neapkrauti skaitytojo.
Knygos herojės nėra išaukštinamos. Jos yra tiesiog žmonės – klystančios, patiriančios laimėjimų, mylinčios, nekenčiančios ir besipiktinančios, ieškančios savo vietos arba ją atradusios. Atrasite bent vieną sau artimą vizionierę, o galbūt visose rasite kažką pažįstamo ar siektino. Čia kalbama apie jų gyvenimo aplinkybes, politinę ir socialinę situaciją, aptariama feminizmo įtaka ir supažindinama su anarchizmu. Čia jos pristatomos ne kaip kažkieno žmonos, mamos ar draugės, o kaip atskiros asmenybės, išsikovojusios savo vietą po saule. O visa tai lydi visiškai mano širdį pavergusios Miglės Anušauskaitės iliustracijos, priversdavusios nusišypsoti ar net garsiai nusikvatoti (mane pažįstantys žmonės gali patikinti, kad tai nėra dažnas reiškinys).
Labai rekomenduoju visiems – feministams, anarchistams, smalsuoliams ar tiems, kuriems nepakako to, ką apie Žemaitę ar Bona Sforca išgirdo mokyklos suole. Patikėkit, šios moterys turi paruošusios jums siurprizų.
Labai pozityvi ir įkvepianti knyga bei puiki idėja – kalbėti apie Lietuvos moteris ir jų nuopelnus, kurie daugumai mūsų tikriausiai net nėra žinomi, piešti šias asmenybes pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir daug ko išmokyti.
Prisipažinsiu, iki atsiversdama šią knygą nežinojau nieko nei apie Emmą Goldman, nei apie Clarą Rockman, bet užtat kaip stipriai jas įsimylėjau! Atrasti kažką naujo apie pažįstamas mūsų tautietes buvo ne ką mažiau įdomu (mano meilė Žemaitei tik sustiprėjo), o knyga parašyta taip, kad ją perskaitęs neturi jokio kito pasirinkimo kaip tik pulti ieškoti daugiau informacijos apie šių moterų gyvenimus. Į įspūdžiografijas įdėta be galo daug darbo ir jis sunkiasi iš kiekvieno puslapio. Elenai Gasiulytei svarbi kiekviena moteris, su kiekviena jų jos santykis yra visiškai skirtingas ir labai smagu per jų portretus daugiau sužinoti ir apie pačią autorę. Patiko jos rašymo stilius, patiko ironija, humoras, patiko, kaip kiekviena ispūdžiografija turi savo unikalią struktūrą ir prie kiekvienos iš herojų mėginta prieiti vis kitaip. Vienintelis minusas – norėjosi daugiau. Daugiau įspūdžių, daugiau istorijų, daugiau detalių. Kai kurie pasakojimai prabėgo kiek per greitai, tačiau galiu pateisinti ir tai – akivaizdu, kad norėta pasakyti kiek įmanoma daugiau ir neapkrauti skaitytojo.
Knygos herojės nėra išaukštinamos. Jos yra tiesiog žmonės – klystančios, patiriančios laimėjimų, mylinčios, nekenčiančios ir besipiktinančios, ieškančios savo vietos arba ją atradusios. Atrasite bent vieną sau artimą vizionierę, o galbūt visose rasite kažką pažįstamo ar siektino. Čia kalbama apie jų gyvenimo aplinkybes, politinę ir socialinę situaciją, aptariama feminizmo įtaka ir supažindinama su anarchizmu. Čia jos pristatomos ne kaip kažkieno žmonos, mamos ar draugės, o kaip atskiros asmenybės, išsikovojusios savo vietą po saule. O visa tai lydi visiškai mano širdį pavergusios Miglės Anušauskaitės iliustracijos, priversdavusios nusišypsoti ar net garsiai nusikvatoti (mane pažįstantys žmonės gali patikinti, kad tai nėra dažnas reiškinys).
Labai rekomenduoju visiems – feministams, anarchistams, smalsuoliams ar tiems, kuriems nepakako to, ką apie Žemaitę ar Bona Sforca išgirdo mokyklos suole. Patikėkit, šios moterys turi paruošusios jums siurprizų.
April 11, 2020
Asmenybės pasirinktos tikrai įdomios, aprašytos taip, sakyčiau, sklandžiai ir patraukliai, lengva skaityti. Dvi žvaigždutes atėmiau dėl autorės stiliaus. Ji rašo labai daug apie save kiekviename skyriuje, kai kur po kokį puslapį, kas yra ok, bet kitur labai išsiplečia ir asmeninė linija eina per visą herojės gyvenimą. Tai gal irgi būtų ok, bet vietomis tie asmeniniai pasakojimai tiesiog nuobodūs, o įžvalgos - paviršutiniškos. Tai, atmetus tą entuziastingą bandymą rašyti per save, man skaitinys pasirodė puikus.
January 3, 2022
Patiko, kad dalį žinomų asmenybių autorė pristatė ne pagal stereotipinį, suformuotą įsivaizdavimą, ir jos "nušvito" visai kitokiomis spalvomis. Perskaičius šią knygą, kyla noras pasidomėti labiau herojų kūriniais. Vietomis asmeninis įspūdis išsitęsdavo nutolstant nuo pagrindinės temos. Bet iš esmės, labai puiki knyga, ir būdas perteikti faktus nesausai.
January 11, 2022
Labai patiko pasirinktos aprašyti moterys! Clara Rockmore - tiesiog atradimas. Bet kaip ir daugelis jau komentavo - labai daug vietos knygoje užėmė informacija apie autorę, jos gyvenimą.. tad knyga skaitėsi šiek tiek praverčiant tokius puslapius.
January 27, 2023
Turbūt, nesu skaičiusi nieko panašaus.
Visai nebrangi knyga su puikiu viršeliu patraukė mano dėmesį vienoje internetinėje knygų parduotuvėje, kai rinkau krepšelį. Kiek laiko kantriai gulėjo lentynoje, kol atėjo jos eilė. Dabar ji ilgai ten negrįš, nes siūlysiu visiems, kas tik užsuka pasiskolinti knygų.
Nesitikėjau pažinties iš štai tokio taško. Apie kai kurias vizioneres, aišku, jau žinojau, tačiau kai kurias pažinau tik po šios knygos. Ir ši pažintis man įstrigo labai giliai bei įkvėpė.
Pavyzdžiui, tikrai visi žino kas yra Žemaitė, Bona Sforza ar Jurga Ivanauskaitė. Tačiau aš niekada nebuvau girdėjusi, kad viena lietuvė buvo elektroninės muzikos pradininke. O ar žinote kokią įtaką politikai turėjo Marija Liudvika Gonzaga dar XVII amžiuje?
Kai kurių moterų istorijos taip palietė, kad dabar, besimokant gidės specialybės, jau žinau, kad norėčiau sukurti ypatingas ekskursijas, kurios pažindintų su istorijoje tyliau už vyrus nuskambėjusias moteris.
Dažniausiai žymių žmonių istorijas ir gyvenimo aprašymus perskaitome kaip biografijas, memuarus arba istorinius romanus. Įspūdžiografijos visai kas kita. Autorė pateikia savo labai asmeninius įspūdžius apie nuostabias asmenybes, kurias teko pažinti dirbant gide. Ir ji visai nebando įtikinti, kad jos įspūdžiai teisingi. Atvirkščiai, prašo, kad apie šias damas mes sudarytumėme savo asmeninę nuomonę.
Tačiau, sudėtinga pažinti žmones, kai jų senokai nebėra. Elena sugalvojo įdomų būdą – pakviesti visas į vakarėlį, kuriame mus, atėjusius svečius supažindins su savo garbės viešniomis. O Miglė šiame vakarėlyje buvo lyg barmenė, stebinanti ne tik unikaliu skoniu ir gebėjimu kiekvienai taikliai pritaikyti kokteilį, tačiau ir netikėtu sąmoju.
Turiu prisipažinti, kad pašėlome tikrai labai smagiai. Užverčiau knygą su šypsena ir panorau tuoj pat pakviesti visus ten apsilankyti.
Kviečiu ir jus!
Visai nebrangi knyga su puikiu viršeliu patraukė mano dėmesį vienoje internetinėje knygų parduotuvėje, kai rinkau krepšelį. Kiek laiko kantriai gulėjo lentynoje, kol atėjo jos eilė. Dabar ji ilgai ten negrįš, nes siūlysiu visiems, kas tik užsuka pasiskolinti knygų.
Nesitikėjau pažinties iš štai tokio taško. Apie kai kurias vizioneres, aišku, jau žinojau, tačiau kai kurias pažinau tik po šios knygos. Ir ši pažintis man įstrigo labai giliai bei įkvėpė.
Pavyzdžiui, tikrai visi žino kas yra Žemaitė, Bona Sforza ar Jurga Ivanauskaitė. Tačiau aš niekada nebuvau girdėjusi, kad viena lietuvė buvo elektroninės muzikos pradininke. O ar žinote kokią įtaką politikai turėjo Marija Liudvika Gonzaga dar XVII amžiuje?
Kai kurių moterų istorijos taip palietė, kad dabar, besimokant gidės specialybės, jau žinau, kad norėčiau sukurti ypatingas ekskursijas, kurios pažindintų su istorijoje tyliau už vyrus nuskambėjusias moteris.
Dažniausiai žymių žmonių istorijas ir gyvenimo aprašymus perskaitome kaip biografijas, memuarus arba istorinius romanus. Įspūdžiografijos visai kas kita. Autorė pateikia savo labai asmeninius įspūdžius apie nuostabias asmenybes, kurias teko pažinti dirbant gide. Ir ji visai nebando įtikinti, kad jos įspūdžiai teisingi. Atvirkščiai, prašo, kad apie šias damas mes sudarytumėme savo asmeninę nuomonę.
Tačiau, sudėtinga pažinti žmones, kai jų senokai nebėra. Elena sugalvojo įdomų būdą – pakviesti visas į vakarėlį, kuriame mus, atėjusius svečius supažindins su savo garbės viešniomis. O Miglė šiame vakarėlyje buvo lyg barmenė, stebinanti ne tik unikaliu skoniu ir gebėjimu kiekvienai taikliai pritaikyti kokteilį, tačiau ir netikėtu sąmoju.
Turiu prisipažinti, kad pašėlome tikrai labai smagiai. Užverčiau knygą su šypsena ir panorau tuoj pat pakviesti visus ten apsilankyti.
Kviečiu ir jus!
August 25, 2020
Viena iš tų knygų,kuri ,,prisiklijuoja”. Man dažnai taip atsitinka su itin jausmingomis,tragiškomis grožinės literatūros knygomis,bet ši kitokia ir vis dėlto ,,prilipo”. Jei prieš perskaitant šią knygą į B.Sforzą, E.Goldman, J.Ivanauskaitę, Žemaitę ir kitas knygoje aprašomas moteris žiūrėdavau daugiausia iš istorinės pusės,tai po šitų 10-ies įspūdžiografijų matau visas asmenybes iš kitos,gyvenimiškos,tikresnės pusės (bet ne tokios buitinės,o net pavadinčiau didingos).Iš naujo pažinau ir ypač pamilau Žemaitę,jos charakterį,kurį, kaip ir kitų knygoje aprašytų moterų,atrodo,pažinau kaip artimos draugės. Knyga ,,užkabino” domėtis apie asmenybes savarankiškai,bet ne apie visas,taipogi ne apie visas ir skaityti buvo tiek pat įdomu,tarpais buvo net nuobodoka.Tačiau taip gali būti dėl asmeninių mano interesų,pačių asmenybių,galbūt ir kai kurie autorės pasirinkimai darė įtaką,nes buvo bandyta apie kiekvieną moterį rašyti vis kita forma (laiškais,pasakojimais ir pan.),kas pridavė knygai gyvybingumo,bet kelioms įspūdžiografijoms pakišo koją.
Knyga patiks žmonėms,besidomintiems istorija,kurios nėra vadovėliuose,kurie prijaučia feminizmui ir lygioms teisėms,nes rašoma apie,pavyzdžiui, S.Kymantaitę-Čiurlionienę,kuri daug ką pasiekė,nuveikė,bet nebuvo taip ryškiai pastebėta galbūt dėl žymaus vyro šešėlio.
Knyga parašyta šmaikščiai,nuotaikingai,norisi ją imti į rankas. ⭐️⭐️⭐️⭐️/5, nes ne į visas asmenybes įsigilinta vienodai daug,vienos paliestos labiau pavoršutiniškai ir apie jas domėtis daugiau net nekyla mintis. Bet visa tai,ką sužinojau apie likusias moteris,įstrigo ilgam ir vis prisimenu šią knygą!♥️
Knyga patiks žmonėms,besidomintiems istorija,kurios nėra vadovėliuose,kurie prijaučia feminizmui ir lygioms teisėms,nes rašoma apie,pavyzdžiui, S.Kymantaitę-Čiurlionienę,kuri daug ką pasiekė,nuveikė,bet nebuvo taip ryškiai pastebėta galbūt dėl žymaus vyro šešėlio.
Knyga parašyta šmaikščiai,nuotaikingai,norisi ją imti į rankas. ⭐️⭐️⭐️⭐️/5, nes ne į visas asmenybes įsigilinta vienodai daug,vienos paliestos labiau pavoršutiniškai ir apie jas domėtis daugiau net nekyla mintis. Bet visa tai,ką sužinojau apie likusias moteris,įstrigo ilgam ir vis prisimenu šią knygą!♥️
March 17, 2020
įspūdžio rašymas – tai ne biografija, tačiau vietomis pačios autorės buvo taip per daug...atskirų plojimų reikalauja Miglės komiksai. jie tarsi šviesuliai besiskverbiantys tarp istorijų puslapių. jei kada gyvenime bus liūdna, trūks įkvėpimo ar dar velniai žino ko griebk šitą knygą nė nedvejojus!
February 23, 2020
Dar neesu taip greitai perskaiciusi knygos. Ne tik Elenos ekskursijos, bet ir knyga parasyta lengvai ir idomiai. Atradau nemazai bendro.
March 30, 2020
Elenos Gasiulytės knyga #LietuvosVizionierės10įspūdžiografijų talpina 10 moterų, palikusių vizionieriškai ryškų pėdsaką Lietuvos, Europos ir net pasaulio istorijoje. Ne visos jos yra lietuvės, tačiau visos vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva, o kurdamos savo laikmetyje laužė stereotipus, priešinosi visuomenės normoms ar kitaip veikė priešingai nei iš jų tikėjosi aplinka.
Daugumos jų pavardės yra puikiai žinomos iš literatūros ar istorijos paskaitų, tačiau čia autorė lanksčiai prasliuogia senais visiems žinomais faktais ir į dienos šviesą traukia pikantiškus ir užmarštin nugrimzdusius herojų gyvenimų įvykius, kurie skaitosi taip šviežiai ir taip patraukliai, kad imi į rankas telefoną ir googlini googlini... Kūrinius, muziką, knygas, prisižadi sau grįžti naujomis akimis pas prieš 15 metų skaitytas noveles...
Istorijos apie moteris, turėjusias privilegijų bei įtakos pokyčiams pradėti ir apie tas, kurios kurti imdavosi laisvu nuo kiaulių liuobimo metu ar mažame, prošal dundančių traukinių dulkėse nusėtame, bendrabučio kambarėlyje.
Apie kokybiško gyvenimo kultūros inspiruotojas, feminizmo pradininkes, apie kovotojas prieš neteisybę bei negeroves ir apie tylias gėrio nešėjas, nesavanaudiškai dalinusias savo talentus genijams, Lietuvai, kultūrai, jaunimo ugdymui.
Istorijos liejasi lengvai ir smagiai. Tam, manau, teigiamos įtakos padarė autorės gidavimo patirtis ir neabejotinai gražaus ir gero šarmo įnešė knygą iliustravusios Miglės Anušauskaitės komiksai. Vieną labiausiai man patikusį (ir taip iki skausmo aktualų iki šiol) įdėsiu komentaruose.
Rekomenduoju stiprioms moterims ir dar stipresniems vyrams.
Daugumos jų pavardės yra puikiai žinomos iš literatūros ar istorijos paskaitų, tačiau čia autorė lanksčiai prasliuogia senais visiems žinomais faktais ir į dienos šviesą traukia pikantiškus ir užmarštin nugrimzdusius herojų gyvenimų įvykius, kurie skaitosi taip šviežiai ir taip patraukliai, kad imi į rankas telefoną ir googlini googlini... Kūrinius, muziką, knygas, prisižadi sau grįžti naujomis akimis pas prieš 15 metų skaitytas noveles...
Istorijos apie moteris, turėjusias privilegijų bei įtakos pokyčiams pradėti ir apie tas, kurios kurti imdavosi laisvu nuo kiaulių liuobimo metu ar mažame, prošal dundančių traukinių dulkėse nusėtame, bendrabučio kambarėlyje.
Apie kokybiško gyvenimo kultūros inspiruotojas, feminizmo pradininkes, apie kovotojas prieš neteisybę bei negeroves ir apie tylias gėrio nešėjas, nesavanaudiškai dalinusias savo talentus genijams, Lietuvai, kultūrai, jaunimo ugdymui.
Istorijos liejasi lengvai ir smagiai. Tam, manau, teigiamos įtakos padarė autorės gidavimo patirtis ir neabejotinai gražaus ir gero šarmo įnešė knygą iliustravusios Miglės Anušauskaitės komiksai. Vieną labiausiai man patikusį (ir taip iki skausmo aktualų iki šiol) įdėsiu komentaruose.
Rekomenduoju stiprioms moterims ir dar stipresniems vyrams.
December 11, 2024
Perskaičiau pasičepsėdama. Antrinu kitiems pritardama, kad ši knyga tikrai turėtų lydėti 9-12-okus jiems besimokant apie Lietuvos istoriją ir literatūrą.
Visai kitaip tie puslapiai skaitytųsi papildyti istorijomis apie Bonos nepaklusnumą, veiklumą, iškirptes ir branginamą sūrį; apie Gonzagos susidomėjimą astronomiją, Tyzenhauzaitės Žana D’Arkiškumą ir savo pozicijos atstovėjimą. Labiausiai gal man patiko skyrelis apie Žemaitę, pribloškė iki paskutiniųjų, gal todėl, kad nesu jos nieko skaičiusi, žinojau irgi arti nulio ir net pikta patapo, kodėl nieko apie ją mokyklose nepasakojo? Nenoriu išpliurpt, tai pasakysiu tik tiek, kad noriu būt kaip ji.
Dar buvo Emma, ją skaičiau studijų laikais, patiko pasikartot ką kadais per paskaitą power point kitiems pasakojau. Čiurlionienė ok, Fanios plokštelės ieškosiu Vokiečių g, Clarą buvau girdėjus, bet eisiu aiškintis teremino veikimą. Pūkelevičiūtė buvo girdėta, bet jos meilės peripetijos buvo naujiena.
O Jurgos skyrelis nuvylė. Iki jo būčiau atriekus riebų penketą. Ar buvo in galą paskubėta? Ar tiesiog man neprilipo idėja atskleisti rašytojos esmę?
Nepaisant paskutinio skyriaus, įspūdžiografijos mane nustebino, sužavėjo, įkvėpė ir net pati susimąsčiau, kiek išties mažai apie mus pasakytų tie “sausi” matematiniai faktai: gimiau, mokiaus, dirbau… Ir kiek visko lieka tarp eilučių: manieros, charakteris, žmogaus šiltumas, o gal jo arogancija ar ekstravagantiškumas! Dabar supratau, kodėl vienas draugelis sakė, kad geri žmonės neįdomūs. Nepritariu, geri gali būti labai įdomūs, bet pagavau minties sparną.
Linkiu daugiau to tarpeilutiškumo !
Visai kitaip tie puslapiai skaitytųsi papildyti istorijomis apie Bonos nepaklusnumą, veiklumą, iškirptes ir branginamą sūrį; apie Gonzagos susidomėjimą astronomiją, Tyzenhauzaitės Žana D’Arkiškumą ir savo pozicijos atstovėjimą. Labiausiai gal man patiko skyrelis apie Žemaitę, pribloškė iki paskutiniųjų, gal todėl, kad nesu jos nieko skaičiusi, žinojau irgi arti nulio ir net pikta patapo, kodėl nieko apie ją mokyklose nepasakojo? Nenoriu išpliurpt, tai pasakysiu tik tiek, kad noriu būt kaip ji.
Dar buvo Emma, ją skaičiau studijų laikais, patiko pasikartot ką kadais per paskaitą power point kitiems pasakojau. Čiurlionienė ok, Fanios plokštelės ieškosiu Vokiečių g, Clarą buvau girdėjus, bet eisiu aiškintis teremino veikimą. Pūkelevičiūtė buvo girdėta, bet jos meilės peripetijos buvo naujiena.
O Jurgos skyrelis nuvylė. Iki jo būčiau atriekus riebų penketą. Ar buvo in galą paskubėta? Ar tiesiog man neprilipo idėja atskleisti rašytojos esmę?
Nepaisant paskutinio skyriaus, įspūdžiografijos mane nustebino, sužavėjo, įkvėpė ir net pati susimąsčiau, kiek išties mažai apie mus pasakytų tie “sausi” matematiniai faktai: gimiau, mokiaus, dirbau… Ir kiek visko lieka tarp eilučių: manieros, charakteris, žmogaus šiltumas, o gal jo arogancija ar ekstravagantiškumas! Dabar supratau, kodėl vienas draugelis sakė, kad geri žmonės neįdomūs. Nepritariu, geri gali būti labai įdomūs, bet pagavau minties sparną.
Linkiu daugiau to tarpeilutiškumo !
Displaying 1 - 30 of 63 reviews