Ši knyga – dekadentiškas, išgrynintas, sarkazmu ir ironija persmelktas pasakojimas apie keliones. Jos kupinos jaunatviško avantiūrizmo ir tokios nerealios, kad kartais sunku suvokti protu. Kam reikia per 60 dienų įveikti 1000 km pėsčiomis per Ispaniją ir Portugaliją arba keliauti per pusę Indijos ir vienam, be šerpų pagalbos, pamėginti užkopti į bazinę Everesto stovyklą? Kam rizikuoti ir belstis per pusę Juodojo žemyno arba kokie turėtų užplūsti jausmai išvydus žydrąjį banginį? Turbūt mus visus labiausiai svaigina ir supurto kelionėse išgyventos ribinės patirtys. Bet visų šių kelionių galutinis tikslas – Antazavė, nes kelionė be galimybės grįžti namo – tik betikslis, klajūniškas blaškymasis po pasaulį.
Tik skersai išilgai išmaišęs pasaulį, atrandi galimybę pažinti save.
“Prisimenu, kai atsikėlęs vasaros rytais ant stalo jau rasdavau piene plūduriuojančias žemuoges... Ir galbūt man darosi ne liūdna, o truputį skaudu, kad tie saldūs žemuogių rytai jau niekada nebeateis, taip ir likę neįvertinti tą rytą”
Bandau vis dažniau įtraukti į savo knygų sąrašą ir lietuvius autorius. Pasisekė, šią knygą davė paskaityti draugė. Dvi dienos ir baigta, tikėjausi daug daugiau iš jos. 😔
Žinau, kad daug jaunimo seka Marių ir semiasi iš jo drąsos, jis lyg posakio „jaunystė - kvailystė“ ambasadorius 😁
Aš asmeniškai galima sakyti nieko nežinojau apie jį, tik mačiau viename #nebegeda pokalbyje, bei žinau, kad organizavo pudros vakarėlį. Knygą įsivaizdavau, kaip pasakojimą apie jo keliones, nes taip sakė knygos anotacija. Hm, kelionės tikrai vertos dėmesio, bet atminty man išlieka ne jos. 🤔
Alkoholis, masturbacija, keletas tikrai puikių pasvarstymų, alkoholis, masturbacija, labai įdomūs kelionių įvykiai, alkoholis, masturbacija, dar truputis apie keliones.
Aišku, skaitydama knygą visad randu kaip istoriją susieti su savimi. Labai artimas ir pažįstamas man jausmas yra vienišumas keliaujant. Autorius labai puikiai aprašo tai 👌
Aš kaip skaitytoja manau, kad šis žmogus turi labai daug ką papasakoti labai įdomaus tik dar tiksliai nežino kaip 😊
Dienoraščio tipo rašinys. Iš pradžių galvojau, kad vertinsiu 3*, nes visai sklandžiai, atvirai, be patoso dėlioja mintis, nostalgiškai ir jaukiai Antazavės gamtą piešia. Nors visąlaik lindo mintis, o die, koks vaikas, kokie aštuntoko bajeriukai, nuolatiniai intarpai apie pamyžčiojimus (autoriaus žodis), bet juk knyga ir vadinasi "Jaunystė", tai kaip ir viskas ok. Už "eilėraščius" minusas, aš būčiau nepublikavusi tokių "bandymų daryti poeziją". Autorius prisipažįsta, kad mokykloje visai neskaitė, o tik dabar pradeda atrasti knygas, tada pamini "Meistras ir Margarita", "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", "Senis ir jūra". Aš skaitau ir galvoju, kad tik "Mažojo princo" betrūksta. Ir vualia, 142 psl.! Knygos gale išspausdinti "kitų autorių tekstai, davę man peno visam kam": S. T. Kondroto "Kaip mano prosenelis grįžo į doros kelią" ir J. Marcinkevičiaus "Pareiga būti žmogum". Kam to reikėjo? Ar nebūtų užtekę tik paminėti įkvėpusių šaltinių?
Apie Mariaus neapykantą keliaujant ir jo subjektyvią nuomonę apie tai, kas yra (arba turėtų būti) jaunystė.
Galima rasti pasikartojančių seksistinių komentarų, jokios pridėtinės vertės neturinčių žargoninių išsireiškimų ir pastovaus alkoholizmo bei masturbacijos.
Tik atsivertus šią knygą tuoj pat į galvą sugrįžo vienuoliktoj klasėj, mokytasis atmintinai Mačernio eilėraštis ir būtent šios jo eilutės: ,,Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus. ''
Vis galvojau ir galvojau skaitydama, ką man reiškia šis mano gyvenimo etapas, kokia yra mano jaunystė? Ar aš gebu pasiimti tiek, kiek įmanoma? O gal pakanka, kad pasiimu tiek, kiek man reikia?
Mariaus kūrinys dovanoja visas įmanomas emocijas - ir juoką, ir ašaras, ir kaltę, ir abejones, ir pyktį. Skaičiau sėdėdama, eidama, važiuodama trūlu ir visaip kitap. Po kiekvieno autoriaus eilėraščio norėjosi sustabdyti praeivį ir sakyti ,,Ei, davai perskaityk!", norėjosi trūle juos pradėti skaityti garsiai, išrašyti gatvių sienas, kad kuo daugiau žmonių ,,tai'' išgirstų ir ,,tai'' pajustų.
Tikriausai labiausiai mane sužavėję dalykai būtų tikrumas, atvirumas, nuoširdumas - galimybę skaityti apie realų pasaulį, tikro žmogaus gyvenimą, ir tikro žmogaus išgyvenimus gyvenant tikrą gyvenimą. O knygos pabaiga su Marcinkevičiaus tekstu privertė pravirkti lyg vargšą kūdikį išplėštą iš motinos rankų.
Labiausiai autoriui norėtųsi padėkoti už tai, jog pavyko susipažinti su poetu Mariumi Lucka. Skaitysiu tas eiles dar ir dar.
Gražios padrikos mintys. Šiek tiek tiek apie keliones, šiek tiek apie jaunystę. Skaitant net erzino, nes kai kuriose vietose jau sudomina kokiu nors įvykiu: vienas sakinys ir viskas. Dienoraščio tipo knyga, tikrai nėra "išgrynintas pasakojimas apie keliones" kaip rašyta knygos aprašyme. Tačiau gražių minčių yra, kažkiek kilo noras patyrinėti kalnus 🏔
Visiškas briedas. Viena blogiausių mano skaitytų knygų - praktiškai, apie nieką. Keiksmažodžiai, minčių šuoliai.... Nepirkite knygos niekas - Klaipėdoje galiu atiduoti veltui.
Šitą knygą pabaigiau manau tik todėl, kad dėl pandemijos jau seniai nekeliavau, tad smagu skaityt apie kitus kraštus.
Bet realiai tai skurdžiai skaitosi ir jaučiasi, kad šitas vaikinas yra anei rašytojas anei poetas...
Cituoju:
"Prieš akis milžiniškas kalnas. Milžiniškas! Neįsivaizduoju kaip reikės jį pereiti, bet bandau. Po poros valandų, pasinaudojęs vienu tarpekliu, aš jau kitoje kalno pusėje"
Arba kai matė mėlynąjį banginį rašė, kad neturi žodžių apsakyt tą stebuklą... Na, žmogau, jeigu jau rašai knygą, tai gal pasistenk ir paieškok tų žodžių?
Man šita knyga yra puikus leidybos rinkos pavyzdys, kur galvojama vien apie autoriaus populiarumą ir planuojamus pardavimus, o ne apie turinį. Realiai knyga yra parašyta tingaus šeštoko mentalitetu, iškalba ir interesais ir nesijaučia nei paties šeštoko nei jo leidėjų kažkokių pastangų pagerint jo rašymą. Ai kam, ir taip pirks.
labai ispopuliarinta knyga socialiniuose tinkluose, vien del to buvo idomu perskaityti. toks dienorascio tipo skaitalas :) trumpi, padriki ispudziai ir pamastymai is kelioniu ir Antazaves. Is kitos puses - visai sviesi, kupina jaunatviskumo, gyvenimo laimes knyga :)
Nebūčiau įsivaizdavus geresnės dienos, nei sausio mėnesį sėdint vienai Kuršių Nerijoje (už lango vėjas nuo jūros taršo pušeles) ir perskaičius per porą valandų šią knygą, užsnūst ir dar kartą ją išgyventi, tik jau ryškesniais vaizdais
skiriu siai knygai 4 is 5, vien todel, kad iki 5 dar truko. Visumoje kyga patiko. Buvo minciu nusipirkti sia knyga, bet pavarcius vis abejojau, todel ilgai laukiau kol bus bibliotekoje. Kai tik atsirado apsidziaugiau, nes bus puiki proga perskaityti nidoje. Na ir ka perskaiciau, bei pasizymejau keleta citatu kurios atkreipe demesi. "Dazniausiai jaunas zmogus nezino ko nori. Tai kad tevai kieti verslininkai, dar nereiskia kad ir vaikas turi buti toks, sekti ju pedomis. Galbut jam geriau seksis pardavineti apelsinus ir ju kvapas jam kasdien zadintu laimes jausma." "Idomiausias ir pats nuostabiausias dalykas, kad tu ne velnio negali zinoti kas bus rytoj. Stenkites eiti be isankstiniu nuostatu, tik taip rasite tiesa, savo tiesa." "Vienas is pagrindiniu suaugelisko gyvenimo privalumu tas, kad uzsimanes ledu ir rinkdamasis is keliu skoniu, gali nusipirkti du, arba kelis." Nezinau ar autorius pats rase sia knyga, ar tik pasakojo kitam ir uz ji parase, bet sios mintys labiausiai patiko is knygos. ( autorius vienoje vietoje teigia kad iki 11kl nera perskaites ne vienos knygos, tad, kad per kelis metus taptu rasytoju labai abejotina, na bet ne tame esme). Svarbiausia kad papasakojo ka tuo metu isgyveno, kaip jautesi, ir kazkiek primine mane per kiekviena mano kelione.
“Tas jausmas, kai skrendi į Lietuvą, žiūri pro lėktuvo langą ir galvoji: „Koks nuostabus oras! Koks žydras dangus!" Bet tada lėktuvas pradeda leistis ir pastringa cepelinu tešloje. Nusileidus išlipi, apsidairai. Taip nyku, pilka... Bet vis tiek gerai, nes namai.”
Tai vienas tų padrikų pasakojimų apie nieką ir apie viską. Slogiai vyriškas, kupinas sarkazmo, fail'ų, ydų ir nostalgijos. Nepaisant to, labai gyvas ir atviras. Savame stiliuje, kurio bet kam neprilipdysi. Buvo vietų, kai gūžčiojau, buvo, kai kvatojau balsu. Tačiau, kaip nekeista įtraukė, perskaičiau per keletą valandų ir dar sykį šyptelėjau. Stebuklų čia nėra, bet tinka neturint nuotaikos, juk ne visos tikrais atsiminimais remtos knygos turi būti herojiškos ir gniaužiančios kvapą drąsa ar nuotykiais. Kartais gyvenime reikia pripažinti, kad esi žmogus - kvailokas, priklausomas nuo įvairių dalykų, nerandantis sau vietos. Tikras. Ir kaip tik toks - priimtinas.
„Prisimenu, kaip atsikėlęs vasaros rytais ant stalo jau rasdavau piene plūduriuojančias žemuoges... Ir galbūt man darosi ne liūdna, o truputį skaudu, kad tie saldūs žemuogių rytai jau niekada nebeateis, taip ir likę neįvertinti tą rytą...“
“Tą vasarą pūtė vėjas, visur ir viskas žydėjo. Naktys ir dienos po savęs akinama šviesa lytėjo, tai tokie atspindžiai mano sielą į kūną sudėjo.
Patikėk. Tą vasarą didelė laimė žydėjo, bet juk žiedai nukrinta, ateina ruduo, atsipindėdamas tolimą ežero krantą, Koks visgi liūdnas mano vaidmuo.“
Knygą davė draugė, tad dalinuosi, ką jai atrašiau:
Šiabdien perskaičiau Jaunystę. Ir tik patikrinusi Instoj supratau, kieno knygą skaičiau :)
Ačiū už rekomendaciją, faina knyga. Lengva ir įdomiai skaitoma. Iš pradžių keistas kalbos stilius pasirodė, bet po kelių puslapių apsipratau ir visai gerai susiskaitė. Paprastai per tą sakytinę kalbą ir slengą žmonės nori pasislėpti, o čia labai natūraliai viskas skamba, patikėjau 😉 o pasižiūrėjusi Mariaus insta tik tuo dar labiau įsitikinau 🙂 Labai geras viršelis. Labai geras laikas su knyga!
Si knyga apie kelione per savo transformacija, isgyvenimus, patyrimus, kurie formuoja jauna zmogu. Autorius dalinasi intymiais atradimais ir pschiloginiais isguvenimais, daznai atskiesdamas keliones rimtuma buitimi ir juokeliais, kurie primena, jog si kelione, tai musu visu kelione, kad mes tokie patys ieskantys, atrandantys, zemiski.
Apie tai, jog egzistuoja ši knyga, nežinojau iki kol mano draugai jos nepadovanojo gimimo dienos proga. Tad neturėjau jokių už ir prieš, o knygą pradėjau skaityti iš pagarbos draugams.
Tikėjausi kelionių, gavau padrikokų minčių dienoraštį. Ar susiskaitė lengvai? Taip. Ar kažkuom praturtino? Įkvėpė drąsioms kelionėms. Tik gaila, kad karantinas.
“Bet visa ko pradžia man atrodo yra ten toli toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne viena, kad ir jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia bei sunkiausia pareiga.” 173
Labai linksma ir jaunatviska knygute, tik reikejo sustoti ja skaityt 2/3, nes paskutiai knygos skyriai labai jau padriki, istorijos ir eilerasciai trumpi ir nelabai rislus. Bet siaip tai saunus, jaunas rasytojas...
Labai nemėgstu rašyti neigiamų komentarų, turbūt rašau pirmą kartą, bet šį kartą esu tikrai pikta ir nusivylusi. Jeigu tokie keliautojai “atstovauja” Lietuvą tai man gėda. Kas yra etikos ir estetikos megėjai tai siūlau neskaityt.
Perskaičiau per porá dienú!! Labai lengvai skaitosi!Kiek kelioniú, nuotykiú patirta, o dar tik 25 metai!!! Daug ká norėčiau patirti ir pati!!! Lauksiu antros knygos:))