What do you think?
Rate this book
Paklydę paukščiai
Lietuvių kilmės Amerikos rašytojos Birutės Putrius romanas „Paklydę paukščiai“ – tai pasakojimas apie pirmuosius išeivių iš Lietuvos žingsnius naujoje šalyje, jų bandymą įsitvirtinti ir pastangas išsaugoti ryšį su gimtąja šalimi.
Du kontinentai ir keturiasdešimt metų – tokią laiko ir erdvės geografiją aprėpia knygoje pasakojamos trumpos istorijos. Pagrindinė veikėja Irena Matas į Čikagą atvyko dar būdama vaikas. Jos ir jos draugų istorijos gyvai perteikia iššūkius, su kuriais jiems tenka susidurti, bandant įsitvirtinti svečioje šalyje. Vienas iš svarbiausių klausimų – ką reiškia būti amerikiečiu, kai iš tiesų juo nesi?
Susipinančios Talmano gatvės gyventojų istorijos – tai sunkaus ir ne visada sklandaus bandymo prisijaukinti naująją šalį atspindys. Kol vaikų tėvai vis dar gyvena praeitimi, vaikai bando kurti ateitį naujoje šalyje ir stengiasi pasinaudoti visomis jos siūlomomis galimybėmis.
Brandą pasiekusių Irenos ir jos draugų ambicijos neapsiriboja vieno Čikagos priemiesčio gatvėmis ir jiems norisi pakelti sparnus tolesniam skrydžiui, tačiau ar jų nesulaikys praeities nostalgija?
Po daugelio dešimtmečių griuvus Geležinei uždangai, kai kurie iš jų sugrįš į sovietų valdomą gimtąjį kraštą, tačiau čia juos pasitiks dar daugiau nežinomybės.
„Paklydę paukščiai“ - tai pasakojimas apie dvi kartas. Viena iš jų prisimena tarpukarį, kai galėjo džiaugtis erdviais namais, gėrėtis darželiuose augančiomis gėlėmis ir valgyti iš porcelianinių indų. Dabar jiems tenka nešioti dėvėtus drabužius, gyventi ankštame bute ir mokytis svetimos kalbos. Kita karta – jaunimas, vis labiau pamirštanti tėvų šalį ir trokštanti gyventi naujajame pasaulyje. Jie nuolat balansuoja tarp noro siekti amerikietiškos svajonės ir ištikimybės tėvams bei jų praeičiai.
Birutė Putrius pasakoja dirbusi anglų kalbos ir literatūros mokytoja, tačiau jos didžiausia svajonė visada buvo rašyti – tam ji lankė įvairius kursus, mokėsi scenarijų kūrimo, tačiau vėliau nusprendė imtis prozos.
Anot autorės, įkvėpimas parašyti knygą „Paklydę paukščiai“ užklupo aplankius vaikystės vietą – Marketės parką. Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs, neliko sausakimšų ūžiančių tavernų ir keistų jų lankytojų. Birutė Putrius panoro aprašyti, kaip jautėsi į svetimą šalį atvykę lietuvių išeiviai – jos knyga pirmiausia buvo skirta amerikiečių auditorijai.
„Puikus žvilgsnis į Lietuvos ir Amerikos kultūras bei šalių istoriją. Putrius nuostabiai jautriai perteikia ištremtų žmonių namų ilgesį. <...> Lietuviškas folkloras kuria magiškojo realizmo atmosferą.“
Publisher’s Weekly
„Knygoje netrūksta ir tragiškų, ir komiškų scenų, tačiau jautri Putrius plunksna visada švelni, motyvai nuoširdūs, o įžvalgos gilios – perskaitę knygą ne tik daug sužinome, bet ir gerai praleidžiame laiką.“
Vilnius Review
Du kontinentai ir keturiasdešimt metų – tokią laiko ir erdvės geografiją aprėpia knygoje pasakojamos trumpos istorijos. Pagrindinė veikėja Irena Matas į Čikagą atvyko dar būdama vaikas. Jos ir jos draugų istorijos gyvai perteikia iššūkius, su kuriais jiems tenka susidurti, bandant įsitvirtinti svečioje šalyje. Vienas iš svarbiausių klausimų – ką reiškia būti amerikiečiu, kai iš tiesų juo nesi?
Susipinančios Talmano gatvės gyventojų istorijos – tai sunkaus ir ne visada sklandaus bandymo prisijaukinti naująją šalį atspindys. Kol vaikų tėvai vis dar gyvena praeitimi, vaikai bando kurti ateitį naujoje šalyje ir stengiasi pasinaudoti visomis jos siūlomomis galimybėmis.
Brandą pasiekusių Irenos ir jos draugų ambicijos neapsiriboja vieno Čikagos priemiesčio gatvėmis ir jiems norisi pakelti sparnus tolesniam skrydžiui, tačiau ar jų nesulaikys praeities nostalgija?
Po daugelio dešimtmečių griuvus Geležinei uždangai, kai kurie iš jų sugrįš į sovietų valdomą gimtąjį kraštą, tačiau čia juos pasitiks dar daugiau nežinomybės.
„Paklydę paukščiai“ - tai pasakojimas apie dvi kartas. Viena iš jų prisimena tarpukarį, kai galėjo džiaugtis erdviais namais, gėrėtis darželiuose augančiomis gėlėmis ir valgyti iš porcelianinių indų. Dabar jiems tenka nešioti dėvėtus drabužius, gyventi ankštame bute ir mokytis svetimos kalbos. Kita karta – jaunimas, vis labiau pamirštanti tėvų šalį ir trokštanti gyventi naujajame pasaulyje. Jie nuolat balansuoja tarp noro siekti amerikietiškos svajonės ir ištikimybės tėvams bei jų praeičiai.
Birutė Putrius pasakoja dirbusi anglų kalbos ir literatūros mokytoja, tačiau jos didžiausia svajonė visada buvo rašyti – tam ji lankė įvairius kursus, mokėsi scenarijų kūrimo, tačiau vėliau nusprendė imtis prozos.
Anot autorės, įkvėpimas parašyti knygą „Paklydę paukščiai“ užklupo aplankius vaikystės vietą – Marketės parką. Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs, neliko sausakimšų ūžiančių tavernų ir keistų jų lankytojų. Birutė Putrius panoro aprašyti, kaip jautėsi į svetimą šalį atvykę lietuvių išeiviai – jos knyga pirmiausia buvo skirta amerikiečių auditorijai.
„Puikus žvilgsnis į Lietuvos ir Amerikos kultūras bei šalių istoriją. Putrius nuostabiai jautriai perteikia ištremtų žmonių namų ilgesį. <...> Lietuviškas folkloras kuria magiškojo realizmo atmosferą.“
Publisher’s Weekly
„Knygoje netrūksta ir tragiškų, ir komiškų scenų, tačiau jautri Putrius plunksna visada švelni, motyvai nuoširdūs, o įžvalgos gilios – perskaitę knygą ne tik daug sužinome, bet ir gerai praleidžiame laiką.“
Vilnius Review
- GenresHistorical Fiction
304 pages, Hardcover
First published January 1, 2015
6 people are currently reading
141 people want to read
About the author
Birute Putrius
4 books10 followersBirute Putrius, author of Lost Birds and The Last Book Smuggler, lives in California. Her fiction, poetry, and translations have appeared in numerous publications, and her short stories have been optioned for film.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 17 of 17 reviews
July 6, 2017
WHEW! I would have given this a 5, except for the last 3 stories/chapters.
It's a connected novel in the sense of being completely about the Lithuanian experience /neighborhood of South side Chicago just post war WWII until turn of the century era. But each chapter is rather a short story with other "eyes" narrating- someone "else" from the neighborhood. But there are many characters in common to all the stories.
The English is clear, abrupt, short, blunt- very much like the Lithuanian translated language forms. It's perfect for the content of the feel/plotting for this outlook and place.
It's accurate, down to the street locations and finely detailed context of neighbors intersect. I was only disappointed in that it copped out completely on the 1968-70 portion. Omitting so much of the vast loss in property ownership/ value, and overlook to the general economic demise for that community in Marquette Park. How it got to be car theft central, for instance. And went from 7 churches to barely two. The author's "eyes" (narrator for that chapter and several more)- goes downtown as the center of her protest to the war, and then shortly moves to the North side to teach. HUH! That was NOT about the Lithuanian neighborhood and hugely untypical. Possibly it would be just too non-PC to relate what sequences occurred between Western and Kedzie? Regardless I was greatly disappointed as after this era it skips time IN THE neighborhood and she just comes to visit. REALLY copped out to the Lithuanian churches, neighborhood, Talman Avenue etc. to do such a before and a slight after without doing a middle. Which she didn't at all.
But she knows where "home" is now, despite losing herself for eons to fit in. She does return.
There were so many things in the first 3/4ths of this book that made me laugh. And nearly cry too. Especially the Kool Aid jobs, Nabisco heart, Back of the Yards Free Fair and other absolute corner stones that were spot on exact- and in every fiber of everyone's family. Not only the Irish, Polish, or Lithuanian DP's. Just as much, if not more, than the Church was core- was their work. I can remember the day that Stalin died and they were all cheering so much by the taverns at 63rd and Kedzie and all down Archer Ave. where my Auntie took us to shop that we became scared and ended up walking back home.
The story of the Lithuanians and Polish in Chicago is continuing BIG TIME right now. 2010 plus. Many have come since the USSR imploded and all of them work in different ways than those who worked the factories or stock yard during the earlier 1950-1990 crux of HUGE immigration. They (and many women come alone BEFORE their men)clean houses and also do a lot of live-in home health. Excellently and very filled with their faith and devotion in the most humble actions. Not just physical care but tremendous mental care. Completely unlike the nursing or medical aid services tend to give in all other cases where we have hired home help for our elderly. (My grandmother until 99, my Dad until 95.) And the newer long waiting time immigrants all become naturalized after great sacrifice- usually being split apart for years. And sometimes forever. And sometimes the process includes having to go to a distant American city if they flew in there. Using all their hard earned dollars to just tote the law for the wait in the line. They respect the law down to every immigrant I've met. Many, dozens and the family I married into too, of course. They also have to give up their Lithuanian citizenship when they become American citizens- the laws have changed there in the last 10 years. Visits are possible but very difficult. And very expensive.
But this book is a fabulous run of the real for a fiction novel. High level of accurate information. But I think she has the Easter procession mixed up with the May Day Crowning Mary. It's too bad she took LSD and abbreviated the late '60's like she did within that era slot. And a good Maria girl (Maria High School)- on top of it. LOL!
I can feel my Aunt Clara, a 40 years Nabisco employee- she was a top sub for every line in the joint. She's looking over my shoulder as I read this and turning in her grave that they went to Mexico. And I have to tell my first ex- about this book (his entire family should read it). They got shortened to Jatis. When he came home from work at Kool-Aid in the early '70's I could tell by the color of the shower water what flavor he worked on for the chemical testing of that particular day. That's the truth.
It's a connected novel in the sense of being completely about the Lithuanian experience /neighborhood of South side Chicago just post war WWII until turn of the century era. But each chapter is rather a short story with other "eyes" narrating- someone "else" from the neighborhood. But there are many characters in common to all the stories.
The English is clear, abrupt, short, blunt- very much like the Lithuanian translated language forms. It's perfect for the content of the feel/plotting for this outlook and place.
It's accurate, down to the street locations and finely detailed context of neighbors intersect. I was only disappointed in that it copped out completely on the 1968-70 portion. Omitting so much of the vast loss in property ownership/ value, and overlook to the general economic demise for that community in Marquette Park. How it got to be car theft central, for instance. And went from 7 churches to barely two. The author's "eyes" (narrator for that chapter and several more)- goes downtown as the center of her protest to the war, and then shortly moves to the North side to teach. HUH! That was NOT about the Lithuanian neighborhood and hugely untypical. Possibly it would be just too non-PC to relate what sequences occurred between Western and Kedzie? Regardless I was greatly disappointed as after this era it skips time IN THE neighborhood and she just comes to visit. REALLY copped out to the Lithuanian churches, neighborhood, Talman Avenue etc. to do such a before and a slight after without doing a middle. Which she didn't at all.
But she knows where "home" is now, despite losing herself for eons to fit in. She does return.
There were so many things in the first 3/4ths of this book that made me laugh. And nearly cry too. Especially the Kool Aid jobs, Nabisco heart, Back of the Yards Free Fair and other absolute corner stones that were spot on exact- and in every fiber of everyone's family. Not only the Irish, Polish, or Lithuanian DP's. Just as much, if not more, than the Church was core- was their work. I can remember the day that Stalin died and they were all cheering so much by the taverns at 63rd and Kedzie and all down Archer Ave. where my Auntie took us to shop that we became scared and ended up walking back home.
The story of the Lithuanians and Polish in Chicago is continuing BIG TIME right now. 2010 plus. Many have come since the USSR imploded and all of them work in different ways than those who worked the factories or stock yard during the earlier 1950-1990 crux of HUGE immigration. They (and many women come alone BEFORE their men)clean houses and also do a lot of live-in home health. Excellently and very filled with their faith and devotion in the most humble actions. Not just physical care but tremendous mental care. Completely unlike the nursing or medical aid services tend to give in all other cases where we have hired home help for our elderly. (My grandmother until 99, my Dad until 95.) And the newer long waiting time immigrants all become naturalized after great sacrifice- usually being split apart for years. And sometimes forever. And sometimes the process includes having to go to a distant American city if they flew in there. Using all their hard earned dollars to just tote the law for the wait in the line. They respect the law down to every immigrant I've met. Many, dozens and the family I married into too, of course. They also have to give up their Lithuanian citizenship when they become American citizens- the laws have changed there in the last 10 years. Visits are possible but very difficult. And very expensive.
But this book is a fabulous run of the real for a fiction novel. High level of accurate information. But I think she has the Easter procession mixed up with the May Day Crowning Mary. It's too bad she took LSD and abbreviated the late '60's like she did within that era slot. And a good Maria girl (Maria High School)- on top of it. LOL!
I can feel my Aunt Clara, a 40 years Nabisco employee- she was a top sub for every line in the joint. She's looking over my shoulder as I read this and turning in her grave that they went to Mexico. And I have to tell my first ex- about this book (his entire family should read it). They got shortened to Jatis. When he came home from work at Kool-Aid in the early '70's I could tell by the color of the shower water what flavor he worked on for the chemical testing of that particular day. That's the truth.
November 19, 2019
Dažnas lietuvis su manim turbūt sutiks, kad emigruoti svetur dažniausiai priverčia gyvenimo aplinkybės, o ne priverstinis išvežimas iš savo šalies. Taip, sutinku, kad daugelis savo šalį palieka dėl karjeros, dėl geresnių gyvenimo sąlygų arba dėl noro pakeliauti ir įsitikinti, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Tačiau, koks apima jausmas, kai reikia savo šalį palikti, o tiksliau iš jos bėgti, kai vyksta karas? Kur reikia trauktis, kad tavęs nepasiektų priešo kulka ar nebūtum išvežtas į Sibiro platybes, o galiausiai tiesiog sušaudytas ant savo namų slenksčio? Turbūt karo metu tokia šalis, kur būtum saugus ir kuri tave laikinai galėtų priglausti buvo Amerika. Kas bėgo, kas buvo perkelti iš koncentracijos stovyklų, o kas tiesiog savo noru keliavo į šį svajonių ir galimybių kraštą. Todėl ir literatūra, rašanti apie lietuvių emigrantų gyvenimą Amerikoje man nėra svetima. Vienas iš tokių rašytojų, kuris rašo ir su sarkazmu, ir liūdnai, ir gan savitai apie lietuvius Amerikoje yra Antanas Šileika. Todėl, kai dar ant visiškai naujos knygos pamačiau šio autoriaus įžvalgą, žinojau, kad tikrai ją skaitysiu. Tad noriu Jums visiems pristatyti Amerikos lietuvės Birutės Putrius knygą "Paklydę paukščiai". Paskata, sužadinusi norą skaityti šią knygą yra ta, kad šis kūrinys yra įkvėptas pačios autorės gyvenimo. Ji gimė po Antrojo pasaulinio karo įkurtoje pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, užaugo Čikagoje, o dabar gyvena ir kuria Los Andžele. Tai apie ką ši autorės knyga? Šis nuoširdus ir lengva ironija persmelktas kūrinys susideda iš keturiolikos novelių, kuriuose pasakojama pagrindinės veikėjos Irenos Matas ir jos draugų istorija, kai po Antrojo pasaulinio karo dar būdami mažais vaikais jie su šeimomis atvyksta į Čikagą, bandydami suvokti, ką reiškia būti amerikiečiais. Palikę savo gimtuosius namus, jie bando pritapti svetimoje šalyje: suamerikietina savo pavardes, visomis išgalėmis stengiasi įsilieti į amerikiečių bendruomenę, tačiau niekaip negalėdami pamiršti savo mylimos Lietuvos. Jiems labai sunku suprasti, kad svetur viskas yra kitaip, kad Amerikoje visuomet būsi svetimšaliu, atklydusiu iš niekam dar tuo metu nežinomos Lietuvos. Tačiau jų svajonėse ir širdyje rusena ta vienintelė viltis-grįžti į savo gimtinę. Kiekvienas iš jų tėvynės ilgesį išgyvena savaip, su savo kartėliu širdyje kasdien vaikščiodamas Čikagos gatvėmis. Todėl, nenorėdama per daug atskleisti knygos siužeto, noriu pakviesti šią veikėjų likimais pulsuojančią knygą perskaityti ir jums. Vos pradėjus gilintis į šį kūrinį, kyla daugybė klausimų: kaip šie visi paminėti žmonės atsidūrė Čikagoje? Kokį nepriteklių turi patirti, norėdami pritapti? Kokius išbandymus patiria šeimos, atsidūrusios svetur? Labai įdomūs, įvairūs, tačiau lietuviui būdingi likimai susipina šioje knygoje, kur skaitant laikas tikrai neprailgo, bet davė suprasti, kad svajonės nuo realybės skiriasi kaip diena nuo nakties, kol visko nepatiri savo kailiu. Man šių žmonių istorijos tarsi įvykių kaleidoskopas, kur iš tėvynės jie išvažiuoja dar jauni, o į ją grįžta jau sulaukę garbingo amžiaus. Gyvenimas svetur tarsi iš jų nepastebimai atėmė ne tik jaunystę, gyvenimą, bet ir artimus žmones. Iš jaunų, besistengiančių pritapti, įsilieti į visiškai nepažįstamą kultūrą, prisitaikančių prie naujos kasdienybės, besimokančių svetimos kalbos, jie visi tampa nenutrinamu istorijos įvykiu, kuriuos vienija gimtosios šalies okupacija ir bendras namų ilgesys. Todėl ir skaitant praktiškai vos ne kiekviename knygos puslapyje galima įžvelgti ne tik namų ilgesį, bet ir su knygos veikėjais prisiminti apie Lietuvoje paliktus artimuosius. Sakyčiau, kad tai skaudi istorija, tačiau turinti bent krislą vilties, kad kažkada jie visi grįš į gimtuosius namus. Kam galėčiau rekomenduoti šią knygą? Kaip ir teigia knygos antraštė, pirmiausia, tai Rūtos Šepetys gerbėjams, nes sąsajų tarp šių autorių tikrai galima atrasti. Tačiau labiausiai šios novelės turėtų įkvėpti tuos skaitytojus, kuriems patinka iki širdies gelmių jautrūs pasakojimai, kurie yra tikri savo šalies patriotai, tačiau nesmerkiantys tų, kurie ne savo noru atsidūrė ten, kur nenorėjo pakliūti. Ir pagaliau knyga skirta tiems, kuriems patinka šeimų, giminių ir draugų istorijos, kur dažniausiai juos visus vienija labai gražus žodis-DRAUGYSTĖ. Man, kaip skaitytojai, šis romanas tik dar labiau įskiepijo patriotiškumo jausmą savo šaliai ir leidžia toliau manyti, kad ir kur beišvykčiau, aš čia vis tiek norėsiu grįžti, jauna ar sena, tačiau su savomis vertybėmis, savo meile šeimai ir savo kraštui. Na ir pabaigai noriu pasidalinti labai prasminga citata iš šios knygos: "Keista, kaip vienodai ima atrodyti seni žmonės, ir vyrai, ir moterys tampa beveik belyčiai kaip vaikai. Tarsi senatvė ir negalia būtų buvusi šalis, iš kurios jie visi atvyko. Bejėgiai ateina į šį pasaulį, bejėgiai jį palieka".
January 11, 2017
Absolutely stunning. Each of the stories is a polished gem; within each are moments, scenes, and emotions which are like tiny pearls; the whole is perfection -- a beautiful work of art. Not only does she really GET what it's like to grow up or find oneself with one foot in America and one foot in the old country, but she transports you to that same strange and wonderful place.
August 1, 2021
Knyga tikrai nebloga, bet buvo pora skyrių kur pasokojimas atitrūko nuo realybės. 4/5
June 23, 2017
Lost Birds is among my favorite collections of short stories, and I’m reading it the second time. Each story is well crafted and beautifully written. Language is plain and words are simple, but they convey powerful emotion and profound meaning. Many stories are told in an innocent voice of a child, but with an adult’s sophisticated point of view. Knowing that the Birute Putrius was born in a displaced person’s camp, some stories feel as real as memoirs. The author’s tone of story-telling is extremely soothing and sometimes sad, but even in the saddest moment there is humor that lightens the mood. More than once I found myself crying and laughing at the same time. My favorite story is The Carnival, a coming-of-age story of Al, a mischievous boy who can’t hold off his laughter over trivial things in serious situations. But an annual festivity that Al looks forward to will forever change his understanding of life, in which lines separating horror and joy, grotesque and beauty, are not fixed at all.
Read
February 4, 2017My first grade teacher who came from Lithuania gave me this book and I was so thankful to read a fictional book laced with the incredible historical story and struggles and joys of the Lithuanians who came to Chicago to escape the Soviets after WWII. The book spans 4o years and ends beautifully.
June 28, 2017
More a collection of linked short stories than a novel. Will definitely resonate with those of Lithuanian heritage.
January 30, 2022
Really enjoyed this book of varied but related stories. Different characters narrate or have their stories told. Some of the stories/ characters seem less related to the central story yet all their lives are intertwined by their common history and place. I loved how the history was sprinkled into the story in such a way that if you are unfamiliar with the Lithuanian community in Chicago, you learn a great deal while reading a book that reads like a light novel.
The characters are fictional but the settings (Lithuania, Germany, Chicago’s neighborhoods, Southwest Michigan are all detailed accurately in this book. If you know Chicago, you will be convinced that you are reading nonfiction until some funny but preposterous events enter the story. But even then, though you know this is fiction, there is something very real about the people, their circumstances and the legacy they represent.
The characters are fictional but the settings (Lithuania, Germany, Chicago’s neighborhoods, Southwest Michigan are all detailed accurately in this book. If you know Chicago, you will be convinced that you are reading nonfiction until some funny but preposterous events enter the story. But even then, though you know this is fiction, there is something very real about the people, their circumstances and the legacy they represent.
October 9, 2021
Vietomis labai įdomi ir įtraukianti knyga, kai susipažįsti su herojais, kurių tikrai nemažai, jie pradeda rūpėti, darosi smalsu kaip gyvens išeivijoje (Čikagos rytiniame rajone) toliau. Įdomiausios buvo vaikų, vėliau paauglių ir tampančių suaugusiais žmonėmis, istorijos. Kai kurie iš jų net Lietuvoj nebuvę, gimę Vokietijoje pabėgėlių stovyklose, tad ir pasiklydę kaip tie paukščiai tarp šalių, negalintys įvardyti savo tėvynės. Buvo labai keistų mistinių vietų, kur pasirodydavo vaiduokliai, naminukai, šmėklos ir pan., tai kažkaip nepritiko knygos visumoj... Graži pati pabaiga, susitikimai laisvojoje Lietuvoje!
August 22, 2021
This was a little underrated gem of a book. It's linked short stories about Lithuanian immigrants in Chicago, from when they're kids in the 1950s and 60s until they're adults, ending in 1991 after the collapse of the Soviet Union. There's a lot of humor and even some magical realism sprinkled in here.
September 7, 2022
7/10
Nors skaitau ne pirmą knygą apie likimo nublokštų lietuvių gyvenimą svetur, pasakojimo būdas nėra tipinis.
Įdomu buvo skaityti apie Vietnamo karą išgyvenusio lietuvio patirtis. Iki šiol neteko susimąstyti, kaip Vietnamo karą išgyveno Amerikos lietuviai.
Labiausiai romaną gadina staiga atsiradęs ir, manding, prie knygos "nelimpąs" magiškasis realizmas, nors tikiesi istorinio romano.
Nors skaitau ne pirmą knygą apie likimo nublokštų lietuvių gyvenimą svetur, pasakojimo būdas nėra tipinis.
Įdomu buvo skaityti apie Vietnamo karą išgyvenusio lietuvio patirtis. Iki šiol neteko susimąstyti, kaip Vietnamo karą išgyveno Amerikos lietuviai.
Labiausiai romaną gadina staiga atsiradęs ir, manding, prie knygos "nelimpąs" magiškasis realizmas, nors tikiesi istorinio romano.
March 7, 2022
3.5 🌟
'Why did seeing parents mean being crushed with guilt? It made me remember an old Arab saying that said a man resembles his time more than he resembles his father. I guess the same held true for mothers and daughters. I marveled at how little I knew my mother. '
'Why did seeing parents mean being crushed with guilt? It made me remember an old Arab saying that said a man resembles his time more than he resembles his father. I guess the same held true for mothers and daughters. I marveled at how little I knew my mother. '
December 9, 2018
A great book to help you understand the culture and later historical time period of the Lithuanian people.
July 20, 2020
Nuostabi knyga
October 28, 2020
Pasakojimas apie lietuvius ir jų gyvenimą kitur, pasitraukus iš tėvynės po karo ir sovietų atėjimo.
April 28, 2023
Visai įdomi knyga, beveik nesu skaičiusi literatūros apie lietuvių emigrantus, tačiau kai autorė ima aprašinėti 70s, viskas subanalėja ir tampa panašu į prastą romaną, ironiška - lietuvišką. Aprašomos meilės seilės, viskas pasidaro labai buitiška, drastiškai pasikeičia temos, atrodo, kad visai kitą knygą būčiau į rankas pasiėmusi. LSD vartojimas atrodo įmestas, nes autorė girdėjusi, kad tais laikais tai buvo labai vartojama medžiaga. Nors ji pati tuos laikus išgyvenusi, tekstas neatrodė autentiškas, o labiau toks, kurį būtų parašęs mano kartos žmogus. Apskritai, tas staigus laiko šuolis nuo gana smulkiai aprašomų 50s ir 60s iki kelių skyrių apie 70s ir 80s (ir kažkas suraizgyta pabaigoj apie 90s ir Lietuvą su ką tik atgauta nepriklausomybe) labai sugadino šiaip jau visai neblogą knygą.
Būtų įdomu perskaityti anglų kalba ir palyginti skirtumus.
P.S. Internete ieškojau spurgų su bruknių uogiene recepto, nieko neradau, bet būtinai išsikepsiu, nes perskaičiusi skyrelį "Žydrasis tango", kuriame jos minimos, iki šiol apie jas galvoju.
Dar įdomu, nejaugi lietuvių vienintelis maistas gyvenant Čikagoje buvo cepelinai, rauginti kopūstai ir kugelis? Suprantu tą pačioje gyvenimo Čikagoje pradžioje, bet net ir praslinkus dešimtims metų, atrodė, kad jie vis tiek vien kugelį ir kopūstus tebevalgo.
Būtų įdomu perskaityti anglų kalba ir palyginti skirtumus.
P.S. Internete ieškojau spurgų su bruknių uogiene recepto, nieko neradau, bet būtinai išsikepsiu, nes perskaičiusi skyrelį "Žydrasis tango", kuriame jos minimos, iki šiol apie jas galvoju.
Dar įdomu, nejaugi lietuvių vienintelis maistas gyvenant Čikagoje buvo cepelinai, rauginti kopūstai ir kugelis? Suprantu tą pačioje gyvenimo Čikagoje pradžioje, bet net ir praslinkus dešimtims metų, atrodė, kad jie vis tiek vien kugelį ir kopūstus tebevalgo.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Displaying 1 - 17 of 17 reviews