Dažnas lietuvis su manim turbūt sutiks, kad emigruoti svetur dažniausiai priverčia gyvenimo aplinkybės, o ne priverstinis išvežimas iš savo šalies. Taip, sutinku, kad daugelis savo šalį palieka dėl karjeros, dėl geresnių gyvenimo sąlygų arba dėl noro pakeliauti ir įsitikinti, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Tačiau, koks apima jausmas, kai reikia savo šalį palikti, o tiksliau iš jos bėgti, kai vyksta karas? Kur reikia trauktis, kad tavęs nepasiektų priešo kulka ar nebūtum išvežtas į Sibiro platybes, o galiausiai tiesiog sušaudytas ant savo namų slenksčio? Turbūt karo metu tokia šalis, kur būtum saugus ir kuri tave laikinai galėtų priglausti buvo Amerika. Kas bėgo, kas buvo perkelti iš koncentracijos stovyklų, o kas tiesiog savo noru keliavo į šį svajonių ir galimybių kraštą. Todėl ir literatūra, rašanti apie lietuvių emigrantų gyvenimą Amerikoje man nėra svetima. Vienas iš tokių rašytojų, kuris rašo ir su sarkazmu, ir liūdnai, ir gan savitai apie lietuvius Amerikoje yra Antanas Šileika. Todėl, kai dar ant visiškai naujos knygos pamačiau šio autoriaus įžvalgą, žinojau, kad tikrai ją skaitysiu. Tad noriu Jums visiems pristatyti Amerikos lietuvės Birutės Putrius knygą "Paklydę paukščiai". Paskata, sužadinusi norą skaityti šią knygą yra ta, kad šis kūrinys yra įkvėptas pačios autorės gyvenimo. Ji gimė po Antrojo pasaulinio karo įkurtoje pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, užaugo Čikagoje, o dabar gyvena ir kuria Los Andžele. Tai apie ką ši autorės knyga? Šis nuoširdus ir lengva ironija persmelktas kūrinys susideda iš keturiolikos novelių, kuriuose pasakojama pagrindinės veikėjos Irenos Matas ir jos draugų istorija, kai po Antrojo pasaulinio karo dar būdami mažais vaikais jie su šeimomis atvyksta į Čikagą, bandydami suvokti, ką reiškia būti amerikiečiais. Palikę savo gimtuosius namus, jie bando pritapti svetimoje šalyje: suamerikietina savo pavardes, visomis išgalėmis stengiasi įsilieti į amerikiečių bendruomenę, tačiau niekaip negalėdami pamiršti savo mylimos Lietuvos. Jiems labai sunku suprasti, kad svetur viskas yra kitaip, kad Amerikoje visuomet būsi svetimšaliu, atklydusiu iš niekam dar tuo metu nežinomos Lietuvos. Tačiau jų svajonėse ir širdyje rusena ta vienintelė viltis-grįžti į savo gimtinę. Kiekvienas iš jų tėvynės ilgesį išgyvena savaip, su savo kartėliu širdyje kasdien vaikščiodamas Čikagos gatvėmis. Todėl, nenorėdama per daug atskleisti knygos siužeto, noriu pakviesti šią veikėjų likimais pulsuojančią knygą perskaityti ir jums. Vos pradėjus gilintis į šį kūrinį, kyla daugybė klausimų: kaip šie visi paminėti žmonės atsidūrė Čikagoje? Kokį nepriteklių turi patirti, norėdami pritapti? Kokius išbandymus patiria šeimos, atsidūrusios svetur? Labai įdomūs, įvairūs, tačiau lietuviui būdingi likimai susipina šioje knygoje, kur skaitant laikas tikrai neprailgo, bet davė suprasti, kad svajonės nuo realybės skiriasi kaip diena nuo nakties, kol visko nepatiri savo kailiu. Man šių žmonių istorijos tarsi įvykių kaleidoskopas, kur iš tėvynės jie išvažiuoja dar jauni, o į ją grįžta jau sulaukę garbingo amžiaus. Gyvenimas svetur tarsi iš jų nepastebimai atėmė ne tik jaunystę, gyvenimą, bet ir artimus žmones. Iš jaunų, besistengiančių pritapti, įsilieti į visiškai nepažįstamą kultūrą, prisitaikančių prie naujos kasdienybės, besimokančių svetimos kalbos, jie visi tampa nenutrinamu istorijos įvykiu, kuriuos vienija gimtosios šalies okupacija ir bendras namų ilgesys. Todėl ir skaitant praktiškai vos ne kiekviename knygos puslapyje galima įžvelgti ne tik namų ilgesį, bet ir su knygos veikėjais prisiminti apie Lietuvoje paliktus artimuosius. Sakyčiau, kad tai skaudi istorija, tačiau turinti bent krislą vilties, kad kažkada jie visi grįš į gimtuosius namus. Kam galėčiau rekomenduoti šią knygą? Kaip ir teigia knygos antraštė, pirmiausia, tai Rūtos Šepetys gerbėjams, nes sąsajų tarp šių autorių tikrai galima atrasti. Tačiau labiausiai šios novelės turėtų įkvėpti tuos skaitytojus, kuriems patinka iki širdies gelmių jautrūs pasakojimai, kurie yra tikri savo šalies patriotai, tačiau nesmerkiantys tų, kurie ne savo noru atsidūrė ten, kur nenorėjo pakliūti. Ir pagaliau knyga skirta tiems, kuriems patinka šeimų, giminių ir draugų istorijos, kur dažniausiai juos visus vienija labai gražus žodis-DRAUGYSTĖ. Man, kaip skaitytojai, šis romanas tik dar labiau įskiepijo patriotiškumo jausmą savo šaliai ir leidžia toliau manyti, kad ir kur beišvykčiau, aš čia vis tiek norėsiu grįžti, jauna ar sena, tačiau su savomis vertybėmis, savo meile šeimai ir savo kraštui. Na ir pabaigai noriu pasidalinti labai prasminga citata iš šios knygos: "Keista, kaip vienodai ima atrodyti seni žmonės, ir vyrai, ir moterys tampa beveik belyčiai kaip vaikai. Tarsi senatvė ir negalia būtų buvusi šalis, iš kurios jie visi atvyko. Bejėgiai ateina į šį pasaulį, bejėgiai jį palieka".