Gintaro Beresnevičiaus knyga „Lietuvių religija ir mitologija“ su žymaus lietuvių dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais – verta dėmesio visais atžvilgiais: religijotyriniu, istoriniu, memorialiniu. Gyvas, išmintimi ir mokslinėmis įžvalgomis žaižaruojantis tekstas, tarsi pleištu įsirėžęs į kolektyvinę lietuvių tautos atmintį ir į paviršių ištraukęs joje glūdėjusius dievus bei dvasias, kupinas prasminių klodų, kuriuose, tarsi pirmykštėse giriose, tyko visokie pavojai. Kas gali žinoti, kokiais pavidalais būdavo garbinamos senosios lietuvių dievybės, apie kurias žinių tiek nedaug? Kaip paleisti darban vaizduotę, kartu laikantis teksto siūlomų gairių, kurios kartais tokios efemeriškos ir daugiaprasmės, tarsi žaltvykslės baloje? Šarūnas Leonavičius apgyvendina piešinius dangaus kūnais ir sparnuotais žmonėmis – didžiuliais ir nykštukiniais, medžiais, kuriuose lizdus susisukę žmonės, visokiomis mitinėmis esybėmis, įgavusiomis gyvybę. Iš piešinių ir ofortų pulsuoja pirmykštė galia, dangaus ir žemės jėga, suteikusi mitologinės sąmonės pojūtį abiems autoriams. Tekstas ir vaizdas suteikia progą prisiliesti prie mūsų praeities – tokios, kokia ji galėjo būti, ir pratęsti dievų bei deivių gyvenimą XXI a. Lietuvoje.
Žymus lietuvių religijotyrininkas ir žymus dailininkas susitiko knygoje, kuri tikrai verta tapti lietuvių knygos meno paminklu.
Gintaras Beresnevičius was a Lithuanian historian of religions specializing in Baltic mythology. Besides scientific work, Beresnevičius was also a writer and a publicist. He published novels, several poems, and numerous essays.
"Gamta buvo ne kulto objektas ir net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir pajaučiama švelni galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje."
mano skaitymo patirtis buvo pilna atradimų, tokių minčių šauktukų, kurie man staiga paaiškindavo būtį ir lietuvių kultūrą.
keli dalykai, kurie į mintis strigo labiausiai: - lietuviai garbino ugnį, mirusiuosius degino laužuose ir tikėjo reinkarnacija į augalus. - stabdmeldystė - tai kūrinių, o ne dievo garbinimas (apie šito sakinio interpretaciją būtų galima parašyt (ne vieną) knygą) - šamanų sielos parkeliauja iš paukščių. - mirusieji gyvena amžinai žaliuojančioje amžinoje vasaroje, ten gyvena ir paukščiai. jie keliauja paukščių taku. - spalio gale būdavo didžiausia metų šventė, dėkojant už metus.
"Lietuvių religija buvo jungties giraitėse religija. Šventovių baltai atkakliai nestatė."
gal verta atkurti spalio galo šventę, gal verta atkurti šventumo pajautimą gamtoje, nors šiaip kai pagalvoji, suvoki, kad jis iki galo ir nepranyko.
Jei dar kai kurie teiginiai ir citatos nebūtų po n kartų kartojami ir perkartojami, tai, sakyčiau, perfect skaitinys. Vien už žalčių senovės lietuvių namuose prilyginimą “pailgiems katinams” - ačiū autoriui. Ir net užsinorėjau kažką Vėliaus paskaitinėti, prie Greimo darbų sugrįžti.
"Ne gamta buvo kulto objektas ir net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir pajaučiama šventa galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje. Tai (medžiai, šventosios giraitės, kalnas) visų pirma ryšio vieta." "Šventumas" lietuviams neturėjo neigiamo semantinio atspalvio, tai tarsi besiskleidžiantis ypatingos galios srautas, kuris žmogui neturėjo grasios bauginančios jėgos atspalvio. Medis buvo provaizdis, mediatorius, dievų ir žmonių bendrystės priemonė ir t.t., bet jokiu būdu ne kulto objektas. O dievų pasaulį reprezentuojanti ir nuolat deganti amžinoji ugnis garantavo amžinybės dalyvavimą "čia ir dabar" bei kartu su šiluma ir gausa skleidžiamą dievų palaimą.
Puiki knyga. Tikrai nedaug domiuosi lietuvių religija ir mitologija, tad sužinojau daug naujo. Kai kurie dalykai nustebino ir tikrai praplėtė akiratį. Plati šaltinių analizė, nemažai istorijos, bet knyga tikrai neparašyta "sunkiai", įtraukia. Norintys tyrinėti toliau, ras paminėtą ne vieną autorių ir jo darbus.
Labai detali apžvalga, kuri padeda geriau suprasti lietuvių elgseną šiandien. Nuo karo papročių iki snarglių, nuo šmėklų iki savižudybių – aptarta viskas.
Nors labai įdomu skaityti, tekste gana daug pasikartojimų, o knygos pabaigoje pritrūko apibendrinimo.