Bibliofobija

by Aidas Jurašius

„Bibliofobija" – ilgai brandintas pirmasis poeto, dramaturgo, knygų vaikams autoriaus Aido Jurašiaus trumposios prozos rinkinys. Tai konceptuali apsakymų knyga, savotiškas novelių romanas, pasakojantis apie bandymą gyvenimą perkelti į literatūrą, o paskui literatūrą į gyvenimą ir kur visa tai veda. Autorius meistriškai žaidžia stiliais ir formomis, supina provokuojančią filosofiją ir nujaučiamą autobiografiškumą, lyrizmą ir vulgarybę, šventvagystes ir metafizinį alkį, o prasmę čia įgyja net ir tušti knygos puslapiai...

„Meilė šioje knygoje keista, veikėjai keisti, jų paskatos keistos. Bet taip tik atrodo. Tos keistenybės– apgaulinga plutelė, pridengianti gilias poteksčių sroves. Iš tikrųjų viskas čia tikra, tokie ir esame, taip ir mylime, taip ir bendraujame. Ypatinga savito braižo autoriaus, konjunktūrinių pseudo literatūrinių žaidimų ne žaidėjo, knyga." - rašytojas Vidas Morkūnas

224 pages, Hardcover

First published January 1, 2019

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Kažkada baisiai patiko Jurašiaus poezija, tai pamačiau apsakymus ir griebiau. Bet nusivyliau. Pasirodė labai padaryti, labai.. lietuviški (žinau, kad durnas apibūdinimas), galiausiai tiesiog nuobodūs.

Iš Kotrynos atsiliepimo jau prieš skaitydama buvau susidarius įspūdį, kad čia bus labai intertekstualu, sukonstruota, su kokiais nors literatūriniais žaidimais - nu mažiausiai Nabokovas. Gal taip ir yra - bet 1) man nepavyko atpažinti tų literatūrinių nuorodų, 2) Nabokovą gali skaityti ir nebūtinai išlukštendama/s visus intertekstus - jo tokia graži kalba, žodžių žaismai, kad jau vien to užtenka pasitenkinimui. Jurašiaus knygos įspūdis toks: pasitenkinimą ji gali teikti tik jei rašai iš jos kokį bakalaurinį, kur ilgai ir kantriai krapštai tuos intertekstus ir tada pamatai: wow, nu čia gerai sudėliota. (Kaip faktas, kad Gailiaus ORO struktūra paimta iš žymios šachmatų partijos - nu kūl, kai jau žinai, bet iki sužinai tai atrodo, kad ta struktūra be reikalo ištęsta.) Man bakalauriniai jau, tfu tfu, praeity ir dabar norisi šiaip tekstinio malonumo, kurį norint patirti nereiktų sėdėti, gūglinti ir paišyti schemų ant popieriuko. TOTAL CONSUMER AM I.

Knygoje - 12 apsakymų, vieną jų sudaro 2 arba 3 tušti puslapiai. Tematika įvairi: kerštas iš vaikystės prisimenamam žmogui, keisti santykiai su įsivaizduojamomis / iš matymo pažįstamomis / pagal kažkokį susitarimą atsiradusiomis moterimis, vienuoliai. Gal vienuoliai - nuoroda į Eco? Nežinau, bet taip neįkvėpė sužinoti. Pirmas apsakymas - Granausko "Jaučio aukojimo" (ar ko dar?) citata, parašytas vienu sakiniu. Gražu, bet perskaitai ir pamiršti - neįkvepia.

Bet labiausiai neįkvepiantis dalykas buvo stilius, tiesiog skaičiau ir žymėjausi pastraipas, kurios galėtų būti bet kuriam šios knygos apsakyme, dažnam LT literatūros tekste, ir niekaip neatpažintum, iš kur jos. Kažkada turėdavom egzą, kur iš ištraukos reikia atpažinti literatūros kūrinį. Neduokdie šitos knygos apsakymų ištraukas.

Stebint šį judėjimą, mąstant apie tose mašinose sėdinčius kūnus, skubančius svaigintis, mylėtis ar tiesiog meluoti vienas kitam, užlieja su panieka susipynusi užuojauta. Lyg būtum vaikščioti išmokęs vaikas ir stebėtum kitą, mažesnį, dar ropojantį keturiomis.
Kada nors visi šie kūnai, visi iki vieno, taip pat supras: jie niekuo neypatingi. Supras, kad dalykai, kadaise atrodę galį nutikti tik kitiems, galioja ir jų kūnams. Ir tai priblokš juos, sukrės, sunaikins tikėjimą savuoju dievišku ypatingumu, tuo, kad esi apsaugotas, galiausiai kils noras tiesti rankas į dangų, ieškoti tenai naujojo dieviškumo ir būti teisiamam.
Nusišypsau. Nes būna ir kitaip. (p. 118)

Klausiau savęs: ar esu vagis šventykloje? Ar turiu jaustis kaltas? Juk šie žmonės čia tam ir susirinko, kad pasislėptų nuo vagių iš anapus, o aš štai prasmukau į vidų. Bet ne, iš tiesų jie susirinko pagarbinti ką nors iš tų, kas neva įveikė mirtį. Ir kad pasmerktų Judą - vargšą, nesuprastą ir neišvengiamą Judą, tokį pat būtiną kiekvienai religijai ar ideologijai, kaip ir tas, kuris įveikė mirtį. Bet ką jie darytų be Judo, amžinojo atpirkimo ožio? Ką šie uolūs šventyklos tarnai, taip apspangę nuo savo kalbų, kad beveik pamiršo, kaip dar visai neseniai patys vogė, ką jie darytų be Judo, kai savo susikurtam prisikėlusiajam tektų parodyti ne Judo, o savo atvaizdą? Kiek iš jų ir dabar vogs, vos peržengę šios šventyklos slenkstį ir atsidūrę gatvėje, o paskui sakys: "Toks gyvenimas" arba "Aš tik žmogus"? Jei tu tik žmogus, kodėl tuo netiki?
Ne, aš nebuvau vagis šventykloje. Buvau vienintelis tikintis, nes mano veidmainystė slypėjo tik odoje. Nes vis dar neužsinėriau virvės ant kaklo, nors žinojau, kad šventyklos be vagių būna tik tada, kai jos tuščios.
Štai taip ten ir buvome: aš ir šventyklos tarnai. Beveik tokie patys, tik atskirti tikėjimo. (p. 140)

Du skirtingi apsakymai, vienam pasakotojas vis vadina save dievu (sergančiu, viliojančiu etc), kitam pasakotojas laiko save Judu ir ieško aplink daugiau judų. Abiejuose nukenčia moterys, kurios paaiškėja buvusios NOT TRUE. Galbūt tai studijos apie psichopatus / sociopatus? Ką slepia tas toks lietuviškas egzistencializmas, kur visur - tik apmąstymai apmąstymai apmąstymai? Toks tolimas visokių sovietmečio novelių aidas - Granausko, Apučio; tai buvo geros novelės, bet aidas ir yra aidas. Ar dėl to, kad Aidas? O gal juDAS? Kaip DAS (Leben)? Mintys apie tai nedavė man ramybės, bet ar gali būti Aidas be Judo? Visi mes aidintys judai, o aido nėra tik tada, kai judas esi tu pats. Nu ir taip toliau.

Trumpiausias knygos apsakymas (neskaičiuoju to su tuščiais puslapiais, nes neaišku, kiek jis užima - 1, 2, 3 puslapius, viską, nieko?):

(vardas išgalvotas - aut. past.)

- Ką gi, Veronika, pasistenkim, - tarė ji atsisegdama liemenėlę, - galbūt jis ir mus aprašys. (p. 79)

Kadangi vardas išgalvotas, tai turim suprasti, kad čia TIKRAI ne Vienuolis. Bet aš skaitydama galvojau apie kitką - kiek dabar tekstas, personažai, problema persiorientuoja į TĄ, kas juos rašo. Veronika ne Veronika (aišku, vardas išgalvotas, tai koks skirtumas) - reikia pastrippinti prieš autorių, kad atsidurtum tekste, daugiau jokio tikslo nėr. Kodėl?..

Romantiniai santykiai ne visur ero, bet iš principo juos gerai apibūdina šita ištrauka:

- Gerai, - tarė jis. - Sudarysiu tavo vietų, kurias norisi bučiuoti, dešimtuką. Įsivaizduok, kad skaitai jį knygoje ar žurnale. Kiekviename puslapyje - po tris pozicijas. Po trečios, šeštos ir devintos tu spręsi, ar atversti kitą puslapį.
Jis priėjo artyn ir pabučiavo mano ausį, kaklą, paskui liepė iškišti liežuvį ir į jį įsisiurbė. Tada atsitraukė.
- Versi kitą puslapį? - paklausė.
Mano kūnas pritariamai sumurkė, ir jis toliau sudarinėjo manąjį dešimtuką. (p. 55)

Intrigėlė + žaidimo elementai + NE ero leksika (įsisiurbė). O tu skaitai ir kiekvienam puslapy klausi: kodėl?

Žodžiu - keista knyga, galbūt pernelyg sava, pernelyg atkartojanti tiek daug lietuviškos poetikos / prozetikos topų, kad pajustum kažkokį naujumą ir nuostabą. Ir galbūt netinkama tokiems tinginiams kaip aš, kur sėdi ir pageidauja: davai linksmink mane, bet taip, kad man čia jokių schemučių nereiktų, nobody got time for dis.

[Neringa · Rating 2 out of 5]

Kas būtų, jeigu klasikiniai literatūros antagonistai galėtų atsiteisti? Aido Jurašiaus „Bibliofobijoje“ pasitikėjimas įkvepiančia knygų galia paverčiamas destruktyviu reiškiniu.

Apsakymų rinkinyje einama iškart dviem keliais: drąsiai mėginama racionaliai demaskuoti meno magiją ir literatūriškais aprašymais įveikti tikrovės dėsnius. Bet rezultatas labai, labai trikdantis.

Čia pasvarsčiau, kodėl: Pralaimėjimų groteskas

#nediskursyviniamsmurtui #nesupervisažiniamspsichoanalitikams

[Kotryna Paškevičiūtė · Rating 2 out of 5]

“Bibliofobija” turi itin smagų užmanymą - rekonstruoti įvairius literatūros veikėjus į “realių” žmonių išgyvenimus. Deja, geras užmanymas neišpildytas apsakymų viduje. Neretai kyla klausimas, kuris neverčia narspstyti paslėptų minčių ar transformacijos, greičiau, kyla meistriškumo ir pagrįstumo dvejonės.

[Justė · Rating 5 out of 5]

Tiesiog labai gera knyga.

[Viktoras · Rating 1 out of 5]

Nepamenu, kada tokią nesąmonę skaitėm. Linkiu neberašyti daugiau tokių nesąmonių. Ir išvis nerašyti.