Iš tiesų nebaigiau šios knygos. Po pirmų puslapių buvo tai aišku, bet vis daviau naujų šansų. Gi vis tik kažkaip turi liestis su Jungiškąja psichologija, kurią studijuoju ir vertinu. Deja. Autorius nestudijavo. Jis painiojasi sąvokose. Jis yra kategoriškas, nuvertinantis, nekritiškas sau ir pats sau prieštaraujantis. Užmojis parašyti naują asmenybės teoriją buvo daug žadantis, įkvepiantis ir pakylėjantis, bet tik tiek. Nieko susijusio su realiomis galimybėmis ir įgūdžiais tai padaryti. Šioje knygoje tiek psichologijos, kiek ir “Karmos psichologijoje”. Tai lyg kalbėti apie astronomiją astrologijos terminais. Skamba panašiai, bet yra ne tai. Blogai. Sėsk, Sadauskai, du. Teks pasimokyti dar pačiam prieš taip mokinant kitus.
Patiko tiek rašymo stilius, tiek pats tekstas kuris lengvai suprantamas ir veda tiesiai prie aiškumo. Viskas kaip ir gerai. Tik viena žvaigždutę pasilieku sau ir neduodu visų nes tiesiog... čia jau įsipaišo asmeniniai mano kriterijai jam kaip žmogui, jo manieroms, tipažui ir bendravimo kultūrai. Tai tiek. O šiaip knyga verta skaitymo tikrai.
Nesu didelė fanė tokių knygų, bet kartais smalsumas nugali. Taip nutiko ir šį kartą 🤭 Visų pirma, mano dėmesį patraukė knygos pavadinimas bei viršelis, o perskaičius anotaciją supratau, jog knygoje aptariama tema man yra aktuali bei norėčiau daugiau apie ją sužinoti 🙂
Ją parašė veidoskaitos specialistas Žydrūnas Sadauskas, kuris nėra nei psichologas nei psichiatras, tačiau šis žmogus domisi ta sritimi. Autorius teigia, jog jo vaikystė nebuvo rožėmis klota, kaip ir tikriausiai daugelio iš mūsų. Šios knygos dėka jis nori atskleisti mums esminius dalykus : vaikystės įtaka suaugusiojo gyvenime, pagrindiniai vaikystės įtakos elementai, kas yra svarbiausia auklėjant vaikus, vaikystės kaukių įtaka mūsų kūnui, emociniai vaikystės archetipai, baziniai vaikystės archetipai ir tai kaip jie veikia mūsų gyvenimą. Autorius palietė ir kitas svarbias temas, tačiau labai nenoriu išsiplėsti 🙂
Nesu per savo gyvenimą perskaičiusi daug tokio pobūdžio knygų, tad mano nuomonė bus labai subjektyvi. Man ši knyga skaitėsi tikrai įdomiai bei nenuobodžiai, joje pateikiama informacija buvo aiški bei suprantama. Autorius privertė susimąstyti bei pažvelgti truputį giliau į savo vaikystę. Puikiai suprantu bei žinau, jog savo būsimos/esamos šeimos modelį mes atsinešame iš savo vaikystės. Jo šaknys yra būtent ten. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, suaugę mes nenorime kartoti savo tėvų klaidų, tačiau nesąmoningai darome būtent tai.. Negaliu teigti, jog aklai su viskuo šioje knygoje sutinku, bet atradau tikrai naudingų bei įdomių dalykų. Manau, jog kiekvienas skaitydamas šią knygą atsirinks tai, kas jam yra svarbu bei priimtina. Tikrai rekomenduoju ją perskaityti tėvams, kurie nori užbaigti užburtą ratą, kurio įkaitais kažkada buvo mūsų tėvai, o dabar ir mes patys ✨
Prieš paimant knygą į rankas nieko nepasidomėjau apie autorių ar pačią knygą. Beskaitant neigiamą įspūdį padarė: rašymo braižas, šokinėjimas nuo minties prie kitos, buitinė kalba, kiek infantilūs pavyzdžiai, nuvalkioti palyginimai ir posakiai, paliktos gramatinės klaidos, nesuderinti linksniai. O galutinai išseko noras toliau skaityti perskaičius dalį kai autorius didžiuojasi, kad nebaigė jokių psichologijos studijų, kiek pašiepia tuos, kurie psichologijos studijoms skyrė savo laiką ir neva tai nepadėjo patiems išspręsti savo problemų. Autorius remiasi tik savo savarankiškai sukauptomis žiniomis, skaitiniais ir praktiniais stebėjimais - taip įvardinamu abstrakčiu "tyrimu", apie kurį daugiau nepateikiama duomenų. Prisiverčiau iki galo perskaityti visą knygą. Buvo kelios įdomesnės mintys / hipotezės. Bet iš esmės gailiuosi, kad knyga pirkta ir paremtas realiai apie šią sritį rašyti nekvalifikuotas žmogus. Nei knygoje nei internete, socialiniuose tinkluose neskelbiantis apie savo išsilavinimą. Unikalių asmeninių talentų atskleidimo metodikų treneris! Eriksoninės hipnozės praktikas, veidoskaitininkas. Bet viskas atrodo nepatikimai kai gali pasigirti tik savo paties patirtimi ir sutiktų žmonių, klientų istorijomis. Labai nerekomenduoju. Autorius geras verslininkas, knyga skirta nekritiškiems skaitytojams, kurie turi problemų ir ieško greitų pigių sprendimų, kuriuos jiems ir siūlo knygos autorius.
Nuostabi knyga. Išsami, aiški. Autorius atvirai dalinasi savo patirtimi, pastebėjimais, atradimais. Visi esame iš vaikystės ir vaikystėje. Neatrakinus savo praeities ir neišsisaiškinus santykio su tėvais, taip ir galima likti užstrigus nuoskaudų ūkanose. Labai smagu, kad lietuvių autorius. Esu dėkinga ir rekomenduoju.
Pradedant akis badančiomis rašybos ir skyrybos klaidomis, kas jau neleidžia ramiai skaityti, baigiant prieštaravimais pačiam sau, keistais apibendrinimais.. labai jaučiasi, kad autorius nestudijavęs psichologijos. Nerekomenduoju..yra sočiai tiek sunkesnių tiek lengviau parašytų kokybiškų tokio pobūdžio veikalų.
Laabai gera knyga! Skaitydami geriau pažinsite ne tik save, bet ir savo aplinkos žmones. Knyga struktūrizuota, gan lengvai skaitosi, informacija pateikta glaustai ir aiškiai.
Knyga susikaitė lengvai, bet tik tiek. Tikejausi daugiau informatyvaus teksto apie vaikyste ir vaikysteje patirtas traumas, bet gavosi mišrainė iš psichologijos, religijos, politikos ir tušcio bla bla bla. I knygos pabaigą susidarė įspūdis, kad autorius pritrūko idėjų, ką būtų galima dar parašyti, dėl to surašė viską, ką žino iš skirtingų temų.
antra karta skaiciau sia knyga, po triju metu. ka atradau tada, si karta atradau. daug logisku paaiskinimunir ideju. buvo idomu paskaityti dabar, nes pries tris metus tai buvo pirmoji mano perskaityta psicologine knyga, o dabar, jau metai kaip siekiu samoningumo. tai tikrai idomu atrasti kazko kitokio, arba suprasti, kiek pasikeite per tris metus ( prie 3m savo pagrindini archetipa radau labai greitai, si karta, tas archetimas nebera mano pagrindiniu, ji pakeite kitas)
Knyga, kuria galima butu “israsyti “ kiekvienam. Plona, bet labai informatyvi, primena kita knyga “How they fucked you up”. Didziuma musu elgesio yra nulemta musu tevu ir auklejimo. Padeda geriau suprasti savo ir kitu elgesi, daug praktiniu pavyzdziu ir patarimu norintiems keistis. Visiems besidomintiems psichologija labai rekomenduoju ⭐️
Dažnas psichologas pasakytų, kad mūsų elgesio šaknys slypi mūsų vaikystėje. Tuomet mes susipažįstame su pasauliu, išmokstame mąstyti, stebime savo aplinką, bandome suvokti kas mes esame ir kaip turime gyventi. Geras pavadinimas psichologinio pobūdžio knygai. Ir išties, labai daug nagrinėjama vaikystė ir kaip ji paveikia žmones suaugus. Šioje knygoje Žydrūnas sudeda savo ilgų metų stebėjimus ir asmeninę patirtį, susistemina žmonių elgesio ypatumus į archetipus. Tai nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą, kaip kartais pasitaiko tokio tipo skaitiniuose. Jaučiasi, kad knyga yra autoriaus debiutas kaip rašytojo. Manau, kad jis ir pats dabar puikiai mato ką galėjo parašyti kitaip. Tačiau skaitosi gan lengvai, nėra nuobodi (būtina sąlyga, kad perskaityčiau tokio tipo knygą). Tiems, kas pažįsta šį žmogų, net galvoje aidi jo balsas skaitant. Jo būdo ne tik turinys, bet ir visas dėstymas. Tad, jei nesate girdėję jo paskaitų, galbūt pirmiausiai jums vertėtų jas peržvelgti, kad suprastumėte ar jums tinka toks stilius. Kažkam jis gali pasirodyti arogantiškas ar grubus, tačiau jis tiesiog nevynioja į vatą, išsako savo nuomonę, su kuria nebūtina sutikti. Jei mokate priimti kitų nuomones, problemų neturėtų kilti. Knyga tikrai populiari ir sulaukia daug dėmesio. Pagrindinis minusas – minkšti viršeliai. Viską kitką verta bent kartą perskaityti. O tuomet jau išvesti savo pastabas arba pasibraukti svarbias sau frazes ir technikas. Tiesą pasakius, padariau ir tą, ir tą. Turėčiau dėl ko pasiginčyti, bet tuo pačiu ir atradau naudingų dalykų. Tai nėra vadovėlis, čia tiesiog siūlomas tam tikras būdas pažinti save ir žmones, o ištirti ar jis yra teisingas galite patys savo aplinkoje. Tiems, kas domisi psichologija labai verta paskaityti. Rekomenduotina visiems, kas mokosi pažinti ir mylėti save arba savo artimuosius. Tikrai turi būti įdomi ir turintiems vaikų. Skeptikams ir visiems, kam netradicinė psichologija kelia irzulį, net neverta imti į rankas. Aišku, išvadas pasidarys kiekvienas sau skirtingas, bet vienaip ar kitaip – jos bus.
Žydrūną Sadauską seku jau gan senai. Labai mėgstu jo įvairius seminarus, o ši knyga buvo ilgai norėtas, bet vis progų nesulaukęs kūrinys. Ir pagaliau jis pateko į mano rankas. Nesigailiu nei vieno perskaityto puslapio. Tikriausiai tai knyga, kurią esu daugiausiai fotografavusi ir siuntusi draugams parodyti frazes, kurios paaiškina tam tikrus gyvenimo įvykius.
Taip, perskaitėte teisingai. Šioje knygoje kiekvienas atrasite save visose aprašytose situacijose. GARANTUOJU. Sužinosite, kodėl Jūsų gyvenimas pasisuko tam tikra linkme, kodėl yra toks Jūsų charakteris, kas turėjo įtakos Jūsų pasirinkimams, kuo Jūsų kompleksų visuma Jums gali būti naudinga ir dar daug daug puikios informacijos. Skaitydama knygą sąmoningai pradėjau stabdyti skaitymo tempą, norėjau ja mėgautis nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Svarbiausias atradimas tai, kad mama atsakinga už mergaičių emocijas, empatiją, o tėvas – už tai, kaip mergaitei ateityje seksis su finansais, tikslų siekimu ir stabilumu gyvenime. O čia viena iš mano mėgstamų frazių:
„ Vaikai bus laimingi tik tada, kai Jūs pačios spinduliuosite laimę. Nes kitiems – vaikams, vyrui, artimiesiems – galima duoti tik tai, ką pati turi. Dėl to svarbiausia mamos pareiga – būti laiminga. Mielos moterys, jeigu Jums rūpi dukterų ateitis, visais savo jausmais , visa savo išvaizda, visu kūnu tapkite laimingos. Žvelgdamos į Jus, dukros irgi leis sau tapti laimingomis. Vaikai ima pavyzdį iš tėvų. Kai tarp tėvų tvyro meilė, vaikai irgi mylės. Ant tėvo pečių, žinoma, irgi gula atsakomybė už dukters būsimo gyvenimo scenarijų ir niekas negali šios atsakomybės panaikinti. Tačiau, kad ir koks tas tėvas bebūtų – geras ar blogas – būtent mama formuoja dukros požiūrį į vyrišką lytį.
Man jau seniai patinka autoriaus mintys, jo hipotezės, palyginimai, svarstymai. Knyga labai įdomi, patiko ir aštresnis rašymo stilius, apie archetipus, kaukes, dualumą. Padeda suprasti kitus ir pasaulį. Padeda nepasiklysti šešėlių žaisme. Ačiū autoriui.
Įsiminusios citatos:
"Kol nepriimsi savęs, pasaulis tavęs irgi nepriims. Taip, viskas būtent taip paprasta ir telpa vieną sakinį!"
"... atleiskime savo tėvams, palikime nuoskaudas, kurias kartais visą gyvenimą tempiamės su savimi lyg sunkią, bet nereikalingą naštą. Suaugę ją galime nusimesti ir kurti naują savo pačių gyvenimą -tokį, kokį įsivaizduojame geriausią. Arjūsų vidinis vaikas yra laisvas, išgydytas ir harmoningai bręsta kartu su jumis?"
" Nuo mažens mus kantriai moko pasaulį padalyti dvi dalis. Yra „gera“ pasaulio arba išorinių aplinkybių dalis, kurios mes norime. Čia bus ir Dievas, ir viskas, ką priskiriame gėriui. Yra ir „bloga“ pasaulio, išorinių aplinkybių dalis, kurios mes vengiame. Čia bus velnias ir viskas, ką priskiriame blogiui. Blogiausia, kad mes daugiau energijos skiriame tam, ko nenorime, nei tam, ko norime. Prisiminus, kad esame visiškai atsakingi už savo realybę, visada ir gauname tai, ko labiausiai nenorime. Pasaulio padalijimas dvi dalis yra vienas iš pagrindinių mūsų kančių ir energijos švaistymo šaltinių. Ar neverta prisiminti, kad viskas yra viena, ir nustoti švaistyti savo energiją, vengiant vieno irtikintis kito? Tol, kol gyveni dviejuose pasauliuose, esi pasmerktas nuolat kovoti su priešingybėmis. Kuo stipriau dualumo principas dominuoja jūsų psichikoje, tuo nelaimingesnis esate."
Pirmiausia šios knygos gėris yra tame, kad autorius yra lietuvis, tai reiškia, kad jei užsienio autorių knygos kartais būna sunkiau suvokiamos dėl skirtingos kultūros, mentatileto ir kitų dalykų, ši knyga idealiai pritaikyta mūsų aplinkai. Nors autorius sako, kad tie kas kritikuos ją, bus „budeliai“, tačiau buvo vietų, kurios man kėlė klausimų ir ne visai norėjosi sutikti, kelti diskusiją. Daug esu skaičiusi rimtų, į konkrečią problemą sutelktų psichologinių (tikrai ne populiariosios psichologijos) knygų ir tiek tos knygos, tiek aš kiek skeptiškai žiūriu į rekomenduojamą būdą žiūrėti į veidrodį ir kartoti sau, kad myliu save... Bet tikriausiai visi mes skirtingi ir kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui. Aš renkuosi kiek kitokias technikas darbui su savimi. Sureziumavus viską, tikrai radau knygoje naudingų dalykų, buvo vietų kurios nustebino ir suteikė naujų žinių / pamąstymų, buvo, ką jau anksčiau buvau žinojusi, buvo vietų, kurios keldavo sumišimą, nes atrodo esu visi archetipai po truputį ir nebesuprantu, kuris dominuoja. Tačiau svarbiausia, kad kiekviena tokia knyga manyje pažadina gal kartais kiek apleistą darbą su savimi :P
Lengvai skaitoma knyga, jaučiasi, kad autorius turi humoro jausmą ir gerų įžvalgų su praktiniais pritaikymais, iš kurių, kelis ir pats mėginu įvygdyti.
Visgi, knyga dažnai pameta savo pagrindinę temą ir autorius pradeda patarinėti visais klausimais. Tokiu būdu knyga labai išsiplėčia ir kuo toliau tuo labiau kartojasi. Aprašoma tema, iš tiesų, yra aktuali, tačiau jai trūksta pagrįstumo - nėra išnašų, todėl dažnai kyla klausimas "iš kur autorius, tai žino?" Manau, yra gersnių šio tipo knygų analizuojančių vaikystės traumas ir santykius tarp tėvų ir vaikų.
Dviprasmiškai jausmai kyla skaitant šią knygą. Autorius nėra psichologijos mokslo šalininkas, vietomis ją kritikuoja, tačiau knygoje labai daug psichologijos mokslo elementų suplakta su asmenine patirtimi ir patirtimi asmenų, su kuriais autoriui teko susidurti juos konsultuojant... Knygos pabaigoje nurodytos kelios technikos-užduotys, kurios būtų naudingos kiekvienam, nepaisant visos knygos turinio objektyvumo 🙂
Kad tėvų auklėjimas ir jų pavyzdys turi įtakos kiekvienam žmogui, manyčiau kiekvienas sutiks. Tačiau šioje knygoje bet kokią žmogaus elgseną, bet kokį gyvenimo tarpsnį bandoma paaiškinti ir pritempti prie vaikystės potyrių. O jeigu kažką labai norima įrodyti, visada tam surasi argumentų. Aišku, knygoje galima surasti minčių pamąstymams, bet pateiktą informaciją ir teiginius reikėtų pakankamai kritiškai atsirinkti.
Na... Nerekomenduočiau. Net lentynon grąžinti nesinori. Iki galo perskaityt neprisiverčiau. Skaitosi sunkiai, tekstas nesklandus, o kalbant apie jo prasmę... Labai riebus "hmmmm". Tas atvejis, kai knygą gali išleisti bet kas, o vat parašyti - tikrai ne visiems duota. Verčiau būtų buvę apsiriboti visokiais motyvaciniais video ar kurseliais, o dabar...gaila miškų. Aš šiaip jautri, tolerantiška ir antiviešaikritikuotoja, bet šįkart sunku susiturėti...
Knyga skaitėsi labai gerai, buvo vietų, kur tikrai radau dalį savęs, buvo vietų, kur norėjosi priešintis, nes gal kiek perspausta, tačiau buvo įdomus rašytojo požiūris, surinktos žinios. Verta paskaityti tiems, kurie savyje nešiojasi nerimastėlių ir sieja juos bent kiek su vaikyste. Nepaisant to, kokia ji graži bebūtų, kažkur giliai visi turime savo vidinius demonus, šioje knygoje tikrai galima rasti minčių iš kur jie kyla.
Bloga žinia tiems, kurie tiki, viliasi, kad perskaičius knygą, pasikeis jų gyvenimas. Norint, kad taip įvyktų, teks išbandyti autoriaus siūlomas, iš pirmo žvilgsnio, paprastas technikas. O, bet, tačiau... Man šioje knygoje labai patiko archetipų apibūdinimas ir lyginimas tarpusavyje...
Labai patiko! Tai pirmoji mano pažintis su Ž. Sadausku. Buvo be galo įdomu skaityti apie vaikystės archetipus ir juose pažinti save, savo artimus žmones ir pažįstamus. Sudomino surašytos technikos ir būdai neigiamoms mintims ir savybėms keisti.
Skaitant kyla nevienareikšmiai įspūdžiai. Į akis krenta autoriaus prieštaravimai sau ir kategoriškumas, bet visgi turinys kabina ir iš jo yra ką pasiimti.
Knyga tikrai padeda suprasti savę ir aplinkinius, manau kiekvienam reikėtų ją perskaityt, kad suprast kaip mus veikia mūsų vaikystė, nustotumėm teisti aplinkinius :)