Viskas gerai, aš dar jaunas

by Vladas Rožėnas

Knygos veikėjas Robertas šios istorijos pradžią sutinka išsižiojęs. Ką tik išgirdo tokią savo scenarijaus kritiką, kad užsinorėjo susivynioti į antklodę ir niekada nebeišlįsti iš namų. Bet netrukus Robertas susizgrimba – kas jis, nevykėlis? Jei tik turėtų laiko, juk parašytų šedevrą. Jis ir parašys šedevrą. Aš pasitaisysiu, maldauja jis prodiuserės, kurios vienas žodis ir kuria, ir griauna karjeras, – ir gauna dvi dienas. Dvi dienas įrodyti pasauliui ir, dar svarbiau, sau pačiam, kad žadintuvų, vėluojančių troleibusų bei mokesčių deklaracijų pasaulyje yra ir kokios nors prasmės.

Genres: Fiction

128 pages

First published January 1, 2019

Reviews

[Caro the Helmet Lady · Rating 5 out of 5]

Kai sėdint darbe galvoji apie tai, kad norėtum greičiau grįžti namo ir tęsti knygos skaitymą - tai patys žinote, ką tai reiškia. Reiškia knyga patinka ir bent jau subjektyviai yra gera.
Šitoje meta knygoje apie meta scenarijaus rašymą man netrūko nieko - juokiausi, kažkur netgi susigraudinau ir dažnai pagalvodavau, jog mane kartais aplanko tos pačios mintys kaip ir veikėją/autorių, net baisu buvo dėl to. Žiauriai patiko autoriaus ironija ir autoironija. Ir visą laiką galvojau, kad juk tai gatava medžiaga... filmo scenarijui! Surprise, surprise. :D
O dar man laaaaaabai patiko pabaiga. Už pabaigą išvis duočiau 10 balų. Bet sistema neleidžia. Tai tiek to, duodu 5 už viską.
Visai pažiūrėčiau dar ir filmą.

[cypt · Rating 3 out of 5]

HIPSTERIS BANDO KURTI MENĄ, SPĖKIT AR JAM SEKASI.

Ironiškai pradėjau apžvalgėlę, nes ironijos tekste piiiiiiiiilna. Romanų apie hipsterius LT ima rastis (nežinau, ar čia platesnis trendas) - ir Stasys Šaltoka, ir "Sfera"; man asmeniškai jie nykoki (vis iki galo nesuprantu - ar romanai, ar patys hipsteriai). Bet toks ir pointas, ane?

Hipsteris Robertas per visą knygą (nelabai čia romanas, gal veikiau, kaip Marijus Gailius komentare rašo, apysaka) bando sukurti sėkmingą scenarijų, atnešiantį jam šlovę. Galiausiai jam ir sekasi, ir nesiseka - siužetas toks truputį su kinematografiniais triukais, bet daugiau nespoilinsiu.

Nepatiko:
1. Nuvalkiotos temos: meno kūrinys apie meno kūrinio kūrimą... nevardinsiu, kiek tokių prirašyta ir prifilmuota, gal pasilikim ties gražesniu pavyzdžiu - Fellinio 8 1/2.
2. Trendy temos: savižudybės bandymas, vizitai pas psichologę, nelaimingi vaikystės prisiminimai.....
3. Pati paskučiausia pabaiga - tikėjausi, kad jau nebebus to finalinio dramos įnašo, bet vis tiek pačiose paskutinėse pastraipose atsirado. KIL KIL BLOODBATH. Nu kaaaam. Nors ir ironiškai ir linksmai parašyta... Gal dėl Antikristo??? -->

Labiausiai patiko:
1. "Antikristo" intertekstas - nežinau, ar sąmoningas, bet CHAOS REIGNS.
2. Siužeto atomazga - kad galiausiai, tiek parašęs, tiek neparašęs scenarijaus, jis atsiduria kone toj pačioj vietoj - ta pati egzistencija, ta pati nykybė. Gražiai išspręsta svajonės versija.
3. Hipsterio Roberto ir LT gyvenančio Martino (guess what, kokia jo profesija, ar tik ne filosofas) draugystė.
(Apskritai draugystė kažkoks pamirštas dalykas prozoje - ji arba yra kažkas persunkta neišsakytų Prasmių kaip Opolskaitės novelėse, arba šiaip beveik egzistenciška, kaip pvz pas Kalinauskaitę; o šiaip LT prozos personažai - ypač vyrai - yra tokie didingi vienišiai, kad knisa. O čia pas Rožėną - kažkokia labai paprasta ir graži.)

Būtų labiau patikę, jei... / Pageidavimų koncertas:
1. Nebūtų vaikystės epizodų, tik rašymo nesėkmės.
2. Tekstas būtų bent 1/3 trumpesnis, tokia tikra, išvalyta apysaka.
3. Gal nebent jei vietoj "Antikristo" būtų Sofia Coppola. (Aš jos nelabai mėgstu, bet galvojant apie knygą kažkaip priderėjo. Pvz tas iš naujesnių - "Beguiled".)


3*, nes nemėgstu hipsterių mene, išskyrus Šventinio Bankucheno (maratonininkas bėga...). Bet skaitysiu viską, ką jis dar rašys, o rašo tikrai gerai.

[Vladas Rožėnas]

Beveik metai po knygos išleidimo Litmenis ją pagerbė tekstu, kuris nuostabiai sudėlioja akcentus, apie ką ji yra ir kas joje iš tiesų nutinka. Pasinaudoju galimybe pakomentuoti savo knygą, kad nukreipčiau į Romo Bartavičiaus tekstą:

https://literaturairmenas.lt/literatu...

[Ringa Sruogienė · Rating 2 out of 5]

Metų iššūkio sąraše užims vietą: knyga, kurios veiksmas vyksta vasarą.
Pradžia buvo nebloga, nors rašymo stilius man nepatiko iš karto, nes pasirodė kaip žmogaus, rašančio už pinigus (publicisto?). Lyg ir nesuklydau, autorius rašo daugybę apžvalgų ir straipsnių apie kiną.
Ties viduriu pritrūkau turinio, vien egzistencinio nerimo neužteko. Padėjau knygą, galvojau, kad net nebaigsiu. Po kelių dienų pagailo jauno žmogaus-autoriaus (vis dėlto pirma knyga), o ir tas veikėjo nerimas man pačiai nerimą ėmė kelti (kad ko nepasidarytų). Pabaigiau. Bet vertinimas - OK.

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

Gal ir visai neblogai. Šiek tiek ironijos, šiek tiek filosofijos, šiek tiek šių dienų jaunosios kartos gyvenimo aktualijų bandant įsitvirtinti ir rasti vietą po saulę. Nors tokios temos ar siužeto knygų pastaruoju metu pakankamai užderėjo, bet iš tikro skaitosi lengvai, bet nėra ir banalu. Tik visgi reikėtų žinoti, kad kurtiesiems įrašinėti knygų nereikia, jie vis tiek negirdės. Bet jie puikiai mato ir geba skaityti knygas. Gal net šią.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Patiko ir įtikino pagrindinio veikėjo blaškymasis tarp "aš toks ypatingas, tokį ypatingą talentą turiu ir kodėl ne tokie talentingi vis tiek turi daugiau už mane?" ir "aš tuoj būsiu demaskuotas, tuoj visi pamatys ir supras, kad aš nieko nemoku, nieko nesugebu, nieko negaliu". Mažiau patiko lapė - kai kam asocijuojasi su "Antikristu", o aš galvoju, ar nėra čia tiesiog sprendimas, kaip herojų draugo namuose uždaryti? Kaip bebūtų, didžioji knygos dalis tikrai skaudžiai smagi ir gerai parašyta.

[Regina Rimkutė · Rating 4 out of 5]

Iš tiesų knyga labai greitai persiskaitė, perskaičiau ją važiuodama traukinyje maršrutu Šiauliai - Vilnius. Turiu pripažinti, kad jau senokai kažko panašaus neskaičiau. Kažko... tokio. Tikro. Surijau ją per daugiau nei dvi valandas, nei karto neatsiversdama paskutinio puslapio paskaityti, kaip čia viskas pasibaigs.
Turbūt vienas iš labiausiai mane prie šio kūrinio prikausčiusių dalykų buvo ironija. Jos autorius tikrai negaili ir dalija į kairę bei į dešinę. Smagu, kad žmonių, gebančių taip gerai rašyti, dar yra Lietuvoje - vadinasi, ne viskas dar prarasta.
Atrodo - paprasto žmogaus istorija. Po atmesto scenarijaus jis turi dvi paras parašyti naują. Dvi paras, per kurias parašytu darbu bus nulemiamas jo, kaip scenaristo, likimas...
Istorija gal net kiek artima man, kaip pradedančiai autorei, galbūt todėl taip patiko. O ir pats knygos veikėjas Robertas, manau, kažkiek artimas kiekvienam iš mūsų. Galėčiau pasakyti, kad knyga tokia lietuviška. Apie svajones, kurių visi turime, apie begalinį norą jas įgyvendinti. Bet kokia kaina. Net jei reiktų per 2 paras sukurti visiškai naują scenarijų.

[Ilona · Rating 5 out of 5]

Skaitydama pirmą kartą juokiausi dažnai ir garsiai. Neprisimenu, ar kokia nors knyga yra taip prajuokinusi. Žavėjausi taiklias pastebėjimais (kaip apie brainus, virtuvę, drobules ir šešėlius), šuoliais nuo smulkių kasdienybės detalių į rojų ar patetiką. Antrą kartą skaitant pradėjau apmaudauti, kad būdama autoriaus amžiaus visai negalvojau, kad rašau savo gyvenimo scenarijų ir kiekviena kvailystė užveria arba atveria atitinkamas duris į rytdieną. Ir galvoti, kad bandymas permontuoti šią knygą į tvarkingą iš eilės vykstančių įvykių aprašymą tiek pat beprasmis ir nereikalingas, kaip pastangos plaukiantį debesį sukišti į konkretaus daikto formą. Ir galvoti, eilinį kartą, kas yra tiesa. Pvz, mane erzina, kad knygoje vakare čiulba žvirbliai (nes vakare jų neteko girdėti), bet visiškai priimtina, kai iš kūno teka rašalas.
Taigi, sėkmės laikant PK egzaminą ir lauksime kitos.

[Marijus Gailius · Rating 3 out of 5]

Visą vakarą bandžiau sugalvoti, kodėl jaunas vyras per prancūzišką bučinį impulsyviai palietęs merginos krūtinę turėtų taip susigėsti, kad iki ašarų. Taip arba nebūna, arba per p(ap)rastai parašyta, kad būtų. Arba tuomet tenka sugalvoti, ką tokioje patetiškoje scenelėje pasakotojas nutylėjo. Tik tokia būsenos analizė anapus teksto jau darytųsi kita knyga (ir, deja, ne V. Rožėno).

Apysaka gyva, žaisminga, racionaliai išpildyta, vis dėlto būtų gerokai solidesnė be patetikos nuošale nuslydusio paskutinio skyriaus, kuris sugadino apytvirtę pagrindinę medžiagą lyg po neblogai pavykusio pasimatymo su raudonom rožėm ir šampanu – riebus nusibezdėjimas su atsiraugėjimais, pasakotojui atomazgoje staiga didaktiškai prabilus: „Kodėl reikalaujame gyventi ekranuose, pamiršdami tai, kas aplinkui? Kodėl pamiršome paprastus dalykus, anksčiau teikusius žmonėms tiek prasmės?“ (p. 123). Iš tiesų, kodėl? Na, niekis, autorius juk vis dar jaunas – dar paaiškės.

[Agne Pak · Rating 5 out of 5]

pirmas blynas ir tikrai neprisvilęs. nors pradedu savo review kliše – knygoje jų visai nėra, priešingai, tai labai gudriai sukonstruota istorija, skaitant privertusi susimąstyti apie nesibaigiančias prasmės paieškas skirtinguose mūsų veiksmuose.
tikrai nežinau, ar čia naujas gūsis lietuvių literatūroje, bet rožėnas kalba mano kartai ir kitaip nei grušaitė – susikalba. pagaliau kažkas suprato, kad nebūtina suliteratūrinti visų dialogų išsunkiant iš jų bet kokį realistiškumą, o siužetas nebūtinai turi nukrypti tik į žydinčius kaštonus, išėjusius prie upės ir kitus pabrėžtinai gilius vingius. vladas, su puikiu humoro jausmu, kartas nuo karto tekste išlendančia ironija, puikiai atskleidžia žirmūnų chruščiovkėje užaugusio 20-kelių roberto dramą, su kuria, mano galva, taip lengva susitapatinti. jei vieną dieną galvoji, kad gali viską ir pasaulis tau, jei ne šiandien, tai vėlų vėliausiai rytoj, bus po kojomis, o kitą – jau, kad esi mažas nevykėlis ir iš vidutinybės pinklių pabėgti nepavyks – skaitykite šią knygą, nepasigailėsite!

[Monika Bertašiūtė · Rating 3 out of 5]

Skaičiau šią knygą ir užsikėlusi kojas ant sofos, ir gerdama kavą veganiškoje kavinėje, bet nuspręsti, ar ji gera – man nepavyko. Rodos, visai gerai pagauti urban žmogeliuko gyvenimo vingiai – dviračiai, žolė, psichologai, draugai, darbas biure ir didžiulis troškimas gyventi prasmingai bei dirbti kūrybišką darbą. Ir vis dėlto… į rudens gėrybių krepšelį šios mažytės knygelės nedėčiau. Man pritrūko įdomesnės ir labiau motyvuotos naratyvo transformacijos, „Mad Men“ (rež. Matthew Weineris) sofistikuotumo, Quentino Tarantino intertekstualumo ir pačios kalbos meistriškumo.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...

[Lina · Rating 3 out of 5]

Viskas gerai, potencialo yra.

[Ruth · Rating 4 out of 5]

Netikėtai nelietuviškas. Patiko. Tiesa, ne viskas.
 
Kaip? Išties juokingas ir ironiškas tekstas, kurio nesinori paleisti, ypač kai retai tenka tokio gėrio sutikti mūsuose – žinia, lietuviai liūdesio dramos specialistai. Nors tikrai nesiekiama kažko įmantraus ir inteligentiško, bet sakinys nėra lėkštas, o konkretus ir dažnai šmaikštus, todėl užkabina. Tai stipriausia kūrinio pusė, komplimentas, ypač kai knyga pirmoji.
 
Apie ką? Visi be išimties trokšta padaryti gyvenime „kažką tokio“: laimėti prezidento rinkimus, būti pasaulinio garso modeliu (na, bent Asta LT lygiu) ar, pagaliau, žaisti „Žalgiryje“. Svajoti negali uždrausti, tai įgimta, kelia dvasią, net jei giliai suvoki, kad esi toli už realybės rėmo. O gal?.. Juk ne veltui būtent tu atsiradai šioj Žemėj?
 
Tai va, o Robertas nori parašyti Oskaro vertą scenarijų. Antrąjį. Ir tik per dvi dienas, nes pirmąjį prodiuserė „palaidojo“. Fabula atrodo paprasta kaip du kart du, todėl būtų negražu papasakoti, kuo viskas baigėsi. Tekste kalbama apie rimtus dalykus, bet turinio prasme istorija man pasirodė silpnoka, galėjo būti įdomesnė ir „geriau sukalta“(:)), nebent... skaičiau antrąjį scenarijų? 🤭 Tuomet, viliuosi, kad paskutinis knygos skyrius – tai pagaliau parašyta jo pabaiga, o ne realiai Robertą ištikęs likimas. 😬
 
Patiko, nes tai apie mus, žmones. Jei atvirai, kai kurias dalis skaičiau lyg iš savo kasdienybės rutinos knygos paimtas citatas, ypač apie pretenzingai ryte sudėliotą tikslui pasišventusio rašytojo dienotvarkę ir nusivylimą vakare pamačius, kad oficialiai dėl laiko (dažnai noro, užsispyrimo, pasitikėjimo stokos ir - neslėpkim - tinginystės) tik nedaugelį jos punktų pavyksta įgyvendinti.
 
Nurimk, mažos nesėkmės pateisinamos, o be to, bus daug rytojų, kai galėsi pabandyti vėl. Nes dar esi jaunas, tad kol kas gali svajoti daug ir nelimituotai, (ne)pagrįstai tikėdamasis sklandžios aukštai iškeltą reikalavimų kartelę atitinkančių svajonių realizacijos. („Kitaip kas lieka – tik mokesčiai ir dulkių siurbimas” - V. R.).

[Indre · Rating 5 out of 5]

Skaitymas be raukšlės kaktoj apie dalykus ir smulkmenas. Man labiau smulkmenos - taiklūs trumpi sakiniai, kelių žodžių junginiai ir vienas kambary vis net ne nusišypsai ar prunkšteli, o tiesiog nuoširdžiai juokteli. :) Netaupiau ir per kelias valandas maloniai susiskaitė. Dabar gaila, kad netaupiau - juoktelėjimui priklausomybė, o retai pasitaiko, nes per daug visko su raukšle kaktoj vartojam.

[Matas Špigelskis · Rating 1 out of 5]

Jeigu is Bukowskio atimtumem vulgaruma, emocijas, poemas ir epitetus - gautumem sita knyga. Skurdus, sausas pasakojimas apie nieka. Atrodo, jog sita knyga ir turejo parasyti per 1 nakti. Autorius bande perteikti kelias prastas metaforas ir "menininko skaudas". Bet pasirode, jog nera to jautes. Tipinis miestietis, kuriam blogiausias gyvenimo kelias - stabilus 9-5 darbas, pusryciai su pienu ir ideja, jog neissipildys vidines svajones? Cia turbut didzioji dalis vakarietisko pasaulio? Neskaitant, jog 50% pasaulio gyventoju paaukotu viska, jog butu jo batuose. Manau, jog knyga autorius rase dar jaunas ir su paauglisku egzistencializmu. Taip pat, pasirinkta kalba yra tiesiog tragiska. Pirma karta pamaciau lietuviu knygoj "what's up?" dialoga. Kaip knygoj parasyta "Tai galejo sugalvoti bet kas, tam reikia ne talento, o darbo". Knyga parodo - reikia ir talento.. Tikiuosi, cia buvo lietuviu kalbos namu darbas 11-os klases ir gavo teigiama pazymi.. Knyga perskaitoma labai greitai, bet geriau pasirinkciau sausus pusrycius su pienu..

[Martyna Mėnulė · Rating 4 out of 5]

Knyga labai patiko nes visos Roberto mintis galėjau suprasti asmeniškai. Knyga įvarė egzistencinę krizę ir baimę dėl ateities, bet sakau tai geriausia gaida! Rekomenduoju, greitas ir įdomūs kūrinys kuris mane paveikė ❤️

[Povilas Šklėrius · Rating 3 out of 5]

Viena geriausių PK prozos serijos knygų - nes pagaliau ne apsakymų rinkinys.

Pliusai: geri, tikroviški dialogai, atpažįstami veikėjai, natūrali kalba.

Minusai: kai kurios istorijos ir pamąstymai niekur neveda ir be jų būtų galima apsieiti.

Buvo malonu skaityti.

[penkeri · Rating 2 out of 5]

Skaiciau, nes idomu ka raso zmones, tuo paciu metu besitrinantys tuose paciuose senamiescio kiemeliuose. Perskaicius apzalga siaures atenuose galvojau, nu vau, kiek tokioj mazoj knygutes sluokciu, koks dviprasmiskas veikejas ir t.t. Pati kazkaip nieko panasaus neradau.

[Viktorija · Rating 3 out of 5]

Keista. Visai nesitikėjau, kad ši knyga man patiks, o juoba - pasirodys artima. Pirmiausia, man įdomus pats teksto konstravimo principas, nėra to linijinio pasakojimo, jis labiau primena filmą, kurį skaitai, o ne žiūri. Ironija iš tiesų yra labai taikli ir žavinga, ne dažnai šypsausi, skaitydama knygas, o viena to priežasčių - autorius leido man pasijuokti pačiai iš savęs, daugelyje eilučių ar motyvų atpažinus save.

Neapleidžia jausmas, kad po visa ta ironija slypi daug daugiau, manau, tarp pastraipų ir eilučių įsirangė paties rašytojo nerimai, abejonės ir siekis surasti prasmę. Tekste radau tris pabaigas; tikiu, toks pasirinkimas tik ir įrodo, jog šiaip jau prasmės nėra ir kuri pabaiga iš galimų beištiktų, vis tiek liksi įkalintas tame kūno ribotume pats su savimi.