What do you think?
Rate this book
Sfera
„Sfera“ – tai žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais. Romano herojai tokie tikri, kad skaitydama girdėjau juos kalbančius savo virtuvėje. Buvo nejauku, o kartais – be galo juokinga. Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus.“
— Akvilė Kavaliauskaitė
„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali.“
— Ingrida Šimonytė
„Tai knyga, kuri kelia šiandienos žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie prasmę, o „įkaltų“ tiesų kvestionavimas, naivus ir snobiškas herojų maištas duoda impulsą permąstyti, ar visos tiesos, kuriomis tikime, yra nepajudinamos. Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis.“
— Saulius Urbonavičius-Samas
„Skaitydamas „Sferą“ jaučiausi, lyg dalyvaučiau elitiniame protmūšyje, kurį moderuoja azartiškas vedėjas, žaidimo eigoje keičiantis ir jo taisykles, o kartais – ir pačią žaidimo prigimtį.“
— Ernestas Parulskis
Paulius Senūta gimė konservatyvioje šeimoje, paauglystę praleido meno bendruomenėje tapydamas, grodamas ir dirbdamas su muzikos grupėmis. Dėl nepaaiškinamų priežasčių metė menų studijas, įstojo ir baigė Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, vėliau įsteigė ir vadovavo vienai labiausiai Rytų Europoje pripažintų reklamos agentūrų „Not Perfect“. Nepaisant nuoširdžios neapykantos banaliems dalykams, jis yra visai sukalbamas žmogus. „Sfera“ – pirmoji Pauliaus Senūtos knyga.
— Akvilė Kavaliauskaitė
„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali.“
— Ingrida Šimonytė
„Tai knyga, kuri kelia šiandienos žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie prasmę, o „įkaltų“ tiesų kvestionavimas, naivus ir snobiškas herojų maištas duoda impulsą permąstyti, ar visos tiesos, kuriomis tikime, yra nepajudinamos. Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis.“
— Saulius Urbonavičius-Samas
„Skaitydamas „Sferą“ jaučiausi, lyg dalyvaučiau elitiniame protmūšyje, kurį moderuoja azartiškas vedėjas, žaidimo eigoje keičiantis ir jo taisykles, o kartais – ir pačią žaidimo prigimtį.“
— Ernestas Parulskis
Paulius Senūta gimė konservatyvioje šeimoje, paauglystę praleido meno bendruomenėje tapydamas, grodamas ir dirbdamas su muzikos grupėmis. Dėl nepaaiškinamų priežasčių metė menų studijas, įstojo ir baigė Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, vėliau įsteigė ir vadovavo vienai labiausiai Rytų Europoje pripažintų reklamos agentūrų „Not Perfect“. Nepaisant nuoširdžios neapykantos banaliems dalykams, jis yra visai sukalbamas žmogus. „Sfera“ – pirmoji Pauliaus Senūtos knyga.
272 pages, Paperback
First published January 1, 2019
6 people are currently reading
138 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 25 of 25 reviews
December 8, 2020
TL;DR: ME NOT INTO HIPSTER BOOKS SO SORRY PLS FORGIV KIL BUK
Susikaupiau įžvaigždutinti "Sferą".
Yra toks geras Navako eilėraštis "Nieko", kuris baigiasi taip:
ko tie medžiai lauke už lango
šitaip greit pro mane prabėgo
ar žinai kas man girdis? tango
ar žinai ką tai reiškia? nieko
Va tokia man pasirodė šita knyga. Vietom visai patiko ir džiaugiausi paskirais sakiniais, vietom siaubingai siutino. Bet kai bandžiau galvoti apie ją kaip apie visumą, buvo - NIEKO. Įdomi siužeto mintis! - kas iš to? - NIEKO. Įdomus santykis tarp personažų! - kas iš to? - NIEKO. Idiotiškas moters personažas!!! - ir iš to taip pat NIEKO...
Knyga seka, man regis, Šaltokos linija - ta prasme, kad centre atsiduria pusiau hipsteris, pijarščikas, nelabai žinantis, ko vertas gyvenimas ir ką su savimi veikti. Weltschmerz. Tas buvo naujovė gal prieš 300 metų, dabar - jau gerokai boring. Man visai patiko stilius - vietomis lyg bando sekti Undine Radzevičiūte - trumpi, kapoti sakiniai, su paradoksais, gražu. Bet tų gražių sakinių knygoje pasitaiko nedaug. Dėl smagumo:
Siužetas - įdomi mintis (plokščiažemininkų pastangos įrodinėti savo teorijas), truputį kaip iš Xfailų - tas man patinka. Bet 300 psl apie tą patį? + Xfailuose bent jau buvo aišku, ko siekiama: gauti informacijos, pavogti ateivių dnr. "Sferoje" pusėj knygos žmonės bando dėžėje išskristi į Japoniją. Ir ką? Ką jie ten veiks? Susiras kažkokį pensininką, kuris buvo išskridęs į kosmosą. Ir ką? Nieko.
GERI DALYKAI:
1. Knygoj didelę dalį užima draugystė - dviejų pagrindinių plokščiažemininkų. Jau galvojau apie tai skaitydama Rožėną - tai gražus ir literatūriškai geras dalykas, šioks toks atokvėpis nuo visų meilių, neaiškių simpatijų, pavydų, tiesiog nulinio santykio. Scenos, kur Ignacijus su Emanueliu pasakoja vienas kitam trumpas istorijas - labai fainos, geriausia knygos vieta.
2. Tos trumpos istorijos, kai kartais į pasakojimą įsiterpia nieko jame neveikianti figūra, bet ji gauna kokius 5 psl savo istorijai - keistas ėjimas, bet man labai patiko. Kažkoks erlickiškas ir visai vietoje. Kaip Suomijos kalėjime sėdi ŠMC kuratorius, ir panašiai. Čia visai dingsta realistinis kodas, atrodo, kad autorių/pasakotoją užneša - ir tas smagu.
BLOGI DALYKAI:
1. Plokštesnis už Žemę yra moters personažas ir vis prasiveržiantis seksizmas su įvairiomis -fobijomis. Knygoj yra lygiai 1 moters personažas (vardu Kulka), visiškai stereotipinis wannabe femme fatale: gotė, nelaiminga, su tatuiruotėm, turi įdomių quirkų (neatsimena nieko, kas įvyksta tamsoje). Kai nusirengia: "Kulka buvo daug moteriškesnių formų, nei Ignacijus manė, ir vilkėjo anaiptol ne berniukiškus, o skoningus gundančius juodus apatinius" (p. 136). Taip, nes kiekviena moteris kas dieną rengiasi apatinius su kokiu nors tikslu, šiuo atveju gundyti.
Paskui romane ji tampa ir meilės objektu (kaip netikėta), ir žmona, darančia valgyt ir šluojančia namus (nu jau tikrai nelaukėm), ir... ko tikrai nelaukėm... slapta agente, kuri tipo šnipinėjo personažą. Tai nėra plot twistas ar spoileris, nes plot twistas ar spoileris atskleidžia siužeto vingį, o čia nėra siužeto vingis, tiesiog nesąmonė.
2. -fobijos ir bajeriai, kurie atsisuka prieš tave patį:
...man kažkaip atrodo, kad biški ne taip veikia...
Arba per priėmimą užspringsta žmogus, high-class buržua pradeda jam daužyt per nugarą, kad atspringtų, ir kažiiiiiin kas yra tas evil pabaisa, užvedantis daužymą, pasibaigsiantį mirtimi???
Nebecituosiu vietų apie imigrantus, rytiečius ir kitas apparently savaime juokingas žmonių grupes.
3. Sekso scena, kuri gal ir nusileidžia Mariaus Marcinkevičiaus "Juodajai Vilniaus saulei", bet visgi yra nemalonus skaitinėlis (Marcinkevičiaus bent jau juokinga):
Dabar mąstau: kažko tie blogi dalykai visi atrodo susiję... Gal čia mano problema, kad nevirškinu tam tikro good-vibe'o? O gal tas good-vibe'as jau biški atgyvenęs? Kaip sako knygos pijaras: lietuvių literatūroje taip dar nieks nerašė. Nu gal ne be priežasties???
Susikaupiau įžvaigždutinti "Sferą".
Yra toks geras Navako eilėraštis "Nieko", kuris baigiasi taip:
ko tie medžiai lauke už lango
šitaip greit pro mane prabėgo
ar žinai kas man girdis? tango
ar žinai ką tai reiškia? nieko
Va tokia man pasirodė šita knyga. Vietom visai patiko ir džiaugiausi paskirais sakiniais, vietom siaubingai siutino. Bet kai bandžiau galvoti apie ją kaip apie visumą, buvo - NIEKO. Įdomi siužeto mintis! - kas iš to? - NIEKO. Įdomus santykis tarp personažų! - kas iš to? - NIEKO. Idiotiškas moters personažas!!! - ir iš to taip pat NIEKO...
Knyga seka, man regis, Šaltokos linija - ta prasme, kad centre atsiduria pusiau hipsteris, pijarščikas, nelabai žinantis, ko vertas gyvenimas ir ką su savimi veikti. Weltschmerz. Tas buvo naujovė gal prieš 300 metų, dabar - jau gerokai boring. Man visai patiko stilius - vietomis lyg bando sekti Undine Radzevičiūte - trumpi, kapoti sakiniai, su paradoksais, gražu. Bet tų gražių sakinių knygoje pasitaiko nedaug. Dėl smagumo:
– Netiesa, – pamelavo Ignacijus ir jame akimirksniu apsigyveno nerimas. (p. 169)
Emanuelis kalinio drabužiais tolo Kauno gatve, o Ignacijus dvejojo, ar grįžti namo. Taip seniai ten buvo. Net kai būdavo namie, jo ten nebuvo." (p. 208)
Siužetas - įdomi mintis (plokščiažemininkų pastangos įrodinėti savo teorijas), truputį kaip iš Xfailų - tas man patinka. Bet 300 psl apie tą patį? + Xfailuose bent jau buvo aišku, ko siekiama: gauti informacijos, pavogti ateivių dnr. "Sferoje" pusėj knygos žmonės bando dėžėje išskristi į Japoniją. Ir ką? Ką jie ten veiks? Susiras kažkokį pensininką, kuris buvo išskridęs į kosmosą. Ir ką? Nieko.
GERI DALYKAI:
1. Knygoj didelę dalį užima draugystė - dviejų pagrindinių plokščiažemininkų. Jau galvojau apie tai skaitydama Rožėną - tai gražus ir literatūriškai geras dalykas, šioks toks atokvėpis nuo visų meilių, neaiškių simpatijų, pavydų, tiesiog nulinio santykio. Scenos, kur Ignacijus su Emanueliu pasakoja vienas kitam trumpas istorijas - labai fainos, geriausia knygos vieta.
2. Tos trumpos istorijos, kai kartais į pasakojimą įsiterpia nieko jame neveikianti figūra, bet ji gauna kokius 5 psl savo istorijai - keistas ėjimas, bet man labai patiko. Kažkoks erlickiškas ir visai vietoje. Kaip Suomijos kalėjime sėdi ŠMC kuratorius, ir panašiai. Čia visai dingsta realistinis kodas, atrodo, kad autorių/pasakotoją užneša - ir tas smagu.
BLOGI DALYKAI:
1. Plokštesnis už Žemę yra moters personažas ir vis prasiveržiantis seksizmas su įvairiomis -fobijomis. Knygoj yra lygiai 1 moters personažas (vardu Kulka), visiškai stereotipinis wannabe femme fatale: gotė, nelaiminga, su tatuiruotėm, turi įdomių quirkų (neatsimena nieko, kas įvyksta tamsoje). Kai nusirengia: "Kulka buvo daug moteriškesnių formų, nei Ignacijus manė, ir vilkėjo anaiptol ne berniukiškus, o skoningus gundančius juodus apatinius" (p. 136). Taip, nes kiekviena moteris kas dieną rengiasi apatinius su kokiu nors tikslu, šiuo atveju gundyti.
Paskui romane ji tampa ir meilės objektu (kaip netikėta), ir žmona, darančia valgyt ir šluojančia namus (nu jau tikrai nelaukėm), ir... ko tikrai nelaukėm... slapta agente, kuri tipo šnipinėjo personažą. Tai nėra plot twistas ar spoileris, nes plot twistas ar spoileris atskleidžia siužeto vingį, o čia nėra siužeto vingis, tiesiog nesąmonė.
2. -fobijos ir bajeriai, kurie atsisuka prieš tave patį:
Maksas buvo įžūliai savimi pasitikintis, o šį pasitikėjimą iš dalies lėmė žinojimas, kad jo treniruota krūtinė didesnė nei daugelio moterų ir kad neretai lesbietei jis būtų tikęs kaip partneris. (p. 58)
...man kažkaip atrodo, kad biški ne taip veikia...
Arba per priėmimą užspringsta žmogus, high-class buržua pradeda jam daužyt per nugarą, kad atspringtų, ir kažiiiiiin kas yra tas evil pabaisa, užvedantis daužymą, pasibaigsiantį mirtimi???
Antras trinktelėti suskubo plačiai besišypsanti antroji pranešimo pusė – kitas pranešėjas gėjus. Trinktelėjo tarsi nemirktelėjimo žaidime žiūrėdamas į fojė dūzgiančią minią ir, nenusukdamas akių į užspringusį svečią, aukštu, niekuomet nelūžusiu balsu paantrino ragindamas visus prisijungti. (p. 180)
Nebecituosiu vietų apie imigrantus, rytiečius ir kitas apparently savaime juokingas žmonių grupes.
3. Sekso scena, kuri gal ir nusileidžia Mariaus Marcinkevičiaus "Juodajai Vilniaus saulei", bet visgi yra nemalonus skaitinėlis (Marcinkevičiaus bent jau juokinga):
Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl pakilo – šį kartą vos vos, ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno ir kraujo. Užuolaida vijosi jai aplink nuogą kūną, bet, viešniai priartėjus prie lovos, perleido ją Ignacijui. Šiltas Kulkos kūnas prigludo prie Ignacijaus, akys įsirėmė į akis, krūtinė stipriai kilnojosi ir degino. Ignacijus negalėjo atsilaikyti – net ir nebandė, krūtinė pradėjo kilnotis vis sparčiau, kol susilygino su Kulkos ritmu. Ignacijus nieko nematė – tik Kulkos veidą ir ant jo atsispindinčias žaižaruojančias smiltis. Kambarys pradėjo suktis – Ignacijus buvo tuo tikras, nors ir negalėjo patikrinti, nes neatitraukė akių nuo Kulkos veido. Kulkos krūtinė kilnojosi vis greičiau, Ignacijaus neatsiliko, kūnas pasidengė prakaito lašeliais, nagai įsirėžė į nugarą ir ėmė plėšti odą, atodūsiai šnibždėjo ir skubėjo, kol sustojo. Sustojo ir Ignacijus ir po akimirkos išvargęs užmigo. (p. 220)
Dabar mąstau: kažko tie blogi dalykai visi atrodo susiję... Gal čia mano problema, kad nevirškinu tam tikro good-vibe'o? O gal tas good-vibe'as jau biški atgyvenęs? Kaip sako knygos pijaras: lietuvių literatūroje taip dar nieks nerašė. Nu gal ne be priežasties???
September 23, 2019
Pijaras suintrigavo. Tačiau autoriaus, tegu ir sklandžiai vartojančio lietuvių kalbą, apsiribojimas marginaliniu intelektualizavimu užgniaužia intrigą.
Pasakojimo struktūrinis audinys – stačiai ydingas. Veikėjai okupuoja puslapius tiesiogine kalba taukšdami apie įvairiausius archyvinius šaltinius ir istorines asmenybes, o patys lieka neveiksnūs. Ar tai plikys veikėjas arbatą, krims picą, ar vyks troleibusu – autorius vaizduos tokias kasdienes aplinkybes iki obscesinio detalumo. Bet tai dar ne fabula, ne veiksmas. Tai ne proza, o grafomanija.
„Sfera“ romano požymius atitinka tik pagal apimtį ir užmojį, o tėra kruopšti kliedesių beletristika. Ji artima ne novatoriškai lietuvių literatūrai, kaip skelbia reklaminės žinutės, o kai kuriems Viduramžių grožiniams tekstams, kurių autoriai veikėjus pasitelkdavo dogmoms išdėstyti. Taip lyginant, vienas Viduramžių tekstas apie vyrišką draugystę ir „nesisteminį“ mąstymą, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, atrodo netgi šiuolaikiškesnis už „Sferą“. Nors vietomis P. Senūtos kalba paguvėja ir pažeria šmaikštybių, iš principo visas tekstas važiuoja per smegenis dusinančiu daugžodžiavimo volu.
Duodu du, nes tikiu, kad autorius, pagelbėjant talentingam redaktoriui, galėtų kurti prozą.
Pasakojimo struktūrinis audinys – stačiai ydingas. Veikėjai okupuoja puslapius tiesiogine kalba taukšdami apie įvairiausius archyvinius šaltinius ir istorines asmenybes, o patys lieka neveiksnūs. Ar tai plikys veikėjas arbatą, krims picą, ar vyks troleibusu – autorius vaizduos tokias kasdienes aplinkybes iki obscesinio detalumo. Bet tai dar ne fabula, ne veiksmas. Tai ne proza, o grafomanija.
„Sfera“ romano požymius atitinka tik pagal apimtį ir užmojį, o tėra kruopšti kliedesių beletristika. Ji artima ne novatoriškai lietuvių literatūrai, kaip skelbia reklaminės žinutės, o kai kuriems Viduramžių grožiniams tekstams, kurių autoriai veikėjus pasitelkdavo dogmoms išdėstyti. Taip lyginant, vienas Viduramžių tekstas apie vyrišką draugystę ir „nesisteminį“ mąstymą, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, atrodo netgi šiuolaikiškesnis už „Sferą“. Nors vietomis P. Senūtos kalba paguvėja ir pažeria šmaikštybių, iš principo visas tekstas važiuoja per smegenis dusinančiu daugžodžiavimo volu.
Duodu du, nes tikiu, kad autorius, pagelbėjant talentingam redaktoriui, galėtų kurti prozą.
December 9, 2019
Iš pradžių norėjau jos tiesiog nekęsti, po to jau panorau ją pamilti. Kad ir kokia palaida bala ji buvo pirmoje pusėje, bet ji turėjo neapdirbto žavesio, tada ji apsitvarkė, tapo rimtesnė, bet tuo pačiu tik dar tuštesnė, o ir būtasis žavesys nuplazdeno kažkur į tolius.
Ar čia tas atvejis, kai galima sakyti, jog taip blogai, kad net gerai? Galėjo būti. Ar tai tas atvejis, kai norisi pasakyti, jog gal tu, autoriau, daugiau nerašyk? Ne. Senūta turi savotiško šarmo ir aistros. Vis įdomiau už daugumą ekstaziškų „žodžio meistrų“.
Patiko tas miesto gyvumas. Autorius klampoja po Vilnių it demiurgas po pirmykštę masę. Visko čia tiek daug. Deja, autorius to absoliučiai nesuvaldo.
Maža to, kūriniui iki romano trūksta nei daug, nei mažai, bet būtent pagrindinių gero romano elementų:
1. „Tas po to“ pasakojimą rišančio siužeto siūlo;
2. Vidinio ir išorinio konflikto sąveikos. Be šito nebus tikro, gyvo pagrindinio veikėjo. Apskritai čia veikia ne žmonės, o reto bukumo kartono iškarpos;
3. Gebėjimo atrinkti, kas svarbu. Žinote tas vietas Holivudo filmuose, kai viskas itin sulėtėja? Tai nėra kavutės gėrimo momentai. Čia vienodai svarbu viskas, viskas persodrinta pilniausiomis pastraipomis. Kill your darlings;
4. Kaip ir realiame gyvenime, geroje literatūroje kiekvienas personažas atsineša savo vidinį scenarijų. Niekas negali žinoti, ką tas kitas išties jaučia ar žino. Tam tikro lygio trintis, konfliktas – neišvengiami. Čia visi tarsi atskilę nuo vienas kito arba tiesiog nuo autoriaus;
5. Kalbos. Pastaruosius pusantrų metų išsirašinėju į žodynėlį retesnius, gražesnius veiksmažodžius ir būdvardžius. Tai buvo pirmas romanas, iš kurio neturėjau, ką pasiimti. Kalba itin skurdi, žodžiai kartojasi net tame pačiame sakinyje.
6. Elementarios logikos.
Labai daug neva gilių dalykų. Autoriui būdingas keistas panpsichizmas. Jau pačioje pradžioje pasirodo atsisakantis užrašą ant betoninės tvoros įvertinti troleibusas. Vilniuje 42 laipsniai karščio, bet čia juk tas meaning of life skaičius, todėl galima. Such deep. WOW.
Tos retos neva konflikto užuomazgos pasirodo vien tam, kad greičiau parodytų plokščiažemininkų dvasinį, intelektualinį pranašumą prieš mokyklinio lygio klišes atrajojantį „minios žmogų“, kurį, beje, taip lengva atversti. Wake up, sheeple.
Autoriaus, kaip problemos tyrinėtojo, darbas – žemiau bet kokios kritikos ribos. Atrodytų, jam neegzistuoja toks dalykas, kaip minties raida. Praeities autoriai pastatomi greta ir net viršiau dabarties atradimų. Suprask, kuo senesnis, tuo geresnis. Viena ilga horizontalė. Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuosi.
Bukas rėmimasis autoritetais, kas šiaip vadinama argumentacijos klaida. O be to, apie ką mes kalbame? Praeities istorikus, humanitarus bei bažnyčios veikėjus. Ar ne paskutinieji skaičiavo, kiek angelų tilptų ant smeigtuko galvutės?
Pateikiama žudanti anokio ten krikščionių universiteto filosofijos daktaro Leo Ferrari citata, jog atseit tik kvailys nemato, kad žemė yra plokščia. Jeigu mes sprendžiame tiesiog iš nuogo žvilgsnio į tolį, tai net nežinau apie kokį mokslą kalbame. Tada turbūt ir DNR neegzistuoja, o bevielis internetas yra tik visų mūsų galvose.
still not convinced
Įdomu ir tai, kad marginalinę idėją romane atstovauja vien „intelektualai“, o mokslinį susitarimą – tik paprasti žmogeliai, kaip, pavyzdžiui, tas urduliuojantis baro lankytojas, bet tik ne intelektualiai pajėgūs ir/ar turintys atitinkamą išsilavinimą individai. Galima pagalvoti, jog daugumą konspiracijos mėgėjų sudaro mokantys bent vieną mirusią kalbą protinguoliai.
Šitas supriešinimas kartais įgauna ypač bjaurų poskonį. Pavyzdžiui, minima, jog Kepleris kilęs iš psichopatų šeimos. Nors iš tikro, būtent tokie konspiracijų mėgėjai dažniausiai linkę neskirti fantazijų nuo realybės ir jei jie tiki viena teorija, kaip taisyklė tiki ir visa jų eile (reptiloidai valdžioje ir t.t.) bei tuo pačiu akivaizdžiai koreliuoja su eile psichinių bei asmenybės sutrikimų.
Kiekvienas kūrinys atstovauja savo laikmetį. Šis romanas galėtų būti pavadinamas Post-truth kūriniu. Žiū, net dialogų remarkose dažnai pažymima, jog ne objektyviai, bet būtent subjektyviai tam ar anam kažkas pasirodė.
Jo, žinoma, galima sutikti, jog žinios yra bevertės, jei jas priimi kaip savaime duotas. Bet mokslas yra sunkus dalykas. Gal tikrai tegu juo užsiima, kas gali, o ne visokie savamoksliai diletantai; rimti tos srities profesionalai, o ne žmonės iš visai kito lauko. Kas būtų, jei kiekvienas fizikas pradėtų rašyti istorinius komentarus ar knygų apžvalgas? Ar būtina perprasti nanotechnologijas, kad jomis tikėtum? Ar būtina pačiam skambinti pianinu, kad galėtum mėgautis muzika? Dauguma žmonių neturi supratimo, kas daro pasakojimą geru, bet skaito, žiūri ir tą darydami jaučia, jog jiems įdomu.
Romanas pats nežino, ko jis nori: būti pramoginiu ar intelektualiu kūriniu. Kartais jis tiesiog juokingas, bet dažniausiai tiesiog tuščiai pretenzingas, pilnas arogancijos ir kitaip mąstančių žeminimo (žr. Dunning-Kruger efektas). Visgi, viliuosi, jog šita intelektualinė distancija tėra autoriaus nepatyrimo, kūrybinio įkarščio išdava.
Stay woke
Ar čia tas atvejis, kai galima sakyti, jog taip blogai, kad net gerai? Galėjo būti. Ar tai tas atvejis, kai norisi pasakyti, jog gal tu, autoriau, daugiau nerašyk? Ne. Senūta turi savotiško šarmo ir aistros. Vis įdomiau už daugumą ekstaziškų „žodžio meistrų“.
Patiko tas miesto gyvumas. Autorius klampoja po Vilnių it demiurgas po pirmykštę masę. Visko čia tiek daug. Deja, autorius to absoliučiai nesuvaldo.
Maža to, kūriniui iki romano trūksta nei daug, nei mažai, bet būtent pagrindinių gero romano elementų:
1. „Tas po to“ pasakojimą rišančio siužeto siūlo;
2. Vidinio ir išorinio konflikto sąveikos. Be šito nebus tikro, gyvo pagrindinio veikėjo. Apskritai čia veikia ne žmonės, o reto bukumo kartono iškarpos;
3. Gebėjimo atrinkti, kas svarbu. Žinote tas vietas Holivudo filmuose, kai viskas itin sulėtėja? Tai nėra kavutės gėrimo momentai. Čia vienodai svarbu viskas, viskas persodrinta pilniausiomis pastraipomis. Kill your darlings;
4. Kaip ir realiame gyvenime, geroje literatūroje kiekvienas personažas atsineša savo vidinį scenarijų. Niekas negali žinoti, ką tas kitas išties jaučia ar žino. Tam tikro lygio trintis, konfliktas – neišvengiami. Čia visi tarsi atskilę nuo vienas kito arba tiesiog nuo autoriaus;
5. Kalbos. Pastaruosius pusantrų metų išsirašinėju į žodynėlį retesnius, gražesnius veiksmažodžius ir būdvardžius. Tai buvo pirmas romanas, iš kurio neturėjau, ką pasiimti. Kalba itin skurdi, žodžiai kartojasi net tame pačiame sakinyje.
6. Elementarios logikos.
Labai daug neva gilių dalykų. Autoriui būdingas keistas panpsichizmas. Jau pačioje pradžioje pasirodo atsisakantis užrašą ant betoninės tvoros įvertinti troleibusas. Vilniuje 42 laipsniai karščio, bet čia juk tas meaning of life skaičius, todėl galima. Such deep. WOW.
Tos retos neva konflikto užuomazgos pasirodo vien tam, kad greičiau parodytų plokščiažemininkų dvasinį, intelektualinį pranašumą prieš mokyklinio lygio klišes atrajojantį „minios žmogų“, kurį, beje, taip lengva atversti. Wake up, sheeple.
Autoriaus, kaip problemos tyrinėtojo, darbas – žemiau bet kokios kritikos ribos. Atrodytų, jam neegzistuoja toks dalykas, kaip minties raida. Praeities autoriai pastatomi greta ir net viršiau dabarties atradimų. Suprask, kuo senesnis, tuo geresnis. Viena ilga horizontalė. Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuosi.
Bukas rėmimasis autoritetais, kas šiaip vadinama argumentacijos klaida. O be to, apie ką mes kalbame? Praeities istorikus, humanitarus bei bažnyčios veikėjus. Ar ne paskutinieji skaičiavo, kiek angelų tilptų ant smeigtuko galvutės?
Pateikiama žudanti anokio ten krikščionių universiteto filosofijos daktaro Leo Ferrari citata, jog atseit tik kvailys nemato, kad žemė yra plokščia. Jeigu mes sprendžiame tiesiog iš nuogo žvilgsnio į tolį, tai net nežinau apie kokį mokslą kalbame. Tada turbūt ir DNR neegzistuoja, o bevielis internetas yra tik visų mūsų galvose.
still not convinced
Įdomu ir tai, kad marginalinę idėją romane atstovauja vien „intelektualai“, o mokslinį susitarimą – tik paprasti žmogeliai, kaip, pavyzdžiui, tas urduliuojantis baro lankytojas, bet tik ne intelektualiai pajėgūs ir/ar turintys atitinkamą išsilavinimą individai. Galima pagalvoti, jog daugumą konspiracijos mėgėjų sudaro mokantys bent vieną mirusią kalbą protinguoliai.
Šitas supriešinimas kartais įgauna ypač bjaurų poskonį. Pavyzdžiui, minima, jog Kepleris kilęs iš psichopatų šeimos. Nors iš tikro, būtent tokie konspiracijų mėgėjai dažniausiai linkę neskirti fantazijų nuo realybės ir jei jie tiki viena teorija, kaip taisyklė tiki ir visa jų eile (reptiloidai valdžioje ir t.t.) bei tuo pačiu akivaizdžiai koreliuoja su eile psichinių bei asmenybės sutrikimų.
Kiekvienas kūrinys atstovauja savo laikmetį. Šis romanas galėtų būti pavadinamas Post-truth kūriniu. Žiū, net dialogų remarkose dažnai pažymima, jog ne objektyviai, bet būtent subjektyviai tam ar anam kažkas pasirodė.
Jo, žinoma, galima sutikti, jog žinios yra bevertės, jei jas priimi kaip savaime duotas. Bet mokslas yra sunkus dalykas. Gal tikrai tegu juo užsiima, kas gali, o ne visokie savamoksliai diletantai; rimti tos srities profesionalai, o ne žmonės iš visai kito lauko. Kas būtų, jei kiekvienas fizikas pradėtų rašyti istorinius komentarus ar knygų apžvalgas? Ar būtina perprasti nanotechnologijas, kad jomis tikėtum? Ar būtina pačiam skambinti pianinu, kad galėtum mėgautis muzika? Dauguma žmonių neturi supratimo, kas daro pasakojimą geru, bet skaito, žiūri ir tą darydami jaučia, jog jiems įdomu.
Romanas pats nežino, ko jis nori: būti pramoginiu ar intelektualiu kūriniu. Kartais jis tiesiog juokingas, bet dažniausiai tiesiog tuščiai pretenzingas, pilnas arogancijos ir kitaip mąstančių žeminimo (žr. Dunning-Kruger efektas). Visgi, viliuosi, jog šita intelektualinė distancija tėra autoriaus nepatyrimo, kūrybinio įkarščio išdava.
Stay woke
September 22, 2019
Caution: didžiulis kiekis sarkazmo ir ironijos.
Where do I start?
EXT. Žaliojo tilto stotelė Vilniuje -- Diena
Knygų mylėtojas stovi ir laukia autobuso. Jis atsigręžią ir mato knygos reklamą -- "SFERA". Kas čia per magija? Jei nesi Sabaliauskaitė ir Vienuolis, pardavęs "Ferrari", tavo knygos niekas nereklamuotų. Tikriausiai verta pasidomėti.
INT. Namie -- Vakaras
Knygų mylėtojas panaršo internete, ieškodamas užuominų apie šios knygos siužetą, - nieko nepeša. Vienintelės užuominos - tai anotacijos. Ką gi, ką gi... Šimonytė (aš už ją balsavau!), Samas (aš miglotai žinau, kas jis toks!) ir kiti - nesvarbu kas, - bet užtat atrodo protingi žmonės.
Praeina kažkiek laiko...
"Delfi", "15min", leidyklos puslapis - skaitytojas bombarduojamas reklama. Įvairūs epitetai jam susuka galvą - novatoriška knyga, to dar nebuvo lietuvių literatūroje, privertė Šimonytę suabejoti, kad Žemė apvali...
EXT. Vilniaus gatvė -- kita diena
Skaitytojas vėl praeina paslaptingos knygos reklamą - "Išlįskime iš altorių šešėlio", "Palikim paskenduolę ramybėje" ir t.t., ir t.t. Skaitytojas prisimena vadybos paskaitos užduotį ir galutinai nusprendžia pasikliauti reklama ir ją nusiperka. Galbūt turės, ką pristatyti paskaitoje.
... Vyksta skaitymas
INT. Namie -- Vakaras
Skaitytojas baigė knygą - ją nusviedžia ir eina gydytis galvos skausmą. Kadre matome gulinčią nuskriaustą knygą.
REVIEW:
Taigi, taigi, taigi... Savo susigundymą šia knyga perteikiau kinematografiniais potėpiais, nes nežinojau, kaip pradėti šitą apžvalgą. Tikėjausi daug iš šitos knygos. Verčia susimąstyti - ar aš reklamos auka? Bet apie tai - kitai dienai.
I veiksmas - siužetas
Nelaimingas bičas, vardu Ignacijus, yra ypač nelaimingas, nes turi darbą ir turi važiuoti troleibusu, nors anksčiau jie buvo nemadingi. Užklumpa smarkus lietus - jis užsuka į Mažvydo biblioteką nusigręžti drabužius. Ten pamato įdomų vyresnį vyrą, kuris - pasirodo - tiki, kad Žemė plokščia. Ar gali patikėti, kad jie tampa geriausiais draugais, nes aš tikrai negaliu? To vyro vardas - Emanuelis. Ilgainiui Emanuelis įtikina Ignacijų (pora - kaip tvora, jei spręsi apie juos iš vardų), kad Žemė plokščia. Ir jie bando tai įrodyti. Prisiminus jaučiu crindge'ą.
Be to, "netikėtai" Ignacijus susipažįsta su moterimi, vardu Kulka (norėčiau, kad tai būtų mano išsigalvojimas), bare. Spėk iš trijų kartų - jie ilgainiui pamilsta vienas kitą. Ką žinom apie Kulką? Ji nelaiminga (kažką man primena) ir tiek.
Trumpai tariant, toliau seka absurdiški I&E bandymai įsitikinti, kad Žemė plokščia, o ką jau kalbėti apie juos sekančius slaptuosius agentus. Humoras, ironija ir absurdas - siužetas to kupinas. Nieko nesakyčiau, jei tai būtų panaudota gerai.
siužetas - 2/5
II veiksmas - veikėjai
Jie tokie nelaimingi, kad privalo įrodyti, kad Žemė plokščia, nors koks - po velnių - skirtumas? Dėl to mano diena netaptų lengvesnė, žinant šį faktą. Veikėjai neįdomūs, kartoniniai ir butaforiniai. Antraplaniai veikėjai tokie beprasmiai ir neįdomūs - žinai kelis dalykus apie juos, ir tada išnyksta tarytum nušokę nuo Žemės krašto, na, nes Žemė gi plokščia.
veikėjai - 1.5 / 5
III veiksmas - tekstas
Pasirinktas paprastas, neapkrautas stilius, kartais primenantis filmo ar reklamos kadrus. Dinamiškas ir greitas istorijos tempas. Pretenzingos ir autoriaus "žalumą" išryškinančios meninės priemonės. Tikra atgaiva sielai tai, kad lengvai skaitėsi ir kad palyginti trumpa.
tekstas - 3/5
IV veiksmas - egzistencinis siaubas
life sucks. Suprantu, ką turi omeny, bet aš ne toks bukas kaip Ignacijus, kad to nesuprasčiau iš pirmo puslapio. Pati plokščios Žemės judėjimo istorija man patiko labiausiai.
egzistencinis siaubas - 2/5
V veiksmas - reziumė
Kaip sakė Tojohiro Akijamo, aplankęs Ignacijų sapne: "Nori žinoti, kokios formos yra Žemė? <...> Tokios, kokios nori, Ignacijau, - tokios, kokios nori." Gaila, kad per mažai norėjau, kad ši knyga būtų gera, bet gal kitiems ji bus pats tas.
P. M. (post mortem)
Šis reviu yra tik mano nuomonė. Vis dėlto šios knygos skaitymas buvo įdomi patirtis, tikrai kažkas naujo lietuvių literatūroje, bet tai tik pirma autoriaus knyga, rodanti daug potencialo, bet ji ne man. Buvo vietų, kurios tikrai sužavėjo savo erudicija, bet... galutinis rezultatas kalba už save. Vis dėlto lauksiu daugiau šio autoriaus kūrinių.
Where do I start?
EXT. Žaliojo tilto stotelė Vilniuje -- Diena
Knygų mylėtojas stovi ir laukia autobuso. Jis atsigręžią ir mato knygos reklamą -- "SFERA". Kas čia per magija? Jei nesi Sabaliauskaitė ir Vienuolis, pardavęs "Ferrari", tavo knygos niekas nereklamuotų. Tikriausiai verta pasidomėti.
INT. Namie -- Vakaras
Knygų mylėtojas panaršo internete, ieškodamas užuominų apie šios knygos siužetą, - nieko nepeša. Vienintelės užuominos - tai anotacijos. Ką gi, ką gi... Šimonytė (aš už ją balsavau!), Samas (aš miglotai žinau, kas jis toks!) ir kiti - nesvarbu kas, - bet užtat atrodo protingi žmonės.
Praeina kažkiek laiko...
"Delfi", "15min", leidyklos puslapis - skaitytojas bombarduojamas reklama. Įvairūs epitetai jam susuka galvą - novatoriška knyga, to dar nebuvo lietuvių literatūroje, privertė Šimonytę suabejoti, kad Žemė apvali...
EXT. Vilniaus gatvė -- kita diena
Skaitytojas vėl praeina paslaptingos knygos reklamą - "Išlįskime iš altorių šešėlio", "Palikim paskenduolę ramybėje" ir t.t., ir t.t. Skaitytojas prisimena vadybos paskaitos užduotį ir galutinai nusprendžia pasikliauti reklama ir ją nusiperka. Galbūt turės, ką pristatyti paskaitoje.
... Vyksta skaitymas
INT. Namie -- Vakaras
Skaitytojas baigė knygą - ją nusviedžia ir eina gydytis galvos skausmą. Kadre matome gulinčią nuskriaustą knygą.
REVIEW:
Taigi, taigi, taigi... Savo susigundymą šia knyga perteikiau kinematografiniais potėpiais, nes nežinojau, kaip pradėti šitą apžvalgą. Tikėjausi daug iš šitos knygos. Verčia susimąstyti - ar aš reklamos auka? Bet apie tai - kitai dienai.
I veiksmas - siužetas
Nelaimingas bičas, vardu Ignacijus, yra ypač nelaimingas, nes turi darbą ir turi važiuoti troleibusu, nors anksčiau jie buvo nemadingi. Užklumpa smarkus lietus - jis užsuka į Mažvydo biblioteką nusigręžti drabužius. Ten pamato įdomų vyresnį vyrą, kuris - pasirodo - tiki, kad Žemė plokščia. Ar gali patikėti, kad jie tampa geriausiais draugais, nes aš tikrai negaliu? To vyro vardas - Emanuelis. Ilgainiui Emanuelis įtikina Ignacijų (pora - kaip tvora, jei spręsi apie juos iš vardų), kad Žemė plokščia. Ir jie bando tai įrodyti. Prisiminus jaučiu crindge'ą.
Be to, "netikėtai" Ignacijus susipažįsta su moterimi, vardu Kulka (norėčiau, kad tai būtų mano išsigalvojimas), bare. Spėk iš trijų kartų - jie ilgainiui pamilsta vienas kitą. Ką žinom apie Kulką? Ji nelaiminga (kažką man primena) ir tiek.
Trumpai tariant, toliau seka absurdiški I&E bandymai įsitikinti, kad Žemė plokščia, o ką jau kalbėti apie juos sekančius slaptuosius agentus. Humoras, ironija ir absurdas - siužetas to kupinas. Nieko nesakyčiau, jei tai būtų panaudota gerai.
siužetas - 2/5
II veiksmas - veikėjai
Jie tokie nelaimingi, kad privalo įrodyti, kad Žemė plokščia, nors koks - po velnių - skirtumas? Dėl to mano diena netaptų lengvesnė, žinant šį faktą. Veikėjai neįdomūs, kartoniniai ir butaforiniai. Antraplaniai veikėjai tokie beprasmiai ir neįdomūs - žinai kelis dalykus apie juos, ir tada išnyksta tarytum nušokę nuo Žemės krašto, na, nes Žemė gi plokščia.
veikėjai - 1.5 / 5
III veiksmas - tekstas
Pasirinktas paprastas, neapkrautas stilius, kartais primenantis filmo ar reklamos kadrus. Dinamiškas ir greitas istorijos tempas. Pretenzingos ir autoriaus "žalumą" išryškinančios meninės priemonės. Tikra atgaiva sielai tai, kad lengvai skaitėsi ir kad palyginti trumpa.
tekstas - 3/5
IV veiksmas - egzistencinis siaubas
life sucks. Suprantu, ką turi omeny, bet aš ne toks bukas kaip Ignacijus, kad to nesuprasčiau iš pirmo puslapio. Pati plokščios Žemės judėjimo istorija man patiko labiausiai.
egzistencinis siaubas - 2/5
V veiksmas - reziumė
Kaip sakė Tojohiro Akijamo, aplankęs Ignacijų sapne: "Nori žinoti, kokios formos yra Žemė? <...> Tokios, kokios nori, Ignacijau, - tokios, kokios nori." Gaila, kad per mažai norėjau, kad ši knyga būtų gera, bet gal kitiems ji bus pats tas.
P. M. (post mortem)
Šis reviu yra tik mano nuomonė. Vis dėlto šios knygos skaitymas buvo įdomi patirtis, tikrai kažkas naujo lietuvių literatūroje, bet tai tik pirma autoriaus knyga, rodanti daug potencialo, bet ji ne man. Buvo vietų, kurios tikrai sužavėjo savo erudicija, bet... galutinis rezultatas kalba už save. Vis dėlto lauksiu daugiau šio autoriaus kūrinių.
December 29, 2019
Labai keista knyga.
August 25, 2019
Keturios, bet labai didelės žvaigždės Pauliui į atlapą už metų kosmosą. Ir nesąmonę, bet labai gerą, dabar net pasakyčiau, kad nuostabią.
Nelabai kuo nors įdomus Ignacijus nieko nerūkęs patenka į visišką kosmosą, gal net paralelinę visatą. Kurioje skrist į Japoniją dėžėje makes sense, vyrus juodais drabužiais keičia mėlynosios paukštės ir ant stogo trimitu grojantis berniukas, už aukso dirbinių vagystes kalintis eks šmc kuratorius kepa picas ir čia tik biškis visko, kas nutinka Ignacijui.
Po paviršium yra bent trys rimtesnės filosofinės temos, su kuriomis ir užvertus knygą norisi dar pabūti, bet šitų nespoilinsiu. Raskit patys
Pokalbis Mažvydo bibliotekoj:
“- Kas tas viskas yra taip?
- Referentes quae apud me fidem non habent forte apud aliquem alium praetereuntes aphiricam se habuisse Solem ad dexteram.
“Haris Poteris”, tyliai sau pagalvojo Ignacijus”
Nelabai kuo nors įdomus Ignacijus nieko nerūkęs patenka į visišką kosmosą, gal net paralelinę visatą. Kurioje skrist į Japoniją dėžėje makes sense, vyrus juodais drabužiais keičia mėlynosios paukštės ir ant stogo trimitu grojantis berniukas, už aukso dirbinių vagystes kalintis eks šmc kuratorius kepa picas ir čia tik biškis visko, kas nutinka Ignacijui.
Po paviršium yra bent trys rimtesnės filosofinės temos, su kuriomis ir užvertus knygą norisi dar pabūti, bet šitų nespoilinsiu. Raskit patys
Pokalbis Mažvydo bibliotekoj:
“- Kas tas viskas yra taip?
- Referentes quae apud me fidem non habent forte apud aliquem alium praetereuntes aphiricam se habuisse Solem ad dexteram.
“Haris Poteris”, tyliai sau pagalvojo Ignacijus”
August 31, 2019
Proto sumaištį keliantis protarpiais juokingas, protarpiais apsurdiškas, bet įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio pasakojimas, kurio nesitiki, kurio nelauki, bet kuris užgriūva tave ir verčia abejoti bei dvejoti. Visiškai kitoks, gluminantis, bet kartu ir džiuginantis įvykis lietuvių literatūroje, kurį verta patirti. Ir pagalvoti, kas jūs esate - plokščiažemininkai ar gaublininkai?
“Šiame pasaulyje autoritetai tapo daug svarbesni nei asmeninė tiesioginė patirtis, o rėmimasis ekspertų armija, palaikoma visur esančių medijų, iškreipė pasaulį taip, kad žmonės labiau trokšta ką nors pamatyti per televiziją nei tikrame gyvenime.”
“Šiame pasaulyje autoritetai tapo daug svarbesni nei asmeninė tiesioginė patirtis, o rėmimasis ekspertų armija, palaikoma visur esančių medijų, iškreipė pasaulį taip, kad žmonės labiau trokšta ką nors pamatyti per televiziją nei tikrame gyvenime.”
January 5, 2020
Kosmosas, tačiau ne gerąja prasme..galbūt todėl, kad turėjau didelių lūkesčių
Bet visos pirmos dalies metu vis turėjau prisiversti skaityt toliau.
Iš esmės patiko knygos pabaiga. kartais norėjosi tikėti, kad čia yra vienas iš tų variantų, kur ant tiek blogai, kad jau net gerai pasidaro?
keistai žavi knyga
Bet visos pirmos dalies metu vis turėjau prisiversti skaityt toliau.
Iš esmės patiko knygos pabaiga. kartais norėjosi tikėti, kad čia yra vienas iš tų variantų, kur ant tiek blogai, kad jau net gerai pasidaro?
keistai žavi knyga
November 25, 2019
Plius už idėją ir išdėstymą, minusas už rašymo mandrumą - ypač pradžioje - tai erzina, nes tą patį galima padaryti daug paprastesnėmis frazėmis ir ne viskas turi būti parašyta su "bajeriu".
Dar gana blogai atrodo copy-paste iš wiki, bet šiaip Paulius šaunuolis ir persiskaitė neblogai. Kaip debiutas - labai gerai.
Dar gana blogai atrodo copy-paste iš wiki, bet šiaip Paulius šaunuolis ir persiskaitė neblogai. Kaip debiutas - labai gerai.
October 12, 2019
Hm. Nežinau kodėl, bet iš knygos tikėjausi žiauriai daug. Aukšti lūkesčiai reiškia žemą toleranciją, tad 4 žvaigždutės (vietoj mažiau), nes nors eigoje Sfera ir bandė smarkiai nuvilti, smarkiai taip ir nenuvylė, o už tai aš linkęs pervertinti :D.
Nuvylė šiek tiek, nes knyga tiesiog nėra pakankamai nurauta ar išprotėjus. Pirmos 15-20 minučių nuteikia neatmėžtam Facebook'o grupių absurdui, akimirką kitą net pagalvoji, kad bus sukama link Meistro ir Margaritos Vilniuje. Yra kažkokių nuplėšytų siužeto gijų kurios lyg ir simbolizuoja, kad procese minčių pasukti viską proper absurdo link būta, bet vėliau jų atsisakyta.
Ir aš nekaltinčiau autoriaus daugžodžiavimu, nes tai akivaizdus flirtas su pilkąją knygų mėgėjų mase. Tai jei tai flirtas ir akivaizdus, tai trūko nebent subtilumo flirtuojant, bet subtilus flirtas ne flirtas, taip kad... :D.
Aš vis mąsčiau kokiu tikslu galėjo būti parašyta Sfera ir priėjau išvados, kad tai labai savotiškas požiūris į empatijos ugdymą. Ypač tiems, kas dar gyvenime nėra sutikę savo bepročio. Tiems kurie „bepročių“ bijo ar net atvirai nemėgsta.
Sferoje daug kalbama ir apie tai kaip mes suvokiame žemę. Sakyčiau knyga galėjo gimt ir iš noro būti suvoktam kitaip. Pavyzdžiui iš noro, kad žmonės tave suvoktų kaip rašytoją. Kiek reikia parašyti knygų, kad juo taptum? Turbūt niekas nežino. O kiek žmonių turi tave pavadinti rašytoju, kad juo būtum? Į šitą klausimą atsakyt jau paprasčiau — tiek kiek būsimam rašytojui asmeniškai reikia. Nors mes to nepripažįstam, bet paprastai kiekvienam mūsų užtenka tuzino vertinimų, kad sakytume „visas pasaulis“. Tai va. Mano akyse tu rašytojas, Pauliau. A drink and a smoke, well deserved :D.
Nuvylė šiek tiek, nes knyga tiesiog nėra pakankamai nurauta ar išprotėjus. Pirmos 15-20 minučių nuteikia neatmėžtam Facebook'o grupių absurdui, akimirką kitą net pagalvoji, kad bus sukama link Meistro ir Margaritos Vilniuje. Yra kažkokių nuplėšytų siužeto gijų kurios lyg ir simbolizuoja, kad procese minčių pasukti viską proper absurdo link būta, bet vėliau jų atsisakyta.
Ir aš nekaltinčiau autoriaus daugžodžiavimu, nes tai akivaizdus flirtas su pilkąją knygų mėgėjų mase. Tai jei tai flirtas ir akivaizdus, tai trūko nebent subtilumo flirtuojant, bet subtilus flirtas ne flirtas, taip kad... :D.
Aš vis mąsčiau kokiu tikslu galėjo būti parašyta Sfera ir priėjau išvados, kad tai labai savotiškas požiūris į empatijos ugdymą. Ypač tiems, kas dar gyvenime nėra sutikę savo bepročio. Tiems kurie „bepročių“ bijo ar net atvirai nemėgsta.
Sferoje daug kalbama ir apie tai kaip mes suvokiame žemę. Sakyčiau knyga galėjo gimt ir iš noro būti suvoktam kitaip. Pavyzdžiui iš noro, kad žmonės tave suvoktų kaip rašytoją. Kiek reikia parašyti knygų, kad juo taptum? Turbūt niekas nežino. O kiek žmonių turi tave pavadinti rašytoju, kad juo būtum? Į šitą klausimą atsakyt jau paprasčiau — tiek kiek būsimam rašytojui asmeniškai reikia. Nors mes to nepripažįstam, bet paprastai kiekvienam mūsų užtenka tuzino vertinimų, kad sakytume „visas pasaulis“. Tai va. Mano akyse tu rašytojas, Pauliau. A drink and a smoke, well deserved :D.
November 6, 2019
Labai prastai. Siužetas nenuoseklus, šalutiniai veikėjai tokie nuobodūs, kad tampa balastu net šioje knygoje. Net nežinau, ką labiau noriu su šia knyga padaryti:ar sudeginti, kad daugiau niekas nebeskaitytų bent šios kopijos, ar atiduoti į makulatūrą, kad bent jau rulonėliu atgimtų.
September 9, 2019
Neapsakomai godžiai skanavau šį kūrinį. Turtinga kalba, daugybė įdomių naujovių ir šioks toks liūdesys dėl susiklosčiusio pagrindinių veikėjų gyvenimo.
February 26, 2020
Su Paulius Senūta „Sfera“ turiu ypatingus santykius – ji nuo rudens guli prie mano lovos. Ne, negalvoju, kad šalia guli pats Paulius... Tikrai ne, aš čia visai ne apie tai... O tai, kad „Sferą“ skaičiau net penkis mėnesius!
Rugsėjį, kai tik Pauliaus knyga materializavosi, užbėgau į trečią „Baltų lankų“ aukštą ir kortele brūkštelėjau už du egzempliorius – vieną sau, prie lovos, kitą – į lentyną, neišluptą iš plėvelės, skirtą autoriaus autografui. Prisižiūrėjau reklaminių stendų mieste, internetas irgi kišo reklamas, perskaičiau ištrauką ir jaučiausi ne tik pasiruošęs skaityti, dar ir lūkesčius užsiauginau kosminius.
FYI, knygas aš skaitau gana lėtai, pvz, dialogus tokiu pat greičiu, kaip šnekam realiam gyvenime, o aplinkos aprašymą matau taip, tarsi pats ten stovėčiau, dairyčiausi, mąstyčiau. Nepatinka man skaityti greitai, skenuoti tekstą ir tada džiaugtis, kad knygą perskaičiau per penkias valandas.
Taigi, „Sferą“ skaičiau penkis mėnesius. Atsitinka taip, kartais, kai knyga nelimpa ir mintys nudriftina kitur. Arba kai tą knygą parašė genijus – tada perskaitau gabalą ir jį virškinu su rūpestėliu, jog aš nesu genijus.
Spėju, kad Paulius yra genijus. Jis parašė tokią knygą, kurią skaičiau penkis mėnesius. Per tą laiką dar spėjau perskaityti tuziną kitų, tarp kurių buvo „Petro imperatorė“, „Juodoji Vilniaus saulė“, 750 p. plyta „Šantaramas“ ir, žinoma, mano klasioko Ryčio debiutas „Gaono kodas“. Ne viską aš supratau „Sferoje“, matyt mano lūkesčiai buvo iškreipti reklaminių stendų, ir dar, beje, prieš knygos pasirodymą perskaitęs ištrauką laukiau, kad tie puspročiai, t.y. protingi vyrai Ignacijus ir Emanuelis bent pusę knygos varžysis pasakodami tas savo nuostabias trumpas istorijas, bet ne...
Jeigu dar neturit „Sferos“, būtinai nusipirkit. Perskaitykit. Kad ir per penkis mėnesius. Nereali knyga, kurią aš vertinu penkiomis žvaigždutėmis: 3 už istoriją ir pasakojimą, plius 1 už Paulių ir dar vieną už Paulių-genijų, nes aš ne viską supratau...
Rugsėjį, kai tik Pauliaus knyga materializavosi, užbėgau į trečią „Baltų lankų“ aukštą ir kortele brūkštelėjau už du egzempliorius – vieną sau, prie lovos, kitą – į lentyną, neišluptą iš plėvelės, skirtą autoriaus autografui. Prisižiūrėjau reklaminių stendų mieste, internetas irgi kišo reklamas, perskaičiau ištrauką ir jaučiausi ne tik pasiruošęs skaityti, dar ir lūkesčius užsiauginau kosminius.
FYI, knygas aš skaitau gana lėtai, pvz, dialogus tokiu pat greičiu, kaip šnekam realiam gyvenime, o aplinkos aprašymą matau taip, tarsi pats ten stovėčiau, dairyčiausi, mąstyčiau. Nepatinka man skaityti greitai, skenuoti tekstą ir tada džiaugtis, kad knygą perskaičiau per penkias valandas.
Taigi, „Sferą“ skaičiau penkis mėnesius. Atsitinka taip, kartais, kai knyga nelimpa ir mintys nudriftina kitur. Arba kai tą knygą parašė genijus – tada perskaitau gabalą ir jį virškinu su rūpestėliu, jog aš nesu genijus.
Spėju, kad Paulius yra genijus. Jis parašė tokią knygą, kurią skaičiau penkis mėnesius. Per tą laiką dar spėjau perskaityti tuziną kitų, tarp kurių buvo „Petro imperatorė“, „Juodoji Vilniaus saulė“, 750 p. plyta „Šantaramas“ ir, žinoma, mano klasioko Ryčio debiutas „Gaono kodas“. Ne viską aš supratau „Sferoje“, matyt mano lūkesčiai buvo iškreipti reklaminių stendų, ir dar, beje, prieš knygos pasirodymą perskaitęs ištrauką laukiau, kad tie puspročiai, t.y. protingi vyrai Ignacijus ir Emanuelis bent pusę knygos varžysis pasakodami tas savo nuostabias trumpas istorijas, bet ne...
Jeigu dar neturit „Sferos“, būtinai nusipirkit. Perskaitykit. Kad ir per penkis mėnesius. Nereali knyga, kurią aš vertinu penkiomis žvaigždutėmis: 3 už istoriją ir pasakojimą, plius 1 už Paulių ir dar vieną už Paulių-genijų, nes aš ne viską supratau...
December 11, 2019
Tai Paulius Senūta parašė knygą, knyga yra iš popieriaus, ten daug žodžių ir skyrybos ženklų, jie visi susideda į sakinius, iš sakinių gaunasi siužetas (ping Laisvės Kaina scenaristai – žodžių rinkimas ant klaviatūros turėtų turėti kažkokią galutinę prasmę), o siužetas, kaip autorius sakė, apie draugystę ir gerai, nes kaip jis pats pripažino – knygos dažnai yra apie labai banalius dalykus: draugystę, meilę, išdavystę, etc. – kas yra gana teisinga. Bet esmė ne tame, kad ir kokie tie banalūs siužetai būtų, knygas mes perkam, filmus žiūrim ir į spektaklius vaikštom, būtent dėl tų smulkių dramų – dramučių, kurios vyksta ant tų egzistencinių banginių kuprų. Sferoje to yra sočiai, nes Senūta labai fainai suplakė tą šiltą, komfortišką buitinės rutinos palaimą su siužetais apie: ‘aš matau kur viskas eina, bet autorius tikrai to nepadarys... tas beprotis tai padarė...‘, kur kasdienybė maišosi su ekstraordinariomis eskapadomis, kur du žmonės daro viską, kad tik negyventų normalių gyvenimų, kurių slaptai labai nori, ir lindėtų savo užribio tvirtovėse, kur viskas labai aišku bei suprantama.
Du dalykai, kurie man nepatiko: herojų vardai ir pabaiga. Su vardais, aš suprantu ką autorius bandė padaryti, bet mane nervuoja per daug pretenzingi vardai lietuviškoje kūryboje: Juozas ir Vytas kažkaip geriau nei Ignacijus ir Emanuelis. Knygos pabaiga irgi sunervino. Prisipažinsiu – nežinau kaip pats būčiau ją užbaigęs, bet vis tiek, galas man labai priminė Lotynų Amerikos muilo operas, kai paskutiniame epizode, per labai trumpą laiką yra išsprendžiami visi siužeto vingiai, visos dramos ir paslaptys, kurios metų metais buvo vystomos, į kurias tu investavai laiko ir emocijų – bach ir nėra, todėl visai galimas daiktas, kad ir jūs, užbaigę knygą, liksit su ‘o kas čia buvo?‘ jausmu. Tas nėra savaime blogas dalykas, nes nuspėjamas menas, nėra menas, bet pabendravęs su autorium, kažkaip galvoju, jog jis galėjo įdomiau ir kiečiau užbaigti Sferą.
Šiaip, aš manau jog Paulius savo tikslą pasiekė – už plius/minus dešimt eurų tai yra belenkaip gera pramoga – kabinėtis galima ilgai ir nuobodžiai, bet dažnai svarbu matyti visą mišką, o ne blaškytis tarp dviejų pušų, todėl Senūta gauna iš manęs išrišimą už literatūrines nuodėmes, ir šitą knygą aš galiu ramiai rekomenduoti bet kam. Tai nėra labai cerebralinis skaitalas, kur kiekvieną sakinį reikia perprasti, o viską perskaičius, padėti knygą į šoną, ilgai apie ją medituoti, pasakoti draugams ir siauriuose intelektualų ratuose išsamiai aptarinėti, čia buvo ne simfonija, o geras Motownas – trys minutės tave pagaunančio ritmo, jokių įsipareigojimų ir gerai praleistas laikas. Čia ką aš noriu pasakyt, kad lengvai skaitosi, net tokiam disleksikui kaip aš, kuris beveik išimtinai vartoja tik audio knygas ir negali beveik nieko skaityti kas yra popieriuje, todėl, kai aš perskaitau tikrą, fizinę knygą ir tai man neužima ilgų mėnesių, yra didžiulis kreditas autoriui, kuris, vadinasi, gerai moka sudominti.
Du dalykai, kurie man nepatiko: herojų vardai ir pabaiga. Su vardais, aš suprantu ką autorius bandė padaryti, bet mane nervuoja per daug pretenzingi vardai lietuviškoje kūryboje: Juozas ir Vytas kažkaip geriau nei Ignacijus ir Emanuelis. Knygos pabaiga irgi sunervino. Prisipažinsiu – nežinau kaip pats būčiau ją užbaigęs, bet vis tiek, galas man labai priminė Lotynų Amerikos muilo operas, kai paskutiniame epizode, per labai trumpą laiką yra išsprendžiami visi siužeto vingiai, visos dramos ir paslaptys, kurios metų metais buvo vystomos, į kurias tu investavai laiko ir emocijų – bach ir nėra, todėl visai galimas daiktas, kad ir jūs, užbaigę knygą, liksit su ‘o kas čia buvo?‘ jausmu. Tas nėra savaime blogas dalykas, nes nuspėjamas menas, nėra menas, bet pabendravęs su autorium, kažkaip galvoju, jog jis galėjo įdomiau ir kiečiau užbaigti Sferą.
Šiaip, aš manau jog Paulius savo tikslą pasiekė – už plius/minus dešimt eurų tai yra belenkaip gera pramoga – kabinėtis galima ilgai ir nuobodžiai, bet dažnai svarbu matyti visą mišką, o ne blaškytis tarp dviejų pušų, todėl Senūta gauna iš manęs išrišimą už literatūrines nuodėmes, ir šitą knygą aš galiu ramiai rekomenduoti bet kam. Tai nėra labai cerebralinis skaitalas, kur kiekvieną sakinį reikia perprasti, o viską perskaičius, padėti knygą į šoną, ilgai apie ją medituoti, pasakoti draugams ir siauriuose intelektualų ratuose išsamiai aptarinėti, čia buvo ne simfonija, o geras Motownas – trys minutės tave pagaunančio ritmo, jokių įsipareigojimų ir gerai praleistas laikas. Čia ką aš noriu pasakyt, kad lengvai skaitosi, net tokiam disleksikui kaip aš, kuris beveik išimtinai vartoja tik audio knygas ir negali beveik nieko skaityti kas yra popieriuje, todėl, kai aš perskaitau tikrą, fizinę knygą ir tai man neužima ilgų mėnesių, yra didžiulis kreditas autoriui, kuris, vadinasi, gerai moka sudominti.
June 2, 2022
Ignacijus, gana eilinis jaunas Vilniaus gyventojas, gal šiek tiek keistas, gal šiek tiek „kitoks“ . Emanuelis, vyresnis vyriškis Mažvydo bibliotekoje skaitantis senas knygas, savo mintis reiškiantis lotynų kalba. Šis duetas keliauja po žmogaus suvokimo pasaulį netikėtais vingiais. Jų apmąstymai, jų sprendimai ir jų nuotykiai - panėrė mane į pasaulį kokio nemačiau, nepažinojau ir... Na... Nepripažinau.
Autoriaus tekstas toks sklandus, kad skanu skaityti. Nesijaučia lietuviško gremėzdiškumo, bet nuolat jaučiasi autentiškumą. Tobula.
Taigi, ką pasiimu sau iš šios knygos?
Vieną geriausių lietuvių autorių knygų, kurią esu skaičiusi.
Autoriaus tekstas toks sklandus, kad skanu skaityti. Nesijaučia lietuviško gremėzdiškumo, bet nuolat jaučiasi autentiškumą. Tobula.
Taigi, ką pasiimu sau iš šios knygos?
Vieną geriausių lietuvių autorių knygų, kurią esu skaičiusi.
January 16, 2020
Prisipažinsiu, kad knyga sudomino iš tiesų tik ties 80 puslapiu - plokščiosios Žemės teorijos nėra mano "arkliukas". Visgi knygos turinį galima suprasti ir tiesiogiai, ir "tarp eilučių". Paulius Senūta meistriškai sužaidė ir parodė kaip galima manipuliuoti žmogaus mąstymu ir jo "savarankiškų sprendimų" galia. Momentais išties pamąsčiau: "o gal", o "visgi kaip čia yra".
Knyga tikrai nėra skirta lengvam paskaitymui iš "Santa Barbaros" lentynos, nes daug dėmesio yra skiriama detalėms, bet tikrai smagiai susiskaitys "mąstantiems".
Knyga tikrai nėra skirta lengvam paskaitymui iš "Santa Barbaros" lentynos, nes daug dėmesio yra skiriama detalėms, bet tikrai smagiai susiskaitys "mąstantiems".
January 29, 2020
Nebūčiau skaitęs šios knygos, jeigu ne lauko ir interneto reklama paskatino ją įsigyti. Deja nesugebėjau visos perskaityti, nors epizodais atrodė, kad yra smagių minčių. Tik tiek, nes nei istorijos, nei intrigos, nei įdomių herojų - absoliučiai nieko - knygoje neradau. Suprantu, kad tai tik debiutas, kuris gimė šiaip, for fun.
February 3, 2020
Lengvai besiskaitanti knyga, tačiau tik tiek. Pirmoje knygos dalyje dar yra sukuriama šiokia tokia intriga, ir norisi žinoti kas bus toliau. Tačiau nuo antros knygos dalies intriga vis silpnėja.
Tinka ieškant lengvo skaitinio, nesitikint daug turinio
Tinka ieškant lengvo skaitinio, nesitikint daug turinio
December 2, 2020
Įtraukianti siurrealistinė knyga. Naujas gūsis lietuviškoje literatūroje. Knygos pasaulis toks užburiantis, jog iš esmės gali suabejoti, kas yra realybė.
December 2, 2019
Vienetuką šiai. Neturiu kažką gero pasakyti, truputis šmaikštumo, daug absurdo ir protarpiais įdomesnių vietų, bet visa istorija apie nieką, plokščiažemininkų erezijas, nykius personažus bei žmogaus kvailumą. Sunkiai, bet prisiverčiau iki paskutinio puslapio įveikti, su malonumu grąžinsiu atgal į biblioteką.
December 1, 2019
su visa pagarba autoriui, deja neįveikiau daugiau nei 30-ies puslapių. tuščiažodžiavimas ir itin negyva, nepatraukli kalba. sorry, Pauliau, bet mano nuomonė visiškai sutampa su šia:
https://370.diena.lt/2019/10/23/skait...
p.s. gal kas nori knygos dovanų
https://370.diena.lt/2019/10/23/skait...
p.s. gal kas nori knygos dovanų
December 30, 2020
„Daryti nesąmones rimtu veidu“ – toks galėtų būti šios knygos šūkis.
Iš kiekvienos nesąmonės – tyčinės ar atsitiktinės – visada gimsta kas nors gero. Bajeris, gyvenimo pamoka, nuotykis, gera istorija ar viskas kartu. Tai „Sfera“ man yra toks intelektualus literatūrinis bajeris.
Pamačius gatvėje plakatus su užrašais „Lietuvoje dar niekas taip nerašė“, kažką dar ten apie veronikas paskenduoles, altorių šešėlius ir autoriaus vardą ir pavardę, mane eilinįkart ištiko lengva literatūrinė afekto būsena*. Greit nudrožiau iki Baltų lankų leidyklos Jakšto gatvėj ir po kelių akimirkų rankoj laikiau celofanu užpakuotą, užvakuotą „Sferos“ egzempliorių, kad negalėtum taip paprastai įkišti nosies ir pasižiūrėti, kas viduje. Katė maiše, ne kitaip.
Tai apie ką istoriją? Apie beleką. Apie draugystę, žmonių kvailumą, apkaišytą visokio plauko argumentais, plokščios Žemės teoriją, kuria nejučia pats pradedi tikėti. Jei ne tikėti, tai bent iš dalies suprasti, kodėl Emanuelis su Ignacijum tuo taip šventai tiki. O geriausia šios knygos dalis yra ta, kad personažai ir kai kurios aprašytos situacijos tokios tikroviškos, kad juose nesunku atpažinti gyvenime sutinkamus žmones ir nutinkančius įvykius. Ir viskas atmiešta gera doze ironijos.
Skaityti tiems, kuriems patinka intelektualios nesąmonės.
Neskaityti tiems, kuriems nepatinka intelektualios nesąmonės.
*Literatūrinė afekto būsena – tai momentas, kurio metu sutrinka knygų mylėtojo valia, be gailesčio sulaužomi duoti pažadai nebepirkti daugiau naujų knygų, kol neperskaitysi namuose turimo kalno neskaitytų, ir nauja knyga ar dvi po šio lengvo sveiko proto aptemimo atsiranda to jau anksčiau minėtojo knygų mylėtojo tarbelėje.
Iš kiekvienos nesąmonės – tyčinės ar atsitiktinės – visada gimsta kas nors gero. Bajeris, gyvenimo pamoka, nuotykis, gera istorija ar viskas kartu. Tai „Sfera“ man yra toks intelektualus literatūrinis bajeris.
Pamačius gatvėje plakatus su užrašais „Lietuvoje dar niekas taip nerašė“, kažką dar ten apie veronikas paskenduoles, altorių šešėlius ir autoriaus vardą ir pavardę, mane eilinįkart ištiko lengva literatūrinė afekto būsena*. Greit nudrožiau iki Baltų lankų leidyklos Jakšto gatvėj ir po kelių akimirkų rankoj laikiau celofanu užpakuotą, užvakuotą „Sferos“ egzempliorių, kad negalėtum taip paprastai įkišti nosies ir pasižiūrėti, kas viduje. Katė maiše, ne kitaip.
Tai apie ką istoriją? Apie beleką. Apie draugystę, žmonių kvailumą, apkaišytą visokio plauko argumentais, plokščios Žemės teoriją, kuria nejučia pats pradedi tikėti. Jei ne tikėti, tai bent iš dalies suprasti, kodėl Emanuelis su Ignacijum tuo taip šventai tiki. O geriausia šios knygos dalis yra ta, kad personažai ir kai kurios aprašytos situacijos tokios tikroviškos, kad juose nesunku atpažinti gyvenime sutinkamus žmones ir nutinkančius įvykius. Ir viskas atmiešta gera doze ironijos.
Skaityti tiems, kuriems patinka intelektualios nesąmonės.
Neskaityti tiems, kuriems nepatinka intelektualios nesąmonės.
*Literatūrinė afekto būsena – tai momentas, kurio metu sutrinka knygų mylėtojo valia, be gailesčio sulaužomi duoti pažadai nebepirkti daugiau naujų knygų, kol neperskaitysi namuose turimo kalno neskaitytų, ir nauja knyga ar dvi po šio lengvo sveiko proto aptemimo atsiranda to jau anksčiau minėtojo knygų mylėtojo tarbelėje.
December 16, 2020
Maloniai nustebino, kad Paulius Senūta gali taip neblogai rašyti. Perskaičius knygą liko panašus jausmas, kaip pažiūrėjus lietuvišką filmą – techniškai nepriekaištinga, yra smagių detalių, bet autorius užsižaidžia pačiu rašymu, pamiršdamas apie istorijos dinamiką ir skaitytojo interesus.
Skaitosi gana smagiai, supažindina su plokščiažemių pasauliu, yra keli tikrai vykę pokštai, kažkuo primena lietuvišką vynuogę – truputį mažesnė, truputį aitresnė, nes mačiusi mažiau saulės.
Skaitosi gana smagiai, supažindina su plokščiažemių pasauliu, yra keli tikrai vykę pokštai, kažkuo primena lietuvišką vynuogę – truputį mažesnė, truputį aitresnė, nes mačiusi mažiau saulės.
July 8, 2022
Vau, tie veikėjai tai kažkas tokio! Tokie gyvi, chuliganiški, iš kito pasaulio. Labai siejasi su šiandienos aktualijomis, sąsajų nesunku surasti. Rašytojo vaizduotė įkvepianti.
Displaying 1 - 25 of 25 reviews