What do you think?
Rate this book
Il crollo della Baliverna
La Baliverna, un edificio originariamente adibito a caserma è ormai è quasi abbandonato. Il protagonista, esperto di alpinismo, in un assolato giorno estivo, durante una passeggiata con il cognato, le due figlie di quest’ultimo e il professor Scavezzi, decide di scalarne una parete, cosi’, per scherzo. Tuttavia dopo qualche metro, la sua salita genera dei cedimenti a catena, poi una crepa drammatica nel muro, fino al terribile crollo dell’intero edificio.
Paperback
First published January 1, 1954
9 people are currently reading
246 people want to read
About the author
Dino Buzzati
276 books1,129 followersDino Buzzati Traverso (1906 – 1972) è stato uno scrittore, giornalista, pittore, drammaturgo, librettista, scenografo, costumista e poeta italiano.
Dino Buzzati Traverso was an Italian novelist, short story writer, painter and poet, as well as a journalist for Corriere della Sera. His worldwide fame is mostly due to his novel Il deserto dei Tartari, translated into English as The Tartar Steppe.
Dino Buzzati Traverso was an Italian novelist, short story writer, painter and poet, as well as a journalist for Corriere della Sera. His worldwide fame is mostly due to his novel Il deserto dei Tartari, translated into English as The Tartar Steppe.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 32 reviews
November 24, 2023
İtalyan edebiyatında önemli bir yeri olan Dino Buzatti’nin (ressam, şair ve gazeteci aynı zamanda) her ne kadar romanları olduğu yazılıyorsa da bence onun tek bir romanı var, çok iyi bir yapıt olan “Tatar Çölü”. Diğer romanları (Dağların Adamı Barnabo, Yaşlı Ormanın Gizemi) bence birer uzun hikaye. Bu nedenle bence Buzatti bir öykücü, bir hikaye anlatıcısı. Eleştirmenler onu bir kalıba uydurmaya çalışsalar da (postmodern, yeni avangart, gerçeküstücü, modernist gibi) yaratıcı hayal gücü ve sıradan olaylarla açılıp sonradan gerçeküstü olaylarla süslenen hikayeleri ile özgün bir yazardır. Bazen fantastik bazen ütopik olsa da düşselliğini hep korumaktadır.
Buzatti psikolojik öğeleri ve mitolojik anlatıları bolca kullanır. Dante’nin “İlahi Komedya”sı ve “Binbirgece Masalları” hep aklındaymış gibi yazmış hikayelerini. Bazı takıntıları dikkat çekicidir, tanrıya inanmak, tanrıyı üzmek, ilk günah, örümcek, dağlar, tren, doğa olayları, fonksiyonları farklı antenli makineler, saray-kale, labirent, yazgı ve rastlantı gibi. Hikayelerinde tabii ki bir mesajı vardır ama çoğu kez sonucu açık bırakarak okuyucuyu adeta kendi haline bırakır (Sait Faik hikayeleri gibi). Sanatsal bir yazar değildir Buzatti bence, söz oyunlarından metafor dışında faydalanmaz, düz ve basit yazar, ne kadar gerçeküstü anlatım kullansa da gerçekle bağını hiç koparmaz.
Bu kitabında yeralan “Tanrıyı Görmüş Köpek”i daha önce okumuştum, şimdi okuduğumda daha keyif aldığımı farkettim. “Salgın” adlı öyküsü mükemmel, ülkenin nabzını tutmak için ülkenin şefi tarafından yaratılan, sadece muhaliflerin, şüphecilerin, katamsarların ve vatanın dört bir köşesindeki düşmanların yakalandığı bir salgın hastalık;. “Tanrıperestlik Davası” adlı öykü özgürlük kavramını farklı bir yaklaşımla anlatan etkileyici bir öykü, keza kitaba adını veren “Baliverna’nın Çöküşü” de varoluşsal bir görüşü yansıtıyor. En etkileyici öykü “Philadelphia’da Kış Gecesi” ismli öykü bence, anlatım tekniği-kurgusu ve insana ait vurgularıyla bu öyküyü ilk sıraya koydum. Buzatti düş ile hayal gücünü ayırmayı başarmış, gerçek ve gizem arasında adeta mekik dokumuştur.
İdeolojik ve politik yazmayan Dino Buzatti düşündüren bir yazar. Onun hikayeciliğini beğeniyorum. 37 hikayesini toplayan bu kitabı öyküye yakınlık duyanlara öneririm.
Buzatti psikolojik öğeleri ve mitolojik anlatıları bolca kullanır. Dante’nin “İlahi Komedya”sı ve “Binbirgece Masalları” hep aklındaymış gibi yazmış hikayelerini. Bazı takıntıları dikkat çekicidir, tanrıya inanmak, tanrıyı üzmek, ilk günah, örümcek, dağlar, tren, doğa olayları, fonksiyonları farklı antenli makineler, saray-kale, labirent, yazgı ve rastlantı gibi. Hikayelerinde tabii ki bir mesajı vardır ama çoğu kez sonucu açık bırakarak okuyucuyu adeta kendi haline bırakır (Sait Faik hikayeleri gibi). Sanatsal bir yazar değildir Buzatti bence, söz oyunlarından metafor dışında faydalanmaz, düz ve basit yazar, ne kadar gerçeküstü anlatım kullansa da gerçekle bağını hiç koparmaz.
Bu kitabında yeralan “Tanrıyı Görmüş Köpek”i daha önce okumuştum, şimdi okuduğumda daha keyif aldığımı farkettim. “Salgın” adlı öyküsü mükemmel, ülkenin nabzını tutmak için ülkenin şefi tarafından yaratılan, sadece muhaliflerin, şüphecilerin, katamsarların ve vatanın dört bir köşesindeki düşmanların yakalandığı bir salgın hastalık;. “Tanrıperestlik Davası” adlı öykü özgürlük kavramını farklı bir yaklaşımla anlatan etkileyici bir öykü, keza kitaba adını veren “Baliverna’nın Çöküşü” de varoluşsal bir görüşü yansıtıyor. En etkileyici öykü “Philadelphia’da Kış Gecesi” ismli öykü bence, anlatım tekniği-kurgusu ve insana ait vurgularıyla bu öyküyü ilk sıraya koydum. Buzatti düş ile hayal gücünü ayırmayı başarmış, gerçek ve gizem arasında adeta mekik dokumuştur.
İdeolojik ve politik yazmayan Dino Buzatti düşündüren bir yazar. Onun hikayeciliğini beğeniyorum. 37 hikayesini toplayan bu kitabı öyküye yakınlık duyanlara öneririm.
Read
November 14, 2022O CÃO QUE VIU DEUS
"Que peso é a presença de Deus, para quem a não deseja!"
Não me senti, até hoje, com coragem para enfrentar o imenso nada que é o Deserto dos Tártaros, por isso, quando encontrei este livro de contos esquecido numa livraria, não perdi a oportunidade de o agarrar e iniciar-me nos mistérios de Buzzati.
E esta grande colectânea tem de tudo o que virá a marcar - confio em quem conhece - a obra (e a vida) do autor: surrealismo, terror, suspense, ficção científica, humor negro, fantástico etc etc. Por isso mesmo, alguns contos funcionam melhor do que outros, dependendo do leitor.
Para mim, o seu talento está melhor empregue naqueles textos que abordam a metafísica, nos que usam e abusam da ironia, ou nos thrillers que, em apenas três páginas, e dignos de uma adaptação hitchcockiana, nos deixam de cabelos em pé. Mesmo assim, destes cerca de 30 contos, nem todos mantém a mesma qualidade. E no entanto, tecnicamente, não há falhas no trabalho de Buzzati - o domínio da narrativa curta está todo lá, nada em falta, nada a mais (e não é frequentemente que se pode dizer isso). É simplesmente uma preferência minha por determinadas histórias em detrimento de outras aquilo que faz com que este livro não seja exatamente a amostra cinco estrelas que, até cerca de metade do volume, começou por ser. Mas é fácil em três dezenas de contos e quase tantos outros estilos haver de tudo para agradar a todos, mas nem tudo agradar a todos.
A época moderna, o domínio das máquinas, a ameaça nuclear, o pragmatismo e a cobiça da humanidade, tudo habita nestas histórias em que o génio de Einstein é obra do diabo e não de deus; em que a pior guerra é aquela que se trava entre vizinhos e conhecidos; em que a crueldade dos homens não conhece limites quando daí lhes possa advir algum benefício pessoal. Todos estes mundos estão aqui reunidos e em todos Buzzati se movimenta sem dificuldades.
Resumindo, cerca de metade dos contos arrecadam 4/5 estrelas da minha parte e isso diz muito: venha agora o Deserto.
SIC TRANSIT
"Como a subida é longa, a subida consome o melhor da vida. Mas quando chegamos ao cimo despenhamo-nos, basta um instante para voltarmos ao posto de onde partimos em jovens. E como o homem não pensa nisso, é apanhado de surpresa, e chora, e invoca o Céu, e esbraceja para voltar para cima. E mesmo quando o tombo é progressivo e há todo o tempo para pensar, apercebemo-nos sempre demasiado tarde, quando já estamos no fundo. E quem caiu - assim está escrito -, quem escorregou nem que seja só um metro para baixo, não conseguirá voltar a erguer-se."
"Que peso é a presença de Deus, para quem a não deseja!"
Não me senti, até hoje, com coragem para enfrentar o imenso nada que é o Deserto dos Tártaros, por isso, quando encontrei este livro de contos esquecido numa livraria, não perdi a oportunidade de o agarrar e iniciar-me nos mistérios de Buzzati.
E esta grande colectânea tem de tudo o que virá a marcar - confio em quem conhece - a obra (e a vida) do autor: surrealismo, terror, suspense, ficção científica, humor negro, fantástico etc etc. Por isso mesmo, alguns contos funcionam melhor do que outros, dependendo do leitor.
Para mim, o seu talento está melhor empregue naqueles textos que abordam a metafísica, nos que usam e abusam da ironia, ou nos thrillers que, em apenas três páginas, e dignos de uma adaptação hitchcockiana, nos deixam de cabelos em pé. Mesmo assim, destes cerca de 30 contos, nem todos mantém a mesma qualidade. E no entanto, tecnicamente, não há falhas no trabalho de Buzzati - o domínio da narrativa curta está todo lá, nada em falta, nada a mais (e não é frequentemente que se pode dizer isso). É simplesmente uma preferência minha por determinadas histórias em detrimento de outras aquilo que faz com que este livro não seja exatamente a amostra cinco estrelas que, até cerca de metade do volume, começou por ser. Mas é fácil em três dezenas de contos e quase tantos outros estilos haver de tudo para agradar a todos, mas nem tudo agradar a todos.
A época moderna, o domínio das máquinas, a ameaça nuclear, o pragmatismo e a cobiça da humanidade, tudo habita nestas histórias em que o génio de Einstein é obra do diabo e não de deus; em que a pior guerra é aquela que se trava entre vizinhos e conhecidos; em que a crueldade dos homens não conhece limites quando daí lhes possa advir algum benefício pessoal. Todos estes mundos estão aqui reunidos e em todos Buzzati se movimenta sem dificuldades.
Resumindo, cerca de metade dos contos arrecadam 4/5 estrelas da minha parte e isso diz muito: venha agora o Deserto.
SIC TRANSIT
"Como a subida é longa, a subida consome o melhor da vida. Mas quando chegamos ao cimo despenhamo-nos, basta um instante para voltarmos ao posto de onde partimos em jovens. E como o homem não pensa nisso, é apanhado de surpresa, e chora, e invoca o Céu, e esbraceja para voltar para cima. E mesmo quando o tombo é progressivo e há todo o tempo para pensar, apercebemo-nos sempre demasiado tarde, quando já estamos no fundo. E quem caiu - assim está escrito -, quem escorregou nem que seja só um metro para baixo, não conseguirá voltar a erguer-se."
March 30, 2023
Vos 10 trumpų, magiško realizmo persmelktų istorijų, kuriose subalansuotai derinama įtampa su ją palengvinančia ironiška pašaipa. Akivaizdu, kad autoriui aktualios tarp mūsų tvyrančio banalaus kasdienio blogio, konkurencijos, vienatvės, taip pat laiko ir mirties temos, vienuose tekstuose paliečiamos labiau tiesiogiai, kituose - mažiau. Kalbant apie blogį ir žemišką pragarą - "Kelionė į mūsų laikų pragarus" suveikia kaip geras vaizduotės pratimas, o štai "Susitikimas su Einšteinu" atsiskleidžiančią neintencionalaus blogio temą panašiu kampu kabino ir Labatut knygoje "Kai liaujamės suprasti pasaulį". Jei ne protarpiais išlendantis didaktiškumas, svarstyčiau apie 5 žvaigždutes, bet kol kas 4 iš 5.
October 10, 2021
L'esplosione della fantasia
E dal campanile, al vespro, la malinconica campana, tra un gran cantare di ranocchie.
Addio dunque serpente, essere strano, avventura, romanzo, paura benedetta!
Ora verrà l'autunno, invece, poi l'inverno con le nebbie tetre e gli uomini rintanati nelle stalle. Di sera, che ci racconteremo?"
"Non doveva essere una consolazione immensa rivedere il perduto amico?
E allora perché adesso questa felicità non la provava? Perché anzi una sorda irritazione? Dopo tante angosce, tanti pianti, tante seccature imposte dalla cosiddette convenienze, bisognava ricominciar da capo? Nei giorni del distacco, la carica di affetto per l'amico era stata smaltita fino in fondo, e ora non ne restava più di disponibile."
Terza e ultima raccolta ufficiale che va a comporre Sessanta racconti.
Intriso di quel pessimismo capace di elevare l'uomo oltre i suoi limiti, Buzzati narra di sensi di colpa e ricerche ossessive d'espiazione; del dolore dietro una scelta all'apparenza semplice; della morte denudata di qualunque ricamo, il cui peso è tanto più greve quanto distanti risultano essere gli anni della spavalda gioventù.
Nelle pagine di Buzzati affiorano i percorsi di tutti noi lettori, che ci scopriamo semplicemente uomini di fronte alla vita.
Un autore da riscoprire, la cui manipolazione del fantastico è seconda solo all'afflato poetico che accompagna la sensibilità delle sue parole.
E dal campanile, al vespro, la malinconica campana, tra un gran cantare di ranocchie.
Addio dunque serpente, essere strano, avventura, romanzo, paura benedetta!
Ora verrà l'autunno, invece, poi l'inverno con le nebbie tetre e gli uomini rintanati nelle stalle. Di sera, che ci racconteremo?"
"Non doveva essere una consolazione immensa rivedere il perduto amico?
E allora perché adesso questa felicità non la provava? Perché anzi una sorda irritazione? Dopo tante angosce, tanti pianti, tante seccature imposte dalla cosiddette convenienze, bisognava ricominciar da capo? Nei giorni del distacco, la carica di affetto per l'amico era stata smaltita fino in fondo, e ora non ne restava più di disponibile."
Terza e ultima raccolta ufficiale che va a comporre Sessanta racconti.
Intriso di quel pessimismo capace di elevare l'uomo oltre i suoi limiti, Buzzati narra di sensi di colpa e ricerche ossessive d'espiazione; del dolore dietro una scelta all'apparenza semplice; della morte denudata di qualunque ricamo, il cui peso è tanto più greve quanto distanti risultano essere gli anni della spavalda gioventù.
Nelle pagine di Buzzati affiorano i percorsi di tutti noi lettori, che ci scopriamo semplicemente uomini di fronte alla vita.
Un autore da riscoprire, la cui manipolazione del fantastico è seconda solo all'afflato poetico che accompagna la sensibilità delle sue parole.
October 24, 2018
Quando um livro tem muitos contos (este mais de trinta), há alguns de que se gosta menos, o que resulta numa avaliação mediana e, consequentemente, injusta para os melhores. Mas a média é soberana...
April 11, 2023
Pirmas sakinys: Šįvakar ir vėl pilnatis nutvieskė sodą ir mūsų namą kaime.
10 istorijų iš 1958 m. šešiskart didesnio rinkinio "Sessanta racconti" (liet. "Šešiasdešimt istorijų), kuris 1958 m. pelnė "Strega".
Trumpos istorijos (ilgesnis tik apsakymas davęs pavadinimą lietuviškam leidimui – "Šuo, kuris matė Dievą") puikiai tinka perskaitymui prieš miegą (arba rytui).
Po 65 m. kritikuotini dalykai nepaseno (deja), tačiau kai kurie apsakymai (ne idėja, o pateikimu/stiliumi/būdu) dvelkteli naftalinu.
Daug alegorijų, fantastikos elementų. Netrūksta ir ironijos, subtilaus humoro, todėl skaitant po vieną (kas vakarą ar ryte), susiskaito visai šauniai, tačiau praryjant vienu prisėdimu (o tą irgi labai lengva padaryti) pasigendi šiuolaikiškumo. O iki klasikos trūksta.
Labai simpatiškas ir patogus lietuviškas leidimas. Tačiau gaila, kad tai tik 10 iš 60 originalių apsakymų.
Labiausiai patiko: "Šuo, kuris matė Dievą", "Susitikimas su Einšteinu", "Drakono žudymas".
Istorijos, kurių nepasigesčiau: "Kelionė į mūsų laikų pragarus", "Ikaras".
10 istorijų iš 1958 m. šešiskart didesnio rinkinio "Sessanta racconti" (liet. "Šešiasdešimt istorijų), kuris 1958 m. pelnė "Strega".
Trumpos istorijos (ilgesnis tik apsakymas davęs pavadinimą lietuviškam leidimui – "Šuo, kuris matė Dievą") puikiai tinka perskaitymui prieš miegą (arba rytui).
Po 65 m. kritikuotini dalykai nepaseno (deja), tačiau kai kurie apsakymai (ne idėja, o pateikimu/stiliumi/būdu) dvelkteli naftalinu.
Daug alegorijų, fantastikos elementų. Netrūksta ir ironijos, subtilaus humoro, todėl skaitant po vieną (kas vakarą ar ryte), susiskaito visai šauniai, tačiau praryjant vienu prisėdimu (o tą irgi labai lengva padaryti) pasigendi šiuolaikiškumo. O iki klasikos trūksta.
Labai simpatiškas ir patogus lietuviškas leidimas. Tačiau gaila, kad tai tik 10 iš 60 originalių apsakymų.
Labiausiai patiko: "Šuo, kuris matė Dievą", "Susitikimas su Einšteinu", "Drakono žudymas".
Istorijos, kurių nepasigesčiau: "Kelionė į mūsų laikų pragarus", "Ikaras".
August 31, 2025
In this collection of fourteen stories, each begins with a simple, everyday event, but from that starting point, "the story almost imperceptibly crosses the line between reality and fantasy," as the back cover states. This is how it goes in the Moby Dick-esque story, with the magic carpet, the seriously ill person being pampered, the extraordinary dog of the title story. Dino Buzzati's magnificent imagination is at work throughout. JM
August 10, 2023
Labai tradiciniai, taip ir norisi sakyt - kanoniniai - apsakymai. Skaidrūs, švarūs, su subtiliu moralu. Ideali knyga, jei tik pradedi pažintį su apsakymo žanru. Skaitymo malonumą padidina ir knygos dizainas, iliustracijos.
February 22, 2023
Dino Buzzati, akivaizdu, reikia perkasti, nes iš pradžių jis man pasirodė tiek pat įdomus, kiek ir kultiniai japonų režisieriaus Yasujiro Ozu filmai – tebūna palaimintas tas, kas šiame amžiuje su malonumu ištvėrė bent du (aš būtent du ir ištvėriau jo retrospektyvos, dar k/t „Lietuva“, metu, bet be malonumo) jo darbus. Vis tik ilgainiui trumpi apsakymai atsiskleidžia subtiliu humoru, ironija, metaforom. Na, ir svarbiausia, kad tai puikus skaitinys prieš miegą – didžioji dauguma knygos istorijų lengvai suskaitomos per kelioliką minučių, kelios ilgesnės – savaitgalį su arbata.
December 19, 2020
Buzzati has become one of my favorite authors - I have even begun to consider studying Italian since there aren't many translations in English or Japanese. Il Colombre (コロンブレ) and La lezione del 1980 (1980年の教訓) are the two favorites so far. The lack of vocabulary to explain my love annoys me, yet the way he presents oddly realistic yet distant worlds with such bizzare twists blow my mind. How he shows our internal fears and 'destinies' we cannot diverge from really spoke to my heart as a pessimist.
April 17, 2013
Ao nível de Flanery O'Connor. Pequenos contos. Um desafio enorme para quem pretende escrever breves contos e não tem ideias.
R.
R.
December 2, 2016
من يقرأ لبوتزاتي مره .. لا يتردد أبداً في البحث عن المزيد له
June 18, 2025
Viršelio dizainas, atrodo, irgi matė dievą.
December 20, 2011
A baker inherits from his uncle but under the condition that he distributes some free bread to poor people during five years. On the hill above the village lives an anchorite with his dog. This dog comes every day in the village to pick some bread for the hermit. This dog is seen as the incarnation of God's power, of the divine judgment and with time he moves the consciousness of the people in the village. These people are dishonnest, cowards, lying .... until his death .... During years his presence, heavy of secrets, changes the life of the inhabitants of the village: they start to go regularly to church, the baker doesn't get back the bread he his supposed to give, they stop to steal, to lye, to cheat .... Because they feel watched by God ... The village becomes to be a model of virtue.
This novel is an excellent study of manners, about what people think they can do if nobody knows, about wickness of humans, their baseness, and about rumors. The universal idea about what is good or bad.
Finally at the end we discover that the dog was not the hermit's one. The dog was already a skeleton.
This novel is an excellent study of manners, about what people think they can do if nobody knows, about wickness of humans, their baseness, and about rumors. The universal idea about what is good or bad.
Finally at the end we discover that the dog was not the hermit's one. The dog was already a skeleton.
June 13, 2022
Κακή μεταφραση, κακη επιλογή διηγημάτων. Σώζεται από το πνεύμα του Μπουτζατι που, ακόμα και στα χειρότερα του, είναι παρόν.
May 21, 2022
Ο τελευταίος μου Buzzati ώστε να περηφανεύομαι ότι έχω όλα του τα μεταφρασμένα στα ελληνικά έργα του στη βιβλιοθήκη μου και διαβασμένα. Προσωπικά με συναρπάζουν η απλότητά του, ο αθώος τρόπος με τον οποίο σου μεταφέρει πραγματικά και ουσιαστικά παν-ανθρώπινα μηνύματα, χωρίς να γίνεται ο ίδιος ηθικολόγος ή ο τρόπος του δασκαλίστικος. Προσωπικά, έχω τον Dino Buzzati στους κορυφαίους μου είτε ως διηγηματογράφο είτε ως μυθιστοριογράφο και θα ήθελα να συνεχιστεί η μετάφραση έργων του στα ελληνικά και με την ίδια ποιότητα!
May 14, 2021
Ma io come ho fatto a esistere come lettore e – nel piccolo – scrittore, senza essere mai passato da qui? I racconti di Buzzati sono magnifici. Brevissimi, costruiti su idee spesso folgoranti, a volte divertenti e leggeri, altre volte (le mie preferite) cupi come incubi, irrisolti, profondi.
In pochi hanno saputo colpirmi così, sulla breve distanza. E sì, una volta che leggerete "Qualcosa è successo", tutto il vostro piccolo mondo di lettori vi crollerà intorno.
In pochi hanno saputo colpirmi così, sulla breve distanza. E sì, una volta che leggerete "Qualcosa è successo", tutto il vostro piccolo mondo di lettori vi crollerà intorno.
October 14, 2020
Mon édition avait 3 nouvelles : "Le chien qui a vu Dieu", "Les Cinq frères" et "Le musicien envieux".
April 30, 2023
Kaip ir dažnai būna su apsakymų rinkiniais, vieni patiko labiau, kiti mažiau. Labiausiai patiko du ilgiausi apsakymai po 40+ puslapių, ir galvoju, kad pabandysiu pasiimt jo romaną.
8 trumpesnieji buvo tokie gana teziniai arba grindžiami tik viena metafora ir dėl to mažiau įdomūs, nors tos metaforos visai ir gražios. Pvz paskutiniame apsakyme "Krentančioji" pasakoja apie mergaitę, kuri ima kristi nuo didžiulio pastato stogo, ir krisdama ji iš pradžių nieko nepastebi, tik mėgaujasi pojūčiu, tada ima užmatyti, kokie ten žmonės tam pastate gyvena, tada ką jie turi, tada ką ji pati turi arba neturi, tada pamato, kad su ja krenta ir kita moteris, gražiau apsirengusi.. nu nelabai užslėpta gyvenimo ir jo tempo metafora. Faina, kad žmonės tame pastate irgi joje dalyvauja, pvz gyventi aukštesniuose aukštuose, kai žmonės pro tavo langą krenta dar maži / jauni, kainuoja daug brangiau, o jau prie žemės tai pigesni butai (bet užtat galima matyt, kaip išsitėškia, anot vienos gyventojos). Gražu, toks labai klasikinis ir pasakojimas, ir moralas, ir didaktika, jei nori ją išskaityt - nevienaplanė. Ir vis dėlto tie trumpieji neužkabino.
Ilgieji abu susiję su kasdienišku, žmogišku blogiu, sąžine, ir nors taip pat moralizuojantys, man pasirodė daug talpesni. "Titulinis" "Šuo, kuris matė Dievą" labai itališkas, toks kaip "Laimingasis Ladzaras" - apie tai, kaip suprojektuojam savo baimes (Buzzati atveju - sąžinę) ir kitus jausmus į šalia esantįjį, dažnai nebylų asmenį. Pas Buzzati išorine žmonių sąžine tampa šuo, visi įsivaizduoja, kad jis matė Dievą (jis priklausė atsiskyrėliui, kuris tipo mirė šventa mirtim), ir dabar visi, kaip koks Derrida savo katės, baiminasi šuns žvilgsnio, jo akių, pasmerkimo. Iš pradžių su tuo kovoja, bando užmušti, paskui, slėpdamiesi nuo kitų, pataikauja, galiausiai susitaiko - visi įprasti procesai, tik kai jie iš vidaus / širdies perkeliami į išorę, atrodo juokingi ir vietomis graudūs. Bet Buzzati tiki sąžinės galia - jei ne vidinės, tai išorinės, ir galiausiai po keleto šuns "veiklos" metų kaimelyje, kaip pas Ladzarą, padaugėja šventumo.
Gražus ir lyriškas vaizdas, bet man daug tikroviškiau atrodė vienas iš trumpųjų Buzzati apsakymų, kur žmonės, išgirdę, kad kalnuose urve gyvena drakonas, išsiruošia jo apžiūrėti, o suradę - šaudo, pjausto ir kitaip kankina, traiško, bando bet kokia kaina sunaikinti, be jokios priežasties. Gal aš tiesiog pripratusi prie lietuviškos "tradicijos" suvokti kažką apie pasaulį tiktai tada, kai kažką sunaikini ar suteiki kitam kančią (nuo Biliūno iki Vaičiulaičio). O tas pasakojimas, kad žmogus gyvena glūpai, tada gauna šansą pasitaisyti ir pasitaiso atrodo vien kaip geidžiama ir branginama fantazija (kaip Knyga apie San Mikelę), bet neee, neartimas variantas.
Antrame patikusiame ("Kelionė į mūsų laikų pragarus") žurnalistą laikraštis išsiunčia patikrinti pletko, kad metro šachtoj atsivėrė durelės, per kurias gali patekti į pragarą. Jis ten įlenda, atsiduria tarsi iš pažiūros tokiam pat Milane kaip ir tas, kuriame gyvena, susipažįsta su velniukėm ir pamato keletą "šių dienų" pragarų dalykų. Man labiausiai patiko greitintuvas, kuris tarsi nieko blogo neskatina, bet jį įjungus viskas suintensyvėja: žmogus sėdi ofise ir staiga jam padaugėja skambučių, susitikimų, staiga jo visiems reikia ir jį į visas puses tampo - ir taip velniukai linksminasi iki žmogaus infarkto. Labai patiko tokia "blogio", nuodėmės traktuotė - ne kaip kažkokių ten įsakymų sulaužymas ar valingas pikto darymas, bet ir kaip tai, kai tu nebekontroliuoji savęs, savo gyvenimo, tarsi tik bandai viską suspėti, bet iš tiesų tai pasyvumu smurtauji prieš save.. o tada ir prieš kitus. Iš serijos kur "blogis yra nieko nedarymas", bet tą paprastai įsivaizduojam kaip stovėjimą šalia, kol kažkas daro nusikaltimą, o ne kaip atsisakymą įsivest harmoniją ir savanorišką buvimą "šių dienų kankiniu". Labai woke apsakymas, bet o ką - yolo :D Kitas woke blogis / nuodėmė šiame apsakyme - velnių papimpintos mašinos, į kurias atsisėdęs pradedi jaustis antžmogis ir supergaliomis apvainikuotas. Tai čia kaip ir aišku - džiaugsmas jausti, kad tu valdai situaciją, pereinantis (ir tą akimirką virstantis blogiu) į MAN PRIKLAUSO ŠITA SITUACIJA. Mažas žingsnelis, bet irgi susijęs su negalėjimu, nesistengimu išlaikyti balanso - irgi woke.
Apskritai įdomu, kaip šie apsakymai, rašyti kažkada praeito amžiaus viduryje / antroje pusėje, suskamba visiškai šiandieniškai ir net hipsteriškai. Galbūt čia yra tas magiškas reiškinys - "naujai atrasta klasika", kaip koks Stouneris, kai kažkoks visiškai savo laiku nesuprastas dalykas, pasirodo, visai netyčia buvo aiškiaregiškas ir visiškai pritiko daug vėlesniam nei jis pats laikui. Čia labai fainas šiuolaikiškas "Odilės" leidimas su Griškevičiaus dizainu, dar labiau priartinantis Buzzatį prie šiandienos. Ir tada ta didaktika kažkokia net mielesnė.
Kelios gražesnės vietos, + galima pasigėrėt vertimu. Iš pragarų:
Čia apie šunį (man kažkaip prisiminė "La grande bellezza"):
8 trumpesnieji buvo tokie gana teziniai arba grindžiami tik viena metafora ir dėl to mažiau įdomūs, nors tos metaforos visai ir gražios. Pvz paskutiniame apsakyme "Krentančioji" pasakoja apie mergaitę, kuri ima kristi nuo didžiulio pastato stogo, ir krisdama ji iš pradžių nieko nepastebi, tik mėgaujasi pojūčiu, tada ima užmatyti, kokie ten žmonės tam pastate gyvena, tada ką jie turi, tada ką ji pati turi arba neturi, tada pamato, kad su ja krenta ir kita moteris, gražiau apsirengusi.. nu nelabai užslėpta gyvenimo ir jo tempo metafora. Faina, kad žmonės tame pastate irgi joje dalyvauja, pvz gyventi aukštesniuose aukštuose, kai žmonės pro tavo langą krenta dar maži / jauni, kainuoja daug brangiau, o jau prie žemės tai pigesni butai (bet užtat galima matyt, kaip išsitėškia, anot vienos gyventojos). Gražu, toks labai klasikinis ir pasakojimas, ir moralas, ir didaktika, jei nori ją išskaityt - nevienaplanė. Ir vis dėlto tie trumpieji neužkabino.
Ilgieji abu susiję su kasdienišku, žmogišku blogiu, sąžine, ir nors taip pat moralizuojantys, man pasirodė daug talpesni. "Titulinis" "Šuo, kuris matė Dievą" labai itališkas, toks kaip "Laimingasis Ladzaras" - apie tai, kaip suprojektuojam savo baimes (Buzzati atveju - sąžinę) ir kitus jausmus į šalia esantįjį, dažnai nebylų asmenį. Pas Buzzati išorine žmonių sąžine tampa šuo, visi įsivaizduoja, kad jis matė Dievą (jis priklausė atsiskyrėliui, kuris tipo mirė šventa mirtim), ir dabar visi, kaip koks Derrida savo katės, baiminasi šuns žvilgsnio, jo akių, pasmerkimo. Iš pradžių su tuo kovoja, bando užmušti, paskui, slėpdamiesi nuo kitų, pataikauja, galiausiai susitaiko - visi įprasti procesai, tik kai jie iš vidaus / širdies perkeliami į išorę, atrodo juokingi ir vietomis graudūs. Bet Buzzati tiki sąžinės galia - jei ne vidinės, tai išorinės, ir galiausiai po keleto šuns "veiklos" metų kaimelyje, kaip pas Ladzarą, padaugėja šventumo.
Gražus ir lyriškas vaizdas, bet man daug tikroviškiau atrodė vienas iš trumpųjų Buzzati apsakymų, kur žmonės, išgirdę, kad kalnuose urve gyvena drakonas, išsiruošia jo apžiūrėti, o suradę - šaudo, pjausto ir kitaip kankina, traiško, bando bet kokia kaina sunaikinti, be jokios priežasties. Gal aš tiesiog pripratusi prie lietuviškos "tradicijos" suvokti kažką apie pasaulį tiktai tada, kai kažką sunaikini ar suteiki kitam kančią (nuo Biliūno iki Vaičiulaičio). O tas pasakojimas, kad žmogus gyvena glūpai, tada gauna šansą pasitaisyti ir pasitaiso atrodo vien kaip geidžiama ir branginama fantazija (kaip Knyga apie San Mikelę), bet neee, neartimas variantas.
Antrame patikusiame ("Kelionė į mūsų laikų pragarus") žurnalistą laikraštis išsiunčia patikrinti pletko, kad metro šachtoj atsivėrė durelės, per kurias gali patekti į pragarą. Jis ten įlenda, atsiduria tarsi iš pažiūros tokiam pat Milane kaip ir tas, kuriame gyvena, susipažįsta su velniukėm ir pamato keletą "šių dienų" pragarų dalykų. Man labiausiai patiko greitintuvas, kuris tarsi nieko blogo neskatina, bet jį įjungus viskas suintensyvėja: žmogus sėdi ofise ir staiga jam padaugėja skambučių, susitikimų, staiga jo visiems reikia ir jį į visas puses tampo - ir taip velniukai linksminasi iki žmogaus infarkto. Labai patiko tokia "blogio", nuodėmės traktuotė - ne kaip kažkokių ten įsakymų sulaužymas ar valingas pikto darymas, bet ir kaip tai, kai tu nebekontroliuoji savęs, savo gyvenimo, tarsi tik bandai viską suspėti, bet iš tiesų tai pasyvumu smurtauji prieš save.. o tada ir prieš kitus. Iš serijos kur "blogis yra nieko nedarymas", bet tą paprastai įsivaizduojam kaip stovėjimą šalia, kol kažkas daro nusikaltimą, o ne kaip atsisakymą įsivest harmoniją ir savanorišką buvimą "šių dienų kankiniu". Labai woke apsakymas, bet o ką - yolo :D Kitas woke blogis / nuodėmė šiame apsakyme - velnių papimpintos mašinos, į kurias atsisėdęs pradedi jaustis antžmogis ir supergaliomis apvainikuotas. Tai čia kaip ir aišku - džiaugsmas jausti, kad tu valdai situaciją, pereinantis (ir tą akimirką virstantis blogiu) į MAN PRIKLAUSO ŠITA SITUACIJA. Mažas žingsnelis, bet irgi susijęs su negalėjimu, nesistengimu išlaikyti balanso - irgi woke.
Apskritai įdomu, kaip šie apsakymai, rašyti kažkada praeito amžiaus viduryje / antroje pusėje, suskamba visiškai šiandieniškai ir net hipsteriškai. Galbūt čia yra tas magiškas reiškinys - "naujai atrasta klasika", kaip koks Stouneris, kai kažkoks visiškai savo laiku nesuprastas dalykas, pasirodo, visai netyčia buvo aiškiaregiškas ir visiškai pritiko daug vėlesniam nei jis pats laikui. Čia labai fainas šiuolaikiškas "Odilės" leidimas su Griškevičiaus dizainu, dar labiau priartinantis Buzzatį prie šiandienos. Ir tada ta didaktika kažkokia net mielesnė.
Kelios gražesnės vietos, + galima pasigėrėt vertimu. Iš pragarų:
Ten, apačioje, kairėje matote sieną su paslaptingų langų eile ir durimis, kur šviesa vargiai prasibrauna. Ten lizdus suka žmogiškos būtybės, įsitikinusios, kad niekas jų nemato. Anapus, lauke, - triukšmas, eismas, pinigai, energija, geiduliai, žūtbūtinės kovos. Čia, begalinių daugiabučių kiemuose, - skaudžios mūsų ir jūsų vienatvės.
Devinto aukšto langas mano pusėje praviras: panašu į saugyklą, kurioje paliktas vaikas. Gal šešerių, negražus, apvilktas gerais drabužėliais, sėdi ant grindų tarp išmėtytų suniokotų žaislų, ančiukų, pajacų, tėvas darbe, mama ten, ne viena. Ir štai dabar, nepaprastai rimtas, jis labai lėtai stojasi ir eina prie durų; žiūrėdamas iš nugaros jam duotum mažiausiai penkiasdešimt aštuonerius, lygiai toks jis ir bus senatvėje. Suima rankeną, suka, stumia, bet durys neatsidaro, jis užrakintas iš anos pusės. "Mama, mama", - pašaukia, bet tik dukart. Be galo rimtas grįžta į kambario vidurį, pakelia lėlę, iš čia neįžiūriu kokią, ir pasidygėjęs numeta. Vėl sėdi plačiai išskėtęs kojas, vaikams tokia sėdėsena nekainuoja pastangų, nežiūri į langą, žino, kad neverta, žiūri į kažką kampe, ko iš čia irgi nematyti, žiūri įsmeigęs akis, ir atsklinda plonas žvitrus balselis, lyg "oi, oi!", ir vėl tyla. Dvi rankutės ant linoleumo grindų gaudo tai, ko nėra, tiesiasi ir atsitraukia. (p. 188-189)
Čia apie šunį (man kažkaip prisiminė "La grande bellezza"):
Galeonė jau kaip saviškis eina iš vienos vietos į kitą, įžengia į užeigas ir kūtes. Ten, kur mažiausiai tikiesi išvysti, šit jau ir stovi kamputyje, įdėmiai žiūri ir uodžia. Net ir naktį, kai visi šunys miega, ant baltos sienos staiga išryškėja jo siluetas, juda bidzendamas, kaip jam įprasta. Tai kurgi jo namai? Kur guolis?
Žmonės jaučiasi nebe vieni, netgi kai sėdi namie užsisklendę duris. Klausosi ausis ištempę: lauke šnara žolė, o štai minkšti atsargūs žingsniai per grindinio akmenis, tolimas lojimas. Au au au - taip loja tik Galeonė. Nepiktai, ne itin skardžiai, tačiau girdėti visame miestelyje.
[...]
Au au au - loja benamis šuo, gal aploja kitą šunį, šešėlį, drugelį arba mėnulį. Nors visai gali būti, kad dėl rimtesnių priežasčių - ko gero, ir per sienas, ir gatvėse, ir laukuose matydamas žmonių niekšybes. Išgirdę kimoką lojimą, iš užeigos išmesti girtuoklėliai stengiasi eiti tiesiai.
[...]
Kodėl gi elgetoms rytais atrodo, kad duonos jie gauna daugiau nei visada? Kodėl aukų dėžutės, metų metus stovėjusios tuščios, dabar barška? Kodėl vaikai, anksčiau ožiavęsi, mielai eina į mokyklą? Kodėl vynuogės lieka ant vynuogienojų iki pat skynimo ir niekas jų nenudrasko? Kodėl į Martino kuprą nebelekia akmenys ir papuvę moliūgai? Ir dar daugybė "kodėl". Niekas neprisipažins, Tiso gyventojai apsukrūs ir išdidūs, tad teisybės - jog bijo šuns, ir bijo ne kad įkas, o kad pasmerks juos, - iš jų neišgirsi.
Defendentė nesitveria savam kaily. Juk tai vergija. Net ir naktį nėra atokvėpio. Kokia sunkenybė yra Dievo akivaizda tam, kuris jos visai netrokšta. Ir Dievas čia - ne kokia pasakėlė, tai ir ne bažnyčioje tarp žvakių ir smilkalų uždarytas Dievas, ne, jis vaikšto po namus, jei galima taip pasakyti, yra pernešamas šuns. Mažulytė Kūrėjo dalelytė, menkutis kvėptelėjimas persmelkė Galeonę ir Galeonės akimis regėjo, dėmėjosi, sprendė. (p. 93-94, 104-105)
January 27, 2022
I enjoyed reading the short stories of Buzzati. In my opinion, a short story should contain a plot twist or an unexpected turn of events, a plot in which the last sentence has the power to completely change the light in wich the reader saw the story. In Buzzatis stories, this is often the case: in his tales, magic realism plays an important role and characters can be lifted from their day-to-day life in comical and often absurd situations.
My personal favourite of this collection is Nuovi Amici Strani, followed by the title story of Il Cano che ha visto Dio and L'Ubiqou. I also highly recommend his short story Sette Piani, which isn't included in this volume.
My personal favourite of this collection is Nuovi Amici Strani, followed by the title story of Il Cano che ha visto Dio and L'Ubiqou. I also highly recommend his short story Sette Piani, which isn't included in this volume.
August 2, 2023
Os contos de Buzzati conseguem trazer para o leitor a angústia, ansiedade, apreensão passadas pelos personagens.
O irmão trocado - a cúvida e angústia sobre o que ocorreu ao irmão...
O cão que viu Deus - a tensão da cidade inteira por estar sendo observada, o medo do julgamento...
Encontro com Einstein - a pressão para concluir o trabalho antes que o tempo acabe...
A escuridão - o medo que surge e vai crescendo sobre a escuridão...
A menina esquecida - a dúvida crescente sobre o que fez antes de sair de casa...
Para quem aprecia esse clima, indico livros do autor galês Arthur Machen
O irmão trocado - a cúvida e angústia sobre o que ocorreu ao irmão...
O cão que viu Deus - a tensão da cidade inteira por estar sendo observada, o medo do julgamento...
Encontro com Einstein - a pressão para concluir o trabalho antes que o tempo acabe...
A escuridão - o medo que surge e vai crescendo sobre a escuridão...
A menina esquecida - a dúvida crescente sobre o que fez antes de sair de casa...
Para quem aprecia esse clima, indico livros do autor galês Arthur Machen
October 22, 2021
Ai classici dell'angoscia "Non aspettavano altro" e "il fratello cambiato" si aggiungono i nuovi, per me bellissimi "processo per idolatria", "un corvo in Vaticano" e soprattutto il nuovo top angoscia "La bambina dimenticata", una specie di "mamma ho perso l'aereo con gli steroidi".
Ho apprezzato immensamente la raccolta, ora però mi dedico a qualcosa di più rilassante altrimenti implodo.
Ho apprezzato immensamente la raccolta, ora però mi dedico a qualcosa di più rilassante altrimenti implodo.
February 21, 2024
Labai geros apysakos , kai kurios trikdančios, nukeliančios į fantastikos pasaulį, kai kurios žaidžiančios su vaizduote ir moraliniais pasirinkimais, verčiančios matuotis svetimus batus, arba skaitai kaip meno kūrinius ,kur tiesiog labai graži mintis ar nusipiešiantis vaizdas.
December 11, 2024
Receuil exceptionnel de nouvelles courtes impliquant une ambiance inquiétante et mystérieuse à travers des subtilités de récit incroyablement pensées.
J'ai particulièrement adoré celles qui ont rapport à la perception, l'inconnu d'un élément de l'histoire qui envoûte bizarrement le monde qui y est décrit.
Aussi bien voir encore mieux que Le K, même si ce dernier contient certaines nouvelles iconiques comme Le K ou Douce nuit. Je trouve que la qualité des nouvelles est plus constante dans l'Écroulement de la Baliverna.
Prochain livre de Buzzati Le Désert des Tartares pour découvrir autre chose que ses nouvelles, je lirai chacune de ses publications car il s'est imposé comme mon auteur favori.
Mes préférées:
Un ver à la maison
Le frère transformé
Il s'était passé quelque-chose
Les amis
Sic transit
L'écroulement de la Baliverna
Garage Erebus
Les gladiateurs
L'avalanche
J'ai particulièrement adoré celles qui ont rapport à la perception, l'inconnu d'un élément de l'histoire qui envoûte bizarrement le monde qui y est décrit.
Aussi bien voir encore mieux que Le K, même si ce dernier contient certaines nouvelles iconiques comme Le K ou Douce nuit. Je trouve que la qualité des nouvelles est plus constante dans l'Écroulement de la Baliverna.
Prochain livre de Buzzati Le Désert des Tartares pour découvrir autre chose que ses nouvelles, je lirai chacune de ses publications car il s'est imposé comme mon auteur favori.
Mes préférées:
Un ver à la maison
Le frère transformé
Il s'était passé quelque-chose
Les amis
Sic transit
L'écroulement de la Baliverna
Garage Erebus
Les gladiateurs
L'avalanche
January 8, 2022
Une petite nouvelle très mignonne, qui parle de culpabilité et de foi de manière intéressante. Se lit très rapidement.
April 12, 2024
Read in French.
Objectively a good book, just not my type of book.
A solid, simple read though.
Objectively a good book, just not my type of book.
A solid, simple read though.
October 17, 2024
Patiko perdėm ironiški "Ikaras" ir "Magas". Kiti - kaip kava be kofeino popieriniame indelyje: tvarkingi, saikingi, teisingi, bet apsisukus dairaisi, kur čia tikros kavos išgėrus.
March 7, 2025
ブッツァーティは『タタール人の砂漠』がとても良かったので他の作品も読んでみたいなと以前から思っていた。やっぱり自分の中では『タタール人の砂漠』は別格だけど、短篇も登場人物たちの思考や行動に人間の本質が表れているようでどれもおもしろく読んだ。
April 21, 2025
pora labai gerų (Šuo, kuris matė dievą ir Krentančioji). visi kiti apsakymai be galo vidutiniški, ir taip per daug pasakantys, trūksta nutylėjimų, bene skaitytojas kvailas kaip tapkė!
Displaying 1 - 30 of 32 reviews