4/5
Nors anotacija žada trilerį, iš karto įspėju neapsigauti. Ypač tiems, kurie nori greito tempo, greito veiksmo, greitų sprendimų ir posūkių. Dviračio čia niekas nebando išrasti. Tik lėtai, po vieną sluoksnį, kantriai ir vietomis net šiek tiek atsargiai, nuo katastrofą patyrusių žmonių atidengia vis naują jausmą, emociją, mintį. Realistiškai. Skaudžiai. Įtikinamai, nes gyvenimiškai. Kur verkia ir vyrai, o ne tik stoiškai išpūtę krūtines priima visas gyvenimo negandas. Kur sprendimus kartais priimama paskubėjus. Kvailai įsimylėjus. Kur pyktis įsišaknijęs, visai kaip ir nuoskaudos, baimės, nepasitikėjimas savimi, skausmas. Kur nesvarbu kiek daug duodi, kas nors vis tiek nori daugiau. Kur gali tapti aplinkybių auka. Ką ten auka – įkaitu. Kur meluoji sau, todėl meluoji ir visiems kitiems.
Vienintelė knygos problema, kuri neleido man paskutinio puslapio užversti jaučiant, kad čia buvo labai, LABAI gerai, buvo pabaiga. Per greita? Suskubėta? Pritempta? Šiek tiek. Visgi, nesinori dėl jos bausti pačios knygos, nes tai nėra įprastas trileris. Akcentai ne ten, kur dažniausiai, kur jų tikėtumeis, ypač jei skaitei daugiau nei kokius 10. Autorius veikiau skrodžia veikėjus, skaudžiai ir realistiškai, gilindamasis visai ne į tuos paskutinius dešimt puslapių (nors aišku, nereikėtų ir prieš juos numoti ranka), o į pojūčius ir mintis, baimes ir iliuzijas. Manipuliuoja skaitytoju, bet ne erzinančiai, ne perspaustai, kaip kartais nutinka, kuomet autorius įsijaučia į "aš žinau, o tu ne, haha" vaidmenį. O ir kaitaliodamas naratyvą, Beno skyrių keisdamas Alisos skyriumi, įtikina mane jų abiejų balsais. O gi dažniausiai nutinka taip, kad kažkurio veikėjo minčių lauki labiau. Kažkuris kalba įtikinamiau. Ne šį kartą. Ir lyčių rolės, apkeistos labai sąmoningai, suveikia labai žmogiškai, labai paprastai. Nes gyvenimiškai.
Kuomet trileriai mėtosi ant kiekvieno kampo, rasti tokį, kuris bent kažkuo išsiskiria – sudėtinga. Bet „Avarija“ vienas tų, kurį ir lentynoje mielai pasiliksiu. Autoriaus gebėjimas žvelgti giliau katastrofos, giliau stereotipų, mane nudžiugina pakankamai. Ir balas krenta tik už pabaigą. Truputį negrabią, truputį neįtikinančią. Truputį per greitą. Bet „Avariją“ vis tiek rekomenduoju. Ypač tiems, kurie linkę mėgautis skyriais iki pabaigos, o ne tik efektinga nata paskutiniuose puslapiuose.