4/5
Vienas mano mėgstamiausių filmų, Mad Max Fury Road, turi nuostabią išsilaisvinančių moterų gimdymo vergių istoriją, kur jos, nėščios ir laikytos tik dėl grožio ir dėl gimdų, pabėga nuo despoto ir bėga į nežinią, į niekur, į svajonę, kuri gal net veikiau miražas dykumoje. Labai šis vaizdinys ir šis filmas man susišaukė su Naondeliu. Jausdamas laisvės skonį, galimą pabaigos pažadą, suvokdamas priešistorės esmę, turi kentėti ir matyti, kaip jos kenčia - prievartą, smurtą, skausmą, baimę, patyčias. Čia ištisas moterų patiriamo siaubo ir genuose užkoduoto skausmo kaleidoskopas, toks ryškus ir tirštas. Bus tokių, kurie sakys, kad tarsi nedera YA rašyti tiek žiaurumų, bet aš tikiu, kad ne tik dera, bet ir būtina. Paaugliai jau anksti turi suprasti, kad tokia yra istorija, tokia karų kaina ir kad nėra ji taip toli. Tiesą sakant, su Ukrainos kančia šalimais, ši knyga atrodo tik dar reikalingesnė. O galios, valdžios ir kitų kančios ištroškęs valdovas – tik dar realistiškesnis.
Puikus, gyvas, įspūdingas Elžbietos Kmitaitės vertimas susilieja su labai žiauriu, labai tikrovišku savo baisumu, bet labai žavingu savo fantastiškumu tekstu. Daug autorės įspūdingo kūrybiškumo, daug susijungiančių pasaulių, daug žavingų smulkmenų, įrodančių, kokia ši istorija apgalvota, kokia išplėtota, nuosekli, įvairialypė. Man pasirodė net daugokai veikėjų, kuriuos tenka prisiminti, o jų sąrašas kažkodėl gale – gerai, kad susiradau beskaitydama ir tikrinausi po to patogiai, nes kitaip, radusi po laiko, būčiau tiesiog nusivylusi. Linkiu neapsigauti ir dėl viršelio – istorija nė per kur ne saldi, labai giliai feministiška ir ypač reikšminga, reikalinga, daugialypė. Patiko, nors kiek mažiau, nei pirmoji dalis – gal dėl to, kad čia tekstas pasirodė labiau paremtas veiksmo, nei kad išgyvenimų perpasakojimu, ne toks pasaulį kuriantis? Bet kokiu atveju, skaitykit ir paaugliams dovanokit, o aš lauksiu trečiosios dalies.