Įdomus toks mutantas – Williamo Shakespeare‘o „Dvyliktosios nakties“ tęsinys ir a la istorinis detektyvas vienam flakone. Bet tik „a la“, net nekreipiant dėmesio į tai, kad veiksmas rutuliojasi išgalvotoje Illyrijoje. Bet apie viską iš eilės.
Shakespeare‘o pjesės herojus Feste pasirodo besąs ne šiaip sau koks juokdarys, o tirų tikriausios ir slapčių slapčiausios (nors toks įspūdis, kad visi apie ją žino ar bent nutuokia) organizacijos – juokdarių gildijos – narys. Ir štai jis gauna nežinia kieno atsiųstą žinutę, kad nužudytas hercogas Orsinis. Tad nieko nelaukdamas Feste vyksta Illyrijon išsiaiškinti kas ir kaip, persirengęs vokiečių pirkliu, nors pats, regis nei kiek neabejoja, kad tai kadaise prisiekusio atkeršyti Malvolio darbas.
Tyrimo, kaip tokio, bent iki pusės knygos nėra nė kvapo. Feste tiesiog dairosi, susipažindina (su kuo pirmąsyk, o su kuo ir pakartotinai) su pagrindiniais įtariamaisiais. Kai jau viskas lyg ir pajuda iš mirties taško, autorius elgiasi niekšiškai (ok, čia subjektyvu, bet aš labai jau nemėgstu, kai įkalčiai nuslėpdami nuo skaitytojo, o lemiamu metu seklys juos ima traukti iš rankovės, lyg koks fokusininkas triušus iš cilindro). Finalinėje gi scenoje Feste, it koks Poirot, sukviečia visus veikiančius asmenis ir nupasakoja jiems – kas, kaip, kada ir kodėl.
Sumanymas gal visai žaismingas. Atlikimas ne be trūkumų. Sunkiausiai buvo prasibrauti per pradžią, kol dar pačioje gildijoje Feste bendrauja su savo kolegomis. Juokdariai jie tokie juokdariai. Kiekviena frazė turi būti juokinga, šmaikšti. Autorius gal net bando įtikinti, kad taip ir yra. Bet tas humoras toks... Na, toks. Agitbrigadų festivalis „Žveng berneliai 1983“.
Tai trys iš penkių. Bet jau tokie skysti, kad oi. Kita vertus visai jau kalt du – būtų per žiauru.