What do you think?
Rate this book
Lizos butas
Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais – benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Lizos bute dabar gyvena maža mergaitė, kuri užaugusi nori būti tokia kaip jos mama – mylėti tiek pat vyrų, dažytis lūpas ir rūkyti balkone. Išėjus į kiemą, su čigonėmis geriau nesisveikinti, šitaip kalba kaimynai. Į butą kartą įsiveržė mafiozai, išdaužė viską, kas buvo po ranka. Į butą braunasi vyrai, kantriai, atkakliai, kiekvienas lyg lokio kailį savo moteriai dovanoja vis kitokio stiliaus remontą. Motina rūko balkone, čigonės kviečia praeivius paburti iš rankos, maža mergaitė pirmąsyk išeina į kiemą ieškoti draugų. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena…
264 pages, Unknown Binding
First published January 1, 2020
23 people are currently reading
675 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 133 reviews
July 4, 2020
“Romanas apie mergaitę, jos mamą ir kelis jų vyrus”. Taip parašyta ant ryškiai oranžinio šios knygos viršelio ir, tiesą pasakius, daug čia nebepridursi. Gal nebent tai, kad man jis labiau apie postsovietinį Kauną, jo kiemus, balkonus, suolelius, kvapus ir pelėsius, kurie man pasirodė kur kas stipresni veikėjai už mergaitę, mamą ir tuos jų vyrus. Siužetas toks, kurio tiesiog nėra. Na taip, kažkoks makro veiksmas vyksta (pokalbiai per balkoną, kelionė į Rusiją, kiemo pliotkai etc) - tačiau jis kažkoks padrikas ir tarytum paliktas šalutine kūrinio dalimi.
Sau iškart noriu prieštarauti, nes juk pati pastoviai kartoju: veiksmas ir siužetas yra taip overrated! Bet, mano supratimu, yra taip: arba veiksmas arba gelmė. O čia - nei to anei ano.
Skaitant vis kilo klausimas - kodėl ši knyga apskritai buvo rašoma? Kokia autorės intencija? Vizija?
Man pasirodė (gal klystu?) kad ji menkai biografinė - man pritrūko tiesos. O tiesa literatūroje man ne faktai. Tai toks tikrumo jausmas, išstumiantis visas abejones, nepaisant įvykių, vietų ar kt. realumo. "Lizos bute" man tiesos buvo labai maža, nors - paradoksalu - vietos, veikėjai ir veiksmas labai (net per daug) realūs. Užtat daug pasirodė skubėjimo, bereikšmių vietų, pokalbių, detalių, vienadimensinių, stereotipinių veikėjų, plastmasinių dialogų, šimtuskart girdėtos, spręstos ir išspręstos problematikos... tad kokia šio kūrinio misija?
Galbūt aprašyti, “užkoncervuoti” 90-ųjų Lietuvos vystymąsi pirmu asmeniu - kaip augo žmogus, kuris faktiškai jau nepriklausė sovietmečio gniaužtams, bet ir laisvės jausmo dar nepažino? Negi man vienai čia meh? Jau kažkaip taip girdėta ir jau taip nebeįdomu, kad net raukia nosį. Gal dar ir dėl to, kad aš pati tos kartos žmogus, tad vienintelis smagumas buvo suvokimas, kaip vienodai mes visi gyvenome (bet tai aš ir taip žinojau!). Kažkam, skaičiau, tai ir teikė daugiausiai krykštavimo, principu ir man ir man taip buvo!, tačiau man ši idėja veiktų nebent kaip papildoma, neesminė tema stipriam kitų, labiau esminių temų kontekste, ko Lizos butas man nepasiūlė.
Ir kalba šios knygos mane nuvylė. Rašymas tokio, tarkim, kultūrinio teksto reikalauja labai rimto balanso tarp kūrinio kalbos ir to meto kalbos, tačiau čia man akis vis strigo už betikslių keiksmažodžių besimaišančių su pseudo literatūrine kalba (maždaug: “p***zdets, kaip jie niaujasi kieme” - ne citata, bet pliusminus), tuo tarpu, patį sakinį, jo sintaksę paliekant likimo valiai. Sakiniai man pasirodė gremėzdiški arba, veikiau, mėgėjiški. Dažnai priminė lietuvišką serialą su Rudoku priešaky.
Be kita ko, bandymas atkurti tos Lietuvos kalbą, frazeologizmus, bendrą diskursą man atrodė desperatiškas. Tai, deja ar ne deja, jau padarė Kmita ir šį griaustinį jis pavogė ne vien dėl to, kad buvo pirmesnis, o nes tiesiog parašė... geriau. Galimai dėl to, kad rašė biografiškiau, su daugiau sąmojo, asmeniškumo, tiesos, o gal ir dėl to, kad aš šiaulietė 🙄...... (pabrėžiu, kad Kmitos knygos ant pjedestalo irgi nekėliau).
Ne, aš nesakau, kad tik biografiški kūriniai gali būti geri. Anaiptol. Bėda ta, kad mums, šitiems 90s vaikams (90s vaikais vadinu tame dešimtmetyje augusius, ne gimusius), rašyti apie savo vaikystes (turiu omeny, jei norime rašyti gerai) reikia arba biografiškai arba… rašyti ne APIE tai, o leisti TAM skverbtis kitais kanalais. Nes tos patirtys, tie kiemai, kvapai, suolai ir pelėsiai yra per giliai mumyse ir mums APIE tai žinoti nereikia. Jie net kažkaip nelabai skaniai kvepia.
Arba man. Gal tik man jie taip kvepia... Trumpai tariant, man APIE neįdomu. Plaukti paviršiumi, siekiant nesušlapinti plaukų man nuobodu - aš noriu nardyti po gilias tamsias gelmes ir iš dugno traukti dalykus, o “Lizos buto” vandenys man buvo pernelyg seklūs.
Taigi šios knygos skaitytojas yra grynai ne aš, bet, manau, skaitytoją ji turi. Gal pvz., labiau kaunietį - bent vietoves atpažins. Galbūt dar pamėginsiu pažinti autorę per kitus jos kūrinius, o gal ir nepamėginsiu.
Sau iškart noriu prieštarauti, nes juk pati pastoviai kartoju: veiksmas ir siužetas yra taip overrated! Bet, mano supratimu, yra taip: arba veiksmas arba gelmė. O čia - nei to anei ano.
Skaitant vis kilo klausimas - kodėl ši knyga apskritai buvo rašoma? Kokia autorės intencija? Vizija?
Man pasirodė (gal klystu?) kad ji menkai biografinė - man pritrūko tiesos. O tiesa literatūroje man ne faktai. Tai toks tikrumo jausmas, išstumiantis visas abejones, nepaisant įvykių, vietų ar kt. realumo. "Lizos bute" man tiesos buvo labai maža, nors - paradoksalu - vietos, veikėjai ir veiksmas labai (net per daug) realūs. Užtat daug pasirodė skubėjimo, bereikšmių vietų, pokalbių, detalių, vienadimensinių, stereotipinių veikėjų, plastmasinių dialogų, šimtuskart girdėtos, spręstos ir išspręstos problematikos... tad kokia šio kūrinio misija?
Galbūt aprašyti, “užkoncervuoti” 90-ųjų Lietuvos vystymąsi pirmu asmeniu - kaip augo žmogus, kuris faktiškai jau nepriklausė sovietmečio gniaužtams, bet ir laisvės jausmo dar nepažino? Negi man vienai čia meh? Jau kažkaip taip girdėta ir jau taip nebeįdomu, kad net raukia nosį. Gal dar ir dėl to, kad aš pati tos kartos žmogus, tad vienintelis smagumas buvo suvokimas, kaip vienodai mes visi gyvenome (bet tai aš ir taip žinojau!). Kažkam, skaičiau, tai ir teikė daugiausiai krykštavimo, principu ir man ir man taip buvo!, tačiau man ši idėja veiktų nebent kaip papildoma, neesminė tema stipriam kitų, labiau esminių temų kontekste, ko Lizos butas man nepasiūlė.
Ir kalba šios knygos mane nuvylė. Rašymas tokio, tarkim, kultūrinio teksto reikalauja labai rimto balanso tarp kūrinio kalbos ir to meto kalbos, tačiau čia man akis vis strigo už betikslių keiksmažodžių besimaišančių su pseudo literatūrine kalba (maždaug: “p***zdets, kaip jie niaujasi kieme” - ne citata, bet pliusminus), tuo tarpu, patį sakinį, jo sintaksę paliekant likimo valiai. Sakiniai man pasirodė gremėzdiški arba, veikiau, mėgėjiški. Dažnai priminė lietuvišką serialą su Rudoku priešaky.
Be kita ko, bandymas atkurti tos Lietuvos kalbą, frazeologizmus, bendrą diskursą man atrodė desperatiškas. Tai, deja ar ne deja, jau padarė Kmita ir šį griaustinį jis pavogė ne vien dėl to, kad buvo pirmesnis, o nes tiesiog parašė... geriau. Galimai dėl to, kad rašė biografiškiau, su daugiau sąmojo, asmeniškumo, tiesos, o gal ir dėl to, kad aš šiaulietė 🙄...... (pabrėžiu, kad Kmitos knygos ant pjedestalo irgi nekėliau).
Ne, aš nesakau, kad tik biografiški kūriniai gali būti geri. Anaiptol. Bėda ta, kad mums, šitiems 90s vaikams (90s vaikais vadinu tame dešimtmetyje augusius, ne gimusius), rašyti apie savo vaikystes (turiu omeny, jei norime rašyti gerai) reikia arba biografiškai arba… rašyti ne APIE tai, o leisti TAM skverbtis kitais kanalais. Nes tos patirtys, tie kiemai, kvapai, suolai ir pelėsiai yra per giliai mumyse ir mums APIE tai žinoti nereikia. Jie net kažkaip nelabai skaniai kvepia.
Arba man. Gal tik man jie taip kvepia... Trumpai tariant, man APIE neįdomu. Plaukti paviršiumi, siekiant nesušlapinti plaukų man nuobodu - aš noriu nardyti po gilias tamsias gelmes ir iš dugno traukti dalykus, o “Lizos buto” vandenys man buvo pernelyg seklūs.
Taigi šios knygos skaitytojas yra grynai ne aš, bet, manau, skaitytoją ji turi. Gal pvz., labiau kaunietį - bent vietoves atpažins. Galbūt dar pamėginsiu pažinti autorę per kitus jos kūrinius, o gal ir nepamėginsiu.
November 3, 2023
Prieš kelis metus su geriausiomis draugėmis ebay nusipirkome Tamagochi žaisliukus. Prisiminėme vaikystę, kaip augindavome viščiukus ar kačiukus dviejų kvadratinių centimetrų ekranėlyje, o kai numirdavo, kišdavome kokią adatą ir perkraudavome tą mini kompiuteriuką. Pamenu, vieną tokį pirkausi Palangos gatvėje, kai laimėjau 202 litus iš dviejų keno loto bilietukų, prie telekomo, nes pati augau Vilniaus centre, kiek žemiau – Totorių gatvėje. Kas mane skiria nuo Rykštaitės – šešeri metai ir šimtas kilometrų, nes knygoje pasakoja apie Kauno senamiestį ir vaikystę jame.
Skaičiau knygą ir kone viską prisiminiau. Vienodas sekcijas pas visus, kur tik benueisi, kilimus ant sienų arba bobutes, daužančias juos kiemuose, ypač pavasarį, kai visi ritmingai čiaudėja nuo žiedadulkių... o pala, negi jūs neprisimenate Valinskienės balso, sklindančio iš dėžės po vidurnakčio, kur papai šmėžuoja ekrane? Neva netyčia pataikius įjungti tokį kanalą.
Knyga pasakoja apie Gintarės šeimą – mamą, kuri negamina, bet ruošia super duper karštus sumuštinius su pikantišku padažu ir tėtį, kuris nori kurti biznį, stumdyt prekes visiems iš eilės ir krautis turtus. Nelabai jam sekasi... na o Gintarytė mėgaujasi vaikyste, vėliau paauglyste, stebi mamos vyrus, vadinamus naujus tėčius...
Visą knygą laukiau kokio siužeto pokyčio. Laukiau, laukiau... ir tik užvertus paskutinius puslapius supratau, kad jo čia ir nereikėjo, nes patys veikėjai galėjo „pavežti“ visą knygą ir vis tiek buvo įdomu skaityti. Krizenau balsu, kai skaičiau apie spiritizmo seansus ir prisiminiau pikų damos kvietimą, kai vasaras leidau sanatorijoje...
Ir šito neradau Rykštaitės knygoje, bet po velnių, pusę knygos galvojau apie plastiliną, kurį taikydavome visais gyvenimo atvejais, o sumaišius visas spalvas gaudavosi šūdo spalvos masė, kurios nebesinorėdavo naudoti. Iki šiol nesuprantu, kam tas daiktas reikalingas, o va, visa vaikystė...
Ir tas juokas, kad mamos vaikus kviečiasi valgyti iš lauko... na tiesiog viskas, beveik viskas buvo labai pažįstama, priminė daug smagių dalykų. Priminė ir liūdnesnius, tačiau praeities jau nebepakeisi, buvo kaip buvo, iš tiesų žmonės gyveno sunkiai, ir motinos, spėju, tikrai kovojo dėl importinių pėdkelnių, kurių patys vaikai taip nemėgo, nes gi apsivilkti jas, po perkūnais... ilga daina, o kas, jei dar ne ta puse pataikai?
Pakeliavau laiku, gera pasidarė, smagiai Rykštaitė viską aprašė ir parašė, buvo gera skaityti ir knyga tikrai patiko. Vien dėl nostalgijos, nes dabar niekas skolai nebeduoda, o vaikai užauga greičiau ir nebežino, ką reiškia šokinėti per gumytę, ar paprasčiausiai, per balas... tai va, jei smagiai persiskaitė viskas, ką aš suminėjau, patiks jums ir knyga, garbės žodis.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Skaičiau knygą ir kone viską prisiminiau. Vienodas sekcijas pas visus, kur tik benueisi, kilimus ant sienų arba bobutes, daužančias juos kiemuose, ypač pavasarį, kai visi ritmingai čiaudėja nuo žiedadulkių... o pala, negi jūs neprisimenate Valinskienės balso, sklindančio iš dėžės po vidurnakčio, kur papai šmėžuoja ekrane? Neva netyčia pataikius įjungti tokį kanalą.
Knyga pasakoja apie Gintarės šeimą – mamą, kuri negamina, bet ruošia super duper karštus sumuštinius su pikantišku padažu ir tėtį, kuris nori kurti biznį, stumdyt prekes visiems iš eilės ir krautis turtus. Nelabai jam sekasi... na o Gintarytė mėgaujasi vaikyste, vėliau paauglyste, stebi mamos vyrus, vadinamus naujus tėčius...
Visą knygą laukiau kokio siužeto pokyčio. Laukiau, laukiau... ir tik užvertus paskutinius puslapius supratau, kad jo čia ir nereikėjo, nes patys veikėjai galėjo „pavežti“ visą knygą ir vis tiek buvo įdomu skaityti. Krizenau balsu, kai skaičiau apie spiritizmo seansus ir prisiminiau pikų damos kvietimą, kai vasaras leidau sanatorijoje...
Ir šito neradau Rykštaitės knygoje, bet po velnių, pusę knygos galvojau apie plastiliną, kurį taikydavome visais gyvenimo atvejais, o sumaišius visas spalvas gaudavosi šūdo spalvos masė, kurios nebesinorėdavo naudoti. Iki šiol nesuprantu, kam tas daiktas reikalingas, o va, visa vaikystė...
Ir tas juokas, kad mamos vaikus kviečiasi valgyti iš lauko... na tiesiog viskas, beveik viskas buvo labai pažįstama, priminė daug smagių dalykų. Priminė ir liūdnesnius, tačiau praeities jau nebepakeisi, buvo kaip buvo, iš tiesų žmonės gyveno sunkiai, ir motinos, spėju, tikrai kovojo dėl importinių pėdkelnių, kurių patys vaikai taip nemėgo, nes gi apsivilkti jas, po perkūnais... ilga daina, o kas, jei dar ne ta puse pataikai?
Pakeliavau laiku, gera pasidarė, smagiai Rykštaitė viską aprašė ir parašė, buvo gera skaityti ir knyga tikrai patiko. Vien dėl nostalgijos, nes dabar niekas skolai nebeduoda, o vaikai užauga greičiau ir nebežino, ką reiškia šokinėti per gumytę, ar paprasčiausiai, per balas... tai va, jei smagiai persiskaitė viskas, ką aš suminėjau, patiks jums ir knyga, garbės žodis.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
May 15, 2020
Nutolome pradėjus klausytis skirtingos muzikos. Nors, geriau pagalvojus, tos pačios niekad ir neklausėme.
5/5
Tikras talentas pasakoti istorijas apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus – tokius, kuriuose viskas vyksta savu tempu, nepritemptai, be dramos tam, kad siužetas būtų stumtelėtas į priekį. Tikras talentas kurti veikėjus tokius ryškius ir tikrus, kalbančius taip, kaip žmonės iš tiesų kalba, besielgiančius taip, kaip žmonės iš tiesų elgiasi – ne visada apgalvotai, kartais kvailai, persisėmusius laikmečiu, kuriame gyvena – jo muzika, kvapu, mada, maistu, anekdotais, stereotipais, baimėmis ir svajonėmis. Vaiva Rykštaitė turi šį talentą ir juo persisėmęs kiekvienas „Lizos buto“ puslapis.
V.Rykštaitė Gintarės ir jos mamos Saulitos pasaulį piešia per jų gyvenimo vyrus – jie keičia vienas kitą, kartais pasilieka metų metus, o kartais dingsta beveik nepastebimai, bet jie visada kažkur šalia – nes Saulitą visada kažkas myli. Gyvenimo vyrams visada atsiranda vietos, laiko, meilės, net jei ir atrodo, kad į Saulitos širdį įtalpinti dar ką nors, apart jos mylimos Gintarės, yra praktiškai neįmanoma. Atrodo taip ne be reikalo – tikriausiai nei tie vyrai, nei jų vaikai, svajonės ir pažadai, niekada iki galo į Saulitos ar Gintarės širdį nėra įleidžiami – jie vis tiek lieka tik svečiais, priemonėmis, padedančiomis pagerinti gyvenimą, o ne tapti visa ko esme ir prasme – tokių sugebėjimų jie neturi, o ir nereikia, kad turėtų. Šiaip ar taip, jie vis tiek tik foninis triukšmas ir jiems tik sukuriama iliuzija, kad taisykles diktuoja patys.
Knygą skaityti malonu, lengva. Ji pilna tokio nenugludinto ir kartais primityvaus, bet absoliučiai tikro humoro – net ir nemaloniausius dalykus autorė sugeba perteikti lyg gūžtelėdama pečiais – toks gyvenimas. Būtų labai lengva slogučiui ir liūdesiui nepastebėtiems įslinkti į kai kuriuos puslapius, bet tam Rykštaitė nepalieka vietos per sąmojį, iki kaulų veriantį tikrumą ir nuoširdumą, kuriais pulsuoja kiekviena eilutė. Vaiva veikėjus jų kasdienybėje piešia taip įtikinamai, kad nereikia nieko daugiau – nei šokiruojančių siužeto Amerikietiškųjų kalnelių, nei išradinėjamo dviračio. Ji pasakoja apie įvykius, kuriuos gali papasakoti kiekvienas – įsimylėjimus ir skyrybas, karštus sumuštinius mikrobangėje, fototapetą ant sienos ir „Gučči“ maikę iš Gariūnų. Bet visos tos kasdienybės Vaivos lūpose tampa nostalgiška magija – praeitis ne tokia, į kurią norėtum sugrįžti, bet tokia, į kurią malonu tik trumpam pasinerti.
5/5
Tikras talentas pasakoti istorijas apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus – tokius, kuriuose viskas vyksta savu tempu, nepritemptai, be dramos tam, kad siužetas būtų stumtelėtas į priekį. Tikras talentas kurti veikėjus tokius ryškius ir tikrus, kalbančius taip, kaip žmonės iš tiesų kalba, besielgiančius taip, kaip žmonės iš tiesų elgiasi – ne visada apgalvotai, kartais kvailai, persisėmusius laikmečiu, kuriame gyvena – jo muzika, kvapu, mada, maistu, anekdotais, stereotipais, baimėmis ir svajonėmis. Vaiva Rykštaitė turi šį talentą ir juo persisėmęs kiekvienas „Lizos buto“ puslapis.
V.Rykštaitė Gintarės ir jos mamos Saulitos pasaulį piešia per jų gyvenimo vyrus – jie keičia vienas kitą, kartais pasilieka metų metus, o kartais dingsta beveik nepastebimai, bet jie visada kažkur šalia – nes Saulitą visada kažkas myli. Gyvenimo vyrams visada atsiranda vietos, laiko, meilės, net jei ir atrodo, kad į Saulitos širdį įtalpinti dar ką nors, apart jos mylimos Gintarės, yra praktiškai neįmanoma. Atrodo taip ne be reikalo – tikriausiai nei tie vyrai, nei jų vaikai, svajonės ir pažadai, niekada iki galo į Saulitos ar Gintarės širdį nėra įleidžiami – jie vis tiek lieka tik svečiais, priemonėmis, padedančiomis pagerinti gyvenimą, o ne tapti visa ko esme ir prasme – tokių sugebėjimų jie neturi, o ir nereikia, kad turėtų. Šiaip ar taip, jie vis tiek tik foninis triukšmas ir jiems tik sukuriama iliuzija, kad taisykles diktuoja patys.
Knygą skaityti malonu, lengva. Ji pilna tokio nenugludinto ir kartais primityvaus, bet absoliučiai tikro humoro – net ir nemaloniausius dalykus autorė sugeba perteikti lyg gūžtelėdama pečiais – toks gyvenimas. Būtų labai lengva slogučiui ir liūdesiui nepastebėtiems įslinkti į kai kuriuos puslapius, bet tam Rykštaitė nepalieka vietos per sąmojį, iki kaulų veriantį tikrumą ir nuoširdumą, kuriais pulsuoja kiekviena eilutė. Vaiva veikėjus jų kasdienybėje piešia taip įtikinamai, kad nereikia nieko daugiau – nei šokiruojančių siužeto Amerikietiškųjų kalnelių, nei išradinėjamo dviračio. Ji pasakoja apie įvykius, kuriuos gali papasakoti kiekvienas – įsimylėjimus ir skyrybas, karštus sumuštinius mikrobangėje, fototapetą ant sienos ir „Gučči“ maikę iš Gariūnų. Bet visos tos kasdienybės Vaivos lūpose tampa nostalgiška magija – praeitis ne tokia, į kurią norėtum sugrįžti, bet tokia, į kurią malonu tik trumpam pasinerti.
June 29, 2020
Taip nelabai supratau ką perskaičiau. Kodėl, tai žinau. Nes knyga buvo namie ir kaip sykis norėjosi truputį susipažinti su ta naująja lietuvių literatūra ir apie ką gi čia žmonės kalba (nors šiaip nesu girdėjęs, kad kas kalbėtų, bet tarkim).
Tikrai geras dalykas, tai kad knyga kabliuoja. Ją norisi skaityti. Kaip norisi valgyt čipsus, žiūrėt farus arba perskaityt kokį Minedo straipsnį. Nebuvo tas noras dėl kažkokios intrigos ar dėl super gražios kalbos, ar dar ko, bet tiesiog, nu nes taip lengvai, truputį "cringey" (nežinau kaip čia išversti tokį daiktą), nu ir aišku truputį, nes tie prisiminimai visgi kažkiek surezonuoja. Net mamai paskambinau pakalbėt kaip pas mus dviejų aukštų name ten būdavo, kur viena telefono linija pirmam ir antram aukštui, kieme kaimynkos ant suoliuko - Mylia, Zita-Smarvė, Irena ir t.t. Bet čia dėl tokių panašių priežasčių žmonės pafollowina visokius 90s Lietuva instagramus, kad prisimintų ir pasijuoktų oi kaip buvo anuomet - treningai, turgus, reklamos, egzotika kažkokia.
Tikrai nelabai geri dalykai yra kalba ir turinys. Kalba tokia pradingus tarpe tarp taisyklingos literatūrinės ir tokios kur jaunimui, apie mafijozus, maištingos. Bet gaunasi kažkox stiprus ir nemalonus disonansas, ypač pradžioje knygoje. Vėliau arba apsipratau ir nepastebėjau, arba tai kažkaip išnyko. Skaitai taip lyg važiuotum du ratai ant asfalto, du ant smėlio ir taip įsitempęs galvoji kad tik nesumėtytų. Citatų neišsisaugojau, nors porą vietų galvojau pasižymėti. Nepadariau to, na bet maždaug "prisirpusi avietė mano rankoje švytėjo tarsi nedidelė saulytė, į kurią žiūrėdama iškart prisiminiau babytės prijuostę, tvarkingomis glostomis gulančią ant josios riestų klubų ir atrodo burnoje pasklido kepamų smulkiai tarkuotų bulvinių blynų aromatas. Tada žiūriu - bybis." Nu va tokie va dalykai. Gyvumo ir autentikos kažkaip nėra. Arba aš visiškai nesugebu susisieti su visais kaip ten prisiminimai nuneša ir užneša nuo smulkmenų iki keliaaukščių tuščių postringavimų. Ir pats turinys - vystosi vystosi ir tiek. Kaip muzikinis fonas prekybcentry - yra jis, kažkas skamba, bet tai ir tiek. Turbūt tas apeliavimas į daug kam galbūt nostalgiškai atrodančius laikus ir buvo pagrindinis variklis šitoj knygoj. Perkeli pasakojimą į šiuos laikus, nelieka egzotikos, nelieka ir variklio. Perkeli keli amžiai atgal - Sabaliauskaitės negauni irgi. Tai va toks kažkoks išsikramtęs išsidraikęs kratinys. Nesigailiu, kad skaičiau, bet jau dabar pradedu pamiršt kas čia ir apie ką.
Tikrai geras dalykas, tai kad knyga kabliuoja. Ją norisi skaityti. Kaip norisi valgyt čipsus, žiūrėt farus arba perskaityt kokį Minedo straipsnį. Nebuvo tas noras dėl kažkokios intrigos ar dėl super gražios kalbos, ar dar ko, bet tiesiog, nu nes taip lengvai, truputį "cringey" (nežinau kaip čia išversti tokį daiktą), nu ir aišku truputį, nes tie prisiminimai visgi kažkiek surezonuoja. Net mamai paskambinau pakalbėt kaip pas mus dviejų aukštų name ten būdavo, kur viena telefono linija pirmam ir antram aukštui, kieme kaimynkos ant suoliuko - Mylia, Zita-Smarvė, Irena ir t.t. Bet čia dėl tokių panašių priežasčių žmonės pafollowina visokius 90s Lietuva instagramus, kad prisimintų ir pasijuoktų oi kaip buvo anuomet - treningai, turgus, reklamos, egzotika kažkokia.
Tikrai nelabai geri dalykai yra kalba ir turinys. Kalba tokia pradingus tarpe tarp taisyklingos literatūrinės ir tokios kur jaunimui, apie mafijozus, maištingos. Bet gaunasi kažkox stiprus ir nemalonus disonansas, ypač pradžioje knygoje. Vėliau arba apsipratau ir nepastebėjau, arba tai kažkaip išnyko. Skaitai taip lyg važiuotum du ratai ant asfalto, du ant smėlio ir taip įsitempęs galvoji kad tik nesumėtytų. Citatų neišsisaugojau, nors porą vietų galvojau pasižymėti. Nepadariau to, na bet maždaug "prisirpusi avietė mano rankoje švytėjo tarsi nedidelė saulytė, į kurią žiūrėdama iškart prisiminiau babytės prijuostę, tvarkingomis glostomis gulančią ant josios riestų klubų ir atrodo burnoje pasklido kepamų smulkiai tarkuotų bulvinių blynų aromatas. Tada žiūriu - bybis." Nu va tokie va dalykai. Gyvumo ir autentikos kažkaip nėra. Arba aš visiškai nesugebu susisieti su visais kaip ten prisiminimai nuneša ir užneša nuo smulkmenų iki keliaaukščių tuščių postringavimų. Ir pats turinys - vystosi vystosi ir tiek. Kaip muzikinis fonas prekybcentry - yra jis, kažkas skamba, bet tai ir tiek. Turbūt tas apeliavimas į daug kam galbūt nostalgiškai atrodančius laikus ir buvo pagrindinis variklis šitoj knygoj. Perkeli pasakojimą į šiuos laikus, nelieka egzotikos, nelieka ir variklio. Perkeli keli amžiai atgal - Sabaliauskaitės negauni irgi. Tai va toks kažkoks išsikramtęs išsidraikęs kratinys. Nesigailiu, kad skaičiau, bet jau dabar pradedu pamiršt kas čia ir apie ką.
March 23, 2020
O kaip šitaip įmanoma atkartot tą visą kavenską šnekėjimo būdą? Gal Vaiva, prieš sėsdama rašyti, pasidarė kokį 1990-2000 m. slengo žodyną? Skaičiau ir negalėjau patikėt, kiek daug kavensko bazaro esu pamiršęs. Lizos butas padėjo prisiminti. Buvau seniai begirdėjęs ką nors skundžiantis „ai, bus per daug valachitos“, keiksnojantis žodžiais „karova“ ir „individas“, akinius vadinant „dubeltais“. Prisiminiau farširuotus kiaušinius, valgyklines pynutes su cukraus pudra, mikrobanginius karštus sumuštinius ir spirite liepsnojančias „Medžiotojų“ dešreles.
Vaiva sukūrė tokį ryškų, tirštą ir keistą pasaulį, kokiame iš tikrųjų tuo laikotarpiu gyvenome. Gal net patys ryškesni buvome, kaip Lizos buto gyventojai ir kaimynai. Vaizduotę iki pat pakraščių užpildanti knyga. Įtraukė dviem dienoms, o paskui, išskaičius visus puslapius, paliko melancholišką ilgesį. Pabaiga labai viską sutvirtino ir įsismarkavusią istoriją sutalpino į jautrią, taiklią metaforą. Tik išpuvęs Gintarytės priekinis dantis paliktas be istorijos, o juk taip intrigavo!
Vaiva sukūrė tokį ryškų, tirštą ir keistą pasaulį, kokiame iš tikrųjų tuo laikotarpiu gyvenome. Gal net patys ryškesni buvome, kaip Lizos buto gyventojai ir kaimynai. Vaizduotę iki pat pakraščių užpildanti knyga. Įtraukė dviem dienoms, o paskui, išskaičius visus puslapius, paliko melancholišką ilgesį. Pabaiga labai viską sutvirtino ir įsismarkavusią istoriją sutalpino į jautrią, taiklią metaforą. Tik išpuvęs Gintarytės priekinis dantis paliktas be istorijos, o juk taip intrigavo!
May 25, 2020
Šiais metais save vis dažniau paraginu perskaityti kokį nors lietuvių rašytojų knygą. Vaivos knygas jau teko skaityti anksčiau, tad pamačiusi šią naujieną labai nekantriai jos laukiau. Ir man ji tikrai patiko.
Kauno senamiestyje, viename iš esančių butų gyveno Liza. Tiesa, dabar ji jau gyvena Eiguliuose. Savo senajame bute ji paliko toršerą su kutais bei violetinę taburetę. Taip primindama apie buvusią šio buto savininkę.
Dabar jos bute gyvena Saulita kartu sus savo dukra Gintare bei sugyventiniu. Gintarė užaugusi nori būti tokia kaip ir mama - mylėti kelis vyrus, flirtuoti su jais ir rūkyti sau balkone.
Taip jau nutinka, jog tėtis Gunia išsiskiria su mama. Tuomet atsiranda tėtis Petras. Šiuose namuose nebūna taip, jog juose negyventų joks vyras. Jei ne Petras, tai Daugirdas.. O jei ne Daugirdas - tuomet Sigitas.
Man ši knyga sukėlė tikrą nostalgijos bei prisiminimų bangą. Priminė mano pačios vaikystę. Tie patys žaidimai kieme su vaikais, stovėjimas po balkono lanagais ir rėkimas "Ar gaaali Mantas išeiti į lauką?". Skaitydama šią knygą vis susimąstydavau, jog mano dukra tokios vaikystės jau nebeturės. Tik nežinau gerai tai, ar blogai..
Kai ir kitose Vaivos knygose, taip ir šitoje man patiko autorės humoro jausmas. Ne kartą ir ne du kikenau skaitydama. Šiame pasakojime atrodo, jog viskas yra taip - kaip turi būti. O ir Saulitos amžinos meilės paieškos atrodo irgi nei kiek nestebina. Taip pat namuose atsiradus naujam tėčiui galvoji, jog šitas tai jau tikrai bus paskutinis 🤭
Labai patiko tai, kaip autorė pavaizdavo MEILĖS sampratą šioje savo knygoje. Tai kaip motina myli savo dukrą bei vyrus. Ir kodėl ji vis dar yra savo meilės paieškose? Paprasta knyga apie ne visai jau tokius ir paprastus dalykus.
Kauno senamiestyje, viename iš esančių butų gyveno Liza. Tiesa, dabar ji jau gyvena Eiguliuose. Savo senajame bute ji paliko toršerą su kutais bei violetinę taburetę. Taip primindama apie buvusią šio buto savininkę.
Dabar jos bute gyvena Saulita kartu sus savo dukra Gintare bei sugyventiniu. Gintarė užaugusi nori būti tokia kaip ir mama - mylėti kelis vyrus, flirtuoti su jais ir rūkyti sau balkone.
Taip jau nutinka, jog tėtis Gunia išsiskiria su mama. Tuomet atsiranda tėtis Petras. Šiuose namuose nebūna taip, jog juose negyventų joks vyras. Jei ne Petras, tai Daugirdas.. O jei ne Daugirdas - tuomet Sigitas.
Man ši knyga sukėlė tikrą nostalgijos bei prisiminimų bangą. Priminė mano pačios vaikystę. Tie patys žaidimai kieme su vaikais, stovėjimas po balkono lanagais ir rėkimas "Ar gaaali Mantas išeiti į lauką?". Skaitydama šią knygą vis susimąstydavau, jog mano dukra tokios vaikystės jau nebeturės. Tik nežinau gerai tai, ar blogai..
Kai ir kitose Vaivos knygose, taip ir šitoje man patiko autorės humoro jausmas. Ne kartą ir ne du kikenau skaitydama. Šiame pasakojime atrodo, jog viskas yra taip - kaip turi būti. O ir Saulitos amžinos meilės paieškos atrodo irgi nei kiek nestebina. Taip pat namuose atsiradus naujam tėčiui galvoji, jog šitas tai jau tikrai bus paskutinis 🤭
Labai patiko tai, kaip autorė pavaizdavo MEILĖS sampratą šioje savo knygoje. Tai kaip motina myli savo dukrą bei vyrus. Ir kodėl ji vis dar yra savo meilės paieškose? Paprasta knyga apie ne visai jau tokius ir paprastus dalykus.
February 16, 2020
Tai knyga kuria skaitai ir nesinori, kad baigtusi. Kazkaip savaime vaziuojant pro zveryna sugalvojau uzsukti i leidyklos knygyna ir nusipirkti sia knyga. Ir ka ne kiek nenusivyliau, labai patinka tokio zanro knygos, ypac sita. Net nezinau kodel, gal del to kad knygoje pasakojamas laikmetis labai artimas. Kiek domejausi su autore esame bendraamziai.
Labiausiai istrigo heroju gyvenimas, toks paprastas, atrodo artimas kiekvienam is musu. Tikrai brandi knyga lyginant su kitomis.
"Meile ateina ir viskas, negali pasirinkti, kada ir ka mylesi"
Labiausiai istrigo heroju gyvenimas, toks paprastas, atrodo artimas kiekvienam is musu. Tikrai brandi knyga lyginant su kitomis.
"Meile ateina ir viskas, negali pasirinkti, kada ir ka mylesi"
February 27, 2020
Lengvas skaitinys, kai norisi prablaškyti galvą. Patiko, kad knyga apie Kauną, nes kiek dabar teko skaityti, tai išvien Vilnius. Mergaitės su(augimo) istorija. Skaitėsi greitai ir lengvai, tačiau šiek tiek blyški istorija... Kažkaip taip norisi, kad knygoje būtų TAS įvykis, apie ką viskas sukasi, TA pasakojimo linija, apie kurią viskas sukasi, o čia nesupratau – arba neatpažinau. Nepasakyčiau, apie ką buvo knyga... O pabaigoje istorija tiesiog įklijuota. Nelabai man patiko, bet laiko gaišimu nepavadinčiau. Mielas širdžiai Kaunas, juokiausi iš kalbos, vietomis buvau sunerimusi.. tačiau.. fragmentai į vienovę nesusiklijavo man. :) Realiai, ant knygos viršelio viskas ir parašyta, apie ką knyga. :)
June 8, 2023
Patiko labiau nei tikėjausi. Pirminis nusiteikimas, kad bus neįmantri istorija, buvo pakeistas, suvirpintas tikrumo vaizdiniais. Neperspaudžiant (kuomet keiksmai ir vien apie britkybes, kad sukrėstų yra tik truputį, nepersūdant, bet paskaninant). Ir suprantu, kiek autorė sąmoninga, įsigilinusi, gebanti reflektuoti. Kažkaip nemanau, kad šis romanas neparemtas tikra istorija, nes jis pernelyg tikras, gyvas, pulsuojantis. Čia kai tikrinant, ar nemeluoja, kliaujiesi detalėmis, kurias pasako, nes tai ir įrodo, kad tikra.
Nuostabus histrioninės asmenybės aprašymas, daug sodrių vaizdinių.
Nu super. Seniai taip nenorėjau padėti knygos, kur “nu dar vieną puslapį”. Rekomenduoju! Ypač 80-90-tųjų vaikams.
Nuostabus histrioninės asmenybės aprašymas, daug sodrių vaizdinių.
Nu super. Seniai taip nenorėjau padėti knygos, kur “nu dar vieną puslapį”. Rekomenduoju! Ypač 80-90-tųjų vaikams.
March 26, 2020
Pakelkite rankas iš Jūsų tie, kurie jaučia nostalgiją savo vaikystei, jaunystei, buvusiai pirmuosius dešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Viena iš tokių būsiu ir aš, kuri mielai sugrįžtų į tuos laikus, kai skaniausia "kramtoškė" buvo "Donaldas", kai ledai buvo pardavinėjami kaušeliuose, limonadas iš aparato, rūbai tik su Mikimauzu, o kelionė į Gariūnus prilygo lyg kelionei svetur. Ir čia tik maža dalis to, ką greitai prisiminiau. Tačiau šiuolaikinė karta to nesupranta, kad mes vietoj kompiuterio ar planšetės iki išnaktų žaisdavome lauke ir pertrauką darydavome tik tada, kai mama per langą šaukdavo: "Valgyt!" Norėdamas susitikti su draugais, nerašydavai jiems trumpųjų žinučių per mobilųjį telefoną, o tiesiog atsistodavai po langais ir garsiai šaukdavai vardu, kad išeitų į kiemą. Mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir visų šiuolaikinių technologijų tuo metu NEBUVO. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes mes, tuometinė, karta, turėjome gražią vaikystę su savais draugais ir pačių sugalvotais žaidimais. Toks buvo laikmetis su savom "perestroikom" ir "pribambasais". Todėl knygos, kuriose rašoma apie tuos laikus, man yra tarsi seno, apdulkėjusio prisiminimų albumo atvertimas ir grįžimas mintimis į tai, kas tuomet vyko. Ir štai dar vienas to laikmečio įrodymas yra lietuvių autorės Vaivos Rykštaitės knyga "Lizos butas", kuri nukelia į tuos metus, kuomet gyvenimas atgavus Lietuvos nepriklausomybę tiesiog kunkuliuote kunkuliavo. Ir tai vyko ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Kauno senamiestyje. Vos panirusi į šią knygą visom esybėm ir galimybėm, pasijutau lyg dalyvaučiau nuostabioje kelionėje laiku. Ir štai vos tik pradedu skaityti, mane aplanko keistas paradoksas: aš dabar gyvenu Kaune, Šiaurės prospekte, kaip ir pagrindinė veikėja Gintarė tuometiniais laikais. Po tokio sutapimo supratau, jog tai ženklas, kad šią istoriją reikia skaityti čia ir dabar. Nepaisant visų nostalgiškų prisiminimų, ši knyga dar pažeria ir gerą puokštę humoro, tad skaitysite ne tik gyvendami prisiminimais, bet ir skaniai besijuokdami. Kad ir kaip norėčiau daugiau papasakoti apie šią knygą, bet vien dėl įdomumo negaliu atskleisti visų jos"perliukų", nes tuomet paprasčiausiai bus neįdomu skaityti. Tačiau norintys, bet dvejojantys skaityti ar ne, trumpai papasakosiu, ko šioje istorijoje galima tikėtis. Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuomet klestėte klestėjo mafija, spekuliantai veždavo importines prekes, prasidėjo kapitalizmo laikai. Tuo laikmečiu augo Gintarė-maža mergaitė, kuri labai norėjo dėvėti suknelę su Mikimauzu, tačiau mama ją rengė "Ritės" fabriko megztiniu bei sijonu, kurį iš darbo nelegaliai parnešė močiutė. Gintarė augo sename ir tamsiame Kauno senamiesčio bute, kuris tarsi jungia visus knygos veikėjus ir pergyventus laikotarpius į bendrą visumą. Nuo ko kilo knygos pavadinimas "Lizos butas"? Kuo svajoja užaugusi būti Gintarė? Kokius pėdsakus bute palieka kiekvienas naujas vyras, su kuriuo gyvena Gintarės mama? Atsakymus ir pamąstymus rasite šioje istorijoje. Man, kaip skaitytojai, įdomiausia buvo matyti Gintarės virsmą iš mažos mergaitės į paauglę, iš paauglės į merginą to laikmečio kontekste. Vyko lyg savotiškas stebėjimas, kaip laikas keičia žmones, jų mąstymą, poelgius. Atrodo, kad skaitai ir pats pradedi tapatintis su knygų herojais, prisimeni vienus kitus praeities fragmentus. Nežinau, bet perskaičius apėmė toks jausmas, kad visi aprašomi dalykai šioje knygoje lyg buvo kažkur giliai paslėpti dulkėti, kol autorė ištraukė juos į dienos šviesą ir vėl privertė prisiminti tai, kuo tuo metu gyvenome, ką jautėme ir mąstėme. Toks savotiškas kūrinys, kuris dvelkia palaiminga nostalgija ir optimizmu, bet kuriame neapseinama ir be savos patirties. Todėl tikiu, kad skaitydami šią knygą atrasite ir dalelę savęs, savo artimos aplinkos. Kam galėčiau rekomenduoti šią knygą? Turbūt labiausiai tiktų tiems skaitytojams, kurie mėgsta istorines keliones laiku. Drįsčiau teigti, kad šią knygą galėtų skaityti kiekvienas, nes tai gyvas ir tikras liudijimas to, ką mes išgyvenome, matėme bei patyrėme savo kailiu. Knyga taip pat turėtų patikti ir tam skaitytojų ratui, kurie mėgsta kūriniuose stebėti, matyti kaip kinta žmogus jam augant socialiniame kontekste. Patiko man ši knyga, kurią perskaičiusi vėl norisi padėti atgal į knygų lentyną, su pažadu dažniau nuvalyti dulkes nuo jos paviršiaus ir savo prisiminimų, vis dažniau atsiverčiant to meto nuotraukų albumus ir leisti bent akimirkai paklaidžioti vaikystės kiemais, paauglystės pakampiais. Linkiu tą padaryti ir Jus. Na ir pabaigai, užvertus paskutinį knygos puslapį, viskam apibūdinti tinka labai graži autorės citata iš šios knygos: "Atmintis-kaip aktorė, trokštanti atlikti net jai nepriklausančius vaidmenis. O tada žiūrinėja, kaip ten kas atrodė, kol galiausiai ir pati patiki, kad buvo-viskas taip ir buvo"
March 5, 2020
Pagrindinė veikėja, pati kisdama, greitai kintantį pasaulį ir artimųjų elgesį stebi per ironišką atstumą, tarytum neišgyvendama nemalonių įvykių. Nors veikėjai patiria nemažai vargo ir sunkumų, mergaitė (paskui tampanti pana) išlieka pozityvi ir net lengvabūdiška, nepasiduodama sunkmečiui ir rezignacijai, tarytum pro akis lekianti tikrovė jos neliestų: „Plovas su jautienos gabaliukais, mama su amžina šampano aura ir kutenančiais bučiniais. Vis dar laimingas metas. Stovime bromoj, aš pirmą kartą rankoje palaikau ir net kiek spusteliu pulsuojantį Manto bybį. Grįžusi namo jaučiuosi kitokia“ (p. 157).
Tai vis dėlto – kokia? Veikėjoms tarytum nedaro įtakos ir vis kaitaliojami „tėčiai“ šeimoje – toks santykių modelis vaizduojamas kažkaip buitiškai, mechaniškai. Apskritai V. Rykštaitės tekstas sukurtas nuovokiai ir žaidybiškai, bet šįkart stokoja literatūriškumo.
Tai vis dėlto – kokia? Veikėjoms tarytum nedaro įtakos ir vis kaitaliojami „tėčiai“ šeimoje – toks santykių modelis vaizduojamas kažkaip buitiškai, mechaniškai. Apskritai V. Rykštaitės tekstas sukurtas nuovokiai ir žaidybiškai, bet šįkart stokoja literatūriškumo.
June 14, 2020
Visas knygos siužetas man pasirodė tarsi foninis, kuris būtų tikęs kitai, pirminei siužeto linijai. Jau galvojau taip nieko ir neatsitiks, bet pabaiga pasirodė visai miela.
April 27, 2021
"Prisiminimai lyg impresionistiniai paveikslai - iš toli žiūrint viskas aišku: mergytė su pilka striukele mina triratuką aplink namą. Bet palinkus artyn vaizdas liejasi, kol galiausiai matyti tik padriki nenusakomos spalvos potėpiai. Norėčiau teigti, kad už vaizdinį stipresnis atminties jausmas, bet meluočiau. Nes čia irgi - visai kaip vertinant iš daugybės taškų sudėtą tapybos darbą - jausmas skaidrus tik žiūrint penkių žingsnių atstumu. O vos prikišu nosį prie drobės, ir nebežinau - tada labiau džiaugiausi ar bijojau?"
Visiškai nesvarbu, ar esate gimęs mažame miestelyje, ar didmiestyje, bet jeigu keleri metai iki ir dešimtmetis po Nepriklausomybės jus ištiko kaip vaikystės ar paauglystės laikotarpis, visa tai, kas suguldyta šioje knygoje jums vienaip ar kitaip yra pažįstama, išjausta, išgyventa. Panašios istorijos rutuliojosi visoje Lietuvoje su vienokiais ar kitokiais dramos, trilerio ar net komedijos elementais, kurių dominavimas kiekvienu atveju skyrėsi. Tačiau, kas yra šioje istorijoje tikrai unikalu, tai bandymas (ir neįtikėtinai sėkmingas) "pamatyti" tuo laikotarpiu savo tėvus, nes dažnu atveju mes esame linkę permąstyti ar prisiminti šiame laikotarpyje save ir tuose prisiminimuose tėvai dažnu atveju arba visiškai nefiguruoja, arba turi tik statistų vaidmenį, nes būtent šios kartos išgyvenimai, jausmai, būsenos ir būtis mums asmeniškai tikrai yra nepažinūs. Dažnas iš mūsų apie juos net negalvodavome, nes turėjome ir savų "rūpesčių". O, beje, ir tie patys prisiminimai laikui bėgant kinta ir tikrai dažnu atveju vienas ir tas pats įvykis mūsų ir mūsų tėvų yra vertinamas bei atmenamas tarsi būtų kalbama visiškai apie skirtingus dalykus. Ir visi mes galų gale išaugame savo kiemus, bet ne savo butus, nepriklausomai, ar jie būtų Lizos, ar Vytauto gatvėje.
"- Mano džiaugsme, mano turte, mano švente. Einam namo, iškepsiu karštų sumuštinių!"
Visiškai nesvarbu, ar esate gimęs mažame miestelyje, ar didmiestyje, bet jeigu keleri metai iki ir dešimtmetis po Nepriklausomybės jus ištiko kaip vaikystės ar paauglystės laikotarpis, visa tai, kas suguldyta šioje knygoje jums vienaip ar kitaip yra pažįstama, išjausta, išgyventa. Panašios istorijos rutuliojosi visoje Lietuvoje su vienokiais ar kitokiais dramos, trilerio ar net komedijos elementais, kurių dominavimas kiekvienu atveju skyrėsi. Tačiau, kas yra šioje istorijoje tikrai unikalu, tai bandymas (ir neįtikėtinai sėkmingas) "pamatyti" tuo laikotarpiu savo tėvus, nes dažnu atveju mes esame linkę permąstyti ar prisiminti šiame laikotarpyje save ir tuose prisiminimuose tėvai dažnu atveju arba visiškai nefiguruoja, arba turi tik statistų vaidmenį, nes būtent šios kartos išgyvenimai, jausmai, būsenos ir būtis mums asmeniškai tikrai yra nepažinūs. Dažnas iš mūsų apie juos net negalvodavome, nes turėjome ir savų "rūpesčių". O, beje, ir tie patys prisiminimai laikui bėgant kinta ir tikrai dažnu atveju vienas ir tas pats įvykis mūsų ir mūsų tėvų yra vertinamas bei atmenamas tarsi būtų kalbama visiškai apie skirtingus dalykus. Ir visi mes galų gale išaugame savo kiemus, bet ne savo butus, nepriklausomai, ar jie būtų Lizos, ar Vytauto gatvėje.
"- Mano džiaugsme, mano turte, mano švente. Einam namo, iškepsiu karštų sumuštinių!"
Read
July 19, 2020Įveikiau 83 puslapius, nieko neįvyko, mama myli dukrytę, Kaune pilna čigonų, vyksta kažkokie vienas su kitu nesusiję įvykiai, jokio progreso – paskaičiusi apžvalgas supratau, kad jo ir nebus. Rekomenduoju tiems, kam živačkės atrodo nostalgiškos ir kam patinka senų bromų aprašymai.
Einu ieškoti knygų, kur veikėjai ką nors patiria.
Einu ieškoti knygų, kur veikėjai ką nors patiria.
June 29, 2021
Baisiai tikroviška knyga. Skaitant vis neapleisdavo jausmas ar čia nėra pasakojama tikra istorija, nes na tikrai kraupiai teisingai papasakota. Tiek apie vietas, tiek žmones. Labai puikiai perteiktas vaizduojamas laikotarpis. Tik vieno nežinojau, kas yra ir kur buvo tas "Chaosas"? O kiti visi pavadinimai puikiai žinomi ir buvo pastovios lankymosi vietos: tiek Skalsa, tiek Nirvana, tiek ir Kauno pilies aikštelė. Tad ši knyga kauniečiams turėtų būti tikslus grįžimas laiku, atgal 30 metų.
Pati istorija apie dvi moteris. Mamą ir jos dukrą bei daug mamos vyrų... Istorija pasakojama dukros akimis, nuo tada kai jai buvo 3 metukai, o tai buvo 1988 metais. Tai pasakojimo herojė vyresnė už mane 3 metais. Tad matyt todėl taip kraupiai viskas girdėta ir pažįstama pasirodė. Net ir minimos dainos iki skausmo girdėtos per tėvų šventes ir ne kartą tėtis dainavęs jas yra, tad na labai labai tikroviška knyga. Ir tai tikrai didžiausi komplimentai šiai autorei. Neįtikėtimas tikslumas.
Kas man kliuvo labai tai - žodynas. Baisu. Suprantu, kad jis čia su mintimi toks ir kad norėta perteikti dar labiau tuos laikus, jų nuotaiką ir bendravimo ypatumus, bet man visada tokia nepraustaburniška šneka kliūna knygose, ir keiksmažodžiai man tiesiog nelimpa visiškai.
Ir nors tai visiškai ne mano tipo knyga, bet ji man labai patiko. O ypač visiems kauniečiams, mano amžiaus ar šiek tiek vyresniems, siūlau ją perskaityti. Tikrai rasite daug kur save ar buvusį kažkokį savo gyvenimo laikotarpį. Rekomenduoju perskaityti.
Pati istorija apie dvi moteris. Mamą ir jos dukrą bei daug mamos vyrų... Istorija pasakojama dukros akimis, nuo tada kai jai buvo 3 metukai, o tai buvo 1988 metais. Tai pasakojimo herojė vyresnė už mane 3 metais. Tad matyt todėl taip kraupiai viskas girdėta ir pažįstama pasirodė. Net ir minimos dainos iki skausmo girdėtos per tėvų šventes ir ne kartą tėtis dainavęs jas yra, tad na labai labai tikroviška knyga. Ir tai tikrai didžiausi komplimentai šiai autorei. Neįtikėtimas tikslumas.
Kas man kliuvo labai tai - žodynas. Baisu. Suprantu, kad jis čia su mintimi toks ir kad norėta perteikti dar labiau tuos laikus, jų nuotaiką ir bendravimo ypatumus, bet man visada tokia nepraustaburniška šneka kliūna knygose, ir keiksmažodžiai man tiesiog nelimpa visiškai.
Ir nors tai visiškai ne mano tipo knyga, bet ji man labai patiko. O ypač visiems kauniečiams, mano amžiaus ar šiek tiek vyresniems, siūlau ją perskaityti. Tikrai rasite daug kur save ar buvusį kažkokį savo gyvenimo laikotarpį. Rekomenduoju perskaityti.
May 15, 2025
Jums atsako Valdelis:
Gimiau 1987-aisiais, ne Kaune, bet Lizos butas ir visa ta valakita gerai pažįstami gyvenimo siužetai. Banditai su dermantininėm striukėm ir čigonų Baronai, tokie aiškūs ir tikri, jog net skauda. Tiesa, tuo metu nei Amber, nei cirko Liza - nebūtų mūsų simpatijų akiratyje, mat sąmonėje rungėsi paugliškas maištas. Negalėjau žiūrėti į liopardines ar baltomis kelnėmis puoštas miestietes, rodės pasikėlusios virš debesų. O gyvenimo deformuota Liza, tokių ir mūsų name buvo. Pro firtke, jas erzindavome.
Mama mus tris augino viena. Pirkdavo visas Bhagavata Ghitas , ir reinkarnacijos paveikslėliais grindėme savo dvasingumą. Lig šuol žaviuosi ir nesuprantu, kaip jai pavyko.
---
Apie knygą . Labai patiko. Detalės, kaip sikretai smėlio dėžėje, kiemo simpatijos, brandą, visą tai tikra ir atliepė.
Tinkamu metu, tinkama knyga panardina į asmenines gelmes.
Gimiau 1987-aisiais, ne Kaune, bet Lizos butas ir visa ta valakita gerai pažįstami gyvenimo siužetai. Banditai su dermantininėm striukėm ir čigonų Baronai, tokie aiškūs ir tikri, jog net skauda. Tiesa, tuo metu nei Amber, nei cirko Liza - nebūtų mūsų simpatijų akiratyje, mat sąmonėje rungėsi paugliškas maištas. Negalėjau žiūrėti į liopardines ar baltomis kelnėmis puoštas miestietes, rodės pasikėlusios virš debesų. O gyvenimo deformuota Liza, tokių ir mūsų name buvo. Pro firtke, jas erzindavome.
Mama mus tris augino viena. Pirkdavo visas Bhagavata Ghitas , ir reinkarnacijos paveikslėliais grindėme savo dvasingumą. Lig šuol žaviuosi ir nesuprantu, kaip jai pavyko.
---
Apie knygą . Labai patiko. Detalės, kaip sikretai smėlio dėžėje, kiemo simpatijos, brandą, visą tai tikra ir atliepė.
Tinkamu metu, tinkama knyga panardina į asmenines gelmes.
September 23, 2020
Skaitydama šyptelėjau, prisiminimų ir sentimentų nemažai, bet užverčiau, taip ir nesulaukus jokio sudrebinimo. Taip, galima sakyti, kad iš romanų to tikėtis ir nereikėtų, su tuo nesiginčysiu, bet to virpulio skaitant irgi nesukėlė. Lengvai skaitėsi, tarsi dar ir papildė mano įspūdžių likučius, parsineštus iš garsiosios MO parodos 90’ DNR, bet tikriausiai įspūdžių tiek.
August 10, 2020
Man patika Vaiva, tačiau ši knyga manęs “neužkabino”.. Tikėjausi tikriausiai per daug, nors kai kurios knygos vietos susiskaitė linksmai :)
July 22, 2020
Lizos butas - kruopščiai atidirbtas jutiminis kūrinys. Šis teiginys mano galvoje sukosi nuo pat tada, kai užverčiau šios knygos paskutinį puslapį. O dabar paaiškinsiu kodėl. Vieni rašytojai susitelkia į veiksmo plėtojimą, sukuria tokį įtemptą pasaulį iš kurio niekaip negali ištrūkti. Kiti verčiau susitelkia į veikėjų tobulinimą, kiekvienos charakterio savybės apibūdinimą, kad skaitytojas pasijaustų taip lyg tą personažą pažįnotų realybėje, būtų dar vakar jį sutikęs ir su juo bendravęs. O Vaiva Rykštaitė, nepaisant puikių veikėjų, mane sužavėjo sugebėjimu priversti užuosti, girdėti, ragauti visa tai, ką ji aprašo.
Visą laiką skaitydama niekaip nesugebėjau suprasti, kodėl taip labai užsimaniau mikrobangėje pašildytų sumuštinių su sūriu ir būtinai su pikantišku padažu, be kurio tas sumuštinis paprasčiausiai bandytų pamėgdžioti tai, ko jau teko paragauti akimis. O ką jau kalbėti apie šlapimu atsiduodančias laiptines, kurių aprašymas privertė nusikelti kelis metus atgal, kuomet kiekvieną dieną jusdavau tokį kvapą sugrįžusi į bendrabutį. Prie šlapimo puikiai prisiderintų ir cigarečių tvaikas, kuris sukurtų visą kvapų kakofoniją idealiai sutalpinančią mano visus studijų metus į vieną akimirką. Lizos bute vykę vakarėliai ištraukė iš atminties garsų nuotrupas, kai su šeima nuvažiavusi pas senelius ko nors atšvęsti, apie dvyliktą imdavau girdėti iš visų plaučių traukiamas dainas, nes koks balius praeitų be šnekų apie politiką ir dainavimo tvirtai įsitikinus, jog geresnio dainininko šioje žemėje ir negalėtų būti.
Šioje knygoje radau ne tik tai. Joje mane pavergė ir Gintarės mama. Nežinau, kodėl pati Gintarė taip labai netraukė, nors jos lūpomis buvo pasakojama visa istorija. Galbūt jos mama tiesiog buvo ryškesnė asmenybė, tokia, kuriai vos įžengus į žmonių pilną patalpą visų akys nukrypdavo būtent į ją. Ir niekas niekada neklausinėdavo kodėl, mat visiems buvo aišku, jog svarbiausias asmuo jau pasirodė. Gintarės mama buvo be galo įdomi - chaotiška asmenybė, pilna tokios meilės, kurios su kaupu pakako ne tik dukrai, bet ir jai nesugebėjusiems atsispirti vyrams.
O tie vyrai, taip apsukę galvą… Pirmasis toks švelnus, rūpestingas ir geras Gintarei. Antrasis - tikras biznierius, iš nieko būtų sugebėjęs susikrauti turtus, bet lygiai taip pat greitai juos visus ir prarasti. Trečiasis - menininkas, toks apie kurį tikriausiai svajoja daugelis merginų, nes būtent jie turi savyje tam tikrą chemiją, kuri suveikia automatiškai ir jau dūsauji pasirėmusi ranka smakrą. Ir jie visi buvo spalvingo gyvenimo Lizos bute dalis.
Vienintelis dalykas, ko man pritrūko - patirtis. Būtent man pačiai trūko patirties, nes gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, o iki 2004 metų, kuomet pradėjau lankyti pirmą klasę, mažai ką atsimenu. Niekada negyvenau Kaune, o ir ten lankiausi per mažai kartų, kad ši istorija paveiktų dar stipriau. Nepaisant to, drąsiai ją rekomenduočiau visiems, norintiems bent trumpam nusikelti į praeitį.
Visą laiką skaitydama niekaip nesugebėjau suprasti, kodėl taip labai užsimaniau mikrobangėje pašildytų sumuštinių su sūriu ir būtinai su pikantišku padažu, be kurio tas sumuštinis paprasčiausiai bandytų pamėgdžioti tai, ko jau teko paragauti akimis. O ką jau kalbėti apie šlapimu atsiduodančias laiptines, kurių aprašymas privertė nusikelti kelis metus atgal, kuomet kiekvieną dieną jusdavau tokį kvapą sugrįžusi į bendrabutį. Prie šlapimo puikiai prisiderintų ir cigarečių tvaikas, kuris sukurtų visą kvapų kakofoniją idealiai sutalpinančią mano visus studijų metus į vieną akimirką. Lizos bute vykę vakarėliai ištraukė iš atminties garsų nuotrupas, kai su šeima nuvažiavusi pas senelius ko nors atšvęsti, apie dvyliktą imdavau girdėti iš visų plaučių traukiamas dainas, nes koks balius praeitų be šnekų apie politiką ir dainavimo tvirtai įsitikinus, jog geresnio dainininko šioje žemėje ir negalėtų būti.
Šioje knygoje radau ne tik tai. Joje mane pavergė ir Gintarės mama. Nežinau, kodėl pati Gintarė taip labai netraukė, nors jos lūpomis buvo pasakojama visa istorija. Galbūt jos mama tiesiog buvo ryškesnė asmenybė, tokia, kuriai vos įžengus į žmonių pilną patalpą visų akys nukrypdavo būtent į ją. Ir niekas niekada neklausinėdavo kodėl, mat visiems buvo aišku, jog svarbiausias asmuo jau pasirodė. Gintarės mama buvo be galo įdomi - chaotiška asmenybė, pilna tokios meilės, kurios su kaupu pakako ne tik dukrai, bet ir jai nesugebėjusiems atsispirti vyrams.
O tie vyrai, taip apsukę galvą… Pirmasis toks švelnus, rūpestingas ir geras Gintarei. Antrasis - tikras biznierius, iš nieko būtų sugebėjęs susikrauti turtus, bet lygiai taip pat greitai juos visus ir prarasti. Trečiasis - menininkas, toks apie kurį tikriausiai svajoja daugelis merginų, nes būtent jie turi savyje tam tikrą chemiją, kuri suveikia automatiškai ir jau dūsauji pasirėmusi ranka smakrą. Ir jie visi buvo spalvingo gyvenimo Lizos bute dalis.
Vienintelis dalykas, ko man pritrūko - patirtis. Būtent man pačiai trūko patirties, nes gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, o iki 2004 metų, kuomet pradėjau lankyti pirmą klasę, mažai ką atsimenu. Niekada negyvenau Kaune, o ir ten lankiausi per mažai kartų, kad ši istorija paveiktų dar stipriau. Nepaisant to, drąsiai ją rekomenduočiau visiems, norintiems bent trumpam nusikelti į praeitį.
January 7, 2024
Klausiate kaip? Sakau: gražiai, kinematografiškai, tarsi iš aprašymų sudygsniuota skraistė, po kuria palindus miražai tampa itin ryškūs.
Kas ir kodėl? Čia jau sunkiau pasakyti. Mane kažkoks “tarp” paskonis lydėjo. Lengvam romanui trūko siužeto, o į kitą pusę, tą gilesnę… irgi trūko. Bendražmogiškumo? Tarsi po pačios autorės nebaigtus reikalus kapstytumei, kai dar per svarbu įrodyti, pateisinti?
Tiesa, pirma knygos pusė pasirodė stipresnė, į pabaigą viskas tarsi įgavo kitą pagreitį ir nuvingiavo sau kiek tragikomiška linija. Kas gal savaime nebūtų blogai, bet erzina iš vientisumo prizmės. Siūlė akį bado.
Tačiau paerzina ir nustoja. Vistiek būta skaitymo malonumo, sukrimtau vos keletu prisėdimų. Būta ir šypsnių, sukikenimų, širdį spaudė dėl tėčio Gunios…
Išeina, kad verta (4*). Tik rekomenduočiau imti tada, kai norisi kažko neįpareigojančio, atsipalaidavimui, pabūvimui.
Nes visi žinome, kad lūkesčiai dažnai apsprendžia ir pasitenkinimą.
Kas ir kodėl? Čia jau sunkiau pasakyti. Mane kažkoks “tarp” paskonis lydėjo. Lengvam romanui trūko siužeto, o į kitą pusę, tą gilesnę… irgi trūko. Bendražmogiškumo? Tarsi po pačios autorės nebaigtus reikalus kapstytumei, kai dar per svarbu įrodyti, pateisinti?
Tiesa, pirma knygos pusė pasirodė stipresnė, į pabaigą viskas tarsi įgavo kitą pagreitį ir nuvingiavo sau kiek tragikomiška linija. Kas gal savaime nebūtų blogai, bet erzina iš vientisumo prizmės. Siūlė akį bado.
Tačiau paerzina ir nustoja. Vistiek būta skaitymo malonumo, sukrimtau vos keletu prisėdimų. Būta ir šypsnių, sukikenimų, širdį spaudė dėl tėčio Gunios…
Išeina, kad verta (4*). Tik rekomenduočiau imti tada, kai norisi kažko neįpareigojančio, atsipalaidavimui, pabūvimui.
Nes visi žinome, kad lūkesčiai dažnai apsprendžia ir pasitenkinimą.
January 19, 2022
Aš turiu silpnybę knygoms, kurios man sukelia nostalgija ir dažniausiai iškart šaunu ⭐⭐⭐⭐⭐
Tai turite šita knyga jau buvau įsitikinęs dat net neskaites kad ikalsiu 5, bet.. keistas jausmas spaudė pačius, kad tikiuosi kažko, net nežinau ko.. Vienok, vis apimdavo tuštuma skaitant, lyg bandyciau kažką sau per prievarta prisitaikyti.
Pabaigoje gavau kažkokia tai keistai malonią jausmų dozę: diplomų įteikimas ir tėvo sutikimas.
Tai turite šita knyga jau buvau įsitikinęs dat net neskaites kad ikalsiu 5, bet.. keistas jausmas spaudė pačius, kad tikiuosi kažko, net nežinau ko.. Vienok, vis apimdavo tuštuma skaitant, lyg bandyciau kažką sau per prievarta prisitaikyti.
Pabaigoje gavau kažkokia tai keistai malonią jausmų dozę: diplomų įteikimas ir tėvo sutikimas.
October 14, 2022
Na, nieko rodos ta knyga, bet tokia sausoka, nors ir turinti veiksmo.. su rašytojos rašymo stiliumi nesusidraugavau ir knygą, man asmeniškai, skaityti sekėsi kiek monotonišku balsu - visas tekstas skaitant mintyse skambėjo vienodai.
Kas labiausiai patiko tai grįžimas laiku atgal. Autorės aprašytos 'senovinės' smulkmenos privertė lengvai įkristi į praeitį, kas suteikė malonumo ir šilumos.
Kas labiausiai patiko tai grįžimas laiku atgal. Autorės aprašytos 'senovinės' smulkmenos privertė lengvai įkristi į praeitį, kas suteikė malonumo ir šilumos.
December 18, 2024
Puiki istorija, talentingas traukiantis pasakojimo stilius, begalė šiltų, tikroviškų detalių.
September 16, 2025
“ altruistė, blet.
Jei tau 35 su + ir esi patyrus ką reiškia nušalti užpakaliuką žiemą, turguj 8 ryto, besimatuodama importinius džinsus, prijauti nostalgiškam love is love kramtomai gumai, ar stovėti po balkonu ir rėkt, Mantai einam į kiemą - ši knyga tau! Nostalgiška vaikystė su baime būt užkalbintai čigonės, neužmirštami tėvų baliai su įdomiom tetom ir dėdėm. Verti ir linkčioji, nes praktiškai esi tai jau patyrusi. Vaiva kaip visada drąsi, nebijanti parodyti tikrą tiesą , prajuokinanti ir iki skausmo artima viskuo.
Jei tau 35 su + ir esi patyrus ką reiškia nušalti užpakaliuką žiemą, turguj 8 ryto, besimatuodama importinius džinsus, prijauti nostalgiškam love is love kramtomai gumai, ar stovėti po balkonu ir rėkt, Mantai einam į kiemą - ši knyga tau! Nostalgiška vaikystė su baime būt užkalbintai čigonės, neužmirštami tėvų baliai su įdomiom tetom ir dėdėm. Verti ir linkčioji, nes praktiškai esi tai jau patyrusi. Vaiva kaip visada drąsi, nebijanti parodyti tikrą tiesą , prajuokinanti ir iki skausmo artima viskuo.
October 23, 2020
Kaip aš norėjau perskaityt Lizos Butą! Taip, kaip jau noriu perskaityti Remygą. Čia toks savitas potyris su šiomis knygomis, toks specifinis jausmas jas skaityti - žinoma, labiausiai žaidžia nostalgija, artumas autoriui, miestui, kultūrai - suprantamos ir gali būti įdomios tos knygos tik išties labai siaurai žmonių grupei, o konkrečiu atveju - tam tikro amžiaus lietuviui. Ir imdamas nesitiki tikrai ten jokio gylio, pamokslo, gal net kažko literatūriškai stipraus, svarbiausia, kad patenkintų tą atgal į praeitį troškimą, atsuktų videko juostą ir tada jauku taip, ir juokinga, o kartais liūdna - ne tik, kad praėjo, o kad daug kas tuo metu buvo ne taip gerai, kaip šiandien. Taigi, tie lietuvių autorių kūriniai, pasakojantys iš esmės kasdienes istorijas prieš 20-30 metų - toks apsitrynęs vaikystės albumas - neskoningas, mažai kam įdomus, bet asmeniškai toks mielas.
Vaiva moka rašyti "lengva ranka", gaunasi įtraukiančiai, neperkrautai, bet tikrai ir ne pirmokiškai, paviršutiniškai. Tokio žanro knygai šis sugebėjimas labai svarbus, mano galva, norint parašyti pramoginį reikaliuką, labai nesunku nuslysti į banalumo ir nieko nepasakymo prarają. Tai banaliai tikrai nepasirodė - istorija turi cinkelį, turi savitą braižą, buvo labai gerai pagauta nuotaika, nesunkiai įsijaučiau į Gintarės vaidmenį, pasaulį ir pasaulėžiūrą. O ar buvo kažkas pasakyta, ar labiau tiesiog atpasakota, suplakta, suklijuota iš tikros gyvenimo patirties ir girdėtų patirčių - drąsiai atsakyti negaliu, taip ir kybo kažkur - nežinau, ar už pusmečio dar atsiminsiu, kuo baigės istorija.
Gerai, praėjo mėnuo - neatsimenu. Bet gal gi ne tai išvis svarbiausia.
Ar vėl išėjus naujai lietuvio jausmus iš praeites iškrapštančiai knygai ir dar ir dar pirkčiau, skaityčiau? Jei virš pavadinimo būtų Vaivos ar Rimanto vardas, atsakymas -taip.
Vaiva moka rašyti "lengva ranka", gaunasi įtraukiančiai, neperkrautai, bet tikrai ir ne pirmokiškai, paviršutiniškai. Tokio žanro knygai šis sugebėjimas labai svarbus, mano galva, norint parašyti pramoginį reikaliuką, labai nesunku nuslysti į banalumo ir nieko nepasakymo prarają. Tai banaliai tikrai nepasirodė - istorija turi cinkelį, turi savitą braižą, buvo labai gerai pagauta nuotaika, nesunkiai įsijaučiau į Gintarės vaidmenį, pasaulį ir pasaulėžiūrą. O ar buvo kažkas pasakyta, ar labiau tiesiog atpasakota, suplakta, suklijuota iš tikros gyvenimo patirties ir girdėtų patirčių - drąsiai atsakyti negaliu, taip ir kybo kažkur - nežinau, ar už pusmečio dar atsiminsiu, kuo baigės istorija.
Gerai, praėjo mėnuo - neatsimenu. Bet gal gi ne tai išvis svarbiausia.
Ar vėl išėjus naujai lietuvio jausmus iš praeites iškrapštančiai knygai ir dar ir dar pirkčiau, skaityčiau? Jei virš pavadinimo būtų Vaivos ar Rimanto vardas, atsakymas -taip.
March 5, 2020
Knyga labai smagiai susiskaitė. Atrodė sėdžiu su sena drauge, geriam arbatą ir kartu leidžiamės į prisiminimus, į savo vaikystę. Rašytoja vedžioja po mano vaikystės gatveles, kalba kavenska šneka ir pasakoja apie kažką iš kaiminystės. Taip jau sutapo, kad esame beveik bendraamžės, o mano vaikystės dienos bėgo Žaliakalnyje. Nusileisdavome su mama nuo kalno ir mes jau Laisvės alėjoje ar Senamiestyje, geriam į save tą dvasią ar valgome bandelę kavinėje.
"Lizos butas" - tai mini istorijos vadovėlis apie tą laiką, kai Lietuva patyrė didįjį virsmą. Kai keitėsi žmonių samprata ir mąstysena. Kai griuvo žmonių gyvenimai dėl pinigų nuvertėjimo. Kai dygo įvairaus plauko verslininkai ir reketininkai lyg grybai po lietaus. Ir tarp viso to sukasi gyvenimo istorijos: mergaitės virtimo moterimi, mamos ir dukros santykių, tos tikrosios meilės paieškos... Ir, žinoma, senamiesčio gatvelių istorijos.
Romanas labai smagiai susiskaitė. Rašytoja lengvai, be perteklinio manierizmo, su subtiliu humoru žaidė žodžiais ir pasakojo istoriją, kuri gal kažkur girdėta, aptarinėta. Bet kartu ir sava, vaikystėje patirta, o gal norėta patirti. Džiaugiuosi, kad Vaivos knygos viena už kitą jaukesnės, bet kartu ir originalios. Linkiu Vaivai niekad neprarasti savo stiliaus ir dar lankyti su kitais savo kūriniais.
"Lizos butas" - tai mini istorijos vadovėlis apie tą laiką, kai Lietuva patyrė didįjį virsmą. Kai keitėsi žmonių samprata ir mąstysena. Kai griuvo žmonių gyvenimai dėl pinigų nuvertėjimo. Kai dygo įvairaus plauko verslininkai ir reketininkai lyg grybai po lietaus. Ir tarp viso to sukasi gyvenimo istorijos: mergaitės virtimo moterimi, mamos ir dukros santykių, tos tikrosios meilės paieškos... Ir, žinoma, senamiesčio gatvelių istorijos.
Romanas labai smagiai susiskaitė. Rašytoja lengvai, be perteklinio manierizmo, su subtiliu humoru žaidė žodžiais ir pasakojo istoriją, kuri gal kažkur girdėta, aptarinėta. Bet kartu ir sava, vaikystėje patirta, o gal norėta patirti. Džiaugiuosi, kad Vaivos knygos viena už kitą jaukesnės, bet kartu ir originalios. Linkiu Vaivai niekad neprarasti savo stiliaus ir dar lankyti su kitais savo kūriniais.
August 4, 2020
Subalansuota intelektualams ir rafinuotoms moterims, kurios visą gyvenimą vaikšto išplėstomis akimis.
Displaying 1 - 30 of 133 reviews