5/5
„Šiaip jau mėgstantis žinoti žmogus ungurių atžvilgiu visada buvo iš dalies paliktas tikėti“
Įprasta kalbėti apie laiko tėkmę ir natūralų gyvenimo ratą – šios kalbos prasidėjo kur kas anksčiau, nei kad apie „Circle of life“ uždainavo Eltonas. Vis dėlto, faktą, jog žmogus gyvenimo ratą ir artėjančią baigtį supranta ir jaučia, priimti nėra taip sudėtinga. Tačiau kaip kiekvienas europinis ungurys žino, kad jam jau atėjo laikas? Kaip žuvis, ištisus dešimtmečius gyvenusi visai kitur nei ten, kur gimė – Sargasų jūroje – vieną dieną nusprendžia, kad metas išsiruošti į paskutinę kelionę ir savo dienas užbaigti neršiant ten pat, kur viskas ir prasidėjo? Kaip Anguilla anguilla savo tikslą pasiekia, net jei yra nuo jo nutolęs šimtais, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių kilometrų? Kaip visada randa kelią namo? Kaip žino, kada jo reikia pradėti ieškoti ir kaip gali paskutinę metamorfozę nukelti vis tolyn ir tolyn į ateitį, laukdamas tinkamiausio laiko? Į visus klausimus žmogui norisi rasti atsakymus, tačiau ar gali būti, kad Homo sapiens pergudravo Anguilla anguilla?..
Nors esu ilgamečio žvejo-entuziasto anūkė, 200+ puslapių ilgio knygą apie žuvis pasiėmiau, pripažinsiu, tik vedama tokio paties žmogiško smalsumo (visgi, ant viršelio puikuojasi su žuvų istorija retai kada siejamas „Tarptautinis bestseleris Nr.1“ skelbimas), apie kurį šioje knygoje tiek daug kalbama. Pasirodo, tiksliai tiek šiai knygai ir pakanka – paprasčiausio žmogiško smalsumo. Nes tik dėl jo jau nuo Aristotelio laikų žmogus klausia – kas gi yra tas europinis ungurys? Kaip jis dauginasi, kaip gimsta ir kaip miršta? Koks iš tiesų gyvenimas to, kuris gali skaičiuoti ne tik dešimtmečius, bet ir šimtmečius? Ar ungurys – tikrai tik žuvis, kaip kad esame pratę manyti? Kuo jis susijęs su Froidu ir seksualumo tyrinėjimais, Jėzumi, literatūra, vaikiškomis pasakomis, žmogaus prigimtimi ir visais (ne)žmogiškais ryšiais ir kodėl egzistuodamas keturiasdešimt milijonų metų, mokslui žengiant į neregėtas aukštumas, vis dar yra viena didžiausių gamtos mokslo, žmonijos paslapčių, peržengiančių mokslo ribas ir žengiančių į metafizikos teritoriją?
Nors gavau nepaprastai daug tiek biologinių, tiek tiesiog bendražmogiškų žinių, kurios tikiu, kad atneš džiaugsmo kiekvienam bendru savo išsilavinimu besirūpinančiam žmogui, pirmiausia turiu pastebėti, kad ši knyga – daugiau nei tiesiog vadovėlis apie ungurius su keliomis filosofinėmis priemaišomis. Gausi smulkmeniškai išnagrinėtos informacijos, tuo pat metu ji šiek tiek „Stouneriška“. Ji apie tuos, kurie ieško vietos Pasaulyje vieni, nieko nepaveldėję ir egzistenciškai neapsaugoti. Parašyta nepaprastai gražia, paslaptinga, ramia, tačiau tuo pat metu intriguojančia gaida, maža savo apimtimi, tačiau galinga pamąstymais, aiškiai įrodančiais, kad ungurius ir žmones sieja kur kas daugiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai knyga apie universaliausias žmogiškąsias patirtis, savo paties egzistencijos suvokimą, mirties ir išnykimo reliatyvumą, apie bendražmogiškas (ir tikriausiai bendražuviškas, tačiau skaitant atrodo, kad ungurys yra kažkur tarp žuvies ir žmogaus, nes iki galo nepritampa nei prie tų, nei prie tų) savybes, apie klaidas, prasidedančias dar Biblijos aiškinimu ir besitęsiančias mituose, legendose, pasakose, istoriniuose prisiminimuose. Tai knyga, neprimenanti jokios kitos, kurią esu skaičiusi. Ta, kuria likau apžavėta ir įtikinta.