Susipažinkime – Olegas ir Dalia Lapinai. Ieškantys žmonės. Ko mes ieškome? Iš pradžių mes ieškojome vienas kito. Radome. Ieškodavome ilgai namo negrįžtančių vaikų. Jie paaugo ir atsirado. Ieškodavome buto, stabilesnių pajamų. Irgi radome. Nuo tol mūsų gyvenime ir toliau būna mažų ir didelių ieškojimų. Apie mažus mes jau rašėme ankstesnėse knygose. O didelis ieškojimas – prasmės, Dievo ir kažko didesnio už mus – tebevyksta. Ieškodami kažko didesnio mes keliolika metų vaikščiojome į įvairiausius dvasinius, ezoterinius seminarus, o kai kuriuos iš jų net ėmėme vesti patys. Mums teko atsakyti į klausimus apie Dievą, dvasingumą, meditacijų esmę ir panašius dalykus. Tad ar galime mes apie tai nerašyti? Ar galime nutylėti apie tas neaprėpiamas platybes, kurios atsivėrė mums šiame kelyje? Apie meditacinius potyrius? Apie visokius dabar madingus dvasinio nušvitimo kelius? Tiesą sakant, galime apie tai nerašyti. Ir galime nutylėti. „Žinantysis nekalba, kalbantysis nežino“, – rašė Laodzi. Tačiau nepaisydamas šios išminties Laodzi parašė knygą. Amžinybės požiūriu jokio skirtumo nėra, ar būtų jis ją rašęs ar ne. Ir mes klausiame: koks skirtumas? Vis dėlto malonu būti rašančiais žmonėmis. Ir parašėme. Kas išėjo – spręskite patys.
Olegas Lapinas (g. 1961 m. Lvove) – lietuvių psichiatras, psichoterapeutas (sertifikuotas psichoanalitinis psichoterapeutas, 2002; sertifikuotas psichodramos terapeutas, 2004), pediatras, dėstytojas bei publicistas. 1984 m. Olegas Lapinas baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą pediatrijos specialybę (su pagyrimu). 1985–1988 m. dirbo gydytoju psichiatru Rokiškio psichiatrinėje ligoninės Vaikų ir paauglių skyriuje. Olegas Lapinas lankė, baigė kursus bei kėlė savo kvalifikaciją Rusijoje, JAV, Vokietijoje. Olegas Lapinas savo tematinius straipsnius publikuoja interneto portaluose (Delfi.lt ir kt.), žurnaluose, kituose leidiniuose, bei televizijos laidose.
Laikyčiau tai apibendrinamuoju sutuoktinių kaip individų ir kaip poros dienoraščiu, atskleidžiančiu jų kelius bei klystkelius beieškant gyvenimo ir dvasinės pilnatvės. Skaitant įvadinę dalį pro akis prabėgo Tolstojaus kūrinys Dievo karalystė jumyse, tuomet Umberto Eco Rožės vardo epizodas na ir tada atsivėrė sutuoktinių asmeninės patirtys. Knygoje netrūksta šmaikštumo ir rimtumo, retkarčiais juntamas kartėlis ir dažniau susitaikymas, branda.
Manau knyga gali būti labai naudinga aktyviai ieškantiems nušvitimo. Joje šie žmonės gali rasti kokie pavojai tyko patekus į netikrų "guru" mokymus ar vartojant psichodelinius augalus, patarimų apie ką vertėtų pagalvoti prieš įsiliejant į dvasines bendruomenes, ir svarbiausia ji paskatins dar ir dar kartą pagalvoti kas yra dvasingumas ir asmeninė pilnatvė bei koks kiekvieno iš mūsų asmeninis kelias jų link.