What do you think?
Rate this book
Vojâgo
„Vojaĝo“ esperanto kalba reiškia „kelionė". Šiame tikrais įvykiais paremtame romane pasakojama apie tris keliones. Pirmoji – mergaitės, su mama besistengiančios išgyventi Antrąjį pasaulinį karą Kupiškio apylinkėse. Antroji – jos tėčio, išvežto į Vokietiją priverstinių darbų, o pasibaigus karui – į Kazachstano lagerius statyti Balchašo miesto. Trečioji kelionė – esperanto kalbos, kuri iš visuotinio taikos ir bendravimo tinklo tapo uždraustoji. Esperanto į gyvenimą besikabinantiems tėvui su dukra, keturiolika metų atskirtiems vienas nuo kito, yra siejanti vilties gija. Ar tėvui ir dukrai bus lemta susitikti? Ar šios šeimos gyvenimas sovietinėje sistemoje dar įmanomas?
Kurdama pirmąjį savo romaną autorė rėmėsi autentišku tetos dienoraščiu, išlikusiais senelio laiškais, šeimos pasakojimais ir įvairiais Šiaurės Lietuvos regiono žmonių atsiminimais.
Kitokia šeima, išlikimo kalba, trys kelionės per laiką.
Kurdama pirmąjį savo romaną autorė rėmėsi autentišku tetos dienoraščiu, išlikusiais senelio laiškais, šeimos pasakojimais ir įvairiais Šiaurės Lietuvos regiono žmonių atsiminimais.
Kitokia šeima, išlikimo kalba, trys kelionės per laiką.
476 pages, Paperback
First published January 1, 2020
1 person is currently reading
99 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 14 of 14 reviews
February 17, 2021
TL;DR: mano asmeninė LT metų knyga, nuo Morkūno (2019) iš LT literatūros dar neskaičiau nieko geriau
--
Pirma taip labai patikusi lietuviška knyga po nuostabaus Morkūno. Kokia puiki! Ir jos nėra Metų knygų penketuke, o yra visokios Stalino pirštinės, eilinis (mylimo) Parulskio tekstų iš interneto rinkinėlis... nesuprantu. Bet labai džiaugiuos, kad pakliuvo į rankas. Ir kažkaip fainai simboliška, kad baigiau skaityt per Vasario 16. Nepasakyčiau, kad patriotinės progos kažkaip labai virpina širdį, gal per mažai esu gyvenus. Bet šituo atžvilgiu jaučiuos artima Audenienės pasakojimui. Norėčiau būti irgi kaip jis - su ne per daug dramos*, ne per daug Kalnų ir Pakalnių ir Likimo, vietomis biški boring, vietomis labai nuspėjama, bet iš esmės ir iš pagrindo tiesiog - good. O kas nenorėtų!!!
Knyga ilga (470 p.), skaitymas dar labiau prailgsta, jausmas toks, lyg skaitytum kokį 600 psl romaną. Skaitosi nesuper lengvai, tikrai nepasakysi, kad plaukia ir dainuoja. Bet nuo to nepasidaro sunku, kaip tik - ji nuo pradžių turi kažkokį neįtikėtiną tikrumą, kažkokį ethos, kuris visgi, greta siužeto įmantrybių ir kalbos išradingumų, irgi yra literatūros dalis. Paprastai apie tai galvoji skaitydama trauminius pasakojimus, pvz apie Holokaustą (tuos tekstus, kurie dar netapę žanriniais pasakojimais), kitus istorinių negandų liudijimus. Bėda, kad ir trauminiai pasakojimai dažnai suliteratūrinti (plg Sibiro haiku), pridėlioti poetinių ėjimų, sudramatinimo. Arba kills with detail (Grinkevičiūtė). Arba skausmą paslepia po humoru (Dievų miškas, Baba Dunja, Catch-22). Audenienė balansuoja tarp dviejų pastarųjų: vietomis labai sruogiška, vietomis ogggghhhhh kokia detali ir kokia nesušukuota, nevedanti viena mažos-dramos->didesnės-dramos->BIG-DRAMA linija. Tas dramos nebuvimas, nebalansavimas ant nuolatinės kančios (kaip tikėtumeis iš skaudžių išgyvenimų), nekraupinimas turbūt ir yra tai, dėl ko pasakojimas teka taip lygiai, lėtai, ir sykiu - kažkaip sąžiningai.
Knyga prasideda 4 dešimtmečiu, pasakojama iki maždaug 7-o, taigi ribiniu-lūžiniu metu: karas, okupacijos, pokaris + partizaninis karas, pokario sovietmetis. Joje kalba du pasakotojai: esperantininkas Juozas, išvežamas į vokiečių, paskui į rusų lagerius, ir mergaitė, nesantuokinė Juozo dukra, gyvenanti tik su mama. Kaip po įvairius lagerius įvairūs režimai blaško Juozą, taip paraleliai Lietuvoje blaško jo nevestą žmoną ir paliktą dukrą - po vieną ūkį, kitą ūkį, vieną mokyklą (mama vis ieško darbų, tai valytojos, tai dar kur), kitą, miestuką, didmiestį. Esperanto kalba juos jungia (mergaitė vaikystėj irgi pramokusi), bet netampa jokiu Da Vinčio kodu, kuris turėtų Atskleisti Paslaptį, - ji tiesiog lieka tokiu gyvenimo pagalbininku, galinčiu tapt atspirtim, sustiprinti, netgi iš bėdos pakeisti prarastą šeimą / dingusį tėvą - tokiu "kas lieka, kai jau nieko nelieka".
Knygoje yra:
- DAUG buiteko. Karo, pokario dalykai, bandymas pragyventi tai vienokioj troboj, tai kitokioj, tai apgriuvusiam Vilniuj, glaudimasis belekokiuose iš Kalvarkių bobutės nuomotuose kambariuose, mokslai profkėje (čia nėr jokių didingų lemties pasakojimų, plg IR TAIP AŠ TAPAU RAŠYTOJA, užtai yra daug detalių, ko mokosi pardavėja - kaip išdėlioti prekes vitrinoj, kaip susukt iš popieriaus tūtą! kažkaip staiga pajutau netgi kažką panašaus į pagarbą toms piktoms sovietinėms pardavėjoms..), darbas sovietinėj krautuvėj. Paraleliai: vokiečių lageris Štuthofe, rusų lageris prie Balchašo, bandymas išgyventi, Sruogos humoras, pereinantis į Solženicyno sarkazmą ir virstantis tiesiog liūdnu prisitaikymu prie gyvenimo sąlygų, vis stengiantis išpešt kažką gero ir iš tokio gyvenimo, nes tai irgi yra, šiaip ar taip, gyvenimas, - tai kokį laikraštuką išleisti, tai padalyvauti lagerio piršlybose. Galiausiai netgi prisijaukinant tas stepes tiek, kad jos tampa tavo gyvenimo vieta, šiokia tokia aplinka, kurią pažįsti. O vat grįžti į LT po viso to jau net ir baisu, nes ten neturi nieko, o čia turi bent kažką. Labai KITOKS tremties pasakojimas.
- labai graži kalba. Kur cituojami Juozo laiškai su savita kalba, rašyba - net susigraudinau, atrodo, lyg mano senelis rašytų (mano tikras tai nelabai mokėjo rašyti, bet vis tiek kažkaip jį išgirdau).
- tas tikrumas, atsirandantis didele dalimi iš labai atpažįstamo nejaukumo ir iš pasakojimo tolygumo. Atrodo, kad su tais personažais tau darosi baisu dėl to, ką nuspręs Juozas - grįžt ar negrįžt, kaip jam susiklostys tas grįžimas, nes gali būti juk visaip. Ir būna. Nėra jokio seethaleriško ėjimo, kad vat vat visai prieš pat lemtingą akimirką išjudėjo nuošliauža ir visi žuvo, poof. Ir nėra bandoma įsijaust ir supsichologizuot visą aplinką. Išvis tie pasakotojai kartais vos ne nutyla, nevertina, nedramatizuoja, tiesiog kažkaip lygiu tonu vieną po kito dėlioja visiškai nelygiaverčius dalykus (kai paauglės galvoj dėmė ant palto yra tikrai ne mažesnė bėda nei tai, kad nuolat nėra ką valgyti, blaškaisi iš vietos į vietą). Tai turbūt labiausiai būdinga gyvenimo pasakojimams, pasakojamiems iš didelės distancijos, kai, taip, visko patirta, bet visko buvo ir prieš tai, ir buvo dar po to; tu bandai prisiminti faktus, o ne ten kažką dramatiško sukti. Toks anti-Heimat: ten viskas buvo žiauriai smulkmeniška, žiauriai dramatiška, kiekviena detalė reikšminga Galutiniam Tikslui. O "Vojago" priešingai - visko daug, detalių daug, bet štai jos nebūtinai kur nors veda - susideda į šiokį tokį paveikslą, gyvenimo pasakojimą, kuris tiesiog toks yra.
Knygoje nėra:
- nesitikėjau, bet nėra... autorės. Net pasigūglinau baigusi skaityti - juk tai jos giminės (senelio, močiutės ir tetos) istorija. Taip - bet nėra! Jokių istorijų, kaip ji rado palėpėj paslėptą dienoraštį, ką ji žinojo, ko nežinojo, ką jai pakeitė jos istorija ir kaip ji tapo kitu žmogumi (RAŠYTOJA). Net afterwordo, kuriuo įrašytų save į tą ilgą giminės istoriją. Nu čia vis dar lyginu su "Heimat"... Ir tas savęs išbraukimas iš lygties kažkaip labai gražiai veikia, priduoda dar tikrumo, tampa nebe "mano" (ir mane keičiančia), bet "visų" (ir visus) istorija.
* LOOOOOOL I WISH!!!!!!!!! XD
--
Buvo gražu:
lageryje
mergina ir jos mama rašo pirmą laišką gyvenime tėvui
apie grįžimą iš tremties (ir kažkodėl vis galvojau apie Lonely Half komiksus)
ir galiausiai vienas iš laiškų, tėvas rašo dukrai, kurią paskutinįkart matė dar visai mažą, o dabar ji jau dirba pardėj / skaitykloj vedėja:
--
Pirma taip labai patikusi lietuviška knyga po nuostabaus Morkūno. Kokia puiki! Ir jos nėra Metų knygų penketuke, o yra visokios Stalino pirštinės, eilinis (mylimo) Parulskio tekstų iš interneto rinkinėlis... nesuprantu. Bet labai džiaugiuos, kad pakliuvo į rankas. Ir kažkaip fainai simboliška, kad baigiau skaityt per Vasario 16. Nepasakyčiau, kad patriotinės progos kažkaip labai virpina širdį, gal per mažai esu gyvenus. Bet šituo atžvilgiu jaučiuos artima Audenienės pasakojimui. Norėčiau būti irgi kaip jis - su ne per daug dramos*, ne per daug Kalnų ir Pakalnių ir Likimo, vietomis biški boring, vietomis labai nuspėjama, bet iš esmės ir iš pagrindo tiesiog - good. O kas nenorėtų!!!
Knyga ilga (470 p.), skaitymas dar labiau prailgsta, jausmas toks, lyg skaitytum kokį 600 psl romaną. Skaitosi nesuper lengvai, tikrai nepasakysi, kad plaukia ir dainuoja. Bet nuo to nepasidaro sunku, kaip tik - ji nuo pradžių turi kažkokį neįtikėtiną tikrumą, kažkokį ethos, kuris visgi, greta siužeto įmantrybių ir kalbos išradingumų, irgi yra literatūros dalis. Paprastai apie tai galvoji skaitydama trauminius pasakojimus, pvz apie Holokaustą (tuos tekstus, kurie dar netapę žanriniais pasakojimais), kitus istorinių negandų liudijimus. Bėda, kad ir trauminiai pasakojimai dažnai suliteratūrinti (plg Sibiro haiku), pridėlioti poetinių ėjimų, sudramatinimo. Arba kills with detail (Grinkevičiūtė). Arba skausmą paslepia po humoru (Dievų miškas, Baba Dunja, Catch-22). Audenienė balansuoja tarp dviejų pastarųjų: vietomis labai sruogiška, vietomis ogggghhhhh kokia detali ir kokia nesušukuota, nevedanti viena mažos-dramos->didesnės-dramos->BIG-DRAMA linija. Tas dramos nebuvimas, nebalansavimas ant nuolatinės kančios (kaip tikėtumeis iš skaudžių išgyvenimų), nekraupinimas turbūt ir yra tai, dėl ko pasakojimas teka taip lygiai, lėtai, ir sykiu - kažkaip sąžiningai.
Knyga prasideda 4 dešimtmečiu, pasakojama iki maždaug 7-o, taigi ribiniu-lūžiniu metu: karas, okupacijos, pokaris + partizaninis karas, pokario sovietmetis. Joje kalba du pasakotojai: esperantininkas Juozas, išvežamas į vokiečių, paskui į rusų lagerius, ir mergaitė, nesantuokinė Juozo dukra, gyvenanti tik su mama. Kaip po įvairius lagerius įvairūs režimai blaško Juozą, taip paraleliai Lietuvoje blaško jo nevestą žmoną ir paliktą dukrą - po vieną ūkį, kitą ūkį, vieną mokyklą (mama vis ieško darbų, tai valytojos, tai dar kur), kitą, miestuką, didmiestį. Esperanto kalba juos jungia (mergaitė vaikystėj irgi pramokusi), bet netampa jokiu Da Vinčio kodu, kuris turėtų Atskleisti Paslaptį, - ji tiesiog lieka tokiu gyvenimo pagalbininku, galinčiu tapt atspirtim, sustiprinti, netgi iš bėdos pakeisti prarastą šeimą / dingusį tėvą - tokiu "kas lieka, kai jau nieko nelieka".
Knygoje yra:
- DAUG buiteko. Karo, pokario dalykai, bandymas pragyventi tai vienokioj troboj, tai kitokioj, tai apgriuvusiam Vilniuj, glaudimasis belekokiuose iš Kalvarkių bobutės nuomotuose kambariuose, mokslai profkėje (čia nėr jokių didingų lemties pasakojimų, plg IR TAIP AŠ TAPAU RAŠYTOJA, užtai yra daug detalių, ko mokosi pardavėja - kaip išdėlioti prekes vitrinoj, kaip susukt iš popieriaus tūtą! kažkaip staiga pajutau netgi kažką panašaus į pagarbą toms piktoms sovietinėms pardavėjoms..), darbas sovietinėj krautuvėj. Paraleliai: vokiečių lageris Štuthofe, rusų lageris prie Balchašo, bandymas išgyventi, Sruogos humoras, pereinantis į Solženicyno sarkazmą ir virstantis tiesiog liūdnu prisitaikymu prie gyvenimo sąlygų, vis stengiantis išpešt kažką gero ir iš tokio gyvenimo, nes tai irgi yra, šiaip ar taip, gyvenimas, - tai kokį laikraštuką išleisti, tai padalyvauti lagerio piršlybose. Galiausiai netgi prisijaukinant tas stepes tiek, kad jos tampa tavo gyvenimo vieta, šiokia tokia aplinka, kurią pažįsti. O vat grįžti į LT po viso to jau net ir baisu, nes ten neturi nieko, o čia turi bent kažką. Labai KITOKS tremties pasakojimas.
- labai graži kalba. Kur cituojami Juozo laiškai su savita kalba, rašyba - net susigraudinau, atrodo, lyg mano senelis rašytų (mano tikras tai nelabai mokėjo rašyti, bet vis tiek kažkaip jį išgirdau).
- tas tikrumas, atsirandantis didele dalimi iš labai atpažįstamo nejaukumo ir iš pasakojimo tolygumo. Atrodo, kad su tais personažais tau darosi baisu dėl to, ką nuspręs Juozas - grįžt ar negrįžt, kaip jam susiklostys tas grįžimas, nes gali būti juk visaip. Ir būna. Nėra jokio seethaleriško ėjimo, kad vat vat visai prieš pat lemtingą akimirką išjudėjo nuošliauža ir visi žuvo, poof. Ir nėra bandoma įsijaust ir supsichologizuot visą aplinką. Išvis tie pasakotojai kartais vos ne nutyla, nevertina, nedramatizuoja, tiesiog kažkaip lygiu tonu vieną po kito dėlioja visiškai nelygiaverčius dalykus (kai paauglės galvoj dėmė ant palto yra tikrai ne mažesnė bėda nei tai, kad nuolat nėra ką valgyti, blaškaisi iš vietos į vietą). Tai turbūt labiausiai būdinga gyvenimo pasakojimams, pasakojamiems iš didelės distancijos, kai, taip, visko patirta, bet visko buvo ir prieš tai, ir buvo dar po to; tu bandai prisiminti faktus, o ne ten kažką dramatiško sukti. Toks anti-Heimat: ten viskas buvo žiauriai smulkmeniška, žiauriai dramatiška, kiekviena detalė reikšminga Galutiniam Tikslui. O "Vojago" priešingai - visko daug, detalių daug, bet štai jos nebūtinai kur nors veda - susideda į šiokį tokį paveikslą, gyvenimo pasakojimą, kuris tiesiog toks yra.
Knygoje nėra:
- nesitikėjau, bet nėra... autorės. Net pasigūglinau baigusi skaityti - juk tai jos giminės (senelio, močiutės ir tetos) istorija. Taip - bet nėra! Jokių istorijų, kaip ji rado palėpėj paslėptą dienoraštį, ką ji žinojo, ko nežinojo, ką jai pakeitė jos istorija ir kaip ji tapo kitu žmogumi (RAŠYTOJA). Net afterwordo, kuriuo įrašytų save į tą ilgą giminės istoriją. Nu čia vis dar lyginu su "Heimat"... Ir tas savęs išbraukimas iš lygties kažkaip labai gražiai veikia, priduoda dar tikrumo, tampa nebe "mano" (ir mane keičiančia), bet "visų" (ir visus) istorija.
* LOOOOOOL I WISH!!!!!!!!! XD
--
Buvo gražu:
lageryje
Išvakarėse abu su Paukšteliu padėjome nešti skrandžio opos nukamuotą kaimyną iš kito korpuso į ligoninę. [...] Aš sąmoningai stengiausi nesužinoti to nelaimėlio vardo, bet keldamas neštuvus, tokius lengvus, tarsi juose gulėtų ne žmogus, o balkšva skiedra, įsidėmėjau kiekvieną veido raukšlę, nuo prakaito sulipusių plaukų sruogą, įsiminiau kaltu numuštą ir neteisingai sugijusį juosvą rodomojo piršto nagą, nudryžusias kelnes prilaikantį odinį diržą iš medžio drožta sagtimi, galvon įsidėjau nuo skausmo pabalusį ir paaštrėjusį nosies galiuką. [...]
Šįryt sužinojau, kad tas žmogus ligoninėje mirė, ir kvailai išsigandau - o jei niekas kitas irgi nežinojo jo vardo? Kas parašys šeimai? Raminausi, kad paprastai kaliniai apie arčiau gulinčiuosius išsiaiškina viską iki panagių, bet vis tiek. Štai, aš atsimenu kiekvieną jo bruožą, o vardo nėra. (p. 109)
mergina ir jos mama rašo pirmą laišką gyvenime tėvui
Sėdėjome su mama parėmusios galvas rankomis, aš rašiau jau trečią laiško juodraštį - ne taip lengva apibarti tėtį, kuris tau nerašo, ypač jeigu su juo nesi kalbėjusi kokių dvylika metų, ne taip lengva pasisakyti savo vaiko tėvui, kad nori sudėlioti taškus ar kablelius sakinyje, vos sužinojusi apie jo besitęsiantį gyvenimą. Kiekviena staiga puolėme savuosiuose gyvenimuose ieškoti ko nors geresnio nei turime, kažko, kuo jis galėtų pasigėrėti, ir patvirtintų - nesuklydo mus pasirinkęs. (p. 405)
apie grįžimą iš tremties (ir kažkodėl vis galvojau apie Lonely Half komiksus)
Nebepaslėpsi ir žvilgsnio, kurį pamačius kartais gali pasirodyti, kad krenti į duobę. Galų gale suprantu, kodėl Elena nebekalba apie grįžimą, o paštininkas išvis pasišvilpaudamas planuoja tik artimiausias gyvenimo dienas. Jie nenori būti vilkduobėmis tiems, kurie duobių savyje neturi. (p. 420)
ir galiausiai vienas iš laiškų, tėvas rašo dukrai, kurią paskutinįkart matė dar visai mažą, o dabar ji jau dirba pardėj / skaitykloj vedėja:
Lionyte - taip aš Jus mažytę vadinau, taip leiskite vadinti ir dabar - laikinai, kol mes ar laikas-gyvenimas išaiškins mūsų ateitį. Jūsų mamytę aš vis vadindavau "Verus - Verute", taip ir dabar tegu bus - irgi laikinai.
Nuoširdžiai dėkoju už laišką ir ypatingai už foto. Jiji padarė į mane labai didelį įspūdį - tiesiog siurprizas! Visa įdomi praeitis žaibo greitumu prabėgo mano atminty iki ? "nejaugi taip". Tikrai galit būti dėkinga mamytei už tai, kad užaugino "sveiką kaip ridiką. Žodžiu - aš Jumis džiaugiuosi prieš pažystamus. Vykusi nuotrauka: tautiški drabužiai, motociklas, pastatas, pati rimta ir t. t. Ačiu, ačiu. (p. 409)
March 29, 2021
Sužavėjo nuo pat pradžių - kažkur pirmame penktadalyje knygos aprašytas bičiulių pobūvis, vykstantis prieš pat karą, verčiantis valdžioms ir laikams: esperantininkai sunerimę, jų veiklą draudžia ir naciai, ir sovietai, tai neaišku, kas bus, kaip ir ką draus, kaip baus, etc. Bet - kokio meistriškumo tas pobūvio aprašymas: jo dalyviai ir bijo, ir saugosi, ir tuo pačiu aiškiai nori ignoruoti visus perversmus - tiesiog gyventi kaip ir anksčiau; bet supranta, kad taip nebus, ir neaišku, kas konkrečiai bus, bet visgi mėgina konspiraciniais būdais kažkokius esperanto tekstus kažkam perduoti, slėpti, išsaugoti, ir t.t. Viskas tas matyti iš neilgo epizodo, kur gerai pažįstami žmonės kalbasi ir valgo. Jokio politinio-ideologinio išgryninimo, jokio veikėjų heroizavimo, jokio atmosferos estetizavimo (skaitai apie visą tą prieškarį ir jauti tą psichologinį pykinimą - tą baimės ir beprasmybės pykinimą, kurį greičiausiai daug kas tuo metu jautė). Tai va ten jau supratau, kad geras čia istorinis romanas.
Paskui tas visiškai pasitvirtino. Labai daug vietų, kuriose nesunkiai buvo galima paslysti, sureikšminti, pastiprinti, pabjaurinti ar pagražinti, ir pereiti nuo žmogaus gyvenimo prie politinių apibendrinimų (nes tas pastoviai padaroma kalbant apie karą, pokarį, nacių ir sovietų lagerius), bet viso to yra išvengta. Prie jokių politinių išvadų nevedama, pasakojama apie trijų žmonių gyvenimą - išsiskyrimą, gyvenimą atskirai, ir ilgesį su visom jo transformacijom.
Gera vaiko perspektyva (meistriškai padaryta, o tai irgi dažnai būna paslydimo vieta): labai adekvačiai vaikas, kurio balsu kalbama, auga ir keičiasi. Dar labai patiko, kad "kaimiečiai" yra mąstantys, adekvatūs, ir svarbiausia - SKIRTINGI, net labai skirtingi žmonės, o ne stilizuoti balvonai iš "tradicinio lietuviško kaimo". Pasakojimo galas irgi labai geras: paskutinis ketvirtadalis, stalino metai ir po stalino, kai jau visi veikėjai suaugę ar senstelėję ir, aišku, pasikeitę, ir vis dėlto tie patys, kai kalbama apie jų santykį. Paskutiniai skyriai ypač geri, net jei prieš tai jau kažkas buvo vietomis nuobodoka, paskutiniai skyriai tą ištaiso. Ramūs, be jokio emocinio trankymosi, būtent pabaigos skyriai.
Ir dar tas, ką ir Cypt rašė savo apžvalgoj: autorė nuostabiai gražiai išvengė savęs ir savo pozicijos, savo jausenų ir būsenų, savo supratimų ir apibendrinimų įkišinėjimo. Ir ne šiaip postringaujant apie karą ir pokarį, bet pasakojant savo šeimos istoriją. Net sunku patikėti, kad taip ramiai ir švariai gali būti pasakojama artimų žmonių praeitis. Kaip žmonių, o ne kaip simbolių, kaip atskirų asmenų, o ne kaip "visos tautos".
Paskui tas visiškai pasitvirtino. Labai daug vietų, kuriose nesunkiai buvo galima paslysti, sureikšminti, pastiprinti, pabjaurinti ar pagražinti, ir pereiti nuo žmogaus gyvenimo prie politinių apibendrinimų (nes tas pastoviai padaroma kalbant apie karą, pokarį, nacių ir sovietų lagerius), bet viso to yra išvengta. Prie jokių politinių išvadų nevedama, pasakojama apie trijų žmonių gyvenimą - išsiskyrimą, gyvenimą atskirai, ir ilgesį su visom jo transformacijom.
Gera vaiko perspektyva (meistriškai padaryta, o tai irgi dažnai būna paslydimo vieta): labai adekvačiai vaikas, kurio balsu kalbama, auga ir keičiasi. Dar labai patiko, kad "kaimiečiai" yra mąstantys, adekvatūs, ir svarbiausia - SKIRTINGI, net labai skirtingi žmonės, o ne stilizuoti balvonai iš "tradicinio lietuviško kaimo". Pasakojimo galas irgi labai geras: paskutinis ketvirtadalis, stalino metai ir po stalino, kai jau visi veikėjai suaugę ar senstelėję ir, aišku, pasikeitę, ir vis dėlto tie patys, kai kalbama apie jų santykį. Paskutiniai skyriai ypač geri, net jei prieš tai jau kažkas buvo vietomis nuobodoka, paskutiniai skyriai tą ištaiso. Ramūs, be jokio emocinio trankymosi, būtent pabaigos skyriai.
Ir dar tas, ką ir Cypt rašė savo apžvalgoj: autorė nuostabiai gražiai išvengė savęs ir savo pozicijos, savo jausenų ir būsenų, savo supratimų ir apibendrinimų įkišinėjimo. Ir ne šiaip postringaujant apie karą ir pokarį, bet pasakojant savo šeimos istoriją. Net sunku patikėti, kad taip ramiai ir švariai gali būti pasakojama artimų žmonių praeitis. Kaip žmonių, o ne kaip simbolių, kaip atskirų asmenų, o ne kaip "visos tautos".
July 4, 2021
"Vojago" - pirmasis Rugilės Audenienės romanas, ir debiutas - puikus. Neįprastinė išskirtos šeimos istorija, kur mama ir dukra turi išlikti, išgyventi Lietuvoje, besikeičiant režimams, valdžioms ir įpročiams, vyras - ne savo noru keliauja iki Štuthofo, o iš ten - prie Balchašo į Kazachstaną ir taip pat ir vienur, ir kitur turi išlikti, turi grįžti, nors net gimtinėje negalėjo būti kartu. Puikiai atspindinti ir papročius, ir požiūrius, ir dar prisideda esperanto - tarptautinės kalbos, kurią draudė ir naciai, ir sovietai ankstyvuoju okupacijos laikotarpiu, gija. Bet man knygos grožis - taikliose detalėse, kartais - trumpuose epizoduose, užgožiančiuose net šeimos sagą (moterų pirtis, pirmosios komunijos nuoskauda, piknikas Balchašo pakrantėje). Tai - mažų žmonių didelė istorija geopolitinėse girnose, be to, paremta Rugilės šeimos istorija ir artimųjų prisiminimais. Na, o kupiškėnams perskaityti būtina dėl aiškių vietų ir aiškaus laiko, nors ir ne visi ten geri žmonės ir tiesūs kelaliai.
April 13, 2021
Skaičiau iškart po U. Radzevičiūtės "Grožio ir blogio biblioteka". Po taupaus, glausto, aiškaus stiliaus sunkiai pratinausi prie sakinių, padailintų išplėstiniais pažyminiais bei aplinkybėmis. Pamenu, kažkada pati mokiau aštuntokus, kaip rašinį pailginti apipinant grožybėmis, tai čia visos tos gudrybės yra.
Antroj knygos pusėj jau susitaikiau, įsitraukiau. Tvarkingai ir dailiai užrašyta įdomi istorija.
"Net jei neturi namų, kur žymėtų tavo ūgį brūkšneliais durų staktoje, kiekvienąkart paaugi, prarasdamas vaikystės draugą."
Antroj knygos pusėj jau susitaikiau, įsitraukiau. Tvarkingai ir dailiai užrašyta įdomi istorija.
"Net jei neturi namų, kur žymėtų tavo ūgį brūkšneliais durų staktoje, kiekvienąkart paaugi, prarasdamas vaikystės draugą."
September 26, 2021
Labai šviesi ir jauki knyga apie tėvo ir dukros kelionę per gyvenimą, kurioje telpa prieškario Lietuva, sovietinė ir vokiečių okupacijos, darbo stovykla Vokietijoje ir Kazachstano lageriai. Žmonių likimai, džiaugsmas ir liūdesys, pergalės ir pralaimėjimai, pasiekimai ir klaidos. Ir Esperanto kalba, kuri veda per šią kelionę. Bonan vojagon!
June 23, 2020
Nuostabi knyga, parašyta išraiškinga, gražia kalba. Gal pabaiga per greita, kur sekantis šeimos gyvenimo tarpsnis sudėtas į kelis puslapius. Skaitydma mėgavausi stiliumi.
November 29, 2022
Pamenu, kai būdama vaikas radau namuose esperanto vadovėlį ar tai žodyną ir klausiau tėčio, kas čia dabar. O prieš metus knygyne pamačiau knygą apie esperanto ir Kupiškį ir nusipirkau. Neužtrukau skaitydama šią istoriją, ji pagauna ir nepaleidžia. Iš vienos pusės, viskas kaip ir girdėta ir pažįstama - iš pasakojimų, knygų, medijos, bet vis vien taip svarbu nepamiršti ir perskaityti tokias istorijas. Ką labiausiai nešiosiuose savyje po šios knygos - būdavo mane prigaudavo tokie smulkūs momentai kaip moterų pirtis, skriestuvo gražinimo scena, mamos aplankymas po metų Vilniuje. Ypač svarbios pasirodė dalys, kur kalbama apie tremtinių psichologiją, padėjo pamatyti klausimus, kuriuos nešiojausi jau seniai, kitu kampu. Atskirai noriu paminėti Lioniutės-Agnietės augimą. Buvo be galo įdomu skaityti, kaip vaikas, dalį knygos būdamas tik stebėtojas, pamažu auga ir tampa pilnaverčiu veikėju.
Žodžiu, labai labai gera knyga.
Žodžiu, labai labai gera knyga.
January 30, 2021
Graži istorija, bet rašymo stilius... Tarpais net norėjosi mest. Sakiniai atbuli, tarpais perspausti. Reikia kelis kartus perskaityt sakinį, kad suprast prasmę. Ir klaidos... puslapyje pasakojimo laikas pasikeičia kelis kartus. Kažin kur žiūri kalbos redaktorius.
September 16, 2021
Filmo verta knyga!
December 1, 2020
- Aš jau antrą savaitę sapnuoju obuolius. Savo sodo. Atsinešu ryte dar rasotus, nubraukiu žoles ir skruzdes, pasidedu ant stalo. O kad kvepia nuo tolo! Jau imsiu, jau tiesiu ranką, ir atsibundu...
Mes visi, aišku, bijomės tokio sapno, ir visi esame bent kartą jį sapnavę.
Mes visi, aišku, bijomės tokio sapno, ir visi esame bent kartą jį sapnavę.
December 2, 2022
Net gėda prisipažinti, tačiau knygą perskaičiau tik prieš kelis mėnesius, nors nuo išleidimo jau praėjo keli metai. Knyga ilgai gulėjo ant spintelės, tačiau pagaliau atradau laiko. Ir ką galiu pasakyti - puikiai. Istorija - dukros ir tėčio kelionė per gyvenimą Antrojo pasaulinio karo, okupacijos metais. Esperanto kalba šioje istorijoje keliauja savarankiškai sujungdama du gyvenimo blaškomus žmones.
Tokių istorijų, kuomet gyvenimas šeimas išblaško po koncentracijos stovyklas ar lagerius pas mus buvo ne viena. Ir nors daug kuo tokios istorijos gali būti panašios, meistriškai papasakotos jos įtraukia ir norisi skaityti vėl ir vėl. Būtent tokia ši istorija, gimusi iš autorės tetos dienoraščių, senelio laiškų ir žmonių atsiminimų. Meistriškai papasakota, tačiau ne pernelyg imantri. Žodynas turtingas, pasakojimas vaizdingas. Tačiau tuo pačiu ir paprastas. Istorija plaukia kaip gyvenimas, kaip kelionė. Sudėtinga, tačiau labai realistiška.
Tokių istorijų, kuomet gyvenimas šeimas išblaško po koncentracijos stovyklas ar lagerius pas mus buvo ne viena. Ir nors daug kuo tokios istorijos gali būti panašios, meistriškai papasakotos jos įtraukia ir norisi skaityti vėl ir vėl. Būtent tokia ši istorija, gimusi iš autorės tetos dienoraščių, senelio laiškų ir žmonių atsiminimų. Meistriškai papasakota, tačiau ne pernelyg imantri. Žodynas turtingas, pasakojimas vaizdingas. Tačiau tuo pačiu ir paprastas. Istorija plaukia kaip gyvenimas, kaip kelionė. Sudėtinga, tačiau labai realistiška.
January 5, 2021
Ar nubraukiau ašarą? Nubraukiau... Tai mano kraštietės parašyta knyga, kurią turiu su autorės parašu... Bet pati istorija tokia artima man, mano giminei. Tremtis, nežinomybės tiltai, kuriais keliauji ir nežinai kas tavęs laukia. Vėl prisiminiau tą nužmogėjimą karo metais, slapstymąsį, baimės skonį ir bejėgiškumą. Mes sakome, kad dabar mums sunku, bet net nebeįsivaizduojame, kas būtų tada... Galbūt kito krašto žmonėms sunkiau suvokti kai kuriuos žodžius ar frazes, o man jos tokios artimos! Taip, gal ir man norėjosi nenukąstos pabaigos, bet ši knyga papildė galvoje egzistuojantį istorinį paveikslą. Ji duoda žinių, yra nemažai negirdėtų palyginimų. Tiesiog gera skaityti tokias knygas, net tada, kai norisi užsimerkti...
August 22, 2021
Ši knyga į mano rankas papuolė visai atsitiktinai, tiesiog norėjau skaityti ir atsiverčiau pirmą pasitaikiusią knygą. Knygos pradžia nepaprastai sužavėjo, prikaustė. Nors aprašoma skaudi istorija, karas ir tremtis, bet viskas pasakojama šviesiomis spalvomis ir su viltimi. O ir patys veikėjai yra labai pozityvūs ir šviesūs žmonės. Tik pabaiga pasirodė nuobodesnė, bet turbūt dėl subjektyvių priežasčių, nes skaitydama buvau padariusi pauzių.
Knygos kalba yra labai pilna ir turtinga. Rašytoja Rugilė Audenienė - tikras atradimas. "Vojago" tikrai rekomenduoju.
Knygos kalba yra labai pilna ir turtinga. Rašytoja Rugilė Audenienė - tikras atradimas. "Vojago" tikrai rekomenduoju.
April 2, 2021
Labai smagi kalba, lengvai ėjosi per tekstą. Nors lengvumo jausmą kartais permušdavo netikėtai, bet tikėtini baisūs, blaivinantys epizodai.
Džiaugiuosi atradusi rašytoją, širdžiai mielas kalbos stilius.
Vilniaus epizoduose truputį pasimečiau žemėlapyje, tai gal kada artimiausiu metu reikės prasieiti nuo Trakų iki Užupio per Halės turgų.
Šiltas ir jaukus romanas, ačiū
Džiaugiuosi atradusi rašytoją, širdžiai mielas kalbos stilius.
Vilniaus epizoduose truputį pasimečiau žemėlapyje, tai gal kada artimiausiu metu reikės prasieiti nuo Trakų iki Užupio per Halės turgų.
Šiltas ir jaukus romanas, ačiū
Displaying 1 - 14 of 14 reviews