Šiame romane per vienos šeimos likimą vaizduojama sudėtinga Rytprūsių istorija. Dramatiški krašto įvykiai atsispindi veikėjų savimonėje. Istorinės aplinkybės pinamos su egzistencinėmis įtampomis.
Per I-ąjį pasaulinį karą Jurgio Preikšo tėvų sodyba buvo sugriauta. Jis troško ūkininkauti, net du kartus vyko į Ameriką. Užsidirbęs pinigų grįžo ir nusipirko ūkį. Mirus pirmai žmonai Ėvei, vedė Anę, ji pagimdė dešimt vaikų.
II-ojo pasaulinio karo pradžioje į Jurgio namus atvykusi pareigūnė, vadovaudamasi fiurerio nurodymais, išvežė „invalidą“ – sūnų Erikutį su luoša rankele. Artėjant frontui šeima buvo priversta palikti namus, vėliau – bėgti aplinkui sproginėjant minoms. Sūnus Hansas, pasišaipęs iš ruso matininko, merginusio jo mylimą Trautę, atsidūrė Sibire. Vėliau ten buvo ištremta ir visa šeima. Išgyveno anaiptol ne visi.
Atsiverčiau šią knygą būdama Lietuvos pajūryje - ar egzistuoja geresnė vieta knygos apie rytprūsių gyventojų likimus skaitymui? Šeimos istorija dramatiška ir įtraukianti, kupina laikui nepavaldžios išminties. Patiko rašymo stilius.
“Rupaus malimo” - pasakojimas apie stiprią šeimą. Šeimą, kuri sugebėjo išlikti bei napalūžti nepaisant negandų ir neramumų. Šeimą, kuri buvo vieninga ir mylinti. Sugriuvus Jurgio Prėkšto tėvo sodybai, jis iškeliauja į Ameriką užsidirbti, kad galėtų grįžęs vesti savo mylimąja bei įsigyti savo ūkį. Grįžęs jis įvykdo savo planus, tačiau miršta jo gražuolė žmona. Jurgis veda antrą kartą. Jo išrinktoji Anė, mergina atkeliavusi iš pamario, kuri įgavusi drąsos įgyja Jurgio pasitikėjimą bei pagimdo dešimt vaikų. Jurgis su kaupu išpildo savo svajonę turėti didelę sodybą. Visi Prėkštų vaikai labai skirtingi, bet vieningi ir ypatingi. Augdami jie rūpinasi vieni kitais, tačiau Kiekvieno jų likimą paliečia to laiko skaudi bei sudėtinga realybė. Karo gausmas neaplenkia jų šeimos sodybos ir dalis šeimos ištremiama į Sibirą, tačiau nepaisant jų stiprybės, stingdančiam šalčiui pasipriešina ne visi...
“<...> O kartais - būdavo - imi ir pamatai žolės stiebą ar spindintį varveklį ir ūmai pravirksti. Iš grožio. Ir niekaip tada suprasti negali, kodėl žmonės taip kvailai elgiasi šiame gražiame pasaulyje, negi jiems neužtenka žolės ir varveklių.”
Knyga patiko, nors nėra pati storiausia - tik 150 puslapių, bet skaičiau lėtai. Privertė susimąstyti. Labai patiko kaimo gyvenimo, tradicijų, rūbų skirtumų aprašymai, religijos samprata bei svarba būdinga tiems laikams, stiprūs ir labai skirtingi merginų charakteriai.
"Danguje šitiek žvaigždžių, kad gali tik stebėtis kūrėjo nesaikingumu! Kam tiek? Gražu, žinoma. Iš proto varo, kaip gražu. Bet Jurgiui užtektų ana to vieno šviesulio. Visada gyvenime rinkosi vieną: moterį, kelią. Kartais žvaigždė užgęsta, tada turi pasiskirti kitą. Bet vieną. Tą, kuri tavo širdį išgirsta."
Tikra lietuviska knyga, nukelusi i kai kurias praeities akimirkas, kuriu pasiilgau. Patiko, savito stiliaus, lietuvisko rasymo stiliaus knygele, nors tik 150 puslapiu, skaitosi negreit.🙂
Užvertusi paskutinį knygos puslapį, panirau į apmąstymus - kiek gali ištverti viena šeima, kur žmogaus fizinio ir dvasinio skausmo išgyvenimų ribos?.. Tai tikrai nėra paprasta istorija, knygoje įamžinta Mažosios Lietuvos dvasia, sudėta į vienos šeimos likimą. Tai pasakojimas apie prarastus namus, išvežtą sūnų, bėgimą nuo fronto ir viltį, kuri nemiršta net Sibire.. Nuo didžiulio noro ūkininkauti ir kurti savo gyvenimą Rytprūsiuose iki bėgimo nuo karo siaubo, tremties ir skaudžių praradimų. Sužavėjo autorės kalba - tokia turtinga ir autentiška, kiekvienas sakinys tiesiog bangavo ir vis gilyn traukė keliauti istorijos puslapiais. Rašytoja labai profesionaliai suderino istorinius faktus ir gilius žmonių išgyvenamus jausmus. Šį kūrinį labai rekomenduoju tiems, kas ieško ypatingos istorijos, verčiančios mąstyti, ką iš tiesų reiškia išlikti žmogumi ir neprarasti vilties net tada, kai pasaulis griūva.