Kokia tragiška istorija. Apie vyrą ir moterį, kurie neturėjo tinkamų įgūdžių būti tėvais. Net jei iš šono jie galėjo atrodyti kaip niekuo neišsiskirianti šeima, net jei ir vaikai juos savaip mylėjo – šis romanas yra vienas tikriausių įrodymų, kad ne visi yra pajėgūs apsaugoti, išauklėti, užauginti ir apskritai kalbėtis su vaikais bei būti jų gyvenimo ramsčiu.
Skaitydama memuarus visada esu itin atidi pati sau – sąmoningai stengiuosi nepamiršti, kad tai tikro žmogaus gyvenimas, o ne fikcija, todėl ir sutalpinti vertinimą į žvaigždutes darosi sunkiau. Knyga kiek priminė „Apšviestąją“ tuo, kad joje daug problemų kyla iš neišsilavinimo arba užsimerkimo prieš daugumos suvokiamus ir pripažįstamus gyvenimo dėsnius. Čia irgi kalbama apie uždarą bendruomenę, navahų rezervatą, kuris turi savas taisykles ir hierarchiją, o ir itin specifiškai formuoja jauną žmogų. Bet visko centre visgi yra autorius, jo brolis ir seserys ir tai, ką jiems teko iškentėti, kol buvo tampomi tarp dviejų tėvų su skirtingomis psichologinėmis ir asmeninėmis problemomis, skirtingais būdais kovoti su pykčiu, skirtingais būdais rodyti vaikams rūpestį ar meilę ar patraukti juos savo pusėn.
Nors tamsias akimirkas autorius praskaidrina pasakojimais apie vaikystės išdaigas ir užmegztas draugystes, nuo tiesos nepabėgsi – ši istorija slogi ir kartais atrodo, kad joje nėra vilties, tačiau autoriaus tvirtybė ir užsispyrimas visgi nugali. Mano nuomone, vienintelis kūrinio minusas yra kiek per didelė apimtis – antroje knygos pusėje tam tikri dalykai ima kartotis, istorijos supanašėja ir todėl jų poveikis man, kaip skaitytojai, nebebuvo toks stiprus. Bet kas aš, kad redaguočiau kito žmogaus gyvenimą. Besidomintiems memuarais ir nebijantiems istorijos apie blogus tėvus čia bus tikras atradimas.