Beresnevičiaus "Paruzija".. Neabejotinai viena sudėtingiausių, painiausių ir ilgiausiai skaitytų mano knygų per pastaruosius keletą metų. Aišku, dėl skaitymo trukmės kaltas ir keliariopai paaugęs mano paties užimtumas, bet vis dėlto. Komplikuočiau, chaotiškiau ir nenuosekliau parašyti romaną turbūt retam kam pavyktų...
Galimai ne man tokia knyga. Visas savo apžvalgas rašau nešališkumo ir objektyvumo principais vadovaudamasis, tą ir šįkart darysiu, pamatysit. Bet turiu pastebėti, kad vaikystėje (o gal paauglystėje - kas čia dabar besupaisys, kas beatskirs šias brendimo fazes..) man buvo sunku koncentruotis ir "Hamletą" bei "Altorių šešėly" skaitant. Pasirodė tuomet, kad dar per paikas buvau šiems sudėtingiems, prasmingiems ir gilų motyvą nešantiems tekstams.
Dabar galgi esu dar per jaunas ir "Paruzijai", nes skaičiau lėtai, dideliu noriu čiupti knygą nuo lentynos nedegiau, o kartais net tekdavo grįžtelėti atgal ir leisti smegenims bei vaizduotei dar kiek pagromuliuoti ką tik suskaitytą turinio fragmentą. Ughh. Nemoku aš multitask'int, gal dėl to fonai, pašaliniai erzeliai bei telefono vibravimai vis atkreipdavo dėmesį... Su šia knyga turėčiau įjungti lėktuvo režimą telefone, uždaryti langus, nuleisti roletus, atjungti durų skambutį ir įsikišti ausų kištukus tam, kad netrukdytų kaimynų junginėjamų televizijos kanalų triukšmų mišrainynė. Na, net ir tada galėčiau viską skaityti po keletą kartų, taip atrakindamas vis nujas prasmes ir Gintaro sąmojus.
Kažkam galbūt kūrinys pasirodys kičinis, kiti įžvelgs nemažai beketiškų elementų, mitologijos ir religijotyros gvildenimo apraiškų, bet iškart sakau -jau antrąkart - knyga tikrai ne kiekvienam. Ir ne man, bent jau kol kas.
Čia apstu istorinių faktų, kurie galbūt pasirodys padriki ir baisiai netinkamai interpretuojami, bet toks visada ir buvo Beresnevičiaus braižas. Ironiškas, kartais etnografiškas, bet visada tiesmukas. Paradoksas po paradokso, paradoksas nuskalautas absurdu. Visgi apie rašytoją nedaugžodžiausiu, nes jo biografiją ir netgi intervą apie "Paruziją" (2005 m.) nesunkiai patys galite susirasti internete.
Tikėtina, kad tikrai ne visiems patiks ir dažnai minimos stereotipiškos alkoholizmo, beprasmybės ir nepažabojamo patriarchato realijos. Sovietmečiu, kuriame rašė ir Gintaras, tai buvo norma, tačiau jaunam skaitytojui, kuris viską priimtų pažodžiui ir nemokėtų išskaityti moralų ir poteksčių, vienas kitas puslapis galėtų net destruktyvus ir demoralizuojantis pasirodyt.
Taip, pasyvaus ir pasąmonėn besibrukančio pesimizmo dalies čia neišvengsim. Apie mirtį, praradimus, nuopolius ir beprasmybes bus kalbama dažnai, o anksčiau minėtos svaiginimosi praktikos knygos veikėjams yra savotiškas pingvinas, į kurį galima įsikibti tarsi nemokšoms užlipus ant "Akropolio" ledo. Aš irgi čiuožti nemoku, taip - čia ant savęs užsistūmiau irgi.
Turim knygoje ir daug sudėtingų, kone niekuomet "lengvuose" tekstuose nesutinkamų sąvokų, tad verta netoliese turėti telefoną ar kompą su interneto ryšiu, kuriais greitai galėtumėte išgooglinti tam tikro kone nebevartojamo žodžio reikšmę ir tik tada judėti toliau - kontekstas čia gali ir nebūti pajėgus visko paaiškinti. Man, aišku, dėl tokio rašymo stiliaus tik įdomiau, nes ir pats papildžiau savo žodynėlį keliais archaizmais. Ne tik romaną skaitai, bet ir kažko naujo išmoksti, zjbs.
Religija ir apokalipsė. Paskutinė romano dalis. Turbūt ji man labiausiai ir patiko. Dėl apokaliptiškai pragaištingos nuotaikos, ne dėl religinių įžvalgų. Čia viskas tarsi apibendrinama, išgaudoma ir uždaroma. Arba bent jau bandyta tai padaryti, nes atvirų klausimų, visgi, liko apsčiai.
O dabar va svarstau, kam šią knygą galėčiau rekomenduoti.. Viskas ten taip susivėlę, kad net nežinau. Gal religijos, sakralybių ir angelologijos gerbėjams, o taip pat tiems, kas nori galimybės įžvalgas interpretuoti savaip, susitapatinti su praeities tragikomiškumu ir anuomet gyvenusių eruditų problematika, kuomet jiems tekdavo egzistuoti tarp pilkšvų vidutinybių.