Emilijos dienoraštis

by Anonymous

Nieko dabar taip netrokštu, kaip šviesesnio rytojaus vilties ir paskui jos įgyvendinimo.

„Emilijos dienoraštis“ – autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau – baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių... Ir štai Emilija – jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus... Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos“ suvaržymais. Įrašuose – ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius.

1942–2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti.

Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, – ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija.

Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus, visgi tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas“. O ta epocha – nenoriu sakyti dramatiškai – buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.

591 pages, Hardcover

Published January 1, 2020

About the author

Books can be attributed to "Anonymous" for several reasons:

* They are officially published under that name
* They are traditional stories not attributed to a specific author
* They are religious texts not generally attributed to a specific author

Books whose authorship is merely uncertain should be attributed to Unknown.

See also: Anonymous

Reviews

[Rugilė Audenienė · Rating 5 out of 5]

Visa ilga epocha viename mokytojos nuo Biržų dienoraštyje. Tegul tokių liudijimų būna daugiau! Skaityti ne visada lengva ar labai įdomu, nes dienoraštis - lėtas, meditatyvus dalykas, tuo labiau mes pripratome prie didžiųjų dramų pasakojimų. Čia dramų yra, tik jos labai neišryškinamos. Ir apskritai visą skaityti vertėtų maždaug 30-ties sulaukus, kai jau supranti ir meilės bei vienatvės, istorijos skaudulių ir asmeninių netekčių, profesinio džiaugsmo ir nusivylimo, gyvenimo nebūtinai palaikančioje visuomenėje, gyvenimo su sveikata ir be, su aiškia tapatybe ir be niuansus. O kur dar gyvenimo mažame miestelyje aplinkybės! Dienoraštis visas šias temas užgriebia, pasakotojos asmenybė, kurią reikia sluoksniais atverti, sužavi. Labai įdomu, kad daug gyvenimo tarpukariu, sovietiniais laikais ir iki 2015-ųjų metų detalių: kas kur kaip vyksta, kaip balsuojama, kas koncertuoja, kaip daržus kas sodina, kas mokyklose, laikraščiuose, televizijoje, kas Vilniuje, Kaune, Biržuose, daugybė informacijos apie kultūrinį gyvenimą. Jeigu norisi apmąstyti didžiąsias gyvenimo tiesas, tai mažo miestelio mokytojos dienoraštis - pats tas. Ir, tiesą sakant, iš jo dar išsinešu jausmą, kad įmanoma išlaikyti visai draugišką širdį net labai nedraugiškomis gyvenimo aplinkybėmis.

[Indrė Tumosienė · Rating 4 out of 5]

„Emilijos dienoraštis“ 👩‍🏫🍀🌺

Tai žmogaus gyvenimo istorija, papasakota atvirai, intymiai, dienoraščio puslapiuose nuo savęs neslepiant norų, abejonių, jausmų.

Reflektuojami Lietuvos istorijos momentai, asmeniniai išgyvenimai. Dienoraštyje rasime ir kritikos sau bei aplinkai, ir švelnumo, meilės, supratingumo, atjautos.

Tekstuose nemažai sentimentalumo, kuris šiuolaikiniam skaitytojui neretai yra nebepriimtinas. Juk dabar mes esam sarkazmo, cinizmo, ironijos mėgėjai ir meistrai... Tačiau Emilija kalba apie daug jai brangių dalykų ir jiems negaili švelnesnio žodžio. Man tai yra gražu ir tikra.

[Aušra · Rating 4 out of 5]

Vertingas dienoraštis, nes apima labai ilgą ir sudėtingą Lietuvos istorinį laikotarpį, o jį rašo moteris viską išgyvenusi ir mačiusi savo akimis. Autorė nėra herojė, veikiau prisitaikęs prie sistemos žmogus, tačiau viduje visada išlaikiusi savo moralines vertybes.
Įdomu skaityti, kaip metams einant keičiasi autorės nuostatos tam tikrais klausimais, bet asmeninio gyvenimo, profesijos pasirinkimas išlieka toks pat nuo gimnazijos laikų.

Paskutiniais metais rašyti dienoraščio puslapiai lakoniški, glausti, nemažai nusivylimo dėl prarastų santaupų, todėl šiek tiek liūdna skaityti.

[Aistė Šopa · Rating 3 out of 5]

Pragyvenau dvi savaites su Emilija. Ir džiugino ji mane ir pykdė ir kartais nuobodu su ja buvo. Labiausiai patiko jaunystės aprašymai, studentavimo laikai. Nežinau ar sovietų laikai kalti ar ji pati neryžtinga tokia į komjaunimą nuėjo, bet nepavydėtinai gyvenimas susiklostė. Drungnas toks... Be Dievo, savo šeimos. Tarsi pati sau įkalbėjo, kad šeimos nereikia, bet gyvenimo gale vistiek dėl to liūdėjo. Pas Dievą tik po 40+ metų grįžo. Dar labai pykau, kad žvalgėsi į vedusius vyrus, o tarsi tokia kultūringa, apsiskaičiusi. Apskritai, labai daug aprašymų apie pamatytus spektaklius, lankytus koncertus. Tos epochos žmogui manau įdomiau nei man skaityti būtų. Šiaip galėjo leidėjai daugiau atrinkti ką iš dienoraščio į knygą dėti.
Patvirtino, kad gerai darau dienoraštį rašydama, ne knygai išleisti, bet ateinančiom kartoms gal bus įdomu paskaityti.

[Mažena Kaminska · Rating 4 out of 5]

Buvo įdomu susipažinti su mokytojos gyvenimu. Įdomiausios vietos: perskaitytos knygos, kultūra, gyvenimas mokykloje. Neįdomios - jos netikros meilės.

[Aivara Bernotaitė · Rating 4 out of 5]

Knyga, primenanti gyventi, kol dar turi tam laiko.

[Aneta Bastytė · Rating 5 out of 5]

“Emilijos dienoraštis”- vien pavadinimas jau intriguoja. Pažadas į kito žmogaus nuosavas mintis. Tikrai keista, kad dienoraščio rašymas tarsi jaunystei skirtas. Subrendus nelieka laiko? Įdomus klausimas sau pačiai.

Dienoraščiai ir neturi masinti plačios visuomenės. “Emilijos dienoraštis” tai žmogaus gyvenimas dramatiškai besikeičiančio pasaulio fone. Sudėtingos politinės santvarkos, daug nežinomybės, o gyvenimas gyvenasi. Džiaugsmai, meilės, mintys, atostogos, netektys. Gyvenimas gyvenasi ir tiek.

Noris pasakyti AČIŪ mokytojai Emilijai. Niekada nesutiktai, bet leidusiai mums ją šiek tiek pažinti.

[Skaidra Grabauskienė · Rating 2 out of 5]

Neverta dėmesio ir laiko. Išskyrus kelis epizodus, atskleidžiančius tam tikrus istorinius procesus.

[Toma Frell · Rating 3 out of 5]

Kadangi pati didžiąją gyvenimo dalį rašiau dienoraštį (ir nesiruošiu sustoti), buvo labai įdomu taip intymiai įlįsti į kito žmogaus gyvenimą, kad ir nepažįstamo. Bet...turiu pasakyti, kad nuobodokas tas Emilijos dienoraštis. Gal jei būtų rašiusi viską nuosekliai, nepraleisdama ištisų mėnesių, o paskui net metų...Skaitai kažkaip ir vietomis nebelabai susigaudai kas ir kaip. Ypač visi tie mokyklos reikalai pasirodė nuobodūs. Bet, aišku, žmogus gi sau visa tai rašė, tai, kas tikrai jai buvo svarbu.
Bet iš tikrųjų tai be galo liūdnas bet kurio žmogaus gyvenimo paveikslas: iš pradžių daug jėgų, entuziazmo, o kuo toliau, tuo daugiau minoriškų tonų, vėliau vos ne kiekviename puslapyje aprašoma kaip mirė vienas ar kitas pažįstamas ir galiausiai vienišumo jausmas, nujaučiama pabaiga...Prieš kokį mėnesį ją skaičiau, bet išliko tik liūdesys apie šią knygą prisiminus.

[Daiva Gu · Rating 3 out of 5]

Šiaip sau...