Dažnai teisybės ieškoti neverta, nes kiekvienas ją supranta savaip.
Maža naudos iš turimų žinių, jei tave lydi vien neišmanymas.
Mes liūdim dėl neteisybės pasauly, bet neliūdim dėl savo artimo. Dažnai žeidžiame tuos, kurie labiausiai mus myli, nes manom, kad niekur jie nedings. Kad niekas kitas geriau nesupras pakelto ir nepagarbaus tono, tik jie. Su kitais mes mandagūs, kitiems mes geri, tačiau dažnai net nuo jų abejingai nusisukam vos bėdai ištikus. O kas, jei rytoj jų nebus, ir tas žodis, kurį akmeniu jiems metei, bus tavo paskutinis? Ko tada bus verta tavo puikybė, neleidžianti tau pripažinti, kad kiti verti tiek pat, kiek ir tu.
Sudėtingos situacijos mūsų gyvenimus pasiekia visai ne tam, kad būtume sužlugdyti. Priešingai. Jos prašosi sprendžiamos mainais, taip padėdamos mums augti.
Kai prarandi viską, supranti, kad nieko ir neturėjai. Viskas tampa nebesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad lieka galimybė pasiduoti. O kam pasiduoti? Kas iš to?
Nėra protingų ar kvailų. Yra skirtingos patirtys, jų neįmanoma sugretinti. Tai verta gerbti. Ir tiek.
Užuot priėmusi besąlyginę meilę, rinkausi keisti kitą žmogų pagal savo susikurtą paveikslą.
Gyvenimas kur kas daugiau nei nuolatinės varžybos su pačiu savimi - kiek turi šiandien, kiek turėsi rytoj. Gyvenime kur kas svarbiau, kuo daliniesi.
Kuo žmogus sąmoningesnis, tuo lengviau ir paprasčiau priima kito pasirinktą kelią, gerbia jo patirtį ir viską, su kuo jam tenka tvarkytis.
Laimė yra ne kas kita, kaip minčių būsena. Todėl gyvenant nuolatiniame minčių chaose, regint save kaip paskutinį nusidėjėlį ar nevykėlį, tokį, kuriam tiesiog negali pasisekti - laimė neįmanoma.
Mūsų skausmai ir laimė yra mūsų pačių atsakomybė.
Jokios laisvės nėra, jei žmogus ignoruoja savo širdį.
Kad ir kaip delsiame ar bijome, galiausiai gyvenimas nutinka ta kryptimi, kuria ir turi nutikti.
Laimė yra savęs priėmimas. Laimė yra pasitenkinimas šia akimirka.
Mes visuomet laisvi tiek, kiek leidžiame sau tokie būti.
Nu ka as zinau. Skaitesi vidutiniskai. Knyga nors ir pilna protingu minciu, kurias noretusi issirasyti, bet erzino pagrindine veikeja, nepatiko per ilgi jos apmastymai, kuriuos skaitant ir mintis nuklysdavo i sali, ir miegas suimdavo. Tiesa nepatiko ir pats rasymo stilius, bendrai nelabai ir veiksmo vyko, didziaja knygos dali sudaro pagrindines veikejos apmastymai arba filosofavimai su geriausiu draugu. Kelias zvaigzdutes skiriau uz tas protingas mintis, visai nustebinusia pabaiga.
Knyga nuobodi, minčių yra įdomių, bet realiai viskas girdėta, niekuo nenustebino. Pats knygas siužetas, pradžiai sudomino, bet kuo toliau, tuo labiau norėjosi knygą dėti į šalį. Nepatiko merginos susireikšminimas, ir negalėjimas išsirinkti partnerio. Vis kažkas neįtinka, o ji viską žino, ir supranta.
Esu iš tų,kad ir kiek knyga būtų nuobodi,vistiek perskaitau iki galo.Tai būtent ši knyga viena iš tų.Iš pradžių skaitėsi,kaip psichologinė ir iš dalies pamokanti knyga,bet kai perskaičiau,ir galvoju,kaip maža mergaitės gali tokį sapną sapnuoti.Ir knygos pavadininimas visai neatitinka man knygos turinio. Kažkam gal ir labai gera knyga,bet ne man.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Tai knyga apie mus. Mūsų pasirinkimus, laisvę, sprendimus. Būti čia ir dabar. "Esame supurtomi tam, kad iš naujo peržvelgtume viską, ką nešamės savy". 🙂
Tokia nurauta šita knyga, kartais buvo visai gerų įžvalgų, bet kartais norėdavosi praskipint minčių srautą. Bet overall patiko, nes atpažinau daug savęs visuose tuose filosofiniuose pamąstymuose