Pradėdama visiškai nesitikėjau tokios tikroviškos istorijos, nes jau tampa įprasta, kad net prisiminimų knygos turi daug pagražinimų ir dažnai panašesnės į romanus.
Nesitikėjau ir tokios jautrios temos. Pogimdyvinė depresija žinoma daugeliui moterų, bet pogimdyvinė psichozė? Mažai kuriai. O knygų, kurios kalbėtų apie neseniai pagimdžiusią moterį, susiduriančią ne su kūdikio auginimo sunkumais, o pačia savimi, tokių knygų mažoka. Iš romanų apie tai rašė J.Picoult, bet daug švelniau.
Čia švelnybių nėra. Tiesiai šviesiai, o priedo sklandžiai, pasakojama patirtis verčia susimąstyti.
Labai daug Korėjos kultūros, tiems, kas nori daugiau sužinoti apie šią šalį, tradicijas, tikrai rasite naujų faktų.
Puikiai aprašyta psichiatrijos klinika, ligonių elgesys, koks geras atokvėpis nuo Fitzek "Paciento", kur nė kruopelytės panašumo į realią tokio tipo įstaigą. Čia viskas taip, kaip turėtų būti. O ligonės mintys būtent tokios, kokiomis gyvena panašių bėdų turintys žmonės. Iškart aišku, kad ši istorija nėra pagražinta patirties versija, kaip "Niekada nesustok" prisiminimai, kuriuose gausu logikos klaidų. Čia nesistengta įtikti skaitytojui, pakreipti į kažką įdomesnio.
Ir tikrovė atliko savo darbą. Prisiminimai puikūs. Slegiantys. Kartais šiurpoki. Tokių niekam nelinkėtum. Bet apie tokias temas reikia kalbėti, nes dažna moteris čia gali atpažinti savo patirtis. Nebūtinai tokias, gal tik trumpus epizodus, bet jie svarbūs ir turi būti pastebėti šeimos narių, padėsiančių joms atsitiesti.
"Štai, kas padaro meilę gražią - žinoti, kad susidursi su mirtimi ir nesėkme, bet vis tiek šokti nuo bedugnės krašto."
Prikaustanti knyga, kuri tikrai nepasimirš.