What do you think?
Rate this book
Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose
Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.
Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe.
Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.
Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.
Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe.
Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.
Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.
- GenresNonfictionHistory
208 pages, Hardcover
Published February 18, 2020
5 people are currently reading
379 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 43 reviews
May 5, 2020
“Ateina mergina...Nežinau, kaip ją kirpti. Jos plaukai puikūs, garbanoti. Į žeminę užeina vadas:
- Kirpti vyriškai.
- Bet ji - moteris.
- Ne, ji kareivis. Moterimi vėl taps po karo.
Skaitydama daug graudinausi ir pabaigiau knygą verkdama.
Žmogiškai paprastai surašyta Mariaus Ėmužio mokslo studija.
Apie moteris partizanes ir apie vieną labiausiai įkvepiančią - Moniką Alūzaitę-Aldoną.
Negaliu blaiviu protu suvokti, kiek stiprybės reikėjo.
Ačiū už Lietuvą, sese. Ilsėkis ramybėje.
- Kirpti vyriškai.
- Bet ji - moteris.
- Ne, ji kareivis. Moterimi vėl taps po karo.
Skaitydama daug graudinausi ir pabaigiau knygą verkdama.
Žmogiškai paprastai surašyta Mariaus Ėmužio mokslo studija.
Apie moteris partizanes ir apie vieną labiausiai įkvepiančią - Moniką Alūzaitę-Aldoną.
Negaliu blaiviu protu suvokti, kiek stiprybės reikėjo.
Ačiū už Lietuvą, sese. Ilsėkis ramybėje.
February 24, 2020
Kai priėjau iki Monikos nuotraukos po tardymo (p. 143) – trumpai kirptos, pamušta akimi, sugniuždyto žvilgsnio, graudulys tiesiog užsmaugė.
Apie partizanus daugel prirašę, bet dar lyg ir nebuvo šitaip – herojiškai be heroizavimo. Tikiuosi, M. Ėmužio populiariu braižu parašyta mokslo studija mūsų laikais užsitarnaus ne mažiau svarbią kultūrinę reikšmę nei Drėmos ir Šapokos darbai aname amžiuje.
Apie partizanus daugel prirašę, bet dar lyg ir nebuvo šitaip – herojiškai be heroizavimo. Tikiuosi, M. Ėmužio populiariu braižu parašyta mokslo studija mūsų laikais užsitarnaus ne mažiau svarbią kultūrinę reikšmę nei Drėmos ir Šapokos darbai aname amžiuje.
January 9, 2021
Sunku tokiai knygai duot žvaigždutes, kaip įvertint žmogaus gyvenimą žvaigždutėm? Bet knyga parašyta puikiai, skaitoma lengvai. Labai įdomu. Rekomenduoju.
https://knyguziurkes.com/2021/01/09/p...
https://knyguziurkes.com/2021/01/09/p...
May 25, 2020
Marius Ėmužis. PARTIZANĖ. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose.
Turim mes tų išskirtinių asmenybių! Kiek dar daug mes nežinome apie mūsų kraštiečius, mūsų aplinką, mūsų istoriją, netgi mūsų kaimynus šalimais. Sakysite, kad visko žinoti neįmanoma? Greičiausiai, kad aš sutiksiu su Jumis. Bet tuo pačiu ir džiūgausiu kiekviena proga pasitaikius, jog tuoj tuoj išmoksiu naują pamoką.
Marius Ėmužis yra asmenybė, kaip ir mes visi – tu ir aš. Jis jaunas, humanitarinių mokslų daktaras, seka mums pasaką. Keista, net nežinau iš kur ištraukiau, kad ši knyga – tai jo baigiamasis darbas. Gal išskaičiau, o gal ir pats susigalvojau, bet dėkoju aplinkybėms, kad klientai, kuriems pasakodavau apie šią knygą, mielai ją pirkdavo, nepaisant mano net nežinau ar melo.
Labai dažnai panašiuose, o gal labiau grožinėje literatūroje, tokios istorijos yra sudraminamos. Tas perdėtas verksnumas, perdėtas emocijų pliūpsnis, perdėtas bėdų ir vargų hiperbolizavimas, perdėta vaidyba. Pralaužti ledus tokiais sudramintais kūriniais – prašau, galima. Ypač tokia praktika galima mokykliniame amžiuje, kadangi tai eina greta su patriotiniais jausmais, kuriuos geriausia pradėti šlifuoti jau tokiame amžiuje. Dabar, kai esi suaugęs, subrendęs, išsivystęs, tu atsikandai beprotiškai skanaus pyrago ir galvoji, o ką skanaus man duos paragauti dar? Kas bus tai, kas nenusibodo, neragauta, gali būti malonu gomuriui?
Darbas PARTIZANĖ yra tas „kažkas neragauto ir labai skanau“. Autorius nesudramino, puiku!, tačiau ypatingai patiko, kad jis buvo ir išliko iki pat galo sveiko proto. Turiu omeny dažnai istoriją teko skaityti į vienus vartus – buvo taip, o ne kitaip. Mariaus atveju buvo geriau (ir kėlė daugiau pasitikėjimo), kai jis tarsi ne tai, kad nėra užtikrintas savimi ir savo žiniomis, bet drąsiai palieka atvirą erdvę tai idėjai, kad galėjo būti ir kiek kitaip. Jis nupasakoja ir pasidalina savo atradimai, ką jam pavyko sužinoti per tam tikrą laiką, kol jis dirbo prie šio projekto. Man, kaip skaitytojui, malonu, kai autorius nėra visažinis – jis drąsiai dalinasi savomis įžvalgomis, žiniomis ir idėjomis, interpretacijomis, tačiau visada palieka tą saugią terpę, jog informacija gali pasikeisti, nauji dokumentai gali atverti kitas duris, nauji atradimai gali papasakoti kiek kitokią istoriją. Ir, tarp kitko, autorius, rodos, visko neidealizavo. Tai yra dar vienas signalas man, kad autorius rašė būdamas blaivaus proto.
Su partizanais turiu artimą ryšį nuo pat mokyklos laikų. Vyresnėse klasėse skaičiau tikrai didelę kaugę knygų, kuriose buvo pasakojama apie tų laikų įvykius. Tuo metu savęs labai patriotišku nelaikiau, tačiau tie įvykiai buvo tokie įdomūs! Su keliais klasės draugais nusprendėm paruošti unikalų projektą, kurio niekas niekada iki tolei nebuvo paruošęs. Didžiavomės savais pasiekimais, gavome fantastišką įvertinimą, beprotiškai daug laiko skyrėme tyrimui, skaitymui, dėliojimui, rašymui. Mes netgi kapstėmes archyvuose (kiek, aišku, galima buvo toli nukeliauti su mokyklos rašteliu tokiose instancijose), su malonumu aukojome visą savo laisvą laiką.
Tema artima. Įdomi. Ir asmeniškai gana svarbi. Iki šiolei apie partizanus galvojau tik kaip vyriškosios lyties atstovus. Ir, turbūt, suprasite, koks buvau nustebęs, kai pamačiau pavadinimę Partizanas galūnę Ė – Partizanė. Čia, matyt, turėčiau padėkoti ir leidyklos fėjai, kuri pati buvo apstulbinta pastarosios knygos, parodė pirštu į ją man.
Unikali istorija apie Moniką Alūzaitę. Moteris partizanė, kuri buvo ne menkesnė už daugelį kitų partizanų. Kuri mylėjo ir buvo mylima, kuri saugojo ir buvo saugojoma, kuri kovojo ir su kuria norėjo kovoti drauge. Ji – nepaprastai įdomi asmenybė buvusių laikų kontekste. Jos dienoraščių įrašai, jos nuotaikos, jos vidinės ir išorinės kovos, jos stiprybė!, jos šiluma ir jos rūpestis.
Anksčiau iki galo nežinojau apie partizanų tikruosius vardus, slapyvardžius, pridėtinius vardus. Pasirodo tai dalis partizaniškos konspiracijos. Monika Alūzaitė buvo ir Aldona, ir Audra. Ne tik apie tokius dalykus susižinai, kitų įdomybių taip pat. Pavyzdžiui, 129 puslapyje minimas būdas apnuodyti partizanus įpylus į degtinę „Neptun“ arba tai, kad agentai turėjo specialius batus, kad pėdsekiai šunys galėtų lengviau aptikti.
Rekomenduoju. Tokias knygas skaityti verta, apčiuopiama išliekamoji vertė – ne tik knygų lentynoje, bet ir pačių pasaulėjautoje, suvokime apie istoriją. Monika Alūzaitė net ne buvo, o yra tokia pat svarbi. Kaip ir visos moterys, kurios nebuvo paminėtos, nerašė dienoraščių, nebuvo nufotografuotos, bet buvo. Ir padėka autoriui už sveiką ir informatyvų žvilgsnį į istoriją.
Turim mes tų išskirtinių asmenybių! Kiek dar daug mes nežinome apie mūsų kraštiečius, mūsų aplinką, mūsų istoriją, netgi mūsų kaimynus šalimais. Sakysite, kad visko žinoti neįmanoma? Greičiausiai, kad aš sutiksiu su Jumis. Bet tuo pačiu ir džiūgausiu kiekviena proga pasitaikius, jog tuoj tuoj išmoksiu naują pamoką.
Marius Ėmužis yra asmenybė, kaip ir mes visi – tu ir aš. Jis jaunas, humanitarinių mokslų daktaras, seka mums pasaką. Keista, net nežinau iš kur ištraukiau, kad ši knyga – tai jo baigiamasis darbas. Gal išskaičiau, o gal ir pats susigalvojau, bet dėkoju aplinkybėms, kad klientai, kuriems pasakodavau apie šią knygą, mielai ją pirkdavo, nepaisant mano net nežinau ar melo.
Labai dažnai panašiuose, o gal labiau grožinėje literatūroje, tokios istorijos yra sudraminamos. Tas perdėtas verksnumas, perdėtas emocijų pliūpsnis, perdėtas bėdų ir vargų hiperbolizavimas, perdėta vaidyba. Pralaužti ledus tokiais sudramintais kūriniais – prašau, galima. Ypač tokia praktika galima mokykliniame amžiuje, kadangi tai eina greta su patriotiniais jausmais, kuriuos geriausia pradėti šlifuoti jau tokiame amžiuje. Dabar, kai esi suaugęs, subrendęs, išsivystęs, tu atsikandai beprotiškai skanaus pyrago ir galvoji, o ką skanaus man duos paragauti dar? Kas bus tai, kas nenusibodo, neragauta, gali būti malonu gomuriui?
Darbas PARTIZANĖ yra tas „kažkas neragauto ir labai skanau“. Autorius nesudramino, puiku!, tačiau ypatingai patiko, kad jis buvo ir išliko iki pat galo sveiko proto. Turiu omeny dažnai istoriją teko skaityti į vienus vartus – buvo taip, o ne kitaip. Mariaus atveju buvo geriau (ir kėlė daugiau pasitikėjimo), kai jis tarsi ne tai, kad nėra užtikrintas savimi ir savo žiniomis, bet drąsiai palieka atvirą erdvę tai idėjai, kad galėjo būti ir kiek kitaip. Jis nupasakoja ir pasidalina savo atradimai, ką jam pavyko sužinoti per tam tikrą laiką, kol jis dirbo prie šio projekto. Man, kaip skaitytojui, malonu, kai autorius nėra visažinis – jis drąsiai dalinasi savomis įžvalgomis, žiniomis ir idėjomis, interpretacijomis, tačiau visada palieka tą saugią terpę, jog informacija gali pasikeisti, nauji dokumentai gali atverti kitas duris, nauji atradimai gali papasakoti kiek kitokią istoriją. Ir, tarp kitko, autorius, rodos, visko neidealizavo. Tai yra dar vienas signalas man, kad autorius rašė būdamas blaivaus proto.
Su partizanais turiu artimą ryšį nuo pat mokyklos laikų. Vyresnėse klasėse skaičiau tikrai didelę kaugę knygų, kuriose buvo pasakojama apie tų laikų įvykius. Tuo metu savęs labai patriotišku nelaikiau, tačiau tie įvykiai buvo tokie įdomūs! Su keliais klasės draugais nusprendėm paruošti unikalų projektą, kurio niekas niekada iki tolei nebuvo paruošęs. Didžiavomės savais pasiekimais, gavome fantastišką įvertinimą, beprotiškai daug laiko skyrėme tyrimui, skaitymui, dėliojimui, rašymui. Mes netgi kapstėmes archyvuose (kiek, aišku, galima buvo toli nukeliauti su mokyklos rašteliu tokiose instancijose), su malonumu aukojome visą savo laisvą laiką.
Tema artima. Įdomi. Ir asmeniškai gana svarbi. Iki šiolei apie partizanus galvojau tik kaip vyriškosios lyties atstovus. Ir, turbūt, suprasite, koks buvau nustebęs, kai pamačiau pavadinimę Partizanas galūnę Ė – Partizanė. Čia, matyt, turėčiau padėkoti ir leidyklos fėjai, kuri pati buvo apstulbinta pastarosios knygos, parodė pirštu į ją man.
Unikali istorija apie Moniką Alūzaitę. Moteris partizanė, kuri buvo ne menkesnė už daugelį kitų partizanų. Kuri mylėjo ir buvo mylima, kuri saugojo ir buvo saugojoma, kuri kovojo ir su kuria norėjo kovoti drauge. Ji – nepaprastai įdomi asmenybė buvusių laikų kontekste. Jos dienoraščių įrašai, jos nuotaikos, jos vidinės ir išorinės kovos, jos stiprybė!, jos šiluma ir jos rūpestis.
Anksčiau iki galo nežinojau apie partizanų tikruosius vardus, slapyvardžius, pridėtinius vardus. Pasirodo tai dalis partizaniškos konspiracijos. Monika Alūzaitė buvo ir Aldona, ir Audra. Ne tik apie tokius dalykus susižinai, kitų įdomybių taip pat. Pavyzdžiui, 129 puslapyje minimas būdas apnuodyti partizanus įpylus į degtinę „Neptun“ arba tai, kad agentai turėjo specialius batus, kad pėdsekiai šunys galėtų lengviau aptikti.
Rekomenduoju. Tokias knygas skaityti verta, apčiuopiama išliekamoji vertė – ne tik knygų lentynoje, bet ir pačių pasaulėjautoje, suvokime apie istoriją. Monika Alūzaitė net ne buvo, o yra tokia pat svarbi. Kaip ir visos moterys, kurios nebuvo paminėtos, nerašė dienoraščių, nebuvo nufotografuotos, bet buvo. Ir padėka autoriui už sveiką ir informatyvų žvilgsnį į istoriją.
September 14, 2021
5/5
Mariaus Ėmužio ,,Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose" man buvo rekomenduota daugelio. Aš ją taip pat rekomenduoju. Ši knyga ne tik praplėtė mano žinias apie partizaninį karą Lietuvoje, bet ir supažindino su visai nežinoma šio karo puse - jame kovojusiomis moterimis. Šią knygą yra būtina perskaityti visiems. Knyga yra trumpa, pati ją perskaičiau dviem prisėdimais.
Mariaus Ėmužio ,,Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose" man buvo rekomenduota daugelio. Aš ją taip pat rekomenduoju. Ši knyga ne tik praplėtė mano žinias apie partizaninį karą Lietuvoje, bet ir supažindino su visai nežinoma šio karo puse - jame kovojusiomis moterimis. Šią knygą yra būtina perskaityti visiems. Knyga yra trumpa, pati ją perskaičiau dviem prisėdimais.
January 20, 2025
Iš pradžių pamačius žodžius “mokslo studija” pirmame knygos puslapyje apėmė nerimas dėl pasirinkimo skaityti šią knygą. Vis dėlto, pats knygos tekstas parašytas labai sklandžiai ir savo kalbos bei rašymo stiliumi priminė netgi labiau grožinę nei mokslinę literatūrą. Knygoje labai daug vertingos bendrinės informacijos apie laisvės kovas, partizanų buitį bei moterų dalyvavimą laisvės kovose. Ši faktinė informacija skoningai papildoma Monikos Alūzaitės biografiniais faktais išlaikant objektyvumo lygį nebijant nurodyti, kad dėl tam tikrų aplinkybių yra sudėtinga daryti net ir informuotas prielaidas ir kodėl. Lengvai skaitoma, įtraukianti ir informatyvi knyga verta kiekvieno bent minimaliai besidominčio Lietuvos laisvės kovomis dėmesio.
April 26, 2020
Marius Ėmužis „Partizanė“
„Nuoširdumas ne pinigai, tačiau viską perka!“ (83 p.).
Itin reikšminga ir svarbi knyga. Tai – istorinė studija, parašyta remiantis Monikos Alūzaitės dienoraščiu ir įvaria istorine medžiaga bei dokumentais. Knyga išsiskiria ne tik tuo, kad gvildena moterų – partizanių temą, kuri neretai atsidruria šį istorinį laikmetį liudijančių studijų, memuarų, literatūros kūrinių užribyje. „Partizanė“ – jautri ir informatyvi istorija apie didvyrišką (bet ne neskoningai heroizuotą!) jaunos merginos laisvės kovą ir likimą po jos. Iš skaitytų istorinių studijų ši knyga išsiskiria bandymais pažvelgti į aprašomos partizanės vidinį gyvenimą, perteikti jos bei kovos draugų išgyvenimus. Ji atveria mums jautriąją ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietinius okupantus pusę.
Mokyklos baigti nespėjusi mergina rašo tėvams iš bunkerio ir prašo perduoti vadovėlius... Kad galėtų mokytis ir vėliau baigti mokyklą. Vėliau Monika, viena apsupta priešų, nusprendžia nusižudyti, kad neiškentusi tardymų neišduotų kovos draugų. Gyvenimo beveik nepatyrusi mergina šauna sau į galvą... Bet nemiršta. Ligoninėje bando nusižudyti vėl (nesuvokiamai baisiu ir skausmingu būdu!). Tačiau Monikai lemta išgyventi ir patirti gausybę skaudžių gyvenimo (nors tiksliau būtų sakyti, okupantų) smūgių.
Skaitant skaudu ir liūdna, ima pyktis dėl tokios neteisybės, niekšysčių. Bet nereikia bijoti šių jausmų. Žinoti, kad laisvė nėra savaiminė duotybė ir kad ji turi didžiulę iki mūsų gyvenamojo laikmečio jau sumokėtą kainą, sveika.
„Partizanė“ liudija ne tik apie Monikos Alūzaitės ir kitų moterų partizanių likimus, bet ir papildo skaitytojo žinių bagažą informatyviais pasakojimas apie partizaninio pasipriešinimo eigą, okupacinės sovietinės valdžios veiksmus mūsų šalyje, tremtį. Apie pastarąją jautriai ir tiksliai parašyta: „Tremtiniai ir kaliniai Rusijos toliuose statė naujus miestus, gamyklas, gamino statybines medžiagas. Iš cemento, plytų ir žemių, sumišusių su prakaitu, krauju, kaulais ir badu, statė komunizmą“ (172 – 173 p.).
„Nuoširdumas ne pinigai, tačiau viską perka!“ (83 p.).
Itin reikšminga ir svarbi knyga. Tai – istorinė studija, parašyta remiantis Monikos Alūzaitės dienoraščiu ir įvaria istorine medžiaga bei dokumentais. Knyga išsiskiria ne tik tuo, kad gvildena moterų – partizanių temą, kuri neretai atsidruria šį istorinį laikmetį liudijančių studijų, memuarų, literatūros kūrinių užribyje. „Partizanė“ – jautri ir informatyvi istorija apie didvyrišką (bet ne neskoningai heroizuotą!) jaunos merginos laisvės kovą ir likimą po jos. Iš skaitytų istorinių studijų ši knyga išsiskiria bandymais pažvelgti į aprašomos partizanės vidinį gyvenimą, perteikti jos bei kovos draugų išgyvenimus. Ji atveria mums jautriąją ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietinius okupantus pusę.
Mokyklos baigti nespėjusi mergina rašo tėvams iš bunkerio ir prašo perduoti vadovėlius... Kad galėtų mokytis ir vėliau baigti mokyklą. Vėliau Monika, viena apsupta priešų, nusprendžia nusižudyti, kad neiškentusi tardymų neišduotų kovos draugų. Gyvenimo beveik nepatyrusi mergina šauna sau į galvą... Bet nemiršta. Ligoninėje bando nusižudyti vėl (nesuvokiamai baisiu ir skausmingu būdu!). Tačiau Monikai lemta išgyventi ir patirti gausybę skaudžių gyvenimo (nors tiksliau būtų sakyti, okupantų) smūgių.
Skaitant skaudu ir liūdna, ima pyktis dėl tokios neteisybės, niekšysčių. Bet nereikia bijoti šių jausmų. Žinoti, kad laisvė nėra savaiminė duotybė ir kad ji turi didžiulę iki mūsų gyvenamojo laikmečio jau sumokėtą kainą, sveika.
„Partizanė“ liudija ne tik apie Monikos Alūzaitės ir kitų moterų partizanių likimus, bet ir papildo skaitytojo žinių bagažą informatyviais pasakojimas apie partizaninio pasipriešinimo eigą, okupacinės sovietinės valdžios veiksmus mūsų šalyje, tremtį. Apie pastarąją jautriai ir tiksliai parašyta: „Tremtiniai ir kaliniai Rusijos toliuose statė naujus miestus, gamyklas, gamino statybines medžiagas. Iš cemento, plytų ir žemių, sumišusių su prakaitu, krauju, kaulais ir badu, statė komunizmą“ (172 – 173 p.).
December 19, 2020
Keletas pastebėjimų apie knygos sėkmę ir gerumėlius:
- Autoriaus pasakojimo būdas - paprastas ir lengvas. Nėra kartais sunkiai virškinamų stiliaus įmantrybių, iš mokslinės pusės pasakyta tik tiek, kiek reikia, neapkraunant tūlo skaitytojo įvairiais profesiniais niuansais, todėl studija turėtų būti gana lengvai prieinama daugumai.
- Tai pasakius privalau pridurti, kad nors ir kalbėjimo tonas bei pasakojimas paprastas, tačiau nesupaprastintas ir neprarandantis tematinio problematiškumo (apie tai tiek autorius, tiek apžvalgininkai jau ne kartą minėjo). Tylomis labai džiaugiuosi, kad skaitytojas įtraukiamas į istoriko šaltinių kritikos procesą, laboratoooooriją, kaip jau minėta kitose goodreadsų apžvalgose - autorius nestato savęs į visažinio poziciją, atveria erdvę tiek skaitytojo interpretacijai, tiek galbūt ateityje atsirasiančiai naujai informacijai.
- Knyga gana universali ir tuo, kad šalia Alūzaitės ir jos aplinkos istorijos suteikia ir partizaninio judėjimo 101 - kaip gyvenama, kaip kovojama, kokios mintys kamuoja partizanus, akcentuojama ryšininkų ir rėmėjų svarba, MGB veikimo principai.
- Nors į suliteratūrintą pasakojimą einama ne visai drąsiai, tačiau gražiai, režisūriškai sužaista su įtampa tarp skyrių. Po pirmojo jaučiausi kaip po treilerio (perfrazuojant draugą, kuris kažkada taip atsiliepė apie kitos knygos įvadą).
- Užgriebta moterų tema ne vien tik reikalinga, bet, privalu paminėti, ir madinga. Čia iškyla pavojus vertinti pernelyg retrospektyviai ar įžvelgti, 'atrasti' laikmečiui nebūdingų feminizmo apraiškų. Tačiau autorius supranta konservatyvios (nors ir belaisvėjančios) visuomenės ryšius ir siūlo platesnę žiūrą - pristato ne tik Alūzaitės bunkerinį partizaninės spaudos redaktorės gyvenimą (nors gal kas tikėtųsi šaulės), bet ir nenustoja ryškinti ryšinink(i)ų rolės - kurias imant domėn atsiveria žymiai turtingesnis, sudėtingesnis, įvairialypesnis, bet kartu ir didingesnis Laisvės kovų vaizdas.
Partizanė yra tiesiog labai gerai parašyta ir mokslinė studija, ir istorijos populiarinimo knyga - tikiuosi, mūsų istorikų bendruomenė taip rašys ir toliau.
- Autoriaus pasakojimo būdas - paprastas ir lengvas. Nėra kartais sunkiai virškinamų stiliaus įmantrybių, iš mokslinės pusės pasakyta tik tiek, kiek reikia, neapkraunant tūlo skaitytojo įvairiais profesiniais niuansais, todėl studija turėtų būti gana lengvai prieinama daugumai.
- Tai pasakius privalau pridurti, kad nors ir kalbėjimo tonas bei pasakojimas paprastas, tačiau nesupaprastintas ir neprarandantis tematinio problematiškumo (apie tai tiek autorius, tiek apžvalgininkai jau ne kartą minėjo). Tylomis labai džiaugiuosi, kad skaitytojas įtraukiamas į istoriko šaltinių kritikos procesą, laboratoooooriją, kaip jau minėta kitose goodreadsų apžvalgose - autorius nestato savęs į visažinio poziciją, atveria erdvę tiek skaitytojo interpretacijai, tiek galbūt ateityje atsirasiančiai naujai informacijai.
- Knyga gana universali ir tuo, kad šalia Alūzaitės ir jos aplinkos istorijos suteikia ir partizaninio judėjimo 101 - kaip gyvenama, kaip kovojama, kokios mintys kamuoja partizanus, akcentuojama ryšininkų ir rėmėjų svarba, MGB veikimo principai.
- Nors į suliteratūrintą pasakojimą einama ne visai drąsiai, tačiau gražiai, režisūriškai sužaista su įtampa tarp skyrių. Po pirmojo jaučiausi kaip po treilerio (perfrazuojant draugą, kuris kažkada taip atsiliepė apie kitos knygos įvadą).
- Užgriebta moterų tema ne vien tik reikalinga, bet, privalu paminėti, ir madinga. Čia iškyla pavojus vertinti pernelyg retrospektyviai ar įžvelgti, 'atrasti' laikmečiui nebūdingų feminizmo apraiškų. Tačiau autorius supranta konservatyvios (nors ir belaisvėjančios) visuomenės ryšius ir siūlo platesnę žiūrą - pristato ne tik Alūzaitės bunkerinį partizaninės spaudos redaktorės gyvenimą (nors gal kas tikėtųsi šaulės), bet ir nenustoja ryškinti ryšinink(i)ų rolės - kurias imant domėn atsiveria žymiai turtingesnis, sudėtingesnis, įvairialypesnis, bet kartu ir didingesnis Laisvės kovų vaizdas.
Partizanė yra tiesiog labai gerai parašyta ir mokslinė studija, ir istorijos populiarinimo knyga - tikiuosi, mūsų istorikų bendruomenė taip rašys ir toliau.
March 1, 2020
Nuostabu, puiku, neužmirštama.
Taip galiu apibūdinti šita M. Ėmužio knygą apie partizanę Moniką Alūzaitę. Pradėjus skaityti šį nuostabų kūrinį iš karto užkliuvo kaimas nuo kurio prasideda knygos veiksmas. Tai buvo, Syderių kaimas. Perskaičius pradėjau "Atgaminti" kur šitas pavadinimas girdėtas. Pasitelkus "Google maps" supratau, kad tai kaimas esantis šalia mano kaimo. Tokia detalė mane įtraukė. Pradėjau dar labiau mąstyti ir supratau, kad rašoma apie Pušinės miško apylinkes. Apie vietas kuriose nuo vaikystės grybauju, uogauju. Po šitų išsiaiškinimu negalėjau paleisti iš ranku šios knygos. Ir toks didelis dėmesys išliko skaitant visą knygą.
Pirmą kartą skaičiau knygą apie partizanę moterį ir reikia pasakyti, kad knygą turi perskaityti kiekvienas, kuris domisi pokario istorija. Šioje knygoje galima pamatyti koks žiaurus, bjaurus yra partizaninis karas. Dėl šios knygos pradėjau suprasti, kad dažnai net nenorėdamas esu nelinkęs į partizaninį karą ir apskritai istoriją žiūrėti per vieno asmens istoriją.
Taigi po knygos perskaitymo jau žinau, kad vasarą važiuosiu į Užventį ir bandysiu surasti Monikos kapą. Baigiant šitą komentarą sakau ačiū autorių už nuostabų darbą ir raginu kuo greičiau visus paskaityti šitą knygą.
Taip galiu apibūdinti šita M. Ėmužio knygą apie partizanę Moniką Alūzaitę. Pradėjus skaityti šį nuostabų kūrinį iš karto užkliuvo kaimas nuo kurio prasideda knygos veiksmas. Tai buvo, Syderių kaimas. Perskaičius pradėjau "Atgaminti" kur šitas pavadinimas girdėtas. Pasitelkus "Google maps" supratau, kad tai kaimas esantis šalia mano kaimo. Tokia detalė mane įtraukė. Pradėjau dar labiau mąstyti ir supratau, kad rašoma apie Pušinės miško apylinkes. Apie vietas kuriose nuo vaikystės grybauju, uogauju. Po šitų išsiaiškinimu negalėjau paleisti iš ranku šios knygos. Ir toks didelis dėmesys išliko skaitant visą knygą.
Pirmą kartą skaičiau knygą apie partizanę moterį ir reikia pasakyti, kad knygą turi perskaityti kiekvienas, kuris domisi pokario istorija. Šioje knygoje galima pamatyti koks žiaurus, bjaurus yra partizaninis karas. Dėl šios knygos pradėjau suprasti, kad dažnai net nenorėdamas esu nelinkęs į partizaninį karą ir apskritai istoriją žiūrėti per vieno asmens istoriją.
Taigi po knygos perskaitymo jau žinau, kad vasarą važiuosiu į Užventį ir bandysiu surasti Monikos kapą. Baigiant šitą komentarą sakau ačiū autorių už nuostabų darbą ir raginu kuo greičiau visus paskaityti šitą knygą.
March 14, 2020
Gan įdomi knyga apie moteris partizanes Lietuvoje ir ypač Moniką Alūzaitę. Patiko tai, kad kritiškai vertinti SSRS saugumo organų dokumentai, nors taip visada turi būti daroma, bet kai kurie trenktoki autoriai ne visada tai daro, bet čia jau dėl savo sumetimų norint pateikti istoriją sau palankia linkme. Pliusas ir už tai, kad aprašomi įvykiai vyko Žemaitijoje, mano gimtajame regione, todėl ten vykę partizaniniai judėjimai mane visada domino, tačiau dažnai aprašoma tai, kas vyko Dzūkijoje ir netoli jos, tenai buvo masiškiausias partizanų judėjimas su žymiausiais Lietuvos partizanais ir jų vadais. Parašyta paprastai ir pagauliai, lengva skaityti, istorija neprigrūsta pavardžių ar kitos informacijos, kuri blaškytų.
March 1, 2020
Perskaityti šią knygą atsitiktinai tapo geriausia dovana sau "tarpušvenčiu" - tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, ir būtent apie skaudų laikotarpį tarp šių dviejų nepriklausomų Lietuvų. Apie konkrečią moterį, bet tik vieną iš daugybės brolių ir sesių, besąlygiškai tikėjusių laisve: drąsių, bet tuo pačiu ir silpnų, kaip ir visi žmonės. Ne vienam puslapy taip spaudė širdį, gerklę ir akis, kad net galėjau pamiršti, kad tai istoriko darbas. Didžiuliai komplimentai autoriui už įdirbį, rašytojo talentą ir peržengtus tabu.
March 1, 2020
Dėmesio verta knyga. Tekstas tiesiog liejasi. Nors partizanų temą dažnai aplenkiu, tačiau ši knyga sužavėjo, labai įtraukiamai ir paprastai (gerąja prasme) parašyta.
September 12, 2022
Kaip minėjau rašydama apie Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške”, kaip minėjo Lina my link text - sunku ir gal net neįmanoma žmonių gyvenimų vertinti žvaigždutėmis.
O ši knyga tai puikus paveikslas, kaip atrodė partizano diena ir gyvenimas. Marius Ėmužis puikiai paryškino, pabraukė tai, jog tėvynės ir laisvės meilė gali degti vienodai stipriai, nepaisant lyties, turbūt, kad nepaisant nieko.
Aš manau tai privalomas skaitinys dar mokykloje, galėtų būti puikiai išnaudojamas tiek audio tiek įprastas variantas istorijos, literatūros pamokose; tikiu, sugebėsiantis įtraukti ir priversiantis diskutuoti.
O ši knyga tai puikus paveikslas, kaip atrodė partizano diena ir gyvenimas. Marius Ėmužis puikiai paryškino, pabraukė tai, jog tėvynės ir laisvės meilė gali degti vienodai stipriai, nepaisant lyties, turbūt, kad nepaisant nieko.
Aš manau tai privalomas skaitinys dar mokykloje, galėtų būti puikiai išnaudojamas tiek audio tiek įprastas variantas istorijos, literatūros pamokose; tikiu, sugebėsiantis įtraukti ir priversiantis diskutuoti.
November 16, 2020
Istorija neromantizuojama, atskleidžiama kartais ne tokia herojiška partizanų kasdienybė, interpretuojama, svarstoma, kaip rezistencijos dalyviai galėjo jaustis, įvertinant aplinkybes. Labai jautru ir vertinga. Džiaugiuosi, kad šita šiek tiek patrilerinta mokslo studija buvo pirmas rimtesnis skaitinys apie partizanus. Manau, dar kuris laikas pagyvensiu su Monika mintyse.
July 11, 2020
Skaitydama šią knygą jaučiausi tarsi žiūrėčiau filmą "Titanikas" - žinau, kaip baigsis, bet vis tiek tikiuosi, kad pabaiga bus kitokia. Ašaros kaupėsi ne kartą ir vis turėjau sau priminti, kad tai nėra išgalvota istorija, tai, kas parašyta, iš tiesų buvo, iš tiesų vyko, kažkas, tiksliau - Monika Alūzaitė bei daugybė kitų laisvės kovotojų, tai išgyveno savu kailiu. Sunku tuo patikėti. O tai, kad Monika buvo tokia jauna, kai išėjo į miškus...
Knygoje labai gražiai susipina tekstas su istoriniais šaltiniais, viskas aprašyta informatyviai ir įdomiai, buvo tikras malonumas skaityti. Knyga atvėrė akis ir pirmą kartą suvokiau, kad moterys irgi buvo partizaninio karo dalyvės ir netgi labai svarbios. Tai, jog šis suvokimas atėjo tik dabar, priverčia susimąstyti apie moterų nuvertinimą, jų nuopelnų menkinimą ar nutylėjimą (apie ką kalba ir pats Ėmužis knygoje).
Trumpai tariant - 10/10
Knygoje labai gražiai susipina tekstas su istoriniais šaltiniais, viskas aprašyta informatyviai ir įdomiai, buvo tikras malonumas skaityti. Knyga atvėrė akis ir pirmą kartą suvokiau, kad moterys irgi buvo partizaninio karo dalyvės ir netgi labai svarbios. Tai, jog šis suvokimas atėjo tik dabar, priverčia susimąstyti apie moterų nuvertinimą, jų nuopelnų menkinimą ar nutylėjimą (apie ką kalba ir pats Ėmužis knygoje).
Trumpai tariant - 10/10
September 12, 2020
Nuostabi
April 1, 2021
Privalomų perskaityti sąraše!
April 6, 2024
Tai knyga, kuri mums paskaoja apie moteris, kurios atsiduria itin vyriškose aplinkybėse, tačiau jėgos, valios ir stiprybės savyje kartais turi daugiau nei jie. Tai studija apie tai, kaip jos tokiomis alinkybėmis prisitaiko – kai puola ir svetimas, ir iki galo neprisileidžia savas. Tai dar vienas mūsų istorijos liudijimas, faktai, pasakojimai iš tų laikų, kai žmonės aukojo savo gyvenimus ir gyvybes dėl mūsų tautos ateities.
Knyga parašyta itin lengvu stiliumi ir puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus veda mus per partizanės Monikos Alūzaitės gyenimą ir dar daugiau – per kitų partizanų gyvenimus ir patirtis. Autorius čia dalinasi informacija iš tardymų, laiškų, dienoraščių, liudijimų ir archyvų. Vis tik Ėmužis ir pats ne kartą pabrėžia, kad ne visais šaltiniais yra galima pasitikėti. Ypač tais, kurie atkeliavo iš sovietinių institucijų kaip neva tardymų išrašai. Autorius net pabrėžia, kad tokie dokumentai niekada neparodys kas iš tiesų vyko – ar tardytojas kalbėjo ramiai, ar kišdamas adatas po nagais partizanui… šioji dalis pasirodė itin įdomi ir privertė susimąstyti – kiek daug istorijos galima lengvai suklastoti. O kur dar laiškai, kuriuos itin profesionaliai sovietai kurpdavo pasitelkę raštą mokančius nukopijuoti į pagalbą.
„Paskatino ir vyravęs įsitikinimas, kad antroji sovietų okupacija ilgai netruks – neleis Vakarų valstybės, tereikia palaukti keletą mėnesių, gal metus.“
Perskaičiau šį sakinį, įsiklijavau lapelį ir palinksėjau galva. Istorija kartojasi. Ne pas mus. Ne mums. Bet viltis, kuri tada buvo nukreipta į Vakarus, lygiai taip pat stipriai yra laukiama ir šiandien Ukrainoje. Viskas lyg per kalkę nurašyta, jei paimsime dabar laukiančius ir pagalbos trokštančius žmones. Sakiniai girdimi šiandien, jau dvidešimt pirmame amžiuje, ir jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos savo dienoraštyje rašė Alūzaitė. Ir tai gąsdina, būčiau naivi, jei sakyčiau kitaip.
Patiko ir partizanų gyvenimo (egzistavimo) aprašymai, detalūs bunkerių nupasakojimai, jų darbas. O suvis labiausiai pritrenkė žmonių viltis ir troškimas vieni kitiems padėti. Ar buvo daug išdavysčių? Be abejonės. Ar daug žmonių nukentėjo? Nežinia, ar kada nors sužinosime tikruosius skaičius. Tačiau tie atvejai, kuomet žmonės aukojo pinigus, rinko talonų šakneles, neva už tas aukas gaus kompensacijas kai Lietuva bus išlaisvinta, rodo, kad žmonės iš tiesų matė šviesų rytojų. O tokiose situacijose tai yra nepaprastai svarbu. ⠀
Puiki knyga. Kelia klausimus ir apie lyčių lygybę, ir apie taiką, laisvę ir žmogiškumą. Bet tuo pat metu gana aiškiai, tiksliai ir neapkraunančiu stiliumi nupiešia svarbiausius tų laikų įvykius, kad mes suprastume, kad buvo visaip. Kad ir patys ištikimiausi galėjo klysti, kad tie, iš kurių nesitikėjai nieko iki paskutinės minutės nenuleis rankų. O visų svarbiausia – norisi šiems žmonėms tiesiog padėkoti, nes jų dėka mes esame LAISVI.
Leidyklos dovana.
Knyga parašyta itin lengvu stiliumi ir puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus veda mus per partizanės Monikos Alūzaitės gyenimą ir dar daugiau – per kitų partizanų gyvenimus ir patirtis. Autorius čia dalinasi informacija iš tardymų, laiškų, dienoraščių, liudijimų ir archyvų. Vis tik Ėmužis ir pats ne kartą pabrėžia, kad ne visais šaltiniais yra galima pasitikėti. Ypač tais, kurie atkeliavo iš sovietinių institucijų kaip neva tardymų išrašai. Autorius net pabrėžia, kad tokie dokumentai niekada neparodys kas iš tiesų vyko – ar tardytojas kalbėjo ramiai, ar kišdamas adatas po nagais partizanui… šioji dalis pasirodė itin įdomi ir privertė susimąstyti – kiek daug istorijos galima lengvai suklastoti. O kur dar laiškai, kuriuos itin profesionaliai sovietai kurpdavo pasitelkę raštą mokančius nukopijuoti į pagalbą.
„Paskatino ir vyravęs įsitikinimas, kad antroji sovietų okupacija ilgai netruks – neleis Vakarų valstybės, tereikia palaukti keletą mėnesių, gal metus.“
Perskaičiau šį sakinį, įsiklijavau lapelį ir palinksėjau galva. Istorija kartojasi. Ne pas mus. Ne mums. Bet viltis, kuri tada buvo nukreipta į Vakarus, lygiai taip pat stipriai yra laukiama ir šiandien Ukrainoje. Viskas lyg per kalkę nurašyta, jei paimsime dabar laukiančius ir pagalbos trokštančius žmones. Sakiniai girdimi šiandien, jau dvidešimt pirmame amžiuje, ir jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos savo dienoraštyje rašė Alūzaitė. Ir tai gąsdina, būčiau naivi, jei sakyčiau kitaip.
Patiko ir partizanų gyvenimo (egzistavimo) aprašymai, detalūs bunkerių nupasakojimai, jų darbas. O suvis labiausiai pritrenkė žmonių viltis ir troškimas vieni kitiems padėti. Ar buvo daug išdavysčių? Be abejonės. Ar daug žmonių nukentėjo? Nežinia, ar kada nors sužinosime tikruosius skaičius. Tačiau tie atvejai, kuomet žmonės aukojo pinigus, rinko talonų šakneles, neva už tas aukas gaus kompensacijas kai Lietuva bus išlaisvinta, rodo, kad žmonės iš tiesų matė šviesų rytojų. O tokiose situacijose tai yra nepaprastai svarbu. ⠀
Puiki knyga. Kelia klausimus ir apie lyčių lygybę, ir apie taiką, laisvę ir žmogiškumą. Bet tuo pat metu gana aiškiai, tiksliai ir neapkraunančiu stiliumi nupiešia svarbiausius tų laikų įvykius, kad mes suprastume, kad buvo visaip. Kad ir patys ištikimiausi galėjo klysti, kad tie, iš kurių nesitikėjai nieko iki paskutinės minutės nenuleis rankų. O visų svarbiausia – norisi šiems žmonėms tiesiog padėkoti, nes jų dėka mes esame LAISVI.
Leidyklos dovana.
October 15, 2024
Partizanų klausimu esu visiškas „ką išmokau mokykloje“ žmogus. Gerai, gal dar „ką mačiau kino teatre“ žmogus. Vieną vakarą prisiskaičiau Ukrainos naujienų ir mintis po minties nuvinguriavau į galimus karo scenarijus Lietuvoje. Tai nebuvo išsamūs scenarijai, tai buvo barely there scenarijai, bet jie privedė prie klausimo: o ką aš tokiu atveju daryčiau? Ką galima tokiu atveju daryti? Čia prisiminiau partizanus ir pagalvojau, kad labai nedaug apie juos prisimenu. Ar buvo moterų partizanių? Taip atkapsčiau šitą nedidelę knygelę apie partizanę Moniką Alūzaitę.
Pirmieji puslapiai – visiškas filmas. Rašytojas Marius Ėmužis pasakojimą pradeda nuo istorijos kulminacinio momento, iššaukusio nuoširdžią, caps lockinę reakciją – WOOOOW. O tada palikęs skaitytojus cliffhangerio situacijoje, grįžo į pačią Monikos savarankiško gyvenimo pradžią. Kaimas, mokykla, slapti lietuviški būreliai.
Nors pradžia – aštri ir intriguojanti, tačiau knyga yra mokslinio, dokumentinio pobūdžio, todėl toliau istorija pasakojama dalykiškai ir ramiai. Autorius surinko išlikusius Monikos Alūzaitės dienoraščius ir kitus su ja susijusius dokumentus. Švelniai juos aprengė kiek grožiškesniu rūbu ir nuosekliai sujungė į glaustą gyvenimo pasakojimą. Paaiškinama ir kas paskatino dvidešimties metų merginą stoti į ginkluoto pasipriešinimo gretas ir kokį katės ir pelės žaidimą teko žaisti. Ką reiškia gyventi požeminiame bunkeryje ištisas dienas, kurios ilgainiui virsta mėnesiais, metais, o po to ir dar keliais. Kokie platūs buvo sovietų verbavimo tinklai ir kokios brutalios sąjungininkų išdavystės.
Knyga maža, istorija milžiniška. Tai nebus įtraukiantis trileris (nors su nedideliais dramatiniais papildymais nesunkiai galėtų tokiu tapti). Tai bus sudėtingo, šiurpiai skaudaus ir baisiausia, kad tikro gyvenimo atpasakojimas, partizanų istorijos įamžinimas.
Pirmieji puslapiai – visiškas filmas. Rašytojas Marius Ėmužis pasakojimą pradeda nuo istorijos kulminacinio momento, iššaukusio nuoširdžią, caps lockinę reakciją – WOOOOW. O tada palikęs skaitytojus cliffhangerio situacijoje, grįžo į pačią Monikos savarankiško gyvenimo pradžią. Kaimas, mokykla, slapti lietuviški būreliai.
Nors pradžia – aštri ir intriguojanti, tačiau knyga yra mokslinio, dokumentinio pobūdžio, todėl toliau istorija pasakojama dalykiškai ir ramiai. Autorius surinko išlikusius Monikos Alūzaitės dienoraščius ir kitus su ja susijusius dokumentus. Švelniai juos aprengė kiek grožiškesniu rūbu ir nuosekliai sujungė į glaustą gyvenimo pasakojimą. Paaiškinama ir kas paskatino dvidešimties metų merginą stoti į ginkluoto pasipriešinimo gretas ir kokį katės ir pelės žaidimą teko žaisti. Ką reiškia gyventi požeminiame bunkeryje ištisas dienas, kurios ilgainiui virsta mėnesiais, metais, o po to ir dar keliais. Kokie platūs buvo sovietų verbavimo tinklai ir kokios brutalios sąjungininkų išdavystės.
Knyga maža, istorija milžiniška. Tai nebus įtraukiantis trileris (nors su nedideliais dramatiniais papildymais nesunkiai galėtų tokiu tapti). Tai bus sudėtingo, šiurpiai skaudaus ir baisiausia, kad tikro gyvenimo atpasakojimas, partizanų istorijos įamžinimas.
January 17, 2021
Mariaus Ėmužio mokslo studija "Partizanė. Monika Alūzaitė - moteris laisvės kovose" tikrais faktais paremtą literatūrą mėgstančiam skaitytojui gali tapti tikru atradimu. Tik nereikia išsigąsti žanro. Šią studiją autoriui pavyko parengti taip įtraukiančiai ir taip paveikiai, kaip pavyksta retam mokslininkui.
Pagrindinė knygos gija - partizanės Monikos Alūzaitės dienoraštis, kurį ji rašė kartu su kitais partizanais, driekiasi per visą kūrinį ir aplink save mezga dešimtis kitų Lietuvos ypatingajame archyve autoriaus surinktų istorijų apie partizanų gyvenimą, buitį, šeimas, ryšininkus, rėmėjus ir, žinoma, išdavikus. Taip pat čia gražiai išryškinamas ir ilgus metus buvęs nematomas didžiulis Laisvės kovų dalyvių - moterų indėlis į šalies pasipriešinimą okupantams.
Kartu (kaip gi be jų) apstu ir detalių apie Lietuvos partizanus medžiojusius KGB pareigūnus ir jų naudotus metodus: persekiojimus, verbavimus, šnipinėjimus, kankinimus ir žudymus.
#Partizanė man paliko įspūdį, todėl drąsiai įtraukiu ją į šių metų savo rekomendacijų dvyliktuką. Išsami, įtraukianti ir jautri knyga apie tuos, kurių užmiršti nevalia.
Pagrindinė knygos gija - partizanės Monikos Alūzaitės dienoraštis, kurį ji rašė kartu su kitais partizanais, driekiasi per visą kūrinį ir aplink save mezga dešimtis kitų Lietuvos ypatingajame archyve autoriaus surinktų istorijų apie partizanų gyvenimą, buitį, šeimas, ryšininkus, rėmėjus ir, žinoma, išdavikus. Taip pat čia gražiai išryškinamas ir ilgus metus buvęs nematomas didžiulis Laisvės kovų dalyvių - moterų indėlis į šalies pasipriešinimą okupantams.
Kartu (kaip gi be jų) apstu ir detalių apie Lietuvos partizanus medžiojusius KGB pareigūnus ir jų naudotus metodus: persekiojimus, verbavimus, šnipinėjimus, kankinimus ir žudymus.
#Partizanė man paliko įspūdį, todėl drąsiai įtraukiu ją į šių metų savo rekomendacijų dvyliktuką. Išsami, įtraukianti ir jautri knyga apie tuos, kurių užmiršti nevalia.
April 19, 2020
Knyga susikaupimui ir ne ta, kurią gali rekomenduoti kiekvienam. Nors ir remiamasi įvairiais šaltiniais, bet nėra per daug moksliškas kūrinys. Pakankamai gerai bandytos atskleisti vidinės Monikos - Aldonos būsenos, kad ir tuomet, ir dabar gyvenimiškos problemos panašios ir vertybės lieka tokios pat. Sunku įsivaizduot tokius apsisprendimus ir tokių žmonių mintis, kiek reikia drąsos ir tikėjimo..
March 12, 2021
Visuomenėje mažai kalbama apie moterų vaidmenį partizaninio pasipriešinimo kovose. Ši Mariaus Ėmužio mokslo studija apie laisvės kovų didvyrę Moniką Alūzaitę atskleidžia būtent moterų kaip kovotojų, kareivių, viską ištveriančių Tėvynės sergėtojų rolę.
Šia knyga autorius pabrėžia, kad moterys buvo tokia pati svarbi laisvės kovotojų dalis kaip ir vyrai. Jos iškentė daug, neteko dar daugiau, tačiau nepasidavė ir kovojo iki pabaigos.
Knyga parašyta paprastu stiliumi, kuris neglumina nieko bendro su istorijos mokslu neturinčio žmogaus.
Šia knyga autorius pabrėžia, kad moterys buvo tokia pati svarbi laisvės kovotojų dalis kaip ir vyrai. Jos iškentė daug, neteko dar daugiau, tačiau nepasidavė ir kovojo iki pabaigos.
Knyga parašyta paprastu stiliumi, kuris neglumina nieko bendro su istorijos mokslu neturinčio žmogaus.
June 22, 2020
,,Gyvenimas -mokykla, o mes negabūs mokiniai, kurie nieko jame neišmokstame ir nežiūrint technikos, literatūros, meno, mokslo šedevrų, nedaug skiriamės nuo pirminių žmonių.Ar ne tiesa?"
June 14, 2022
Su vertinimu neišsiskirsiu iš minios. Tiesiog puiki.
June 16, 2020
Norisi plot katučių, kai skaitai apie partizanus ne kaip kažkokius mitologinius didvyrius, o kaip apie žmones, tokius kaip mes visi, tik gyvenusius ypatingomis sąlygomis. Autorius pasakoja visapusiškai, paliesdamas ne tik partizaninio karo taktikas, bet ir elementarias buitines detales, tragišką partizanų psichologinę būklę, įvairius socialinius klausimus. Pati Monikos istorija yra verta gero romano, savo gyvenimu ji moko daug daugiau, negu bet kokie pamokslai. Visa tai sudėjus išeina nuostabus tekstas, kuris, nors ir parašytas mokslininko, skaitosi kaip grožinė literatūra, įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio, o galų gale dar ir nukrečia šiurpais prisiminus, kad šiuose puslapiuose - tikras gyvenimas. Visiems rekomenduoju!
March 15, 2021
Moterys partizaniniame kare paprastai laikomos labiau pagalbininkės, ryšininkės. Jos perduodavo korespondenciją, skalbdavo, siūdavo, gamindavo partizanams. Labai mažai pasakojama apie jas, kaip apie rezistencinio judėjimo dalyves. Tačiau jų buvo, lygių vyrams ir narsiai kovojusių. Ši knyga puiki tuo, kad pirmoje jos pusėje yra supažindinama su bendra partizanų kovos situacija, struktūra, o antroje pusėje atkuriami tam tikro laikotarpio faktai, kurie supinami į aiškiai pasakojamą istoriją. 1944-1945 m., miškuose, didelėse atvirose stovyklose, gyveno ir kovojo apie 30 000 partizanų. Tačiau dėl sovietų veiklos eigoje jų sumažėjo iki 5000, o 1950 m. kovojo tik tūkstantis. 1944-1953 m. žuvo 20 101, suimta 18 819 partizanų, 8493 registravosi ir iš partizanų pasitraukė.
Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis - jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktinis, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kurie 2 žmonėms būdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės, higienos ir maisto buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.
Buvo itin prastos higienos sąlygos, labai nepalankios moterims. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.
Monika Alūzaitė partizanavimo istorijos pradžioje pasirodė palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.
Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis - jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktinis, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kurie 2 žmonėms būdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės, higienos ir maisto buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.
Buvo itin prastos higienos sąlygos, labai nepalankios moterims. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.
Monika Alūzaitė partizanavimo istorijos pradžioje pasirodė palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.
February 28, 2023
Partizanė - antroji mano klausyta audio knyga. Na, tiksliau, yra tekę bandyti pasiklausyti ir daugiau, tik vis balsas mane erzindavo. Kažkada labai gerai susiklausė "Keliaujančio katino kronikos", įgarsintos Jokūbo Bareikio, tai ir šią pasirinkau klausyti tik dėl Bareikio įgarsinimo. Ir nesuklydau - visą knygą neatsibodo klausytis jo balso, nors, regis, ne kažin kiek jo ir tegirdėjau - labai greit buvau nunešta pas partizanų, į miškus, bunkerius, jaučiau tą baimę, išgirdus žingsnius ir nerimą, kuris lydi kiekvieną minutę.
Visuose karuose visada kalbama tik apie vyrus ir nenuostabu - juk šie ir yra mūsų jėga, stiprybė ir tik vos viena kita moteris keliaus ten, kur ir vyrai - į karo lauką tiesiogiai rizikuoti savo gyvybe. Ši knyga, išskirtinai - apie tas moteris, kurios (partizaniniame) kare nestokojo tvirtybės, ryžto ir meilės tėvynei, kurios ant vienos kortos pastatė viską - nuo šeimų iki savo pačių gyvybių. O jei tiksliau, ši knyga pagrinde apie Moniką Alūzaitę, kuri auklėta katalikiškai ir žinodama, jog nusižudymas - didžiausia nuodėmė, ryžosi atimti sau gyvybę dukart, tik su sąlyga, jog taip galėtų apsaugoti visus jai brangius žmones ir, svarbiausia, tėvynę - Lietuvą.
Nors dar ir mokykloje daug kalbėta apie įvairius karus, partizanus ir pan., tačiau įvairios knygos apie juos, net jei ir tekstuose neaprašyti žiaurumai, kiekvieną kartą vis išjudina smegenyse ląsteles, klausiančias, kaip taip galima, kur visos moralės, žmogiškumas. Ir, žiauriausia, kad tokios knygos yra ir šiandien labai aktualios ir skausmingai artimos šių dienų kontekstui.
Tiesa, esu mačiusi šią knygą ir realybėje - viršelio kūrybinis sprendimas tiesiog wow. Ir tikrai atkreipiantis dėmesį. Nors, pati knyga, man atrodo, nėra tinkamai įvertinta ir, regis, ji kažkur tarsi pranykusi tarp daugelio kitų. Prisiekiu - ją verta ne tik skaityti/klausyti, bet ir turėti savo bibliotekoje. O jei anksčiau jos nepastebėjai - tebūnie tai ženklas.
Visuose karuose visada kalbama tik apie vyrus ir nenuostabu - juk šie ir yra mūsų jėga, stiprybė ir tik vos viena kita moteris keliaus ten, kur ir vyrai - į karo lauką tiesiogiai rizikuoti savo gyvybe. Ši knyga, išskirtinai - apie tas moteris, kurios (partizaniniame) kare nestokojo tvirtybės, ryžto ir meilės tėvynei, kurios ant vienos kortos pastatė viską - nuo šeimų iki savo pačių gyvybių. O jei tiksliau, ši knyga pagrinde apie Moniką Alūzaitę, kuri auklėta katalikiškai ir žinodama, jog nusižudymas - didžiausia nuodėmė, ryžosi atimti sau gyvybę dukart, tik su sąlyga, jog taip galėtų apsaugoti visus jai brangius žmones ir, svarbiausia, tėvynę - Lietuvą.
Nors dar ir mokykloje daug kalbėta apie įvairius karus, partizanus ir pan., tačiau įvairios knygos apie juos, net jei ir tekstuose neaprašyti žiaurumai, kiekvieną kartą vis išjudina smegenyse ląsteles, klausiančias, kaip taip galima, kur visos moralės, žmogiškumas. Ir, žiauriausia, kad tokios knygos yra ir šiandien labai aktualios ir skausmingai artimos šių dienų kontekstui.
Tiesa, esu mačiusi šią knygą ir realybėje - viršelio kūrybinis sprendimas tiesiog wow. Ir tikrai atkreipiantis dėmesį. Nors, pati knyga, man atrodo, nėra tinkamai įvertinta ir, regis, ji kažkur tarsi pranykusi tarp daugelio kitų. Prisiekiu - ją verta ne tik skaityti/klausyti, bet ir turėti savo bibliotekoje. O jei anksčiau jos nepastebėjai - tebūnie tai ženklas.
February 28, 2021
Istorija apie Moniką Alūzaitę prasideda šūviu sau į galvą. Ir aš iškart nuspręndžiau, kad jos kova buvo trumpa. Klydau!
Be nuobodžios kasdienybė, sunkių, sekinančių gyvenimo salygų partizanai turėjo aiškią misiją, kuri ir buvo tas variklis, vedantis ir vienijantis žygiams vardan laisvės. Nors okupantų jėgos juos visaip skaldė, gązdino, silpnino ir nuolat siųlė saldesnę dalią jei leistųsi užverbuojami bendradarbiauti, man sunku suvokti, kokią vidine valia, tikėjimu savo jėgom ir atsidavimu jie buvo apdovanoti, nes kiekvienas jų ryžosi nemesti kelio dėl takelio, o tęsti kovą, kuri dažnai atrodė pilna skausmo, nežadanti norimo/jokio rezultato, reikalaujanti itin didelės kantrybės ir pasikliovimo vienas kitu.
Tiesa, šioje knygoje man norėjosi daugiau būtent pačios Monikos išgyventų istorijų, buvimo partizane patirties aprašymų, nes ši knyga sudaryta remiantis archyvine medžiaga, pagal kurią lyg detektyvas M. Ėmužis ir sudėliojo istoriją. Turbūt naivu norėti faktų iš pačių herojų, nes viskas vyko pogrindyje ir kaip įmanoma slapčiau. Bet mane kartais apima jausmas, kad dėl to slaptumo nukenčia pačios istorijos vertingumas ir aš lieku ne visai įtikinta knygose pasakojamų įvykių tijrumu, dažnai tik nuslydimu įvykių paviršiumi
Be nuobodžios kasdienybė, sunkių, sekinančių gyvenimo salygų partizanai turėjo aiškią misiją, kuri ir buvo tas variklis, vedantis ir vienijantis žygiams vardan laisvės. Nors okupantų jėgos juos visaip skaldė, gązdino, silpnino ir nuolat siųlė saldesnę dalią jei leistųsi užverbuojami bendradarbiauti, man sunku suvokti, kokią vidine valia, tikėjimu savo jėgom ir atsidavimu jie buvo apdovanoti, nes kiekvienas jų ryžosi nemesti kelio dėl takelio, o tęsti kovą, kuri dažnai atrodė pilna skausmo, nežadanti norimo/jokio rezultato, reikalaujanti itin didelės kantrybės ir pasikliovimo vienas kitu.
Tiesa, šioje knygoje man norėjosi daugiau būtent pačios Monikos išgyventų istorijų, buvimo partizane patirties aprašymų, nes ši knyga sudaryta remiantis archyvine medžiaga, pagal kurią lyg detektyvas M. Ėmužis ir sudėliojo istoriją. Turbūt naivu norėti faktų iš pačių herojų, nes viskas vyko pogrindyje ir kaip įmanoma slapčiau. Bet mane kartais apima jausmas, kad dėl to slaptumo nukenčia pačios istorijos vertingumas ir aš lieku ne visai įtikinta knygose pasakojamų įvykių tijrumu, dažnai tik nuslydimu įvykių paviršiumi
November 28, 2021
"Taigi, nors ir kažkaip viliojančiai bežaistų saulės spindulys, nors pradės ir pirmosios žibutės kelti savo melsvas galvutes, bet kiek maža tų malonumų teks mums, nes esame lyg aname romane paskutiniai mohikanai ir kartu su savimi nešame geresnio gyvenimo viltį, lyg kibirkštį, kuri turės įsiliepsnoti į didelį laužą. Esame lyg žvakutės, kurios degame vėjo blaškomos. (...)
Kam taip liūdnai? Geriau aš Tau parašysiu, kad gyvenimas - mokykla, o mes negabūs mokiniai, kurie nieko jame neišmokstame ir nežiūrint ištobulėjusios technikos, literatūros, meno, mokslo šedevrų, nedaug skiriamės nuo pirminių žmonių. Ar ne tiesa?
(...)pabaigai Tau palinkėsiu, kad visur, visada būtum dora lietuvaitė, kad nei kietas gyvenimas, nei kiti atributai sutinkami gyvenimo kelyje, nešiurkštintų Tavo sielos, o ją išlaikytum savitą, neveikiamą jokių pašalinių įtakų, kad praėjus vargo ir kančių metams grįžtume į savo tėviškes, kur mus pasitiks nauji darbo barai - kūryba naujo gyvenimo." Benamis, 1953.03.05 (p.88)
Kam taip liūdnai? Geriau aš Tau parašysiu, kad gyvenimas - mokykla, o mes negabūs mokiniai, kurie nieko jame neišmokstame ir nežiūrint ištobulėjusios technikos, literatūros, meno, mokslo šedevrų, nedaug skiriamės nuo pirminių žmonių. Ar ne tiesa?
(...)pabaigai Tau palinkėsiu, kad visur, visada būtum dora lietuvaitė, kad nei kietas gyvenimas, nei kiti atributai sutinkami gyvenimo kelyje, nešiurkštintų Tavo sielos, o ją išlaikytum savitą, neveikiamą jokių pašalinių įtakų, kad praėjus vargo ir kančių metams grįžtume į savo tėviškes, kur mus pasitiks nauji darbo barai - kūryba naujo gyvenimo." Benamis, 1953.03.05 (p.88)
This entire review has been hidden because of spoilers.
September 14, 2024
Puiki knygelė. Net ne tik kaip Monikos Alūzaitės-Aldonos portretas (kuris irgi labai vykęs ir iš ribotos, nors gan gausios medžiagos Marius Ėmužis tikrai puikiai atkūrė tuos kelerius merginos partizanavimo metus), bet ir kaip apskritai to vėlyvojo partizaninio karo etapo paveikslas. Iš tiesų kartais net sunku suvokti, kaip, tiek metų nuo antrosios sovietų okupacijos pradžios, vis dar tiek žmonių vienaip ar kitaip dalyvavo pasipriešinimo judėjime ir kokiais metodais veikė rusų saugumas, verbuodamas agentus.
Nors rimtas akademinis darbas, bet skaitomas kone kaip grožinis kūrinys, autorius puikiai įdeda tam tikrus įvykius į kontekstą (pvz., jeigu tardymas atpasakojamas tik remiantis saugumiečių ataskaitomis, parodo, kodėl kai kurie teiginiai gali būti nepatikimi, kodėl tardytojai galėjo norėti prieš viršininkus pasirodyti padarę geresnį darbą nei padarė iš tikrųjų ir pan.).
Šaunus Mariaus Ėmužio darbas, tikiuosi, kad ne paskutinis.
Nors rimtas akademinis darbas, bet skaitomas kone kaip grožinis kūrinys, autorius puikiai įdeda tam tikrus įvykius į kontekstą (pvz., jeigu tardymas atpasakojamas tik remiantis saugumiečių ataskaitomis, parodo, kodėl kai kurie teiginiai gali būti nepatikimi, kodėl tardytojai galėjo norėti prieš viršininkus pasirodyti padarę geresnį darbą nei padarė iš tikrųjų ir pan.).
Šaunus Mariaus Ėmužio darbas, tikiuosi, kad ne paskutinis.
Displaying 1 - 30 of 43 reviews