What do you think?
Rate this book
Kad mane pamatytum
Keturiolikmetė Gilė apie pabaigas žino viską. Ir apie pasaulio pabaigą, kuri turėtų įvykti jau netrukus, 1999-ųjų gruodžio 31-osios vidurnaktį. Ir apie šeimos pabaigą, kai tėtis palikęs namus išeina pas savo studentę. Ir apie draugystės pabaigą, kai su geriausia drauge tenka varžytis dėl trokštamo vaidmens spektaklyje. Bet Gilė negali nutuokti, kuo pasibaigs mamos ryšys su vyru, pramintu Kurmiu, ir kas laukia prasidėjus 2000-iesiems...
- GenresContemporary
192 pages, Paperback
Published January 1, 2020
3 people are currently reading
144 people want to read
About the author
Akvilina Cicėnaitė
23 books344 followersRašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė. Gimė ir užaugo Vilniuje. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Velingtono Viktorijos universitete (Naujoji Zelandija) baigė religijų studijų doktorantūrą ir apsigynė daktaro laipsnį. Šiuo metu studijuoja VU ir LLTI literatūros doktorantūroje.
Penkios knygos įtrauktos į Metų knygų rinkimų penketukus, „Niujorko respublika“ pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY premiją. „Anglų kalbos žodynas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, tapo 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, 15min.lt Metų knygos rinkimuose išrinktas geriausia lietuvių autorių grožine knyga, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė.
Penkios knygos įtrauktos į Metų knygų rinkimų penketukus, „Niujorko respublika“ pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY premiją. „Anglų kalbos žodynas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, tapo 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, 15min.lt Metų knygos rinkimuose išrinktas geriausia lietuvių autorių grožine knyga, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 26 of 26 reviews
November 26, 2023
4.5/5
Dar viena Akvilinos parašyta YA knyga, kurią perskaičiau, todėl natūralu, kad neįmanoma jos nelyginti su „Niujorko respublika“. Pastaroji buvo tokia nuostabi, ryški, įvairiapusiška, tiek emocijų kelianti, jog „Kad mane pamatytum“, vertinant tik pačios Akvilinos YA knygų kontekste, nebuvo tiek paveiki. Ne dėl to, kad problemos būtų nesvarbios ar kad nesuprasčiau, kodėl reikšminga kalbėti apie vaiką, kuris jaučiasi nemylimas – dar ir kaip patiko Gilė, ir jos problemos atrodė suprantamos, skaudžios. Visgi, knyga nebuvo tokia atmosferiška, kaip „Niujorko respublika“, santykiai nebuvo tokie ryškūs. Nors Akvilina ir piešia tokius įtikėtinus, visų pažįstamus personažus – pasimetusią mamą, maištaujantį brolį, viską geriau žinančią močiutę, netikėlį diedą, su kuriuo mama susimeta, per gražią draugę, kuriai viskas tarsi geriau sekasi ir tėvą, kuris tiesiog išėjo, nes, cituojant „Tylos istoriją“, tik tiek jie ir gali nuspręsti.
Labiausiai patiko Gilės ir Agnės santykis – Akvilina tarsi nupiešia stereotipišką santykį – Gilė tokia nepakankamai graži ir ypatinga, palyginus su modeliu dirbančia, labai visų geidžiama ir įdomia Agne. Tačiau kai Agnei nutinka tai, kas buvo akivaizdu, jog nutiks, Gilė puikiai supranta ir Agnės sumokėtą kainą, ir tai, kad jų draugystė kur kas daugiau nei tik konkurencija. Tuo ši knyga man pasirodė ypatingiausia – empatija visiems, o ypač tiems trapiems paauglių santykiams, kurie taip greitai gali nuklysti į toksiškus ir žalojančius, bet Akvilina žino geriau ir padaro taip, kaip knygose apie paaugles mergaites ne visada pasiseka – nesukuria netikro konflikto ten, kur geriau nei bet kas kitas pamoko meilė. Todėl nors „Niujorko respublika“ tiesiog natūraliai patiko labiau, vis tiek labai rekomenduoju „Kad mane pamatytum“ – būtų įdomu pamatyti ir kokią knygą paaugliams Akvilina parašytų dabar.
Dar viena Akvilinos parašyta YA knyga, kurią perskaičiau, todėl natūralu, kad neįmanoma jos nelyginti su „Niujorko respublika“. Pastaroji buvo tokia nuostabi, ryški, įvairiapusiška, tiek emocijų kelianti, jog „Kad mane pamatytum“, vertinant tik pačios Akvilinos YA knygų kontekste, nebuvo tiek paveiki. Ne dėl to, kad problemos būtų nesvarbios ar kad nesuprasčiau, kodėl reikšminga kalbėti apie vaiką, kuris jaučiasi nemylimas – dar ir kaip patiko Gilė, ir jos problemos atrodė suprantamos, skaudžios. Visgi, knyga nebuvo tokia atmosferiška, kaip „Niujorko respublika“, santykiai nebuvo tokie ryškūs. Nors Akvilina ir piešia tokius įtikėtinus, visų pažįstamus personažus – pasimetusią mamą, maištaujantį brolį, viską geriau žinančią močiutę, netikėlį diedą, su kuriuo mama susimeta, per gražią draugę, kuriai viskas tarsi geriau sekasi ir tėvą, kuris tiesiog išėjo, nes, cituojant „Tylos istoriją“, tik tiek jie ir gali nuspręsti.
Labiausiai patiko Gilės ir Agnės santykis – Akvilina tarsi nupiešia stereotipišką santykį – Gilė tokia nepakankamai graži ir ypatinga, palyginus su modeliu dirbančia, labai visų geidžiama ir įdomia Agne. Tačiau kai Agnei nutinka tai, kas buvo akivaizdu, jog nutiks, Gilė puikiai supranta ir Agnės sumokėtą kainą, ir tai, kad jų draugystė kur kas daugiau nei tik konkurencija. Tuo ši knyga man pasirodė ypatingiausia – empatija visiems, o ypač tiems trapiems paauglių santykiams, kurie taip greitai gali nuklysti į toksiškus ir žalojančius, bet Akvilina žino geriau ir padaro taip, kaip knygose apie paaugles mergaites ne visada pasiseka – nesukuria netikro konflikto ten, kur geriau nei bet kas kitas pamoko meilė. Todėl nors „Niujorko respublika“ tiesiog natūraliai patiko labiau, vis tiek labai rekomenduoju „Kad mane pamatytum“ – būtų įdomu pamatyti ir kokią knygą paaugliams Akvilina parašytų dabar.
June 1, 2020
Akvilina Cicėnaitė. KAD MANE PAMATYTUM
Užsuki į knygyną. Krapštaisi literatūros, kuri tave smarkiai sužalotų, supurtytų, nes paprastai aiškiems dalykams, rodos, tapai nejautrus. Nenuilstamai dairaisi tokios knygos, kurioje bent vienas veikėjas būtų panašus į tavę ir galėtų suprasti, ką tu jauti. Arba atvirkščiai. Jeigu pavyksta tokias surasti, brangini jas. Suskaitai iki nutrynimo. Saugai jas. Nepastebimai užaugi, išsigrynini savo suaugusią literatūrą, bet ta paaugliškoji išlieka su tavimi kaip retas grynuolis. Kur link tokia ta mano pradžia – labai gailiuosi, kad Akvilinos knygos man nepapuolė tuomet, kai buvau paauglys. Jos kūrybą suskaityčiau iki skutų ir branginčiau kaip retą nuoširdumo šaltinį.
Savo sielą įsivaizduoju grublėtą ir sudiržusią. Kartais naiviai tikiu, kad paaugliškas naivumas prisibels. Kartais nepavyksta, deja, bet kartais nustebinu ir patį save. KAD MANE PAMATYTUM pasitaikė tokiu naiviai nuoširdžiu, geranorišku, šiltu kūriniu. Kaskart stebiuosi, kaip autorė šį kartą išsisuka, o su nekantrumu laukdamas sekančio jos leidinio – vis galvoju, kada ji jau nebegalės tiek daug atiduoti savęs kūriniui.
Su Akvilina susitikti nepavyko, tačiau kelis metus bendravome socialiniuose tinkluose – ji buvo arčiau manęs, nei aš pats buvau artimas ir atviras sau. Nieko daryti nereikėjo, tai buvo nuoširdi draugystė, nuoširdūs pokalbiai, nuoširdūs vakarai ir ankstyvi rytai. Pažintis, kuri prasidėjo nuo autorės nuoširdžios kūrybos. Visada dėjau lygybės ženklą tarp autorės ir jos kūrybos.
KAD MANE PAMATYTUM. Nors ketvirtame knygos viršelyje nerašoma apie tai, tačiau jau pats pavadinimas galėtų naviguoti, kur link ir aplink ką suksis pasakojimas. Būti matomam, pastebėtam yra didelė vertybė. Labai lengva tapti visų „tuščia vieta“ – tu pasauliui nematomas (susilieji su kasdienybe), tu esi negirdimas (niekas tavęs neišklauso), tu nesi svarbus (visada atsiranda svarbesnės „pasaulio pabaigos“ problemos), o tavo gyvenimiškos problemos niekam nerūpi (nes jų turi visi). Ne visiems tai pavyksta ir ne visiems tai nulemta jų gyvenimo juostoje. Pasižymėjau savo užrašuose apskritimus, kurie simbolizuoja dviejų žmonių matymo trajektoriją (ir pasekmes) – Agnę jos drauge, Kostą jo simpatija, mama Ją.
Pasaulio pabaiga knygoje – simboliška. Artimiausi žmonės žino, kad metų pabaiga ir Naujųjų metų šventė man – liūdna akimirka. Gedžiu to, ką turėjau, nes netikiu, kad gali būti geriau. Naiviai tikiu tuo, kad šie, dar einantieji metai, buvo patys geriausi mano metai. Vaikystėje dėl to gausiai verkdavau, o dabar – tai nesureikšminama proga „restauruotis“, nors liūdnatis apninka. Atradau panašumų ir su šiuo kūriniu. Kai iki didžiausio burbulo išpūstas šaršalas subliūkšta, o pabaiga gali simbolizuoti šį tą naujo ir gero. Kad ir „tėvelio“ dingimą iš tavo gyvenimo. Būtent 2008 metų gruodžio 31 dieną su manimi taip pasielgė mano tėvas – dingo.
Be to, ką knygoje galima išjausti, daugelį dalykų galima ir prisiminti. Detalių gausa, puikiai atliepianti būtent tuos laikus 1999-2000 metus. Prisiminsi, kokią muziką klausei, kokius daiktus matei, kur nusipirkdavai „kramtoškės“, kur parduoda nepilnamečiams alaus su mamos rašteliu, kaip į tave matydavo pagyvenę žmonės, kaip tau sekdavosi sugyventi su broliu ar sese, kaip svarbu tėvams buvo išgyventi, kaip laimė tapdavo antrarūše būsena ir kaip buvo daugelis dalykų, kurie šiandien yra kitaip.
Kryptovaliutom kalbu, tačiau susiinterpretuoti tekstą geriausia patiems. Nostalgijos jausmo nejaučiau, tik retkarčiais pasidarydavo baisiai liūdna, kai Gilės mama surezonuodavo su mana. Ir tas skirtingų kultūrų nesusisiejimo motyvas, tas taip vadinamas „tėvelis“, tas aklumas ir nedrąsa, tas noras būti pastebėtam, kai tu pats sau jau esi išnykęs.
Rekomenduoju. Paaugliams, taip! Tegu jie tik skaito, prašau. Akvilinos Cicėnaitės ir jos kūrybos vertinti kaip atskirų individų niekada negalėsiu. O ir objektyvumo nesitikėkite, aš jau kuris laikas esu parsidavęs jos kūrybai, žmogiškumui ir šilumai. Visad mielai rinksiuosi plaukioti jos šiltoje kūryboje, kuria taip nuoširdžiai ir noriai ji su mumis dalinasi.
Užsuki į knygyną. Krapštaisi literatūros, kuri tave smarkiai sužalotų, supurtytų, nes paprastai aiškiems dalykams, rodos, tapai nejautrus. Nenuilstamai dairaisi tokios knygos, kurioje bent vienas veikėjas būtų panašus į tavę ir galėtų suprasti, ką tu jauti. Arba atvirkščiai. Jeigu pavyksta tokias surasti, brangini jas. Suskaitai iki nutrynimo. Saugai jas. Nepastebimai užaugi, išsigrynini savo suaugusią literatūrą, bet ta paaugliškoji išlieka su tavimi kaip retas grynuolis. Kur link tokia ta mano pradžia – labai gailiuosi, kad Akvilinos knygos man nepapuolė tuomet, kai buvau paauglys. Jos kūrybą suskaityčiau iki skutų ir branginčiau kaip retą nuoširdumo šaltinį.
Savo sielą įsivaizduoju grublėtą ir sudiržusią. Kartais naiviai tikiu, kad paaugliškas naivumas prisibels. Kartais nepavyksta, deja, bet kartais nustebinu ir patį save. KAD MANE PAMATYTUM pasitaikė tokiu naiviai nuoširdžiu, geranorišku, šiltu kūriniu. Kaskart stebiuosi, kaip autorė šį kartą išsisuka, o su nekantrumu laukdamas sekančio jos leidinio – vis galvoju, kada ji jau nebegalės tiek daug atiduoti savęs kūriniui.
Su Akvilina susitikti nepavyko, tačiau kelis metus bendravome socialiniuose tinkluose – ji buvo arčiau manęs, nei aš pats buvau artimas ir atviras sau. Nieko daryti nereikėjo, tai buvo nuoširdi draugystė, nuoširdūs pokalbiai, nuoširdūs vakarai ir ankstyvi rytai. Pažintis, kuri prasidėjo nuo autorės nuoširdžios kūrybos. Visada dėjau lygybės ženklą tarp autorės ir jos kūrybos.
KAD MANE PAMATYTUM. Nors ketvirtame knygos viršelyje nerašoma apie tai, tačiau jau pats pavadinimas galėtų naviguoti, kur link ir aplink ką suksis pasakojimas. Būti matomam, pastebėtam yra didelė vertybė. Labai lengva tapti visų „tuščia vieta“ – tu pasauliui nematomas (susilieji su kasdienybe), tu esi negirdimas (niekas tavęs neišklauso), tu nesi svarbus (visada atsiranda svarbesnės „pasaulio pabaigos“ problemos), o tavo gyvenimiškos problemos niekam nerūpi (nes jų turi visi). Ne visiems tai pavyksta ir ne visiems tai nulemta jų gyvenimo juostoje. Pasižymėjau savo užrašuose apskritimus, kurie simbolizuoja dviejų žmonių matymo trajektoriją (ir pasekmes) – Agnę jos drauge, Kostą jo simpatija, mama Ją.
Pasaulio pabaiga knygoje – simboliška. Artimiausi žmonės žino, kad metų pabaiga ir Naujųjų metų šventė man – liūdna akimirka. Gedžiu to, ką turėjau, nes netikiu, kad gali būti geriau. Naiviai tikiu tuo, kad šie, dar einantieji metai, buvo patys geriausi mano metai. Vaikystėje dėl to gausiai verkdavau, o dabar – tai nesureikšminama proga „restauruotis“, nors liūdnatis apninka. Atradau panašumų ir su šiuo kūriniu. Kai iki didžiausio burbulo išpūstas šaršalas subliūkšta, o pabaiga gali simbolizuoti šį tą naujo ir gero. Kad ir „tėvelio“ dingimą iš tavo gyvenimo. Būtent 2008 metų gruodžio 31 dieną su manimi taip pasielgė mano tėvas – dingo.
Be to, ką knygoje galima išjausti, daugelį dalykų galima ir prisiminti. Detalių gausa, puikiai atliepianti būtent tuos laikus 1999-2000 metus. Prisiminsi, kokią muziką klausei, kokius daiktus matei, kur nusipirkdavai „kramtoškės“, kur parduoda nepilnamečiams alaus su mamos rašteliu, kaip į tave matydavo pagyvenę žmonės, kaip tau sekdavosi sugyventi su broliu ar sese, kaip svarbu tėvams buvo išgyventi, kaip laimė tapdavo antrarūše būsena ir kaip buvo daugelis dalykų, kurie šiandien yra kitaip.
Kryptovaliutom kalbu, tačiau susiinterpretuoti tekstą geriausia patiems. Nostalgijos jausmo nejaučiau, tik retkarčiais pasidarydavo baisiai liūdna, kai Gilės mama surezonuodavo su mana. Ir tas skirtingų kultūrų nesusisiejimo motyvas, tas taip vadinamas „tėvelis“, tas aklumas ir nedrąsa, tas noras būti pastebėtam, kai tu pats sau jau esi išnykęs.
Rekomenduoju. Paaugliams, taip! Tegu jie tik skaito, prašau. Akvilinos Cicėnaitės ir jos kūrybos vertinti kaip atskirų individų niekada negalėsiu. O ir objektyvumo nesitikėkite, aš jau kuris laikas esu parsidavęs jos kūrybai, žmogiškumui ir šilumai. Visad mielai rinksiuosi plaukioti jos šiltoje kūryboje, kuria taip nuoširdžiai ir noriai ji su mumis dalinasi.
June 10, 2022
Labai miela knyga, tikrai yra kažkas "riešutų-duoniško" joje:)
Maniau, kad nemėgstu YA literatūros, bet dabar galvoju, kad gal nemėgstu tik tada, kai mane apgaudinėja, bando apsimesti literatūra suaugusiesiems ar "visiems", nors yra infantilybė (kaip kad Ali Smith, #sorrynotsorry).
Kad mane pamatytum nuo pat pradžios buvo kažkokia miela, paskui lygiai taip pat mielai, nors ir tiksliai pagal žanro kanonus, ir tęsėsi.
Daug simpatijos pridavė periodo atpažįstamumas - 1999-ieji, ezoterikos bumas, Paksas, kažkieno kaimas su priplėkusiu kambariu ir pikta bobute, "manekenės" kaip svajonių karjeros, laikotarpis. Galvoju, ar taip pat suveikia ir šiuolaikiniams paaugliams, bet, kita vertus, kodėl gi neturėtų - pvz "Regular show" ištisai pastatytas ant 80-ųjų, o vaikai žiūri, jų netrikdo.
+labai patiko Kurmis!
Maniau, kad nemėgstu YA literatūros, bet dabar galvoju, kad gal nemėgstu tik tada, kai mane apgaudinėja, bando apsimesti literatūra suaugusiesiems ar "visiems", nors yra infantilybė (kaip kad Ali Smith, #sorrynotsorry).
Kad mane pamatytum nuo pat pradžios buvo kažkokia miela, paskui lygiai taip pat mielai, nors ir tiksliai pagal žanro kanonus, ir tęsėsi.
Daug simpatijos pridavė periodo atpažįstamumas - 1999-ieji, ezoterikos bumas, Paksas, kažkieno kaimas su priplėkusiu kambariu ir pikta bobute, "manekenės" kaip svajonių karjeros, laikotarpis. Galvoju, ar taip pat suveikia ir šiuolaikiniams paaugliams, bet, kita vertus, kodėl gi neturėtų - pvz "Regular show" ištisai pastatytas ant 80-ųjų, o vaikai žiūri, jų netrikdo.
+labai patiko Kurmis!
June 13, 2020
Bandau prisiminti, ką skaičiau būdama paaugle ir kas man labai įsiminė. Sunku nusikelti tiek metų atgal. Ne, tada dar nebuvo Akvilinos knygų... O gaila. Nors tai ir pirmoji pažintis su šia rašytoja, bet manau užsimegs ilgalaikė draugystė.
Tai istorija apie keuriolikmetę paauglę Gilę ir jos meilę teatrui. Apie draugystę bei šeimos dramas. Na, o visas veiksmas vyksta 2000 m. išvakarėse, kai pusę metų visa žiniasklaida ūžė, kad bus pasaulio pabaiga. Gilės tėvai išsiskyrė, tėtis išėjo pas jaunesnę žmoną, o mama susirado draugą. Gilė jaučiasi išduota... Netgi draugės Agnės, kuri tapo manekene. Ji kanko dramos būrelį mokykloje ir svajoja tapti aktore.
Visų smagiausia, kad aš pati buvau panašaus amžiaus kaip Gilė kai atėjo 2000 m. Romane aprašomi įvykiai be galo artimi ir pažįstami. Tiesa, gyvenau aš ne mieste, o priemiestyje tuo metu, bet žiūrėjau tuos pačius serialus, klausiausi panašios muzikos. Toks nedidelis deja vu. Laba gerai pamenu tą psichozę apie pasaulio pabaigą, pakrikusius pažeidžiamų žmonių nervus... Kaip jaučiausi pakylėta, kad galiu pamatyti tūkstantmečio virsmą.
Labai patiko paprastas rašymo stilius, be didelio manierizmo. Veikėjų charakteriai taip pat šilti ir paprasti. Tokie, kurie pasitaiko kiekvieno aplinkoje - draugė manekenė, kuriai tyliai pavydi, tėvai, kurie atrodo kaip iš kitos planetos, vaikinas, kuriam tu patinki, brolis, kuris yra smulkus niekšelis. O ir problemos, sprendžiamos romane yra sutinkamos daugelio paauglių gyvenime. O ir pati Gilė - protinga ir gana subrendusi mergaitė, turinti tvirtas vertybes. Man ji labai patiko.
Rekomenduoju skaityti tiek paaugliams, tiek jau paaugusiems suaugusiems. Ypač tiems, kas dutūkstantaisiais dar buvo paaugliais. Romanas neddelės apimties, neperkrautas ir neperspaustas. Tiesiog puikiai tinka paaugliui, kuriam nesinori ilgai kiurksoti prie knygos. Na, o man puikiai tiko kaip greitas savaitgalio skaitinys.
Tai istorija apie keuriolikmetę paauglę Gilę ir jos meilę teatrui. Apie draugystę bei šeimos dramas. Na, o visas veiksmas vyksta 2000 m. išvakarėse, kai pusę metų visa žiniasklaida ūžė, kad bus pasaulio pabaiga. Gilės tėvai išsiskyrė, tėtis išėjo pas jaunesnę žmoną, o mama susirado draugą. Gilė jaučiasi išduota... Netgi draugės Agnės, kuri tapo manekene. Ji kanko dramos būrelį mokykloje ir svajoja tapti aktore.
Visų smagiausia, kad aš pati buvau panašaus amžiaus kaip Gilė kai atėjo 2000 m. Romane aprašomi įvykiai be galo artimi ir pažįstami. Tiesa, gyvenau aš ne mieste, o priemiestyje tuo metu, bet žiūrėjau tuos pačius serialus, klausiausi panašios muzikos. Toks nedidelis deja vu. Laba gerai pamenu tą psichozę apie pasaulio pabaigą, pakrikusius pažeidžiamų žmonių nervus... Kaip jaučiausi pakylėta, kad galiu pamatyti tūkstantmečio virsmą.
Labai patiko paprastas rašymo stilius, be didelio manierizmo. Veikėjų charakteriai taip pat šilti ir paprasti. Tokie, kurie pasitaiko kiekvieno aplinkoje - draugė manekenė, kuriai tyliai pavydi, tėvai, kurie atrodo kaip iš kitos planetos, vaikinas, kuriam tu patinki, brolis, kuris yra smulkus niekšelis. O ir problemos, sprendžiamos romane yra sutinkamos daugelio paauglių gyvenime. O ir pati Gilė - protinga ir gana subrendusi mergaitė, turinti tvirtas vertybes. Man ji labai patiko.
Rekomenduoju skaityti tiek paaugliams, tiek jau paaugusiems suaugusiems. Ypač tiems, kas dutūkstantaisiais dar buvo paaugliais. Romanas neddelės apimties, neperkrautas ir neperspaustas. Tiesiog puikiai tinka paaugliui, kuriam nesinori ilgai kiurksoti prie knygos. Na, o man puikiai tiko kaip greitas savaitgalio skaitinys.
May 13, 2020
Knyga labai patiko. galbut todel kad primine paauglyste, nes kaip ir pagrindiniai herojai tais paciais metais ja isgyvenau. Butinai rekomenduoju perskaityti savo bendraamziams. Nukels i tuos laikus ir pabus savotiska nostalgija.
March 1, 2020
Geraširdiška, šilta, graži knyga apie “normalius” paauglius, jų problemas ir santykius, autorė moka pajausti, išgyventi ir išsakyti būseną, dar viską tiksliai nudažydama 1999 “pasaulio pabaigos” dvasia su tiksliomis to meto detalėmis. Tuo pačiu tai knygą daro tarsi antra “Niujorko respublikos” dalimi, nors veikėja jau kita, ir laikas kitas. Ar ko pritrūko? Man norėjosi daugiau humoro, o vietomis - ir aštrumo, ką buvo galima pasiekti kruopščiau paplėtojus šalutinius personažus.
January 21, 2026
Jauki, greitai, lengvai ir maloniai perskaityta knyga. Labai rekomenduoju tiems, kas apie 2000 metus buvo paaugliais. Smagu prisiminti savo paauglystės aktualijas :) O jei dar buvote/esate ir "Riešutų duonos" gerbėjai, tai, pažadu, patiks...
June 24, 2020
Ši knyga yra viena iš tokių knygų, kurias reikia perskaityti. Ją parašė suaugusi moteris, tačiau atrodo, jog parašė paauglė. Taip pat knygos veikėjai elgiasi kaip normalūs, šiuolaikiniai vaikai, todėl knyga man patiko. ,,Kad mane pamatytum" labai tiktų žmonėms, kurie jaučiasi nesuprasti, neišklausyti, žmonėms, kurie nori būti pamatyti.
Viena knygos veikėja Agnė – geriausia Gilės (pagrindinės veikėjos) draugė – man pasirodė labai įdomus veikėjas. Dažniausiai knygose visas veiksmas sukasi apie pagrindinį veikėją, tačiau ne šį kartą, nes Agnė yra šios knygos žvaigždė. ir, žinoma, nėra ko stebėtis – juk ji tokia tobula, juk jai viskas pavyksta be pastangų, juk ji Saulė, o visi kiti – bereikšmiai apie ją besisukantys dangaus kūnai. Ir nėra čia ko pykti. Negalima Saulės nekęsti už tai, kad ji per ryškiai šviečia. Galima pykti tik ant savęs, kad nesi Saulė.
,, - Ar kas nutiko, Gile?
Nenutiko, Agne. O gal nutiko. Viskas ir kartu nieko. Gal tu negalėtum manęs suprasti, net jei norėtum. Juk viskas tau pavyksta be jokių pastangų, o mano rankose viskas tik žyra ir dūžta, krinta krištolo šukėm."
,,Tik parėjusi namo supratau, kodėl nebuvo jokios atrankos. Jos nebuvo, nes nėra tokios atrankos, kurios Agnė neįveiktų ir visi tai žino."
Viena knygos veikėja Agnė – geriausia Gilės (pagrindinės veikėjos) draugė – man pasirodė labai įdomus veikėjas. Dažniausiai knygose visas veiksmas sukasi apie pagrindinį veikėją, tačiau ne šį kartą, nes Agnė yra šios knygos žvaigždė. ir, žinoma, nėra ko stebėtis – juk ji tokia tobula, juk jai viskas pavyksta be pastangų, juk ji Saulė, o visi kiti – bereikšmiai apie ją besisukantys dangaus kūnai. Ir nėra čia ko pykti. Negalima Saulės nekęsti už tai, kad ji per ryškiai šviečia. Galima pykti tik ant savęs, kad nesi Saulė.
,, - Ar kas nutiko, Gile?
Nenutiko, Agne. O gal nutiko. Viskas ir kartu nieko. Gal tu negalėtum manęs suprasti, net jei norėtum. Juk viskas tau pavyksta be jokių pastangų, o mano rankose viskas tik žyra ir dūžta, krinta krištolo šukėm."
,,Tik parėjusi namo supratau, kodėl nebuvo jokios atrankos. Jos nebuvo, nes nėra tokios atrankos, kurios Agnė neįveiktų ir visi tai žino."
August 3, 2020
✨Trumpo prisėdimo knyga, skirta jaunimui. Kaip žinia, kas tinka jaunimui, tinka ir mums, suaugusiems. Man ji šiek tiek priminė "Lizos butą", "Remontą". Nunešė į praeitį. Kas gi neklijavo sienų plakatais iš Bravo žurnalų? Kas nerinko paveiksliukų iš Love is... kramtomos gumos? Aš taip pat skaitydavau nuo - iki laikraščius. Prisimenu tas kalbas apie mus ištiksinčią pasaulio pabaigą pasitinkant 21-tą amžių. Nors iš paauglės amžiaus tada jau buvau išaugus, man knyga pasirodė labai artima ir sava.
✨Galbūt, šiuolaikiniams jaunuoliams ji pasirodys kažkiek keistokai, atitolus nuo išmaniųjų amžiaus, bet visais laikais paaugliai išgyvena nesutarimus su aplinkiniais, draugais. Nesvarbu kokiam amžiui begyventum.
✨Autorė tikrai verta pagyrų ir mūsų dėmesio. Ne vieną knygą esu skaičius ir nenusivylus.
✨Galbūt, šiuolaikiniams jaunuoliams ji pasirodys kažkiek keistokai, atitolus nuo išmaniųjų amžiaus, bet visais laikais paaugliai išgyvena nesutarimus su aplinkiniais, draugais. Nesvarbu kokiam amžiui begyventum.
✨Autorė tikrai verta pagyrų ir mūsų dėmesio. Ne vieną knygą esu skaičius ir nenusivylus.
July 25, 2021
Mano pirmoji skaityta Akvilinos Cicėnaitės knyga ir pirmoji skaityta lietuvių autoriaus knyga paaugliams. Taip lengvai ir sklandžiai parašyta, kad puslapiai ištirpo per keletą dienų! Prikėlė daug atsiminimų, bet tuo pačiu pamačiau kaip paauglio gyvenimas atrodė sostinėje ir kaip skyrėsi nuo manojo gyvenimo mažame miestelyje. Tikrai rekomenduoju kiekvienam paaugliui, bet ir visiems, o aš einu rinktis kitos, nes labai patiko!
May 5, 2023
Skaitėsi lengvai, tačiau knyga apie nieką. Jokio siužeto. Kaip vanduo iš sulčių pakelio.
March 1, 2020
Man labai patinka nuoširdžios knygos ir man labai patinka, kai bandoma lįsti į tai, kaip iš tikrųjų jaučiasi paauglys. Gražiai parašyta, nesudėtingai, bet nebanaliai – taip, kad būtų galima sugerti knygą į save. Tokia man šita knyga – sugertukas. Toks jausmas, kad net neskaičiau, o išgyvenau. Buvo vietų, kuriose juokiausi balsu, buvo ir tokių, kur garsiai atsidusau, nes tikrai buvo galima geriau. Tai, kad pagrindinė veikėja buvo išgryninta iki turbūt visko, įvyko visų kitų veikėjų sąskaita. Tokių gerų buvo! Taip apie juos pritrūko.
June 21, 2021
"Jei išties egzistuoja pragaras, jis čia: vaikų darželio pusrūsyje, su atvėsusia iš siaubo arbata, su Brisiaus kauksmu, lyg jam kas dirtų kailį, su gitarą laužančiu gražuoliu Kristupu ir Luku aprasojusiais akiniais, su Martynu, kuris daužė būgnus taip įsikarščiavęs, kad viską pasaulyje pamiršo, įskaitant savo drovumą. Ši muzika buvo siaubingesnė už bet kokį pasaulio pabaigos scenarijų."
Geraširdiška, švelni, prajuokinanti, jautri, "užlaužianti" kraštutinumais paauglystė. Ir knyga apie ją. 4,5 iš 5, nes toks vat jausmas. Kita vertus, suprantu, kodėl pelniusi P. Mašioto premiją.
Geraširdiška, švelni, prajuokinanti, jautri, "užlaužianti" kraštutinumais paauglystė. Ir knyga apie ją. 4,5 iš 5, nes toks vat jausmas. Kita vertus, suprantu, kodėl pelniusi P. Mašioto premiją.
December 10, 2023
Kažkaip keistai gavosi su šia knyga. Pirmiau pradėjau skaityti, o po to išsiaiškinau, kad ji skirta paaugliams. Įpusėjant knygą, vis neapleido klausimas, kuriems paaugliams ji skirta? Ar tiems, kurie dabar paaugliai, o gal tiems, kurie buvo paaugliai besibaigiant praeitam tūkstantmečiui? Užuominos į tuometes politines aktualija ar vykusią masinę psichozę dėl pasaulio pabaigos, buvo tokios pažįstamos. Atrodė lyg trumpam grįžau pati į mokyklinį suolą.
Read
July 23, 2020Smagiai suskaičiau, paauglystės jausmelis puikiai perteiktas – et ta nuolatinė pasaulių pabaiga. Patiko, kad veiksmas vyksta iš tikrųjų, dėl kažkokių konfliktų, o ne šiaip sau, tik tam, kad vyktų (atrodo, kad taip nedaug noriu iš knygos, bet visgi dažnai tenka nusivilti). Veikėjai turi labai aiškias ribas ir elgesio modelius, bet kartu nėra visiškai nuobodūs. Ezoterikos pėdsakiukas buvo labai šmaikštus.
Yra kliurkų (kai kur per prėska – palyginus, su, pavyzdžiui, „Euforija“, akivaizdu, kad tokį gyvenimą kaip aprašyta gyvena tik tie paaugliai, kurių vienintelis hobis yra skaitymas – arba knyga iš tikrųjų yra labiau vaikams nei paaugliams; foreshadowingas per akivaizdus; per daug pasikartojančių veiksmų/minčių – neįtikino, kad per pusę metų veikėja apie žmones visai nepakeičia nuomonės, o ir kažką keičiančių įvykių tėra du – jų, mažesnių, tikrai galėtų būti daugiau; man asmeniškai pritrūko humoro – kai kurie veikėjai šaržuoti ir smagūs, bet (čia jau kalbant labiau bendrai apie lietuviškas knygas) man sunku patikėti, kad visi taip rimtai žiūri į pasaulį; ne visiškai aišku, kam reikalingas brolio personažas – vienintelis nieko nedaro ir niekaip nekeičia siužeto nei pagrindinės veikėjos) bet jei nenoriu, kad jų būtų, tai tikriausiai turiu a) 30-ties nebeskaityti knygų paaugliams; b) imti ir parašyti savo knygą ir pažiūrėti, kaip lengva išvengti tų kliurkų.
Yra kliurkų (kai kur per prėska – palyginus, su, pavyzdžiui, „Euforija“, akivaizdu, kad tokį gyvenimą kaip aprašyta gyvena tik tie paaugliai, kurių vienintelis hobis yra skaitymas – arba knyga iš tikrųjų yra labiau vaikams nei paaugliams; foreshadowingas per akivaizdus; per daug pasikartojančių veiksmų/minčių – neįtikino, kad per pusę metų veikėja apie žmones visai nepakeičia nuomonės, o ir kažką keičiančių įvykių tėra du – jų, mažesnių, tikrai galėtų būti daugiau; man asmeniškai pritrūko humoro – kai kurie veikėjai šaržuoti ir smagūs, bet (čia jau kalbant labiau bendrai apie lietuviškas knygas) man sunku patikėti, kad visi taip rimtai žiūri į pasaulį; ne visiškai aišku, kam reikalingas brolio personažas – vienintelis nieko nedaro ir niekaip nekeičia siužeto nei pagrindinės veikėjos) bet jei nenoriu, kad jų būtų, tai tikriausiai turiu a) 30-ties nebeskaityti knygų paaugliams; b) imti ir parašyti savo knygą ir pažiūrėti, kaip lengva išvengti tų kliurkų.
September 17, 2020
Prieš keletą metų skaičiau šios autorės knygą "Niujorko respublika" ir dar iki šiol prisimenu tokį paprastą, nuoširdų ir kažkiek nostalgija atskiestą jausmą, kuris mane lydėjo visą skaitymo laiką.
Ne išimtis ir "Kad mane pamatytum": Paaugliškai poetiška istorija, kurioje persipina asmeninės pabaigos (draugystės, santykių šeimoje ir pan.) ir panika dėl naujojo tūkstantmečio bei (neva) atėjančios pasaulio pabaigos. Nors pati tuo metu buvau tik devynerių, tačiau irgi pamenu šiokį tokį subruzdimą ir nerimą dėl artėjančių 2000. Vietomis komiška, vietomis liūdnoka ir pilna spalvingų personažų, sudarančių pagrindinės veikėjos šeimą bei draugų ratą.
Lengvas, greitai skaitomas kūrinys, kuris man vis primena, kad karts nuo karto paskaityti paauglių literatūrą tikrai verta.
Ne išimtis ir "Kad mane pamatytum": Paaugliškai poetiška istorija, kurioje persipina asmeninės pabaigos (draugystės, santykių šeimoje ir pan.) ir panika dėl naujojo tūkstantmečio bei (neva) atėjančios pasaulio pabaigos. Nors pati tuo metu buvau tik devynerių, tačiau irgi pamenu šiokį tokį subruzdimą ir nerimą dėl artėjančių 2000. Vietomis komiška, vietomis liūdnoka ir pilna spalvingų personažų, sudarančių pagrindinės veikėjos šeimą bei draugų ratą.
Lengvas, greitai skaitomas kūrinys, kuris man vis primena, kad karts nuo karto paskaityti paauglių literatūrą tikrai verta.
November 25, 2022
25 m/s, arba 4,5🎆
Och tu kurmi. Ir vėl tu čia? Ar kada nors tavęs atsikratysiu?
Labai jauki, miela, šilta, liūdnoka bet ir vilties kupina knyga apie šeimą, draugystę ir visa tai, kas gyvenime svarbiausia. Dabar galvoje sukasi "Paskutinis traukinys dar laukia...", ir būtinai skaitysiu kitas Akvilinos Cicėnaitės knygas.
Och tu kurmi. Ir vėl tu čia? Ar kada nors tavęs atsikratysiu?
Labai jauki, miela, šilta, liūdnoka bet ir vilties kupina knyga apie šeimą, draugystę ir visa tai, kas gyvenime svarbiausia. Dabar galvoje sukasi "Paskutinis traukinys dar laukia...", ir būtinai skaitysiu kitas Akvilinos Cicėnaitės knygas.
July 20, 2020
Puiki knyga paaugliams, ieškantiems savęs ir savo vietos po saule, kurie jaučiasi sutrikę besikeičiant gyvenimo aplinkybėms. Įtraukiantis pasakojimas, parašytas dienoraščio forma.
November 28, 2020
I read it in one go. i loved this book is great especially for teenagers.
February 17, 2021
Knygą perskaičiau per kelias dienas. Įdomi, gyvenimiška knyga. Tikrai rekomenduoju paskaityti visiems.
August 21, 2021
Įvertinau 4⭐️, bet tikrai buvo vietų vertų 5. Įdomiausia, kad laikai ,kai tiesiog gyvenome, 2000-ųjų riba, gali virsti knyga! Viskas taip pažįstama ir sava...
December 29, 2022
LABAI LABAI LABAI PATIKO
Read
August 18, 2023Traukinio skaitinys, pasiskolintas iš kaimynės paauglės :) nunešė į mano paauglystės laikus. @akvilina.cicenaite turi talentą aprašyti aplinką taip, kad nusikeli ten bematant.
September 6, 2021
Laibai gera knyga visiems rekomenduoju
Displaying 1 - 26 of 26 reviews