Kai kalbama apie Vytautą Landsbergį, norisi naudoti klišę "vieni jį dievina, kiti nekenčia, bet abejingų jis nepalieka."
Ir iš tikrųjų, visiškai nesvarbu, ar dievini profesorių, ar jo nekenti, bet negali likti abejingas ir nesutikti, kad tai - neeilinė asmenybė. Ir šiuo atveju kalbu ne tiek apie jo sąmoningą veiklą, kiek apie gyvenimo aplinkybes, kurios nuo jo paties mažai priklausė, bet neabejotinai turėjo įtakos visiems puikiai žinomos (ne pažįstamos!) asmenybės formavimuisi (asmenybės vertinimą, žinoma, čia jau kiekvienas atliekame pagal minėtą klišę): gyvenimo laikotarpis (tarpukaris, II pasaulinis karas, jau nekalbant apie devyniasdešimtuosius); šeima/giminė, kurioje gimė (Landsbergiai, Jablonskiai); aplinka, kurioje augo (tarpukario Kaunas, Kačerginė); aplinka, kuri supo (nuolatiniai svečiai, kaimynai, bičiuliai Sodeikos, Lozoraičiai ir kt.) ir pan.
Taigi, dalis tų aplinkybių ir aprašytos šioje knygelėje, su Landsbergiui būdingais kiek ekscentriškais nuklydimais (šiuo atveju aš apie eiles "ne į temą"), kažkokiu nostalgišku paslaptingumu, fenomenaliu detalumu (nors čia slidi vieta, nes nėra kaip patikrinti, kiek tas detalumas ir apskritai visi atsiminimai yra autentiški, o kiek sumišę su vaikystės idealizmu ir vaikiško suvokimo ribotumu). Bet kuriuo atveju, net jei nemėgstat Vytauto Landsbergio, turėtų patikti tiems, kam įdomus tarpukario laikotarpis, nes atsiskleidžia autentiškų to meto gyvenimo (kad ir ne visai eilinio), buities aplinkybių, nors ir nedaug, nes knygelė labai kūda. Buvo įdomu, norėtųsi daugiau.