What do you think?
Rate this book
Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais
Devyniasdešimtųjų vaikai – tai lietuviškoji „tūkstantmečio karta“, gimusi per paskutinius du praėjusio amžiaus dešimtmečius. Tie iš jų, kurie tampa tėvais, šį virsmą patiria kiek kitaip nei ankstesnės kartos: su kur kas daugiau informacijos, technologijų, dramos. Motinystė ir tėvystė interneto amžiuje turi savo kainą, kurią devyniasdešimtųjų vaikai moka nesibaigiančiais ieškojimais ir nustebimais. Maža to, susilaukus vaikų galvose atgyja laukinis vaikystės ar paauglystės dešimtmetis. Atradus save jau priaugtuose tėvų batuose, gerokai pasikeičia perspektyva. Nuslenka vaikiška devyniasdešimtųjų romantika ir pasirodo, iš kur ateina šiandieninių tėvų galios ir silpnybės.
121 pages
Published February 21, 2020
22 people are currently reading
894 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 119 reviews
April 16, 2020
Mūsų Velykos buvo tiesiog siaubingos. Pirmiausiai apsivėmiau aš ir parai išsijungiau nuo temperatūros. Tada estafetę trims dienoms perėmė Kristijonas. Pirmiausiai isteriškai apsiverkiau, nes nebežinojau nei kaip jį sodinti, nei kaip guosti. Gerai, kad Au moka nuraminti, o ir šiaip prisidėjo prie ramybės apsivemdamas paskutinis. O tada tiesiog - karinė parengtis.
Antrąją Velykų dieną man buvo tiesioginis LRT pasijungimas iš namų ir aš jau nebežinojau kiek manyje emocijų maišėsi - Kristijonas pabudo eterio metu, tada per pertrauką mane apvėmė nuo galvos iki kojų, aš persirengiau ir galvojau “vpizdu, keisiu sukneles kaip miss Lietuva, jei reiks”, kažkaip atlaikėm. Šiandien namuose jau harmonija.
Kažkuriuo metu vonioje jau stirksojo suvemtas kalnas ir aš nuėjusi prie švarių vaiko drabužių stalčiaus supratau, kad teturim draugės atneštų naujų jos mergaičių baltų pėdkelnių su Barbie logotipu.
Jūs gal juoksitės, bet aš visiškai rimtai kokias dešimt minučių galvojau, ar normalu beveik vienuolikos mėnesių berniukui mauti pėdkelnes su barbių ženklu. Va tiek smegenis išvėmiau.
Atrodytų, aš laisva, drąsi, savipakankama mama.
Tačiau aš iš tų devyniasdešimtųjų vaikų kartos, kurie dabar tapo tėvais ir atsinešė į šiandieną visą tą patirtį, kuri kartais taip atjungia galvą, kad net nejauku.
Tas pėdkelnes aš suvedžiau su visą gyvenimą mane persekiojančia normalumo policija, apie kurią rašo Veronika savo visiškai kosminėje knygoje, kurią ką tik pabaigiau.
Nerealiai ji man patiko. Kartu su Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama” dabar tai mėgstamiausia mano knyga apie motinystę lydinčius jausmus.
Visą ją norėčiau cituoti, aš žodis žodin taip jaučiuosi - tikiu, kad panašiai nutiks su daugeliu mano amžiaus skaitytojų.
Veronika knygoje dalinasi galybe man pirmąkart žinomų šaltinių. Jau ruošiuosi gūglinimo sesijai.
Daugiau gal nevalia ir plėstis - ši knyga yra tokia patyriminė antropologijos patirtis, kad geriau pabandyt patiems.
Atskiras sakinys leidyklos Dvi Tylos supratimui apie tai kaip turi atrodyti knyga. Tai yra tiesiog kito lygio leidyba ir tiek. Dizaino, maketo, iliustracijos prasmėmis. Bravo.
O dabar einu mamos raumenis pamankštint.
Antrąją Velykų dieną man buvo tiesioginis LRT pasijungimas iš namų ir aš jau nebežinojau kiek manyje emocijų maišėsi - Kristijonas pabudo eterio metu, tada per pertrauką mane apvėmė nuo galvos iki kojų, aš persirengiau ir galvojau “vpizdu, keisiu sukneles kaip miss Lietuva, jei reiks”, kažkaip atlaikėm. Šiandien namuose jau harmonija.
Kažkuriuo metu vonioje jau stirksojo suvemtas kalnas ir aš nuėjusi prie švarių vaiko drabužių stalčiaus supratau, kad teturim draugės atneštų naujų jos mergaičių baltų pėdkelnių su Barbie logotipu.
Jūs gal juoksitės, bet aš visiškai rimtai kokias dešimt minučių galvojau, ar normalu beveik vienuolikos mėnesių berniukui mauti pėdkelnes su barbių ženklu. Va tiek smegenis išvėmiau.
Atrodytų, aš laisva, drąsi, savipakankama mama.
Tačiau aš iš tų devyniasdešimtųjų vaikų kartos, kurie dabar tapo tėvais ir atsinešė į šiandieną visą tą patirtį, kuri kartais taip atjungia galvą, kad net nejauku.
Tas pėdkelnes aš suvedžiau su visą gyvenimą mane persekiojančia normalumo policija, apie kurią rašo Veronika savo visiškai kosminėje knygoje, kurią ką tik pabaigiau.
Nerealiai ji man patiko. Kartu su Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama” dabar tai mėgstamiausia mano knyga apie motinystę lydinčius jausmus.
Visą ją norėčiau cituoti, aš žodis žodin taip jaučiuosi - tikiu, kad panašiai nutiks su daugeliu mano amžiaus skaitytojų.
Veronika knygoje dalinasi galybe man pirmąkart žinomų šaltinių. Jau ruošiuosi gūglinimo sesijai.
Daugiau gal nevalia ir plėstis - ši knyga yra tokia patyriminė antropologijos patirtis, kad geriau pabandyt patiems.
Atskiras sakinys leidyklos Dvi Tylos supratimui apie tai kaip turi atrodyti knyga. Tai yra tiesiog kito lygio leidyba ir tiek. Dizaino, maketo, iliustracijos prasmėmis. Bravo.
O dabar einu mamos raumenis pamankštint.
February 1, 2021
Tai ir nespręsk apie knygą iš viršelio. Apie tuos devyniasdešimtuosius ir kaip jie formuoja žmogų teksto labai mažai, praktiškai gal 10 pirmųjų puslapių. Toliau tie devyniasdešimtieji ir nutrūksta ir grįžta. Bet kas lieka, tai naratyvas, kaip sunku auginti vaikus. Eik tu sau, nejaugi? Dar svarbu paminėti, jog net nešvarios sauskelnės guli po lova. Sunku išmesti? Nenoriu plėstis, gal čia yra supermamyčių, dar užpuls mane jauną. Pasakojama, kad reikia nevengti pasakoti apie patiriamus sunkumus auginant vaiką, tiesa, bet ar kada nors kam nors auginti vaiką buvo lengva ir kada tai buvo slepiama? Man pačiai nesuvokiama, kaip net ir iš geriausių genų rinkinio užauginti gerą žmogų.
Dekonstravus erzinantį turinį galima šį tą pasakyti apie pateikimą. Mandrai atspausdinta knyga, specialus popierius, iliustracijos, erzinantis šriftas, nepadėti du pirštukai prieš rašant naują pastraipą, atsilenkiantis viršelis, todėl didelė kaina - viskas hipsteriška, kaip ir autorės mintys. Tiražas 2000 vienetų, įdomu, kokia pardavimų statistika. Sakiniai ilgi, padvelkia kartais grafomanija. Autorė užsiima tinklaraščiu, tai knyga būtent ir susideda iš tokių įrašų. Niekada nesuprantu, kam kokius nors FB įrašus sudėti į rinktinę ir išleisti popieriniu pavidalu. Maža literatūrinės redakcijos, negi leisi knygą vien iš lietuviškų žodžių - bus ne hipsteriška!
Knyga patiks hipsteriams, kurie turi beibių, bet truputį dėl to nekaifuoja, ieško motyvacijos. Kuriems dar neturi vaikų - nepatiks.
Dekonstravus erzinantį turinį galima šį tą pasakyti apie pateikimą. Mandrai atspausdinta knyga, specialus popierius, iliustracijos, erzinantis šriftas, nepadėti du pirštukai prieš rašant naują pastraipą, atsilenkiantis viršelis, todėl didelė kaina - viskas hipsteriška, kaip ir autorės mintys. Tiražas 2000 vienetų, įdomu, kokia pardavimų statistika. Sakiniai ilgi, padvelkia kartais grafomanija. Autorė užsiima tinklaraščiu, tai knyga būtent ir susideda iš tokių įrašų. Niekada nesuprantu, kam kokius nors FB įrašus sudėti į rinktinę ir išleisti popieriniu pavidalu. Maža literatūrinės redakcijos, negi leisi knygą vien iš lietuviškų žodžių - bus ne hipsteriška!
Knyga patiks hipsteriams, kurie turi beibių, bet truputį dėl to nekaifuoja, ieško motyvacijos. Kuriems dar neturi vaikų - nepatiks.
April 27, 2020
Kad ir kokią tėvystės knygą paimtumėte į rankas - nė viena jų nepasakos to, ką iš tiesų išgyvename mes - devyniasdešimtųjų Lietuvos vaikų karta, užaugusi sovietmečio išugdytų tėvų namuose, kurių pačių tėvai, mūsų seneliai, matė karą. Taip stipriai besikeičiantys kartų pasaulėžiūriai negali būti aprašyti jokiame amerikietiškame ‘parenting’ vadovėlyje. Kita vertus, ši knyga ir nedalina patarimų, kaip auginti vaikus. Ji tiesiog padeda suvokti, kur mes ir iš kur mes. O svarbiausia, suvokus to priežastis, lengviau pasidaro atsikratyti vieno kito seno komplekso, būti geresniu savo vaikams ir net geriau suprasti savo pačių tėvus bei jų sprendimus, kurių “aš jau tikrai nedarysiu”.
Perskaičius šią knygą apima daugialypis palengvėjimo jausmas. Pirmiausia dėl to, kad Veronika taip tiksliai, o tuo pačiu ir šmaikščiai aprašė tai, ką mes vis bandom sau apčiuopti ir apibūdinti - devyniasdešimtuosius ir tai, kokią jie mums turėjo įtaką kaip vaikams. Antra, palengvėjo dėl to, kad supranti, jog viskas su tavimi yra gerai - ne tave vieną palietė “Dūchinimo kultūra”, patyčios ir sunkumai šeimoje. Net jei tuo metu to ir nelabai supratome, mes visi tai patyrėme. Ir mes vis tiek galime būti geriausi tėvai savo vaikams, nors ir auginsime juos kitaip, nei augome patys. Užvertus paskutinį knygos puslapį giliai atsikvepi, susirenki tą “aš neįsivaizduoju, ką darau” jausmą ir pasakai sau - it’s gonna be OK.
Perskaičius šią knygą apima daugialypis palengvėjimo jausmas. Pirmiausia dėl to, kad Veronika taip tiksliai, o tuo pačiu ir šmaikščiai aprašė tai, ką mes vis bandom sau apčiuopti ir apibūdinti - devyniasdešimtuosius ir tai, kokią jie mums turėjo įtaką kaip vaikams. Antra, palengvėjo dėl to, kad supranti, jog viskas su tavimi yra gerai - ne tave vieną palietė “Dūchinimo kultūra”, patyčios ir sunkumai šeimoje. Net jei tuo metu to ir nelabai supratome, mes visi tai patyrėme. Ir mes vis tiek galime būti geriausi tėvai savo vaikams, nors ir auginsime juos kitaip, nei augome patys. Užvertus paskutinį knygos puslapį giliai atsikvepi, susirenki tą “aš neįsivaizduoju, ką darau” jausmą ir pasakai sau - it’s gonna be OK.
June 20, 2020
Pirmieji puslapiai jau kūrė mintis, kad vertinsiu knygą 5 Goodreads žvaigždutėmis ir jau buvau pradėjusi aktyviai visiems rekomenduoti kaip būtiną perskaityti knygą... Vis dėlto, antroji knygos dalis itin nutolo nuo pačios knygos pavadinimo ir to lengvo sociologinio žvilgsnio į 90-ųjų kartą, bepradėto plėtoti “duchinimo” kultūros, laisvės ir šviežio kapitalizmo aplinką - visa tai tiek daug žadėjo, bet galiausiai baigėsi tinklaraštiniu tėvystės išgyvenimo tekstu (kuris savaime nėra blogai), kur pavadinimas tapo geru kabliuku nusipirkti knygą.
Galiausiai, kad ir kaip griežtai skamba kritika, knyga tikrai verta perskaityti, autorė turi rašymo talentą ir jį gerai treniruoja, o kad tekstas ne visada atitinka pavadinimą, vis tiek yra labai geras, verčia juoktis, mąstyti, pritariamai linksėti ir neatsitraukti.
Galiausiai, kad ir kaip griežtai skamba kritika, knyga tikrai verta perskaityti, autorė turi rašymo talentą ir jį gerai treniruoja, o kad tekstas ne visada atitinka pavadinimą, vis tiek yra labai geras, verčia juoktis, mąstyti, pritariamai linksėti ir neatsitraukti.
June 24, 2023
"Bet apskritai vaikai kainuoja nedaug- tik mus pačius."
Iškart iškyla iš atminties sakinys iš F.Backman ,,Mes prieš jus" : "ko reikia, kad taptume gerais tėvais? Nedaug. Tik visko." Deja, kaip dorotis su tokio didumo pokyčiais, kurie užklumpa gimus vaikams, patarimų recepto niekas neišrašys. Iš tiesų, mes, ta karta, kurie augom šaliai vaduojantis iš posovietinio jungo, keičiam istoriją- tėvystę padarėm visai kitokią, negu patyrėm patys, neturėdami gyvo pavyzdžio, nes daugumos tėvai buvo užsiėmę, jiems reikėjo išgyventi, išlikti, ir padaryti, kad išliktų jų vaikai. Apsiginkluoti tegalim žemėlapiais ir įrankiais, ir vienas iš jų- ši knyga. Itin paprastai, konkrečiai ir aiškiai, nevyniojant į vatą, bet iš esmės, pagvildenta daugybė svarbių dalykų, su pavyzdžiais ir net lieratūra. Aptarta begalė iki skausmo pažintų potyrių, tiek kalbant apie mūsų pačių vaikystę, tiek apie gyvenimą susilaukus vaikų. Čia radau to, ko nebuvo daugiau niekur kitur.
Labai LABAI būčiau norėjus perskaityt prieš tampant mama, tikrai būtų sutaupyta krūva nervinių ląstelių ir mažiau ašarų išlieta, todėl nuoširdžiai rekomenduoju, kam aktualu- planuojantiems, besilaukiantiems, auginantiems devyniasdešimtųjų vaikams, o ir visiems kitiems..
,,..devyniasdešimtieji Lietuvoje buvo išskydusių ribų sezonas, trukęs ilgiau negu dešimtį metų. Tas pereinamasis laikotarpis apėmė laiką nuo Sąjūdžio pradžios iki <...>2004-ųjų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare".
Iškart iškyla iš atminties sakinys iš F.Backman ,,Mes prieš jus" : "ko reikia, kad taptume gerais tėvais? Nedaug. Tik visko." Deja, kaip dorotis su tokio didumo pokyčiais, kurie užklumpa gimus vaikams, patarimų recepto niekas neišrašys. Iš tiesų, mes, ta karta, kurie augom šaliai vaduojantis iš posovietinio jungo, keičiam istoriją- tėvystę padarėm visai kitokią, negu patyrėm patys, neturėdami gyvo pavyzdžio, nes daugumos tėvai buvo užsiėmę, jiems reikėjo išgyventi, išlikti, ir padaryti, kad išliktų jų vaikai. Apsiginkluoti tegalim žemėlapiais ir įrankiais, ir vienas iš jų- ši knyga. Itin paprastai, konkrečiai ir aiškiai, nevyniojant į vatą, bet iš esmės, pagvildenta daugybė svarbių dalykų, su pavyzdžiais ir net lieratūra. Aptarta begalė iki skausmo pažintų potyrių, tiek kalbant apie mūsų pačių vaikystę, tiek apie gyvenimą susilaukus vaikų. Čia radau to, ko nebuvo daugiau niekur kitur.
Labai LABAI būčiau norėjus perskaityt prieš tampant mama, tikrai būtų sutaupyta krūva nervinių ląstelių ir mažiau ašarų išlieta, todėl nuoširdžiai rekomenduoju, kam aktualu- planuojantiems, besilaukiantiems, auginantiems devyniasdešimtųjų vaikams, o ir visiems kitiems..
,,..devyniasdešimtieji Lietuvoje buvo išskydusių ribų sezonas, trukęs ilgiau negu dešimtį metų. Tas pereinamasis laikotarpis apėmė laiką nuo Sąjūdžio pradžios iki <...>2004-ųjų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare".
November 5, 2020
Pradžia buvo daug žadanti - sentimentai vaikystei visada yra maloni tema. Bet, autorė pirmuosiuose puslapiuose davusi viltį, jog į tėvystę bus žvelgiama įdomiu kampu, greitai tą viltį ir atėmė. Liko tik per visą knygą besikartojanti mintis "tėvai amžinai žiauriai pavargę" ir šimtai šmaikštašikniškų epitetų šitai minčiai apreikšti. Autorė mėgsta vartoti mandrus žodžius ir ilgus sakinius paprastiems dalykams aprašinėti. Skaitant nesijaučia, kad skaitytum knygą, labiau Facebook'as ant popieriaus - pastraipos ir skyriai retai kur turi tęstinę mintį. Pridėjus dar smulkų, mandrą (dėl to erzinantį) šriftą ir pasiaurintus tarpus tarp eilučių, gaunasi malonumą skaityti žudantis rezultatas.
Iliustracijos - geriausia šios knygos dalis.
Iliustracijos - geriausia šios knygos dalis.
July 29, 2020
Norejau perskaityti sia knyga, nes buvo patraukes tiek neiprastas virselis tiek knygos formatas. Sulaukes eiles pasiemiau knyga bibliotekoje ir pradejau skaityti pakeliui i Ryga. Pradzia buvo nelabai idomi, bet paskui tapo idomiau, kazkokiu sausu faktu knygoje nerasi, tiesiog pateiktos kasdienes situacijos idomesne pasakojimo forma. Skaityti buvo idomu, taciau ne tiek kad knyga turetu kazkokios isliekamosios vertes
April 13, 2020
Jeigu šitos knygos nebūtų ją tikrai reiktų sugalvoti. Nuo pirmų sakinių iki skirtukų ir daugtaškių. Tai asmeniškiausia, ką skaičiau per visus buvimo mama metus apie tėvystę. Kontekstualu, išjausta ir tikra. Norisi ją nupirkti kiekvienai/am mano metų mamai ir(ar) tėčiui, nes šita knyga apie kiekvieną mūsų. Neščiau (ir nešiu!) ją kiekvienai besilaukiančiai, kuri paauglystėje maigė kasetinį magelį ir stovėjo eilėje prie kondensuoto pieno. Ir visai nesvarbu kurio vaiko laukiatės ar kiek jų turit.
Ši knyga kartu labai ir apie mūsų tėvus ir jiems vožtelėjusį laikmetį. Apie stereotipus ir kūniškumą.
Ji yra mažiausiai apie mūsų vaikus, nes ji apie mus. Aš vaizdais girdžiu tą "no no no no no no no no no no no no no no limits". Keli metai po to klasės žiburėlio baigiau mokyklą. Mažame mieste, su dar ne mažai veikusių fabrikų.
Aš net nebežinau ką imti ir skaityti dabar.
Ši knyga kartu labai ir apie mūsų tėvus ir jiems vožtelėjusį laikmetį. Apie stereotipus ir kūniškumą.
Ji yra mažiausiai apie mūsų vaikus, nes ji apie mus. Aš vaizdais girdžiu tą "no no no no no no no no no no no no no no limits". Keli metai po to klasės žiburėlio baigiau mokyklą. Mažame mieste, su dar ne mažai veikusių fabrikų.
Aš net nebežinau ką imti ir skaityti dabar.
February 28, 2021
“Nepyk, neverk, nebijok” buvo mūsų vaikystės ir paauglystės mantra. Dar - “nelįsk, nebėk, nugriūsi, išsitepsi, sėdėk ramiai ir nieko nedaryk”. Taip turėjo būti. Pasaulyje tiek daug visko vyko, kad ištverti dar ir vaikų netūraliai keliamą chaosą suaugusiesiems tiesiog nebebuvo jėgų.”
Visada galvoju, kad tikriausiai man nelabai pasisekė, nes tuomet, kai mane ištiko mamystė, tokių knygų nė su žiburiu nebūtum radęs. Viskas, ko galėjai sulaukti, tai giminės moterų patarimų ir pamokymų. Ir galima buvo vadinti sėkme, jeigu patekdavai pas progresyvių pažiūrų pediatrą, kuris tas dideles panikos akis sugebėdavo sumažinti tiesiog pasakydamas, kad viskas bus gerai, nes mamos žino, kas yra geriausia jų kūdikiams, o gydytojai yra tik ekstra atvejui. Taip ir auginau. Intuityviai. Tačiau ta socialinė atskirtis, kuri šiais pandemijos laikais atrodo kaip vienas juokas, tikrai lankydavo, ir ne kartą. Vis atrodė, kad taip ir (pasi)liksi kažkur už gyvenimo (ir profesinio) paraščių. Socialiniai tinklai tik žengė pirmuosius žingsnius, ekranai dar nekaraliavo, todėl tekdavo išsigalvoti savų formų ir būdų kaip neišeiti iš proto. Bet... laikas tikrai lekia šuoliais ir dabar, kada į visus klausimus yra atsakoma “normaliai”, taip norisi paniurkyti tuos putlius žandukus ar išgirsti kvietimą “mama, einam pažaisti”. Labai tikiuosi, kad neperdaviau ateities kartai to “buvimo sekcijoje”. Labai tikiuosi, kad auginu laisvą asmenybę.
“Riaumojimas yra bejegystės išventiliavimas. Jis niekaip nesusijęs su vaikais, jis yra tik tėviškos nevilties ir begalinio nuovargio išraiška. Beprasmis kelio ženklas.”🎈
Visada galvoju, kad tikriausiai man nelabai pasisekė, nes tuomet, kai mane ištiko mamystė, tokių knygų nė su žiburiu nebūtum radęs. Viskas, ko galėjai sulaukti, tai giminės moterų patarimų ir pamokymų. Ir galima buvo vadinti sėkme, jeigu patekdavai pas progresyvių pažiūrų pediatrą, kuris tas dideles panikos akis sugebėdavo sumažinti tiesiog pasakydamas, kad viskas bus gerai, nes mamos žino, kas yra geriausia jų kūdikiams, o gydytojai yra tik ekstra atvejui. Taip ir auginau. Intuityviai. Tačiau ta socialinė atskirtis, kuri šiais pandemijos laikais atrodo kaip vienas juokas, tikrai lankydavo, ir ne kartą. Vis atrodė, kad taip ir (pasi)liksi kažkur už gyvenimo (ir profesinio) paraščių. Socialiniai tinklai tik žengė pirmuosius žingsnius, ekranai dar nekaraliavo, todėl tekdavo išsigalvoti savų formų ir būdų kaip neišeiti iš proto. Bet... laikas tikrai lekia šuoliais ir dabar, kada į visus klausimus yra atsakoma “normaliai”, taip norisi paniurkyti tuos putlius žandukus ar išgirsti kvietimą “mama, einam pažaisti”. Labai tikiuosi, kad neperdaviau ateities kartai to “buvimo sekcijoje”. Labai tikiuosi, kad auginu laisvą asmenybę.
“Riaumojimas yra bejegystės išventiliavimas. Jis niekaip nesusijęs su vaikais, jis yra tik tėviškos nevilties ir begalinio nuovargio išraiška. Beprasmis kelio ženklas.”🎈
February 10, 2021
Seniai skaičiau tokią knygą, kuri būtų tokia stipri tiek savo turiniu, tiek rašymo stilistika. Surijau kaip desertą, net pyragėlių nebereikėjo.
October 18, 2020
Atsikėliau naktį, kad pabaigčiau skaityti. ❤️
August 20, 2021
“… sąvoka “planuoti vaikus” neturi daug sąsajų su realybe.”
Besikalbėdama su kitomis mamomis, dalinantis mūsų kiek skirtingomis vaikų realybėmis, kaskart jausdavau tai, kas gražiai ir nuosekliai sudėliota šioje knygoje. Kiekvieną kartą šiek tiek kitaip, tačiau bendrais bruožais panašiai, būdingai mano kartai.
Skaičiau ir dalinausi su savo mama, turėjome ne vieną gilią diskusiją apie vaikų auginimo skirtumus sovietmečiu, 90-aisiais ir šiais laikais.
Dėkinga už šią knygą kaip patirtį.
Besikalbėdama su kitomis mamomis, dalinantis mūsų kiek skirtingomis vaikų realybėmis, kaskart jausdavau tai, kas gražiai ir nuosekliai sudėliota šioje knygoje. Kiekvieną kartą šiek tiek kitaip, tačiau bendrais bruožais panašiai, būdingai mano kartai.
Skaičiau ir dalinausi su savo mama, turėjome ne vieną gilią diskusiją apie vaikų auginimo skirtumus sovietmečiu, 90-aisiais ir šiais laikais.
Dėkinga už šią knygą kaip patirtį.
January 25, 2021
Knygos apie vaikus, jų auklėjimą man patinka ne tik todėl, kad sužinai, kažką naujo apie vaikus ar auklėjimą, bet tai - kad per jas daug sužinai apie save, savo vaikystę, santykius su tėvais ar lūkesčių kilmę.
Pavadinimas suintrigavo, skaitėsi lengvai, pasižymėjau net kelias nuostabias mintis, tačiau ar galiu pasakyti, kad ši knyga leido man sustoti ir apsvarstyti, kaip mane paveikė tie deyniasdešimtieji? Kaip aš, kaip kartos atstovė, buvau paveikta arba kokį šleifą velkuosi? Kaip tai lėmė mano veiksmus, suformavo santykį su vaiku? Ne. Nei vienas iš šių jautriai liečiančių klausimų neišplėtotas, “neužgauta” styga. Apskritai, vertinčiau, kad ką tik perkaičiau super puikiai parašytą blog’o post’ą, bet ne knygą. Ir už tai - už knygos istorijos vystymo trūkumą, vertinu tik menkais 2/5.
Taip pat, turiu pripažinti, kad pažymėti knygos kampučiai, garsiai vyrui cituotos mintys reiškia, kad malonumo vistiek apturėjau, gal tik ne tiek, kiek viliausi.
Pavadinimas suintrigavo, skaitėsi lengvai, pasižymėjau net kelias nuostabias mintis, tačiau ar galiu pasakyti, kad ši knyga leido man sustoti ir apsvarstyti, kaip mane paveikė tie deyniasdešimtieji? Kaip aš, kaip kartos atstovė, buvau paveikta arba kokį šleifą velkuosi? Kaip tai lėmė mano veiksmus, suformavo santykį su vaiku? Ne. Nei vienas iš šių jautriai liečiančių klausimų neišplėtotas, “neužgauta” styga. Apskritai, vertinčiau, kad ką tik perkaičiau super puikiai parašytą blog’o post’ą, bet ne knygą. Ir už tai - už knygos istorijos vystymo trūkumą, vertinu tik menkais 2/5.
Taip pat, turiu pripažinti, kad pažymėti knygos kampučiai, garsiai vyrui cituotos mintys reiškia, kad malonumo vistiek apturėjau, gal tik ne tiek, kiek viliausi.
June 13, 2021
Knyga labai patiko ir buvo nuosekliai įdomi, geri tiek apmąstymai, tiek informacijos šaltiniai. Rezonavo irgi gerai su manimi, kaip 90-uju vaiku. Turiu tik vieną pastabą: man atrodo, jog marketingas ir reklama sukūrė knygos nelabai atitinkamus lūkesčius. Dar prieš knygai išeinant, apie ją girdėjau kaip apie mokslinę analizę, kuo 90-uju karta būtent Lietuvoje skiriasi nuo kitų kartų, kai jie tampa tėvais, tačiau pati knyga šitą temą tik lengvai palietė. Pirmasis skyrius yra apie 90-uju Lietuvos vaikus (labai įdomus beje), tačiau tolimesni skyriai yra tiesiog apie dabartinius tėvus ir dabartinio gyvenimo ypatumus, paveikiančius tėvystę. Man atrodo, kad knyga būtų geriau vertinama, jeigu jos apibūdinimas būtų buvęs suformuluotas kiek kitaip, arba jeigu kiekvienas skyrius turėtų mažą įžangą apie tai, kaip informacija tame skyriuje pritinka būtent 90-uju Lietuvos vaikams. Norėdama antrojo varianto, skiriu 4 žvaigždutes.
June 30, 2020
Tikra ir labai įdomi, nes beveik kaskart pervertus puslapį norisi stabtelėli ir apgalvoti, o tada dar su kitais tomis mintimis pasidalinti.
September 9, 2021
Pirma, patraukė knygos pavadinimas. Gi aš ta, kuri gimė 90taisiais ir augau! Tik paauglystę jau 00's išgyvenau. Bet nei laukiuosi, nei vaikų turiu. Tiesiog ne kartą išgyvenau kolegių, draugių, pažįstamų nėštumus kartu. Ir daug kartų kėliau sau klausimą: noriu aš vaikų? O jei noriu, ar galiu? Bet ar aš išgyvenčiau tą nuolatinę baimę, atsakomynę ir nerimą?? Ar aš pakrikčiau - o greičiausiai, kad taip.
Tai štai, akį patraukė pavadinimas. Tikėjausi KAŽKO, gavau publicistinį akademinį/bloginį kūrinį.
Kaip ir minėjau, vaikų neturiu, bet iš knygos pasiėmiau šį tą ir sau. Draugysčių apibūdinimus, kurias ištinka toks pats atsisijojimas nepaisant ar dėl vaikų, ar ne. Pasimatavau savo suaugeliškumo fazę. Ir tiesiog maloniai pasiplaukiojau panašiai mąstančios ir smagaus rašymo stiliaus rašytojos kūriny.
Kadangi patarimų neieškojau, tikėjausi nežinia ko, maloniai suskaičiau - drąsiai ją rekomenduosiu toms, kurios laukiasi.
Tai štai, akį patraukė pavadinimas. Tikėjausi KAŽKO, gavau publicistinį akademinį/bloginį kūrinį.
Kaip ir minėjau, vaikų neturiu, bet iš knygos pasiėmiau šį tą ir sau. Draugysčių apibūdinimus, kurias ištinka toks pats atsisijojimas nepaisant ar dėl vaikų, ar ne. Pasimatavau savo suaugeliškumo fazę. Ir tiesiog maloniai pasiplaukiojau panašiai mąstančios ir smagaus rašymo stiliaus rašytojos kūriny.
Kadangi patarimų neieškojau, tikėjausi nežinia ko, maloniai suskaičiau - drąsiai ją rekomenduosiu toms, kurios laukiasi.
December 26, 2023
Jausmas tik ką užvertus - smagi knyga, kur daugybę kartų pritariančiai linksėjau :). Patiko lietuviškas kontekstas, patiko daug naudojamų ir pateikiamų šaltinių. Žinoma, labai patiko ir pirma dalis apie tuos ‘90-uosius. Vėliau knyga tampa labiau apie mamystę, ištinkantį virsmą, savęs ir aplinkos “perkrovimą”, bet man ir tą dalį faina skaityt buvo, nes mane kaip ir daug kitų millenialsų tėvystė ištiko pirmiau nei suaugystė :D.
Rekomenduoju turbūt labiausiai laukiantiems ar turintiems vaikų.
Rekomenduoju turbūt labiausiai laukiantiems ar turintiems vaikų.
May 12, 2020
Kaip bevaikis 90-ųjų vaikas, atradau atsakymus į klausimus, kurie net nekamavo, o tai jau svarus argmentas knygą vadinti genialia! Nuostabi žodžių ir puslapių estetikos sintezė apie nesibaigiantį identiteto virsmą be seilėtekio ir ezoterikos, bet su natūralia magija, kurią norėjosi pasitaupyti, o visą išragavus - dalintis su kitais. Puikiai!
June 19, 2020
Nuostabi knyga!
January 1, 2021
Knyga prasideda - “no no - no no no no - no no no no - no no there’s no limit” (2 Unlimited). Primena kazka? Man labai! :) Toks flash back 25 metus atgal. Nostalgija, kuri, kaip autore sako, anksciau buvo klaiki banalybe:)
Taigi, sveiki, devyniasdesimtuju vaikai tape tevais! Si knyga apie Motinyste ir Tevyste su visomis savo spalvomis. Sakyciau, tai yra puikus “the new reality” gidas, emocinis pagalbibinkas, doze juoko ir truputis sarkazmo, atviras ir nuosirdus dalinimasis su esamais ir busimais tevais apie tai kas juos istiko ar istiks.
Perskaicius knyga aplanko jausmas - as cia buvau! As cia esu! Su manimi viskas yra gerai! Mes auginame vaikus demokratineje aplinkoje su informacijos overloadu. Siekiame uzauginti laisva asmenybe be kompleksu, per peti vis atsigrezdami i savo vaikyste, tevu klaidas ir bandymus, vis “pasimatuojame”. O galva tiesiog “sprogsta”, nes mes auginame “nepatogius” vaikus. Kaip autore sako: “Musu vaikai nepatogus. Tiek kainuoja sprendimas juos auginti atvirumo ir neuzspaustu emociju drasa. Musu vaikai yra laisvi, o su laisvu zmogumi tu turi susitarti.“
Sioje knygoje paliesta labai daug ir viskas telpa plonyteje knygeleje. Bet svarbiausia zinia turbut yra ta, kad “atokvepis visada ateina.”
O sako, kad niekas po vaiku nepasikeicia. O sv. Naivume. :)
“JOKIA ankstesne mano patirtis neleido pasiruosti tokiai invazijai i asmenini gyvenima, kokia sulelia vaikai” - K. O. Knausgard.
Taigi, sveiki, devyniasdesimtuju vaikai tape tevais! Si knyga apie Motinyste ir Tevyste su visomis savo spalvomis. Sakyciau, tai yra puikus “the new reality” gidas, emocinis pagalbibinkas, doze juoko ir truputis sarkazmo, atviras ir nuosirdus dalinimasis su esamais ir busimais tevais apie tai kas juos istiko ar istiks.
Perskaicius knyga aplanko jausmas - as cia buvau! As cia esu! Su manimi viskas yra gerai! Mes auginame vaikus demokratineje aplinkoje su informacijos overloadu. Siekiame uzauginti laisva asmenybe be kompleksu, per peti vis atsigrezdami i savo vaikyste, tevu klaidas ir bandymus, vis “pasimatuojame”. O galva tiesiog “sprogsta”, nes mes auginame “nepatogius” vaikus. Kaip autore sako: “Musu vaikai nepatogus. Tiek kainuoja sprendimas juos auginti atvirumo ir neuzspaustu emociju drasa. Musu vaikai yra laisvi, o su laisvu zmogumi tu turi susitarti.“
Sioje knygoje paliesta labai daug ir viskas telpa plonyteje knygeleje. Bet svarbiausia zinia turbut yra ta, kad “atokvepis visada ateina.”
O sako, kad niekas po vaiku nepasikeicia. O sv. Naivume. :)
“JOKIA ankstesne mano patirtis neleido pasiruosti tokiai invazijai i asmenini gyvenima, kokia sulelia vaikai” - K. O. Knausgard.
May 2, 2020
Kai pradėjau skaityti šią knygą, pagalvojau: "Aš neturiu vaikų, bet esu devyniasdešimtųjų vaikas, tad teoriškai galiu tapatintis su puse knygos turinio". Iš tiesų ji įdomi ne tik tikslinei auditorijai, bet ir tiems, kurie bent kartą yra susimąstę, kuo kiekvienas dešimtmetis ir nerašytos auklėjimo ypatybės pavirs, kai susilauksite savo vaikų.
Knygoje gausu pačios autorės patirties, nuorodų į kitų autorių tinklaraščius ir knygas, lengvai ironiškų ir atvirai sąžiningų pasidalijimų. Vietomis kalba gana apsunkinta kelių aukštų palyginimais, ilgais sakiniais ir supintomis mintimis, bet gal tai kaip tik atspindi vieno skyriaus pavadinimą - "Robotas irgi žmogus"?
Knygos formatas turėtų nustebinti prie grožinių knygų pripratusius skaitytojus, bet taip pat pasirodyti labai artimas nišinių ketvirtinių žurnalų mėgėjams. Joje gausu labai taiklių Ūlos Šveikauskaitės iliustracijų, o kur dar popierius, šriftas ir kvapas, primenantis kokybišką miksą tarp gero žurnalo ir knygos.
Knygoje gausu pačios autorės patirties, nuorodų į kitų autorių tinklaraščius ir knygas, lengvai ironiškų ir atvirai sąžiningų pasidalijimų. Vietomis kalba gana apsunkinta kelių aukštų palyginimais, ilgais sakiniais ir supintomis mintimis, bet gal tai kaip tik atspindi vieno skyriaus pavadinimą - "Robotas irgi žmogus"?
Knygos formatas turėtų nustebinti prie grožinių knygų pripratusius skaitytojus, bet taip pat pasirodyti labai artimas nišinių ketvirtinių žurnalų mėgėjams. Joje gausu labai taiklių Ūlos Šveikauskaitės iliustracijų, o kur dar popierius, šriftas ir kvapas, primenantis kokybišką miksą tarp gero žurnalo ir knygos.
September 21, 2024
Sociologinė apžvalga skambiu pavadinimu apie šiuolaikinius tėvus. Būtent šiuolaikinius, o ne tuos, kurie devyniasdešimtaisiais buvo vaikai/pauugliai. Sąsaja tarp devyniasdešimtųjų ir šiuolaikinės tėvystės peripetijų atrodo trapi ir kiek pritempta. Šiuolaikiniai tėvai gali būti ir aštuoniadešimtųjų, ir dutūkstantųjų vaikai (o gal ir dar platesnio dešimtmečių spektro atstovai).
Knyga ko gero pasirodys aktualesnė/artimesnė jau turintiems vaikų. Kadangi dar neįžengiau į tėvystės sunkumų džiungles, daugelis aprašomų istorijų ne itin įtraukė, matyt dėl dar neturėtų panašių patirčių.
Knyga ko gero pasirodys aktualesnė/artimesnė jau turintiems vaikų. Kadangi dar neįžengiau į tėvystės sunkumų džiungles, daugelis aprašomų istorijų ne itin įtraukė, matyt dėl dar neturėtų panašių patirčių.
August 3, 2020
Puikios iliustracijos!
July 24, 2022
Knygos pradžia palindo po oda ir jautriai badė, primindama vaikystę, paauglystę, kartais tik iš suaugusiojo perspektyvos galimus suprasti savo tėvus ir jų poelgius. Antroji dalis visgi, susižavėjimo tiek nepaliko, nes skirtingais žodžiais pasakojama istorija, jog vaikus turėti sunku, bet prasminga, o tu susilaukęs vaikų labai pasikeiti (~70 knygos puslapių).
Autorė gražiai valdo plunksną, patiko įterpti kontekstai ir atvirumas. Nepatiko kartojimasis ir nuoseklaus pasakojimo nebuvimas.
Autorė gražiai valdo plunksną, patiko įterpti kontekstai ir atvirumas. Nepatiko kartojimasis ir nuoseklaus pasakojimo nebuvimas.
August 10, 2020
Knygą vis prašmėžuodavo pro mano akis. Intrigavo pavadinimas - 'juk, čia apie mane', o puikūs atsiliepimai pasitaikius progai knygą paskatino griebti.
⠀
▪️Turiu prisipažinti padariau klaidą nepasidomėjusi, kokia tai knyga ir kas jos autorius, nes tikėjausi labiau mokslinės studijos ir psichologinės analizės. Ši knyga visai ne tokia. Tai autorės pamąstymai kilę iš jos patirties, perskaitytų knygų (beje, kurias taip pat skaičiau), tinklaraščių, straipsnių, žurnalų. Lūkesčių prasme knygos šaltiniai mane kiek nuvylė. Man trūko pagrįstumo ir faktų. Aš mokslo žmogus ir mėgstu argumentuotą nuomonę. Tai to trūko.
⠀
▪️Vietomis, ypač pradžioje, tekstas nesiskaitė labai paprastai, dėl mandrų formuluočių, bet vėliau ar tai pripranti prie stiliaus, ar jis tiesiog supaprastėja. Nesu tikra.
⠀
▪️Knygos tonas - kartais ironiškas, sarkaštiškas, bet dažniausiai rimtas.
⠀
▪️Gyvenimas ir tėvystė vaizduojama tokia, kokia iš tiesų yra, reali, be pagražinimų, su visais patiriamais sunkumais. Šioje vietoje matau knygos prasmę. Knyga galėtų būti terapinio pobūdžio ar įspėjamas ženklas jauniems, besilaukiantiems tėvams. Tėvystė - tai ne vien gėlytės ir drugeliai, ir knygoje tas puikiai parodoma. Gal net padovanočiau tokią knygą besilaukiantiems draugams, nes pati stengiuosi kalbėti apie sunkiąją tėvystės pusę ir pasiūlyti pagalbą bei visokeriopą paramą. Knyga palengvintų ‘darbą’.
⠀
▪️Apie devyniasdešimtųjų laikotarpį ir kartą daugiausiai kalbama knygos pirmuosiuose skyriuose. Vėliau pagrindinė tema tarsi įsilieja į autorės asmeninę patirtį ir vystoma netiesiogiai, o kaip pavyzdys, kaip tas devyniasdešimtųjų vaikas šiandien tvarkosi su tėvystės sunkumais. Kažkokios revoliucijos knyga man nepadarė ir naujų įžvalgų neįnešė, buvo savaime suprantami dalykai. Šia tema ne kartą diskutavome savo žmonių rate, o ir romantikos tiems laikams nejaučiu, nors būtent tuo metu gimiau ir augau. Bet jei galvojant ne apie save, o kitus, knyga gali būti naudinga apie tai nesusimąsčiusiems, ar šiaip nostalgiška minimais serialais, žaidimais ir tų laikų dvasia.
⠀
▪️Mano santykis su šia knyga - įdomus. Buvo vietų, kurios erzino, norėjosi prieštarauti, kliuvo kai kurios frazės, tačiau didėjant perskaitytų puslapių skaičiui augo ir įspūdis apie knygą. Atsiskleidė autorė, jos patirtis ir pats virsmas, kas pasirodė pažįstama, artima.
⠀
▪️Knyga privertė mąstyti, o kokia buvo mano patirtis, kaip vyko mano kaip mamos virsmas, kas jį įtakojo, kiek gyvenimas ir vaikų auginimas Vakarų šalyje prisideda/prisidėjo prie požiūrio į savo kūną formavimo, ramybės, laisvės ir 'nesiparinimo', kaip augintume vaikus Lietuvoje, kokie būtų skirtumai, kokią įtaką apskritai daro visuomenė. Knygoje paliestos temos kėlė diskusijas su šalia esančiais, o ir davė progą įvertinti, pasidžiaugti savo patirtimi, gyvenimu, išsilavinimu, branda ir supančiais žmonėmis.
⠀
▪️Man pasirodė, kad knygoje daugoka dramatizmo ar net verkšlenimo, kaip mums sunku, kokie dabar sunkūs laikai auginti vaikus. Bet kam, kada ir kur buvo lengva? Negi karo metais, badmečiu, tais pačiais okupacijos metais be įvairių patogumų ir laisvės buvo lengviau? Ar mūsų vaikams bus dar paprasčiau? Mano nuomone, niekada lengvų laikų vaikams auginti nebuvo ir nelabai tikiu, kad bus, tik tie sunkumai yra kitokie. Nesam mes kažkuo išskirtiniai. Kiekviena karta turėjo ir turės savų iššūkių, savų silpnybių ir savų galių. Man nepatiko absoliutinimas, stereotipų klijavimas, nes manau nesvarbu kokiais laikais ir kur gyvename, visokių tėvų, tėvavimo stilių buvo ir bus. Net ir tais devyniasdešimtaisiais buvo puikių tėvų, ne tik gyvenusių dėl vaikų.
⠀
🔥Ir apskritai, norėjosi daugiau pozityvumo. O kas toliau? Kaip mūsų vaikai? Aš asmeniškai matau daug pozityvo šia linkme, juk jei tiek įdedame darbo, laiko, energijos, o ir turime pakankamai intelektinių, emocinių ir piniginių išteklių, gal vis dėl to bus net labai gerai, gal auginame puikius kaip niekad vaikus?
⠀
▪️Turiu prisipažinti padariau klaidą nepasidomėjusi, kokia tai knyga ir kas jos autorius, nes tikėjausi labiau mokslinės studijos ir psichologinės analizės. Ši knyga visai ne tokia. Tai autorės pamąstymai kilę iš jos patirties, perskaitytų knygų (beje, kurias taip pat skaičiau), tinklaraščių, straipsnių, žurnalų. Lūkesčių prasme knygos šaltiniai mane kiek nuvylė. Man trūko pagrįstumo ir faktų. Aš mokslo žmogus ir mėgstu argumentuotą nuomonę. Tai to trūko.
⠀
▪️Vietomis, ypač pradžioje, tekstas nesiskaitė labai paprastai, dėl mandrų formuluočių, bet vėliau ar tai pripranti prie stiliaus, ar jis tiesiog supaprastėja. Nesu tikra.
⠀
▪️Knygos tonas - kartais ironiškas, sarkaštiškas, bet dažniausiai rimtas.
⠀
▪️Gyvenimas ir tėvystė vaizduojama tokia, kokia iš tiesų yra, reali, be pagražinimų, su visais patiriamais sunkumais. Šioje vietoje matau knygos prasmę. Knyga galėtų būti terapinio pobūdžio ar įspėjamas ženklas jauniems, besilaukiantiems tėvams. Tėvystė - tai ne vien gėlytės ir drugeliai, ir knygoje tas puikiai parodoma. Gal net padovanočiau tokią knygą besilaukiantiems draugams, nes pati stengiuosi kalbėti apie sunkiąją tėvystės pusę ir pasiūlyti pagalbą bei visokeriopą paramą. Knyga palengvintų ‘darbą’.
⠀
▪️Apie devyniasdešimtųjų laikotarpį ir kartą daugiausiai kalbama knygos pirmuosiuose skyriuose. Vėliau pagrindinė tema tarsi įsilieja į autorės asmeninę patirtį ir vystoma netiesiogiai, o kaip pavyzdys, kaip tas devyniasdešimtųjų vaikas šiandien tvarkosi su tėvystės sunkumais. Kažkokios revoliucijos knyga man nepadarė ir naujų įžvalgų neįnešė, buvo savaime suprantami dalykai. Šia tema ne kartą diskutavome savo žmonių rate, o ir romantikos tiems laikams nejaučiu, nors būtent tuo metu gimiau ir augau. Bet jei galvojant ne apie save, o kitus, knyga gali būti naudinga apie tai nesusimąsčiusiems, ar šiaip nostalgiška minimais serialais, žaidimais ir tų laikų dvasia.
⠀
▪️Mano santykis su šia knyga - įdomus. Buvo vietų, kurios erzino, norėjosi prieštarauti, kliuvo kai kurios frazės, tačiau didėjant perskaitytų puslapių skaičiui augo ir įspūdis apie knygą. Atsiskleidė autorė, jos patirtis ir pats virsmas, kas pasirodė pažįstama, artima.
⠀
▪️Knyga privertė mąstyti, o kokia buvo mano patirtis, kaip vyko mano kaip mamos virsmas, kas jį įtakojo, kiek gyvenimas ir vaikų auginimas Vakarų šalyje prisideda/prisidėjo prie požiūrio į savo kūną formavimo, ramybės, laisvės ir 'nesiparinimo', kaip augintume vaikus Lietuvoje, kokie būtų skirtumai, kokią įtaką apskritai daro visuomenė. Knygoje paliestos temos kėlė diskusijas su šalia esančiais, o ir davė progą įvertinti, pasidžiaugti savo patirtimi, gyvenimu, išsilavinimu, branda ir supančiais žmonėmis.
⠀
▪️Man pasirodė, kad knygoje daugoka dramatizmo ar net verkšlenimo, kaip mums sunku, kokie dabar sunkūs laikai auginti vaikus. Bet kam, kada ir kur buvo lengva? Negi karo metais, badmečiu, tais pačiais okupacijos metais be įvairių patogumų ir laisvės buvo lengviau? Ar mūsų vaikams bus dar paprasčiau? Mano nuomone, niekada lengvų laikų vaikams auginti nebuvo ir nelabai tikiu, kad bus, tik tie sunkumai yra kitokie. Nesam mes kažkuo išskirtiniai. Kiekviena karta turėjo ir turės savų iššūkių, savų silpnybių ir savų galių. Man nepatiko absoliutinimas, stereotipų klijavimas, nes manau nesvarbu kokiais laikais ir kur gyvename, visokių tėvų, tėvavimo stilių buvo ir bus. Net ir tais devyniasdešimtaisiais buvo puikių tėvų, ne tik gyvenusių dėl vaikų.
⠀
🔥Ir apskritai, norėjosi daugiau pozityvumo. O kas toliau? Kaip mūsų vaikai? Aš asmeniškai matau daug pozityvo šia linkme, juk jei tiek įdedame darbo, laiko, energijos, o ir turime pakankamai intelektinių, emocinių ir piniginių išteklių, gal vis dėl to bus net labai gerai, gal auginame puikius kaip niekad vaikus?
September 17, 2020
...siaubas
April 21, 2020
Knyga įdomi ir apima šiuolaikinės tėvystės aktualijas, tačiau man pritrūko turinio, atskleidžiančio knygos pavadinimą. Daugiau norėjosi analizės, kaip auklėjimas vaikystėję devyniasdešimtųjų vaikus įtakoja jų buvimą/tapimą tėvais.
Displaying 1 - 30 of 119 reviews