Мэсія з роду Эфраіма

by Moyshe Kulbak, Мойшэ Кульбак

Дзея рамана-містэрыі знакамітага яўрэйскага пісьменніка Мойшэ Кульбака адбываецца на пачатку ХХ стагоддзя ў лясах, палях і мястэчках Беларусі, дзе 36 патаемных праведнікаў рыхтуюць свет да прыходу Мэсіі. Аўтар стварае фантасмагарычны сусвет, абапіраючыся на старадаўні яўрэйскі фальклор, містычнае вучэнне кабалы, модную філасофію, дух беларускай прыроды і сваю багатую паэтычную фантазію.

Кніга, напісаная ў Берліне, выдадзеная ў 1924 годзе ў Варшаве, упершыню выходзіць па-беларуску.

Genres: Jewish

192 pages, Hardcover

First published January 1, 1924

About the author

Moyshe Kulbak was a Belarusian Jewish writer who wrote in Yiddish.

Alternative spellings:
Moshe Kulbak
מוישע קולבאק - Yiddish
Мойшэ Кульбак - Belarusian
Майсей Кульбак - Belarusian

Reviews

[Miglė · Rating 4 out of 5]

Svarstau, kodėl šitas įdomus modernistinis romanas praslydo, regis, nepastebėtas bent jau mano aplinkos skaituomenės. Turiu versiją, kad daug kam „tarpukaris+žydų literatūra“ gali pakišti mintį, jog „bus apie senovę, kurios greičiausiai dar ir nesuprasiu, nes žydai“. Knygos dizainas gražus, ir natūralu, kad viršeliui buvo pasirinkta tuometinis paveikslas, sukurtas pagal būtent šį romaną, bet man asmeniškai tas paveikslas tiesiog iškart numuša nuotaiką, rėkdamas: „SVEIKI, ČIA BUS SENOVINIS GRŪZAS“, maždaug kaip privaloma literatūra mokykloje. Taip kad norėjau pasakyti – ši knyga ne senovinis grūzas, o MODERNISTINIS grūzas, t.y. tas, kurį visi mėgstame!

Ok, dabar apie knygos idėją (kopijuoju iš išnašų):
„Mesijas, Efraimo sūnus – anot judėjų religinių raštų, tai tikrojo Mesijo, kilsiančio iš Dovydo giminės, pirmtakas. Tikima, kad Mesijas, Efraimo sūnus, sutelks Izraelio tautą, įžengs į Jeruzalę ir atstatys Šventyklą, tačiau tragiškai žus kovoje su priešais. Po jo ateis tikrasis Išganytojas – Mesijas, Dovydo sūnus.“

Tas mesijas knygoje yra malūnininkas Benjė, kuris, netekęs visko, tarsi iš naujo atgimsta (mesijumi?) molio krūvoje. „Taip jis tįsojo kartu su kalva, kol jam ėmė atrodyti, kad jiedu susiliejo į viena, o jeigu išdygtų žolelė, tai galėtų augti kiaurai per jį, dygti iš jo peties. Ir dar jam atrodė: molis kvėpuoja ir kas akimirką virsta rankomis, kojomis, galvomis, krūtinėmis, ir šiame pasaulyje nėra jokio skirtumo tarp Benjės ir žemės molio.“ (p. 19) Miršta jis (čia gal labai nespoilinu, manau, akivaizdu) taip pat susiliedamas su žeme: „Benjė tįsojo purve sudraskytas ir ketvirčiuotas. Jį apleido siela. Tačiau staiga jis tapo toks didelis ir galingas kaip žemė, jo galūnės vėl susijungė su kūnu, nusidriekė per ištisas mylias, jis prisipildė šaltosios pasaulio sielos.“ (p. 123)

Galima sakyti, taip, iš dulkės į dulkę, plius žmogaus sutvėrimas iš molio. Bet čia, man atrodo, gali būti nuorodos į talmudines interpretacijas (kurias aš pati susirinkau iš Gershom Scholem knygos „On the Kabbalah and Its Symbolism“ skyriaus apie golemą ir labai paprastai išverčiau iš anglų):

„Aha bar Hanina pasakė: Dienoje yra dvylika valandų. Pirmąją valandą buvo supilta žemė; antrąją jis [Adomas] tapo golemu, dar nesuformuota mase; trečiąją buvo ištęstos jo galūnės, ketvirtąją jam buvo suteikta siela“ (...)
„Rabi Tanhuma pasakė rabi Eleazaro vardu: Tą valandą, kai Dievas sutvėrė pirmąjį Adomą, Jis sutvėrė jį kaip golemą, ir jis buvo ištemptas nuo vieno pasaulio galo iki kito. (…) Rabi Juda bar Simeonas pasakė: Kol Adomas dar tebegulėjo kaip golemas priešais Jį, kuris kalbėjo ir pasaulis buvo sukurtas, Jis parodė jam visas kartas ir jų išminčius, visas kartas ir jų teisėjus, visas kartas ir jų vadus.“

Na, turbūt akivaizdžios paralelės su Kulbako tekstu.
Scholemas šiuos ir panašius pasažus interpretuoja kaip idėją, kad prieš sielą, kurią Dievas suteikia Adomui, egzistuoja „telūrinė žemės siela“ (Kulbako tekste – „šaltoji pasaulio siela“), gyvybė pačioje materijoje, kuri leidžia pirmykščiam Adomui ne tik egzistuoti, bet ir matyti, suvokti ateities kartas ir t.t.

Šitas „materijos“ elementas tęsiasi per visą Kulbako romaną ir, mano galva, yra esminė jo tema. Atkartodama sutvėrimo istoriją, išganymo istorija irgi vyksta pirmiausia per medžiagą, atsigręžimą į ją ir jos išganymą – „dvasios“ mesijo pirmtakas malūnininkas Benjė atlieka materijos išganymą. Nors aplink jį besibūriuojantieji iš jo nori kažko daugiau, sielos išganymo, pats Benjė – negražus, nekalbus, purvinas, apžėlęs – to nei gali, nei nori atlikti.

Įtampa tarp sielos ir kūno, dvasios ir materijos jaučiama visame tekste ir įvairiais būdais. Viena vertus, tai yra normali modernistinė problema – „sunku būti žmogumi“ / „kam man ta sąmonė“:
„Kur aš bestovėčiau, ten manęs tampa per daug,
Ir kur aš benueičiau, ten skleidžiu tamsos kvapą.
Pavydžiu aš paukščiui, kuriam daug geriau už mus,
Ir moliui, kuriam už visus geriausia!
Ką man daryti su savo ranka, kuri nereikalinga,
Ir su savo širdimi, nebetinkama niekam?“ (p. 18)

Kita vertus, ta modernistinė problema papasakota religiniais ir mistiniais terminais (žydiškais, bet ir krikščioniškais). Vienur nuorodos visiškai atviros (pvz skyrelyje „Dešimt sefirų“ pasakojama apie, na, dešimt sefirų), kitur – subtilesnės: „Nėra jokių žodžių liūdesiui, reb Levi, tam liūdesiui, kuris veda artyn prie jo, prie to blyškaus ir pailgo veido… (…) Mesijo! Mesijo veido!“ (p. 32)

Sefiros, kaip turbūt žinome, yra nepažinaus Dievo pažinūs „aspektai“, kurių interpretacijų per visą žydų mistikos istoriją yra įvairių, bet Kulbakas akivaizdžiai naudojasi Lurijinės (ar post-lurijinės) kabalos samprata – kad tai „indai“, kuriais srūva dieviškoji šviesa. Lurijos kabala labai abstrakti, bet čia (vėl) randame pirmykštį Adomą, ir „veidus“. Trumpai tariant, į savo paties sukurtą ertmę Dievas pasiuntė šviesos spindulį, „sutekėjusį“ į dešimt sefirų. Iš pradžių sefiros buvo išsidėsčiusios koncentriškais apskritimais, paskui susidėliojo į prototipinio žmogaus – Adom Kadmon – konfigūraciją. Iš Adomo akių sklindanti šviesa susikoncentravo į skirtingas sefiras, kur ji buvo laikoma induose, sudarytuose iš tankesnės šviesos. Pirmos trys sefiros išlaikė šviesą, bet kitos šešios suskilo ir išsibarstė po tuštumą. Dalis šviesos kibirkščių susijungė su tų dužusių indų kevalais, iš kurių atsirado ir materialusis pasaulis, ir blogio jėgos. Jų gyvybę palaiko tos diev. šviesos kibirkštys, todėl mūsų darbas – jas išlaisvinti, kad jos galėtų grįžti pas Dievą, ir pataisyti pasaulį. [čia iš mano įvairių konspektų]

Tai kur tie veidai? Po indų dužimo, diev. šviesa susiorganizavo į penkis „veidus“: Arich Anpin (ilgasis veidas), Aba (tėvas), Ima (motina), Zeir Anpin (trumpasis veidas) ir Nukva de Zeir (maždaug Zeir žmona). Tai žodžiu, pasaulio problema ta, kad trumpasis veidas ir jo žmona yra nusigręžę vienas nuo kito, bet mums aktualu „Ilgasis veidas“, kuris yra tapatus „Keter“ – aukščiausiai / arčiausiai dieviškumo esančiai sefirai. Maždaug to ir tikisi iš Benjės pirmieji trys teisuoliai (o vėliau – ir kiti žmonės): dieviškumo, pasaulio pataisymo, dvasios pergalės prieš medžiagą.

Tačiau, kaip minėjau, Benjė – ne toks mesijas. Yra daug nuorodų į jį kaip į pirmykštį Adomą, štai viename pasaže jį suvilioja pirmoji Adomo žmona – Lilit. Necituosiu, bet labai keistas pasažas, nežinau, gal flirto normos pasikeitė, bet anais laikais akivaizdžiai vietoj pokalbio būdavo žnaibomasi ir kutenamasi. Benjė – golemiškasis žemės Adomas, bet ar jis yra Adomas Kadmonas iš sefirų, su ilguoju veidu? Nežinia.

Ir apskritai visas pasakojimas krypsta materijos link, abstrakčiąją sefirų kabalą supriešindamas su (o gal papildydamas) chasidišku akosmizmu. Nuorodų toli ieškoti nereikia, nes netgi vienas personažas – Simcha Plachtė – yra chasidų rabinas, metęs savo pareigas ir pasitraukęs gyventi į mišką. Nors chasidai irgi neigė pasaulio realumą (pasaulis – tik skraistė, iliuzija, už kurios slypi Dievas), būtent tas neigimas neva galįs suteikti pažengusiems mistikams ypatingų galių: suvokęs visa ko nerealumą ir ištrynęs tiek pasaulį, tiek savo savastį, chasidas įgyja aukštesnę sąmonę ir gali (iki tam tikros ribos) manipuliuoti pasaulį pagal savo norus. Kulbako romane Simcha irgi geba išaugti iki milžiniškų proporcijų, pvz kad apgintų mergelę (ak, tos mergelės).

(beje, miške ar šalia jo vykstantis romano veiksmas, manau, buvo įkvėptas ir rabi Nachmano istorijų, tikrai siūlau paskaityti)

Dar viena romane pasirodanti priešprieša – chasidiškas „pasaulis netikras“ vs. natūralistinis „tik pasaulis ir yra tikras“ – tuoj pat neutralizuojama. Dar vienas veikėjas – „filosofas“ Gimpelis byloja: „Taigi šiuo metu protas prieštarauja gamtai, kurioje jokio proto nėra. Pažvelkit, koks menkas žmogaus požiūris į save palyginus su kalnu, kuris jokio proto neturi. Žmogau, atsisakyk proto! Reikia niekinti Dievą, nes jūra už jį gražesnė. Pažvelkit, juk žmonės išsigalvojo Dievą, kad pagražintų gamtą, tačiau taip jie subjaurojo ir Dievą, ir pačius save. Nėra nei sielos, nei materijos, abu šiuos dalykus išsigalvojo žmogus.“ (p.40)
Ir Gimpelio, ir Simchos, ir paties Benjės mintis veda savęs neigimo link. Netgi karvė (man patys gražiausi ir poetiškiausi buvo pasažai apie karvę) pavydi žemei ir kalnams, kurie neturi sąmonės ir savivokos.

Čia reikia paminėti ir gausiai romane veikiančius lamedvovnikus (vėl kopijuoju iš išnašų): „Lamedvovnikai – (…) trisdešimt šeši slaptieji teisuoliai, kurie visais laikais niekam nežinomi gyvena pasaulyje ir gerais darbais bei malda palaiko jo tvarką (lamed vov reiškia skaičių trisdešimt šeši). Jeigu tiek teisuolių pasaulyje nebeliktų, ištiktų jo pabaiga.“ Lamedvovnikai rūstūs, niūrūs, sunkiai perprantami. Gana chaotiškos scenos, kur jie leidžia laiką Benjės namuose, man irgi labai patiko. Tai jie kėpso susidėję alkūnes ant stalų, tai barasi and Benjės, tai skaito psalmes, tai groja pono Vrublevskio dvare. Kažkokią gražią nesuprantamą atmosferą kūrė. Vėliau prie jų prisijungia septyni nekalbūs lamedvovnikai iš Žemaitijos, ir turtuolio dukra Lejelė.

Galima pakalbėti apie krikščionybę, į kurią romane irgi yra daug nuorodų. Paradoksaliai yra ir krikščionių lamedvovnikų, ir scena, kur Jėzus nulipa nuo medinio kryžiaus, o ir pagrindinių Benjės sekėjų skaičius (3 pagrindiniai lamedvovnikai + 7 iš Žemaitijos + Simcha su Gimpeliu) + mergelė Lejelė tarsi nurodo į Jėzaus konsteliaciją, bet man būtų įdomiau, jei krikščionys šitą paanalizuotų.

Kulbakas čia labai gamtiškas, ir kvazi-mistiniai miško aprašymai nuostabūs: „Vakaras buvo kaitrus ir kruvinas. Raudoni kalnai išniro iš kito pasaulio krašto ir dunksojo virš laukų, o dangus degė kaip įkaitintas varis. Audringai besiplaikstanti žara užliejo visą kraštovaizdį. Mėlynai žioravo senasis miškas, trykšdamas kibirkštimis ir tamsa“ (p. 114), „Pilką apyaušrį Benjė išvedė savo karvelę pasiganyti. Jie ėjo molio takais per priplėkusius drėgmės laukus iki pat girios. (…) Jie įlindo į medžių tankmę, nuo šlapių šakų ant jų varvėjo vanduo, bet Benjė buvo paniręs savo mintyse ir nieko nepaisė.“ (p. 12).

Kita vertus, išėjus už miško ir apgriuvusio štetlo, romano vaizduotė sustagnuoja ir sušoka į stereotipus. Jei turtuolis, tai glostinėja savo auksinus, jei dvarponis, tai gašlūnas, jei mergelė, tai, na, mergelė. Gal aš kažko nesupratau, bet vos tik veiksmas persikeldavo į dvarą ar miestą, imdavau vartyti akis.

Tai va, kol kas tiek iš mano pusės – knygelė maža, nebrangi, paskaitykit. Siūlau grynai iš savanaudiškų paskatų, nes noriu, kad kas nors ką įdomaus apie ją parašytų.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: Visi, kam gyvenimo matas – žodis JHVH, visi šventieji teisuoliai, arba lamedvovnikai, kaip vienišieji atsiskyrėliai klajoja ties pasaulio riba.

1922 m. parašytas (pirmą kartą išleista 1924 m.) eksperimentinis tiems laikams romanas, kurį geriausiai apibūdina du žodžiai: siurrealizmas ir mistika. Moišė Kulbakas jungia kabalos filosofiją, žydų folklorą su XX a. pr. Vakarų Europos modernizmu.

Kaip gimęs ir augęs prie tovariščių* ir todėl litvakišką, žydišką ar judėjišką tradiciją ir gyvenseną žinąs tik teoriškai, romaną pristatyčiau kaip magišką realizmą: mažiau atpažįstamą nei Sauliaus Tomo Kondroto, bet geriau nei Gabrielio Garsijos Markeso. Nes galiu vertinti šio P. Amerikos literatūros grando stilių, tačiau dauguma nuorodų, spėju, neatpažįstu, o Moišės Kulbako kūryboje atpažįstama ir vieta, ir istorija (tik, kaip minėjau, trūksta kultūrinės patirties). Dėl šių priežasčių ir romane keliamos problemos nesunkiai aktualizuojamos ir šiandien – pavyzdžiui, skirtingos tapatybės ar religinės tolerancijos klausimai.

100 m. senumo modernizmas man yra pats tas – aukščiausios prabos tekstas, kuriuo galiu mėgautis. Ir kurį nesąmoningai lyginu su to meto (XX. a. III dešimtmečio) lietuvių rašytojų kūriniais. Neslėpkime – trumpo formato (romanas yra toks pusiau novelių rinkinys) tekstai, kuriuos rašė lietuviai, man prasideda nuo Romualdo Granausko, Broniaus Radzevičiaus, t. y. po 50 m.

Puikus vertėjo Mindaugo Kvietkausko straipsnis knygos gale, kuriame pristatoma ir pats Moišė Kulbakas, ir šis romanas (įskaitant galimas interpretacijas).

* Taip mano močiutė vadino sovietus.

[Lula · Rating 4 out of 5]

I don't think I had quite the wealth of knowledge to properly enjoy this work. Definitely would be a richer read if you could situate yourself in 1920s Vilna and discourses of Jewish life in Eastern Europe the time. I would also say people who have more knowledge of Kabbalah, the Torah, Eastern European Jewish folktales, and Kant would probably understand this story more than I did.

What did I get out of it? A story of loneliness, of despair, of Kulbak's neighbors (in a more general sense, encompassing the people around him, not just his immediate literal neighbors), and of the state of contemporary Jewish discourse. I felt that there was a good amount of significance to the title of the story, Moshiach ben Efrayne and the main character Benye, who desires to die and eventually does in the end. The story as a whole has a very Modernist feel, which is perhaps why it gave me the feeling it did.

The story felt like a dream montage. The same kind of feeling when you have a long dream but it's a sequence of scenes with gaps in the story. You have an overarching idea of the story itself, but are missing crucial pieces that might make a picture with holes in it whole. This is definitely a story I feel that I will return to some years later after some more research and experience to see if I get anything else out of it.

[Laura · Rating 5 out of 5]

Nuostabi! Gili, poetiška, grotestiška. Tikrai skaitysiu dar kartą.

[I · Rating 4 out of 5]

Прачытаць Мэсію - нібы прабавіць дзьве-тры гадзіны ўнутры Шагалаўскіх афортаў. Іншаземна, містычна й у той жа час, нейкім чынам, у Беларусі. Нягледзячы на ўсю іррацыянальнасьць падзей рамана, адарвацца ад чытаньня цяжка. Кніжка маленькая, а літаратура, здаецца, вялікая.