Babelis

by Andrius Navickas

Jūsų rankose knyga-klausimas. Autorius ją įvardija kaip egzistencialistinę provokaciją, kuri skaitytoją įvilioja į keistą Miestą, kuriame nėra nei vardų, nei pavadinimų, tik gausybė sniego. Priemesčio namas, bažnyčia, psichiatrijos klinika, viešbutis, universitetas, palėpė virš vyno parduotuvės, traukinys – tai kelionė veikiau ne geografinėje, o vidinėje erdvėje. Atkakliai ieškant rakto net tada, kai nėra spynų.
Ar visa tai rūkų rūkas, ar mylinčio Kūrėjo dovana? Autorius neprimeta jums atsakymo, tik negailestingai spiria išlįsti iš krūmų, kuriuose mėginame pasislėpti nuo savo pačių gyvenimo.
Andrius Navickas – filosofijos daktaras, ilgametis Bernardinai.lt redaktorius, knygų tikėjimo ir visuomenės temomis autorius, vertėjas, politikas, 2017 m. tapo Seimo nariu. „Babelis“ – pirmoji grožinė jo knyga.

276 pages, Paperback

Published January 1, 2020

Reviews

[Arune]

Kitokia knyga. Egzistencinė, filosofinė, psichologinė, tačiau labai paprasta ir žmogiška. Miestas ir jame esančių bei su juo susijusių žmonių persipinančios istorijos, papasakotos ne per veiksmą, o per apmastymus ir kalbas.
Pirmas apsakymas man pasirodė stipriausias savo sukurta energija. Kiti “kabino” kitaip, keliamais klausimais. Galbūt, jie tik sutapo su manaisiais, bet, vistiek, gera skaityti egzistencines mintis nejaučiant nuvalkiotų tiesų poskonio.


<…> pasaulis yra didžiulis skruzdėlynas, kur kiekvienas juda savu keliu. Tol, kol kelyje neiškyla kokia nors kliūtis. Pavyzdžiui, automobilis ant bėgių. Tada viskas pradeda krikti, įprasta tvarka nustoja galioti, tačiau labai neilgam, kol vėl nusistovi nauji grafikai, maršrutai. Gyvenimas yra ne kas kita, kaip tam tikra mumyse besiskleidžianti tvarka.
Keista, kad atsidūrėme toje pačioje kupė, nors mūsų gyvenimai yra tarsi dvi lygiagrečios linijos, egzistuojančios visiškai nepriklausomai viena nuo kitos.
Mergina nusišypsojo.
Girdėjau, kad net lygiagrečios linijos galiausiai kažkur susikerta.<…>

[Marius]

Vis dar neapleidžia jausmas, kad šiais metais nė viena knyga nepatenka į rankas atsitiktinai. Taip ir ši kartu su darbiniu kompiuteriu atkeliavo į kaimą, kad būtų skaitoma jau po darbo. Įtraukė!
Atrodo paprastos, tačiau tokios užgriebiančios istorijos. Ir jau įpusėjus knygą - tas džiaugsmas, kai pradėdamas vis naują istoriją, gan greitai randi sąsajas su jau buvusiomis iki tol. Ir jos rutuliojasi taip dinamiškai, kad supranti gyvenimas tai nenutrūkstamas judėjimas. Judėjimas lygiagretėmis, kurios visgi kartais turi tikimybę susikirsti (anot vieno iš herojų).
Na o geriausia iliustracija paties autoriaus (ar visgi derėtų sakyti herojų, neturinčių vardų) žodžiai puslapis iki knygos pabaigos: “<... pasaulis yra didžiulis skruzdėlynas, kur kiekvienas juda savu keliu. Tol, kol kelyje neiškyla kokia nors kliūtis.>”

[Dominyka]

Negaliu būti visiškai nešališka, kad ir norėčiau, bet galiu drąsiai sakyti, kad knyga man be galo patiko. Tiesiog atitiko maniškį požiūrį į pasaulį, kėlė labai svarbius klausimus. Visi santykiai, jų pokalbiai ir gestai, nesusikalbėjimai ir visa klojantis sniegas...daug emocijų sukėlė ir galima buvo skanauti skaitant.

Apysakos egzistencialistinės, nuolat keliamas prasmės klausimas. Ką reiškia pasitikėti, tikėti - ir Dievu, ir šalia esančiu žmogumi, savimi?
Daug savistabos ir vidinės analizės - norintiems veiksmo ir daug išorinio siužeto, skaityti bus sunkiau. Bet man gal todėl taip ir patiko, kad daug vidinių klodų buvo. Dar tikrai sugrįšiu prie tam tikrų vietų...

[Menuliete]

Tai buvo nuostabi patirtis, negalėjau knygos paleisti iš rankų.
Kelios skirtingos istorijos, skirtingi herojai, kuriuos vienija tas pats neįvardintas miestas ir katastrofiškai daug sniego. Sniego įvaizdis čia labai tinka, nes visi herojai - vieniši, kiekvienas sau.
Knygoje netrūksta pamąstymų, filosofijos, praturtinanti knyga.

Visiškas penketas.

[Tomas S.]

Prasmės ieškojimas, bet ne kažkokiomis sunkiai skaitomomis filosofijomis, o tikrai lengvai suvalgomu stiliumi.

Knyga, kurią tikrai norėsis pakartoti, nes pasiimti galima vis kažko daugiau su kiekvienu skaitymu.

Ramiai 5*.

['Marius Steponavičius]

Atėjo šaltas sekmadienio vakaras. Šaltus skysčius keičia arbatėlės, ant džemperių besėdint prie kompo tenka papildomai užsimest pledą, o šaltomis rankomis vis pačiupinėt radiatorių. Jau keletą valandų lyja ir, prognozėmis remiantis, lis iki ryto. Puiki proga prisėsti prie recenzijos rašymo.

Skaičiau šią knygą truputį rugsėjį ir daug spalį. Orai vis labiau bjuro, bastytis lauke tapo nebeparanku ir apniukusioje intravertiškoje kasdienybėje vis dažniau buvo pasirenkami karšto gėralo ir, tikėtina, įdomios knygos tandemai.

Vakar baigiau skaityti "Babelį", apysakų romaną, parašytą Andriaus Navicko ir išleista leidyklos "Alma littera" dėka.

Pirma istorija mane itin sudomino ir, mano vertinimu, buvo stipriausioji knygos dalis. O gal čia tik man taip, nes labai įsijaučiau į rašytojo ir žurnalistės romaną ir ėmiau slapčia jam relate'inti dėl tam tikrų aspektų, kurie apžvalgoje neturėtų būti narpliojami.
Sąmoningai vengsiu spoil'inimo, tačiau knygos negalėsiu rekomenduoti visiems ir apžvalgą parašyti dviem sakiniais, tad šiek tiek detalių atskleisti visgi teks. Jei toliau neskaitysit - knyga gera, ją perskaityti verta, bet lentynoje laikyti ir būsimiems anūkams rodyti kaip kokią anų laikų relikviją nebūtina, tad galit ir naudotą nusipirkti ar bibliotekoje pasiimti, nors ji ir palyginti neseniai išleista dar. Prieš 3 metus.

Nepatiks knyga tiems, kurie tikisi tekstinio veiksmo filmo su daug sprogimų, bėgimų, šaudymų ir specialiųjų efektų. Knygos ritmas gan lėtas, veiksmo vieta lokali ir apibrėžta, veikėjai sėslūs, o charakteriai ramūs. Kur kas daugiau dėmesio skiriama asmeniniams pafilosofavimams, psichologinei ir juslinei veikėjo būklei apibūdinti. Ir ji neretam palaipsniui vis silpsta ir blogsta.

Keliose apysakose matome aiškų protagonistą ir antagonistą. Patyliukais, tikiu, root'iname už gėrį, tačiau realybėje baigtys būna be galo įvairios. Čia taip pat nesulauksime "Šreko" pabaigos su fejerverkais, šokiais ir puotomis. Viskas kur kas arčiau mūsų ir realaus gyvenimo, kurio problemose anksčiau ar vėliau tenka skęsti visiems.

Užčiuopsite ir kataklizmas, religinius motyvus, net stichines nelaimes bei politines machinacijas. Atrodo, siužetas turįs būti įtemptas, bet rutuliojasi vangiai. Ne fiziniai veiksmai čia aprašinėjami, o vidiniai išgyvenimai. Ne ant nubrozdinimų, o ant nusivylimo ir agonijos čia klijuojami pleistrai.

Visos apysakos tarpusavyje susisieja, viena kitą papildo, nesukonkretinto Miesto gyvenimo smulkmenas leidžia dar labiau išgryninti ir vaibelį pajusti kone savo oda. Apie iš siužeto patyliukais pasitraukusius veikėjus užsimenama ir vėliau. Sakiniu ar dviem, daug dėmesio neskiriant, tačiau patenkinant skaitytojo svają sužinoti, kaipgi ten viskas galų gale baigėsi. Iškart galiu paspoil'int truputį - baigsis minoriškai. O gal, tiksliau sakant, realistiškai?

Užguitieji silpnučiai nori (pasi)tikėti kitais, mano, kad priima teisingus sprendimus, elgiasi altruistiškai ar bent jau neegoistiškai, bet vis tiek retai kas tesusiklosto jų naudai. Vargsta vargelį visi vargdienėliai.

Tai turbūt tiek, esminės siužetinės linijos aptartos. Knyga gera, negadinsiu aš bendro įvertinimo ir apsistosiu ties ketvertu. Dinamiškumo man pritrūko, bet ši knyga ne apie tai, todėl balų nemušiu. Improvizuotą ir net atsitiktinį apibendrinimą padariau pirmoje apžvalgos dalyje, todėl pasistengsiu nesikartoti ir nebedaugžodžiauti. Skaitykit, ši knyga to verta. Nepatiks - parduosit.

[Sabina]

Gal iš to siekio egzistenciškai provokuoti knyga virto šiek tiek didaktiška. Labiausiai patiko pirma apysaka, kur, rodos, monologų buvo mažiausia, o ir santykiai aprašyti paveikiai – kartais pakeldavau akis nuo knygos nors trumpam atokvėpiui, tik taip galėjau skaityti toliau. Patiko ir romano idėja, ir neapibrėžtumas, ir iš atskirų gyvenimų supintas svetimas, o kartu ir keistai artimas Miestas.

[Gardensguardian]

Prisimenu, kai dėl įdomumo žiūrėjau pro leidyklos svetainė ir it kokią dovaną už pragaištą laiką man parodė šią knygą.
Jei abejoji ar skaityt ar ne – skaityk šią knygą. Netikiu, kad jos pastebėjimas nieko nereiškia :)
Prasmės ieškojimas skirtingų, bet susisiejančių veikėjų istorijose. Veikėjų išgyvenimai gyvenimiški, bet tokie, apie kuriuos dažniau tylima. Nevykę mano aprašymai, bet jei liūdesys guodžia, arba nori baigęs knygą dar po savaitės apie ją galvoti – stverk Babelį :)