What do you think?
Rate this book
Vilniaus atminties punktyrai
„Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai."
Gabija Lunevičiūtė
......
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, tuomet moksleivė, į paskutinio poilsio vietą su minia lydėjo tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jekaterina Špilevskaja visą gyvenimą liko ištikima Žvėrynui, kuriame ir išvydo pasaulį. Dainorai Juchnevičiūtei-Vaivadienei į atmintį įsirėžė laimingos vaikystės dienos senelių viloje Valakampiuose. Gražinos Mareckaitės prisiminimai – odė Rasų priemiesčiui... Dvylikos knygos herojų pasakojimuose atsiveria Vilnius, koks buvo anuomet, prieš šešiasdešimt ar devyniasdešimt metų.
Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.
„Vilniaus atminties punktyrai" – pirmoji žurnalistės ir miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knyga. Autorė, „Savaitgalio ekskursijų" įkūrėja, yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą.
.......
Kol žmogų kojos nešioja, po Vilnių dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams. Ramiai klapsi arklys, sėdi keleivis, jei lietus – virš jo pakelia būdą, jei šalta – užmeta užklotą ant kelių. Važiuodamas gali ramiai stebėti namus, matai visus praeivius, esi tarp jų, tik truputį greičiau judi nei pėsčias.
Edmundas Gedgaudas
Per karą sudegė daug gyvenamųjų namų, niekas jų netvarkė, taip ir liko griuvėsiai, testovėjo kaminai. Apsidairę aplink rasdavome plaktukėlius arba kirvukus, kaldavome, daužydavome per tuos kaminus, jiems pradėjus svyruoti bandydavome nuspėti, į kurią pusę virs, kad pavyktų pasprukti. Jie griūdavo su didžiausiu trenksmu.
Liutavaras Masiliūnas
Kokių gražuolių grafaičių gyventa Vilniuje! Iš ovalinių nuotraukų Rasų kapinių antkapiuose žvelgė nėriniuotos damos su įmantriomis skrybėlėmis, stručio plunksnomis, gėlėmis; mergaitės baltais drabužėliais, palaidais plaukais ir maži garbanoti berniukai nėrinių apykaklaitėmis. Daugelis nuotraukų buvo sušaudytos: rusų kareiviai mėgdavo pramogauti, šaudydami buržujams – tak tvoju matj – į veidus.
Gražina Mareckaitė
Gabija Lunevičiūtė
......
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, tuomet moksleivė, į paskutinio poilsio vietą su minia lydėjo tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jekaterina Špilevskaja visą gyvenimą liko ištikima Žvėrynui, kuriame ir išvydo pasaulį. Dainorai Juchnevičiūtei-Vaivadienei į atmintį įsirėžė laimingos vaikystės dienos senelių viloje Valakampiuose. Gražinos Mareckaitės prisiminimai – odė Rasų priemiesčiui... Dvylikos knygos herojų pasakojimuose atsiveria Vilnius, koks buvo anuomet, prieš šešiasdešimt ar devyniasdešimt metų.
Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.
„Vilniaus atminties punktyrai" – pirmoji žurnalistės ir miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knyga. Autorė, „Savaitgalio ekskursijų" įkūrėja, yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą.
.......
Kol žmogų kojos nešioja, po Vilnių dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams. Ramiai klapsi arklys, sėdi keleivis, jei lietus – virš jo pakelia būdą, jei šalta – užmeta užklotą ant kelių. Važiuodamas gali ramiai stebėti namus, matai visus praeivius, esi tarp jų, tik truputį greičiau judi nei pėsčias.
Edmundas Gedgaudas
Per karą sudegė daug gyvenamųjų namų, niekas jų netvarkė, taip ir liko griuvėsiai, testovėjo kaminai. Apsidairę aplink rasdavome plaktukėlius arba kirvukus, kaldavome, daužydavome per tuos kaminus, jiems pradėjus svyruoti bandydavome nuspėti, į kurią pusę virs, kad pavyktų pasprukti. Jie griūdavo su didžiausiu trenksmu.
Liutavaras Masiliūnas
Kokių gražuolių grafaičių gyventa Vilniuje! Iš ovalinių nuotraukų Rasų kapinių antkapiuose žvelgė nėriniuotos damos su įmantriomis skrybėlėmis, stručio plunksnomis, gėlėmis; mergaitės baltais drabužėliais, palaidais plaukais ir maži garbanoti berniukai nėrinių apykaklaitėmis. Daugelis nuotraukų buvo sušaudytos: rusų kareiviai mėgdavo pramogauti, šaudydami buržujams – tak tvoju matj – į veidus.
Gražina Mareckaitė
- GenresHistoryNonfiction
376 pages, Paperback
First published February 1, 2020
17 people are currently reading
321 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 41 reviews
May 26, 2020
Aš esu sau pažadėjusi: vieną knygą perskaitau tam, kad nenupuščiau ir neapkerpėčiau, o kitą po jos galiu jau imti visiems savo slaptiems troškimams patenkinti. Kartais su tais slaptais troškimais nutinka tiesioginė prasmė - pavyzdžiui netyčia užsirauni ant kokios Chloé Esposito, o ta priraičius knygų vien apie bybius ir kokainą. Bet ne apie tai aš šiandien.
Po “Šiltinės” privalėjau imti knygą žinioms, o lentynoj kuris laikas gulėjo puikios gidės, žurnalistės, Juozo Apučio anūkės Gabijos Lunevičiūtės odė Vilniui.
Aš jūsų ilgai negaišinsiu - mirtinai norėjau, kad ši knyga tęstųsi amžinai.
Dvylika senųjų vilniečių, pasakojančių, tiksliau gyvai liudijančių Vilniaus šimtmetį.
Dvylika žvilgsnių į skirtingus miesto rajonus.
Istorinės nuotraukos, Gabijos surinktos istorinės pastabos.
Aš nuolat rijau ašaras, nes Gabija dar spėjo. Ji dar spėjo pasikalbėti su tais, kurie prisimena viską, net salsvą lavonų kvapą niokotame mieste.
Aš godžiai rijau kiekvieną sakinį, nes kaip teatrologė Gražina Mareckaitė sako: esu tiktais Vilniaus ląstelė, molekulė. Tačiau jei kada nors kuri nors mano dalelė būtų klonuota, gali būti, kad iš jos išaugtų visas miestas - dar vienas Vilnius.
Jei reikėtų išsirinkti vieną super galią, norėčiau keliauti laiku...
Kiekvieną vidurdienį klausyčiau kaip Katedros bokšte trimitininkas į 4 pasaulio puses sugroja po melodiją.
Vaikščiočiau į čiuožyklą Bernardinų sode.
Erzinčiau kupranugarį, kuris išvaromas į lauką ir paverčiamas reklaminiu stendu netoli Aušros vartų.
Kasdien kavinėje “Jugoslavija” pas tuos serbus valgyčiau pyragėlius su kremu.
Lipčiau į Gedimino bokštą, kai jis buvo cukrainė.
Norėčiau, kad Petro Geniušo mama būtų mano draugė, nes ji čiurlena kaip upelis, vien koks jos žodynas!
Burmistro Stašio namų kieme (dabar ten Vaidilos teatras) sportuočiau specialioje aikštėje arba ant pačiūžų čiuožykloj lipčiau.
Kartu su Vilniaus lietuviais kauniečius vadinčiau škotais, nes anokie jie vilniečiai...
Naugarduko Pylimo kampe, Malkų turguj eičiau į cirką, kur tas ilgšis ryja daiktus ir spjaudosi akmenimis.
Išmokčiau seno vilniečių įpročio eiti kiemais, kad būt trumpesnis kelias.
Pletkavočiau, kad Jonas Vileišis nesikarpė nagų, todėl nuolat reikėjo kojines žmonai adyti.
O Petro Vileišio žmona gal įsileistų į savo personalinę vonią, kuri atsirado pirma Vilniuj.
Trumpai nesigavo, nors sakiau negaišinsiu, ar ne?
Tačiau negi man gaila jums įkvėpimo pabarstyt?
Meilės skaitymui ir meilės mano meilei Vilniui.
Eik tu sau kaip buvo gerai...
Po “Šiltinės” privalėjau imti knygą žinioms, o lentynoj kuris laikas gulėjo puikios gidės, žurnalistės, Juozo Apučio anūkės Gabijos Lunevičiūtės odė Vilniui.
Aš jūsų ilgai negaišinsiu - mirtinai norėjau, kad ši knyga tęstųsi amžinai.
Dvylika senųjų vilniečių, pasakojančių, tiksliau gyvai liudijančių Vilniaus šimtmetį.
Dvylika žvilgsnių į skirtingus miesto rajonus.
Istorinės nuotraukos, Gabijos surinktos istorinės pastabos.
Aš nuolat rijau ašaras, nes Gabija dar spėjo. Ji dar spėjo pasikalbėti su tais, kurie prisimena viską, net salsvą lavonų kvapą niokotame mieste.
Aš godžiai rijau kiekvieną sakinį, nes kaip teatrologė Gražina Mareckaitė sako: esu tiktais Vilniaus ląstelė, molekulė. Tačiau jei kada nors kuri nors mano dalelė būtų klonuota, gali būti, kad iš jos išaugtų visas miestas - dar vienas Vilnius.
Jei reikėtų išsirinkti vieną super galią, norėčiau keliauti laiku...
Kiekvieną vidurdienį klausyčiau kaip Katedros bokšte trimitininkas į 4 pasaulio puses sugroja po melodiją.
Vaikščiočiau į čiuožyklą Bernardinų sode.
Erzinčiau kupranugarį, kuris išvaromas į lauką ir paverčiamas reklaminiu stendu netoli Aušros vartų.
Kasdien kavinėje “Jugoslavija” pas tuos serbus valgyčiau pyragėlius su kremu.
Lipčiau į Gedimino bokštą, kai jis buvo cukrainė.
Norėčiau, kad Petro Geniušo mama būtų mano draugė, nes ji čiurlena kaip upelis, vien koks jos žodynas!
Burmistro Stašio namų kieme (dabar ten Vaidilos teatras) sportuočiau specialioje aikštėje arba ant pačiūžų čiuožykloj lipčiau.
Kartu su Vilniaus lietuviais kauniečius vadinčiau škotais, nes anokie jie vilniečiai...
Naugarduko Pylimo kampe, Malkų turguj eičiau į cirką, kur tas ilgšis ryja daiktus ir spjaudosi akmenimis.
Išmokčiau seno vilniečių įpročio eiti kiemais, kad būt trumpesnis kelias.
Pletkavočiau, kad Jonas Vileišis nesikarpė nagų, todėl nuolat reikėjo kojines žmonai adyti.
O Petro Vileišio žmona gal įsileistų į savo personalinę vonią, kuri atsirado pirma Vilniuj.
Trumpai nesigavo, nors sakiau negaišinsiu, ar ne?
Tačiau negi man gaila jums įkvėpimo pabarstyt?
Meilės skaitymui ir meilės mano meilei Vilniui.
Eik tu sau kaip buvo gerai...
June 12, 2020
Kaip man patinka savo atsiliepimus apie tikrai tikrai gerą knygą pradėti žodžiais "kokia nereali knyga!". Nes tai tiesa - ji nuostabi. Bet pradėkim nuo pradžių.
Nemeluosiu, jog nemažai skaitymo malonumo prideda mielas knygos leidimas. Šiuo atveju tiek kietai minkšto (kaip man tokie patinka) viršelio gražumas, tiek slidūs puslapiai, jų kvapas - pasaka. Bet svarbiausia, kad ir viduje slypi nuostabūs dalykai. Dvylikos skirtingų žmonių istorijos, jų Vilnius. Kas įdomiausia, jog beveik visi šie herojai tarpusavyje susiję, o jų prisimenamas miestas žavi. Vilnių jie nudažo savais atspalviais. Pasakoja apie savo mėgstamiausias buvusias ir esamas miesto vieteles, trumpą savo šeimos bei Lietuvos istoriją (dažnai nupasakoja tai iš vaiko žvilgsnio), savo laisvalaikio praleidimo būdus, popamokinę veiklą, santykius tarp žydų, vokiečių, lenkų, lietuvių bei kitų tais laikais gyvenusių tautinių mažumų. Ir šios knygos herojai atstovauja įvairioms tautoms, įdomu sužinoti kiekvieno požiūrį į buvusią situaciją. Taip pat akis atveria pateikti istoriniai faktai, tiek apie šį istorinį laikotarpį, tiek apie tuo metu gyvenusius įžymius žmones.
Vos nepamiršau paminėti smagiausio dalyko - nuotraukos. Jų daug. Daugelis parodo tam tikrus architektūros statinius - kaip jie atrodė aprašomu laikotarpiu, ir kaip šiuo metu. Taip pat yra žemėlapių, kuriuose pažymėtos herojams svarbios ar jų minimos vietos.
Dabar belieka vieną savaitgalį paaukoti Vilniui. Labai noriu apvaikščioti knygoje minimus parkus ir parkelius, kapines, mažai turistų lankomas gatveles senamiestyje, dar kartą, bet nuosekliau, pavaikščiuoti Užupyje. Sąrašas ilgas. Perskaičius šią knygą, galiu tvirtai teigti - Vilnius > Kaunas.
Nemeluosiu, jog nemažai skaitymo malonumo prideda mielas knygos leidimas. Šiuo atveju tiek kietai minkšto (kaip man tokie patinka) viršelio gražumas, tiek slidūs puslapiai, jų kvapas - pasaka. Bet svarbiausia, kad ir viduje slypi nuostabūs dalykai. Dvylikos skirtingų žmonių istorijos, jų Vilnius. Kas įdomiausia, jog beveik visi šie herojai tarpusavyje susiję, o jų prisimenamas miestas žavi. Vilnių jie nudažo savais atspalviais. Pasakoja apie savo mėgstamiausias buvusias ir esamas miesto vieteles, trumpą savo šeimos bei Lietuvos istoriją (dažnai nupasakoja tai iš vaiko žvilgsnio), savo laisvalaikio praleidimo būdus, popamokinę veiklą, santykius tarp žydų, vokiečių, lenkų, lietuvių bei kitų tais laikais gyvenusių tautinių mažumų. Ir šios knygos herojai atstovauja įvairioms tautoms, įdomu sužinoti kiekvieno požiūrį į buvusią situaciją. Taip pat akis atveria pateikti istoriniai faktai, tiek apie šį istorinį laikotarpį, tiek apie tuo metu gyvenusius įžymius žmones.
Vos nepamiršau paminėti smagiausio dalyko - nuotraukos. Jų daug. Daugelis parodo tam tikrus architektūros statinius - kaip jie atrodė aprašomu laikotarpiu, ir kaip šiuo metu. Taip pat yra žemėlapių, kuriuose pažymėtos herojams svarbios ar jų minimos vietos.
Dabar belieka vieną savaitgalį paaukoti Vilniui. Labai noriu apvaikščioti knygoje minimus parkus ir parkelius, kapines, mažai turistų lankomas gatveles senamiestyje, dar kartą, bet nuosekliau, pavaikščiuoti Užupyje. Sąrašas ilgas. Perskaičius šią knygą, galiu tvirtai teigti - Vilnius > Kaunas.
January 16, 2021
Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai"
Pati esu iš Alytaus. Ten gimiau ir augau iki studijų metų. Dar būdama maža, su tėvais kiekvienais metais lankydavomės Kaziuko mugėje Vilniuje. Ir koks didelis man atrodė Vilnius. Jau būdama vyresnė pasvajodavau, kad galbūt studijuosiu Lietuvos sostinėje. Sakoma, svajoti reikia drąsiai ir garsiai 🙂
Man Vilnius yra tas nepaprastas ir vis dar atrandamas miestas. Su savo istorijomis ir žmonėmis. Atrodo, kad čia jau gyvenu netrumpą laiko tarpą - 13 metų... Ir vis dar atrandu kažką naujo ir nežinomo. Mano namų bibliotekoje yra ne viena knyga apie Vilnių... Ir kiekviena iš jų labai vertinama, nes pasakoja apie vis kitokio amžiaus miestą.
Vos tik pamačiusi šios knygos anonsą žinojau, kad būtinai įsigysiu 🙂 Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad autorė bus Vilniaus knygų mugėje. Likimo ironija - tą dieną susirgau... Su knygos autore Gabija Lunavičiūte susipažinau prieš pat karantiną, knygos pristatymo metu. Jos pasakojimas mane užbūrė ir net nesupratau, kaip dvi valandos pralėkė kaip akimirka.
Knygoje sudėti dvylika pasakojimų apie Vilnių. Tai pasakojimai žmonių, kurie gyveno ir tebegyvena šiame nuostabiame mieste. Dvylika žmonių pasakoja apie Vilnių, kurio jau nebėra ir jis likęs tik jų prisiminimuose. Tai paprastų, nors tikrai įdomių, intiligentiškų senosios kartos, žmonių atsiminimai apie XX amžiaus Vilnių visais mūsų šalies istorijos laikotarpiais.
Skaitydama šią knygą, aš ir verkiau ir juokiausi. Čia sugulė tiek emocijų, jausmų, išgyvenimų ir atsiminimų. Jau nekalbu apie archyvinės medžiagos gausą ir svarbą. Autentiški žemėlapiai, nuotraukos ir atsiminimai. Man tai aukso vertės knyga! Jau niekad negalėsiu žvelgti į Vilnių tokiomis pačiomis akimis. Ir tai nuostabu!! Vilnius gyvas, pulsuojantis ir vis dar atrandamas is naujo!!
Labai noriu padėkoti autorei, kad skaitytojams padėjo ir pateikė dabartinius tų vietų adresus, apie kuriuos kalba jos knygos herojai. Tikrai eisiu pasivaikščioti tais maršrutais, apie kuriuos pasakoja senieji Vilniaus gyventojai.
Norisi, kad kiekvienas atrastume savo Vilnių ir jo magiją! Mano Vilnius - tai Vilniaus Katedra ir Valdovų rūmai, siaura Literatų gatvė ir tas nuostabus ir žadą atimantis jausmas, kai nuo Vilniaus universiteto leidziuosi į Katedros aikštę. O koks Tavo Vilnius?
Savaitgalio ekskursijos labai ačiū už nuostabią kelionę po nuostabų ir dar neatrastą Vilnių ♥️
BALTO labai ačiū, kad išleidote tokią puikią knygą 📚
Pati esu iš Alytaus. Ten gimiau ir augau iki studijų metų. Dar būdama maža, su tėvais kiekvienais metais lankydavomės Kaziuko mugėje Vilniuje. Ir koks didelis man atrodė Vilnius. Jau būdama vyresnė pasvajodavau, kad galbūt studijuosiu Lietuvos sostinėje. Sakoma, svajoti reikia drąsiai ir garsiai 🙂
Man Vilnius yra tas nepaprastas ir vis dar atrandamas miestas. Su savo istorijomis ir žmonėmis. Atrodo, kad čia jau gyvenu netrumpą laiko tarpą - 13 metų... Ir vis dar atrandu kažką naujo ir nežinomo. Mano namų bibliotekoje yra ne viena knyga apie Vilnių... Ir kiekviena iš jų labai vertinama, nes pasakoja apie vis kitokio amžiaus miestą.
Vos tik pamačiusi šios knygos anonsą žinojau, kad būtinai įsigysiu 🙂 Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad autorė bus Vilniaus knygų mugėje. Likimo ironija - tą dieną susirgau... Su knygos autore Gabija Lunavičiūte susipažinau prieš pat karantiną, knygos pristatymo metu. Jos pasakojimas mane užbūrė ir net nesupratau, kaip dvi valandos pralėkė kaip akimirka.
Knygoje sudėti dvylika pasakojimų apie Vilnių. Tai pasakojimai žmonių, kurie gyveno ir tebegyvena šiame nuostabiame mieste. Dvylika žmonių pasakoja apie Vilnių, kurio jau nebėra ir jis likęs tik jų prisiminimuose. Tai paprastų, nors tikrai įdomių, intiligentiškų senosios kartos, žmonių atsiminimai apie XX amžiaus Vilnių visais mūsų šalies istorijos laikotarpiais.
Skaitydama šią knygą, aš ir verkiau ir juokiausi. Čia sugulė tiek emocijų, jausmų, išgyvenimų ir atsiminimų. Jau nekalbu apie archyvinės medžiagos gausą ir svarbą. Autentiški žemėlapiai, nuotraukos ir atsiminimai. Man tai aukso vertės knyga! Jau niekad negalėsiu žvelgti į Vilnių tokiomis pačiomis akimis. Ir tai nuostabu!! Vilnius gyvas, pulsuojantis ir vis dar atrandamas is naujo!!
Labai noriu padėkoti autorei, kad skaitytojams padėjo ir pateikė dabartinius tų vietų adresus, apie kuriuos kalba jos knygos herojai. Tikrai eisiu pasivaikščioti tais maršrutais, apie kuriuos pasakoja senieji Vilniaus gyventojai.
Norisi, kad kiekvienas atrastume savo Vilnių ir jo magiją! Mano Vilnius - tai Vilniaus Katedra ir Valdovų rūmai, siaura Literatų gatvė ir tas nuostabus ir žadą atimantis jausmas, kai nuo Vilniaus universiteto leidziuosi į Katedros aikštę. O koks Tavo Vilnius?
Savaitgalio ekskursijos labai ačiū už nuostabią kelionę po nuostabų ir dar neatrastą Vilnių ♥️
BALTO labai ačiū, kad išleidote tokią puikią knygą 📚
February 9, 2024
Prieš imdamasi skaityt, buvau nusiteikusi daugiau pasklaidyti senojo miesto paveiksliukus su trumpais įrašais šalia jų, nei viską viską suskaityt, bet knygos herojai taip įtraukė savo pasakojimais, kad sunku buvo atsiplėšt. Ačiū autorei už surinktas ir puikiai iliustruotas istorijas, daug naujo sužinojau apie savo mylimą miestą - nuostabi ekskursija!
October 29, 2020
Kai pradėjau skaityt, nesitikėjau visiškai nieko. Ir dar net pagalvojau, kad och nu dar viena knyga apie Vilnių. Bet išėjo taip, kad pasakojimus taupiau - skaitydavau po vieną per vakarą.
Gabija paėmė tokį laikotarpį, kuris lyg ir menkai dar buvo aprašytas - keletas metų prieš karą, kuomet Vilnius buvo Lenkijos (ką mano smegenims iki šiol yra sunku suvokt :D), karas ir pokaris Vilniuje dar gyvų žmonių lūpomis - kaip jie prisimena miestą ir įvykius. Puikiai parinktos iliustracijos pasakojimams.
Gabija paėmė tokį laikotarpį, kuris lyg ir menkai dar buvo aprašytas - keletas metų prieš karą, kuomet Vilnius buvo Lenkijos (ką mano smegenims iki šiol yra sunku suvokt :D), karas ir pokaris Vilniuje dar gyvų žmonių lūpomis - kaip jie prisimena miestą ir įvykius. Puikiai parinktos iliustracijos pasakojimams.
September 20, 2021
Aš esu visiškai įsimylėjusi savo Vilnių, savo pasakų miestą, o ši knyga tiesiog tobula! Gabija supažindina su Vilniaus istorija ir vis kitomis Vilniaus vietomis ne sausais faktais, o per tikras vilniečių papasakotas istorijas. Nepaprastai gražiai apipavidalinta knyga su fotografijomis ir vilniečių atsiminimais, kaip jie jautė Vilnių, kas jiems jame brangiausia ir gražiausia.
August 19, 2021
Kiek ji mano namuose ilgai gulėjo, ir kokia kalta jaučiuosi, kad ją taupiau. O taupiau, nes niekada nejutau didelės meilės istorijai, sausiems faktams, priežasčių ir pretekstų paieškoms, pasakojimams, kai viskas pateikiama tik iš vienos pusės, arba be platesnių paaiškinimų. O ypač, kai pasakoma, kad vyko, tačiau nepaaiškinama kodėl. Tad ir šis istorijų rinkinys gulėjo namuose, nes prisibijojau sausų faktų, prisibijojau to, kad galva bus prigrūsta informacijos, iš kurios bus maža naudos. O taip nenutiko, nes knyga subtiliai, ramiai ir elegantiškai mus vedžioja Vilniaus gatvėmis, rodo slaptus miesto užkaborius, joje pasakojamos tokios istorijos, kuomet žmonės ir miestas susidraugauja.
Knygoje 12 veikėjų, herojų, ir jie dalinasi savo patirtimis, pasakoja apie meilę Vilniui, apie praeitį ir jos ryšį su dabartimi. Skaitai, žaviesi, gėriesi - kiek daug mano miestas matęs, kiek daug patyręs. Kiek čia daug praradimų, atradimų ir gyvybės buvo visais laikais. Kone kiekviena senamiesčio gatvelė slepia po paslaptį, o didesnė dalis kiemų papasakotų daug pletkų, jei tik galėtų kalbėti.
Kaip miestas atrodė tada - kaip atrodo dabar - kaip atrodys vėliau? Meilės prisipažinimai jam. Nemažai jaukių, šmaikščių pasakojimų, pradedant kupranugariais kiemuose, baigiant jautriomis akimirkomis iš Vilniaus geto.
Ši knyga gana stipriai pakeitė ir mano požiūrį. Mokykloje daug girdėjau, daug skaičiau, visada domėjausi, tačiau niekada nesurišau galų apie lenkų Vilnių. Apie kalbą, kuria čia kalbėjo daug daugiau žmonių, nei dabar patikėtume. Mano tėtis lenkų kilmės. Giminė iš jo pusės taip pat, ir net yra žmonių, kurie iki šiol nekalba lietuviškai. O štai aš niekada nepasinaudojau tokia galimybe, niekada nesimokiau kalbos, kuri tada vaikui, matyt, neatrodė graži ir naudinga. O dabar truputį gailiuosi - kalba neša tiek daug istorijos, kalbos dėka galime greičiau pagauti kampą ir geriau suprasti žmones.
Vilniaus kraštas ilgą laiką priklausė lenkams, ir kad ir kaip bebūtų keista, nemažai jų čia ir yra likę ir šiandien. Prisimenu, visai neseniai žiūrėjau įdomų interviu, kuriame buvo kalbama, kad Vilniuje visur papildomai viskas pateikiama rusų kalba, nors lenkakalbių čia yra daugiau. Įdomu, ar ne?⠀
Knyga be galo informatyvi - sklandžius ir paprastus pasakojimus autorė papildo nuotraukomis, faktais, objektų aprašymais, žemėlapiais, ir įdomybėmis. Į labai daug Vilniaus vietų nuo šiol žvelgsiu visai kitomis akimis, praeidama dažniau atkreipsiu dėmesį į memorialines lentas ir skulptūras. Nežinau ar galima taip sakyti, bet sau asmeniškai šią knygą pavadinau Vilniaus biblija ir manau, kad atsiversiu ją dar ne kartą ir ne du.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Knygoje 12 veikėjų, herojų, ir jie dalinasi savo patirtimis, pasakoja apie meilę Vilniui, apie praeitį ir jos ryšį su dabartimi. Skaitai, žaviesi, gėriesi - kiek daug mano miestas matęs, kiek daug patyręs. Kiek čia daug praradimų, atradimų ir gyvybės buvo visais laikais. Kone kiekviena senamiesčio gatvelė slepia po paslaptį, o didesnė dalis kiemų papasakotų daug pletkų, jei tik galėtų kalbėti.
Kaip miestas atrodė tada - kaip atrodo dabar - kaip atrodys vėliau? Meilės prisipažinimai jam. Nemažai jaukių, šmaikščių pasakojimų, pradedant kupranugariais kiemuose, baigiant jautriomis akimirkomis iš Vilniaus geto.
Ši knyga gana stipriai pakeitė ir mano požiūrį. Mokykloje daug girdėjau, daug skaičiau, visada domėjausi, tačiau niekada nesurišau galų apie lenkų Vilnių. Apie kalbą, kuria čia kalbėjo daug daugiau žmonių, nei dabar patikėtume. Mano tėtis lenkų kilmės. Giminė iš jo pusės taip pat, ir net yra žmonių, kurie iki šiol nekalba lietuviškai. O štai aš niekada nepasinaudojau tokia galimybe, niekada nesimokiau kalbos, kuri tada vaikui, matyt, neatrodė graži ir naudinga. O dabar truputį gailiuosi - kalba neša tiek daug istorijos, kalbos dėka galime greičiau pagauti kampą ir geriau suprasti žmones.
Vilniaus kraštas ilgą laiką priklausė lenkams, ir kad ir kaip bebūtų keista, nemažai jų čia ir yra likę ir šiandien. Prisimenu, visai neseniai žiūrėjau įdomų interviu, kuriame buvo kalbama, kad Vilniuje visur papildomai viskas pateikiama rusų kalba, nors lenkakalbių čia yra daugiau. Įdomu, ar ne?⠀
Knyga be galo informatyvi - sklandžius ir paprastus pasakojimus autorė papildo nuotraukomis, faktais, objektų aprašymais, žemėlapiais, ir įdomybėmis. Į labai daug Vilniaus vietų nuo šiol žvelgsiu visai kitomis akimis, praeidama dažniau atkreipsiu dėmesį į memorialines lentas ir skulptūras. Nežinau ar galima taip sakyti, bet sau asmeniškai šią knygą pavadinau Vilniaus biblija ir manau, kad atsiversiu ją dar ne kartą ir ne du.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
November 16, 2020
Vilnius. Miestas, kuris mane žavėjo, žavi ir žavės savo magija visą likusį gyvenimą. Iki šiol negaliu paaiškinti meilės šiai vietai, bet puikiai prisimenu kaip dar būdama moksleivė kartu su seserimi laukdavome ekskursijų į Vilnių. Jų dėka pamažu pradėjome pamilti šį miestą. Jo tūkstantmetė istorija, žmonės bei stebuklinga aura apgaubė mus ir nebenorėjo paleisti. Ji metai iš metų augo ir stiprėjo vis labiau.
Į Vilnių atvykau kaip ir dauguma šiandienos jaunimo. Įstojau į universitetą studijuoti. Puikiai pamenu tą dieną. Tai, kad įstojau į dalinai valstybės finansuojamą vietą pasidarė antraaeilis dalykas. Labiausiai džiaugiausi tuo, kad pagaliau gyvensiu savo svajonių mieste, kad galėsiu pažintį jo istoriją bei didybę. Ir… aš iki šios dienos tą darau. Atrodo, kad jau pažįstu Vilnių ir štai… aš su juo susipažįstu iš naujo.
Knyga – tai dar vienas būdas pažinti Vilnių. Pasakojimai, kuriuos pasakoja 12 žmonių, kurie gyveno ir tebegyvena šiame mieste, mano nuomone, yra aukso vertės. Juk būtent šių paprastų ir kartu intiligentiškų senosios kartos vilniečių dėka mes galim pažintį tokį Vilnių, kokio jo jau nebėra, bet apie kurį stengiamės išsaugoti bent menkiausią atsiminimą. Taip pat, klausydami jų prisiminimų mes tarsi bent trumpam galim pasivaikščioti po XX amžiaus Vilnių, įvairius jo rajonus ir laikotarpius. Gaila, kad tokių asmenų yra nedaug…
Ši knyga man suteikė tiek daug emocijų, kurios iki šiol manęs neapleidžia. Nesvarbu, kad ją skaičiau gana seniai. Analizuodama kiekvieną surinktą nuotrauką, žemėlapį ir gausią archyvinę medžiagą, suprantu, kad dar labiau noriu pažinti šį daugiasluoksnį miestą, jo istoriją bei kultūrą, būti bent mažyte šio miesto dalimi.
Norisi visam pasauliui papasakoti, kad Vilnius yra nuostabus, pilnas gyvybės miestas, kurio daugelis žmonių dar nepažįsta. Taip, jie gali sakyti: ,,Man jau viskas žinoma” arba ,,Ko aš čia jau nemačiau”, tačiau tikrąją šios vietos aurą galima pamatyti ir pajusti tik širdimi. Tą stengiuosi daryti iki šiol vaikščiodama Neries krantine, siauromis senamiesčio gatvelėmis bei apsilankydama Trijų Kryžių kalne. Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų atrastų sąvąjį Vilnių. Dėkoju, Gabijai už šią nuostabią galimybę.
Į Vilnių atvykau kaip ir dauguma šiandienos jaunimo. Įstojau į universitetą studijuoti. Puikiai pamenu tą dieną. Tai, kad įstojau į dalinai valstybės finansuojamą vietą pasidarė antraaeilis dalykas. Labiausiai džiaugiausi tuo, kad pagaliau gyvensiu savo svajonių mieste, kad galėsiu pažintį jo istoriją bei didybę. Ir… aš iki šios dienos tą darau. Atrodo, kad jau pažįstu Vilnių ir štai… aš su juo susipažįstu iš naujo.
Knyga – tai dar vienas būdas pažinti Vilnių. Pasakojimai, kuriuos pasakoja 12 žmonių, kurie gyveno ir tebegyvena šiame mieste, mano nuomone, yra aukso vertės. Juk būtent šių paprastų ir kartu intiligentiškų senosios kartos vilniečių dėka mes galim pažintį tokį Vilnių, kokio jo jau nebėra, bet apie kurį stengiamės išsaugoti bent menkiausią atsiminimą. Taip pat, klausydami jų prisiminimų mes tarsi bent trumpam galim pasivaikščioti po XX amžiaus Vilnių, įvairius jo rajonus ir laikotarpius. Gaila, kad tokių asmenų yra nedaug…
Ši knyga man suteikė tiek daug emocijų, kurios iki šiol manęs neapleidžia. Nesvarbu, kad ją skaičiau gana seniai. Analizuodama kiekvieną surinktą nuotrauką, žemėlapį ir gausią archyvinę medžiagą, suprantu, kad dar labiau noriu pažinti šį daugiasluoksnį miestą, jo istoriją bei kultūrą, būti bent mažyte šio miesto dalimi.
Norisi visam pasauliui papasakoti, kad Vilnius yra nuostabus, pilnas gyvybės miestas, kurio daugelis žmonių dar nepažįsta. Taip, jie gali sakyti: ,,Man jau viskas žinoma” arba ,,Ko aš čia jau nemačiau”, tačiau tikrąją šios vietos aurą galima pamatyti ir pajusti tik širdimi. Tą stengiuosi daryti iki šiol vaikščiodama Neries krantine, siauromis senamiesčio gatvelėmis bei apsilankydama Trijų Kryžių kalne. Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų atrastų sąvąjį Vilnių. Dėkoju, Gabijai už šią nuostabią galimybę.
April 4, 2020
Nuostabus asmeniškas pasivaikščiojimas po miestą, kuris nėra gimtasis, bet kurį dėka tokių inicityvių ir kūrybingų žmonių kaip Gabija galima jaukintis ir tyrinėti, atrasti ir pamatyti kitų, čia prieš tave gyvenusių, žmonių akimis. Įkvepiantis unikalumas vietų pažinimo formos, kurią, labai labai tikiuosi, atras ir kitų miestų entuziastai. O dabar belieka planuoti ekskursijas po tas vietas. Su kompanija;)
November 21, 2020
Tai yra nuostabi knyga, kurią labai lengva suryti per vakarą, paskui gailėtis per ir gerokai po karo sugriauto Vilniaus ir galvoti, kaip jis būtų atrodęs, jei karo nebūtų buvę, o liūdnesniu atveju - jei tvarkyti jį būtų leista tiems, kas mylėjo tą miestą tokį, koks jis buvo.
March 31, 2020
Jeigu reikėtų perteikti knygą vienijančią emociją, tai būtų miestiečio orumas. Knyga leidžia per senosios kartos vilniečių prisiminimus pažinti miestą. Daugelį kalbinamųjų pavadintume inteligentais, tarpukario Lietuvos šviesuomenės palikuonimis (Vileišių, Šalkauskio, Narbutų ir t. t.), kiek mažiau praskleidžiama istorija atklydusių kitataučių – žydų, lenkų. Jaučiasi jų pažiūros, turtingas akiratis, auklėjimas, patirtis. Pasakojimas apie miestą netampa jų asmenybės raidos ir pasiekimų istorija, o pateikiamas tiek, kiek gali papasakoti apie laiką ir žmogų mieste. Dėl panašios priežasties mėgstu „Atminties vietų“ projektą Kaune: susitelkta ne ties faktais, kur koks pastatas stovėjo, o perteikta, kaip mes pamename tas vietas.
„Vilniaus atminties punktyruose“ akcentuojama nerami lenkmečio atmosfera, Vilniaus atgavimo faktas (dažnas į sostinę atsikėlė būtent tada), Antrojo pasaulinio karo bombardavimai ir šiek tiek ankstyvojo sovietmečio, kai kūrėsi daugeliui jau atpažįstamas centrinis Vilniaus veidas.
Dar nesu skaičiusi knygos, kurioje būtų juntamos ne tik daugeliui vyresniųjų inteligentų būdingos antisovietinės, bet ir antilenkiškos nuotaikos (istorijos epizodas, kurio gerai nepažįstu). Vis dėlto šitai nesiejama su konkrečiais asmenimis, netgi priešingai (pvz., generolas Vėtra paminimas dėl to, kad buvo geras dėdės studentas), greičiau atspindėjo tam tikras įtampas tarp skirtingų visuomenės grupių. Tai labai įdomu ir suprantama, nes netrumpai lietuviai Vilniuje buvo tautinė mažuma, galiausiai virtusi okupuota tauta. Kalbinamieji suteikia balsą laikui iš šitų pozicijų. Kartu taip išryškėja meilė šaliai, savaip gražu patyrinėti, kiek patriotizmo gestų ir meilės istorinei praeičiai telpa fotografuotuose šios šviesuomenės interjeruose.
Lunevičiūtės knygoje pokalbių – 12, bet iš tikrųjų labai sodru. Perskaičius norsi viską dar kartą palydėti žvilgsniu, nes galima patyrinėti vis kito laiko žemėlapius, maršrutus, sudarytus iš pokalbių. Kiekvienas kalbinamasis gyvena skirtingose miesto dalyse, todėl kai kurie paminėti įvykiai, kai kurios realijos gal ir bendros, bet mažosios topografijos skiriasi. Viskas labai šauniai padaryta, viskam lieka vietos: subjektyvios istorijos neužgožia objektyvių faktų ir vice versa. Tas, kas pažįsta miestą, galės jį pažinti kitų akimis, kas jo nepažįsta – atras.
„Vilniaus atminties punktyruose“ akcentuojama nerami lenkmečio atmosfera, Vilniaus atgavimo faktas (dažnas į sostinę atsikėlė būtent tada), Antrojo pasaulinio karo bombardavimai ir šiek tiek ankstyvojo sovietmečio, kai kūrėsi daugeliui jau atpažįstamas centrinis Vilniaus veidas.
Dar nesu skaičiusi knygos, kurioje būtų juntamos ne tik daugeliui vyresniųjų inteligentų būdingos antisovietinės, bet ir antilenkiškos nuotaikos (istorijos epizodas, kurio gerai nepažįstu). Vis dėlto šitai nesiejama su konkrečiais asmenimis, netgi priešingai (pvz., generolas Vėtra paminimas dėl to, kad buvo geras dėdės studentas), greičiau atspindėjo tam tikras įtampas tarp skirtingų visuomenės grupių. Tai labai įdomu ir suprantama, nes netrumpai lietuviai Vilniuje buvo tautinė mažuma, galiausiai virtusi okupuota tauta. Kalbinamieji suteikia balsą laikui iš šitų pozicijų. Kartu taip išryškėja meilė šaliai, savaip gražu patyrinėti, kiek patriotizmo gestų ir meilės istorinei praeičiai telpa fotografuotuose šios šviesuomenės interjeruose.
Lunevičiūtės knygoje pokalbių – 12, bet iš tikrųjų labai sodru. Perskaičius norsi viską dar kartą palydėti žvilgsniu, nes galima patyrinėti vis kito laiko žemėlapius, maršrutus, sudarytus iš pokalbių. Kiekvienas kalbinamasis gyvena skirtingose miesto dalyse, todėl kai kurie paminėti įvykiai, kai kurios realijos gal ir bendros, bet mažosios topografijos skiriasi. Viskas labai šauniai padaryta, viskam lieka vietos: subjektyvios istorijos neužgožia objektyvių faktų ir vice versa. Tas, kas pažįsta miestą, galės jį pažinti kitų akimis, kas jo nepažįsta – atras.
February 7, 2023
Knyga porą metų pragulėjo lentynoje, nes vis nekilo ranka pradėti skaityni, nes: "Ai istorinė, bus nuobodu." Bet kaip klydau! Labai patrauklus knygos formatas, tarp realių žmonių pasakojimų ir glaustai aprašytų istorinių faktų. Labai įdomi, įtraukianti knyga. Dabar pasivaikščiojimai po Vilnių įgavo kitą prasmę, tarsi vaikščiočiau per knygos herojų prisiminimus. Labai rekomenduoju visiems mylintiems Vilnių ❤️
April 29, 2023
Labai verta knyga. Skolinausi iš bibliotekos, bet dabar noriu įsigyti savo. Vilnius senųjų jo gyventojų pasakojimuose yra be galo įdomus, gyvas, įkvepiantis atrasti ir patirti.
May 4, 2020
Vis dar mėgstu paklajoti po Vilnių. Kol žmogų kojos nešioja, po jį dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams. |
Gabijos Lunevičiūtės knyga „Vilniaus atminties punktyrai” žavi ir savo subtiliai į pažintį kviečiančiu pavadinimu, ir viršeliu. Juk čia 12 ryškių dalelių, tarsi skirtų papildant savosiomis susidėlioti mylimiausio miesto dėlionę. Knyga yra daugiasluoksnė. Ją galima perskaityti greitai, keliais prisėdimais kaip kokius 12 skirtingų žmonių trumpus memuarus apie save Vilniuje. Taip pat ją galima skaityti iš lėto, ieškoti sąsajų, analizuoti. Tam čia daug archyvinės medžiagos: žemėlapiai, nuotraukos ir trumpi informaciniai aprašymai bei dabartinės nuotraukos prisiminuose minimų objektų, kurie padeda geriau suprasti kontekstą, aiškiau keliauti laike, po tą XX a. Vilnių. Nesu abejinga istorijai, bet po tokių knygų suprantu, kiek mažai visko žinau. Štai pavyzdžiui, kad Basanavičius kirpo nagus ir juos rinko į degtukų dėžutę, apie žmogų įkvėpusį parašyti knygą apie Daktarą Aiskaudą, apie arbonų transportą, apie 1945 m. sprogimą geležinkelio stotyje, apie vienintelę tiesią Senamiesčio gatvę ir dar daugiau.
„Vilniaus atminties punktyruose“ miestas atsiskleidžia įvairiomis spalvomis. Atrodytų, tai tie patys visiems pažįstami Aušros vartai, Gedimino kalno pašonė, Katedra, jaukios Senamiesčio gatvelės, Rasos, Antakalnio, Žvėryno rajonai… O knygoje tas pats Vilnius dar ir yra visai kitoks: tai po karo subombarduoto miesto griuvėsiai tapę vaikams žaidimų aikštele, degesių kvapas Didžiosiosios sinagogos vietoje, lakstantys gaidžiai, sandėliais paverstos bažnyčios, pro vagonų plyšius numesti vežamų į Sibirą per Naujosios Vilnios stotį rašteliai. Visa tai ne tik mūsų dabartyje jau kiek išblukę vaizdiniai, bet ir likimai, autentiški liudijimai. O kokie įdomūs, žavūs šios knygos herojai! Atrodytų, juos visus sieja panašus laikmetis, panaši istorija, panašus Vilnius, bet vis dėl to, tikrai: Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Jų pasakojimai ir dvelkiantys nostalgija, ir kupini skausmo, bet ir labai optimistiški. Apskritai, kiek daug gyvenimo filosofijos jie sukaupę.
Labai patiko knygos pratarmėje išsakyta Gabijos mintis: „Kiek žmonių, tiek ir Vilnių“. Na, tikrai, manau, tų Vilnių dar daugiau. Štai, po knygos perskaitymo tikrai eisiu su ja rankose į pasimatymą su sau naujuoju Vilniumi, stabtelsiu ten, kur milijoną kartų praeidavau ir nemačiau, žiūrėsiu kitomis akimis, susirasiu tam tikras gatvėles ir pakelsiu akis. „Vilniaus atminties punktyrai“ pasirodė tikrai įdomus daukartinio naudojimo kelionių po Vilnių, savą ir svetimą, bilietas, kuris garantuoja artimesnį ryšį su miestu. Ir žinoma, rekomenduoju, o Vilniaus gerbėjams – įsakau! Juk noras pažinti ir atrasti, gražiausia ir prasmingiausia meilės miestui manifestacija ar ne taip?
https://www.time4book.com/g-luneviciu...
Gabijos Lunevičiūtės knyga „Vilniaus atminties punktyrai” žavi ir savo subtiliai į pažintį kviečiančiu pavadinimu, ir viršeliu. Juk čia 12 ryškių dalelių, tarsi skirtų papildant savosiomis susidėlioti mylimiausio miesto dėlionę. Knyga yra daugiasluoksnė. Ją galima perskaityti greitai, keliais prisėdimais kaip kokius 12 skirtingų žmonių trumpus memuarus apie save Vilniuje. Taip pat ją galima skaityti iš lėto, ieškoti sąsajų, analizuoti. Tam čia daug archyvinės medžiagos: žemėlapiai, nuotraukos ir trumpi informaciniai aprašymai bei dabartinės nuotraukos prisiminuose minimų objektų, kurie padeda geriau suprasti kontekstą, aiškiau keliauti laike, po tą XX a. Vilnių. Nesu abejinga istorijai, bet po tokių knygų suprantu, kiek mažai visko žinau. Štai pavyzdžiui, kad Basanavičius kirpo nagus ir juos rinko į degtukų dėžutę, apie žmogų įkvėpusį parašyti knygą apie Daktarą Aiskaudą, apie arbonų transportą, apie 1945 m. sprogimą geležinkelio stotyje, apie vienintelę tiesią Senamiesčio gatvę ir dar daugiau.
„Vilniaus atminties punktyruose“ miestas atsiskleidžia įvairiomis spalvomis. Atrodytų, tai tie patys visiems pažįstami Aušros vartai, Gedimino kalno pašonė, Katedra, jaukios Senamiesčio gatvelės, Rasos, Antakalnio, Žvėryno rajonai… O knygoje tas pats Vilnius dar ir yra visai kitoks: tai po karo subombarduoto miesto griuvėsiai tapę vaikams žaidimų aikštele, degesių kvapas Didžiosiosios sinagogos vietoje, lakstantys gaidžiai, sandėliais paverstos bažnyčios, pro vagonų plyšius numesti vežamų į Sibirą per Naujosios Vilnios stotį rašteliai. Visa tai ne tik mūsų dabartyje jau kiek išblukę vaizdiniai, bet ir likimai, autentiški liudijimai. O kokie įdomūs, žavūs šios knygos herojai! Atrodytų, juos visus sieja panašus laikmetis, panaši istorija, panašus Vilnius, bet vis dėl to, tikrai: Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Jų pasakojimai ir dvelkiantys nostalgija, ir kupini skausmo, bet ir labai optimistiški. Apskritai, kiek daug gyvenimo filosofijos jie sukaupę.
Labai patiko knygos pratarmėje išsakyta Gabijos mintis: „Kiek žmonių, tiek ir Vilnių“. Na, tikrai, manau, tų Vilnių dar daugiau. Štai, po knygos perskaitymo tikrai eisiu su ja rankose į pasimatymą su sau naujuoju Vilniumi, stabtelsiu ten, kur milijoną kartų praeidavau ir nemačiau, žiūrėsiu kitomis akimis, susirasiu tam tikras gatvėles ir pakelsiu akis. „Vilniaus atminties punktyrai“ pasirodė tikrai įdomus daukartinio naudojimo kelionių po Vilnių, savą ir svetimą, bilietas, kuris garantuoja artimesnį ryšį su miestu. Ir žinoma, rekomenduoju, o Vilniaus gerbėjams – įsakau! Juk noras pažinti ir atrasti, gražiausia ir prasmingiausia meilės miestui manifestacija ar ne taip?
https://www.time4book.com/g-luneviciu...
April 28, 2020
Įtraukianti knyga, kontrastai tarp laimės, prabangos ir karo, skurdo. Atrodo, jog taip negali būti, bet tuo pačiu jų pasakojimai, išlikę pastatai, gatvės primena, jog vis dėlto viskas tikra. Kiekvieno herojaus istorija ypatinga, iliustracijos su aprašymais dar labiau viską susodrina. Einant Vilniaus gatvėmis ir kiemais jausmas bus jau kitoks, bandant įsivaizduot, kas kažkada buvo už tų langų.. Malkų turgus, balnakalnis, Štralio restoranai, Liepų kalnas ir dar daug dalykų, apie kuriuos sužinojau pirmą kartą. Idomu ir tai, kad dalis istorijų susijusios. Istorija ir dabartis, faktai ir jausmai.
July 15, 2020
Ši knyga, tai interviu su senais vilniečiais rinkinys. Man buvo labai įdomu perskaityti jų prisiminimus. Skaitant, buvo jausmas, kad sirgau amneziją ir po truputį mano prisiminimai grįžta.
Patiko nuotraukų parinkimas.
Patiko nuotraukų parinkimas.
January 10, 2021
Puikūs, autentiški ir detalių nestokojantys senųjų vilniečių pasakojimai apie Vilnių. Tai nėra tipiškas istorinių faktų rinkinys, paįvairintas nuasmenintomis detalėmis - čia kiekvieno iš dvylikos epizodų centre yra žmogus su išlikusiais atsiminimais apie savo gyvenamąjį rajoną, rutiną, karą, kasdienes ir atsitiktines sąveikas tarp Vilniuje gyvenusių tautinių bendrijų (lenkų, rusų, žydų, lietuvių). Žavu tai, kad autorės kalbinti vilniečiai išties atsiminimais dalijasi iš šių dienų perspektyvos, su visais iš to kylančiais subjektyvumais. Verčia susimąstyti apie tai, kodėl ir kaip laiko tekmėje keičiasi miestas, jo objektų/erdvių reikšmės.
December 7, 2021
Gaila, kad knyga turi pabaigą - norėčiau skaityti be pabaigos. Tokie puikūs inteligentiški pasakotojai, toks nuostabus miestas iš įvairių perspektyvų, toks karčiai saldus ir visgi nepakartojamas gyvenimas.
January 13, 2023
Autorę pažįstų asmeniškai, o knygą tikrai buvo įdomu skaityti.
November 4, 2023
Intelektualių vilniečių prisiminimai apie miesto gatves, žmones iliustruoti Vilniaus miesto nuotraukomis su įdomiais pastebėjimais. Knygą verta skaityti, jei įdomu sužinoti daugiau apie miesto keitimąsi.
May 5, 2023
Ši knyga - tai laiko mašina, o perskaičius ją Vilniaus gatvės tapo dar įdomesnės. Labai rekomenduoju.
July 25, 2020
Daugybę kartų kirstos vietos staiga įgija naują reikšmę, o taip pat verčia susimąstyti, kokią reikšmę turi gyvas, besikeičiantis miestas? Ką verta išsaugoti, o ko ne?
March 24, 2021
Gabijos knyga, kaip ir ekskursijos, užkabina savo istorijomis ir lieka atminty ilgam. ❤
June 8, 2020
Visai kitaip pamatai miestą ar šalį, kai po jį ar ją vedžioja ten gyvenantis ar puikiai tas vietas žinantis žmogus. Tuomet tavo atradimai pasipildo kito žmogaus kasdienybės trupinėliais ir aplinka nušvinta visiškai kitomis spalvomis. Manau ne vienas tai yra patyręs. Rašau ir prisimenu kavą, kurią gėriau Dubline mano draugės ir jos vyro mėgstamoje savaitgalinių pusryčių kavinėje. Šalto vyno purslus kaitinančią dieną kažkur tarp vynuogynų Pietų Prancūzijoje – ten gyvenančios draugės pabėgimų vietoje. Panašus jausmas apėmė skaitant Gabijos Lunevičiūtės „Vilniaus atminties punktyrus“: jos herojai, Vilniaus senbuviai, nusivedė į savo kavines, drauge su jais apėjau jų vaikystės vietas ir sužinojau istorijas, kurios slypi už kai kurių pastatų sienų. Kai jau karantinas išvadavo iš savų sienų, man rūpėjo nueiti į keletą vietų ir pasitikrinti – norėjau atgaivinti itin įstrigusias istorijas iš knygos. Tad trys Vilniaus vietos, kurias patikrinau:
Rasų kolonija. Jei ir anksčiau šios kolonijos namukai ir senų medžių gaubiamos gatvelės labai paslaptingai, po Gražinos Mareckaitės prisiminimų mistikos tik padaugėjo. Jei užsimerktume ir nepastebėtume mašinų bei plastikinių langų, atrodytų, jog persikėlėme šimtą metų atgal ir pro kurias nors duris nosį į saulę iškiš romano vertas herojus (Gražinos vaikystėje, atrodo, vien jie ir tegyveno).
Sirvydo skveras. Tik dabar atkreipiau dėmesį į grindinį – kitos spalvos plytelės žymi kadaise ten stovėjusių pastatų pamatų vietą. Ir akyse iškyla Liutavaro Masiliūno pasakojimas: po karo čia plytėjo griuvėsiai, tik styrojo gaisrus atlaikę kaminai. Karštą vasaros dieną buvo justi salstelėjęs kvapas (ne taip romantiška – yrančių lavonų), o atšalus orams iš kaminų (ne tų griuvėsiuose, o karo audrą atlaikiusių pastatų) pasipildavo tokie dūmai, jog drabužiai pasidengdavo pilku sluoksniu. Tiesa, Liutavaras su draugais linksmindavosi versdami tarp griuvėsių išlikusius kaminus. Tam reikėjo meistrystės – pasirinkti tinkamą kampą daužymui, kad virstantis kaminas neprislėgtų. Kai kitąsyk lipsiu Naugarduko gatve į kalną, prisiminsiu, kaip vaikams nelengva buvo juo užtempti vandenį kibirais iš vandens kolonėlės – juk reikėjo jų mamoms išskalbti ir drabužius, ir nuprausti vaikus, kurie iš žaidimų aikštele virtusio senamiesčio namo grįždavo kaip juoduliai.
Vilniaus geto teritorija. Nuėjau jau sutemus. Apėjau tomis gatvelėmis ir užsukau į kiemą, kuriame esančiame bute (tiksliau kambaryje) glaudėsi Fania Brancovskaja. Gal knyga kiek pasunkino tų kiemų ir gatvių atmosferą, bet atrodė, kad iki šiol tarp tų sienų pulsuoja neviltis. Dar skaitydama tiesiog sustingau ten, kur Fania prisimena, kaip dabartiniai šio buto šeimininkai, sužinoję, jog porai metų šios sienos buvo tapusios jos šeimai prieglobsčiu, pasikvietė išgerti arbatos. Nežinau, ar aš galėčiau čia gyventi, žinodama ir šią istorijos dalį.
Tai tik trijų iš dvylikos knygos herojų pasakojimų detalės. Dar būtinai nueisiu į Antakalnį ir Žvėryną. Tiesa, dar ir į Naujamiestį – niekaip nesuprantu, kaip vietoj kylančios bažnyčios, kurioje jau vyko ir mišios, ant jos sienų buvo sukonstruoti kultūros namai.
June 4, 2023
belieka susitikt su autore ir paklaust apie jos punktyrus :)
o šiaip įdomu buvo (bandyt?) pamatyt Vilnių - tarpukario, karo, pokario - gyvomis tuomečių vaikų, paauglių, jaunuolių akimis per buitiškas ir emocionalias istorijas, nuotraukas, atminties iškarpas, taip pat ir santykį su dabartimi ir šiandieniniu miestu; kam kažko gaila, skaudu, o kas ramiai susitaikiusiai stebi ir priima pokyčius.
labai gera buvo pajust lietuvybės puoselėjimą ar išgyvenimus tuometinėse neramumose, pridėjus paraleliai skaitomus Laiškus Sofijai, o ir neseniai čiupinėtus Aštuonis lapus.
"visa prapuolę; tik ant lauko pliko
kelios pušelės apykraivės liko"
o šiaip įdomu buvo (bandyt?) pamatyt Vilnių - tarpukario, karo, pokario - gyvomis tuomečių vaikų, paauglių, jaunuolių akimis per buitiškas ir emocionalias istorijas, nuotraukas, atminties iškarpas, taip pat ir santykį su dabartimi ir šiandieniniu miestu; kam kažko gaila, skaudu, o kas ramiai susitaikiusiai stebi ir priima pokyčius.
labai gera buvo pajust lietuvybės puoselėjimą ar išgyvenimus tuometinėse neramumose, pridėjus paraleliai skaitomus Laiškus Sofijai, o ir neseniai čiupinėtus Aštuonis lapus.
"visa prapuolę; tik ant lauko pliko
kelios pušelės apykraivės liko"
June 21, 2021
Dvylika istorijų, kurias pasakoja didelę XX amžiaus dalį Vilniuje praleidę žmonės. Su nuotraukomis - iš asmeninių archyvų ir šiaip pasistengtomis surasti, netikėtų rakursų, retai matomų laikų - tampančiomis pasakojimo dalimi. Iki šiol nenaudotas formatas, toks įtraukiantis istorijų ir istorijos įžodinimas. Tikslo jas supinti į vieną pasakojimą, kaip suprantu, nebuvo, bet bendrumas randasi - laikas, erdvė, netektys, patirtys, tos pačios pavardės žmonės Vilniuje apjungia. Itin tiko lėtam skaitymui. po vieną istoriją prie sekmadienio kavos.
November 7, 2020
Labai puiki ir tuo pačiu sunki knyga. Puiki: nes per žmonių patyrimus supažindina skaitytojus su senuoju Vilniumi, kurį praradom. Sunku, nes didžiosios dalies pašnekovų patirtis skaudi ir dar skaudžiau, nes supranti, kad prieš 10-20 metų žinojai senuosius vilniečius, bet ne tas rūpėjo. Must read knyga. Ačiū autorei, beje jos ekskursijos irgi puikios
May 6, 2023
Turbūt sunku istoriko žvilgsniu įvertinti laikmetį, kuriame gyveni. Reikia tam tikro atstumo. Ši knyga - tai pasivaikščiojimas su žmonėmis, kurie gyveno Vilniuje prieš antrąjį pasaulinį karą. Tai nėra griežtai istorinė knyga - tai gyvi pasakojimai ir asmeniniai prisiminimai, gražiai supinti su Vilniaus istorija.
Displaying 1 - 30 of 41 reviews