"Erika, Jūs mūsų pastorė!“ – jau spėjo už kasdienį įkvėpimą virtualioje erdvėje autorę pakrikštyti skaitytojos. Taip radosi Erikos Umbrasaitės penktoji knyga ironišku pavadinimu „Lūpdažio pamokslai“ – apie meną laimingai ir prasmingai gyventi žavioje, trapioje ir kartais nepakeliamai sunkioje kasdienybėje.
Trumpos, šilumos pripildytos, įkvepiančios esė apie žmogiškumą ir paprastumą be kaukių, arba savotiškas minčių dienoraštis, nuaustas iš autorės įžvalgų, patirties ir tikrų istorijų. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – kokteilis, kurio gali tikėtis, skanaudamas šį kūrinį.
Kartais vienas sakinys gali tapti tuo stebuklingu kavos puodeliu, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai. Mums beliks imti ir ją įsimintinai nugyventi.
Erika Umbrasaitė – rašytoja ir žurnalistė, dešimtmetį gyvenanti Prancūzijos pietvakariuose. Kitos autorės knygos: „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Prancūzija mon amour“ ir „Paskolink man savo gyvenimą“.
Perklausius antrą Erikos knygą galiu tikrai sakyti, kad įsimylėjau jos kūrybą ❤️
Knygoje man patiko: ⚜️Lengvumas, paprastumas, humoro jausmas; ⚜️Knyga vietomis privecčia pagalvoti; ⚜️Daug gerų minčių, kurių deja neužsirašiau, nes klausiau knygos vairuodama (bus proga perklausyti antrą kartą ir pasižymėti);
www.facebook.com/miciausknygos Šią mažą, bet įdomią knygą sudaro trumpos, kupinos šilumos istorijos apie žmogiškumą ir paprastmą kasdieniniame gyvenime. Dažnos šių istorijų paraštytos iš autorės ar jų pažystamų patirties. Labai tinka paskaityti, kai trūksta optimizmo ar nekyla rankos kažko daryti. Vieniems ši knyga patiko, kitiems pasirodė silponoka, tačiau manau šios knygos tikslas buvo praskaidrinti dieną, suteikti motyvacijos. Negali knyga patikti visiems vienodai. Kiekvienas joje ras tai ko jam tuo metu labiausiai trūksta, vienas ras meilę, kitas suprantingumą ar palaikymą. Knyga yra rekomenduojama skaityti, nebūtinai iš eilės.
Tai buvo tai, ko man labai reikėjo! Turbūt ne veltui kažkas mane traukė prie šios knygos.
Autorė sugebėjo pažadinti miegantį pozityvumo spindulėlį, įkvėpė ir uždėjo karūną ant galvos.
Labai rekomenduoju šią knygą tam skaitytojui, kuris nori atitrūkti nuo pesimizmo, cinizmo ar negatyvumo. Giliai įkvėpkite ir pasiimkite tai, ko jūsų orgnaizmas iš jūsų reikalauja.
Per karantiną, kaip daugelis, ėmiausi tvarkyti lentynas – tiek drabužių, tiek knygų. Kaip „Sex and the City” merginos skirstydama daiktus į TAKE & TOSS krūveles susikūriau taisyklę 1 IN if 1 OUT.
Paprastai tariant – naują suknelę ar knygą į namus pasižadėjau įsileisti tik išleidusi senąją.
Taigi, padovanojusi ir pardavusi gerą maišą knygų, įsigijau „Lūpdažio pamokslus”. Užrašas po pavadinimu „kasdienybės žavesiui ir rutinai ištverti” karantino laikotarpiu negalėjo būti taiklesnis.
Puslapiai ištirpo per kelias dienas, bet knyga ant lentynos liko. Karts nuo karto atsiverčiu (kaip vaikystėj burdama) bet kurį puslapį ir susikuriu mini iššūkį dienai.
Šiandien 156 psl. – mokytis gaudyti akimirkas. Nesiskųsti lietum, vėju, saulės stygiu, bet rasti būdų mėgautis.
Bet ne iš blogosios pusės. Tai tokia knyga, kai reikia kažko neįpareigojančio ilgais skyriais ar siužeto linija. Skaitosi labai lengvai, lyg koks minčių ir prisiminimų dienoraštis su draugiškais patarimais, netyčia jį atradusiam žmogui.
Knyga trim žodžiais - pozityvumas, kasdieniškumas, žmogiškumas.
Lūpdažio pamokslai - tai trumpos dienoraščio tipo esės, pamąstymai ir patarimai apie universalias žmogiškąsias patirtis, kasdienybę ir gyvenimo džiaugsmą.
Man labai patinka Erikos Umbrasaitės rašymo stilius: toks vaizdingas, žaismingas, šmaikštus :)
Taip pat audioknygos versija labai gražiai įgarsinta Daivos Tamošiūnaitės-Budrės. Tikrai malonu klausyti.
Bet nors ir esės Lūpdažio pamoksluosenuotaikingos ir įžvalgios, man pati knyga šiek tiek pabodo, nes buvo per daug pamoklsų ir pamąstymų ir per mažai konteksto ir gyvenimiškų istorijų, dėl kurių taip įsiminė ankstesnės autorės knygos.
Is vienos puses labai paprasta, net negyli knyga. Is kitos puses visai paprastai bei glaustai savo istorijomis autore sugebejo parodyti ir priminti, kad gyvenimas yra grazus, smagus ir kad reikia dziaugtis kiekviena akimirka, ka kartais mes visi pamirstam. Rekomenduoju skiatyti dalimis, kad tas noras testusi kuo ilgiau
"Mylėk save netobulą ir vienintelį. Nes niekas kitas tavęs taip nemylės kaip tu pats save. ir prisimink, kad tikra meilė sau neturi nieko bendro su narcistine ego savimeile, nesupainiok ir nepasiklysk mylėdamas."
"Juolab kad ir kokios kuklios būtų mūsų svajonės, kad ir kokie randai mus puoštų, svarbiausia nepamiršti: mes visada karaliai ir karalienės, išdidžiai nežinomais gyvenimo keliais nešantys savo karūnuotas galvas. Ir niekas mūsų negali pažeminti, parklupdyti, nuskriausti tol, kol patys taip nesijausime, taip apie save negalvosime."
"Nes vieni žmonės, sutikti kelyje, tai mūsų palaima, mūsų turtai, o kiti - pamokos, niekas nesusitinka šiaip sau."
"Svarbu laiku suvokti, kada atėjo kritinis metas paleisti balionėlį, kuris nebedžiugina. Išmesti tai, kas nepuošia, nedaro garbės, netenkina, neskanu, negražu, nekilnu, kas niekada nepasikeis į gerąją pusę ir tik trukdo mums patiems skraidyti padangėse, džiaugtis ta trumpa akimirka, pavadinimu šiandien."
"Gyventi ir gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, viską, ką jis tau siūlo - ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir susitikimus, ir praradimus. Suvokti, kad gyvenimo prasmės išvis nėra, yra tik labai trapūs gyvenimo karoliai, susidedantys iš trumpų laimių ir, deja, ilgesnių arba tiesiog ilgiau įsimenančių nelaimių karoliukų. Gyventi tai ir yra prasmė. Kitas klausimas - kaip? Bet čia jau menas gyventi, kurio mes kiekvienas mokomės."
"Mūsų mintys kaip medžio metamas šešėlis. Jis gali būti gražus pažiūrėti, saugantis nuo kepinančios saulės, žaismingas, ornamentais puošiantis namo fasadą ar šaligatvį. Arba atvirkščiai - užtemdyti langus, neįleisti į kambarį nė spindulėlio šviesos, kaip kad blogos mintys užtemdo protą ir sielą."
"Taigi "dabar, arba bus per vėlu" kartokite kaip mantrą."
"Gyvenimas neketina mūsų lepinti. Bet mes galime pasirinkti lepinti ir mylėti patys save, pavyzdžiui, gyvendami tą gyvenimą su aistra, polėkiu, susižavėjimu. Žavėtis patys ir džiuginti savimi kitus. Jis nokautuoja, o jūs keliatės ir einate, šliaužiat, šlubčiojat, bet einat. Į gamtą, į svečius, į kiną, į sporto salę, į Šv. Jokūbo kelią, į psichologo kabinetą, į kačių prieglaudą padėti, į savo vidų - kur tik norite, bet judat. Nes nejudėdami rykliai numiršta, o mes, jei nejudame į priekį, dvasiškai tobulėdami, mylėdami, jausdami it atjausdami, taip pat mirštame, emociškai, nors fiziškai gyvename dar ilgai."
"Kažkur girdėjau laimingo žmogaus apibūdinimą, kuris man įstrigo: laimingas tas, kuris net pasiklydęs sugeba grožėtis peizažu."
"Svarbu išmokti priimti viską be pernelyg didelių dramų ar išankstinių lūkesčių. Panašiai, kaip tai moka katinai: viskas kažkaip išsispręs."
Tai knyga, kuri sujungia aštrų juodą humorą ir gilų susimąstymą apie gyvenimą. Lengvai, bet kartu stipriai paliečia kasdienybę, pasirinkimus ir gebėjimą matyti grožį net paprasčiausiuose dalykuose. Tai ne tik pasakojimas, bet ir motyvacijos užtaisas – priminimas, kad verta džiaugtis šia diena, nes rytojus nėra duotybė. Knyga žavi savo nuoširdumu, atvirumu ir išmintimi, kuri įkvepia gyventi drąsiau bei spalvingiau.
Papildomo žavesio suteikia prancūzų kalbos intarpai, kurie pagyvina pasakojimą, suteikia jam autentiškumo ir leidžia dar labiau pasinerti į knygos atmosferą. Jie ne tik paryškina autorės gyvenimo kontekstą, bet ir subtiliai įsilieja į istoriją, praturtindami ją kultūrine spalva. ❤️
Jauki, romantiška, moteriška, svajinga ir pozityvi.
Manau, kad būtent šie žodžiai apibūdina Erikos Umbrasaitės trumpas istorijas, parašytas ale dienoraščio forma, geriausiai.
Knygą gavau iš tetos, kuri jau kelerius metus yra susižavėjusi Erikos Umbrasaitės darbais. Vis atvirukuose randu būtent jos cituotas mintis, kurios visuomet yra pilnos šilumos. Taip skaitėsi ir ši knyga. Šiltai.
Kasdienybės pozityvumo ši knyga tikrai atneš. Ir nors pati galbūt nebūčiau pasirinkus jos skaityti, kiekvieną kartą ją atsivertusi pradėjau šypsotis. Manau, kad būtent tos moteriškos šilumos ir kasdienybės jaukumo ieškodama vis atsiversiu šią knygą ir vėliau.
Rašytoja tikra menininkė, svajotoja. Šioje knygoje įdėtos trumpos istorijos, kurios pakeldavo man nuotaiką ar leisdavo į savo dieną pažvelgti kitaip. Nors istorijos retkarčiais ir būdavo parašytos panašiai, man tai netrukdė. Istorijos mane įtraukė, nes rašytoja rašo apie savo gyvenimą Prancūzijoje, paryžiečių manieras, elgesį. Prancūzų kalba mane žavi, tad labai džiaugiausi, kai autorė įdėdavo minčių išreikštų prancūziškai (lietuviškai taip pat paaiškindavo). Labai patiko ir nuotraukos beveik ties kiekviena tema, pačios autorės darytos ar jos vyro. Knygoje tikrai galima atrasti puikių minčių sau:)
Erikos Umbrasaitės esu skaičius kelias knygas ir su jomis visomis turėjau tokią pat problemą. Atrodo, kad įtraukiančios ir įdomios, bet ir neapleidžia jausmas, kad skaitai tapatį kas kelis puslapius. Su šia knyga buvo tas pats, tai labai trumpos, paprastos ir įdomios istorijos, kurios teikia motyvacijos, beeet.. puslapis po puslapio skaitai lygiai tapatį tik pasakyta kitais žodžiais, o kartais nepasivarginta ir naujų žodžių parinkti. Knyga įkvepianti, žaviuosi autores pozityvu, tačiau turi šokių tokių minusiukų dėl kurių knyga ne iki galo man patiko :)
Labai patiko! Trumpi pasakojimai, istorijos, pastebėjimai, kuriuos gali skaityti bet kada - ryte su kavos puodeliu, vakare prieš miegą, ar tiesiog bet kada, kai reikia įkvėpimo, motyvacijos ar įdomesnės minties. Puiki "Coffee book" ☕👍
Labai paprasta, lengva, motyvuojanti knyga. Labai rekomenduoju moterims kam virš 35, įkvepianti, tuo pačiu parodanti,kad gyvenimas nėra vien geras ir tik pats pasirenki kaip reaguoti į vienus ar kitus iššūkius. Atostogoms, ar trumpam liūdesiui praskaidrinti:)
Šilta ir lengva tarsi pūkų antklodė, padedanti į gyvenimą pažvelgti kitu, iš patirties nuzulintu, kampu. Trumpai drūtai tariant, moko švęst gyvenimą. Labai!
Ši knyga kaip žiauriai skanus desertas - geriausia ja mėgautis kiekvieną dieną mažomis dozėmis (kad per greitai neperskaitytum!) ir semtis įkvėpimo kasdienybei.
Patiko nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Lengvos, įkvepiančios, šypseną keliančios istorijos, puikiai tinkančios trumpoms akimirkoms su knyga ir mėgstamiausiu gėrimu rankoje.
Gavau dovanų, labai patiko estetiškas viršelis, o vėliau ir labai estetiškas vidus. Iš dalies vientisa, iš dalies atskira kiekviena istorija, savaip jauki ir šilta, išjausta iki galo. Tkrai patiko