„Jidi Majia lyrika – tai neįprastas, o drauge ir labai charakteringas naujųjų laikų pasaulinės kultūros faktas. Poetas rašo kiniškai, bet priklauso kitai tautai – Yi, arba Nuosu, – nasių. Ši daugmaž aštuonių milijonų tauta gyvena kalnų krašte ne per toliausiai nuo Vietnamo ir Tailando. Taigi jis yra, sakyčiau, dar vienu laipteliu nutolęs nuo mūsų kultūros, tačiau europietis skaitytojas jį supras iš karto.
Jidi Majia buvo garsaus kinų poeto Ai Qingo (persekioto vadinamosios kultūrinės revoliucijos laikais) mokinys. Anksti susipažino su savojo krašto klasikine ir XX amžiaus literatūra, taip pat su Vakarų raštija. Bet jam labiausiai rūpi išsaugoti gimtąją nasių kultūrą, jos pirmykštį patrauklų pasaulėvaizdį, galintį praturtinti visų žemynų žmones. Jis junta gilią empatiją visoms sunkaus likimo tautoms, o tai artima daugybei europiečių. Jo ekspresyvi, laisvų intonacijų, metaforiška, neretai hiperbolizuojanti lyrika priklauso šiuolaikinei „savųjų šaknų ieškojimo" tėkmei. Susižavėjimas tautosaka priartina jį prie magiškojo realizmo. Aiškiai regimi poeto ryšiai su Europos, Amerikos, Afrikos lyrika. Skaitytojas lengvai pastebės jo stilistinę giminystę su tokiais poetais kaip Pablo Neruda ir Octavio Pazas, taip pat su „négritude" mokykla. Esama intertekstualinių ryšių su Rytų bei Vidurio Europos poetais, nuo Czesławo Miłoszo ligi Desankos Maksimović. Esama taip pat panašumų su lietuviais (nors tai, žinoma, poetikos sutapimai, o ne tiesioginis poveikis). Tatai derinasi su kinų ir Tolimųjų Rytų tradicija, taip pat su archajiška nasių mitologinių dainų tradicija, taigi lemia savitus efektus." T. Venclova
Jidi Majia (simplified Chinese: 吉狄马加, traditional Chinese: 吉狄馬加, pinyin: Jídí mǎjiā) is Chinese poet and a lieutenant governor of Qinghai province from 2006 to 2010. He was born in 1961 and belongs to an ethnic minority of China, the Yi. He has published numerous poetic anthologies since the 1980s and has won national literature awards, is also considered one of the greatest poets of minorities in China. He is the President of the China Minority Literary Association and Permanent Vice-President of the China Poets' Association.
He was mentored by the poet Ai Qing and gained national attention when his collection "Song of Love" won the Third China National Poetry Prize in 1986. His work has been translated into many languages, and he has been awarded numerous international prizes, including the Sholokhov Memorial Medal for Literature in 2006 from the Russian Writers Association, and a Certificate for Outstanding Contributions in Poetry from the Bulgarian Writers Association that same year.
His book of poems My First Love won the National Poetry Prize of China. The Dream of a Yi native won the fourth Literary Prize of China Minorities for poetry. He is a president of the Qinghai International Poetry Festival, which succeeds on the shores of Asia's largest lake, the Lake of the Gods, at the confluence of the Yellow River and the Yangtze, and has also participated in the International Poetry Festival of Medellín. In 2016 he received HOMER - The European Medal of Poetry and Art.
Regis, tolybėse stūkso paslėpti kalnai Regis, greta tyvuliuoja vandenynas Regis, pasaulis driekiasi bekraštis Regis, meilė - tai lengvas sutemų lietus Regis, nakties dangus kupinas skambių gaidų Regis, keliuose, kuriais traukė tautos ir gentys, Galvijų Avių Vyrų ir moterų Pėdos paliko amžinus įspaudus
Regis, matau protėvių dangaus dievą, įsižiebiantį žvaigždynuos Regis, matau protėvių rankas ir galvas kalnynų kontūruose Regis, matau grikių daigus, besikalančius iš protėvių kūnų Regis, matau auksinę saulę, pavirtusią žibintu Regis, matau būrį didžių išminčių, stoviniuojančių aukštikalnėse Regis, matau duris, kuriuose įrėžtas užrašas Kilmės knyga Praveriu tas milžiniškas duris Pradingusių šimtmečių horizonte erelis skrenda manęs link Po auksinio medžio šakomis, kurios apglėbs ateities kartas Stovi žmogus
Poezija, kupina susitapatinimo su gamta, nuosių tradicija, kultūra. Šviesūs ir gilūs skaitymai buvo. Tomas Venclova įžanginiame žodyje rašo (o Venclovos įžanginis yra neabejotinas kokybės garantas!): „Nuosiai ligi šiol gerbia šamanus („bimo“), kurie atlieka ritualus, susijusius su gimimu, santuoka, mirtimi. Lenkiasi kalnų, medžių ir akmenų dvasioms, taip pat keturiems elementams – ugniai, vandeniui, žemei, orui“. Visa tai ir randama eilėse: gyvenimo ciklai, su dvasiomis susijęs mistiškumas ir grožis.
Esu tikrai dėkinga už pliūpsnį jaudulio nuo pirmų puslapių. Jaudulys ir vilionė, pažadas, sumišę su baime ir ribos jausmu bei didybe. Pirmi "žingsniai" šia knyga buvo kupini to pasaulio nuojautos, kuri mane vilioja kaip visos žmonijos patirtis, sudėliota už užrakintų durų.
Viršelis nuostabus. (Gal dėl jo tada pasigriebiau antrą poezijos knygą naujienų lentynoj).
Priešlapyje ketureilis, kuri pakerta iš karto dėl žadamos tūkstančio metų nepajudinamos pasaulio tvarkos ir didybės:
"Gimiau aš per stebuklą Tūkstantį metų išnešiotas baltame sniege Mirtis mana - tai cikliškas tylos kitimas Šituos sniegynuose"
Tada Tomo Venclovos įžanga.
Tada piešinys per atvartą. Einu ieškoti kas dailininkas. Pats autorius.
Tada eilėraštis "Autoportretas", "Atsakas", "Miego gaida", poema, ...
Amžinybė ir laikinumas, pirmykštis identitetas, kaip stuburas visko.
"Nuosių ugniakuras - Didžiulis žiedas pasaulio vidury."
Tradicijos, praeitis, šaknys, mama, tėvas, kalbai, akmenys, vanduo ir sniegas.
Vėliau perskaičiau, kad "sniegas" nuosių kalba siejamas su dvasia, įkūnijančia šeimos arba atskiro individo aukščiausius siekius ir dorybes. Poetas Jidi Majia priklauso nuosių tautai, esančiai kalnuose proe Vietnamo ir Tailando. Nedidelė tauta (8 mln.) "ne sykį juto ir turbūt tebejunta, kad jų tapatybei ir pačiam egzistavimui gresia pavojus" (Tomas Venclova).
"90 Šalia mano balso skamba kitų balsai - Šimtų, tūkstančių žmonių balsai, Susivejantys į vieną vienintelį balsa, Į mano balsą."
Man pačiai patinka tokie sunkūslengvi eilėraščiai, pakimbantys erdvėj lyg cvambaliukai. Jų "Aš snieginis l e o p a r d a s" buvo daug.
"Mane suradai ne tu; Aš čia buvau visą laiką."
"Jie keliavo žvalgybon raiti; Sėdėdami balnuose, taures laikė taip, Kad neišliejo nė lašelio vyno. Mes taip nebemokam."
"Tas kačiukas, lakstantis kieme, Apie gyvenimo absurdą nežino nieko. Jis žaidžia su pele, Kad praskaidrintų sau popietę."
"Iš jūsų atėmė viską Teliko Koka kurią kramtote Žinau - Kai ją kramtot Regite savo protėvių veidus ..."
„Aš snieginis leopardas“ yra knyga, rytietiška savo santūria forma bei gamtos estetika, tačiau universali temomis. Tad ir egzotikos čia ieškoti neverta. Poetas Jidi Majia yra kiniškai rašantis mažos nuosių tautelės kūrėjas. „Jis yra, sakyčiau, dar vienu laipteliu nutolęs nuo mūsų kultūros, tačiau europietis skaitytojas jį supras iš karto“, – įvade rašo prof. Tomas Venclova.
Įdomi pasirodė proema „Išlikęs“, sudaryta iš 103 trumpų eilėraščių. Tarpuose tarp kūrinių skaitytojui duodama erdvės kvėpuoti, taip leidžiant suvirškinti šios poezijos lygtį:
Kai sidabrakalys Ergu nukaldina spindinčias formas,
Drugiai suvirpę atgyja kažkieno kito kūne.
Nors jis ir apleido gyvųjų pasaulį,
Jo kruopštų kaltą tebegirdi mūsų ausys. (26)
Proema man primena laipiojimą kalnais, kuriuose sušukus, dar kurį laiką balsas aidi. Tiesa, žinomi lietuvių poetai, ieškoję išminties Rytų filosofijoje, lietuvių ausį jau paruošė orientui. Nieko nebestebina per gamtos motyvus išreikštas kūno laikinumas, sielos amžinumas, harmonijos paieškos bei materialios laimės atsisakymas.
Tačiau gaivumo pojūtį suteikia banalusis aplinkos pakeitimas. J.Majia poezijoje apie egzistenciją susimąstome žvelgdami ne į prosenelio kriaušę, samanotą bakūžę, bet snieguotus kalnus, skliautų viršūnes. Įdomu būtų paskaitinėti ir mokslinį tyrimą apie tai, kaip geografinės platumos keičia reikšmes, ar iš tiesų jos lieka tokios pačios?
Dar vienas panašumas, siejantis mūsų literatūras, yra atsigręžimas į praeitį. K.Majia yra be galo sentimentalus rašytojas. Jo subjektas sapnuoja „motiną, samčiu kabinančią medų iš aukso vilnių“ ir t.t.
Toliau knygoje pateikiami smulkesni nuosių simbolių paaiškinimai. Tarkime, „sniegas“ – etimologiškai siejamas su „apuwasa“ – dvasia, demonu, įkūnijančiu šeimos arba atskiro individo aukščiausiuosius siekius ir dorybes.
Apskritai knyga priminė, koks hermetiškas mano kaip skaitytojos poezijos suvokimas, nuolatos atsitrenkiantis į lietuvių kanono sienas. Manau, šis vertimas yra svarbus, ypač trokštant sužinoti, kuo kvėpuoja kiti – dažnai nežinomi. Rekomenduoju!