What do you think?
Rate this book
Bilė ir kiti: amžininko užrašai
230 pages, Hardcover
First published January 1, 2002
3 people are currently reading
50 people want to read
About the author
Jurgis Kunčinas
44 books40 followersJurgis Kunčinas – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.
J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).
J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.
Alytuje veikia J. Kunčino vardu pavadinta biblioteka.
J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.
J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.
J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).
J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.
Alytuje veikia J. Kunčino vardu pavadinta biblioteka.
J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
March 4, 2020
Pati trumpiausia anotacija galėtų būti tokia: romanas apie dviejų žmonių, nepritampančių 1983 metų visuomenėje, keistą draugystę. Parašė amžininkas, todėl pilnas knygos pavadinimas toks: “Bilė ir kiti. Amžininko užrašai.” O amžininkas – Jurgis Kunčinas.
Nepervertinant galima teigti, kad J. Kunčinas po Nepriklausomybės atkūrimo buvo vienas produktyviausių, ryškiausių prozininkų, įstengęs būti rašytoju profesionalu, gyventi iš kūrybos. Mano atmintyje jis įstrigo kaip bohemos metraštininkas, poetizavęs kitoniškumą, atsiskyrėliškumą, kaip toks retas lietuvių literatūroje siurrealistas-romantikas.
“Bilė”, kaip ir kiti jo kūriniai, kupini ironijos, sarkazmo, veikėjai (kartais atpažįstami) stipriai šaržuoti. Gal ne visiems patinka slengas, keiksmažodžiai, necenzūriniai žodžiai tekstuose (ypač jų daug “Bilėje”), tuo (ir natūralizmu, cinizmu) jis artimas Bukowskiui, bet tuo pačiu galima teigti, kad pagal sąmonės srauto naudojimą artimas ir W. Folkneriui, D. Džoisui, ir vis dėlto nusveria jautrumas ir įtikinamumas. O gal kitaip ir neįmanoma pasakoti apie “nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie visuomenės standartų? Net jei tai veda į susinaikinimą (“Bilės” 33 metų herojus dažnai prisimena, kiek jo bendraamžių ir jaunesnių kūrėjų jau iškeliavo anapus). Gal kam nepatiks, kad knygoje pernelyg laisvai liejasi alkoholis ir tai bene vienintelė bendravimo priemonė, tiesiog įrankis žmonių santykiams. Hiperbolizuota? Be abejo, bet daug ir tiesos.
Jeigu manote, kad pagrindinė knygos herojė yra Bilė (tikrasis vardas Izabelė), apsiriksite – vis dėlto pagrindinis herojus – pasakotojas. Bilė – labai svarbi, labai įdomi, bet ne vienintelė persona šioje knygoje, kupinoje daugybės šiek tiek pažįstamų (iš kitų šio rašytojo knygų) ne mažiau nestandartinių, kontraversiškų veikėjų. Tie, kurie skaitė Vilniuje gyvenančių (ar gyvenusių) rašytojų prisiminimus, atseks, kas tai per užeiga Dešrelinė, atpažins ir kai kuriuos jos nuolatinius lankytojus. Daugeliu atveju rašytojas savo kolegoms negailestingas...
Romano tėkmė gana lėta, melancholija persipina su rutina. Taip, taip – netgi tokiame gyvenime, kuriame nėra nieko prognozuojamo, galima rutina ir nuobodumas. Bet veikėjai kitokio gyvenimo nenori, nors galėtų jį turėti, nes tada jie taptų minios dalimi. Individualizmas – jų siekis, gyvenimo prasmė. Jei tikėsitės, kad tai knyga apie disidentus, nusivilsite. Dauguma veikėjų, tame tarpe ir pagrindiniai, – apolitiški. Gal tokie ir turi būti tikrieji meno kūrėjai?
Kodėl šį rašinėlį pavadinau “Nuo Tūlos iki Bilės”? Nes tikiu, kad tokia moteris, kaip Tūla (to paties pavadinimo romane), kaip Bilė – rašytojo patirtyje tikrai buvo ir jį visą gyvenimą kankino nostalgiški prisiminimai. Todėl tiek švelnumo, romantikos, siurrealizmo rašant apie šias knygų veikėjas.
Rašytojas romaną gan greitai (per tris mėnesius) parašė Šveicarijoje, Bazelyje. Paminėta tai todėl, kad nesunku pastebėti, jog tai kūrybinis pliūpsnis, nostalgiški prisiminimai apie anuos laikus, apie tai, kas negailestingai tolsta ir jau niekad nebegrįš. Tarsi rašytojas ne rašytų, o pasakotų apie savo gyvenimo tarpsnį (gal ir buvo kam?).
Daug buvo sukurta ir iki “Tūlos” (6 poezijos knygos, apsakymų knyga “Vaizdas į mėnulį”, romanas “Glisono kilpa”), dar daugiau iki “Bilės” (5 apsakymų ir apysakų knygos, 3 romanai), deja... viskas staiga nutrūko.
2002-ųjų Frankfurto knygų mugėje iš visų Lietuvos autorių Kunčino žvaigždė žibėjo ryškiausiai. Jam buvo pranašaujama didelė sėkmė tarp užsienio skaitytojų, tačiau tų pačių metų gruodyje rašytoją netikėtai pasiglemžė mirtis. Romanas “Bilė ir kiti” buvo išleistas 2002 metais, dabar jau rasite antrą 2018 m. leidimą.
Kam įdomūs mano vertinimai – šią knygą vertinu 8.
P.S. Aplankė ir šventvagiška mintis: o jei nebūtų buvę pontoninio tilto griūties – kaip rašytojas būtų užbaigęs neužbaigiamą knygą? Mintis tikrai šventvagiška, nes svarbiausia gi tai, kad, deja, naujų J. Kunčino knygų jau nebus. Ir ne dėl tilto griūties; žmonių gyvenime būna įvairiausių griūčių...
Nepervertinant galima teigti, kad J. Kunčinas po Nepriklausomybės atkūrimo buvo vienas produktyviausių, ryškiausių prozininkų, įstengęs būti rašytoju profesionalu, gyventi iš kūrybos. Mano atmintyje jis įstrigo kaip bohemos metraštininkas, poetizavęs kitoniškumą, atsiskyrėliškumą, kaip toks retas lietuvių literatūroje siurrealistas-romantikas.
“Bilė”, kaip ir kiti jo kūriniai, kupini ironijos, sarkazmo, veikėjai (kartais atpažįstami) stipriai šaržuoti. Gal ne visiems patinka slengas, keiksmažodžiai, necenzūriniai žodžiai tekstuose (ypač jų daug “Bilėje”), tuo (ir natūralizmu, cinizmu) jis artimas Bukowskiui, bet tuo pačiu galima teigti, kad pagal sąmonės srauto naudojimą artimas ir W. Folkneriui, D. Džoisui, ir vis dėlto nusveria jautrumas ir įtikinamumas. O gal kitaip ir neįmanoma pasakoti apie “nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie visuomenės standartų? Net jei tai veda į susinaikinimą (“Bilės” 33 metų herojus dažnai prisimena, kiek jo bendraamžių ir jaunesnių kūrėjų jau iškeliavo anapus). Gal kam nepatiks, kad knygoje pernelyg laisvai liejasi alkoholis ir tai bene vienintelė bendravimo priemonė, tiesiog įrankis žmonių santykiams. Hiperbolizuota? Be abejo, bet daug ir tiesos.
Jeigu manote, kad pagrindinė knygos herojė yra Bilė (tikrasis vardas Izabelė), apsiriksite – vis dėlto pagrindinis herojus – pasakotojas. Bilė – labai svarbi, labai įdomi, bet ne vienintelė persona šioje knygoje, kupinoje daugybės šiek tiek pažįstamų (iš kitų šio rašytojo knygų) ne mažiau nestandartinių, kontraversiškų veikėjų. Tie, kurie skaitė Vilniuje gyvenančių (ar gyvenusių) rašytojų prisiminimus, atseks, kas tai per užeiga Dešrelinė, atpažins ir kai kuriuos jos nuolatinius lankytojus. Daugeliu atveju rašytojas savo kolegoms negailestingas...
Romano tėkmė gana lėta, melancholija persipina su rutina. Taip, taip – netgi tokiame gyvenime, kuriame nėra nieko prognozuojamo, galima rutina ir nuobodumas. Bet veikėjai kitokio gyvenimo nenori, nors galėtų jį turėti, nes tada jie taptų minios dalimi. Individualizmas – jų siekis, gyvenimo prasmė. Jei tikėsitės, kad tai knyga apie disidentus, nusivilsite. Dauguma veikėjų, tame tarpe ir pagrindiniai, – apolitiški. Gal tokie ir turi būti tikrieji meno kūrėjai?
Kodėl šį rašinėlį pavadinau “Nuo Tūlos iki Bilės”? Nes tikiu, kad tokia moteris, kaip Tūla (to paties pavadinimo romane), kaip Bilė – rašytojo patirtyje tikrai buvo ir jį visą gyvenimą kankino nostalgiški prisiminimai. Todėl tiek švelnumo, romantikos, siurrealizmo rašant apie šias knygų veikėjas.
Rašytojas romaną gan greitai (per tris mėnesius) parašė Šveicarijoje, Bazelyje. Paminėta tai todėl, kad nesunku pastebėti, jog tai kūrybinis pliūpsnis, nostalgiški prisiminimai apie anuos laikus, apie tai, kas negailestingai tolsta ir jau niekad nebegrįš. Tarsi rašytojas ne rašytų, o pasakotų apie savo gyvenimo tarpsnį (gal ir buvo kam?).
Daug buvo sukurta ir iki “Tūlos” (6 poezijos knygos, apsakymų knyga “Vaizdas į mėnulį”, romanas “Glisono kilpa”), dar daugiau iki “Bilės” (5 apsakymų ir apysakų knygos, 3 romanai), deja... viskas staiga nutrūko.
2002-ųjų Frankfurto knygų mugėje iš visų Lietuvos autorių Kunčino žvaigždė žibėjo ryškiausiai. Jam buvo pranašaujama didelė sėkmė tarp užsienio skaitytojų, tačiau tų pačių metų gruodyje rašytoją netikėtai pasiglemžė mirtis. Romanas “Bilė ir kiti” buvo išleistas 2002 metais, dabar jau rasite antrą 2018 m. leidimą.
Kam įdomūs mano vertinimai – šią knygą vertinu 8.
P.S. Aplankė ir šventvagiška mintis: o jei nebūtų buvę pontoninio tilto griūties – kaip rašytojas būtų užbaigęs neužbaigiamą knygą? Mintis tikrai šventvagiška, nes svarbiausia gi tai, kad, deja, naujų J. Kunčino knygų jau nebus. Ir ne dėl tilto griūties; žmonių gyvenime būna įvairiausių griūčių...
July 20, 2016
J. Kunčinas, kaip ir visada, užburia savo pasakojimo stiliumi ir laisvumu. Jo istorijos liejasi laisvai tarsi liejasi alkoholis veikėjų gyvenime. Sunku atsiplėšti nuo jo tekstų, jie užburia ir užhipnotizuoja. Jis gyvenimo pasakotojas, be jokių moralų, kas man labai patinka. Ši knyga - ne išimtis.
May 26, 2019
Mūsų platumose vienatvė dar įmanoma ir netgi pakenčiama. Čia ne Indija. Kalnų, kur paprastai įsikuria vienišiai, čia nėra. Užtat yra paupiai. Pamiškės. Paežerės. Užutekiai. Yra mėnesienos. Jei apie tai nešneki, nepieši jų ir nefotografuoji, jose lieka kraštelis paslapties, ir visa nematomoji pusė, mūsų užribis. O ribotam žmogui daug ir nereikia. Pakaktų atsitūpt kaip varnui ant šakos ir dairytis, dairytis. Kas kuria meną, apie jį paprastai mažai šneka. Jie žaidžia, bet įkvėptai, o tai kainuoja kraują.
January 23, 2019
" Yra keliai ir šunkeliai į užmiestį, bet juk keistis norėtųsi ne iš nuobodžio, o iš kokio gyvo reikalo. Vis kaži kas kužda: na, pabandyk, pabandyk! Ir lendi, nors žinai, kad visi panašūs bandymai baigiasi tik liūdnai. Net cinikai staugia iš ilgesio, nors ir kankinami šito neprisipažintų"
January 21, 2021
A great discovery
April 11, 2023
“Ir Bilė, žinau, stovėtų šalia ir tylėtų. Bet ji, ką padarysi, išplaukė, nes ji - Mergina Žuvis. Visom savo ašakomis įstrigusi tarp mano šonkaulių.”
This entire review has been hidden because of spoilers.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews