Knygoje analizuojama Juodkrantės kurorto - industrinės epochos fenomeno, istorija nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m. Joje dėmesys koncentruojamas į du kurorto raidos etapus - Vokietijos imperijos sudėtyje ir Lietuvos Respublikos sudėtyje. Beveik šimtmetį trukęs šio kurorto „aukso amžius“ baigėsi paskutiniąją Antrojo pasaulinio karo vasarą.
Juodkrantės virsmo iš žvejų kaimelio į kurortą virsmo pradžia: gintaro kasybos įmonės įkūrimas bei reguliariai kursuojantys garlaiviai Kuršių mariose. Įkurtas viešbutis ir jo savininkas pradėjo plėtoti kurortą bei jo reklamą. Kūrėsi Vilų kvartalas. Kūrėsi takeliai, promenados miške, jog išryškintų gamtos grožį/architektūrą. Juodkrantė - klimato kurortas, geras oras, miškai (miškai svarbiau nei jūra). Pradžioje daug dienos keliautojų, tuomet jau ir ilgalaikių. 1923 m. prie Lietuvos prijungiamas autonominis Klaipėdos kraštas, Schwarzort pervadinama į Juodkrantę. Dvi oficialios kalbos. Vis tik vokiška kultūra ir kalba dar ilgai gyvavo; krašte vykdytos atlietuvinimo veiklos. Kurortui buvo prastai antrojo pasaulinio karo metu.
Gerai nepažįstant Juodkrantės (bet pažįstant Nidą) įdomu suprasti miesto reikšmę. Knyga gražiai, įdomiai, lengvai parašyta.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Kaip Juodkrantės kurorto mėgėjui, tai labai puiki knyga: faktai, nuotraukos, žmonių likimai. O ir pati kurorto istorija nevienalytė, daugiasluoksnė, daugiatautė, tad nesunkiai būtų galima parašyti bent porą pratęsimų. O tokio pobūdžio knygos tik dar kartą padeda įvertinti šio krašto unikalumą ir... trapumą.
Tokias knygas skaityti man visada būna labai liūdna. Ne dėl pačių knygų, bet dėl sunaikintos mūsų istorijos. Skaitai apie tą augimą, klestėjimą, gerą gyvenimą (akyse taip ir matai XX a. pradžios mėmeliečius garlaiviu pukšinčius praleisti sekmadienio Juodkrantėje), bet žinai, kad čia pat už kampo laukia sovietinis žvėris, kuris tuoj ateis ir viską išdraskys. Ir ne tik žmonių gyvenimus, bet ir pastatus, jų interjerus, visuomenės struktūrą ir įpročius. Ir iš augančios kurortavimo kultūros su promenadomis, orkestrais, kurhauzais ir restoranais, bus pradėtas auginti Kurčių Nerijos kaip žvejų krašto mitas. Taip, žvejų ten buvo. Bet smarkiai augusi graži kurortavimo tradicija buvo sutrypta ir nustumta į užmarštį. Ir dėl to labai labai liūdna. Tai buvo labai verta dėmesio knyga, gausi faktų, parašyta lengva ranka, todėl puikiai tinkanti ir vasarojant.