Dar niekad Alio Balbieriaus poezijoje taip stipriai neskambėjo kelio motyvas: lietuviški peizažai ir molėtas tėviškės keliukas, kopimas į Himalajus, daoistinė kelio estetika ir daug kitų motyvo variacijų. Prigimtinė gamtinė pasaulėjauta, gavusi naujų impulsų iš Rytų kultūros, sufokusavo kūrybos branduolį ir platesnį kontekstą.
Poetas junta vienovę su dangumi ir žeme, palaimingą Vienį, ir tai perteikia skaitytojui. Dalyvauji kosminėje apykaitoje, kur viskas teka, kinta, viską persmelkia gyvybės energija. Vienas reiškinys ar būvis lengvai pereina į kitą, priešybės randa pusiausvyrą.
Kosminės vienovės jausmas įtikina pasaulio pastovumu. Maga grįžti prie savo ištakų, pajusti spirališką visa ko vyksmą, sėklos ir vaisiaus vienybę.
Knyga, kurioje moteris yra katė, mergaitė – žiedas, o poetai geria, taip, žinoma, vyną. Knyga, kurią perskaičius norisi tikėtis, kad tai – anaiptol ne geriausias autoriaus kūrinys.
Vien už subtilius, gilius ir šviežius LT haiku Alis Balbierius vertas penkių *. Keli pirmos dalies eilėraščiai,-anaiptol ne visi,- irgi kirto į bullseye. Vis tik haikiukai,- kietesni. Norėjosi daugiau jų. Man labiausiai krito į akį šis (p 89), kažkodėl priminęs Sigitą Gedą…. “Kas išrovė / šviesią žydinčią vyšnią / iš strazdo akies ?”.