What do you think?
Rate this book
Kam reikalingi verkiantys vyrai
„Kam reikalingi verkiantys vyrai“ – tai asmeniški ir atviri tekstai apie gyvenimą tradicinio vyriškumo persmelktoje aplinkoje, atkakliai bandant perprasti „vyrų pasaulio“ taisykles ir pagal jas gyventi.
Remdamasis asmeninėmis istorijomis ir patirtomis situacijomis, autorius apžvelgia daugelį temų, taip dėliodamas tradicinio vyriškumo dėlionę ir kartu ieškodamas jai alternatyvų. Nuoširdžiais, atvirais, ironiškais, kai kada tiesmukais tekstais autorius aprašo svarbias, bet retai įvardijamas vyrų tapatybės temas: tėvystę, santykius, vyrišką draugystę, emocijas, kūną, charakterį ir pan.
Donatas Paulauskas yra lyčių lygybės ekspertas, savo darbais skatinantis visuomenę mąstyti ir diskutuoti apie vyriškumo sampratą, lygiaverčius lyčių santykius, moterų ir vyrų lygybę. D. Paulauskas dėsto lyčių teorijas Vilniaus universitete, dirba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, kuria ir veda tinklalaidę „Šiuolaikiniai vyrai“ portale „15min“. 2017 m. išleido knygą apie feminizmą „F* žodis, kurio negalima minėti“.
Remdamasis asmeninėmis istorijomis ir patirtomis situacijomis, autorius apžvelgia daugelį temų, taip dėliodamas tradicinio vyriškumo dėlionę ir kartu ieškodamas jai alternatyvų. Nuoširdžiais, atvirais, ironiškais, kai kada tiesmukais tekstais autorius aprašo svarbias, bet retai įvardijamas vyrų tapatybės temas: tėvystę, santykius, vyrišką draugystę, emocijas, kūną, charakterį ir pan.
Donatas Paulauskas yra lyčių lygybės ekspertas, savo darbais skatinantis visuomenę mąstyti ir diskutuoti apie vyriškumo sampratą, lygiaverčius lyčių santykius, moterų ir vyrų lygybę. D. Paulauskas dėsto lyčių teorijas Vilniaus universitete, dirba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, kuria ir veda tinklalaidę „Šiuolaikiniai vyrai“ portale „15min“. 2017 m. išleido knygą apie feminizmą „F* žodis, kurio negalima minėti“.
- GenresNonfiction
128 pages, Paperback
First published January 1, 2019
4 people are currently reading
472 people want to read
About the author
Donatas Paulauskas
2 books182 followersDonatas Paulauskas yra lyčių lygybės, įvairovės ir įtraukties ekspertas, lyčių studijų dėstytojas, knygų apie feminizmą ir vyriškumą autorius. Metus kūrė ir vedė tinklalaidę „Šiuolaikiniai vyrai“ portale 15min.lt. Už savo knygą „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pelnė LRT Metų lygybės apdovanojimą bei Nacionalinį lygybės ir įvairovės apdovanojimą. Dėstė lyčių studijų dalykus Vilniaus universitete ir Mykolo Romerio universitete.
Donatas Paulauskas is an expert in gender equality, diversity, and inclusion, a lecturer in gender studies, and the author of books on feminism and masculinity. For a year, he created and hosted the podcast “Modern Men” on the news portal 15min.lt. For his book “Why We Need Men Who Cry,” he received the LRT Equality Award of the Year and the National Equality and Diversity Award. He has taught gender studies courses at Vilnius University and Mykolas Romeris University.
Donatas Paulauskas is an expert in gender equality, diversity, and inclusion, a lecturer in gender studies, and the author of books on feminism and masculinity. For a year, he created and hosted the podcast “Modern Men” on the news portal 15min.lt. For his book “Why We Need Men Who Cry,” he received the LRT Equality Award of the Year and the National Equality and Diversity Award. He has taught gender studies courses at Vilnius University and Mykolas Romeris University.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 46 reviews
October 22, 2019
Donatas parašė paprastai nepaprastą knygą. Tik dabar iki galo suprantu kaip ji mane sujaudino.
Tokia atvira, tokia artima.
Be jokių užuolankų, kas mūsų berniukus suvynioja į stereotipų marškinius ir visą gyvenimą talžo, neleidžia būti jautriems, atviriems, kitokiems, tiesiog neleidžia būti savimi.
Donatas parašė kelioliką taiklių skirsnių, kuriuos pripildė iki skausmo nuogų savo asmeninių patirčių. Tėvo ir patėvio vaidmenis jo gyvenime, prarastus artimiausius vaikystės draugus, išgyvenimą 90-ųjų Kaune, santykius su savimi ir aplinka, santykius su moterimis.
Labai empatiškai priėmiau šią knygą. Nuolat galvojau, kad ji apie mano brolį, tėtį, vyrą.
Apie visų mūsų berniukus, kuriems nejučiomis neleidžiam verkti.
Lietuvoje vyrai žudosi 5 kartus daugiau nei moterys. Anoreksija - vyrams dar aktualesnė nei moterims. Daug dalykų slegia mūsų vyrus, nes daug dalykų jiems primetami kaip nevyriški.
Ši knyga mane paskatino norėti būti geresniu žmogumi.
Ir ji vienintelė mane privertė užjausti Donaldą Trumpą. Kodėl? Suprasit perskaitę skyrių pavadinimu PENIS.
Sveikinu, Donatai! Rašyk ir toliau apie tai, kas tau skauda! ❤
November 26, 2019
Knygoje yra 15 skyrių. Ar tai galėtų būti 15 progų vyrams pabandyti išsiverkti? Galėtų. Nes tikrai yra dėl ko. Tereikia atsiversti tekstą ir jam atsiverti.
Pavyzdžiui, apmąstydamas savo biologinio tėvo pasirinkimą atsitraukti nuo šeimos, autorius svarsto: „Kodėl aš tapau nebesvarbus? Kada nustoji laikyti savo vaiką žmogumi, vertu tavo dėmesio? (...) Ir apskritai – ar tėvystė turi trukmę?“ (p. 95) Tai tik vienas iš daugybės sudėtingų klausimų, kurie knygoje nagrinėjami vadovaujantis asmenine patirtimi ir giliu socialinių teorijų išmanymu, kuris, beje, lieka tarp eilučių, tiesiogiai nesirodo – nesipuikuoja.
Negaliu atsistebėti, kaip tokią brandžią ir duriančią, vaizdingą ir intelektualią knygą parašė nė 30-ies nesulaukęs vaikinas. Akivaizdu, kad dideli darbai nepriklauso ne tik nuo lyties, bet ir amžiaus. Ir net būdamas už Donatą vyresnis, laikau jį savo autoritetu. Tiesa, tai ne vien Donato nuopelnas. Tiesiog mano aplinkoje beveik nebuvo vyrų, kuriuos galėčiau laikyti autoritetais, kaip dabar suprantu šį vaidmenį (tokie pasirodydavo laikinai arba buvo sąlygiški).
Ir daugelis kitų augo panašiom sąlygom. Mačiau.
Dabar šita geltona knygelė gali padėti iš tikrųjų užaugti. Gal pats laikas?
Pavyzdžiui, apmąstydamas savo biologinio tėvo pasirinkimą atsitraukti nuo šeimos, autorius svarsto: „Kodėl aš tapau nebesvarbus? Kada nustoji laikyti savo vaiką žmogumi, vertu tavo dėmesio? (...) Ir apskritai – ar tėvystė turi trukmę?“ (p. 95) Tai tik vienas iš daugybės sudėtingų klausimų, kurie knygoje nagrinėjami vadovaujantis asmenine patirtimi ir giliu socialinių teorijų išmanymu, kuris, beje, lieka tarp eilučių, tiesiogiai nesirodo – nesipuikuoja.
Negaliu atsistebėti, kaip tokią brandžią ir duriančią, vaizdingą ir intelektualią knygą parašė nė 30-ies nesulaukęs vaikinas. Akivaizdu, kad dideli darbai nepriklauso ne tik nuo lyties, bet ir amžiaus. Ir net būdamas už Donatą vyresnis, laikau jį savo autoritetu. Tiesa, tai ne vien Donato nuopelnas. Tiesiog mano aplinkoje beveik nebuvo vyrų, kuriuos galėčiau laikyti autoritetais, kaip dabar suprantu šį vaidmenį (tokie pasirodydavo laikinai arba buvo sąlygiški).
Ir daugelis kitų augo panašiom sąlygom. Mačiau.
Dabar šita geltona knygelė gali padėti iš tikrųjų užaugti. Gal pats laikas?
September 25, 2020
Kažkada Tereškino Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje man išties nunešė stogą - nors ir mokslinė, bet tokia skausminga, tuo pat metu lengva ir sunki, su visais kultūros teoretikais ir teoretikėmis ir tt. Pradedu nuo Tereškino, nes apie vyriškumą / vyriškumo studijas daugiau nesu skaičius. Paulausko knyga - kitokia, ne akademinė, o eseistinė-manifestinė-autobiografinė, bet irgi žiauriai gera.
Knygoj 15 temų, arba kampų, iš kur pažiūrima į stereotipinį vyriškosios lyties vaidmenį LT. Tokį stereotipinį / jau smarkiai klibantį, nes nemaža dalis jaunosios kartos, tiek hipsterių, tiek nehipsterių, į tą vaidmenį jau nebepakliūva - yra ir švelnesni, ir labiau susivokę, kad yra toks dalykas kaip jausmai, ir mažiau besigriebiantys smurto, ir kitaip žiūrintys į tėvystę. Aišku, čia daugiausiai didmiesčių gyventojai, bet vis tiek - plika akim matosi, kaip tas vyro vaidmuo keičiasi, ir būtent tas lemia, kad tokia knyga gali būti parašyta ir išpopuliarėti. Apie tai labai gera galvoti.
Bet čia pat galvoju apie kitą dalį, kuri visgi nėra mažuma - tą agresyviąją ir smurtinę, žmones, kurie nėra aware apie nieką, nei vyriškumo / moteriškumo vaidmenis, nei apskritai bazinius supratimo ar susikalbėjimo dalykus. Tokiems šita knyga netaps ledlaužiu ir apskritai į tą pasaulį neprasibraus. Gal ir niekas neprasibraus, apart teisėsaugos, kai jau smurtas peržengia įstatymo ribas. Taigi paradoksaliai Paulausko knyga, nors nutaikyta į smurtiškuosius, realiai jiems vargu ar turi poveikį, bet užtat turi poveikį tiems, kurie jau ir taip nesmurtiniai. Ji labiau tampa pagrindu pasidžiaugti savimi ir savo aplinka tiems, kas į lyčių vaidmenis žiūri taip kaip autorius - kaip į persmelktus visokios neartikuliuotos galios ir dėl to nuolat kvestionuotinus, pergalvotinus, išplėstinus. Tas yra faina, man irgi patinka ir atrodo labai svarbu, kad tai įgyja raštiškus / tekstinius / kitokius (kaip Paulausko podcastas) pavidalus. Pokyčiai ftw.
Gražiausios knygos vietos:
- kai pasakoja apie gražaus vyriškumo pavyzdį - vaikystės prisiminimą apie turgaus prekiautoją, kuris pardavinėdavo čiulpinukus ir kramtuškes ir, Paulauskui atėjus su sauja centų, kas kartą kantriai skaičiuodavo, kokios kombinacijos išeina nusipirkti už turimą sumą. Kažkaip net prieš akis pamačiau vaizdą to pagyvenusio, švelnaus ir taikaus žmogaus. Mieliausias knygos personažas / vyriškumo goalai.
- kai jis pačioj pabaigoj kalba apie lyčių karus - kad vienos lyties pergalė neturi būti antros (trečios, ketvirtos, ...) sąskaita, kad bendras paveikslas - mozaika, o ne pliurzė ar kova už vietą.
Nors labai patiko, bet ne 5* - už vienpusiškumą ir teziškumą. Ne tai kad reikia "klausyt kitos pusės" ir ieškoti pateisinimo smurtautojams, bet vis tiek - ta nuostata "nuverskime senuosius rūmus" labai revoliucinė, labai griaunanti. Vis prisimenu smurtautoją ir nacį iš Vernono ir galvoju, kad yra ir kitų būdų parodyti pažiūras, su kuriom nesutinki, kitaip nekaip paskutinius šlykštynes ir atmatas.
Taip pat belekoks erroras!!! Skandalas!!!! Paulauskas rašo, kaip žiūrėdavo serialą apie Dankaną Maklaudą iš Maklaudų giminės, o serialas vadinosi taip pat kaip pagrindinis personažas (p. 11). Taigi ne!!!!!! "Kalnietis", o ne Maklaudas vadinosi!!!!! Heeeeere we are, born to be kings, we're the princes of the uuuuuniveeeerse. I am immortal! I have been [bla bla bla bla bla]. I have no rival! No man can be my equal! Kaip galima buvo žiūrėt "Kalnietį" ir neatsiminti pavadinimo ir visos intro: Dankanas Maklaudas, gimęs prieš 400 metų Škotijos kalnuose. Jis toks ne vienintelis. Tokių kaip jis yra ir daugiau. Vieni geri, kiti blogi. Galų gale liks tik vienas iš jų. Jis - Dankanas Maklaudas. Kalnietis. !!!!!!!!!!! Reikalauju antro pataisyto leidimo.
Knygoj 15 temų, arba kampų, iš kur pažiūrima į stereotipinį vyriškosios lyties vaidmenį LT. Tokį stereotipinį / jau smarkiai klibantį, nes nemaža dalis jaunosios kartos, tiek hipsterių, tiek nehipsterių, į tą vaidmenį jau nebepakliūva - yra ir švelnesni, ir labiau susivokę, kad yra toks dalykas kaip jausmai, ir mažiau besigriebiantys smurto, ir kitaip žiūrintys į tėvystę. Aišku, čia daugiausiai didmiesčių gyventojai, bet vis tiek - plika akim matosi, kaip tas vyro vaidmuo keičiasi, ir būtent tas lemia, kad tokia knyga gali būti parašyta ir išpopuliarėti. Apie tai labai gera galvoti.
Bet čia pat galvoju apie kitą dalį, kuri visgi nėra mažuma - tą agresyviąją ir smurtinę, žmones, kurie nėra aware apie nieką, nei vyriškumo / moteriškumo vaidmenis, nei apskritai bazinius supratimo ar susikalbėjimo dalykus. Tokiems šita knyga netaps ledlaužiu ir apskritai į tą pasaulį neprasibraus. Gal ir niekas neprasibraus, apart teisėsaugos, kai jau smurtas peržengia įstatymo ribas. Taigi paradoksaliai Paulausko knyga, nors nutaikyta į smurtiškuosius, realiai jiems vargu ar turi poveikį, bet užtat turi poveikį tiems, kurie jau ir taip nesmurtiniai. Ji labiau tampa pagrindu pasidžiaugti savimi ir savo aplinka tiems, kas į lyčių vaidmenis žiūri taip kaip autorius - kaip į persmelktus visokios neartikuliuotos galios ir dėl to nuolat kvestionuotinus, pergalvotinus, išplėstinus. Tas yra faina, man irgi patinka ir atrodo labai svarbu, kad tai įgyja raštiškus / tekstinius / kitokius (kaip Paulausko podcastas) pavidalus. Pokyčiai ftw.
Gražiausios knygos vietos:
- kai pasakoja apie gražaus vyriškumo pavyzdį - vaikystės prisiminimą apie turgaus prekiautoją, kuris pardavinėdavo čiulpinukus ir kramtuškes ir, Paulauskui atėjus su sauja centų, kas kartą kantriai skaičiuodavo, kokios kombinacijos išeina nusipirkti už turimą sumą. Kažkaip net prieš akis pamačiau vaizdą to pagyvenusio, švelnaus ir taikaus žmogaus. Mieliausias knygos personažas / vyriškumo goalai.
- kai jis pačioj pabaigoj kalba apie lyčių karus - kad vienos lyties pergalė neturi būti antros (trečios, ketvirtos, ...) sąskaita, kad bendras paveikslas - mozaika, o ne pliurzė ar kova už vietą.
Nors labai patiko, bet ne 5* - už vienpusiškumą ir teziškumą. Ne tai kad reikia "klausyt kitos pusės" ir ieškoti pateisinimo smurtautojams, bet vis tiek - ta nuostata "nuverskime senuosius rūmus" labai revoliucinė, labai griaunanti. Vis prisimenu smurtautoją ir nacį iš Vernono ir galvoju, kad yra ir kitų būdų parodyti pažiūras, su kuriom nesutinki, kitaip nekaip paskutinius šlykštynes ir atmatas.
Taip pat belekoks erroras!!! Skandalas!!!! Paulauskas rašo, kaip žiūrėdavo serialą apie Dankaną Maklaudą iš Maklaudų giminės, o serialas vadinosi taip pat kaip pagrindinis personažas (p. 11). Taigi ne!!!!!! "Kalnietis", o ne Maklaudas vadinosi!!!!! Heeeeere we are, born to be kings, we're the princes of the uuuuuniveeeerse. I am immortal! I have been [bla bla bla bla bla]. I have no rival! No man can be my equal! Kaip galima buvo žiūrėt "Kalnietį" ir neatsiminti pavadinimo ir visos intro: Dankanas Maklaudas, gimęs prieš 400 metų Škotijos kalnuose. Jis toks ne vienintelis. Tokių kaip jis yra ir daugiau. Vieni geri, kiti blogi. Galų gale liks tik vienas iš jų. Jis - Dankanas Maklaudas. Kalnietis. !!!!!!!!!!! Reikalauju antro pataisyto leidimo.
March 2, 2020
5/5
Tai knyga, kurios nepaprastai laukiau. Ne tik dėl to, kad teko garbė būti viena iš Donato studenčių žurnalistikos bakalauro laikais, bet ir todėl, kad vyriškumo (o ypač toksiško vyriškumo bei jo apraiškų analizės) tema vis dar atrodo nepakankamai aptarinėjama, susilaukianti per mažai dėmesio - ypač iš tų, kurie moka kalbėti taip rūpestingai, taip apgalvotai kaip Donatas.
Nepaisant temos sudėtingumo ir pačios knygos atvirumo, "Kam reikalingi verkiantys vyrai" skaitėsi lengvai ir greitai, net ir bandant kiekvieną apsakymą pataupyti. Autobiografiški tekstai, vietomis primenantys paties autoriaus vidinio pasaulio skrodimą ir absoliutų apsinuoginimą, kuris turėjo kelti nepaprastai daug baimės, parašyti grakščiai ir su solidžia doze kokybiško, saviironiško humoro. Skaitydama apie sudėtingą Donato vaikystę ir paauglystę, agresyvų ir šeimą terorizuojantį tėvą, sudėtingą kelią į brandą, ieškant savo tapatybės pasaulyje, kuris iš visų pusių klykte klykia kokiais privalome būti, klijuoja etiketes ir bando priversti vaidinti "paskirtus" vaidmenis, stebėjausi kaip gražiai ir meistriškai autorius apvilko sunkias temas į tokį purų humoro, nostalgijos, ramybės debesį. Belieka žavėtis tuo, kaip Donatas sugebėjo atsigręžti į patį save, nesusireikšmindamas ir sveikai pašiepdamas, tačiau į priekį iškeldamas visą gyvenimą persekiojančias problemas, nenumenkindamas jų svarbos, tačiau knygos nepaversdamas ašarų pakalne, slegiančia sulig kiekvienu puslapiu.
Puiki, asmeniška, tačiau tuo pat metu labai bendražmogiška knyga, priverčianti susimąstyti apie tai, jog kai kuriose šeimose "vyriškumas" tampa dar vienu šeimos nariu, įkaitais paimdamas visus, kurie sukasi vienoje orbitoje, įtraukdamas nuo kūdikystės ir nepaleidžiantis iki mirties.
Tai knyga, kurios nepaprastai laukiau. Ne tik dėl to, kad teko garbė būti viena iš Donato studenčių žurnalistikos bakalauro laikais, bet ir todėl, kad vyriškumo (o ypač toksiško vyriškumo bei jo apraiškų analizės) tema vis dar atrodo nepakankamai aptarinėjama, susilaukianti per mažai dėmesio - ypač iš tų, kurie moka kalbėti taip rūpestingai, taip apgalvotai kaip Donatas.
Nepaisant temos sudėtingumo ir pačios knygos atvirumo, "Kam reikalingi verkiantys vyrai" skaitėsi lengvai ir greitai, net ir bandant kiekvieną apsakymą pataupyti. Autobiografiški tekstai, vietomis primenantys paties autoriaus vidinio pasaulio skrodimą ir absoliutų apsinuoginimą, kuris turėjo kelti nepaprastai daug baimės, parašyti grakščiai ir su solidžia doze kokybiško, saviironiško humoro. Skaitydama apie sudėtingą Donato vaikystę ir paauglystę, agresyvų ir šeimą terorizuojantį tėvą, sudėtingą kelią į brandą, ieškant savo tapatybės pasaulyje, kuris iš visų pusių klykte klykia kokiais privalome būti, klijuoja etiketes ir bando priversti vaidinti "paskirtus" vaidmenis, stebėjausi kaip gražiai ir meistriškai autorius apvilko sunkias temas į tokį purų humoro, nostalgijos, ramybės debesį. Belieka žavėtis tuo, kaip Donatas sugebėjo atsigręžti į patį save, nesusireikšmindamas ir sveikai pašiepdamas, tačiau į priekį iškeldamas visą gyvenimą persekiojančias problemas, nenumenkindamas jų svarbos, tačiau knygos nepaversdamas ašarų pakalne, slegiančia sulig kiekvienu puslapiu.
Puiki, asmeniška, tačiau tuo pat metu labai bendražmogiška knyga, priverčianti susimąstyti apie tai, jog kai kuriose šeimose "vyriškumas" tampa dar vienu šeimos nariu, įkaitais paimdamas visus, kurie sukasi vienoje orbitoje, įtraukdamas nuo kūdikystės ir nepaleidžiantis iki mirties.
Read
July 6, 2023Aš labai laukiau šios knygos. Labai labai. Prieš kelis metus skaityta pirmoji Donato knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ paliko didžiulį įspūdį. Man patinka kai knygos tave pagauna, o ši pagavo. Galvojau, kad apie dalykus žinau pakankamai, o nežinojau nė velnio. Minėtosios knygos dėka ir akiratį praplėčiau, ir sužinojau daug naujo, ir susipažinau su taip gerai ir taip reikalingai rašančiu autoriumi. Šią knygą paminėjau kaip vieną geriausiai su feminizmu supažindinusių knygų savo kitoje apžvalgoje apie kitą knygą, kuri feminizmą šiek tiek pritempinėjo, naudodamasi tuo, jog dabar tema yra žiauriai „užhypinta“ (kaip buvo nutikę ir su vegetarizmu, veganizmu ir t.t) ir ne visada viešojoje erdvėje savo vaidmenį suvaidina tinkamai. Ir vienas žmogelis, „didysis feministas“, nė velnio nesupratęs ką norėjau pasakyti piktinosi mano žodžiais, teigė, kad nesuvokiu moterų kovos svarbos ir dar mada išvadinu. Ir dar, kad O DIEVAI, remiuosi VYRO parašyta knyga (Apžvalgoje Donato knygą įvardijau kaip stiprią šia tema). Taip, vyro. Kuris daug geriau ir sveikiau supranta šimtus dalykų apie kuriuos didžioji dalis „kovotojų už pasaulio taiką“ tik garsiai rėkt ir sugeba. Bet ką. O ar feminzimas nėra apie lygybę? Ne apie kurios nors lyties išaukštinimą? Donatas rašo apie provokuojančius dalykus, apie tai apie ką kalbėti baugu, apie tai ką dažnas gal ir nori pasakyti, bet neranda žodžių. Jis rašo apie šiandien ir tai daro labai gerai.
Kam reikalingi verkiantys vyrai? Man. Tikrai tikrai. Kai susipažinau su savo vyru, jis tuomet buvo futbolininkas. Prieš pirmą susitikimą mano galvoje ūžė krūva stereotipų: bus negalvotas, tik sportu, sveika mityba ir savim domėsis, knygų neskaito, mergišius ir t.t. Tačiau susipažinus visi iki vieno stereotipo griuvo ir likau nustebinta. LABAI nustebinta. Knygas jis skaito, apie save visai nešneka, apie sportą visai nekalbėjo ir maloniai palaikė tikrai smagų ir įvairialypį pokalbį. Antrą kartą mano vyras mane „pagavo“ stereotipiškai gavojant, kai į pasimatymą atvažiavo apsirengęs rožiniu megztuku. „Taigi čia ne vyriška...“ – galvojau. O po valandos jau galvojau kitaip. Kaip jam ši spalva tiko ir kaip jis į nieką nekreipė dėmesio, nes jam gražu ir jis gerai atrodo! Tai tik keli dalykai dėl ko pamilau Marių, bet nuo pat pirmos dienos jis vieną po kito griovė kvailiausius stereotipus. Neseniai sužinojau, kad laukiuosi. Mariaus reakciją sužinant apie laimę nufilmavau. Su jo leidimu pasidalinau įrašu Instagram platformoje. Kai pasakiau naujieną, Marius verkė. Labai verkė ir džiaugėsi. Mums sunkiai pavyko pastoti ir ta reakcija man buvo absoliučiai normali. Tačiau atsirado rašančių, kad O DIEVE, kam čia dėt, kam čia kelt, kam čia rodyt, kažkas pasijautė kaip ne į savo reikalus įlindęs. Ką aš jiems galiu pasakyt– nelįsk, nežiūrėk, eik iš čia. Aš dievinu tikras emocijas, pati tokias reakcijas žiūriu, graudinuosi ir sugebu jausti laimę už kitus. Manęs netrigdo mano vyro ašaros. Manęs netrigdo vyro ašaros. Kaip manot, jei tokiam ar panašiam filmuke verkusi būčiau aš? Ar nors vienas straipsnis ar komentaras būtų išlindęs? Tikrai ne. Nes moterys verkia dažniau (?), o gal viešiau? To neslepia ir tai priimtina visuomenei. Bet verkiantis vyras? Kam čia kelt, kam čia dėt, pasijaučiau nejaukiai. Ir, žinokit, mano vyras niekad nesigėdija ašarų. Ir už tai aš jį myliu.
Donato knyga kalba apie visas šitas primestas vyriškumo normas. Pradedant apie herojus, kuriuos idealizuojame vaikystėje iki prastų tėvų pavyzdžių. Rašytojas iš nieko nesišaipydamas ir bloguoju neminėdamas, pasitelkdamas itin šmaikštų humoro jausmą pasakoja apie stereotipus ir jų įtaką daroma net vaikystėje. Labai įstrigo momentas, kuomet rašytojas pasakoja apie vaikystėje vartytus nuotraukų albumus. Tose nuotraukose visi draugai berniukai apsikabinę, laimingi pozuoja fotoaparatui. Ar suaugę vyrai pozuoja apsikabinę? Ar jie išvis beapsikabina? Ar bijo, kad kas kreivai pažiūrės ir sušuks kokį įžeidimą? Dar vienas susimąstyti privertęs knygos momentas – kada vyrų ašaros yra normalu? Sakysit, mūsų visuomenėje niekada? Ogi visi myli verkiančius vyrus, kuomet jie verkia iš sportinės laimės. Po krepšinio ar futbolo varžybų, laimingi ir ašaromis apsipylę vyrai yra visiškai normalus ir net aukštinamas dalykas. O štai vyras, verkiantis, nes jam skauda širdį – išvis ne vyras.
Knygoje Donatas labai drąsus ir atviras. Kalba ir apie savo patirtis, praeitį ir net dabartį, kuomet jam tenka susidurti su „vyriškumo standartu“. Daktaro kreivai nužiūrėtą liekną kūną, negebėjimą sutaisyti namų apyvokos bėdų, vaikystėje patirtą smurtą. Iš knygos tikėjausi daug, o gavau dar daugiau. Ji manyje išprovokavo puokštę emocijų: nuo pykčio dėl neteisybės, akių vartymo dėl visuomenės ribotumo iki liūdesio ir minčių srauto (patys matot kokia asmeniška ši apžvalga). Nors knyga plona, peno apmąstymams suteikia daugiau nei kilogramus sveriantys leidiniai. Aš vis neatsižaviu Donato talentu rašyti taip paprastai, bet taip nepamirštamai. Čiupti už ragų tokias kontraversiškas ir sudėtingas temas ir prsitatyti jas liaudžiai kaip skaniausius saldainius (o tai ne į ma no ma juk!). Rašydama vis tryniau, taisiau, mat pagaudavau save nurašinėjant knygos tekstą – ten tiek gerų minčių, tiek sakinių įtikinančių, kad skaityti ją reikia, verta, o gal net privalu. Kad privalu, pagalvojau prieš mėnesį stovėdama „Lidl“ ir klausydama, kaip mama neleidžia sūnui imti rožinės spurgos „nes ji mergaitėms“. Aš irgi laukiuosi sūnaus. Ir taip džiaugiuosi, kad jis turės verkti nebijantį tėtį ir mamą, skaičiusią Donato Paulausko knygas.
Kam reikalingi verkiantys vyrai? Man. Tikrai tikrai. Kai susipažinau su savo vyru, jis tuomet buvo futbolininkas. Prieš pirmą susitikimą mano galvoje ūžė krūva stereotipų: bus negalvotas, tik sportu, sveika mityba ir savim domėsis, knygų neskaito, mergišius ir t.t. Tačiau susipažinus visi iki vieno stereotipo griuvo ir likau nustebinta. LABAI nustebinta. Knygas jis skaito, apie save visai nešneka, apie sportą visai nekalbėjo ir maloniai palaikė tikrai smagų ir įvairialypį pokalbį. Antrą kartą mano vyras mane „pagavo“ stereotipiškai gavojant, kai į pasimatymą atvažiavo apsirengęs rožiniu megztuku. „Taigi čia ne vyriška...“ – galvojau. O po valandos jau galvojau kitaip. Kaip jam ši spalva tiko ir kaip jis į nieką nekreipė dėmesio, nes jam gražu ir jis gerai atrodo! Tai tik keli dalykai dėl ko pamilau Marių, bet nuo pat pirmos dienos jis vieną po kito griovė kvailiausius stereotipus. Neseniai sužinojau, kad laukiuosi. Mariaus reakciją sužinant apie laimę nufilmavau. Su jo leidimu pasidalinau įrašu Instagram platformoje. Kai pasakiau naujieną, Marius verkė. Labai verkė ir džiaugėsi. Mums sunkiai pavyko pastoti ir ta reakcija man buvo absoliučiai normali. Tačiau atsirado rašančių, kad O DIEVE, kam čia dėt, kam čia kelt, kam čia rodyt, kažkas pasijautė kaip ne į savo reikalus įlindęs. Ką aš jiems galiu pasakyt– nelįsk, nežiūrėk, eik iš čia. Aš dievinu tikras emocijas, pati tokias reakcijas žiūriu, graudinuosi ir sugebu jausti laimę už kitus. Manęs netrigdo mano vyro ašaros. Manęs netrigdo vyro ašaros. Kaip manot, jei tokiam ar panašiam filmuke verkusi būčiau aš? Ar nors vienas straipsnis ar komentaras būtų išlindęs? Tikrai ne. Nes moterys verkia dažniau (?), o gal viešiau? To neslepia ir tai priimtina visuomenei. Bet verkiantis vyras? Kam čia kelt, kam čia dėt, pasijaučiau nejaukiai. Ir, žinokit, mano vyras niekad nesigėdija ašarų. Ir už tai aš jį myliu.
Donato knyga kalba apie visas šitas primestas vyriškumo normas. Pradedant apie herojus, kuriuos idealizuojame vaikystėje iki prastų tėvų pavyzdžių. Rašytojas iš nieko nesišaipydamas ir bloguoju neminėdamas, pasitelkdamas itin šmaikštų humoro jausmą pasakoja apie stereotipus ir jų įtaką daroma net vaikystėje. Labai įstrigo momentas, kuomet rašytojas pasakoja apie vaikystėje vartytus nuotraukų albumus. Tose nuotraukose visi draugai berniukai apsikabinę, laimingi pozuoja fotoaparatui. Ar suaugę vyrai pozuoja apsikabinę? Ar jie išvis beapsikabina? Ar bijo, kad kas kreivai pažiūrės ir sušuks kokį įžeidimą? Dar vienas susimąstyti privertęs knygos momentas – kada vyrų ašaros yra normalu? Sakysit, mūsų visuomenėje niekada? Ogi visi myli verkiančius vyrus, kuomet jie verkia iš sportinės laimės. Po krepšinio ar futbolo varžybų, laimingi ir ašaromis apsipylę vyrai yra visiškai normalus ir net aukštinamas dalykas. O štai vyras, verkiantis, nes jam skauda širdį – išvis ne vyras.
Knygoje Donatas labai drąsus ir atviras. Kalba ir apie savo patirtis, praeitį ir net dabartį, kuomet jam tenka susidurti su „vyriškumo standartu“. Daktaro kreivai nužiūrėtą liekną kūną, negebėjimą sutaisyti namų apyvokos bėdų, vaikystėje patirtą smurtą. Iš knygos tikėjausi daug, o gavau dar daugiau. Ji manyje išprovokavo puokštę emocijų: nuo pykčio dėl neteisybės, akių vartymo dėl visuomenės ribotumo iki liūdesio ir minčių srauto (patys matot kokia asmeniška ši apžvalga). Nors knyga plona, peno apmąstymams suteikia daugiau nei kilogramus sveriantys leidiniai. Aš vis neatsižaviu Donato talentu rašyti taip paprastai, bet taip nepamirštamai. Čiupti už ragų tokias kontraversiškas ir sudėtingas temas ir prsitatyti jas liaudžiai kaip skaniausius saldainius (o tai ne į ma no ma juk!). Rašydama vis tryniau, taisiau, mat pagaudavau save nurašinėjant knygos tekstą – ten tiek gerų minčių, tiek sakinių įtikinančių, kad skaityti ją reikia, verta, o gal net privalu. Kad privalu, pagalvojau prieš mėnesį stovėdama „Lidl“ ir klausydama, kaip mama neleidžia sūnui imti rožinės spurgos „nes ji mergaitėms“. Aš irgi laukiuosi sūnaus. Ir taip džiaugiuosi, kad jis turės verkti nebijantį tėtį ir mamą, skaičiusią Donato Paulausko knygas.
August 5, 2020
Norėtųsi tikėti, jog ši knyga yra kiekvienos mokyklos bibliotekos lentynoje. Taip pat norėtųsi, kad ateity šios knygos turinys būtų įtrauktas į bendrą mokymosi programą.
September 4, 2022
Autorius atvirai dalinasi savo patirtimi ir ragina vyrus būti labiau moteriškais. Beskaitant susidarydavo įspūdis, kad į knyga sudėti visi autorių piktinantys dalykai su raginimais kažką keisti.
Patiko, kad autorius prisipažįsta, jog jam „nelengva būti atidžiam, nuoširdžiam ir atviram, rodyti jausmus, imtis problemų, siekti kompromisų, skirti pakankamai laiko, kalbėtis, klausytis, branginti ir vertinti.“ Nes neturėjo gero pavyzdžio iš kurio būtų galėjęs mokytis.
Aš estetas. Tad man neatrodė tinkama į tą pačią knygą sudėti gražius žodžius apie draugystę, tobulą svajonių tėvą ir detalius aprašymus apie penius ir šūdus.
Citatos:
„Visada laukdavau, kokią už namo kampo užlindusią mintį ji ištrauks šįkart, nes kalbėdavome apie įvairiausius dalykus – knygas, gyvenimą, rašymą, tekstus, mokyklą, mano ateitį, jos ateitį, bet niekada tuščiai. Labiausiai mane hipnotizuodavo pajautimas, kad tuose pokalbiuose mes tapdavome lygiaverčiai. Tai buvo įmanoma tik dėl to, kad ji nesistengė pasirodyti autoritetu, neturėjo jokių pretenzijų tapti viršesne, niekada nemoralizavo, neužgožė, nesikišo, nepabrėžė savo statuso ir tarp mūsų esančių skirtumų, nors turėjo tam visas galimybes. Ji sugebėdavo pajusti mano mintis, išklausyti, įsigilinti į mano savijautą, nuomonę, požiūrio kampą. Tai tiesiog buvo talentas perprasti žmogų, priimti jį, suprasti jo vidinę būseną kažkaip itin skaidriai ir švelniai, nesibraunant į kito žmogaus vidų. Toks bendravimas mane gydė ir stiprino.
Kai dauguma susitelkia į save, į savo poreikius ir statusą, nuoširdus ir unikalus atvirumas kito mintims ir išgyvenimams tampa retenybe. Žmonės, kurie tą sugeba, man yra herojai. “
„Dėl draugystės galėjome paaukoti orumą, nuoskaudas, išdavystes ar užsispyrimą, nes gyventi be geriausio draugo mums atrodė gerokai blogiau. Jam galėdavome atskleisti savo silpnybes, būti nevykėliais tiek, kiek iš tikrųjų buvome, ir iš to kartu pasijuokti. Tuo pačiu mokėmės vienas iš kito, stebėdami ir vertindami pranašumus ir savybes, kurias patys norėjome turėti.“
„Tad jeigu reikėtų įvardyti pagrindinę vyriškumo strategiją, kurios jie mokosi visą savo gyvenimą, tai būtų ši – priversti susikaupusias ašaras grįžti atgal.“
„Nepaisant to, galimybė verkti yra didelė dovana mūsų psichologinei būklei ir emocinei sveikatai. Ašaros yra išgyvenimų ir emocijų drenažas, kurio mums reikia norint nepaskęsti visa apimančiuose jausmuose. Kodėl čia vyrai palikti be gelbėjimosi rato? Kaip jiems išplaukti iš emociškai sudėtingų situacijų, jei žino, kad parodydami ašaras jie praras savo vyriškumą? Kaip apskritai reaguoti susidūrus su emocinėmis problemomis, jeigu nepažįsti ir negali įvardyti net savo jausmų, apie kuriuos kalbėti niekas nemokė ir neskatino? Tokiose situacijose vyrai labai dažnai plaukioja neturėdami įgūdžių pasirūpinti savimi ar kreiptis pagalbos. Išeitimi iš visa užvaldžiusių sudėtingų ir kartais nepakeliamų jausmų tampa pyktis ir įniršis, vedantys agresyvumo link. Tai vieninteliai jausmai, kuriuos negėda rodyti ir kurie tavo vyriškumui nepadarys žalos, greičiau netgi priešingai – jį sustiprins.“
„Jie taip troško būti tikrais vyrais, kad pamiršo, ką reiškia būti žmonėmis.“
„Sudėtingesnė, bet ne mažiau svarbi užduotis yra įžvelgti ir pripažinti jautrumo vertę, reabilituoti jautrumą kaip vertingą žmogišką savybę.“
„Žinote, kur dalijami santykių patarimai, aprašomi tobulų santykių receptai ir atskleidžiamos jų puoselėjimo paslaptys? Moterims skirtose interneto portalų rubrikose, moterų žurnaluose ir paauglių mergaičių leidiniuose, moterims skirtose knygose. Vyrai, reikėtų suprasti, santykių nekuria?“
„Nenustebčiau, jei atsirastų daugybė moterų, kurioms tokios romantikos nereikia. Nes nusususios gėlės, tušti blizgučiai ir putojančio vyno butelis neatperka neplautų indų, nuoširdaus santykio, artumo ir atsakomybės, kuri būtų dalijama lygiomis dalimis, ar bendrų pastangų kuriant santykius. Tai paviršutiniška.“
„Kitaip sakant, sulig šeimos pagausėjimu formuojasi samprata, kad vyro skirtas dėmesys vaikui yra nuostolis, o moters – vertybė.“
„Kai galvoju apie visas šias istorijas, apima dviprasmiški jausmai. Suprantu, kad priklausomybė alkoholiui atsiranda ne iš džiaugsmo, laimės ir gero gyvenimo. Mąstydamas apie tai, ką pats mačiau, šią priklausomybę suprantu kaip beviltiško gyvenimo pasekmę. Kadangi vyrai beviltiškumą dažniau linkę užglaistyti, nei įveikti ieškodami pagalbos, alkoholis tampa patogiu įrankiu.“
„Šie vyrai, kaip ir mano patėvis su seneliu, bando pabėgti nuo psichologinių problemų, trauminių išgyvenimų, baimių, nerimo ar slegiančios naštos, apie kurią niekam niekada nepasakojo, nes nenorėjo pasirodyti silpni, negalintys to jausmo išgyventi. Apsvaigęs protas dažnai atitolina nuo kamuojančių problemų ir sukuria iliuziją laisvės, taip retai pasirodančios jų kasdienybėje. Ji leidžia atitrūkti ir bent trumpam atsikratyti slegiančio vaidmens.“
„Alkoholis pasirodydavo esantis apgaulė, kuria jie kiekvieną kartą patikėdavo iš naujo.“
Patiko, kad autorius prisipažįsta, jog jam „nelengva būti atidžiam, nuoširdžiam ir atviram, rodyti jausmus, imtis problemų, siekti kompromisų, skirti pakankamai laiko, kalbėtis, klausytis, branginti ir vertinti.“ Nes neturėjo gero pavyzdžio iš kurio būtų galėjęs mokytis.
Aš estetas. Tad man neatrodė tinkama į tą pačią knygą sudėti gražius žodžius apie draugystę, tobulą svajonių tėvą ir detalius aprašymus apie penius ir šūdus.
Citatos:
„Visada laukdavau, kokią už namo kampo užlindusią mintį ji ištrauks šįkart, nes kalbėdavome apie įvairiausius dalykus – knygas, gyvenimą, rašymą, tekstus, mokyklą, mano ateitį, jos ateitį, bet niekada tuščiai. Labiausiai mane hipnotizuodavo pajautimas, kad tuose pokalbiuose mes tapdavome lygiaverčiai. Tai buvo įmanoma tik dėl to, kad ji nesistengė pasirodyti autoritetu, neturėjo jokių pretenzijų tapti viršesne, niekada nemoralizavo, neužgožė, nesikišo, nepabrėžė savo statuso ir tarp mūsų esančių skirtumų, nors turėjo tam visas galimybes. Ji sugebėdavo pajusti mano mintis, išklausyti, įsigilinti į mano savijautą, nuomonę, požiūrio kampą. Tai tiesiog buvo talentas perprasti žmogų, priimti jį, suprasti jo vidinę būseną kažkaip itin skaidriai ir švelniai, nesibraunant į kito žmogaus vidų. Toks bendravimas mane gydė ir stiprino.
Kai dauguma susitelkia į save, į savo poreikius ir statusą, nuoširdus ir unikalus atvirumas kito mintims ir išgyvenimams tampa retenybe. Žmonės, kurie tą sugeba, man yra herojai. “
„Dėl draugystės galėjome paaukoti orumą, nuoskaudas, išdavystes ar užsispyrimą, nes gyventi be geriausio draugo mums atrodė gerokai blogiau. Jam galėdavome atskleisti savo silpnybes, būti nevykėliais tiek, kiek iš tikrųjų buvome, ir iš to kartu pasijuokti. Tuo pačiu mokėmės vienas iš kito, stebėdami ir vertindami pranašumus ir savybes, kurias patys norėjome turėti.“
„Tad jeigu reikėtų įvardyti pagrindinę vyriškumo strategiją, kurios jie mokosi visą savo gyvenimą, tai būtų ši – priversti susikaupusias ašaras grįžti atgal.“
„Nepaisant to, galimybė verkti yra didelė dovana mūsų psichologinei būklei ir emocinei sveikatai. Ašaros yra išgyvenimų ir emocijų drenažas, kurio mums reikia norint nepaskęsti visa apimančiuose jausmuose. Kodėl čia vyrai palikti be gelbėjimosi rato? Kaip jiems išplaukti iš emociškai sudėtingų situacijų, jei žino, kad parodydami ašaras jie praras savo vyriškumą? Kaip apskritai reaguoti susidūrus su emocinėmis problemomis, jeigu nepažįsti ir negali įvardyti net savo jausmų, apie kuriuos kalbėti niekas nemokė ir neskatino? Tokiose situacijose vyrai labai dažnai plaukioja neturėdami įgūdžių pasirūpinti savimi ar kreiptis pagalbos. Išeitimi iš visa užvaldžiusių sudėtingų ir kartais nepakeliamų jausmų tampa pyktis ir įniršis, vedantys agresyvumo link. Tai vieninteliai jausmai, kuriuos negėda rodyti ir kurie tavo vyriškumui nepadarys žalos, greičiau netgi priešingai – jį sustiprins.“
„Jie taip troško būti tikrais vyrais, kad pamiršo, ką reiškia būti žmonėmis.“
„Sudėtingesnė, bet ne mažiau svarbi užduotis yra įžvelgti ir pripažinti jautrumo vertę, reabilituoti jautrumą kaip vertingą žmogišką savybę.“
„Žinote, kur dalijami santykių patarimai, aprašomi tobulų santykių receptai ir atskleidžiamos jų puoselėjimo paslaptys? Moterims skirtose interneto portalų rubrikose, moterų žurnaluose ir paauglių mergaičių leidiniuose, moterims skirtose knygose. Vyrai, reikėtų suprasti, santykių nekuria?“
„Nenustebčiau, jei atsirastų daugybė moterų, kurioms tokios romantikos nereikia. Nes nusususios gėlės, tušti blizgučiai ir putojančio vyno butelis neatperka neplautų indų, nuoširdaus santykio, artumo ir atsakomybės, kuri būtų dalijama lygiomis dalimis, ar bendrų pastangų kuriant santykius. Tai paviršutiniška.“
„Kitaip sakant, sulig šeimos pagausėjimu formuojasi samprata, kad vyro skirtas dėmesys vaikui yra nuostolis, o moters – vertybė.“
„Kai galvoju apie visas šias istorijas, apima dviprasmiški jausmai. Suprantu, kad priklausomybė alkoholiui atsiranda ne iš džiaugsmo, laimės ir gero gyvenimo. Mąstydamas apie tai, ką pats mačiau, šią priklausomybę suprantu kaip beviltiško gyvenimo pasekmę. Kadangi vyrai beviltiškumą dažniau linkę užglaistyti, nei įveikti ieškodami pagalbos, alkoholis tampa patogiu įrankiu.“
„Šie vyrai, kaip ir mano patėvis su seneliu, bando pabėgti nuo psichologinių problemų, trauminių išgyvenimų, baimių, nerimo ar slegiančios naštos, apie kurią niekam niekada nepasakojo, nes nenorėjo pasirodyti silpni, negalintys to jausmo išgyventi. Apsvaigęs protas dažnai atitolina nuo kamuojančių problemų ir sukuria iliuziją laisvės, taip retai pasirodančios jų kasdienybėje. Ji leidžia atitrūkti ir bent trumpam atsikratyti slegiančio vaidmens.“
„Alkoholis pasirodydavo esantis apgaulė, kuria jie kiekvieną kartą patikėdavo iš naujo.“
November 28, 2019
daug viską apibendrinančių sakinių (kad yra būtent taip, o ne kitaip!), kurie šiek tiek paliko autoriaus-visažinio prieskonį. man kažkaip vis norėjosi prieštarauti ir klausti, ar tikrai, ar tikrai viskas taip į vienus vartus, ar, pavyzdžiui, tikrai toks gajus stereotipas, kad vyriškumas=chamizmas? labai liūdna, jei taip; linksma, kad kvestionuodama supratau, kad mano kelyje pasitaikę daug šviesių, sąmoningų, verkiančių vyrų, kurie (dieve, kaip aš tikiuosi!) nesijaučia blogai apkabindami draugą. dėl tų amžinų klaustukų galvoje skaitant šią knygą, labiausiai patiko ir įtikino tos dalys, kuriose autorius pasakoja apie savo patirtis ir kartais visai vykusiai pajuokauja.
bet kokiu atveju, tema – gera, išpildymas – galėtų būti geresnis.
bet kokiu atveju, tema – gera, išpildymas – galėtų būti geresnis.
January 1, 2020
Įdomi knyga, gal per daug paremta asmeniniais išgyvenimais, trūko statistikos, kad problema atrodytų svarbesnė, aktualesnė.
August 1, 2020
Rašymo stiliui kažko trūksta, bet knygoje pateikta gerų įžvalgų!
"Esate girdėję, kad berniukas svajotų apie tą vienintelę princesę, pas kurią, tapęs princu, svajoja atjoti? Panašu, kad princai užsiėmę kitais reikalais ir savo ateities nesieja tik su šeima." (psl. 87)
"Esate girdėję, kad berniukas svajotų apie tą vienintelę princesę, pas kurią, tapęs princu, svajoja atjoti? Panašu, kad princai užsiėmę kitais reikalais ir savo ateities nesieja tik su šeima." (psl. 87)
January 10, 2020
Tiesos daug, bet su plunksna dar reikėtų gerokai padirbėti 😉 p.s. Meda - rekomenduoju, įtariu, kad pusę šios knygos paslapčia parašei tu (ta dalį kur tiesa) 😀
February 12, 2020
Na, nepasakyčiau, jei vyras slėpdamas savo nevyriškumą, neišsikalbėdamas, slėpdamas emocijas ir neišsiverkdamas, nes gėda , nes ne taip auklėjamas, juk vyrai neverkia. Tokie dalykai priveda link agresyvumo prieš save, klimpdamas į alkoholį, išsiliedas žodžiu ar fiziniais veiksmais prieš kitą ir pnš.
Visas tas blogis, visi tie tipo tradiciniai vyrai, tikrai, manau nėra tokie dėl to, kad nemokėjo kalbėti, ir nesugebėjo ką daryti su savo jausmais. Na nelinkstu pritarti, kad smurtas-tradicinio vyriškumo pasekmė. Arba man, nesuvokiama ta pasamonė iki galo, kas įsidiegia, kaip įsidiegia, kodėl įsidiegia.
Pykčiai, nervai, išsiliejimai, išsidraskymai yra normalu, bet kam, ne tik vyrams, veikia aplinka, rutina, ne tie žmonės, o ne vien kaip augai, ar kaip auklėjo, ką įdiegė.
O pokyčiai gali vykti pasirenkant kaip gyvensi toliau. Tik daug kas pokyčių nenori, arba patys nesugeba. Neprilipo ir kitokie standartai, kaip auksarankiai, laikomas vyras tik toks kuris šalia kitų dalykų yra nagingas, ir visų galų meistras, kuris turi mokėti pritvirtinti, prisukti, išardyti ir sudėti. Kiek vyrų yra nesugebančių rozetės įsukti, ir kuo jis ne vyras? Yra kas bijo voro, ir kuo jis ne vyras? Nu nėra vyriškas vyras, bet kuo jis ne vyras? Ir sugeba pripažinti, kad kažkam nėra nagingas. Ir dėl to nenusikerta joks vyriškumas. Vyras ir yra vyras, moteris ir yra moteris. Savi charachteriai, savi būdai, savos ydos. Lėtas vyras, lėta moteris, jautrus vyras, jautri moteris. Kas negerai? O buitis, yra toks dalykas, gyveni tvarkaisi, tingi, tai kada nors pasitvarkai ,arba išvis nedarai, arba tik apsimėtai. Ar reikia kažkam kažką įrodyti, tik sau, savo šeimai, namiškiams, kad būtų malonu, tvarkinga bent kažkiek ten kur gyveni, nesimėto kažkas po kojomis, nėra sulūžusios kėdės kurią gali taisyti, arba gali išmesti, pakeisti nauja, mažiau vargo 😁 tad pritarčiau rastai minčiai, kad vyras ir neprivalo visko mokėti, ir tai yra normalu. Kaip ir vyriškas vyras, neprivalo būti raumeningas, stambesnis. Kaip ir neprivalo gamta būtinai duoti ant krutinės plaukų, nes kiti turi tik gal kokius penkis tarpupapio srityje, arba tiek, kad žmogus nėra labai patenkintas, nu nes nenorėtų tiek būti apžėlęs kaip vilkolakis, kuris vienas pavadintas, net numegztas mamos 🙂 juokas per ašaras. Visi turim savų trūkumų, tik pačiam labiau kerta,nei kitam kliūna. Kaip ir tariamas nepadorus plaukų ilgis vyrui, nuuu? O kas pasakė kad kas negerai, negražu? Babos tai tikrai pasako, bet toliau tai skonio reikalas.
Bandžiau ilgai ilgai, pagalvot dar kokį kūdą vyrą Lietuvoj, ogi radijo laidų vedėjas Berenis, prisimenu jį jauną 🙂 ne daug pasikeitęs šiai dienai. Spėju sulaukęs replikų buvo taip pat.
O vat apie tualetus drįsčiau nesutikti, pas vyrų WC yra tvarka dažnesnė, nei pas moterų 😁 nesakau apie prekybcentrius, kur palaikoma tvarka, bet ir tai, "pasiseka" iš kelių kabinų rasti tiek apšlapinta ir prišlapinta, kad ne tik unitazų kraštai, bet ir grindys šlapios,čia daug nesiplėsiu 😁 nemalonu. Tad joks čia vyriškumo įrodymas, tada sakyčiau moterys savo teritorija taip pažymi, kad pasirenki susilaikyti. Šitiems moterų sugebėjimams taip pat pritarta, tai kas tada neaišku?
Galbūt savaip supratau 😁 o gal ne viską supratau, ką norėta pasakyti, bet šauni knyga, man patiko, labai lengvai skaitėsi. Patiko istorija apie, "nagingą" patėvį, su savotiškomis ydomis, sukeldavo šypseną jo "nagingi" darbai namuose, taupumas, ir t.t.
Autorius kiek tai susireikšminęs gal, nežinau, sunku pasakyti, ir turbūt negaliu atsakyti, tai tik mintys, perskaičius tik šią gan ploną knygutę, jos nieko nereiškia. Kaip kad atkreipė pats dėmesį, į tai, kad pokalbių laidose apie lygybes buvo pakviestas, atsisakęs, kad na, kodėl moterys netinka tomis temomis diskutuoti, arba, kad apsilankęs lyčių lygybių konferencijoje pajuto daugiau dėmesio, atskirai gavęs padėką už dalyvavimą. Normalu, susibūrimuose, susirinkimuose apskritai vyrai retai dalyvauja. Kaip ir kad tėvų susirinkimuose, kuriuose beveik visada susirenka tik mamos, o retais atvejais, akims šventė 😁 kai nors vienas tėtis ateina,ir dėmesio, nežymiai bet gauna daugiau, auklėtojai džiaugiasi, kada retai, bet mato ir tėtčius.
Daug buvo ir artimų temų.
Visas tas blogis, visi tie tipo tradiciniai vyrai, tikrai, manau nėra tokie dėl to, kad nemokėjo kalbėti, ir nesugebėjo ką daryti su savo jausmais. Na nelinkstu pritarti, kad smurtas-tradicinio vyriškumo pasekmė. Arba man, nesuvokiama ta pasamonė iki galo, kas įsidiegia, kaip įsidiegia, kodėl įsidiegia.
Pykčiai, nervai, išsiliejimai, išsidraskymai yra normalu, bet kam, ne tik vyrams, veikia aplinka, rutina, ne tie žmonės, o ne vien kaip augai, ar kaip auklėjo, ką įdiegė.
O pokyčiai gali vykti pasirenkant kaip gyvensi toliau. Tik daug kas pokyčių nenori, arba patys nesugeba. Neprilipo ir kitokie standartai, kaip auksarankiai, laikomas vyras tik toks kuris šalia kitų dalykų yra nagingas, ir visų galų meistras, kuris turi mokėti pritvirtinti, prisukti, išardyti ir sudėti. Kiek vyrų yra nesugebančių rozetės įsukti, ir kuo jis ne vyras? Yra kas bijo voro, ir kuo jis ne vyras? Nu nėra vyriškas vyras, bet kuo jis ne vyras? Ir sugeba pripažinti, kad kažkam nėra nagingas. Ir dėl to nenusikerta joks vyriškumas. Vyras ir yra vyras, moteris ir yra moteris. Savi charachteriai, savi būdai, savos ydos. Lėtas vyras, lėta moteris, jautrus vyras, jautri moteris. Kas negerai? O buitis, yra toks dalykas, gyveni tvarkaisi, tingi, tai kada nors pasitvarkai ,arba išvis nedarai, arba tik apsimėtai. Ar reikia kažkam kažką įrodyti, tik sau, savo šeimai, namiškiams, kad būtų malonu, tvarkinga bent kažkiek ten kur gyveni, nesimėto kažkas po kojomis, nėra sulūžusios kėdės kurią gali taisyti, arba gali išmesti, pakeisti nauja, mažiau vargo 😁 tad pritarčiau rastai minčiai, kad vyras ir neprivalo visko mokėti, ir tai yra normalu. Kaip ir vyriškas vyras, neprivalo būti raumeningas, stambesnis. Kaip ir neprivalo gamta būtinai duoti ant krutinės plaukų, nes kiti turi tik gal kokius penkis tarpupapio srityje, arba tiek, kad žmogus nėra labai patenkintas, nu nes nenorėtų tiek būti apžėlęs kaip vilkolakis, kuris vienas pavadintas, net numegztas mamos 🙂 juokas per ašaras. Visi turim savų trūkumų, tik pačiam labiau kerta,nei kitam kliūna. Kaip ir tariamas nepadorus plaukų ilgis vyrui, nuuu? O kas pasakė kad kas negerai, negražu? Babos tai tikrai pasako, bet toliau tai skonio reikalas.
Bandžiau ilgai ilgai, pagalvot dar kokį kūdą vyrą Lietuvoj, ogi radijo laidų vedėjas Berenis, prisimenu jį jauną 🙂 ne daug pasikeitęs šiai dienai. Spėju sulaukęs replikų buvo taip pat.
O vat apie tualetus drįsčiau nesutikti, pas vyrų WC yra tvarka dažnesnė, nei pas moterų 😁 nesakau apie prekybcentrius, kur palaikoma tvarka, bet ir tai, "pasiseka" iš kelių kabinų rasti tiek apšlapinta ir prišlapinta, kad ne tik unitazų kraštai, bet ir grindys šlapios,čia daug nesiplėsiu 😁 nemalonu. Tad joks čia vyriškumo įrodymas, tada sakyčiau moterys savo teritorija taip pažymi, kad pasirenki susilaikyti. Šitiems moterų sugebėjimams taip pat pritarta, tai kas tada neaišku?
Galbūt savaip supratau 😁 o gal ne viską supratau, ką norėta pasakyti, bet šauni knyga, man patiko, labai lengvai skaitėsi. Patiko istorija apie, "nagingą" patėvį, su savotiškomis ydomis, sukeldavo šypseną jo "nagingi" darbai namuose, taupumas, ir t.t.
Autorius kiek tai susireikšminęs gal, nežinau, sunku pasakyti, ir turbūt negaliu atsakyti, tai tik mintys, perskaičius tik šią gan ploną knygutę, jos nieko nereiškia. Kaip kad atkreipė pats dėmesį, į tai, kad pokalbių laidose apie lygybes buvo pakviestas, atsisakęs, kad na, kodėl moterys netinka tomis temomis diskutuoti, arba, kad apsilankęs lyčių lygybių konferencijoje pajuto daugiau dėmesio, atskirai gavęs padėką už dalyvavimą. Normalu, susibūrimuose, susirinkimuose apskritai vyrai retai dalyvauja. Kaip ir kad tėvų susirinkimuose, kuriuose beveik visada susirenka tik mamos, o retais atvejais, akims šventė 😁 kai nors vienas tėtis ateina,ir dėmesio, nežymiai bet gauna daugiau, auklėtojai džiaugiasi, kada retai, bet mato ir tėtčius.
Daug buvo ir artimų temų.
February 27, 2020
Sužavėjo autoriaus atvirumas! Tiek daug galima atrasti savęs savo aplinkos žmonių🤗logiška nes jis ir kalba apie mus. Tai gal todėl tai labai artima! Lengva, įtraukianti, juokinga (vietomis tiek kikenau)! Tikrai verta perskaityti kiekvienam. Labai patiko mintis apie tai, kad mes nemokomi ir nemokame atsisveikinti gražiai, garbingai nežeminant kito.
February 10, 2020
Donatą Paulauską atradau per tinkalaidę „Šiuolaikiniai vyrai“ – ir kaip man ji patinka! O štai knygoje ramus ir elegantiškas laidos vedėjas verda ir netelpa savyje. Ir kaipgi tilpsi, kai tema – visai ne vyriškumas, o priešingai – baisiausios antivyriškumo ataugos ir jų subrandintos elgesio gairės. Mane tiesiog pritrenkė, kiek D. Paulauskas patyrė būdamas vaikas. Tėvų skyrybos, tėvo atitolimas, alkoholizmas ir emocinis, fizinis smurtas šeimoje, patyčios mokykloje – visai nemažas pluoštas baisybių ant vaiko galvos. Autorius atvirai ir sako, kad jam knyga – pirmiausia darbas su savimi, apmąstant savo patirtis. Ir dar čia visai kitaip norėtųsi rašinėti, jei tokia brendimo istorija būtų vienetinė, bet kažkaip mažai abejonių, kad tiesiog tūkstančiai vaikų ir paauglių išgyvena ar išgyveno tą patį. Ir kiek iš jų apsispręs, kad taip būti negali ir taip gyventi neverta. Skaitant, žinoma, galvoji apie visus savo pažįstamus vyrus ir mąstai, aha, šis knygą priimtų atvirai, kritiškai, bet neįsižeistų, o aną gal knyga paveiktų. O šį sunku būtų priversti paimti į rankas vien dėl knygos pavadinimo, juk „vyrai“ ir „verkia“ nedera. O daug vyresniosios kartos atstovų iš viso nesuprastų, apie ką čia, kuo tie gerbiami vyrai nusikalto, kad jų vyriškumas taip sumalamas su žemėmis. Autoriui labai padeda pasirinkta knygos forma – 15 esė, kurios atsirado apgalvojant asmeninius išgyvenimus (pavyzdžiui, mano knygoje vyriškumo tema būtinai atsirastų skyrius apie vyrišką normą nepaisyti saugumo, būdingą, pavyzdžiui, statybininkams, nemėgstantiems šalmų ir kitų saugos priemonių). Mačiau, kažkur jis kritikuojamas už tariamą visažinystę. Tai ne, jis gi kalba apie tai, su kuo pats susidūrė, neišgalvodamas ir neperspausdamas atvirai dalijasi skauduliais. Regis, knyga gali tarnauti ir kaip šioks toks žvilgsnis anapus „burbulo“ ribų.
December 6, 2021
Lyčių lygybės tema iš vyrų perspektyvos man jau kurį laiką įdomi (ypač tokia pasidarė po to, kai pradėjau skaityti daugiau psichologinės literatūros apie depresiją, santykius ir pan.) - net turėdami krūvą privilegijų vyrai kartu neša ir didelę atsakomybių naštą, yra priversti susidurti su gausybe stigmų (daugiausia susijusių su emociniu pasauliu, fizine ir psichologine sveikata), tad knygos, kalbančios būtent apie tai Lietuvos kontekste, jau senokai laukiau.
Ši knyga mano akimis turi visai nedaug trūkumų, kurių svarbiausias - ji tiesiog per trumpa. Kai kur taaaip norėjosi išsamesnių aprašymų, galbūt daugiau statistikos, galbūt daugiau Lietuvos situacijos pasaulio kontekste. Bet čia turbūt tikiuosi ne to, ką ši knyga žadėjo - tai ne tyrimas, ne studija, o labiau bendra (ir kartu labai asmeniška) apžvalga iš šiuolaikinio vyro perspektyvos.
Patiko autoriaus atvirumas (nu tiesiog negaliu atsispirti geriems memuarams), gyva, žargono nebijanti kalba, skoningas humoro ir ironijos pavartojimas.
Ilgai mėčiausi tarp 4 ir 5 žvaigždučių, bet nusprendžiau, kad tikrai negaila aukščiausio įvertinimo knygai, kuri skatina atvirą lyčių lygybės diskusiją ir yra tikrai reikalinga mūsų vis dar žiauriai tradiciškų lyčių rolių visuomenėje.
Ši knyga mano akimis turi visai nedaug trūkumų, kurių svarbiausias - ji tiesiog per trumpa. Kai kur taaaip norėjosi išsamesnių aprašymų, galbūt daugiau statistikos, galbūt daugiau Lietuvos situacijos pasaulio kontekste. Bet čia turbūt tikiuosi ne to, ką ši knyga žadėjo - tai ne tyrimas, ne studija, o labiau bendra (ir kartu labai asmeniška) apžvalga iš šiuolaikinio vyro perspektyvos.
Patiko autoriaus atvirumas (nu tiesiog negaliu atsispirti geriems memuarams), gyva, žargono nebijanti kalba, skoningas humoro ir ironijos pavartojimas.
Ilgai mėčiausi tarp 4 ir 5 žvaigždučių, bet nusprendžiau, kad tikrai negaila aukščiausio įvertinimo knygai, kuri skatina atvirą lyčių lygybės diskusiją ir yra tikrai reikalinga mūsų vis dar žiauriai tradiciškų lyčių rolių visuomenėje.
November 21, 2021
Nuo seno esu Donato darbų fanė, todėl objektyvumo čia bus mažai.
Pirmąją knygą knygą suryjau akimirksniu, o su antrąja neskubėjau, palikau ateities Justinai. Vakar ji tą knygą atsivertė, o šiandien baigė skaityt - ilgiau nesigavo, labai jau kabina.
Nors knyga autobiografinė, ją skaitydama daugiau galvojau apie savo gyvenime sutiktus berniukus, vaikinus ir vyrus. Galvojau, priskirdama jiems knygoje aprašomus archetipus, bandydama suprasti jų veiksmų priežastis (ir pasėkmes). Manau, kad knygos dėka man tai pavyko bent iš dalies.
Džiaugiuosi, jog tokia knyga parašyta, o dar ir lietuviškai, nes Lietuvai jos reikia. O kai sutiksiu Donatą gatvėj, kaip ta nedėkinga giminaitė, pamiršusi visus kitus jo pasiekimus, paklausiu: TAI KADA TREČIA KNYGA?
Pirmąją knygą knygą suryjau akimirksniu, o su antrąja neskubėjau, palikau ateities Justinai. Vakar ji tą knygą atsivertė, o šiandien baigė skaityt - ilgiau nesigavo, labai jau kabina.
Nors knyga autobiografinė, ją skaitydama daugiau galvojau apie savo gyvenime sutiktus berniukus, vaikinus ir vyrus. Galvojau, priskirdama jiems knygoje aprašomus archetipus, bandydama suprasti jų veiksmų priežastis (ir pasėkmes). Manau, kad knygos dėka man tai pavyko bent iš dalies.
Džiaugiuosi, jog tokia knyga parašyta, o dar ir lietuviškai, nes Lietuvai jos reikia. O kai sutiksiu Donatą gatvėj, kaip ta nedėkinga giminaitė, pamiršusi visus kitus jo pasiekimus, paklausiu: TAI KADA TREČIA KNYGA?
January 21, 2025
Ne, tai nėra knyga apie verkiančius vyrus. Joje praktiškai net nekalbama apie ašaras. Tai knyga, kurioje koja stipriai stengiamasi sutrypti stereotipus apie vyrišką lytį.
Autorius knygoje dalinasi asmenine patirtimi ir pastebėjimais apie tai, kaip visuomenė mato vyrus ir ko iš jų reikalauja. Kalba apie sustereotipintas „vyriškas“ savybes ir skatina pradėti priimti vyrus tokius, kokie jie yra, o ne kokius visuomenė juos nori padaryti.
Tai plona, tačiau ganėtinai stipri ir lengvai susiskaitanti knyga. Atvira knyga. Per daug neįpareigojanti ir paprasta, tačiau tuo pačiu labai labai pamokanti.
Jeigu reikėtų rekomenduoti ją kažkam, rekomenduočiau visiems. Tiek vyrams, tiek moterims. Manau, kad labai svarbu, jog žmonija pradėtų suprasti, kad kai kurias etiketes priklijuoja blogai.
Nors daugiausiai knygoje rašoma apie vyrus, tačiau retkarčiais vietoje ir laiku yra įterpiamos ir moterys, viskas taip gražiai surašyta, kad daugžodžiauti kaip ir nereikia.
Tad aš duodu 5 🌟 ir siūlau jums patiems paskaityti ir galimai pakeisti savo požiūrį į daugelį dalykų mūsų kasdienybėje!
Autorius knygoje dalinasi asmenine patirtimi ir pastebėjimais apie tai, kaip visuomenė mato vyrus ir ko iš jų reikalauja. Kalba apie sustereotipintas „vyriškas“ savybes ir skatina pradėti priimti vyrus tokius, kokie jie yra, o ne kokius visuomenė juos nori padaryti.
Tai plona, tačiau ganėtinai stipri ir lengvai susiskaitanti knyga. Atvira knyga. Per daug neįpareigojanti ir paprasta, tačiau tuo pačiu labai labai pamokanti.
Jeigu reikėtų rekomenduoti ją kažkam, rekomenduočiau visiems. Tiek vyrams, tiek moterims. Manau, kad labai svarbu, jog žmonija pradėtų suprasti, kad kai kurias etiketes priklijuoja blogai.
Nors daugiausiai knygoje rašoma apie vyrus, tačiau retkarčiais vietoje ir laiku yra įterpiamos ir moterys, viskas taip gražiai surašyta, kad daugžodžiauti kaip ir nereikia.
Tad aš duodu 5 🌟 ir siūlau jums patiems paskaityti ir galimai pakeisti savo požiūrį į daugelį dalykų mūsų kasdienybėje!
January 17, 2023
Ši knyga galėtų būti įvadas knygai - kaip auginti sūnų. Ir kaip jų auginti nederėtų. Tikrai dažnai girdėtos frazės - "vyrai neverkia", "nebūk boba", "elgiesi kaip mergaitė".. o vyrai negali būti švelnūs, rūpestingi, malonūs, liūdėti ir nubraukti ašarą? Jie verkia ir geriau kad verktų, kalbėtų, o ne ieškotų paguodos alkoholyje, išlietų emocijas smurtu. Galim auginti kitokią visuomenę, suprasdami ir keisdami visuomenės stereotipus.
Ši trumputė knyga lyg amerikietiški kalneliai. Arba sutikau su kiekvienu autoriaus žodžiu, arba humoras kiek peržengdavo mano suvokimo apie knygas slenkstį.
Ši trumputė knyga lyg amerikietiški kalneliai. Arba sutikau su kiekvienu autoriaus žodžiu, arba humoras kiek peržengdavo mano suvokimo apie knygas slenkstį.
September 16, 2022
Knygoje daug vertingų minčių ir įžvalgų, ypač patiko autobiografiniai aspektai. Tačiau beveik viskas, išskyrus nepakenčiamą (ir tobulai aprašytą) situaciją vyrų tualetuose, alkoholio vaidmens ir visų galų meistro sindromo aptartį, yra labai smarkiai perspausta.
Pavyzdžiui, autorius teigia, kad, visuomenės akimis, vaikų (ne)turėjimas neapibrėžia vyro vertės, o moterų – apibrėžia. Netiesa. Lygiai taip pat vyrams yra prikaišiojama, kad jau gal laikas susirasti žmoną, kad reikia susilaukti vaikų, kodėl jų dar neturi, tu gal ne vyras, gal gėjus, gal impotentas. Aišku, moterys kaip gimdytojos patiria didesnį spaudimą, tačiau netiesa, kad vyrų atveju jis yra toks menkas, jog galima jo nepaisyti.
Suglumino autoriaus mintys, kad vyrai negali parodyti emocijų, apsikabinti, išsilieti. Esą net ir geriausi draugai kalbasi paviršutiniškai, neapnuogina savo giliausių išgyvenimų ir skausmingiausių gelmių. Dažnai susidaro įspūdis, kad autorius kalba ne apie tai, kokie yra vyrai ir kaip būna tarp jų, o kokie yra žemo intelekto vyrai ir kaip būna tarp jų. Ir taip, jų yra be galo daug, tad gal tai ir sudaro pakankamas tendencijas. Aš su savo geriausiais draugais kalbuosi apie viską – norą nusižudyti, giliausias santykių problemas, vaikystės traumas, kankinančias baimes, abejones, pasimetimą, emocinius poreikius. Žodžiu, apie viską. Niekada nebuvo problema apsikabinti ir parodyti emocinį prielankumą. Nei man, nei pagarbai ir mano prielankumui pakankamai intelekto turintiems žmonėms mano aplinkoje. Susidaro įspūdis, kad autorius daugiau stereotipizuoja negu kad prisideda prie stereotipų laužymo.
Skyriuje apie vyrų privilegijas pasitelkiama sociologo Michaelio Kimmelio mintis, kad privilegijos nematomos tiems, kurie jas turi. Tai intelektualiai nesąžininga idėja. Mat jeigu kažkas (nebūtinai vyrai) iš tiesų neturi privilegijų, tai niekaip negali apie tai kalbėti, nes bet koks kalbėjimas apie jų neturėjimą jau savaime bus laikomas tų privilegijų buvimo įrodymu, kadangi jų nemato savyje būtent tie, kas jų turi. „Taikli formuluotė“ užsitikrina, kad jokiu atveju nebūtų įmanoma jos paneigti, ir įtvirtina privilegijų klausimais neklystančią poziciją, su kuria neįmanoma sąžiningai diskutuoti, nes bet koks nesutikimas bus laikomas to, su kuo nesutinkama, įrodymu. Be jokios abejonės, vyrai turi daugiau privilegijų nei moterys daugybe atžvilgių ir jiems gyventi yra lengviau. Bet, tarkime, kad ir Ukrainos karo kontekste vyrų privilegijų klausimas atrodo tiesiog juokingai, kada už tas privilegijas tenka susimokėti draudimu išvykti iš puolamos šalies ir pareiga esant reikalui atiduoti gyvybę už savo šalį, moterims tokio reikalavimo nekeliant. Nors ir suprantu, kad iš to, jog yra didelis noras neigti vyrų privielgijuotumą, kyla noras užaštrinti tų privilegijų buvimą.
Keista, jog autorius neigia esant vyriškumo krizę argumentuodamas, kad vyrai vis dar visur turi dominuojančias pozicijos politikoje, darbo rinkoje ir pan. Vyriškumo krizė paprastai kildinama iš to, kad vyrai bijo prisiimti atsakomybę, praranda drąsą, nustoja rūpintis savo sveikata, nes nebejaučia poreikio būti „vyriški“ fizine prasme (ergo: nutukimo mastai, apsileidimas sportine prasme, diabetas, širdies ligos ir kas tik nori), praranda galimybę apginti sau brangius žmones, nes darosi vis labiau psichologiškai ir fiziškai išskydę. Tai nereiškia, kad esi mažiau vyriškas, jei turi psichologinių problemų, esi labai empatiškas ar jautrus. Ne apie tai yra toji krizė. Nors šiaip jau aš irgi nemanau, kad tokia krizė egzistuoja. Man rodos, visada taip buvo, tik būta mažiau pasirinkimo laisvės ir mažiau visų pusių nušvietimo. Bet niekas, kas naudojasi savo smegenimis, nemano, kad vyriškumo krizė kyla iš to, kad vyrai praranda galios pozicijas moterų atžvilgiu. Tokie praradimai dažnu atveju yra tik sveikintini ir su jokia krize nieko bendro neturi.
Prieštaringa atrodo, kai autorius, viena vertus, retoriškai klausia, kam šiais laikais vyrams reikia raumenų, jei jie nėra profesionalūs sportininkai (juk nebereikia medžioti mamutų!), bet kita vertus, pats pasakoja, jog turi silpną imunitetą ir sveikatos problemų, kurias jam jo paties gydytojai priskiria dėl pernelyg liauno kūno. Sveikata (net ir psichologinė!), pasitikėjimas savimi, didesnė tikimybė apsiginti nuo užpuolikų ar net juos atbaidyti, geresnė laikysena, ilgesnė gyvenimo trukmė, geresni patogumai, kai prisireikia nuveikti kažką, kam reikia jėgos (tarkime, sugedus automobiliui ar nešant daiktus į septintą aukštą be lifto) ir t. t. Sportas elementariai mažina nerimą ir stresą, kurio mūsų laikais visi tiek daug patiria. Priežasčių sportuoti ir auginti raumenis yra kur kas daugiau nei priežasčių to nedaryti, visiškai atsiribojus nuo vyriškumo klausimo.
Šiek tiek prikalbėta ir apie moterų seksualizavimą, kurio vyrai esą nepatiria. Čia tik norėčiau pacituoti Scarlett Johansson, kuri, pakomentuota žurnalisto apie tai, kad Marvel filmuose jos personažas gali būti nurašytas kaip tiesiog seksualus, atsakė: „Rimtai? Ar jūs matėte Chrisą Hemsworthą?“ Būtent tie raumenys, apie kurių demonstravimą superherojų ir kituose filmuose autorius kalba, ir yra vyrų seksualizavimas. Nes atseit nėra seksualinės potekstės tame, kad jeigu aktorius yra raumeningas, tai beveik kiekviename filme bus randama progų jį parodyti be rūbų arba pusiau be rūbų? Nekalbu jau apie tai, kad viešumoje labai daug leidžiama moterims žavėjimosi vyrų kūnais prasme, kas analogišku atveju, kai vyrai žavisi moterimis, laikoma seksualizavimu ar net priekabiavimu. Nors, tiesą sakant, turiu sutikti, kad daugybė vyrų į moteris žiūriu vulgariomis akimis, kurių moterys dažnu atveju neturi, net kai kalba atvirai apie vyrų seksualumą. Toks vyrų požiūris ir reiškimosi būdas, kaip ir vyrų tualetai, yra vienos pagrindinių priežasčių, kodėl man dažnai yra gėda apskritai jaustis vyru, tarsi turėčiau ką nors bendro su tomis asabomis.
Galiausiai negaliu susilaikyti nepakomentavęs autoriaus teiginių, kad superherojai taiką ir teisingumą užtikrina tik raumenimis ir smurtu, jų visas „superiškumas“ slypi jų fizinėse galiose, o tokie personažai yra emociškai seklūs ir todėl skurdūs idealai vaikams. Ėmiau abejoti, ar mes tuos pačius filmus žiūrėjome. Visa Bruce’o Wayne’o personažo esmė yra gniuždantis kaltės jausmas, skausmas dėl tėvų netekties bei vaikystėje patirtos psichologinės traumos, noras keršyti, kuris pamažu transformuojasi į teisingumo siekį. Mįslių sprendimas ir detektyvo vaidmuo – kertiniai Betmeno personažo aspektai, kurių raumenys ir smurtas tikrai neužgožia. Nekalbu jau apie Supermeną, kurio didžioji galia yra jo valia ir moralinis susitvardymas. Jis leidžiasi, kad iš jo būtų tyčiojamasi, jis nepuola keršyti, nors vienu smūgiu žmogų galėtų užmušti, jis renkasi verčiau kentėti pats negu sukelti kančią kitiems, skaudžiai tą išgyvendamas. Sugebėjimas susivaldyti ir nesiekti dėmesio, keršto ar naudos sau yra tai, kas jį padaro vertu Supermeno galių, kas jį padaro Supermenu. Ypač gerai tai parodoma Zacko Snyderio filmuose (tiesa, jau šių laikų, su kuriais nei autoriui, nei man neteko augti vaikystėje), kuriuose Supermenas dažnai išgyvena kaltę, verkia ir jaučiasi sugniuždytas, nepaisant savo galių, kurių neima naudoti savo naudai. Jau net nekalbu apie Steve’ą Rogersą, tapusį Kapitonu Amerika, kur 90% personažo galios ateina būtent iš jo moralinio charakterio ir įsitikinimų, o ne fizinių gebų. Knygoje pateikiamas labai lėkštas supratimas apie superherojus, kurie tikrumoje dažnai atitinka šiuolaikinę mitologiją, ne vienu atžvilgiu prilygstančią ar pranokstančią senąsias mitologijas. Pasiaukojimas, silpnesnio užstojimas, atsakomybės prisiėmimas, kaltės jausmas, savo galių ir pareigų įsisąmoninimas, atsisakymas pralaimėti, blogio savyje įveikimas, savo puikybės pažabojimas – tai pamokos, kurios eina pirmame superherojų filmų plane. Šie filmai būtent ir parodo, kad „herojiškumas slypi ne fizinėje galioje, o dvasinėje stiprybėje“, bet autorius jaučiasi apmulkintas, nes filmuose esą būta atvirkščiai. Panašu, jis matė tik raumenis ir smurtą. Na, daug kas tik dėl to ir žiūri tokius filmus. Bet iš vyriškumo stereotipus dekonstruojančio autoriaus tikėjausi nestereotipinio žvilgsnio į filmus. Nepavyko to aptikti.
Vis dėlto galima pagirti, kad knyga parašyta maloniai skaitomu stiliumi, turi įdomių įžvalgų ir asmeninėmis istorijomis įtraukia. Bet platesni apibendrinimai dažniau nei rečiau, mano supratimu, yra netaiklūs ir veikiau prisideda prie vyrų ir vyriškumo stereotipizavimo nei kad juos griauna, o ten, kur griauna, neretai tą daro abejotinu būdu. Tačiau vien skyrelis apie vyrų tualetus padaro šią knygą vertu skaitiniu. Kaip ir išpažintis apie imbecilą patėvį, dėl kurio sukeltų traumų labai užjaučiu knygos autorių ir žaviuosi jo atvirumu.
Pavyzdžiui, autorius teigia, kad, visuomenės akimis, vaikų (ne)turėjimas neapibrėžia vyro vertės, o moterų – apibrėžia. Netiesa. Lygiai taip pat vyrams yra prikaišiojama, kad jau gal laikas susirasti žmoną, kad reikia susilaukti vaikų, kodėl jų dar neturi, tu gal ne vyras, gal gėjus, gal impotentas. Aišku, moterys kaip gimdytojos patiria didesnį spaudimą, tačiau netiesa, kad vyrų atveju jis yra toks menkas, jog galima jo nepaisyti.
Suglumino autoriaus mintys, kad vyrai negali parodyti emocijų, apsikabinti, išsilieti. Esą net ir geriausi draugai kalbasi paviršutiniškai, neapnuogina savo giliausių išgyvenimų ir skausmingiausių gelmių. Dažnai susidaro įspūdis, kad autorius kalba ne apie tai, kokie yra vyrai ir kaip būna tarp jų, o kokie yra žemo intelekto vyrai ir kaip būna tarp jų. Ir taip, jų yra be galo daug, tad gal tai ir sudaro pakankamas tendencijas. Aš su savo geriausiais draugais kalbuosi apie viską – norą nusižudyti, giliausias santykių problemas, vaikystės traumas, kankinančias baimes, abejones, pasimetimą, emocinius poreikius. Žodžiu, apie viską. Niekada nebuvo problema apsikabinti ir parodyti emocinį prielankumą. Nei man, nei pagarbai ir mano prielankumui pakankamai intelekto turintiems žmonėms mano aplinkoje. Susidaro įspūdis, kad autorius daugiau stereotipizuoja negu kad prisideda prie stereotipų laužymo.
Skyriuje apie vyrų privilegijas pasitelkiama sociologo Michaelio Kimmelio mintis, kad privilegijos nematomos tiems, kurie jas turi. Tai intelektualiai nesąžininga idėja. Mat jeigu kažkas (nebūtinai vyrai) iš tiesų neturi privilegijų, tai niekaip negali apie tai kalbėti, nes bet koks kalbėjimas apie jų neturėjimą jau savaime bus laikomas tų privilegijų buvimo įrodymu, kadangi jų nemato savyje būtent tie, kas jų turi. „Taikli formuluotė“ užsitikrina, kad jokiu atveju nebūtų įmanoma jos paneigti, ir įtvirtina privilegijų klausimais neklystančią poziciją, su kuria neįmanoma sąžiningai diskutuoti, nes bet koks nesutikimas bus laikomas to, su kuo nesutinkama, įrodymu. Be jokios abejonės, vyrai turi daugiau privilegijų nei moterys daugybe atžvilgių ir jiems gyventi yra lengviau. Bet, tarkime, kad ir Ukrainos karo kontekste vyrų privilegijų klausimas atrodo tiesiog juokingai, kada už tas privilegijas tenka susimokėti draudimu išvykti iš puolamos šalies ir pareiga esant reikalui atiduoti gyvybę už savo šalį, moterims tokio reikalavimo nekeliant. Nors ir suprantu, kad iš to, jog yra didelis noras neigti vyrų privielgijuotumą, kyla noras užaštrinti tų privilegijų buvimą.
Keista, jog autorius neigia esant vyriškumo krizę argumentuodamas, kad vyrai vis dar visur turi dominuojančias pozicijos politikoje, darbo rinkoje ir pan. Vyriškumo krizė paprastai kildinama iš to, kad vyrai bijo prisiimti atsakomybę, praranda drąsą, nustoja rūpintis savo sveikata, nes nebejaučia poreikio būti „vyriški“ fizine prasme (ergo: nutukimo mastai, apsileidimas sportine prasme, diabetas, širdies ligos ir kas tik nori), praranda galimybę apginti sau brangius žmones, nes darosi vis labiau psichologiškai ir fiziškai išskydę. Tai nereiškia, kad esi mažiau vyriškas, jei turi psichologinių problemų, esi labai empatiškas ar jautrus. Ne apie tai yra toji krizė. Nors šiaip jau aš irgi nemanau, kad tokia krizė egzistuoja. Man rodos, visada taip buvo, tik būta mažiau pasirinkimo laisvės ir mažiau visų pusių nušvietimo. Bet niekas, kas naudojasi savo smegenimis, nemano, kad vyriškumo krizė kyla iš to, kad vyrai praranda galios pozicijas moterų atžvilgiu. Tokie praradimai dažnu atveju yra tik sveikintini ir su jokia krize nieko bendro neturi.
Prieštaringa atrodo, kai autorius, viena vertus, retoriškai klausia, kam šiais laikais vyrams reikia raumenų, jei jie nėra profesionalūs sportininkai (juk nebereikia medžioti mamutų!), bet kita vertus, pats pasakoja, jog turi silpną imunitetą ir sveikatos problemų, kurias jam jo paties gydytojai priskiria dėl pernelyg liauno kūno. Sveikata (net ir psichologinė!), pasitikėjimas savimi, didesnė tikimybė apsiginti nuo užpuolikų ar net juos atbaidyti, geresnė laikysena, ilgesnė gyvenimo trukmė, geresni patogumai, kai prisireikia nuveikti kažką, kam reikia jėgos (tarkime, sugedus automobiliui ar nešant daiktus į septintą aukštą be lifto) ir t. t. Sportas elementariai mažina nerimą ir stresą, kurio mūsų laikais visi tiek daug patiria. Priežasčių sportuoti ir auginti raumenis yra kur kas daugiau nei priežasčių to nedaryti, visiškai atsiribojus nuo vyriškumo klausimo.
Šiek tiek prikalbėta ir apie moterų seksualizavimą, kurio vyrai esą nepatiria. Čia tik norėčiau pacituoti Scarlett Johansson, kuri, pakomentuota žurnalisto apie tai, kad Marvel filmuose jos personažas gali būti nurašytas kaip tiesiog seksualus, atsakė: „Rimtai? Ar jūs matėte Chrisą Hemsworthą?“ Būtent tie raumenys, apie kurių demonstravimą superherojų ir kituose filmuose autorius kalba, ir yra vyrų seksualizavimas. Nes atseit nėra seksualinės potekstės tame, kad jeigu aktorius yra raumeningas, tai beveik kiekviename filme bus randama progų jį parodyti be rūbų arba pusiau be rūbų? Nekalbu jau apie tai, kad viešumoje labai daug leidžiama moterims žavėjimosi vyrų kūnais prasme, kas analogišku atveju, kai vyrai žavisi moterimis, laikoma seksualizavimu ar net priekabiavimu. Nors, tiesą sakant, turiu sutikti, kad daugybė vyrų į moteris žiūriu vulgariomis akimis, kurių moterys dažnu atveju neturi, net kai kalba atvirai apie vyrų seksualumą. Toks vyrų požiūris ir reiškimosi būdas, kaip ir vyrų tualetai, yra vienos pagrindinių priežasčių, kodėl man dažnai yra gėda apskritai jaustis vyru, tarsi turėčiau ką nors bendro su tomis asabomis.
Galiausiai negaliu susilaikyti nepakomentavęs autoriaus teiginių, kad superherojai taiką ir teisingumą užtikrina tik raumenimis ir smurtu, jų visas „superiškumas“ slypi jų fizinėse galiose, o tokie personažai yra emociškai seklūs ir todėl skurdūs idealai vaikams. Ėmiau abejoti, ar mes tuos pačius filmus žiūrėjome. Visa Bruce’o Wayne’o personažo esmė yra gniuždantis kaltės jausmas, skausmas dėl tėvų netekties bei vaikystėje patirtos psichologinės traumos, noras keršyti, kuris pamažu transformuojasi į teisingumo siekį. Mįslių sprendimas ir detektyvo vaidmuo – kertiniai Betmeno personažo aspektai, kurių raumenys ir smurtas tikrai neužgožia. Nekalbu jau apie Supermeną, kurio didžioji galia yra jo valia ir moralinis susitvardymas. Jis leidžiasi, kad iš jo būtų tyčiojamasi, jis nepuola keršyti, nors vienu smūgiu žmogų galėtų užmušti, jis renkasi verčiau kentėti pats negu sukelti kančią kitiems, skaudžiai tą išgyvendamas. Sugebėjimas susivaldyti ir nesiekti dėmesio, keršto ar naudos sau yra tai, kas jį padaro vertu Supermeno galių, kas jį padaro Supermenu. Ypač gerai tai parodoma Zacko Snyderio filmuose (tiesa, jau šių laikų, su kuriais nei autoriui, nei man neteko augti vaikystėje), kuriuose Supermenas dažnai išgyvena kaltę, verkia ir jaučiasi sugniuždytas, nepaisant savo galių, kurių neima naudoti savo naudai. Jau net nekalbu apie Steve’ą Rogersą, tapusį Kapitonu Amerika, kur 90% personažo galios ateina būtent iš jo moralinio charakterio ir įsitikinimų, o ne fizinių gebų. Knygoje pateikiamas labai lėkštas supratimas apie superherojus, kurie tikrumoje dažnai atitinka šiuolaikinę mitologiją, ne vienu atžvilgiu prilygstančią ar pranokstančią senąsias mitologijas. Pasiaukojimas, silpnesnio užstojimas, atsakomybės prisiėmimas, kaltės jausmas, savo galių ir pareigų įsisąmoninimas, atsisakymas pralaimėti, blogio savyje įveikimas, savo puikybės pažabojimas – tai pamokos, kurios eina pirmame superherojų filmų plane. Šie filmai būtent ir parodo, kad „herojiškumas slypi ne fizinėje galioje, o dvasinėje stiprybėje“, bet autorius jaučiasi apmulkintas, nes filmuose esą būta atvirkščiai. Panašu, jis matė tik raumenis ir smurtą. Na, daug kas tik dėl to ir žiūri tokius filmus. Bet iš vyriškumo stereotipus dekonstruojančio autoriaus tikėjausi nestereotipinio žvilgsnio į filmus. Nepavyko to aptikti.
Vis dėlto galima pagirti, kad knyga parašyta maloniai skaitomu stiliumi, turi įdomių įžvalgų ir asmeninėmis istorijomis įtraukia. Bet platesni apibendrinimai dažniau nei rečiau, mano supratimu, yra netaiklūs ir veikiau prisideda prie vyrų ir vyriškumo stereotipizavimo nei kad juos griauna, o ten, kur griauna, neretai tą daro abejotinu būdu. Tačiau vien skyrelis apie vyrų tualetus padaro šią knygą vertu skaitiniu. Kaip ir išpažintis apie imbecilą patėvį, dėl kurio sukeltų traumų labai užjaučiu knygos autorių ir žaviuosi jo atvirumu.
January 22, 2020
Taip vat drąsiai duodu penkias žvaigždutės? Žinoma. Retas atvejis, bet juk visko būna.
Žinot, pasiėmiau ją iš bibliotekos, tačiau perskaičiau ir jau planuoju nusipirkti nuosavą kopiją, kad turėčiau savo mini bibliotekėlėje. Nes per dažnai pagavau save mąstant "Oooo taip taip, čia labai gerai pasakyta" bei prisimenant vieną ar kitą nutikimą aplinkoje ir giminėje, kuomet išvardinti vadonamojo "tradicinio vyro" bruožai atsiskleidė visu savo bjaurumu.
Tada dar pagalvojau, kad man pasisekė, jog mano tėtis nebuvo labai jau toks "tradicinis", mat dar gūdžiais 1990-1991 mane be problemų prausdavo, vesdavosi pasivaikščioti ir keisdavo vadinamąsias "palukes" (negaliu pasakyti kaip jas reikėtų vadinti, tačiau jos atstodavo sauskelnes ... nors ir nebuvo vienkartinės).
Galiausiai prisiminiau savo psichologės ironiškai pasakytą frazę: "Žinai kaip sako? Lietuvoje berniukai neverkia, jie žudosi" . Ką čia ir bepridursi, kuomet realybė yra būtent tokia.
Galėčiau dar rašyti ir diskutuoti su pačia savimi, bet ne tam čia susirinkome, todėl aplodismentai iš manęs ir švytintis penketas ;)
Žinot, pasiėmiau ją iš bibliotekos, tačiau perskaičiau ir jau planuoju nusipirkti nuosavą kopiją, kad turėčiau savo mini bibliotekėlėje. Nes per dažnai pagavau save mąstant "Oooo taip taip, čia labai gerai pasakyta" bei prisimenant vieną ar kitą nutikimą aplinkoje ir giminėje, kuomet išvardinti vadonamojo "tradicinio vyro" bruožai atsiskleidė visu savo bjaurumu.
Tada dar pagalvojau, kad man pasisekė, jog mano tėtis nebuvo labai jau toks "tradicinis", mat dar gūdžiais 1990-1991 mane be problemų prausdavo, vesdavosi pasivaikščioti ir keisdavo vadinamąsias "palukes" (negaliu pasakyti kaip jas reikėtų vadinti, tačiau jos atstodavo sauskelnes ... nors ir nebuvo vienkartinės).
Galiausiai prisiminiau savo psichologės ironiškai pasakytą frazę: "Žinai kaip sako? Lietuvoje berniukai neverkia, jie žudosi" . Ką čia ir bepridursi, kuomet realybė yra būtent tokia.
Galėčiau dar rašyti ir diskutuoti su pačia savimi, bet ne tam čia susirinkome, todėl aplodismentai iš manęs ir švytintis penketas ;)
February 15, 2020
„Jie taip troško būti tikrais vyrais, kad pamiršo, ką reiškia būti žmonėmis.“ (36 psl)
Knyga nėra mokslinė, tačiau skaitant neapleidžia nebylus žinojimas, kad autorius išmano lyčių lygybės temą ne tik buitiniu lygmeniu. Ir tai prideda svorio knygai - skaitant paties autoriaus patirtis, suvoki, jog jų interpretacija nėra iš piršto laužta subjektyvi analizė.
Knygoje radau nemažai įdomių aspektų, kasdien sutinkamų ir, matyt, dėl to giliau neapmąstytų įvaizdžių. Tiesa, labiausiai įtraukė tie skyriai, kuriuose stipriausiai jaučiasi autoriaus asmeninė patirtis ir refleksijos.
Skaitant šiek tiek trikdė vietomis įtraukiami nenatūralios kalbos žodžiai, kurie nederėjo su laisvu žodynu ir netyčia priversdavo pasijusti kaip per gerokai vyresnio mokytojo pamoką. Kita vertus, norėjosi, kad knyga būtų ilgesnė, todėl jau laukiu tolesnių autoriaus darbų!
Knyga nėra mokslinė, tačiau skaitant neapleidžia nebylus žinojimas, kad autorius išmano lyčių lygybės temą ne tik buitiniu lygmeniu. Ir tai prideda svorio knygai - skaitant paties autoriaus patirtis, suvoki, jog jų interpretacija nėra iš piršto laužta subjektyvi analizė.
Knygoje radau nemažai įdomių aspektų, kasdien sutinkamų ir, matyt, dėl to giliau neapmąstytų įvaizdžių. Tiesa, labiausiai įtraukė tie skyriai, kuriuose stipriausiai jaučiasi autoriaus asmeninė patirtis ir refleksijos.
Skaitant šiek tiek trikdė vietomis įtraukiami nenatūralios kalbos žodžiai, kurie nederėjo su laisvu žodynu ir netyčia priversdavo pasijusti kaip per gerokai vyresnio mokytojo pamoką. Kita vertus, norėjosi, kad knyga būtų ilgesnė, todėl jau laukiu tolesnių autoriaus darbų!
September 26, 2020
Daugiau nei pusę knygos atrodė, kad autorius tiesiog taip sutraumuotas savo patėvio, kad visa knyga sukasi apie tai - gal visgi reiktų pabandyti įveikti šį kankinusį gyvenimo etapą, apie tai išsikalbėti, ką primygtinai autorius liepia daryti kiekvienam vyrui.
Knyga paviršutiniška ir suprasti vyrų pasaulio geriau nepadėjo (o gal mano išsikeltas lūkestis knygos tikslo neatitinka?). Tiesa, keli paskutiniai skyriai šiek tiek labiau įtraukė ir neatrodė kaip dvyliktoko valstybinio egzamino samprotaujamasis rašinėlis.
Vis dėlto, bandymas lietuvių literatūroje gilintis į tikrai opią problemą - “vyriškumo etaloną visuomenėje” - sveikintinas.
Knyga paviršutiniška ir suprasti vyrų pasaulio geriau nepadėjo (o gal mano išsikeltas lūkestis knygos tikslo neatitinka?). Tiesa, keli paskutiniai skyriai šiek tiek labiau įtraukė ir neatrodė kaip dvyliktoko valstybinio egzamino samprotaujamasis rašinėlis.
Vis dėlto, bandymas lietuvių literatūroje gilintis į tikrai opią problemą - “vyriškumo etaloną visuomenėje” - sveikintinas.
January 15, 2020
Visai nieko. Skaičiau pirmąją autoriaus knygą apie feminizmą, tad kartelė matyt buvo per aukšta. Donatas Paulauskas labai atvirai dalijasi asmenine patirtimi, su kokiais vyrų stereotipais susiduriame šiandien ir kaip tai veikia emocijas, elgseną. Knyga atitinka savo aprašymą, todėl nežinau, kodėl tikėjausi, kad joje bus ne tik asmeninės patirties, bet ir daugiau apibendrinimo, analizės, kodėl yra vienaip ar kitaip. Na, tokios kaip mini studijos, kas puikiai pavyko su pirmąja knyga. Visgi knyga skatina pažvelgti į stereotipus kitaip ir pamąstyti, kas yra blogai su visuomene bei auklėjimu.
December 28, 2022
Knyga, didžiąja dalimi, pasakoja apie skirtingus vyrų stereotipus kurie, mano manymu, yra būdingiausi Rytų Europos šalims (ten daugiausia tokių sutikęs). Sakyčiau, tai yra pirma tradicinių vyrų enciklopedija :)
Skaitydamas knygą susidūriau su Donato išgyvenimais, kurie taip pat siejosi ir su mano gyvenimo patirtim. Užaugęs tarp įvairių stereotipinių vyrų, buvo lengva įsivaizduoti man pažįstamus asmenis, o tai padarė knygos skaitymą dar labiau atsparesnį mano trumpai dėmesio trukmei.
Didelis ačiū, Donatui, už įgytą gėbėjimą įvardyt dauguma tradicinių vyrų "rūšių".
Skaitydamas knygą susidūriau su Donato išgyvenimais, kurie taip pat siejosi ir su mano gyvenimo patirtim. Užaugęs tarp įvairių stereotipinių vyrų, buvo lengva įsivaizduoti man pažįstamus asmenis, o tai padarė knygos skaitymą dar labiau atsparesnį mano trumpai dėmesio trukmei.
Didelis ačiū, Donatui, už įgytą gėbėjimą įvardyt dauguma tradicinių vyrų "rūšių".
January 28, 2020
Dviprasmiški jausmai. Viena vertus- labai aktuali tema, keliami svarbūs klausimai. Kitą vertus, kažkaip paviršutiniškai praplaukiama visiems žinomais kraštutiniais stereotipais niekur pernelyg nesigilinant ir neišgryninant kažkokios pagrindinės minties. Taip pat man trūko kažkokio argumentų svarumo, rėmimosi ne tik savo asmenine patirtimi ir vaikystės nuoskaudomis.
January 21, 2020
Glausta knyga, tačiau labai aiškiai išdėstyta, atskleidžiamos aktualiausios visuomenės problemus ir vyrų problematikos.
August 7, 2020
Pastaruoju metu pavyksta taikliai pasirinkti knygas.
Autorius su ironija nagrinėja vyriškumo stereotipus, nuolat įpindamas savo asminės patirties.
Tekstai asmeniški, atviri, lengvi ir šmaikštūs, žavėjo feminizmo ir lyčių lygybės temos.
"Kam reikalingi verkiantys vyrai" perskaičiau iškart, po "Smulki žuvelė" - kurioje autorė pasakoja apie skausmingas patirtis gyvenant su tėvu, informacinių technologijų guru Steeve'u Jobs.
Nors ši knyga labai lietuviškų pavyzdžių, visgi ji apie viso pasaulio vyrus, jų stereotipus ir sudėtingą gyvenimą.
Autorius su ironija nagrinėja vyriškumo stereotipus, nuolat įpindamas savo asminės patirties.
Tekstai asmeniški, atviri, lengvi ir šmaikštūs, žavėjo feminizmo ir lyčių lygybės temos.
"Kam reikalingi verkiantys vyrai" perskaičiau iškart, po "Smulki žuvelė" - kurioje autorė pasakoja apie skausmingas patirtis gyvenant su tėvu, informacinių technologijų guru Steeve'u Jobs.
Nors ši knyga labai lietuviškų pavyzdžių, visgi ji apie viso pasaulio vyrus, jų stereotipus ir sudėtingą gyvenimą.
September 24, 2020
Nuostabi, labai jautri, kartais iki nejaukumo atvira knyga, kuri man užpildė vakuumą apie tai, kaip jaučiasi vyrai lyčių stereotipų pančiuose. Esu labai dėkinga Donatui už tokį savo patirčių apnuoginimą, tai yra neabejotinai pridėtinė knygos vertė. Taip pat labai patiko knygos stilius, šmaikštus ir nuoširdus tonas. Ypatinagi patiko skyrius apie privilegijas. Bravo! Ačiū, Donatai, kad taip gražiai artikuliuoji ir daliniesi savo išjaustais dalykais. Nesinorėtų knygos rekomenduoti tik vyrams, manau, kad visi praturtėtų ją perskaitę.
January 29, 2021
Bendrai paėmus rekomenduoju perskaityti šią arba pirmąją autoriaus knygą, jei sudomino lyčių vaidmenų tematika. Knyga kupina minčių apie liberalesnę visuomenę, skatina susimąstyti apie mums įprastus elgesio stereotipus, projekcijas, vyrams keliamus reikalavimus visuomenėje bei feminizmą labai paprastai ir buitiškai. Man pačiai nagrinėjamos temos yra gana artimos ir jaučiu, kad dar labiau praplėtė pasaulėjautą iš šių perspektyvų. Daviau mažesnį įvertinimą dėl pasikartojimų pirmos knygos, kiek per šališkos ir dominuojančios asmeninės prizmės bei nukrypimų nuo vyrų į feminizmo temas.
June 19, 2021
Didžiulė padėka autoriui: Donatas Paulauskas. Didžiulė viltis : kad knyga pasieks ne tik moterų auditoriją bet svarbiausia: vyrų. Perskaičius norisi knygą rekomenduoti ir tam ir tam, bet kartu iškyla mintis: tokioms knygoms reikia subręsti. Tada vėl iškyla klausimas: ar tokias knygas atrandame eidami brandumo keliu, ar einant tiesiog keliu, jas atrandame ir tada labiau subręstame. Knygą ką tik baigiau skaityti, kaip matosi iš įrašo, neabejotinai paliekanti įspūdį ar tiksliau įspaudą asmenybėje, stereotipų dirvonuose, kurie neišminti ir neišarti taip ir liktų dirvonuoti.
Displaying 1 - 30 of 46 reviews