Our Bodies Their Battlefield: What War Does to Women

by Christina Lamb

‘A wake-up call … These women’s stories will make you weep, and then rage at the world's indifference.’ Amal Clooney
From award-winning war reporter and co-author of I Am Malala, this is the first major account to address the scale of rape and sexual violence in modern conflict.

Christina Lamb has worked in war and combat zones for over thirty years. In Our Bodies, Their Battlefield she gives voice to the women of conflicts, exposing how in today’s warfare, rape is used by armies, terrorists and militias as a weapon to humiliate, oppress and carry out ethnic cleansing.

Speaking to survivors first-hand, Lamb encounters the suffering and bravery of women in war and meets those fighting for justice. From Southeast Asia where ‘comfort women’ were enslaved by the Japanese during World War Two to the Rwandan genocide, when an estimated quarter of a million women were raped, to the Yazidi women and children of today who witnessed the mass murder of their families before being enslaved by ISIS. Along the way Lamb uncovers incredible stories of heroism and resistance, including the Bosnian women who have hunted down more than a hundred war criminals, the Aleppo beekeeper rescuing Yazidis and the Congolese doctor who has risked his life to treat more rape victims than anyone else on earth.

Rape may be as old as war but it is a preventable crime. Bearing witness does not guarantee it won’t happen again, but it can take away any excuse that the world simply didn’t know.

Genres: Nonfiction, Feminism, History, War, Politics, Womens, Audiobook

432 pages, Paperback

First published March 5, 2020

About the author

Christina Lamb OBE is one of Britain's leading foreign correspondents. She has been named Foreign Correspondent of the Year five times in the British Press Awards and What the Papers Say Awards and in 2007 was winner of the Prix Bayeux Calvados - one of the world's most prestigious prizes for war correspondents, for her reporting from Afghanistan.

She has won numerous other awards starting with Young Journalist of the Year in the British Press Awards for her coverage of the Soviet occupation of Afghanistan in 1988; was part of the News Reporter of the year for BCCI; and won the Foreign Press Association award for reporting on Zimbabwean teachers forced into prostitution, and Amnesty International award for the plight of street children in Rio.

She was named by Grazia magazine as one of their Icons of the Decade and by She magazine as one of Britain's Most Inspirational Women. The ASHA foundation chose her as one of their inspirational women worldwide www.asha-foundation.org with her portrait featuring in a special exhibition in the National Portrait Gallery. Her portrait has also been in the Ashmolean Museum, Oxford. She was awarded the OBE in the 2013.

Reviews

[Alla · Rating 5 out of 5]

One of the most shocking books that I’ve read in my life. It disturbed me so much that I felt how my fragile ignorance bubble broke into pieces. So much suffering of women, girls and even babies in different corners of the world, including Rwanda, Nigeria, Congo, ex-Yugoslavian countries, Syria, Iraq, Bangladesh, Myanmar, Argentina, where armed men used (and still use) rape as a form of genocide, ethnical cleaning, threat, humiliation and demonstration of power.

And I am ashamed to admit that I identified one area of complete ignorance. Before I started reading this book, I knew about crimes of ISIS and Boko Haram, I had a lot of information about wars in Yugoslavia and Rwanda and related international tribunals, I read books and watched documentaries about Rohingya crisis in Myanmar and Bangladesh, but I had zero knowledge about an ongoing war in Congo and about multiple victims of rape in this country.

Democratic Republic of Congo is called a broken heart of Africa for reason. DRC (former Zaire) suffered a lot during colonial times, especially from Leopold II of Belgium. And now there is a war that does not stop since 1996. Approximately 5,5 million people died, yet Western World is pretty quiet about it and the local UN mission has not been very successful in resolving this conflict, maybe due to financial interests of economically developed states: Congo is rich in natural resources, that are used by multiple corporations for production of electronics, EVs and mobile phones (you can watch a documentary Blood in the Mobile about this topic). But in all this cruelty, there is a person that gives hope to the humankind. His name is Doctor Denis Mukwege who is also called Doctor Miracle. He founded and works in Panzi Hospital in Bukavu (DRC), where he specializes in the treatment of women who have been raped by armed rebels. He provided medical help to approximately 55,000 rape victims. And together with two amazing women Eve Ensler and Christine Schuler Deschryver he found the City of Joy - a transformational leadership community for women survivors of violence (documentary on Netflix).

This is his face and this is a link to his foundation that I support - https://www.mukwegefoundation.org/muk....



In 2018 he accepted Nobel Peace Prize together with an ex-slave of ISIS and Yazidi human rights activist Nadia Murad.

[Farda Hus · Rating 5 out of 5]

It took me so long to read this book, the reason was because i have a full time job and a toddler, so read physical book was nearly impossible, and other than that, this book was so depressing and drained me emotionally, i put down this book after few paragraphs because i needed to take a mental break to make it through of these women stories(note: not just women but children and baby. i was like WTF. what kind of evil spirit possessed this men?).
I just could'nt comprehend with what they had been through. my heart ached so badly for them. These women ,and all the women out there who became victim of the war and power-hungry men, are the real heroes yet their name have never been stated on the monument or anywhere. They have been forgotten, abandoned, ostracized by society, and never served by the justice.
Throuhout this book my thoughts were "how come?" "how could they do that?" "where is the justice?" "where is the UN?" "where is the world?" and "where am i?" how could i be so oblivious about all this?

This book was like a slap in the face for me, an awakening to be grateful for my conflict free country, even though this country isn't perfect too, still has problems with justice and corruption. but how dare i whine about this when out there, my sisters are still not free and filled with fear every single day.
I pray for their freedom, pray for their happines and prosperity. And i pray for all the men who have done that to them be served in justice, their penises crumple and fall off , may they die in insufferable pain and burn forever in the deepest hell. Ameen.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Karo skaitinys, bet turėtų būti visų laikų ir visų žmonių skaitinys. Pabaigiau prieš porą dienų, bet vis neišeina iš galvos, gal kad viskas čia pat, karas vyksta taip pat ir tokiom pačiom priemonėm. Ir tai dar labiau gilina neviltį. Bet taip yra ir tą reikia žinoti, ypač jei esam tarp privilegijuotųjų savo akim to kasdien nematyti.

Lamb knyga - alternatyvi karų (ji sako, kad visų) istorija - prievartavimo istorija.

Prievartavimas kare naudojamas kaip strategija.

Prievartaujama visada su vyresniųjų leidimu / įsakymu / grupiniu spaudimu.

Prievartaujama ne grupiškai, o masiškai, po keliasdešimt kartų tą pačią moterį, vyrą, vaiką, prievartaujama iki mirties, paprievartavus žudoma, prievartaujamos ir nužudytos.

Prievartaujami visų lyčių vaikai.

Prievartaujami kūdikiai.

Kai kur (pvz Kongo organizacijoje "Jėzaus kariuomenė") specialiai ieškoma kūdikių paprievartauti, nes yra tikėjimas, kad tas kraujas (ne, ne "mergystės plėvės", o visų dar nesusiformavusių organų, vietoj kurių lieka tiesiog skylė) atneša nesužeidžiamumą.

Išprievartauti ir išgyvenę žmonės dažniausiai paskui atstumiami, nužudomi, toliau prievartaujami savo bendruomenės.

Išprievartautą mamą, kuri kada nors senatvėje papasakoja vaikams, kas jai nutiko, vaikai kaltina ir su ja atsisako bendrauti.

Nėščiąsias prievartauja ir šokinėja ant pilvų arba išpjauna kūdikį.

Prievartauja (taip pat ir) budistai, taikaus pasipriešinimo šalininkai, priešų išprievartautų moterų šeimos nariai.

Rohinjų naikinimas buvo vadinamas "Galutiniu sprendimu".

Kai kur išgyvenusios moterys gyvena netoli, nuolat susiduria su jų šeimas prievartavusiais, žudžiusiais žmonėmis.

Prievartaujama ir kankinama dažnai neslepiant, kad taip daro dėl to, jog moterys niekada gyvenime nebenorėtų turėti santykių su vyrais, vaikų, gyventi. Kaip Bučoje. Ir taip ir būna, jos nenori, nieko.

Vienas serbų lyderis sakė, kad didžiuojasi įvykdytais nusikaltimais ir laukia progos pakartoti.

Nieko panašaus nėra karo vadovėliuose. Iš tiesų pamenu, kad mokykloje kalėm datas, daug kalbėjom apie strategijas, bet apie šiuos sisteminius nusikaltimus - nieko panašaus. O aš mokiausi mokykloj, kai vyko Srebrenica ir Miloševičiaus teismai.

Gydytojas Mukwege iš Kongo, kartu su Nadia Murad gavęs Nobelio taikos premiją, operuoja ir gydo išprievartavimą patyrusius žmones. Pirmą kūdikį išdraskytais viduriais jam atvežė 2014 m. ir jų veža vis daugiau.

Ukraina turbūt kada nors bus naujas šios knygos skyrius. Ką rašo, ką vis kartoja Lamb - kaip nesuvokiama, kad po vieno, antro, trečio karto, vieno, antro paviešinimo, kaltinamojo nuosprendžio, viešo pasmerkimo, Nobelio premijos - tie nauji skyriai vis dar randasi. Ir kad tai, ką skaitom apie Ukrainos karą ir prievartavimus jame, nėra kažkoks vienetinis rusų žiauriausiems ir mažiausiai išsilavinusiems būriams kilęs sumanymas. Ir tie vaikai.

Lamb knyga - tokia maždaug kaip Aleksijevič renkamos istorijos (plg. pvz Paskutinieji liudytojai), tik be dramatinio užliteratūrinimo. Ji (Lamb) nepateikia jokių "reikia išgirsti ir antrą pusę", didelių filosofavimų ar kitų dalykų, nenudailina, tiesiog reportina, ką išgirdo ir kur nuvažiavo, kas jai nutiko, pasakoja ir apie išprievartavimą išgyvenusiųjų stovykloj girdimus melus, manipuliacijas, ten patirtas vagystes. Perskaičiusi galvojau, kad pagarba jai net ne tiek už tai, kad visa tai užrašė, bet kad ji ten nuvažiavo, klausėsi žmonių, žiūrėjo jiems ir joms į akis; kaip supratau iš knygos, kai kuriems (ir ypač kai kurioms) tai buvo vienintelė ar viena iš nedaugelio galimybių papasakoti traumines patirtis ir nebūti už tai pasmerktoms.

Sunkus skaitinys, bet privalomas.

[Mikey B. · Rating 5 out of 5]

As the author acknowledges this is a very dark book and extremely harrowing.

Page 9 (my book)

As we saw with those who spoke about Harvey Weinstein, even strong independent women in the liberal West who speak about sexual predators do so with extreme difficulty and dread.

…Imagine then women with no money or education in lands where those with a gun or machete exert the power. No rape counseling or compensation for them. Instead they are often the ones condemned. Condemned to a lifetime of trauma and disturbed nights, problems in forming relationships, not to mention physical damage, perhaps a childless existence – they may even be ostracized from their communities, what one referred to as “slow murder”. Around the world a woman’s body is still very much a battlefield, and hundreds of thousands of women bear invisible wounds of war.

The author covers the globe from past to current events. She interviews Yazidi girls who were enslaved and visits with Filipino women whose lives were shattered by sexual enslavement from the Japanese during World War II. Some of these Filipino women married after the war, never telling their husbands – and after long years in their old age told their children.

She speaks with women in Bangladesh (Rohingya refugees), Argentina, Guatemala, Bosnia and Herzegovina, Nigeria, and Rwanda.

A common theme from them was to get some acknowledgement of those responsible for the evil that they did, whether it be the government, the military, or even the individuals directly responsible. The Japanese government has issued an apology, but even this has come with provisions. A succeeding Japanese government denied the apology, a statue to the victims was removed in the Philippines…

There have been a few trials. Sadly, this seldom happens – and the process to get it done can be very excruciating for the women as they have to tell over and over again the events that forever traumatized them.

Page 127 Johnston Busingye, Rwanda

“You meet these women, here in the city, or go out to the village, to Taba, and meet them and they seem normal. But I think when they go home and close their doors at night, there is a space inside them which no one can break into, no matter what you do.”

Page 159 Dr. Branka Antic-Stauber, Bosnia and Herzegovina

“What I have seen [that] definitely helps their healing is when perpetrators get punished because that gives the victim confirmation by authority she was not the one at fault for what happened to her and that she’s innocent.”

The author also explains that this rape and sexual enslavement is all part of the systemic genocide and ethnic cleansing taking place – to dehumanize and destroy. She also points out that in war it may at times be necessary to kill – but rape is a deliberately vicious act.

The most devastating part of the book to read about was on the Congo. Here is a country that supplies the cobalt for batteries of cars, cell phones, and laptops, coltan is used in almost all electronic devices. All high-tech companies are benefitting from the rampage of these products from the Congo earth using cheap labour to extract them. Various militia groups are violently asserting their authority and using rape as a means of controlling territory. In this case rape includes small girls.

The author met with Dr. Mukwege who runs a gynecological clinic in Bukavu, Congo to aid rape victims. He won the Nobel Peace Prize in 2018. So, there are some heroes in this book.

This is a significant book giving insight into women who are overlooked and forgotten.

Page 325 Pamela Patten

“Rape is the only crime in which society is more likely to stigmatize the victim than punish the perpetrator.”

Page 91 Aisha , Rohingya rape victim

“you won’t find our names engraved anywhere.”

[Tumpi · Rating 5 out of 5]

I am conflicted about giving this book 5 stars...does this mean I enjoyed the book. How does someone rate a book that talks about the most gruesome rape and cruelty meted out to women and children across continents and time periods. This book is an must read to educate ourselves about the sacrifices that women and children have had to make for the wars that we fought so that we can understand that war brings destruction on so many fronts. I think throughout this book what horrified me more was the way the victims were ostracised from their societies and families and how they still wait for their captors to be punished. I am in awe of the author for covering this topic and giving the victims some form of relief or hope

[Aš ir knyga · Rating 5 out of 5]

Pati kraupiausia ir labiausiai sukrėtusi knyga, kurią skaičiau. Tai ne siaubo romanas, ne grožinis kūrinys. Tai tikri įvykiai, kurie vyksta mūsų Žemėje ir padaryti mūsų, žmonių. Tiesiog, neįmanoma ramiai skaityti protu nesuvokiamus dalykus, kai pažiūrėjus pro langą - karšta vasara, gali stebėti vienas kitą vaikančius paukščius, kai guli po medžiu, besisupdama hamake, įsikandus smilgą, tačiau atvertus knygą, iš jos veržiasi siaubas ir baimė.
Cristinos Lamb, karo žurnalistės ir knygų autorės, bandymas atkreipti dėmesį į prievartavimus, kurie vyksta konfliktų zonose. Teroristai ir armija naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami sužlugdyti ir pažeminti žmogų, sunaikinti bendruomenes, vykdyti etninius valymus. Išprievartautos moterys negali pasilikti savo namuose, jų nesupranta vyrai ir aplinkiniai, jos išvaromos. Kai kurių vienintelis būdas išgyventi telieka gatvė. Jos neturi kur grįžti, yra atstumtos.
Karą išgyvenusių moterų niekas nenori girdėti. Retas nusikaltėlis yra nuteisiamas už prievartavimus. "... vyro genitalijos gali pasitarnauti kaip ginklas sėjant baimę...". Moterys, mergaitės grobiamos, prievartaujamos vaikų, artimųjų akivaizdoje, parduodamos, jų makštys perveriamos pagaliais, užpilamos benzinu ir padegamos. Prievartaujami kūdikiai tikint, kad mergystės plėvės kraujas padės jiems kare. Ar galima vyrą vadinti žmogumi, kurio penis praduria kūdikio tiesiojoje žarnoje skylę ir teka išmatos? Ar galima vyrą vadinti žmogumi, kuris prievartauja pririštą prie medžio nėščią moterį, o vėliau užmuša kūdikį? Kaip turi būti "praplautos" smegenys, kad daryt tokius dalykus?
Ši knyga ne silpnų nervų žmonėms. Ji sukrės iki begalybės ir nepaliks abejingų. Knyga, kurią be galo sunku skaityti. Žiaurumai prieš moteris vyko ir vyksta iki dabar, tiesiog, nesuprantama, kodėl niekas nieko nedaro.

[spokój.w.głowie · Rating 4 out of 5]

Od razu zaznaczę, że książka ma bardzo dużo TW i prawdopodobnie nie jest dla każdego.
Szczerze? Może to egoistyczne, ale czytałam ją z myślą "matko boska, jaką ja jestem szczęściarą i jak bardzo kocham moje życie".
Niestety im dalej, tym bardziej wydawała mi się chaotyczna, bo skaczemy dosyć mocno po różnych czasach i miejscach.
Niezmiennie uważam, że warto się zapoznać, bo widać ogrom włożonego serca i pracy, ale koniecznie muszę wspomnieć, że jest dla starszych czytelników.
Moja pierwsza przeczytana książka z tegorocznych nominowanych do nagrody Kapuścińskiego, ale raczej nie będzie moją faworytką.

[E. · Rating 5 out of 5]

Avastasin raamatu nädal aega tagasi Viru keskuse Rahva Raamatust ja teadsin koheselt, et pean selle endale ostma. Tänaseks ongi teos läbi loetud ja ma olen lihtsalt pahviks löödud. Teadsin, et konfliktides kannatavad väga palju just tsiviilidest naised ja lapsed, kuid nende lood ei jõua väga palju avalikkuse ette.

Olin valmis selleks, et "Our Bodies, Their Battlefields" tuleb karm lugemine, aga tegelikkus oli ikka palju hullem. Vahepeal panin raamatu käest ja lihtsalt vaatasin enda ette, sest ei suutnud edasi lugeda. Mitu korda tulid külmavärinad ja pisarad silma. Ja see viha...

Kuidas saab inimeste sees olla nii palju vägivalda? Ja külmust? Ja ebainimlikkust? Ja tahet teist isikut konkreetselt hävitada ilma teda tapmata? Mul on nii palju küsimusi ja nii vähe vastuseid. Mu usk inimkonda kadus ja taastus mitmel korral ning hetkel ma ei teagi, kumba ma rohkem usun.

Selliste lugude kuulmine annab endale jõudu, et mitte kunagi lõpetada ellujäänute toetamist. Mitte kunagi olla vait, kui näed, et keegi võib saada haiget. Mitte kunagi pöörata pilku ära, kui näed, et sinust nõrgemal positsioonil olevaid ühiskonnagruppe kiusatakse.

[Shilpa Rao · Rating 2 out of 5]

I rarely pick up books by white authors on the Global South because they write with such an "oriental" lens. This author was recommended to me by someone whose views I hold very dear. Unfortunately, when I couldn't get the book they recommended, I picked this one up. While I completely understand and support why stories of violence against women must be told and published, I just do not see how these stories can be limited to the Global South and/or countries/territories taken over my terrorists/ insurgents or are experiencing war. R*pe or the violation of women, children and other violated communities are not a problem of the Global South alone. It is not only the Global South that has hit a wall with justice systems.
What about violence done upon women, children and vulnerable communities when their countries are under siege? What about violence against women, children and vulnerable people in occupied territories? Why wouldn't you talk about what Western occupying forces may have done to women and children when occupying Afghanistan and Iraq? Are we to believe the Western army personnel only killed the local men as sport but didn't harm women and children? What about the atrocities commited by the Indian Army and Israeli Defense Force in Kashmir, India's Northeast and Palestine? Forget justice by institutions in country, but the world overlooks these abuses on a daily basis. Who is to tell their stories?
Why is it surprising if a small West African country (The Gambia) takes Myanmar to International Court over atrocities against Rohingyas? Is it because the West is so used to making the rules and flouting it themselves and then looking the other way until shit hits their doorstep?
Why is the mention of the first use of r*pe as a weapon of war by the Spanish Forces only but a mere one line mention? R*pe or violence against women, children and vulnerable communities is not a Global South problem alone.

[Quirkyreader · Rating 5 out of 5]

First off, I won this as a goodreads giveaway. Thank you Scribner.

Spoiler Alert.......


This is a very brutal read. It had me in tears. This is about using rape as a weapon. If this is a trigger for you be warned.

It is more or less and introduction to many of the conflicts and wars of history that used sexual assault as a weapon. One of the earliest events mentioned in the Sabine women all the way up to what is happening in Burma.

After reading this some of your perspectives on the world will change.

[OKSANA ATAMANIUK · Rating 5 out of 5]

"Наші тіла — їхнє поле бою. Що війна робить з жінками"
Автор Крістіна Лемб
Видавництво "Видавництво", 2024
⠀
«Зґвалтування - єдиний злочин, у якому суспільство радше стигматизуватиме
[постраждалу], ніж покарає кривдника».
⠀
Українське видання починається зі спеціальної передмови від липня 2022 року, де авторка наводить інтерв'ю та дані українок. Наше поле бою.
⠀
Далі ідуть історії жінок з усього світу.
⠀
В різні часи.
В різних обставинах.
Ще одне поле бою.
⠀
Чібок, Нігерія - 219 вкрадених доньок угрупуванням "Боко Харам" ІДІЛ.
⠀
#BringBackOurGirls
⠀
Ракайн, Бірма - буддисти проти мусульман, 650 000 біженців рохінджа - вбивства, зґвалтування та етнічна чистка.
⠀
"Ви приховали факт
Нація приховала факт
Я приховала факт"
⠀
Таба, Руанда - хуту проти тутсі, до 500 000 зґвалтувань за 3 місяці віком від 2-х років до 75-ти.
⠀
Сараєво та Сребрениця, Югославія - боснійські серби проти мусульман, 97 207 смертей у Боснійській книзі мертвих, до 60 000 зґвалтованих.
⠀
Це тільки частина.
⠀
Історії за якими стоять реальні жінки.
Їх біль.
Їх боротьба.
⠀
Все чого хочуть жертви - це покарати винних, але поки що світ їх підводить.
⠀
Про книжку:
⠀
"ЮПонад тридцять років Крістіна Лемб працювала в зонах бойових та воєнних дій. У своїй книзі вона дає голос жінкам та показує, що в сучасній війні армії, терористи й воєнізовані угруповання використовують зґвалтування як зброю приниження, гноблення та етнічних чисток.
Безпосередньо спілкуючись із уцілілими, Лемб пізнає страждання й хоробрість жінок на війні і зустрічається з тими, хто бореться за справедливість. Від Південно-Східної Азії, де під час Другої світової війни японці поневолили «жінок для втіхи», через геноцид у Руанді, де, за оцінками, було зґвалтовано чверть мільйона жінок, і до сучасних єзидських жінок і дітей, які стали свідками масового вбивства своїх родин, перш ніж потрапити в полон до ІДІЛ. Також Лемб розкриває неймовірні історії героїзму та опору: боснійські жінки, які вистежили понад сотню військових злочинців, бджоляр з Алеппо, що рятує єзидів, та конґолезький лікар — ризикуючи власним життям, він лікував більше жертв зґвалтувань, ніж будь-хто інший.
⠀
#примхливачитака

[Isobel Edwards · Rating 5 out of 5]

Book 22/100

A couple of days ago this book popped up on my recommendations on Audible and after seeing that the author worked on Malala’s book I knew I had to read this one too.
Before I get into the review I’d like to disclaim that this is probably the hardest book I’ve ever read, a lot of stories in this book are to put it simply absolutely horrific. However that being said the fact that these stories are so hard to read is what makes the book so important, because these are real stories and happened to real people.
Lamb writes the first major account to discuss the sheer scope of sexual attacks and rape in modern conflict. She talks to the women that have experienced it first hand and gives voice to those who have been rejected by so many others. I try to make myself aware of things going on in the world but I couldn’t quite comprehend a lot of the things I was hearing.
For the last few months I have been studying Russian Politics, but no where did it even briefly mention the thousands of German women and girls that the Red Army raped. So many in fact that many German women killed themselves and their families out of the sheer terror of hearing the army was coming their way.
No one should have to live through the things the women in this book have had to endure. It makes me both devastated and appalled that our governments don’t think these things are important enough to tell us or even important enough to intervene, as they could have done on numerous occasions.
Anyone who cannot understand why we ought to help as many refugees as possible should read this book.
This book will certainly stick with me forever, and although at the moment I’m struggling to find any other reviews of this book, I think that soon people will realise the importance of it and it will become a very well known account. At least I can hope so.

[Radhika Roy · Rating 5 out of 5]

First read of the year and I’m absolutely blown away by the depths to which humans can sink in a bid to assert power and break spirits.

Christina Lamb’s “Our Bodies Their Battlefield” is an extensive (but barely) record of what women go through during wars and genocides. It focuses on the hidden victims of conflicts who are subjected to sexual violence and how these victims are unable to even seek justice because of the stigmatisation of rape.

I know I’ve said this before for many of the books I’ve read, but this one in particular is the most bone-chilling book I’ve ever read. The stories of violence depict incidents that you may not even be able to conjure in your most horrifying of nightmares. The disdain for human life is the underlying current of all the interviews that Lamb conducts. Even an eighteen-month old girl is not spared from this.

Yazidis in Syria and Iraq to Bosniaks in Bosnia and Herzegovina to Tutsis in Rwanda to Rohingyas in Burma, Koreans and Filipinos during the Second World War - the list is endless. All these conflicts depict how women are considered collateral damage and cast aside for the lack of agency; their pain remains forgotten and the violence against them is normalised. For instance, how rapes committed by the Soviet Army was justified because men have “needs”.

Lamb, being a war journalist, has documented how women and their trauma is marginalised when it comes to conflict. Not just during the conflict itself, but also when it comes to the judicial system. Prosecutors refuse to bring up charges of rape on the ground that they’re either too difficult to prove or they are just not as devastating as murder. It’s not only the legal system that abandons them, but their own families refuse to accept them after they become “damaged goods”. How the girls and women in Nigeria who were abducted and raped by Boko Haram and then abandoned, and could no longer go back to their families is a case in point of how sexual violence in our society is worse than murder.

Lamb has done an astounding job in writing this book. Her sensitivity towards the survivors and her documentation of rape as a war weapon has been nothing short of marvellous. I was honestly expecting a tone of condescension and superiority and even pity, but the language betrayed none of these emotions. Lamb has neither exalted the women nor pitied them - she has rightly expressed the women’s anger at being violated. I can only imagine the toll it must take on someone’s mental health to be exposed to such horrors day in and day out.

Even as you may think that humanity no longer exists in a world where babies can get raped, Lamb has brought to the fore certain individuals who have given up their own peace and are fighting hard to bring justice to these women and to ensure that sexual violence is no longer used as a war weapon. Dr. Denis Mukwege, Nadia Murad, Christine Schuler Deschryver, Shaker Jeffrey, Abdullah Shrim - these are just some of the people who decided that enough was enough and put their lives on the line to stop the violence. Not to forget how some of the survivors themselves, despite their trauma and in the face of ostracisation, have decided to speak out against their perpetrators.

All in all, this a must read. A part of me wishes that I remained unaware of the extent of violence that is perpetrated during such conflicts, but a part of me is glad that I can now shed light on how women deserve recognition and justice for their sufferings too.

[Katie Fellows · Rating 5 out of 5]

Whilst I feel uncomfortable rating a book based on the reports of the trauma of war, I want to make sure this book garners the support it so desperately deserves and that the voices of the women and men are heard. Raw and incredibly emotive, this is a must read for anyone who wants to understand modern conflicts and the myriad of ways in which civilians across the world suffer.

[Edita Kazakevičienė · Rating 5 out of 5]

„Šių moterų vardų nerasite įrašytų istorijos knygose ar iškaltų ant karo memorialų, stovinčių traukinių stotyse ar iškaltų ant miestų centre, bet man tikrosios didvyrės yra jos."

Ši knyga teisi: apie seksualinę prievartą kalbama mažai, o apie prievartavimus karo metu — dar mažiau. Iš dalies tai lemia nusikaltimo įrodymo sudėtingumas, prievartą patyrusių baimė kalbėti ir nebaudžiamumo kultūra. Be to, „Išžaginimas yra vienintelis nusikaltimas, kai visuomenė labiau linkusi viešai smerkti auką, nei nubausti kaltininką".

Knygos autorė, žurnalistė Cristina Lamb keliauja į konfliktų zonas ir apžvelgia seksualinę prievartą kaip vieną žauriausių karo ginklo rūšių. Jis nukreiptas į silpniausius visuomenės narius: moteris, vaikus ir senelius. Nigerija, Kongas, Birma, Manila, Vokietija, Sirija, Irakas, Bangladešas, Argentina, Manila ir kitos. Tai tik kelios iš daugelio valstybių, kurias palietė seksualinė prievarta.

Skaitant apie jau pasibaigusius karus (Antrąjį pasaulinį ir kitus), norėjosi lengviau atsikvėpti, kad daugiau taip niekada nebebus, žmonija jau pasimokė iš savo klaidų. Tačiau beviltiškiausia, jog moterys, vaikai prievartaujami ir dabar, o mes nieko negalime padaryti, jog jų kančios pasibaigtų.

Cristina Lamb ne tik keliavo, kalbino, pasakojo nukentėjusių moterų istorijas, bet ir bandė atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip prievartavimai tampa ginklu. Trumpai apžvelgė istoriją ir teisinius aspektus. Čia galima išgirsti ir vyrų balsą: smurtautojų, prievartautojų ir tų vyrų, kurie moteris gelbėja nuo prievartautojų.

Knygoje daug žiaurumų, ypač kai prievarta paliečia vaikus ir kūdikius. Sukrečia. Kai kuriais atvejais geriau mirti, nei tai iškęsti. Bet kad ir kaip būtų sunku apie tai skaityti, kalbėti, bet dar blogiau yra nežinoti.

Daugiau knygų apie prievartą prieš moteris:

„Paskutinė mergina"
„Moteris Berlyne"
„Berlynas: žlugimas 1945"
„Kodėl gi aš buvau mergaitė?"
„Bitininkas iš Alepo"
„Atsiprašymas"
„Karo veidas nemoteriškas"
„Frau, komm"
„Baltoji chrizantema"

www.profesionalimama.wordpress.com
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...

[Natasza · Rating 5 out of 5]

,,Na całym świecie kobiece ciało nadal jest w znacznej mierze polem bitwy, a setki tysięcy kobiet noszą niewidzialne rany wojenne."

Panuje przekonanie, że podczas wojen kobiety i dzieci są znacznie bezpieczniejsze niż mężczyźni. W końcu to nie one (z reguły) walczą na froncie. Jednak prawda jest inna, choć wszystkie podręczniki o tym milczą.

,,Kobieta idąca po wodę lub po drewno na opał jest w większym niebezpieczeństwie niż żołnierz na linii frontu." - Margot Wallström, specjalna przedstawicielka ONZ ds. przemocy seksualnej w sytuacjach konfliktu

Gwāłt już od starożytności był jedną z najpowszechniej zbrodni wojennych, choć przez wiele lat nie był za nią uważany.

Christina Lamb rozmawiała z kobietami z całego świata, którego doświadczyły tego okrucieństwa. Od żyjących w Bangladeszu Rohingjów, których birmański reżim próbuje zniszczyć po koreańskie "pocieszycielki", czyli niewolnice seksualne Japończyków z czasów II wojny światowej, które milczały aż 50 lat! 14 sierpnia 1991r. Kim Hak-soon przerwała to i publicznie opowiedziała o okrucieństwach, jakich doświadczyła wzraz z innymi kobietami ze strony armii japońskiej. Dużą część książki autorka poświęciła także jezydom, których prześladowania dotyczą już od wieków.

Bardzo poruszający, szczery i wstrząsający reportaż. Kiedy czytałam nie mogłam wewnętrznie pogodzić się z tym, jak wyglądała i wygląda sytuacja kobiet oraz dzieci w wielu miejscach na świecie. Nie potrafię wyobrazić sobie ich cierpienia... Często to kobiety wstydzą się tego, co przeszły, a nie ich oprawcy tego, co zrobili. Zostają wyrzucone z domów lub potępione, do końca życia zmagają się z traumami, PTSD i obrażeniami fizycznymi.

Uważam, że jest to książka obowiązkowa dla każdego, pomimo że naprawdę ciężko czyta się niektóre opisy. Jednak ofiary tej najpowszechniej zbrodni wojennej zasługują na wysłuchanie, dostrzeżenie ich cierpienia, próbę zrozumienia, choć jest to niemożliwe, abyśmy my mogły postawić się na ich miejscu.

[Shoog · Rating 1 out of 5]

I saw a TikToker talked about this book , and she said very specific things about it , so i read it to understand the meaning behind it the book and her comments , and thats what i came with ,when we finally became in a time we can expose and call out every war crime against women and children there is always a bias, never mention the real struggle that women and children of colour had to face. So as I understand “ as a person who’s English is not thier first language “ basically the author,
didn’t mention the sexual violence that American and Israeli and British armies committed during their wars against POC in fact she either praised them or didn’t mention the sexual violence that were committed by them or describe it as a culture, not as a colony, it’s a biased perspective and I totally agree with that TikToker .

[Rocio Voncina · Rating 5 out of 5]

Titulo: Our Bodies, Their Battlefields
Autor: Christina Lamb
Motivo de lectura: #BuzzWordathon2024
Lectura / Relectura: Lectura
Mi edicion: Electronico
Puntuacion: 5/5

Hemos dado lo mas preciado y hemos muerto por dentro muchas veces, pero no encontraras nuestros nombres grabados en ningun monumento o monumento a los caidos.
— Aisha, sobreviviente de violacion en la guerra de Bangladesh de 1971

Sin lugar a dudas este libro es durisimo. Christina Lamb aborda el tema de la violacion como arma de guerra durante enfrentamientos belicos, revoluciones civicas, genocidios o gobiernos bajo dictadura (entre otros escenarios).

La autora viajara por varios continentes, recogiendo testimonios y entrevistando mujeres de todas las etnias, religiones, y territorios muy conocidos como otros no tanto. Es absolutamente desgarrador leer la descripcion del sufrimiento. Durante varios tramos de la lectura tuve que detenerme porque me dolia el alma.

La autora a su vez hace una gran critica de como organizaciones mundiales de renombre simplemente hacen la vista al costado, y no hay realmente accion para intentar ayudar a las sobrevivientes, asi como tambien en muchos paises hasta llegan a negar las situaciones de violaciones en masa (como el caso de Japon, por ejemplo).

El capitulo dedicado a mi pais (Argentina) durante el gobierno de facto (1976-1983) me sorprendio y me agarro con la guardia baja, no por no saber lo ocurrido, sino porque no esperaba que una autora como Christina Lamb se sumergiera en la historia negra y en extremo dolorosa de mi pais, lei pagina tras pagina con la angustia enredada en mi garganta. Ni olvido, ni perdon, NUNCA MAS!

Esta es la clase de lectura que jamas olvidare, se queda con uno por siempre. Leer este libro por un lado es una experiencia espantosa y traumatizante, pero a la vez de esos libros muy necesarios, que eleva las voces de tantas sobrevivientes, en un coro de dolor amargo con tintes de esperanza.

Quisiera aclarar que este libro es en extremo grafico, con descripciones muy descarnadas sobre el abuso sufrido por las mujeres, niñas e incluso bebes de meses.

[Marika_reads · Rating 5 out of 5]

Musiałam ją odkładać co chwilę, żeby odsapnąć od mdłości i zaciśniętego gardła. Nie da się jej czytać bez kumulacji emocji wściekłości, bezradności, współczucia, strachu i wielu innych. Już pierwsze historie o tym co wojna, a konkretniej gwałciciele wojenni (nie nazwę i żołnierzami) zrobili Jezydkom wzbudziły moje łzy. A dalej historie nigeryjskich uczennic porwanych przez Boko Haram. Kobiet z mniejszości etnicznej Rohingjów porywanych przez birmańską armie. Bengalki gwałcone przez Pakistańsczyków. Tutsi przez Hutu w Rwandzie. Serbowie odzierający z godności Bośniaczki. I mogłabym dalej tak wymieniać.
Autorka spotyka się i rozmawia z kobietami, a ich historie są jak wyciągnięte z najgorszych koszmarów. Nazywa gwałt planowanym narzędziem zbrodni, a nie jej „skutkiem ubocznym”. To kolejna forma broni, wykorzystywana w celu terroryzowania ludności i obniżania ich morale, a czasem nawet w celu zapłodnienia kobiet by zmienić strukturę demograficzną danego regionu (!). W dodatku często te gwalty na samej wojnie to dopiero początek krzywd kobiet, na których takie doświadczenia odbijają się długofalowo. W wielu przypadkach są potem odtrącane przez swoje społeczności i rodziny, ponownie stają się ofiarami tym razem już nie przemocy seksualnej a ostracyzmu. Nie mówiąc już o tym jak to wpływa na ich psychikę bo jak pozbierać się po takich przeżyciach? A potem po wojnie gwalty trywializowane i lekceważone, to żołnierze dostają pomoc, uwielbienie i pomniki, a o kobietach się zapomina.
Dzisiaj do tego reportażu można by dodać rozdział o Ukrainkach, które doświadczają tego koszmaru w swoich domach kilkaset kilometrów od nas. Jestem daleka od narracji, która pojawiła się w kontekście wojny w Ukrainie, podkreślającej, że nikt tak nie reagował jak dzialo się to samo w dalekim kraju X, ale uważam, że powinniśmy, musimy wiedzieć! Każda z tych historii jest tak samo ważna i powinna wzbudzać w nas taki sam poziom empatii. Czytajcie jeśli tylko macie na to siłę.

[Nas · Rating 5 out of 5]

I have not even finished the book yet but had to take a break to come write a review. This was most definitely the most difficult book I have read in my life. I cannot read it for more than an hour at a time before I ended up in tears time and time again. To think that women and children go through such atrocities even in this day and age, at this very moment and none of it gets reported in mainstream media enrages me. Not only did I feel immense sadness at the lack of attention this subject gets but I also felt embarrassed at my own ignorance.
This book needs to be read by all, not because it is enjoyable, but because it's not. It should make you uncomfortable and that is even more of a reason to push through it, because these women lived through what we can't even bare to read from the comfort of out homes. Anyone with any objection to accepting refugees into their countries need this to revive their humanity and realise that those people could easily be us.

[Natalia Sypuła · Rating 5 out of 5]

Bardzo mocna, wstrząsająca i niezwykle ważna.

[Kamil Bryl · Rating 3 out of 5]

Zazwyczaj nie umieszczam w swoich opiniach ostrzeżeń co do treści. Głównie i tak czytam o jakiejś wojnie, “triggerogenność” rozumie się zatem sama przez się. W tym przypadku zrobię wyjątek: treści w tej książce są naprawdę makabryczne i zapoznanie się z nimi wywoła z pewnością psychiczny, lecz bardzo możliwe, że również fizyczny dyskomfort.

Niewielka to jednak cena, jaką przychodzi nam zapłacić za zapoznanie się z piekłem (głównie) kobiet na, w zasadzie, każdej szerokości i długości geograficznej objętej jakimś konfliktem. Autorka zbiera relacje od dotkniętych tragedią gw*łtu w wyniku działań zbrojnych lub rządowych opresji wobec przeciwników politycznych. To właśnie gw*łt jako broń w ręku walczących mężczyzn jest głównym tematem książki.

Lamb pokazuje także ujęcie gw*łtu w prawie krajowym i międzynarodowym oraz problemy towarzyszące ocalałym w uzyskaniu sprawiedliwości. Jest to lektura przygnębiająca w każdym aspekcie, brutalnie rozprawiająca się z pojęciem “końca historii” oraz stawiająca społeczność międzynarodową w paskudnym świetle.

Autorka ma dziwną manierę zaznaczania swojej obecności w tekście. Kusi się na średnio pasujący w danym miejscu liryzm lub pisze o rzeczach totalnie oderwanych od tematu, co strasznie zgrzytało mi podczas czytania. No bo co mnie obchodzą narzekania Lamb na warunki w hotelu, gdy chwilę wcześniej czytałem o zgw*łconych dziewczynkach? Co mnie obchodzi, co zamówili sobie dziennikarze na kolacji w Bangladeszu? Nijak ma się to do treści książki i pojawia się w miejscach zupełnie losowych, wywołując u czytelnika konsternację.

Jak na książkę mająca na celu uświadomienie czytelnikowi zachodniemu z czym zmagają się mniej uprzywilejowane społeczności, zabrakło mi chociażby wymienienia organizacji zajmujących się pomocą zgw*łconym kobietom, które czytelnik mógłby wesprzeć. Na minus także wybiórcze i stanowczo zbyt rzadkie stosowanie przypisów.

Książkę warto przeczytać głównie ze względu na kobiety, które odważyły się opowiedzieć o swojej tragedii. Warto mieć jednak na uwadze wymienione wyżej mankamenty, gdyż nie jest to niestety reportaż pozbawiony wad - bohaterki tej książki zasłużyły chyba na trochę więcej.

[Ilaria_ws · Rating 5 out of 5]

"Oggi, grazie alle nuove tecnologie e ai mezzi di comunicazione, nessuno può dire di non aver saputo. Chiudere gli occhi di fronte a questo dramma significa esserne complici. I responsabili di questi crimini non sono solo gli esecutori, ma tutti coloro che scelgono di voltarsi dall'altra parte."

I nostri corpi come campi di battaglia è un libro di Christina Lamb, giornalista inglese che lavora come corrispondente estera del Sunday Times. Christina Lamb è stata per anni corrispondente di guerra, ha viaggiato in diversi paesi e ha raccolto moltissime testimonianze. Questo libro in particolare è dedicato alle donne, le donne in quanto vittime delle atrocità della guerra, vittime spesso ignorate. I crimini che sono stati e tuttora vengono inflitti alle donne durante le guerre sono spesso tra i più terribili, ma raramente vengono registrati, raramente se ne prende atto e sopratutto raramente vengono puniti. In questo libro Christina Lamb ci porta da un luogo all'altro, da un conflitto all'altro, per farci ascoltare le storie di donne i cui corpi sono diventati dei veri e propri campi di battaglia.

Quando ho finito di leggere questo libro il mio primo impulso è stato quello di metterlo da parte e di cercare di dimenticare quello che avevo letto. Non volevo neanche parlarne perchè è stata una lettura troppo dolorosa, troppo cruda. Poi ho pensato a Christina Lamb che ha ascoltato e raccolto queste testimonianze, ma sopratutto ho pensato al coraggio delle donne che hanno raccontato le loro storie, ho pensato alla loro resilienza, alla loro forza. Se loro sono riuscite a raccontare, allora io posso e devo spendere almeno qualche parola per celebrare il loro coraggio.

Ogni capitolo di questo libro è dedicato ad un diverso conflitto, ad un diverso paese, ma c'è qualcosa che accomuna tutte le terribili storie raccolte: la violenza sulle donne in tempo di guerra. Non se ne parla abbastanza, non se n'è mai parlato abbastanza, perchè le atrocità che si sono abbattute sul genere femminile in anni e anni di conflitti sono sempre sembrate qualcosa di marginale, una naturale conseguenza del conflitto in corso. Non è così, non è affatto così. Le donne sono diventate campo di battaglia, il loro corpo è diventato campo di battaglia. Gli stupri in tempo di guerra sono una vera piaga, la Lamb cita alcuni dati e i dati sono spaventosi. Durante alcuni dei conflitti più sanguinosi degli ultimi anni almeno la metà, se non più della metà, delle donne che vivevano nei luoghi del conflitto sono state vittime di stupri e violenza sessuale.
All'interno del libro ci sono brevi accenni ai conflitti di cui si parla, ma la parte più corposa è dedicata alla testimonianza delle donne, ai loro racconti, alla loro voce che ci parla di atrocità inimmaginabili. Non sono pagine facili, io mi sono trovata a centellinare i capitoli perchè non riuscivo a leggerne più di uno alla volta. I racconti di queste donne sono terribili; quello che hanno passato, le violenze subite, il dolore per la perdita e come se non bastasse la vergogna che ne segue, perchè in questi paesi le vittime di stupro vengono trattate alla stregua di emarginate, sono considerate colpevoli quanto i loro aguzzini, se non di più.
I racconti delle donne yazide che sfuggono ai militanti dell'ISIS, le profughe rohingya in fuga dalle persecuzioni, le testimonianze delle donne tutsi, le mamme e le nonne argentine di Plaza de Mayo, la piaga degli stupri in Congo, il conflitto in Bosnia. Questi sono solo alcuni dei racconti raccolti in questo volume e anche se si svolgono in luoghi diversi hanno molti punti in comune. Le donne erano sistematicamente vittime di violenza, lo stupro era parte integrante delle offensive di guerra, veniva e viene ancora usato come arma. Ma non se ne parla abbastanza e i colpevoli quasi mai vengono puniti per questi crimini. E' più facile incolparli per crimini di guerra, è più semplice generalizzare. Ma non è più facile per le vittime che vengono ancora una volta ignorate, che non ottengono giustizia.

Non solo donne vittime, anche uomini e sopratutto bambini, in particolare le bambine. Le pagine in cui si parla dei conflitti in Congo sono atroci. Probabilmente questa è la storia che tra tutte mi ha distrutta emotivamente. In tutto questo dolore però c'è una flebile speranza. Ci sono persone che hanno lottato e lottano per fare in modo che le vittime ottengano giustizia, per rendere i reati sessuali in guerra perseguibili. Sempre parlando del Congo, nel racconto si trova anche l'esperienza del Dottor Denis Mukwege, che è stato anche premio Nobel per la pace, un attivista che insieme a Christine Schuler Deschryver ha fondato la City of Joy, un luogo dove le donne vittime di violenza possono guarire e ricominciare a vivere. Su Netflix c'è anche un bellissimo documentario dedicato alla Città della Gioia, io l'ho visto dopo aver terminato la lettura e ve lo consiglio.
Nonostante i crimini di guerra a sfondo sessuale restino spesso nell'ombra qualcosa sta cambiando. E' un percorso lungo, pieno di ostacoli e sicuramente non semplice. Ma qualche vittoria è stata ottenuta e l'indagine portata avanti da Christina Lamb ha anche lo scopo di far conoscere queste storie, di portare alla luce le voci femminili e di renderle importanti quanto quelle degli eroi di guerra. Perchè anche loro sono eroine, anche loro hanno sofferto e meritano giustizia, almeno meritano la nostra attenzione.

Questo libro è brutale, crudo, spaventoso. Non è un bel libro, non nel senso che diamo al termine, anzi vi farà sentire a disagio. Probabilmente è il libro più difficile e doloroso che abbia mai letto, perchè come si fa a leggerlo e a non immedesimarsi nelle storie di queste donne? Non nego che leggerlo mi ha provata psicologicamente, ho pianto tanto, mi sono infuriata moltissimo. Ma tutte quelle vite distrutte, tutte le vittime che non hanno ottenuto giustizia, tutto il dolore accumulato in secoli di conflitti, tutte le donne che non saranno mai più le stesse ma che continuano a battersi, meritano quanto meno di essere ascoltate.

[Gedankenlabor · Rating 5 out of 5]

>>Wir haben das Wertvollste gegeben, das wir haben,
und sind innerlich viele Male gestorben,
doch unsere Namen wurden in kein Mahnmal
und kein Kriegerdenkmal eingraviert<<
„Unsere Körper sind euer Schlachtfeld“ von Christina Lamb hat mich zutiefst erschüttert, mir gnadenlos die Augen aufgerissen, mein Herz vollends zerstört und mich wütend, traurig und hilflos zugleich zurück gelassen... Es ist ein Buch mit vielen wahren Geschichten, es ist ein Buch voller Schicksale, die gehört werden müssen! Was ist eine Frau wert? … Scheinbar auch in der heutigen zeit nicht genug um sie nicht bis aufs Blut demütigen und versklaven zu können... Darf das sein? Was ist das für eine Welt? … Es fällt mir schwer die richtigen Worte zu finden, denn auch wenn man sicher vieles bereits erfahren hat aus den Medien etc. so ist es dennoch ein brutales Aufwachen, wenn man dieses Buch liest. Zumindest war es das für mich.
Die Journalistin und Autorin Christina Lamb hat in diesem Buch viele Schicksale von Frauen, die sexuelle Gewalt erfahren haben zusammengetragen, und ich finde, das hat sie sehr einfühlsam und doch schonungslos getan. Sie lässt auf diese Weise zu, dass all diese Frauen auch stellvertretend für noch so viele andere die Stimme erheben können und auch wenn ich wirklich bitterlich geweint habe während ich dieses Buch gelesen habe, möchte ich es jedem ans Herz legen. Verschließt nicht die Augen vor der Wirklichkeit! So grausam sie auch sein mag …

[Denise · Rating 5 out of 5]

Brutal and necessary. For as long as there has been war, sexual violence has been part of it - yet too often, it is not talked about and its perpetrators are not punished. Christina Lamb doesn't mince words and spares the reader none of the graphic descriptions necessary to drive home the unspeakable horrors the many, many women she has interviewed (male rape is touched upon very briefly in the postscript, a subject that deserves its very own book of horrors) from too many wars, too many countries, across too many decades, were subjected to and the suffering they endured - and in many ways, continue to endure, as they must live with the memories, the trauma, and the physical reminders of what they have been through every day for the rest of their lives. Prepare to be horrified and physically sick about a million times over while you read this book, but most definitely read it.

[Simona Kalvelytė-Chomčik · Rating 4 out of 5]

Ir vėl sunku vertinti, nes gana retai skaitau dokumentiką. Bet bandau.:) Knyga tikrai informatyvi, paveiki, parašyta ne sausu stiliumi. Taip pat atrodo net nederama prastai vertinti tokią jautrią ir dėmesio reikalingą temą.

Aš tikrai manau, kad tokią knygą privalo perskaityti kiekvienas suaugęs skaitytojas. Nesiteisindamas, kad „man per sunku skaityti apie tokius dalykus“. Sunku, bet ne taip sunku kaip juos patirti. Reikia žinoti, neleisti užsimerkti, nes tau yra nepatogu. Kai primeni sau koks yra pasaulis, kiek jame bėdų, tikėtina, neleidi sau pernelyg patogiai įsitaisyti, atbukti, būni labiau linkęs prisidėti prie pokyčių galimybei pasitaikius. Tad skaitykit ir neleiskit sau užsnūsti, nesvarbu ar baisūs dalykai dedasi už sienos ar už tūkstančių kilometrų.

O vertinant tiesiog kaip kūrinį, knygos stilių, tai nejučiomis lyginau su S. Aleksijevič darbais ir pastarieji man skaitėsi įdomiau nei Ch. Lamb knyga.

p. s. šios knygos klausiausi audio versijos.

[Rania Mahmoud · Rating 5 out of 5]

عند الحروب دائما ما يقال عبارة شهيرة جدا
"كل شئ مباح في الحب والحرب"
في كتاب "Our bodies Their battle fields للكاتبة والصحافية كريستينا لامب كشفت كيف استباح الرجال أثناء الحرب أجساد النساء ليس بدافع الحب بل بدافع استعراض القوة، فالاغتصاب كان سلاح أساسي لا يقل أهمية عن الكلاشينكوف.
بدأت كتابها في التعرض لما ارتكبته داعش من انتهاكات في حق النساء اليزيديات من سبي واغتصاب ثم بيعهن كالمتاع عشرات المرات للاستفادة منهن ماديا.
تقول إحدي الضحايا الناجيات بأنهم كانوا يضعوا أسمائنا في بولة حتي يتم توزيعنا علي المقاتلين.. عشر أسماء.. عشر فتيات.. يتحولن عبيدا لهم. يجبرهن علي اعتناق الاسلام يتم غسل عقولهن.. يعتدون عليهن عدة مرات يوميا. بعضهن يحاول الهرب، منهن من يفشل ، منهن من يتعرض للقتل، ومنهن من ينجح في الرجوع إلي أسرتهن ليواجهن عارا ووصمة وكابوسا طوال حيواتهن، فبعضهن يرجعن بأطفال فيصبحوا أبناء المنبوذات أصحاب الدم الفاسد، فيعاقبوا الضحية لأنهم أجبن وأضعف من أن يواجهوا الجاني.
هناك علاقة غريبة بين الرجال والسعي للسلطة، في عالمهم المثالي يتم فرض السلطة والنظام بالقو�� لتحقيق أهدافهم، نشأت حركة بوكو حرام في نيجيريا ومعني الاسم أن التعليم الغربي حرام فأغلقت المدارس وخطفت مجموعة من الفتيات واتخذوهم زوجات ولم يرجعوا حتي هذه اللحظة اختفوا في الغابات للأبد، قدمن قربانا من أجل أن يعيش الجميع، فلم تتحرك حكومة نيجيريا أو الامم المتحدة ولا أخذت أي دولة خطوة حقيقية في سبيل تحريرهن، وحتي الآن مصير هؤلاء الفتيات مجهول.
إن كان البعض يقول بأن حالات الخطف والاغتصاب حالات فردية، فهذا غير صحيح إطلاقا، فالاغتصاب كان القاعدة وغيابه كان الاستثناء، لأنه كان يعتبر مكافأة للمقاتلين حينما يعجزوا عن الدفع لهم مقابل قتالهم، كما أنها وسيلة لإهانة الخصم وإضعافه.
بالطبع أثناء الحروب، الكل يعاني لا أحد معافي ، هناك فقر وجوع وقتل للرجال في كل مكان وأمام أعين أسرتهم وأبنائهم، لكن في المقابل كان يتم تكريم هؤلاء الرجال وتخلد ذكراهم حتي لا يتم نسيانهم، أما النساء اللائي قتلن آلاف المرات لن تجد أسمائهن محفورة علي أي أثر يخلد ذكراهم.
حتي عندما يتم القبض علي هؤلاء المجرمين فدائما ما تسجل جرائمهم علي أنها جريمة إرهابية، لم يحاكم أحد علي جرائم الاغتصاب كما حدث في العراق عند محاكمة بعض المنضمين لحركة داعش.
هذه بعض من تحقيقات الكتاب، لكن ما أرق فكري هو الكارثة التي حدثت في الكونغو الديمقراطية، فح��ب الاحصائيات كانت تسجل ألف حالة اغتصاب يوميا ، والكارثة انه كان يتم ارتكابها علي يد الميلشيات العسكرية ، حتي القضاة كانوا يحاكمون الجناة نهارا ويسيئون للنساء ليلا، لم ينج أحد منهم سواء طفلة في عمر ثلاثة أشهر اعتقادا منهم بأن تلك الجريمة تعطيهم قوي وقدرات خاصة، أو سيدة كهلا عمرها يتعدي الثمانون عاما.
الكتاب ملئ بالتحقيقات التي لا يسع المراجعة لذكرها ، لكنها فرصة لجعل النساء يروين التاريخ من وجهة نظرهن فدائما ما كانوا متفرجين علي الحدث بدون تعليق، حان الوقت لإيقاف حكي القصص المبتورة.
في رحلتي الشاقة أثناء قراءة هذا الكتاب دائما كنت أردد اقتباس من رواية أرض النفاق للكاتب يوسف السباعي "إن الإنسان هو الإنسان ، غشاش .. مخادع .. كذاب منافق .. في كل أمة .. في كل جيل. لا تقولوا: رحم الله آباءنا وأجدادنا .. لأنهم كانوا خيراً منا، وأفضل خلقاً .. لا تقولوا ذلك .. فما كانوا يقلون عنا رداءة وسفالة .

[Iryna · Rating 5 out of 5]

Більше відгуків на моєму Буктюбі https://youtube.com/@yellowbooknook?s...

Цьому світові є куди ставати кращим і це має відбутися.
Кожен розділ свідчення живих жертв сексуального насильства під час військових дій такого характеру, що прирівнюється до геноцидального. Тобто насильства направленого на стирання ідентичності та запобігання появі нових поколінь.

Якщо ви дивуйтеся чому західні партнери часто висказують лише глибоку стурбованість і не роблять ніяких конкретних дій - ця книга дасть вам відповідь на це питання. Власне вона така: вони так роблять постійно.
Тільки жертви мають силу і причини добиватися справедливості.
Крізь повторну ретравматизуцію та обвинувачення в тому, що вони самі винні, стигматизацію у суспільстві і постійний страх. Історії цих жінок жахливі. Кожна з них говорить для того, щоб більше такого ні з ким не траплялося. Тільки світ не вчиться.

Ви ніколи не будете такими як були після того як прочитаєте цю книгу.

[Kate Sawyer · Rating 5 out of 5]

Це найважча книжка з усіх, що я коли-небудь читала. Трагедія, біль, травма, несправедливість, жорстокість- вщент розбивають рожеві окуляри осколками всередину.
Це боляче.
Я люблю читати трилери та дивитися горори, але ця книга переплюнула їх усі разом взяти. Історії з цієї книги не можна вигадати. Це життя. Це реальність і від цього розривається серце.

[Vaidadienis · Rating 5 out of 5]

Knyga mano rankose kaip tik atsidūrė tuo metu, kai prasidėjo karas Ukrainoje, kai nesinorėjo jokios pompastikos, jokio saldumo, o tikrų istorijų, realių faktų.

Labai ilgai delsiau rašyti knygos apžvalgą, nes tai kraupiausia ir baisiausia knyga, kurią iki šiol esu skaičiusi.
Joks detektyvas manęs taip nepašiurpino, kaip tikrų moterų istorijos ir karas naudojantis strategiškai jomis.
Labai baisiai skamba, bet šiomis dienomis tai nėra jau naujiena, nes Ukrainoje vyksta identiškai panašios situacijos, kai masiškai prievartaujama po keliasdešimt kartų tą pačią moterį, kai tai daroma su vaikais, kūdikiais, kai tai daroma iki mirties, po mirties, ar nužudoma auka po visko, stebint šeimos nariui.

Knygos autorė Christina Lamb moterų pasakojimais įrodo, kad kare prievarta yra strategiškai suplanuotas ginklas pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus prieš tautą, prieš šalį.
Ir jeigu mokykloje mokėmės kokie vyrai didvyriai ir kaip jie kovoja už savo žemes, kaip strategiškai yra suplanuoti mūšiai už tautą, už šeimą, šiandien perskaičiusi knygą suprantu, kad moterys, vaikai yra ne mažesni kovotojai nei mūsų didvyriai.
Tik vieni kovoja karo lauke, o kiti kovoja visą likusį gyvenimą...

Ir ne, šioje knygoje nėra kalbama apie pavienius vyrų iškrypimus ir norą pažeminti moterį, seksualiai pasitenkinti pačiam, čia pasakojima apie tikrą ginklą - prievartą, apie vyresniųjų įsakymą tai daryti masiškai.
Prisiekiu, rašau ir man oda šiurpsta kūnas vėl ir vėl. Baisu yra realiai suvokti tokius faktus, priimti tokias specialias organizacijas kaip, kad Kongas, baisu yra pagalvoti ir tai, kad 21a. tai vyksta!

Siaubingos moterų istorijos, bet privalu perskaityti kiekvienam, tai - karas, tai - istorija.
Ir nors vietomis yra siaubingai sunku skaityti, vietomis daug faktų ir nežinomų pasakojimų, bet perskaičius požiūris pasikeičia, akys atsiveria kitu kampu ir jeigu iki šiol atrodė tolima, nesuprantama, po knygos taip nebeatrodys.

Prieš šia knygą labai rekomenduoju perskaityti Nadia Murad knygą "Paskutinė Mergina", bus truputį įdomu rasti jau žinomą istoriją, bus įdomu suprasti tautas, jų pasaulį, požiūrį.