Irka merkia akis ir žiūri į savo mylimiausiąją žvaigždutę. Ir mato ilgus auksinius siūlus bedrykstant nuo žvaigždutės lig savęs pačios. Ir rodos Irkai, kad žvaigždutė tiesia jai rankeles ir meiliai ją glamonėja. Paskui taip pat ji žiūri į antrą, į trečią – ir visos ją taip myluoja ir šypso, ir kugžda. O! Nulėkė viena žvaigždelė žemėn… o, ir antra! Kai žemėje kokiam vaikui labai ilgu, ir jis neturi su kuo žaisti, ir sėdi vienui vienas kambaryje, tai Dievulis leidžia kokią nors gailestingą žvaigždę lėkti pas jį pažaisti. Ar neatlėks kuomet nors ir pas Irką? Juk ir ji tokia vienui viena. Tiesa, ji turi Džimą, bet kad jis nieko nemoka kalbėti – nė vieno žodelio, o su žvaigždžių vaiku ji šnekėtų daug daug apie viską…
Ši knyga yra privalomų knygų sąraše penktokams, tiesa, nelabai suprantu, kas joje tokio ypatingo. Žinoma, įtaigus vaiko vidinis pasaulis, tyrumas, vienatvės skausmas - visos šios temos rimtos ir įdomios, tačiau kažkodėl knyga vistiek manęs neįtraukė. Vis dėlto, dėkoju autorei Šatrijos Raganai, sugebėjusiai įsiskverbti į daugelio skaitytojų širdies gilumas.
Įdomu grįžti į mokyklos metus, kai lietuvių kalba ir literatūra buvo laukiamiausia pamoka. ✨ Na ir Šatrijos Ragana vis dar pataiko tiesiai į širdį, niekas nepasikeitė.
Sešgadīga bērna skatījums uz vecāku šķiršanos, laika trūkumu un svešu cilvēku ienākšanu viņu dzīvē. Uzskatāms piemērs, kā vecākiem nevajadzētu rīkoties ar bērnu.