Švelni ir lyriška istorija, atsiminimai apie vaikystę kaime, išvykimą iš jo, tikrojo gyvenimo pradžią. Kaimynystėje gyvenantys vaikai Andrius ir Liuka pamilsta vienas kitą. Dėl kažkokio mažmožio susipykus jų tėvams mylimieji, kaip Romeo ir Džiuljeta, išskiriami. Liuka su tėvais netrukus išsikelia į miestą, Andrius gyvena vienas su savo svajonėmis. Pokario metu riešutų duonos kriaukšlė, kuria pavaišino jį mylimoji, jam primena žemę, vaikystę, Liuką. Šioje pirmosios meilės ir pirmųjų kontaktų su žmonėmis istorijoje susipina komedija ir farsas, lyriniai momentai ir rimtos idėjos. Pirmąją meilę knyga pavaizduoja kaip unikalų trapios vaikystės patyrimą, pirmieji jausmai pasižymi nepamirštamu skoniu, jie primena iškilmėms kepamą riešutų duoną.
Knygoje taip pat išspausdinta apysaka "Henrikas Montė".
Negalima mirti neparagavus riešutų duonos. Turbūt labiausiai įstrigo ta vieta, kai atrodo, kad jis jos nekenčia, o iš tiesų myli. (Neseniai perskaičiau tokią mintį: Kodėl moterys nepalieka prieš jas smurtaujančių moterų? Todėl, kad kai jos buvo mergaitės joms buvo per stipriai įkalta į galvą, kad jei berniukas tave skriaudžia, vadinasi jam patinki.)
Knyga kaip knyga, įdomios trumpos istorijos. Paprastos ir kiek naivokos, bet tuo pat metu kažkuo traukiančios. Sovietinio lietuvos gyvenimo realijos vaiko akimis. Perskaityti buvo verta.
Vienas gražiausių lietuvių kūrinių. Lietuvos provincijoje gyvena Kaminskai ir Šatai, kaimynai, kurie visada pykstasi ir nesutaria, bet jų vaikai Andrius ir Liuka vis labiau domisi vienas kitu. Šmaikštus pasakojimas apie jaunuolius, kurie nenori taikstytis su rutina, priešinasi galiojantiems papročiams, kovoja su kasdienybe ir nusistovėjusiu visuomenės požiūriu.
Klasikėlė. Mūsų maža, lietuviška, minimalistinė, bet talpi, atšiauriai jausminga, bet savaip miela. Tokia, kuriai nevalingai jaučiame nostalgiją, nors jau daugelis nei gyvenome tais laikais, nei mūsų tėvai gyveno (kalbu apie save, žinoma, pagyvenusį trim penkių jaunuolį).
Rašytojai įsiamžina įvairiais keliais. Vienas jų - karjeros pradžios bombinis kūrinys, kuris nustelbia visą likusią autoriaus kūrybą. Pasakykite dar nors vieną Šaltenio kūrinį, kuris būtų bent tiek žymus kaip "Riešutų duona". Taigi, 27-ių būdamas Šaltenis išleidžia savo gyvenimo kūrinį, po kurio ramiai gali išeiti poilsio. Tikras milenialsas, sugebėjęs iki trisdešimties išeiti į pensiją.
Nors viršelyje ir nesimato, bet pirmajame leidime (kurį turiu ir skaičiau), yra patalpintas ir "Henrikas Montė" AKA "Herkus Mantas". Tai visai kitos operos darbas ir skiriasi viskas, kas gali skirtis: kūrinių dinamika, stilistika, humoro krūvis ir t.t. Bet lieka kažkas bendra: tragiškumas, gyvenimo prasmės paieškos ir žinoma tai, kad abu kūriniai tapo tarybinio lietuviško kino klasika. Ir abiejuose vaidino Antanas Šurna.
Koncentruojantis ties "Riešutų duona" nevalingai norisi prisiminti dar du kūrinius. 1. Sruogos "Dievų mišką" dėl juoko pro ašaras. Dėl graudžios realistinės aplinkos, lagerinės pokarinės Lietuvos su visa jo jaunimo karta. Dėl smegenis spaudžiančio kalėjimo, kuris vadinosi socialistinė santvarka. Ir toje realybėje gimstančiu noru gyventi, savaip išlikti ir juoktis. Iš savęs, iš kitų. 2. J.D.Salinger "Rugiuose prie bedugnės". Tik dėl atitinkamo amžiaus ir laikotarpio. Nors čia ir skirtingos visatos, lieka bendras ieškojimas savęs, noras visų pirma sau įrodyti, kad nesi čia bereikalo. Ir mirties šešėlis visada kažkur šalia.
10/10 nenusibodusių bajeriukų. Rekomenduoju visiems, o ypač pasižindinantiems su XXa. lietuviška literatūra. Pora citatų, kurios rečiau sklando gūglinant apie "Riešutų duoną":
Finkelšteinas nuo pat vaikystės buvo žydas ir nuo pat vaikystės kirpo plaukus. Finkelšteinas išskleidė naują paklodę, apgaubė mano rankas, kojas, pečius, palikdamas tik galvą, ir paklausė: - Kaip?.. Aš pagalvojau ir liūdnai šyptelėjau: -Plikai, varykit plikai...
Prieinam mokytojų butus, tą buvusį žiurkių lizdą. Suremontuotas, išdažytas, nieko nepasakysi, rūpinamasi jaunimo auklėtojais, gal net daugiau, negu pačiu jaunimu, - ko daugiau norėt, ir kanalizacija, ir visi patogumai, ir dujos, propan-butan, taip sakant, neribotais kiekiais.
,,Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.” Su malonumu dar kartą perskaičiau man labai patinkančią ,,Riešutų duoną”, tekstas vietomis žinomas atmintinai, kažkas jame rezonuoja. Keistuolių teatras turi puikų spektaklį, neabejingiems šiam kūriniui labai jį rekomenduoju!
Nors, kaip supratau, rašoma apie kokius 1950-1960us metus, bet skaitant apėmė keistas ilgesys... Buvo jauku ir gera skaityti šią knygą, apėmė savotiškas šiltai pažystamas jausmas.. siurrealu..
Iš visų trumpų pasakojimų, artimiausias širdžiai buvo pats pirmas. Labiausiai patiko autoriaus labai taikliai ir vietoje 'prisegta' ironija ir komiški intarpai. Tai suteikė knygai žavumo ir lengvumo.
"Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginti su ta vienintele." Tikrų tikriausia lietuviška literatūra, lietuviškas menas ir grožis. Puslapių tiek nedaug, bet kiek juose telpa visko! Trumpai atpasakoti turinio čia net nereikia, nes tiesiog privaloma pačiam paimti į rankas ir sugerti į save šitą gėrį. Labai seniai kada jau taip mėgavausi kiekvienu parašytu sakiniu ir gaila, kad to nesupratau mokykloje.
Kūrinys gražus. Švelniai graudus, nejaukiai atviras ir naivus; numanau, kad net pažįstu berniuką, kuris veikiausiai išaugs į tokį štai Andrių Šatą... Bet knygai pasibaigus likau su labai keista tuštuma kažkur pilve, kažkokiu nebaigtumo ar per greitos pabaigos jausmu. Gaila, kad knygą perskaičiau tik dabar, gal reikėjo skaityti kur kas anksčiau, kai viskas gyvenime atrodė kitaip. Ruošiausi žiūrėti garsiąją ekranizaciją, bet dabar nebežinau ar noriu, veikiausiai ir vėl nusivilsiu... Ir vis kirba klausimas: ar dabartiniai vaikai apskritai supranta apie ką ši "Riešutų duona?"
Nepakartojamas ironiškas pasakojimas. Kartais net tragikomiškas. Literatūrologai teigia, kad esmingiausias Sauliaus Šaltenio stiliaus bruožas - ironiškas pasakojimas, pagrįstas „tragikomiškų sandūrų principu“ (Jūratė Sprindytė, Kęstutis Urba). Daug klodų tekste. Lyg ir paprasta Liukos ir Andriaus meilės istorija, bet kartu neįprasta, netikėtai skaudžiame šeimos (šeimų) gyvenimo kontekste atrasta. Liūdna man šios knygos ironija.
Perskaičiau, tada pažiūrėjau filmą, bet nelabai ką supratau. Galbūt esu nepratusi prie tokio rašymo tipo, tačiau man šis Sauliaus Šaltenio kūrinys nepatiko.