A. Vaičiulaičio vienintelis romanas "Valentina" buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo "Sakalo" leidyklos premiją.
"Valentina" - tai subtilios meilės istorija, savo gamtiniu fonu ir impresionistiniu vaizdavimo būdu artimas I. Šeiniaus "Kupreliui". Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta - Kirbynės bažnytkaimis - tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje Lietuvoje) bruožai kūrinyje neanalizuojami. Šis atsitraukimas nuo konkrečios vietos ir apibrėžto laiko romane laikytini ne silpnybe, bet psichologinės tikrovės perkėlimu į idealesnę estetinę plotmę. Toji psichologinė tikrovė - pirmosios jaunuolių meilės išsiskleidimas ir jos žuvimas - ir yra tie elementai, dėl kurių "Valentina" nesensta. Romane A. Vaičiulaitis parodo jaunuolių vidaus pasaulio grožį, žavisi Lietuvos gamta.
"Valentina" - tai vienas iškiliausių estetinio realizmo kūrinių lietuvių literatūroje. Jis turi vietą mūsų literatūroje kaip savita tų laikų pasaulinės srovės - modernizmo apraiška.
Antanas Vaičiulaitis (taip pat žinomas slapyvardžiu Aug. Raginis) – Lietuvos diplomatas, rašytojas, vertėjas.
Baigė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbą bei literatūrą, pedagogiką, psichologiją. Prancūzų literatūros studijas gilino Grenoblio ir Sorbonos universitetuose.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos rašytojas, išsiskiriantis ypač šviesia humanistine pasaulėvoka ir dėmesiu estetiniam kūrinio formos tobulumui. Vaičiulaitis yra vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų lietuvių literatūroje, gretintinas su tokiais XX a. prancūzų ir italų literatūros meistrais kaip André Maurois, François Mauriac, Giovanni Pappini. Stilistine kultūra, vakarietiška kūrybine orientacija jis primena Jurgį Savickį ir Henriką Radauską, kaip ir jie, atstovauja brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai.
Pritrūko gylio, gana šabloninė nelaimingos meilės istorija. Skaitytas Vaičiulaičio apsakymas (Vidudienis kaimo smuklėj) paliko didesnį įspūdį negu šis vienintelis jo parašytas romanas.
"Valentina" yra švelnus pasakojimas apie pirmosios meilės užuomazgą, skleidimąsi, jos teikiamą džiaugsmą, neišvengiamą jausmų atoslūgį ir tragišką atomazgą. Esu skaičiusi, kad A. Vaičiulaičiui būdinga impresionizmo tradicija. Ir tikrai - Valentinos ir Antano jaunystę, jausmų progresą ir liūdnos pabaigos nuojautą lygi švelnūs gamtos vaizdinių potėpiai ir lengvumas be didelių intrigų, gilių apmastymų. Tiesiog švelnus gyvenimo epizodas.
Šią knygą skaitau antrą kartą, pirmą kartą - privalomai, nes reikėjo mokykloje, o dabar skaičiau savo malonumui. Bet sunkiai ji man skaitėsi. Keisti man buvo dialogai. Bet žinant, kad ji parašyta gana seniai, užskaitau. “Tikras gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi, nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus: visi prie vienų vartų atsidursim.” Daug čia Dievo ir religijos, daug senobinės lietuvių kalbos. Kai kurie išsireiškimai jau tikrai seniai “išėję iš mados” ir matyt, daugeliui nelabai suprantami. Bet pati rašymo kalba tokia didinga ir gyva, pilna sakralumo ir jausmingumo, visas žodynas labai turtingas. Ir žinoma knygos pagrindas - meilė - skaudi, nelaiminga, draudžiama. Be laimingos pabaigos.
Knyga puikiai iliustruoja gyvenimą lietuviškam kaime, meilę tarp dviejų jaunuolių ir tos meilės keliamus išbandymus. Meilės istorija tikrai graži, tačiau visoje knygoje yra daugybė gamtos aprašymų, kurie daugelį erzina. Šiaip man netgi patinka aprašomi gamtos vaizdiniai, bet šioje knygoje jų buvo tiek daug, kad vietomis darėsi truputį nuobodoka skaityti ir norėjosi vieną kitą puslapį perversti. Trimis žvaigždutėmis šią knygą įvertinau dėl siužeto, tikroviškų ir daugeliui artimų detalių ir netikėtos, tačiau man gana gražios pabaigos. Knygą perskaityti tikrai rekomenduočiau, bet ir patarčiau per daug iš jos nesitikėti, nes galit nusivilti, o gal ir ne, galbūt jums pasirodys priešingai :).
Nesužavėjo ši knyga. Tos meilės kančios pasirodė kiek perspaustos. Pamačiau, net nepakalbėjau, o jau viskas, ji visas gyvenimas. Na kažkaip per vaikiškai, naiviai atrodo. Trūko kažko gilesnio. Bet gal tai ir yra pagrindinė mintis, tas susižavėjimas staigus, kad tie pirmi jausmai gali būti tokie stiprūs ir sunkiai paaiškinami, susižavint išvaizda ir susikuriant žmogaus vidų pagal savo idealus, įsimylint labiau meilę ir savo išgyvenimus, tą susikurtą paveikslą, nei patį žmogų, kurio realiai mažai ir tepažįsti.
visiškai nevykusi knygiūkštė. Nepatariu švaistyti savo laiko, bandant išnarplioti visus neaiškius dialogus. Veikėjai lėkšti, siužetas taip pat. Veikėjų poelgių motyvacija man taip ir liko paslaptimi. Apskritai, ką aš ką tik perskaičiau? Antanas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Valentiną, kuri, dėl labai miglotų priežasčių, yra prislėgta ir jai "labai sunku", todėl ji lyg ir atsisako būti su Antanu. Pabaigoje ji žūsta. Tai tiek.
I really enjoyed this short romance novel. It was interesting to read about the characters, their relationships. But I must say, the ending was just too sad. It's even sadder that the main character Antanas never got the chance to apologise to Valentina. Also this book somehow reminds me of Ignas Šeinius "Kuprelis". Maybe, because all the descriptions of nature and the surroundings was wrote in a similar style. Anyway, all in all, this book was really good and I'm happy that it was written by Lithuanian author! :)