Toliau nei vandenynas

by Narius Kairys

Šis romanas galėtų prasidėti taip: 2010 m. kovo 9 d. išėjo iš namų Vilniuje ir iki šiol negrįžta. Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Kankinamas abejonių ir baimių, nuolatos pasinerdamas į pasaulio svaigulį, sutikdamas kelyje įvairiausių žmonių ir klausydamas jų neįtikėtinų istorijų, retkarčiais patirdamas gyvenimo pilnatvę, jis pamažu ima suprasti, ką iš tiesų reiškia eiti viena koja žemėje, o kita – dangumi. Tuo tarpu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis. Kas tai – pikta lemiantis ženklas ar, priešingai, viltis, kad net ir tuomet, kai atrodo, jog nėra kelio atgal, tavęs visąlaik kas nors laukia grįžtant?

280 pages

First published January 1, 2019

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Nariaus Kairio romanas labai gražus, labai raštingas (gražūs sakiniai, ritmas), labai aiškios struktūros (žmogus išeina į Jokūbo kelią atrast savęs ir jį pereina) ir gana aiškios tezės (parodyt naujos kartos žmogaus brandą, kur žiūri ir nesupranti, ar čia jis subrendo, ar kaip tą pavadinti). Ir sykiu labai prailgsta.

Nors tekstas prasideda su "Priešaušrio vieškelių" egzistenciniais užmojais (pasakotojas - jaunas wannabe europietis, varinėja su suklastotais interrailų bilietais ir jaučiasi belekaip skirtingas nei aplinkinis pasaulis), gana greit paaiškėja, kad čia labiau "kelio romanas": santykių beveik nėra, virsmo beveik nėra, dėl to ir epiškumo mažai, viskas - vienos ištęstos patirties aprašymas. Apie 80 proc. iš tų 300 psl užima pasakojimas apie ėjimą keliu, kitus einančius, vyno paieškas, skauda galvą, kur čia pamiegot, apsilankiau dar vienuose nakvynės namuose, nedaviau pinigų, blemba pavogė telefoną. Ir galiausiai - SPOILER - nieko nenutinka. Jis nesuauga, nesubręsta, tiesiog romanas baigiasi, o žmogus pradingsta. Taip pat ir siužete: duodamas epilogas, kad policija ieško dingusio be žinios Pauliaus, nes tas turbūt rado save ir negrįžo. Ar nerado? Tas paliekama mums nuspręsti, bet man labiau neaišku, kodėl žmogus išvis ėjo į tą kelią. Akivaizdu, kad gyvenime tas nepadėjo. Kartais atrodo, kad ėjo vien tam, jog pagal jo dienoraštį būtų galima parašyti savitus 21 a. jauno žmogaus memuarus. Rezultatas geras, bet ar vertas tiek kančių (pasakotojo, skaitytojo)? Aš tai kentėjau. Toks vienas iš Stasio Šaltokos variantų: 21 a. lietuviškas bodleras, tipo - och, splinas, einu, patiriu. Bet sykiu ir toks jaunatviškai erzinantis: tie, kur nepaveža tranzuojančio - evil, tie kur nuolat šneka - evil, tie kur vaikšto didelėm kuprinėm - durniai / vartotojai kapitalizmo vergai, tie kur moka pinigus už interrailus - kito gyvenimo propaguotojai, žmogus priėjo paėjėt kartu = apės, jei neapėdė = tada užknis. Mergina guli be sąmonės prie bažnyčios - girta, o visi galvoja, kad jai infarktas, ot kvaili.

Bet aš nemėgstu kelionių literatūros ir ypač savęs atradinėjimų literatūros. Man atrodo, kad tie tru savęs atradimai dažniau susiję su nusivylimu, maždaug tokie: https://www.facebook.com/StandTogethe..., kur labiau apie savivaizdžio pasikoregavimą pagal realius parametrus, o ne apie visatos paslapčių atvėrinėjimą. Pauliaus, deja, paslaptys laukia kiekvienam puslapy:

Kažkas, kas vienu kartu yra ir už mūsų, ir mumyse, kas neturi nei vardo, nei pavadinimo, kas pasireiškia tik tada, kai atsitiktinis gyvybės judesys susilieja su neišvengiamu, leidžia mums peržengti ribotą įsivaizdavimą, kas mes esame, ir patirti, net jei tik mirksniui, save kaip pasaulio atspindį. (p. 81)

Kartkartėmis jaučiame sadistinį malonumą, save kankindami, koneveikdami, kaltindami. Nujaučiame, kad, tik nusiritus į patį dugną, kur moralės imperatyvai nebeveikia, atrasime savo tikrąjį pašaukimą, savo esmę. [...] Moteris - tai pavasario pradžia. (p. 67)

Stanley: 1, Paulius: 0.

Romanas: 3 už gražų stilių ir Radzevičiaus vaibą, kuris yra sentimentalus, egzaltuotas, bet vis tiek man, kaip savęs kalnuose neatradusiai personai, kažkaip mielas.

Plot twist: perėjęs Jokūbo kelią, Paulius dirba logistikoje Londone, neturi teisių, nors 10 metų vairuoja, ir kelis škicus iš jo dabartinio gyvenimo yra aprašiusi Zita Čepaitė. Beat that.

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Daug puslapių ir dar daugiau kilometrų saviieškos. Ar pavyko bent priartėti? Arba suprasti, kad tai nesibaigiantis procesas, iš kurio kūrybingas žmogus gali pasigaminti bet ką: pjedestalą, sieną tarp savęs ir pasaulio, akmenį po kaklu, literatūrą ir t.t. Gelbėtų humoras, bet autorius jo vengia taip, kaip jo herojus - lazdos. Be reikalo, tai puikūs pakeleiviai, dažnai vertingesni už vyną ir dienoraštį. Tikiuosi jų būsimose knygose. Ir dėkui už "Godspeed You! Black Emperor" reklamą, gal kažkam ši knyga padės surasti jų nuostabią muziką.

[Gretos knygos · Rating 5 out of 5]

Visi mane pažįstantys žino - apie ėjimą galiu kalbėti ilgai. Graudinuosi prisiminus visokias akimirkas iš savo pačios Kelio. O ir čia pasakojama apie vaikiną, kuris skirtingomis transporto priemonėmis ir vis kitais būdais keliavo iki Saint Jean Pied de Port - Pirėnų papėdėje esančio miestuko, nuo kurio didžioji dalis pradeda savo piligrimystę. Užkilus akmenimis grįsta gatvele randi piligrimų ofisą, kur išduoda pasą ir jau kitą rytą dar auštant leidiesi ir kyli kalnais. Visi 26 ar 27 kilometrai, ir tu jau Ispanijoje.

Neslėpsiu, romano pradžioje mane daug kas erzino: gaveliškumas, nesąžiningumas, kuriuo dosniai į kairę ir dešinę dalinosi pagrindinis veikėjas. O be šių dalykų, tai jaučiausi lyg žiūrėčiau į veidrodį. Prisiminiau kaip sunkiai ėjau pati, ką išgyvenau, ką iš kelio pasiėmiau ir ką jame palikau.
Vis tik, knygoje buvo ir labai jautrių, gražių ir man artimų minčių. Apie tai, kaip kelyje niekas neklausia, kodėl eini. Apie tai, kaip kiekvienas galiausiai sutinka Žmogų, kuriam išsipasakojus pasijunti lyg po skaistyklos, „restarto“ tolesniam gyvenimui.

Ar manau, kad žmonės, kurie pasiryžta eiti šimtus kilometrų pėstute, yra bepročiai? Taip, nes tai sunku fiziškai. Psichologiškai dar labiau. Ar kartočiau? Tikrai taip. Ir žinau, kad jau kitą kartą pasiimčiau visai kitus dalykus nei anąsyk, ir pamesčiau tokį bagažą, kuris dabar taip slegia, o tuomet jo nė nepasigesčiau.

Kažkodėl jaučiu, kad šį kelio romaną skaitysiu dar kartą. Ten tiek daug visko jautraus, įdomaus ir alsuojančio laisve, kai negalvoji apie rytojų. Kai rūpi tik dušas, lova ir šiltas maistas.
Turėjau rašyti apie knygą, parašiau apie save. Tebūnie, nes viskas išjausta autoriaus ir aprašyta daug gražiau, nei aš kada sugebėčiau. Ar knyga tiks ir patiks visiems? Ko gero ne, bet vėlgi, priklausomai nuo to, ko ieškote. Knygoje, kelyje, gyvenime... O gal visur?

Buen Camino!

Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt

Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt

Leidyklos dovana.

[Deivyda]

Iš kažkur atsklinda vandenyno kvapas
Bet aš žinau, kad eisiu toliau nei vandenynas

Shuntaro Tanikawa

[Eglė Davidavičė · Rating 4 out of 5]

“Man patinka stebėti pro langą besikeičiantį peizažą. Net ne dėl to, kad jis gražus, įdomus ar naujas, ne dėl ti, kad noriu įsiminti tai, ko anksčiau nesu regėjęs akyse, bet dėl to, kad kuo ilgiau žiūriu į greitai bėgančius pro akis vaizdus, tuo labiau atrodo, kad jie mane patys pasirenka, o ne aš juos, tarytum staiga būčiau tapęs dalimi didesnės visumos.”

“Būdamas toli nuo visų artimiausių žmonių, taip skaudžiai ir aiškiai suvokdamas savo vienumą, neįstengiu pajudėti iš vietos, regis, įaugau į žemę ir pamažu virstu medžiu, kurio vienintelis rūpestis tiestis arčiau saulės - vienintelės jo palydovės, kad ir tolimos, ir nepasiekiamos.”

“Moteris - tai pavasario pradžia.”

“Jei kalnui išpažindi savo sielvartą, jis taip pat ims sielvartauti, kažkur skaičiau ar girdėjau sakant.”

“A, tai nesvarbu, visos moterys turi Ievos, pirmos raganos kraujo.”

[Lina Ever Neverbickiene · Rating 3 out of 5]

Patiko. Buvo įdomu leistis su autoriumi į piligriminę kelionę, atrasti Camino jo akimis, kai kur ginčytis, kai kur sutikti, kai kur nusijuokti iš jaunatviško maksimalizmo ir daug kur atpažinti tą erdvėje išskydusio keliautojo būseną. Iš pradžių norėjosi, kad sutikti žmonės taptų personažais, bet paskui užteko tiek, kiek autorius nusprendė juos parodyti. Buvo įdomu stebėti, kaip sulig nueitais kilometrais kinta jo matymas, kaip bręsta jo mintys. Ir pabaiga buvo stipri. Rekomenduoju ne tik keliautojams ir ne tik jaunimui.

[Aistis Žekevičius · Rating 3 out of 5]

Nors romanas sukaltas neblogai ir priekaištų dėl stiliaus rasti būtų išties nelengva, nepavyko nusikratyti įspūdžio, kad I ir II dalies veikėjai yra skirtingi asmenys. Jei piligriminės kelionės dalis nebūtų tokia ištęsta, o pabaigoje nenuslystų į didaktiką ir krikščionišką saviplaką, bendras įspūdis būtų dar geresnis.

[Mamerta · Rating 3 out of 5]

Keistai nuskambės, bet jaučiuosi taip ir “nesusidraugavus” su pagrindiniu veikėju, todėl vietoj komentaro paliksiu vieną citatą apmąstymui iš “Toliau nei vandenynas”… “Anksčiau piligriminis kelias buvo pragaras, kurį praėjęs apsivalai sielą, dabar tai - pramogų parkas.”

[Ugne · Rating 4 out of 5]

Malonu skaityti, malonu keliauti kartu. Lyg klausyčiausi draugo pasakojimo. Malonu perleisti knygą kitiems, kaip piligrimui ją paliekant užnugaryje.

[Agneka · Rating 4 out of 5]

1