Ežero žemė

by Tomas S. Butkus

Eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais

360 pages, Hardcover

First published January 1, 2020

Reviews

[Aistis Žekevičius · Rating 4 out of 5]

Monumentali knygos apimtis ir temų įvairovė kelia dvilypius jausmus – viena vertus, kiekvienas skaitytojas gali atrasti kažką artimo, be to, taip atveriama kone neribota erdvė interpretacijoms, kita vertus, tampa sunku apčiuopti autoriaus motyvus, kodėl buvo pasirinkta tokia klampi it ežero dugnas struktūra.

Yra puikių eilėraščių, prie kurių norisi užsibūti ir skaityti po tris keturis penkis kartus. Patiko, kad tekstai susieti su konkrečiomis vietomis, kad šia prasme poezija išties konkrečioji, ir daugeliu atvejų susidaro įspūdis, kad tas ryšys su erdve, regis, apima ne vien teksto gimimo vietą, net jei tai ne visuomet akivaizdu. Nepatiko tekstų apie Poetą gausa – kur kas įdomesni tie eilėraščiai, kuriuose skaitytojui paliekama laisvė pačiam iššifruoti, kas poetas yra ir kas nėra. Gal aš kažko nesuprantu, galbūt tai kartai tiesiog būdingas poreikis aiškiai apsibrėžti tapatybę per savo tekstus?

[cypt · Rating 3 out of 5]

Knyga nusivylimas. Labai gražiai išleista, monumentali, daugiaveidė: pats poezijos tekstas yra tik viena dedamoji - šalia jo dar yra nuotraukos / vizualai, parinkti ne tik kad asociatyviai papildytų, bet ir kad keistų patį tekstą. Knyga labirintas, bet toks rizominis, kur nėra vieno siūlo, kad išvestų: turiny eilėraščiai sugrupuoti į atskirus blokus, bet knygoje jie išsibarsto, knygoj akį veda tai jų tarpusavio ryšys, tai asociacijos, tai dar kažkokio paslėpto rimo logika.

Bet kokie man buvo neįdomūs tie eilėraščiai, negaliu. Gal kad ir šiaip ta poetinė savianalizė ir aplinkos perleidimas per save, vaikystės prisiminimai, asociacijos + aplinkos, ataidinčios tavo būsenas, vaizdiniai ir šiaip man sunkiai skaitosi, nežinau. Gal tiesiog ne mano. Bet taip sunkiai skaičiau, iš pradžių dar bandydavau skirti kiekvienam eilėraščiui dėmesio, bet galiausiai labiau į vizualus arba konkrečiuosius tekstus (knygoj - atskiras jų blokas) žiūrėjau.

Nu va, atrodo, jei būtų gabalas nukirpta, būtų gražu, bet dabar tęsia ir tęsia, ir negali sulaukt pabaigos:

arbatos gėrėjas

esu tarsi niekada manęs nebūtų buvę
šiam dangaus vidaus degime
šiam lūpų žydėjime lapuose
kvepiančių vyšnių tarp sausžolių
šakų nešančių dūmus
tarsi niekada nebūčiau vaikščiojęs sodo
pakraščiu šuns žingsniu ieškodamas artimo
kvapo laikmečio rūdos
kuri siurbiasi į visatos vidurius
tarsi jos niekada nebūtų čia buvę
tarsi niekada nebūtų buvę
jokio sprogimo jokios drumzlės ir skeveldrų
grimztančių į ežero duburį
į arbatos stiklinę riebaluotom pirštų dėmėm - tai jos
mane ima ir varto prieš saulę nokina --
tai jos naikina mane - nebuvimą
prieš saulei išeinant į pilnatį
vėstant mano vaikystės namams --
grietinininiais ledais šeriant jiems nepriklausiusį šunį

nukąstu
piršto
galu

(p. 101)


*

gelmė banali -
nieko nerasi beribėje jūroje
tiktai vėją ir šaltį
kiaurai veriančią
vandens atspindžių karaliją --
tavo akis

(p. 133)

Visa knyga va tokia, sunkiai stumiesi - o tada staiga gale aptinki va tokius ir nežinai, o kodėl negalėjo viskas būti taip gražiai, su daug daug visko, daug žodžių, daug prislėgimo, svorio vienoj eilutėj, kažkaip užsilaikančio. Tie paskutiniai nuostabiai gražūs, vien dėl jų džiaugiuos, kad taip brangiai pirkau mugėj:

e

dabar vėjas apauga galvojimu, nesvarbu;
vaiko galva stebi anapus tvoros besikeičiančią naktį;
ir tik rūkykla su iš bačkos kyšančiom alksnvytėm šičia šiapus laiko ribos imas už mano žiūrėjimo;
kaip įgudusios rankos permauna žuvį, ištrintą druska, pipirais, česnakais, ją suriša ir pakabina pakrantėj po dangumi;
kaip vėjas pažeme atgena sutemas, mano burna ryjančias ungurio taukus;
kaip karpių krames maigančios kriaunos perrėžia tamsą, ant šakų su sakais, kaip pomirtinis pasaulis ateina;
vos sujudu, viršum bačkos pajuodavus ungurio prakaitui, vos atpažinus tavo alsavimą;
kuris visa aplinkui nejau sunaikina

(p. 339)


j

kažkas tars:
reikėtų atkalti langus ir išvalyti kaminą;
nuplėšti senus tapetus su dulkių kokonais, su giminės duobėmis, asmenybės ūkais, kurie dabar gyvena virš mūsų;
išgriozdinti šlamštą iš komodos stalčių, iš lovos, iš fotelio, iš po grindų iškrapštyti tai, kas vaikšto pas mus;
naktimis ar tada, kai išeinam į žemę, nepalikdami nieko taip, kaip buvę, tik raktus po kilimu;
nuo ko numirėlius reikia kavoti?
kišti po grindimis, į pagalvę, į kostiumus?
painioti su nakties tuštumoj girgždančiom virvėm?
geriau mirusį tėvą įkelti į medį, kad matytų, kaip vėjas išeina iš margės būdos, iš konservų dėželių vyšnynuos, iš batų, kuriuos kažkas tau paliko

(p. 349)


k

tai stebinti vaiko galva guli ant batų pagalvėj, kai liepsna pečiuje ima trūkčioti, mesdama slegiančius dūmus;
kad nežinotum, kas beldžia, laukia lauke už lango - raudona uniforma ir ūsai;
tai kiemsargis, ramiai besišypsantis dėdė;
be burnos, be nosies, be šluotos, su dovanom;
kurias užaugina galvojimas, kaip meilė būna mums nesvarbi, sulaukus naujųjų, ant slenksčio tėvą pažinus;
iš ūsų, iš drėgno žvilgsnio sukežusiam veidrody, po eglute, gražiai įpakuotoj dėžėj grojant prisukamam traukinukui;
už horizonto ataidint sutraukiotiems vėjo vagonams

(p. 351)

Solidžios 3* - poezija 1, dizainas +1, paskutiniai nustebinę eilėraščiai +1.

[Neringa · Rating 5 out of 5]

Man ši rinktinė šiek tiek žymi vienos generacijos, pradėjusios žibėt dar iki 2000-ųjų, pasaulėžiūrą, idėjas ir raiškos formas. Jie ir anarchiški, padūkę, ir panirę į klausimus, kas ta arspoetica, ir plataus akiračio bei plačiąja prasme raštingi. Atolas, Įžanga, eksperimentinė, konkrečioji poezija, audiovizualiniai sprendimai. Visam tam kontekste Slombo kūryba išsitenka ir išlieka stebėtinai individuali ir išsilaisvinus.

Čia T. S. Butkus atskleidžia daugelį savo gabumų: poeto, urbanisto, fotografo, dizainerio. Knyga kaip koks pasaulis iš iš skirtingų laikotarpių kalbos ir vizualinių ženklų. Labai įdomu matyti, kaip leidiny viskas mainosi ir dera, bręsta ir juda. Ne vien dėl to, kad sudėta vienoje vietoje. Pasirodo, įvairiausi tekstai gali susikalbėti ne vienu būdu.

Buvau pasiilgus poezijos, kuriai netrūksta vaizduotės šėlo, žaidimų, siurrealizmo, emocijų ir savotiško intymumo. „Ežerožemėje“ daug ir lietuvių poezijoje nenualintų kraštovaizdžių, labai gyva natūraliai ekologiška sąmonė, dėl kurios prieš keliolika metų rašyti tekstai yra netikėtai aktualūs.

Kai rinkdavom tekstus almanachams arba skaitydavau publikacijas, nemačiau T. S. Butkaus stiprybės. Iki dabar ne viskas čia idėjiškai yra „mano“ ir „man“. Bet daugelį dalykų, kurie rūpi Slombui kaip autoriui, knyga leido pamatyti kitoj šviesoj. Būtų vidurkis, sakyčiau, 4,5, užtikrinti ir labai subjektyvūs.

[Marijus Gailius · Rating 3 out of 5]

„Ežerožemė“ kai ką priminė. Prisiminiau vaikystėje sudaręs savo „Lego“ kaladėlių katalogą: nupiešęs kiekvieną, net žmogeliukų galvytes, surašęs jų kiekį, suklasifikavęs pagal spalvas ir funkcijas. Tokia ir šita knyga – savo estetinių ir labai subjektyvių polinkių klasifikacija.

Man regis, grafinė poema „Ežerožemė“ pirmiausia yra knyga, skirta sau pačiam ir kitiems hermetiškiems poetams, kurios bandymai išplėsti minties teritoriją krenta lyg išdžiūvusi sėkla į bevaisę žemę:

ir krinta per šviesmečius niekur –
į poeto vienatvę
į piliečio kartėlį
į eilėraštį ilgą ir lėtą
į paraštes
(...)
nežinau tik jaučiu
kaip eilėraštyje ima tvinkčioti kraujas
kaip poeto kūnas
virsta naktim (p. 215)

[Rugilė Audenienė · Rating 5 out of 5]

Vaizdo ir teksto kronika, kurią patiri tarsi buvimą meno galerijos parodoje. Nuotraukos, eilėraščiai, prozos intarpai, pieštuku žymėtos pastabos, grafika. Lyg vieno žmogaus, vieno kvartalo, vienos šalies, vienos labai ilgos dienos minties istorija. Aš duodu geriausią įvertinimą vien už drąsą taip prabangiai, kokybiškai išleisti poeziją, nuotraukas, grafiką, tokiu netradiciniu formatu. Vis dėlto atidžiau patyrinėjus turinį, šis tas kartojasi, kai kurie užrašai „nebekabina“, kai kurios nuotraukos nuveda ten, kur pameti kažkokią svarbią giją. Pavarčiusi ką tik išėjusią labai norėjau į savo knygų lentyną, paskaičiusi bibliotekoje nusprendžiau, kad tie kerai prasisklaidė.

[Patricija · Rating 4 out of 5]

definitely, viena mylimiausių šio amžiaus lietuvių poezijos knygų.
labiausiai patiko:
---
aš girdžiu
besiplėšančių
kirų balsus
virš ligoninių sniego
virš gamyklų baltų pelenų
aš girdžiu kaip jie eina
į mane į mane
ligi pat smegenų

---
nežinau tik jaučiu
kaip eilėraštyje ima tvinkčioti kraujas
sunkūs žingsniai dingsta tarp sienų
kažkas atsitraukia
susmunka --

---
eilėraščio laukimas

išlaukti --
panirus į juodą kūdros akivarą

kol užšals

[Monika Bertašiūtė]

Dar turiu pagalvoti, ar ši knyga atitinka lūkesčius. Kol kas į klausimus atsakė pats autorius štai čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...